We no speak lituano

Šiandien atvažiavęs bėgti sostinės pusmaratonio, pasistačiau automobilį priešais įėjimą į „Respublikos“ redakciją. Nekyla pirštas rašyti „buvusią“, o ir stilizuotas pavadinimas virš durų dar kviečia. Nežinau, ar paskutinįjį numerį ketvirtadienį trinktelėjęs „Tikrų lietuvių laikraščio“ leidėjas apsisprendė visiškai nutraukti jo gyvavimą, ar mėgins suktis pereidamas prie savaitraščio, mėnraščio, gal tinklaraščio. Faktas, kad lietuvybė neištempė privataus penkiadienio laikraščio tiek, kad jis sudurtų galus be viešųjų finansų paramos.

Cenzūra smogė „Respublikai“ ne už nacionalizmą, bet bausmės už neetišką kritiką pasekmės, ko gero, labiausia nuliūdins tautininkus ir panašius prijaučiančiuosius. Jie prarado užsispyrusį ir nevaldomą, tačiau įsipareigojusį lietuvybei ruporą, kurio didžiausia nuodėmė etikai buvo neefektyvumas.

Neslėpsiu, sužinojęs, kad „Respublika“ nutraukia dienraščio leidybą, nesulaukusi 25-ojo gimtadienio, labai nusivyliau. Žodžio laisvę ir konkurenciją laikau pamatinėmis vertybėmis. „Respublika“ spausdino tekstų, su kuriais nesutikau. Tas dienraštis yra žiauriai kritikavęs, mano nuomone – visai nepagrįstai, verslus ir projektus, kuriuose pats dirbau ir dėjęs labai neestetiškų mano atvaizdų. Suprantu intelektualų, šaukusių, kad padoriam žmogui turėtų būti gėda neštis rankoje tą popierių, požiūrį, tačiau jam nepritariu. Man regis, didesnė gėda yra kitos nuomonės baimė.

Solidarizuodamasis su respublikonais, nusprendžiau šiame straipsnelyje tradiciškai nebumbėti apie bėgimo rengėjų klaidas ir net nešlovinti pūslių ant savo pėdų, o grįžti prie lietuvybės. Ambicija išaugti tautinius marškinėlius atsispindėjo gatvių švieslentėse, iš anksto gąsdinusiose vairuotojus sekmadienį vyksiančiu „tarptautiniu pusmaratonio bėgimu“. Tokio užmojo nepalaikė glamūriniai vedėjai, prieš startą nepasveikinę (bent aš nenugirdau) bėgikų jokia užsienio kalba. Užsieniečių niekas neinformavo apie atidedamą startą, neskambėjo jokių angliškų ar lenkiškų nurodymų bei patarimų, kaip orientuotis trasoje. Turbūt niekas to nepasigedo, nes nors pralenkiau būrelį JAV legionierių, išdidžiai nešusių savo valstybinę vėliavą ir sulaukusių šilto žiūrovų palaikymo, apskritai beveik visi dalyviai atrodė vietiniai.

Tai kam tuomet bėgimo šventė iš „Aš bėgu“ pervadinta į „We Run“?

Nike, DNB ir Danskebank yra šaunuoliai, vieni pirmųjų supratę rimtos paramos masinių bėgimų rengėjams prasmę. Tačiau kodėl turėtume gėdytis „DNB pusmaratonio“ arba „Danskebank Vilniaus maratono“? Pernai toks klausimas net nekilo, o šiemet jau pats įsikišau, pastebėjęs rudeninio maratono medalio eskizą su užrašu „Danskebank Vilnius Marathon“, ir paraginau jį atlietuvinti.

Šiandien dekalitrais prakaito pelnytas puikios kokybės medalis skelbia tiesiog „DNB 21 km 2014/05/25”. Pirmiausia, tai neteisinga, nes skirtumas tarp 21 km ir pusmaratonio yra milžiniškas. Maratoną 42 kilometrų distancija rimtai pavadintų nebent koks analfabetas. Tie 195 metrai yra ne šiaip sau, kaip ir 98 m atkarpėlė pusmaratonyje. Antra, tai akivaizdus lietuviško žodžio gėdijimasis. Jei užuot skelbę „Bėgam“, rašome „We Run“, tai  akciją „Darom!”po metų turėtume pervadinti į „Let‘s Do!”  

Juokiausi, kai kažkada jaunalietuvių vadas mėgino įsiūlyti „Rambyno“ vardą vietoj „Akropolio“. Zyzti prieš bet kokius nelietuviškus pavadinimus man neatrodo protinga, kaip ir baimintis kitokių raidžių asmenvardžiuose, tačiau nugirdęs sakant „Pernai vujrane nebėgau, bėgau danskebanke“, pajuntu, kad dar labiau pasigesiu „Respublikos“.

 

Pabėgęs nuo dešimties bulių ( III )

Laukinių užvaldytą miestelį saugo žiedu apsupusi policija. Išvažiuojant iš Pamplonos, mūsų vairuotojui teko dukart pūsti į alkotesterį. Fiesta trunka savaitę. Ryt, poryt vėl tas pats...

Svarstau, ką daryčiau kitaip, jei pasiryžčiau antrąsyk čia atvykti.

Gal vertėtų pasistengti bakstelėti laikraščiu jaučiui į tarpuragį? Subėgus į areną, ten dūkstama dar valandą. Šėlstančiai miniai rengėjai įleidžia po vieną eiklų jautuką bukai užapvalintais ragais. Visi norintieji rodo tribūnose susispietusiems žiūrovams drąsą ir vikrumą, kepštelėdami gyvuliui per šoną, sugriebdami už rago, pamojuodami nusivilktais marškiniais priešais snukį ar net persiversdami per šeriuotą nugarą. Nuvarytą buliuką keičia vis kitas, vis stambesnis. Vidury arenos išsisukti nesudėtinga, gana žengti porą žingsnių į šoną, kaip šokiuose. Svarbu nesupanikuoti ir atsukus nugaros nesprukti prie ringo krašto, nes ten nespėjęs persiristi per pusantro metro aukščio sienelę, tapsi pagalve įsismaginusiam jaučiui. Mačiau, kaip eilinis įerzintas galvijas pasivijęs užkabino skriaudiką ragu už diržo ir šveitė ant žemės. Turėjo lūžti keletas šonkaulių, nors šiaip šiandien apsieita be kraujo.

Gal derėtų, drauge su visais sugiedojus šventąjį Ferminą šlovinantį himną, kantriai stypsoti prie aptvaro, kol iš jo išspruks pabaidyta banda? Ten didžiausias pavojus kyla ne pakliūti jaučiams ant ragų, o būti sutryptam apsvaigusios bėgikų minios. Nors, jei lėkčiau pakankamai greitai... Vis tiek tektų praleisti bulius priekin, bet gal pavyktų atskuosti į areną pernelyg nuo jų neatsilikus?

Ūmiai persmelkia gėla: važiuoju pabėgęs nuo dešimties bulių. Skubu atgal į savo patogų gyvenimą, vos pauostęs El Encierro dramos. Nenukovęs, neaplenkęs, nepažeminęs galvijo kūne įkalinto gaivalo, bet ir nepažinęs jo, nepagerbęs. Pajuntu tikrą troškimą vėl atsidurti Pamplonos arenoje, stabtelėti priešais atgintą jautį ir pažvelgti jam į akis. Net užkietėjusiam narcizui maga įžiūrėti jose ką nors daugiau, nei savo atvaizdą.

Štai tuomet būtų, ką papasakoti.

Pabėgęs nuo dešimties bulių ( II )

San Fermino fiestą, kasmet šėlstančią beviltiškai nuo Europos centro nutolusiame užkampyje, išgarsino Ernestas Hemingvėjus. Jo romano „The Sun Also Rises“ pavadinimą ispanai (kaip ir britai, vokiečiai ir lietuviai) apdairiai išsivertė „Fiesta“, pabrėždami būtent Pamplonoje knygos veikėjų patirtus sukrėtimus. Pats rašytojas lankėsi čia keletą kartų, todėl, nors niekad nemėgino skuosti su buliais, tebėra šlovinamas ant kiekvieno kampo.

Šeštą ryto atvažiuojame prie paminklo Hemingvėjui, nusiteikę kuo rimčiausiai. Nepataisomai sudirbtus drabužius dar vakar iškeitėme į švarutėlę festivalio aprangą: balti marškiniai ir kelnės, raudoni pionieriški kaklaraiščiai ir juostos per strėnas. Areną apgulusi minia tyko, kad atsivėrus vartams užsiimtų vietas viduje. Čia – finišas. 

Mes traukiame į „startą“ prie galvijų aptvaro, įrengto automobilių stovėjimo aikštelėje už istorinės senamiesčio sienos. Darbininkai lentų tvoromis užkalinėja sankryžas, kad nei keturkojai, nei dvikojai galvijai neišklystų iš tikro kelio.

Pakeliui prikimba televizijos žurnalistė. „Ar tikrai žadate bėgti?“, - klausia. „O ar suvokiate, kad tai pavojinga?“ – nenori patikėti. Kitas vaikinas prašo užpildyti anketą savo magistro darbui. Tie patys klausimai: iš kur, ko, kelintą kartą, keliese, kas patarė... Įdomiau skamba pasiteiravimas „Ar žinote, kad galite žūti?“ ir pasmalsavimas „Ar miegojote praėjusią naktį?“

Numigti spėjo tikrai ne visi nuotykių užsimanę bėgikai. Siaura į kalvą kylanti gatvelė pamažu prisipildo įvairiausio amžiaus ir sudėjimo vyrų. Moterys įspūdžių trokšta ne menkiau, todėl stebės gaudynes iš balkonų ir kitų saugių vietelių. Riba tarp dalyvių ir žiūrovų beveik neregima: jei nervai neišlaikys, kiekvienas gali išsprukti lauk pro tvoros plyšį ar įsmukti pro duris į kokią knaipę. Nėra jokių dalyvio mokesčių, jokių instruktažų, nereikia pasirašyti, kad žinai taisykles ir esi sveikas. Niekas netikrina, ar tu tinkamai apsiavęs, ar pilnametis, ar blaivas, ar nedurnas. Tikra sveiko proto fiesta išprotėjusiame pasaulyje!

  

Jaučiai kur kas greitesni už žmones. Tai suvokdami, pradedame judėti iš anksto, kelios minutės prieš iššaunant signalinę raketą. Lygiai aštuntą nuaidėjus šūviui, atmosfera tampa absoliučiai siurreali. Kažkur už nugaros jau risnoja dešimt po pusę tonos sveriančių bulių nė kiek nenudildintais ragais. Lyg laivas, skrodžiantis upės vandenį, jie skiriasi kelią per iš siaubo klykiančią minią. Sumetu, kad raguotiesiems mane pasivyti prireiks bent pusantros minutės. Išbėgu į tiesiąją, vedančią arenos link. Nusižiūrėjęs laisvą nišą, prisispaudžiu nugara prie užrakintų suvenyrais prekiaujančios krautuvėlės durų.

Laukti tenka neilgai. Pulkelis šėmų gyvulių melancholiškai prarisnoja, susispaudę šonas prie šono. Paskui juos iš paskutiniųjų lekia žviegiantis laukinių būrys. Labiausiai paisantieji šventės ritualų taikosi sušerti gyvuliams susuktais į vamzdelius laikraščiais. Prisiminęs, kad arenos vartai bus užtrenkti, nutaikius pirmą ilgesnį tarpą paskui bulius bėgančioje minioje, šoku iš paskos. Trys ar keturi šimtai metrų prašvilpia akimirksniu. Srautas ties vartais plakasi susiaurėjęs lyg butelio kakliuke. Sausakimšas amfiteatras staugia visais balsais. Atsidūrus smėlėto ploto vidury, adrenaliną pakeičia pro ausis trykštantys endorfinai. Pavyko!

Aplink džiūgaudami straksi dar pora šimtų sveiką kailį išnešusių dalyvių. Staiga visi metasi šalis, pirmieji prišokę prie ringo kraštų, verčiasi per bortus. Buliai! Pasirodo, du galvijai liko atsiskyrę nuo viso pulko. Tvarkdariai juos, tik dabar pasiekusius areną, suvaro į kitoje pusėje įtaisytą gardą. „El Encierro!” – “Suginta!” - skelbia garsiakalbiai.