Metų knygos rinkimai

Tyliai išsirinkęs Metų žmogų, Metų moterį, Metų automobilį ir Metų sportininką, perėjau prie savo Metų knygos.   

Štai čia yra, dėl ko pasukti galvą. Pirmiausia išbraukiau iš šiemet perskaitytųjų sąrašo negrožinius veikalus. Negi lyginsi Kšyštofo Buchowskio „Litvomanus ir polonizuotojus“ ar Virginijaus Savukyno  „Istoriją ir mitologijas“ su Dž.Selindžerio biografija, o Giedriaus Drukteinio „Lyderius: 50 sėkmės istorijų“ su Džė Conkapos „Nušvitimo kelio etapais“?

Tuomet lengva ranka iš konkurso išmečiau visą poeziją. Pernelyg intymu.

Negailestingai taršydamas likusią sąraše prozą, su atsitiktiniais skaitalais išdorojau Boriso Akunino „Šnipų romaną“, kritikų liaupsinamą Michael Chabon su „Telegraph Avenue“ ir net Paul Bowles su „Na ir tegul“ bei Julian Barnes su „The Sense of an Ending“. Patrick White su „Riders in the Chariot“, Harold Pinter su „Gnomais“ ir Mario Vargas Llosa su „Tetule Chulija ir rašeiva“ taipogi nepateko tarp prizininkų. Ten vieno nobelisto per akis.

10. Dešimtoje vietoje - Sebastian Barry „Pažadėtoji žemė“. Netikėtai atradau talentingai papasakotą vienos moters, emigravusios iš Airijos į JAV, gyvenimo, o tuo pačiu ir XX-ojo amžiaus istoriją. Šiaip neskubėčiau atsiversti knygos su tokia anotacija, tačiau ši nenuvylė. Puikiai tinka visoms valdžioje esančioms ir į ją taikančioms damoms. Herojė Lilė nesutinka su manančiaisiais, kad dirbti kasininke parduotuvėje  – sunkiausias prakeiksmas: „Niekas taip nevargina, nesekina, kaip mažylis, niekas. Visada užjaučiu vyrus, pačioje vasaros dagoje kasančius pakelėje žemę, eidama pro šalį, visada pasisveikinu, nes kasti griovį yra beveik sunkiausias darbas pasaulyje. Pats sunkiausias – vaiko auginimas. Net jei esi jauna.“ 

  

9. Marina Achmedova – drąsi rusų žurnalistė, pirmojoje savo knygoje aprašiusi karą Čečėnijoje, o straipsniais iš narkomanų gyvenimo užsitraukusi cenzūros nemalonę. Jos „Mirtininkės dienoraštis“, užpernai išverstas ir išleistas lietuviškai, o šiemet Rusijoje ir Lietuvoje išėjo naujas romanas „Šedevras“. Autorės tėvynėje tiražas ištirpo akimirksniu, kūrinį nominavo svarbiausiai rusų literatūros premijai. Savitas pasakojimas, nemaža dalis veiksmo vyksta veidrodyje. Knyga moterims ir vyrams, nesibaidantiems asmenybinių gelmių su užkaboriais.

8. Smagu, kad Viktoras Pelevinas po įspūdingojo „T“ nemažina apsukų. „Snuff“ – pasaulio ateities paveikslas. Vilties išvengti monitorių valdomos perspektyvos turime nedaug, nes argi jau šiandien visi mielai nežiūrėtume tiesioginės kokio Bin Ladeno medžioklės transliacijos? Gerai, kad meilė su trupučiu ironijos – panacėja nuo visų bėdų. 

7. Matt Haig – britiško humoro, o jis juk visuomet šiek tiek tamsokas, meistras. „Mirusių tėvų klube“ pakišęs Hamleto dramą šiuolaikinio paauglio akimis, rašytojas toliau kepa savo stiliaus knygas suaugusiesiems. „Radliai“ – kita šekspyriška drama vampyrų šeimoje. Pasinaudojau proga susipažinti su kultiniais jaunimo personažais, neiškrypdamas iš įprastos literatūros lauko.  

6. Mark Haddon ir namie, ir pas mus spėjo pagarsėti kur kas plačiau už savo bičiulį M.Haig‘ą nuostabiu „Keistu nutikimu šuniui naktį“. Kitas jo veikalas „Dėmė“ gal iki pirmtako netraukia originalumu, bet maloniai įsuka ir nepaleidžia iki pat galo, kuriame iš tolo matyti šviesa.

5. Richard Mason „Malonumų ieškotojas“ – elegantiškas atkirtis pilkšviems atspalviams. „ – Elkitės su ja drąsiau, su mano pute!“, - ištaria aukštuomenės dama jaunajam malonumų ieškotojui. Jausmingas, erotiškas pasakojimas nukelia į pačią praeito amžiaus pradžią, leidžia pauostyti tuometinio Amsterdamo, Niujorko ir Keiptauno dvasios. Personažai čia keisti, bet įtikinantys ir simpatiški, todėl įdomūs.

4. Bernhard Schlink „The Reader“ - perskaičiau anglišką vertimą, nors kažkada yra išleistas ir lietuviškas. Vokietės esesininkės Holokausto patirtis ir žmogiška budelės drama. Štai kas įvyksta, kai visuotinė tamsa persikloja su asmenine. Stipru.  

3. Antano Škėmos „Baltą drobulę“ turėjau perskaityti bent prieš dešimtį metų, tačiau pradėti lavintis gi niekad nevėlu. Skaitydamas didžiavausi lietuvis esąs. Dabar žinosiu, kad tarp Vaižganto ir K.Sabaliauskaitės buvo ne tik V.Mykolaitis - Putinas, bet ir A.Škėma.

2. Graham Greene „Galybė ir garbė“ – šiemet pirmąsyk lietuviškai išspausdintas turbūt geriausias rašytojo romanas, nors kur kas plačiau žinomas jo „Tykusis amerikietis“. Porevoliucinėje Meksikoje uždrausta religija, uolus karininkas išniekintų altorių šešėliuose medžioja paskutinį kunigą. Tiesiog būtina perskaityti.

1. John Maxwell Coetzee „The Childhood of Jesus“ – man pasirodė šviesesnė už „Barbarų belaukiant“ ar „The Master of Petersburg“, bet sukėlė daugiau įvairių įspūdžių nei „Lėtas žmogus“. Ji tokia neįprasta, kad pelno ir taip mėgstamiausiam autoriui pirmąją vietą. Lauksiu malonumo darsyk perskaityti savo 2013 – ųjų Metų knygą, kai tik pasirodys lietuviškas jos vertimas.

„Maxima“ išgirdo Jericho trimitus

Praėjus mėnesiui po tragiškos stogo griūties Rygoje, nežinome atsakymo į svarbiausią klausimą: „kodėl?“ Kodėl įgriuvo prieš porą metų suręstas parduotuvės pastatas? Kodėl žuvo 54 žmonės? Nuo ko prasidėjo krizė, sukėlusi viešąją sumaištį, nuvertusi Latvijos Vyriausybę ir sukrėtusi kiekvieną, išdrįsusį pažvelgti pro tiesą saugančias užtvaras.

Tos užtvaros – tai ne tik ligi šiol pašalinių asmenų į tragedijos vietą turinti neįleisti tvora, bet ir visiems mums skirtos suinteresuotų veikėjų skleidžiamos dūmų uždangos, išvirstančios gandų klišėmis ir straipsnių antraštėmis.

Suprantu, kad tragediją Zolitudėje, kaip ir kiekvieną gyvenimo reiškinį ar įvykį, sąlygojo dvejopi veiksniai: dvasiniai ir techniniai. Kuriuos laikyti svarbesniais, kiekvienas tesprendžia pats, remdamasis asmeninėmis religinėmis ar filosofinėmis nuostatomis.

Materija posovietinėje erdvėje prarado pirmenybę prieš sąmonę, tad tiesos apie nelaimę paiešką lengviausia pradėti ir baigti vertybių sferoje. Nesunku susitarti, kad dėl visko kaltas Godulys. Aiškinant lemties vingius, dažnas liežuvis pats vartosi suokdamas, jog „Maxima“ pakliuvo nemalonėn už tai, kad jos savininkai kažkada pasinaudojo mokesčių lengvata, Latvijos statybų flagmanas „Re&Re“, kadangi šitam koncernui įtartinai sekėsi laimėti viešosios rangos konkursus ir galiausia – Ryga, nes joje važinėja kakavos spalvos „Mersedesas“ valstybiniu numeriu „CCCP“.

Paklausa kuria pasiūlą. Kol sutrikę prekybininkai tylėjo, eteryje liejosi „liudijimai“: „Mergina pasakoja, kad ji bėga iš parduotuvės, tamsu, žmonės klykia, žmonės verkia, miršta, o pardavėjos mėsos skyriuje ramiai dengia mėsą plastikine plėvele, kad jai nieko neatsitiktų“. Šį sakinį nė kiek netaisydamas nukopijavau iš straipsnio pagrindiniame lietuviškame interneto tinklapyje, kuris pacitavo per privačią televiziją kalbėjusią latvių žurnalistę I.Pukę.

Siūlau nepatingėti perskaityti anos citatos dar sykį ir ramiai pasvarstyti, ar ji įtikina. Daugeliui recenzentų abejonių nekilo. Jie toliau dalijosi „žiniomis“, kaip godūs architektai samdė studentus braižyti projektams, godūs statybininkai vogė cementą ir prakišo pigesnius stogo varžtus, godūs valdininkai ėmė kyšius, o godžiausi prekybininkai, kaukiant pavojaus signalams, laikė uždarę žmones griūvančioje parduotuvėje, kol inkasatoriai išsiveš pinigus. Po kita publikacija, iliustruota prikandusio lūpą šių eilučių autoriaus portretu, anonimas „pakomentavo“ tiesiai šviesiai: „Įsidėmėkite, tai – žudiko snukis!“

Toks publikos paviršutiniškumas parankus ciniškiems nuomonių formuotojams, kurių viešasis bendravimas nuolat persipina su pramogų ir paskalų erdvėmis. Politinių ambicijų neslepiantys visuomenės advokatai žino, kad siaubą ir smurtą masės suvirškins net be sekso padažų. Plačiajai auditorijai greičiau įtiksi, gąsdindamas kraupiais vaizdiniais, reikalaudamas žiaurių bausmių nusidėjėliams ir nepamiršdamas prieš kamerą išspausti ašaros. Perėmę estafetę iš pirkėjų, liejusių nuoskaudas socialiniuose tinkluose ir balsavusių prieš „Maxima“ kojomis, šaltakraujai veikėjai viena ranka užsakinėja tūkstančius skrajučių, agituojančių boikotuoti lietuvišką tinklą, kita – rašo pinigines pretenzijas tai pačiai bendrovei.

Perfrazuosiu žavųjį Riką iš filmo „Kasablanka“: „Ponai, jūsų verslas – politika, mano – krautuvė.“ Zolitudės tragedija išties apnuogino „Maxima“ tinklo ydas ir privertė savininkus bei vadovus rimtai apie viską pagalvoti ir apsispręsti, ar jie nori pakilti į kitą mažmenos lygmenį su atnaujinta bendrovės versija, ar pageidauja rizikuoti, kad po dar vienos krizės iššoks žinutė „Žaidimas baigtas“.

Godulys nuteistas, bet ar tapo aiškiau, kodėl įgriuvo stogas? Kol tyrėjai dirba, ekspertai skelbia savas versijas. Jas taipogi formuoja visuomenės paklausa: duokite ką nors paprasto, aiškiai beskite pirštu į kaltininkus. Atrodo, reikalai gresia ypač nepalankiai pakrypti projektuotojams. Tuntai kritikų staiga ėmė piktintis neva akivaizdžiomis klaidomis brėžiniuose, nors anksčiau jų niekas nepastebėjo, o kažkas net paskyrė tam projektui Architektūros premiją.

Pasidalijęs abejonėmis su pažįstamu, bet visiškai nesuinteresuotu inžinieriumi, išgirdau įdomią nuomonę. Stogo griūties priežasčių, anot jo, derėtų ieškoti ant paties stogo. Tik ne apsunkęs nuo juodžemio ar skaldos jis įgriuvo, o nuo pernelyg uolių pastangų suplūkti žiemos sodo dangą. Galingos žemių trombavimo technikos skleidžiamų virpesių rezonansas galėjo sutrupinti betoną taip, kaip izraelitų trimitų gausmas suskaldė biblinio Jericho miesto mūrus. Tuomet armatūra nebeatlaikė ir parduotuvės pastatas susmuko lyg kortų namelis. Ne veltui kareivių būriams lig šiol draudžiama žygiuoti iš pažiūros tvirčiausiais viadukais, o Vilniaus maratono organizatoriai turės pakeisti varžybų trasą, vengdami pėsčiųjų tilto Žvėryne.

Latvijoje teko bendrauti su žurnalistais, kurių profesionalumas aukštai iškelia kartelę kolegoms. Inga Springe sėkmingai infiltravo į „Maxima“ kolektyvą reporterę, vėliau parašiusią kritiškų, bet objektyvių straipsnių apie parduotuvės vidaus klimatą. Lato Lapsa savo knygomis supliekė ne tik stambiuosius vietos verslininkus, bet ir aukščiausius šalies pareigūnus bei specialiųjų tarnybų vadus. Tokie žmonės sukūrė drąsių ir mąstančių piliečių auditoriją. Jos dėmesys neleis nuslysti paviršiumi nuo tiesos, tiriant ir vertinant nelaimės Zolitudėje priežastis.

Jericho trimitai Rygoje prieš mėnesį gaudė visiems.

Gešė Tinlėjus: „Priešas yra ne žmogus, o jo pyktis“

Gešė Tinlėjus (g.1962), kilęs iš tibetiečių pabėgėlių Indijoje šeimos, tapo budizmo filosofijos daktaru ir Dalai Lamos XIV-ojo mokiniu. Šiemet jis ketvirtą kartą lankėsi Lietuvoje, skaitydamas nemokamas paskaitas apie proto apvalymo ir dvasinių pratybų prasmę.

Į Vilnių atvykote kaip budizmo filosofijos mokytojas, tačiau kadaise esate buvęs budistų vienuoliu. Kur baigiasi filosofija ir prasideda religija?

Nebuvau ruoštas įšventinimui nuo vaikystės. Baigiau pasaulietines filosofijos studijas, spėjau pažinti gyvenimą. Sulaukęs dvidešimt penkerių metų, panorau patirti vienuolio dalią. Laikiausi įžadų dvidešimt metų, ir man tai buvo labai naudinga. Būdamas keturiasdešimt penkerių nusprendžiau tapti pasauliečiu - tokiu, kaip dauguma mano mokinių.

Budizmas yra metamokslas, gyvenimo būdas. Šią filosofiją lengva pritaikyti pasaulietiškoje kasdienybėje. Praktikuoti galima tiek būnant vienuoliu, tiek pasauliečiu.

Dauguma religijų remiasi Dievo-kūrėjo doktrina. Jų išpažinėjai tiki, kad melsdamiesi, lankydamiesi šventyklose, atlikdami ritualus jie pamalonins Dievą ir pelnys dangaus malonę. Ir atvirkščiai – papiktinę Dievą, keliaus pragaran. Tokiame tikėjime nėra gilios filosofijos, žmonės skatinami ne mąstyti, o klausyti nurodymų, laikytis tradicijų.

Budizmas neturi Dievo-kūrėjo, jis teigia, kad vien melstis šventykloje nepakanka. Siekdamas pelnyti laimę, turi pats susikurti jos priežastis. Jei nenori kentėti, turi pats pašalinti kančios priežastis. Dievas tavo problemų neišspręs.

Kita vertus, budizmas neneigia Dievo egzistavimo. Teigiama, Dievas yra tam, kad nušviestų kelią, bet žengti tuo keliu turime patys. Dievas čia labiau mokytojas. Garbinti profesorių nėra blogai, bet to nepakanka, reikia mokytis, semtis jo žinių ir taikyti jas praktikoje.

Budizmo filosofijos pagrindas – savitarpiai priklausomo kūrimosi teorija. Ji paaiškina mūsų būties evoliuciją. Iš jos išplaukia karmos dėsnis, pagrindžiantis kančios ir laimės apraiškas. Iš jos kyla Keturios kilniosios tiesos, atskleidžiančios kelius į tikrąją laimę. Aukščiausias budizmo filosofijos lygmuo – mokymas apie tuštumą, iš kurio paaiškėja, kad neįmanoma jokia nepriklausoma, savaiminė egzistencija, visi reiškiniai prasideda ir baigiasi tuštumoje. Tai suvokęs žmogus įsisąmonina, kad nėra jokio nedalomo „aš“. Atsikračius tokio klaidingo suvokimo, nelieka egoizmo, protas ima sveikti.

Dauguma religinių tradicijų propaguoja panašias vertybes, tačiau taiko skirtingus draudimus kasdieniame gyvenime: neleidžiama valgyti kiaulienos arba jautienos, gerti alkoholio, vartoti kontraceptikų ir pan. Ką draudžia budizmas?

Budizmas draudžia sąmoningai kenkti kitoms gyvosioms būtybėms. Tai yra svarbiausia.

Atsisakyti mėsos yra gerai. Tačiau, jei žmogus ne pats skerdžia gyvulį, neliepia jo užmušti, o tik nusiperka mėsos turguje, tai nėra taip reikšminga.

Jei aklai laikytumėmės principo nepakenkti net ir netiesiogiai, negalėtume nei vaikščioti, nei kvėpuoti, nes netyčia nužudome daugybę smulkių vabzdžių ir kitų gyvių. Taip mąstydami, turbūt apskritai negalėtume nieko valgyti. Svarbiausia – ketinimas nekenkti.

Atrodo, Jus labai sunku nors kiek išvesti iš kantrybės. Kodėl?

Kuo daugiau įgyji patirties, tuo geriau supranti, kad pykti nėra prasmės jokiomis aplinkybėmis. Pyktis neišspręs sunkumų, tik juos pagilins.

Jei koks nors asmuo jus nervina ar net kenkia jums, turėtumėt jausti jam užuojautą, o ne pyktį. Juk jis akivaizdžiai yra nelaimingas, jis – savo pykčio auka. Kodėl ir jūs turėtumėte tapti antrąja auka? Priešas yra ne žmogus, o jo pyktis, jo neigiama emocija. Asmuo yra vertas tik meilės ir užuojautos.

Sakoma, kad joks filosofas negali ignoruoti danties skausmo. Ar Jūsų dvasios ramybei svarbi kūno sveikata?

Smarkus skausmas visada sutrikdo protą, neįmanoma to paneigti. Tačiau skausmas turi vieną gerą savybę – jis leidžia giliau pajusti užuojautą kitoms kenčiančioms būtybėms. Kai man skauda, mąstau, kad yra daugybė dar labiau kenčiančių žmonių.

Atjauta sustiprina dvasią ir veikia kaip analgetikas. Jei patirdamas skausmą gailėsi savęs, dvasia palūš, o skausmas taps nepakeliamas. Jei mąstysi tik kaip greičiau atsikratyti skausmo, laikas prailgs. Tačiau, kai pasitelksi užuojautą, ji sustiprins dvasią. Skausmas nedings, bet ne taip vargins, gal jo net nebejausi. Pažvelkite į žaidžiančius vaikus ar kovojančius sportininkus: kai protą užvaldę aukštesni siekiai, net susižeidę jie tęsia savo žaidimus, nepaisydami skausmo.

Šiuolaikiniai žmonės nuolat skundžiasi laiko stoka. Kas svarbiau: kasdien pusvalandį mankštintis ar 30 minučių melstis?

Dvasios stiprinimui nebūtina skirti pernelyg daug laiko. Kokia bebūtų jūsų profesija, galite siekti tapti geresnis, padėti žmonėms. Jei galvosite ne vien apie save, tai bus labai gera pradžia.

Jei rasite laiko intensyvesnėms pratyboms, bus puiku. Jūs galite tobulėti ir neskirdamas konkrečios valandėlės  dvasios pratyboms, o tiesiog daugiau galvodami apie kitus kasdien, bet tai – tik pradžia. Juk ir mankštinti kūną galite vien vaikščiodami kasdieniais reikalais, tačiau jei norėsite pasiekti daugiau, turėsite iškirpti laiko rimtesnei treniruotei.

Jūs nuolat keliaujate. Nesate universiteto profesorius, negaunate nuolatinio atlyginimo, nesate apsidraudęs, negalėsite tikėtis valstybės pensijos. Ar jaučiatės saugus dėl ateities?

Niekada nesu apie tai susimąstęs. Juk nemirsiu badu. Iš bado nenustimpa net benamiai šunys, o aš sugebu kur kas daugiau už šunį. Kalbant apie ateitį, man labiau rūpi ne tai, kas gali nutikti po keleto metų čia, o tai, kas laukia kitame gyvenime. Negaliu būti tikras, kad sulauksiu pensijinio amžiaus, tačiau tvirtai žinau, kad vieną dieną teks persikūnyti. Tad argi nėra svarbiau tinkamai tam pasiruošti?

Ačiū už pamoką.