Lordas Frankfurto areštinėje

Pagaliau sulaukę gyvenimo būdo analitikų seniai prognozuoto kivirčo tarp Visos Prekybos akcininkų, nebegalim skųstis, kad gyventi Lietuvoje pernelyg nuobodu. Šiuolaikinė pramogų kultūra apgaubia privačius turtinius nesutarimus, skverbiasi į teisinius ginčus, suteikdama progą pasismaginti reginiais tiek prišokusiems arčiau ringo žinovams, tiek oriai užsiėmusiems vietas atokesnėse ložėse VIPams, tiek vaizduojantiems, kad suka nosis šonan, intelektualams. Visiems įdomu. O ar gražu? Nelabai. Tuščiai agituoja Leonidas Donskis: „Lietuviais esame mes gimę, bet žydais turime mes būt!“

Jaučiuosi kaip patekęs į areną. Veltis į muštynių sūkurį neprivalau, bet nuošalyje stovėti taipogi neišeina. Tenka judėti sudėtinga trajektorija, neapsidraudus rizikos. Užtat turiu ką papasakoti.

Išsamų pasidalijimą įspūdžiais norėjosi pataupyti šou pabaigai, bet žodis po žodžio pajutau įsivėlęs į padoraus kalibro ginčą. Štai Mindaugas Marcinkevičius vakar viešai svarstė, kas mane motyvuoja apie jį meluoti. Turėdamas savo valioje ne penkiolika minučių, o kur kas didesnius laiko ir Lauko resursus, jaučiu pareigą paaiškinti.

Mindaugą akivaizdžiai susierzino mano atsakymas į „Delfi“ žurnalistės klausimą apie tarp VP akcininkų prabėgusią ir ėmusią šiauštis juodą katę. Rugpjūčio 5 dieną skubėdamas iš NDX (taip vadinasi mano darbovietė) neseniai nusipirktos gamyklos Švedijoje, gaminančios aukščiausios kokybės ėdalą visokių spalvų katėms, į Geteborgo oro uostą, jai telefonu pasakiau keletą sakinių, iš kurių aname tinklapyje susidėliojo šitoks tekstas: „ Mindaugas buvo vienas iš pirmųjų, bet visi pradėjo šalutines veiklas. Tik tiek, kad iš Mindaugo epizodo galima paminėti, kad jis vis dar būdamas „Akropolius“ valdančios grupės vadovas, dar nepasitraukęs iš tų pareigų, jau pradėjo kloti pamatus savo verslui Baltarusijoje ir apie tai kiti partneriai nežinojo. Ir tai išaiškėjo atsitiktinai, kai jis buvo sulaikytas Vokietijoje policijos, įtarus pramoniniu šnipinėjimu“.

Praėjus daugiau kaip mėnesiui nuo tos žinutės, „15 min“ paskelbė Mindaugo atsiųstus atsakymus į žurnalisto pateiktus klausimus. Vienas jų skambėjo taip: „I.Staškevičiaus teigimu, jūs buvote sulaikytas už pramoninį šnipinėjimą. Po šios istorijos jums teko trauktis iš „Akropolio“ vadovo posto. Ar tai tiesa?“ Visai normalus klausimas. Tiesa, aname savo komentare pabrėžiau, kad būsimasis LORDS fondų fundatorius buvo sulaikytas ne „už pramoninį šnipinėjimą“, o tik juo įtarus, bet esmės žurnalistas neiškraipė.

Ką gi atsako Mindaugas Marcinkevičius? Ogi štai ką: „Netiesa. Aš suprantu, kodėl mane šmeižia Vladas Numavičiaus, tačiau nežinau, kas motyvuoja meluoti Igną Staškevičių. Jis puikiai žino visą Frankfurto istoriją ir žino, kad aš nebuvau sulaikytas nei Vokietijoje, nei jokioje kitoje šalyje, o juo labiau apkaltintas pramoniniu šnipinėjimu.

Turėjau kuriozišką situaciją Frankfurte. Vaikščiojant po vietines parduotuves, o tą darau dažnai, nes tai susiję su mano darbu, apsaugos darbuotojams sukėliau įtarimų ir buvau apklaustas policijos. Šią istoriją, kaip linksmą nuotykį, papasakojau tada dar draugams Ignui ir Nerijui bei mūsų įmonės kolektyvui.

Iš „Akropolio“ vadovo posto pasitraukiau ne savo noru, o, kaip dabar įprasta, „šalių sutarimu“. 

Taigi Mindaugas Marcinkevičius pirmiausia atrėžia “Netiesa”, o paskui dar sykį pavadina mane melagiu. Už ką?

Apsakydamas tą linksmą pasivaikščiojimą po vietines Frankfurto parduotuves, jis pats prisipažįsta sukėlęs įtarimų apsaugos darbuotojams ir buvęs apklaustas policijos. Net jei nežinočiau pikantiškų tos istorijos smulkmenų, vis tiek suabejočiau, ar vokiečių policininkai apklausia įtarimą sukėlusius lietuvius, tegu ir labai kilmingus, jų nesulaikę, o tiesiog kulniuodami greta.

Mokiausi teisės pagrindų ir suvokiu skirtumą tarp įtarimo ir kaltinimo. Niekada nemaniau ir neteigiau, kad bendraturtis buvęs apkaltintas. Ne, jis tik, kaip pats sako, sukėlė įtarimų, taigi buvo įtartas.

Gal Mindaugą įtarė ne neteisėtu šniukštinėjimu, o kokiu kitu nusikaltimu, pavyzdžiui, vagyste, ar rengiant ginkluotą apiplėšimą? Netikiu. Žmogus teigia, kad lankėsi parduotuvėse darbo reikalais, reiškia, domėjosi pastatų išplanavimu, įrangos išdėstymu, reklamos formomis ir panašiais niekais.

Beje, su kuriuo gi Mindaugo darbu buvo susijusi minėta komandiruotė? Negi „Akropolio“ šefas lankė Vokietijos imigrantų pamėgtas parduotuves (ir dar taip uoliai, kad sukėlė policijai įtarimų), ketindamas pasiūlyti germanų tinklui išsinuomoti ledo arenų plotus? Netikiu. Nepatikėjo ir Nerijus Numavičius, todėl ylai išlindus iš maišo, teko ruošti „šalių susitarimą“.

Jeigu kada nors būsite apklausinėjami Vokietijos policininkų, nemėginkite jiems priešintis. Tai vienas iš Mindaugo parsivežtų atradimų. Paguldys žandu į betoną, o tuomet jau teks kreiptis pagalbos diplomatiniais kanalais ir ieškoti pažinčių Vokietijos kapitalo bendrovėse.

O šiaip tai visa ši istorija – bulvarinė smulkmena. Toji apklausa policijoje gal ir nebuvo tokia linksma, kaip mėgina guostis apklaustasis, bet tikrai - ne tragedija. Karjeros nesugadins. Dėl šito galės Mindaugas ir lordų fondams vadovauti, ir į Seimą kandidatuoti, ir Prezidentu išsirinkti.

Jis pats prisimena didesnių nuodėmių, bet tai jau kita tema.

Pinigai, pornografija ir mirtis

Praėjusį savaitgalį atitrepsėtas sostinės maratonas privertė Vilniaus širdį tvinksėti pasaulio pulso ritmu. Bet kuris liudininkas patvirtins, kad sekmadienis Katedros aikštėje buvo ne sporto, o pramogų diena. Ar verta rimtai kalbėti apie varžybas, kuriose pagrindinę rungtį laimi mėgėjas iš Etiopijos su penki šimtai penkiasdešimt ketvirtuoju numeriu ant krūtinės, o moterų grupės nugalėtojai neprireikė tilpti į tris valandas?

Masiniai maratono bėgimai sugalvoti ne sportininkams, o publikai. Tai – nuostabi idėja. Jeigu kas nors išrastų, kaip tūlam miestiečiui patogiai sirgti už krepšinio rinktinę, pačiam žaidžiant aikštelėje (tegu nors trys prieš tris į vieną krepšį), o Seimas įstatymu uždraustų stebėti rungtynes nesurenkantiesiems naudingumo balų kvotos, Lietuvos vyrai per pusmetį iš alų maukiančių ir traškučius kremtančių nusmurgėlių virstų atletiškų ir koordinuotų sveikuolių armija.

Pramogų sfera visuomet – bulvaras. Čia forma svarbesnė už turinį, įspūdis - už esmę, įvaizdis - už tiesą.  Joje skamba bumčikai, šlama banknotai ir dvelkia nešvankybe. Išdykėliai pirma nulaužė „TEO“ prizinį čekį, o paskui per išmanųjį televizorių parodė nuogą užpakalį. Viską tiesiogiai nušviečia atitinkama žiniasklaida. Tokios taisyklės.

Bulvarinėms pramogoms būtina drama, geriausia – mirtis. Tragedija ne tik pagardina renginio paskalas  pikantišku padažu. Kur kas svarbiau, kad ji dovanoja dalyviams tolstojiškąjį potyrį: „Štai, anas jau guli, o aš, šaunuolis – dar bėgu!”

Kuo čia dėtas pasaulio pulsas? Ogi tuo, kad pažangioji žmonija, jau senokai atmetusi soldafoniškus draudimus, visa galva nėrė į maratoninės laisvės pramogas. Bulvarinius prietarus pakeitė atsakingas  požiūris: niekas nepasirūpins mano sveikata geriau už mane patį. Bėgu – gyvenu, spoksau į  sportuojančius profus - gyvenimas lekia pro šalį.

Po sekmadienio finišo Lauko redakcija atliko dvi pareigas: darsyk pažiūrėjo olandų filmą „De Marathon“ ir parėmė našlaičiais likusius vaikus bei vyrą palaidojusią Oksaną Burokienę (sąsk. Nr. LT24 7300 0100 7476 3053). Kviečiame prisijungti.

Enzimų terapija – placebas ir lochotronas

Artėjant rudeninių maratonų sezonui, atkunta visokio plauko prekijai, tykantys užsidirbti iš nekaltų bėgikų. Dauguma baudžiasi išlošti iš mėgėjų siekio atbėgti greičiau, bandydami prakišti jiems iki 3 procentų energijos regeneruojančius batelius, šildomuosius tepalus, spaudžiamąsias blauzdines, kojinaites su rumbeliais, neatsirišančius batraiščius ir stebuklingus papildus. Su tokiais viskas aišku: jei pakelia nuotaiką, tai ir tebūnie.

  

Žymiai rimtesnes grėsmes visuomenei kelia į maratonininko kišenę ir dvasios ramybę besikėsinantys ciniški pseudomedikai. Mus pasiekė patyrusio ultrininko Povilo (pavardė redakcijai žinoma), prašančio padėti susiorientuoti fermentų terapiją reklamuojančių žinučių pinklėse, pagalbos šūksnis.

Skaitytojas tinklalapyje, apsiskelbusiame „Nr.1 sveikatos portalu Lietuvoje!“, aptiko „Medikų rekomendacijas nusprendusiems įveikti maratoną“. Rašliavos lygį galėčiau diagnozuoti iš neprofesionalumu dvokiančios antraštės: taisyklingai lietuviškai turėtų būti rašoma „nusprendusiesiems“. Toliau – dar baisiau. Siaubovarą pasikinkęs gydytojas visuomet vertas paniekos. Dar griežčiau derėtų vertinti sveikatos produktų (šiuo atveju – fermentinio preparato „Phlogenzym“) pardavėjų propagandą, jeigu ji remiasi gąsdinančiais autoritetingų medikų teiginiais.

Štai pastraipa iš nagrinėjamos publikacijos:

Visų pirma, anot L.Pačkausko, maratonas sukelia dalyviams tam tikrą stresą, psichologinę įtampą: „Maratonas jau yra iššūkis mūsų organizmui. Dėl jam būdingos įtampos ir ilgos trukmės maratonas sukelia imuniteto sutrikimus, gerokai padidina uždegiminius žymenis ir dėl to jo dalyviai dažniau serga viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis (VKTI). Atrodytų, maratonas – tai renginys, skirtas sveikatinimui, tačiau po jo daugėja žmonių, kurie skundžiasi peršalimo požymiais, o tai rodo, kad imuninė, gynybinė sistema veikia blogiau“.

Gydytojas Laimutis Pačkauskas – žymus neurologas, bet tai neturėtų užmerkti akių skaitytojams. Žvaigždės dažnai pakliūva ant sukčių kabliukų. Pamenu, kaip akių vos neišbadė milžiniškos lauko reklamos, kuriose Merūnas Vitulskis garbino japoniškas organizmą valančias voneles kojoms. Toksinų pašalinimas per pėdas – tik vienas iš daugelio įžūlių sveikatinimo industrijos triukų, maustančių žioplus tautiečius. Britas Ben Goldacre paskyrė nemažai energijos Jungtinėje Karalystėje įsisukusių aferistų demaskavimui ir smagiai aprašė atradimus „Apgaulingame moksle“. Nesiruošiantiesiems skaityti tos knygiūkštės atskleisiu, kad neva detoksikuojančių prietaisų kūrėjai tiesiog sugalvojo, kaip poros elektrodų pagalba sudrumsti vandenį vonelėje, kol joje savo padus kantriai mirko apmulkinta auka.

Tačiau grįžkime prie ankstesnės citatos. Aukščiausios kategorijos neurologas L.Pačkauskas joje kartoja žinomus, ne kartą „Maratono lauke“ minėtus, dalykus. Galima būtų ginčytis, kad maratonas dovanoja dalyviams kur kas daugiau malonumo ir euforijos, negu streso ir psichologinės įtampos, bet nesikabinėsiu. Ištvermės reikalaujantis iššūkis išties gali prislopinti imunitetą. Išgerkite vitaminų.

Derėtų atkreipti dėmesį, kad L.Pačkauskas, nors esu girdėjęs jį skiriant publikacijoje reklamuojamą papildą savo pacientams, čia apie jokius flogenzimus nė žodeliu neužsimena. Todėl, išsunkę brukamo fermento reklamai Lietuvos neurologijos žvaigždės vardą, straipsnio užsakovai meta atakon pigesnę patrankų mėsą: 

Kaip fermentai gali padėti ilgų distancijų bėgikams, – paklausėme chirurgo A. Didžiulio. Visų pirma, fermentų terapija (pvz., Phlogenzym) naudinga rengiantis maratonui, nes prieš bet kokį įtemptą, sunkų, alinantį darbą, o maratonas toks ir yra, labai naudinga organizmą išsivalyti. Fermentai – tarsi „šluotelė“, kuri surenka, ištraukia toksinus, negyvas ląsteles, ir natūraliai per prakaitą, šlapimą ir išmatas visa tai pašalina. Taigi, fermentai užtikrina organizmo gyvybines funkcijas, išvalo organizmą, pašalina kenksmingas medžiagas, skatina ląstelių atsinaujinimą, todėl pavartojęs fermentų žmogus jausis atjaunėjęs, kupinas jėgų, ištvermingesnis. Kita vertus, visos šios fermentų savybės lygiai taip pat praverčia ir po maratono, kai žmogus jaučiasi nusilpęs, išsekęs, pavargęs. Jeigu po maratono žmogus vartos fermentų, jis greičiau atgaus jėgas“, – aiškina medikas.

Kokia tikroji Kauno poliklinikos chirurgo (sic!) motyvacija, palieku spręsti skaitytojams, tik įdomu būtų pamatyti jo biochemijos egzamino rezultatus ir išgirsti, kaip kolega paaiškintų, kokiu būdu per burną suvartoti fermentai patenka į kraujotaką. O gal atneša visą žadamą naudą, jos nepasiekę? Fermentai (dar vadinami enzimais) yra baltymai. Baltymus žmogus suvirškina į aminorūgštis. Aminorūgštys žarnose įsiurbiamos į kraują ir keliauja po organizmą, kad įvairiausios ląstelės iš jų vėl susisintetintų reikalingus joms baltymus. Gal prabangųjį „Flogenzimą“ barzdaskučių įpėdinis siūlo kaip aminorūgščių šaltinį? Argi ne daug skaniau ir pigiau sukirsti pjausnį „Markus & Co“ restorane? Vegetarai teišmaukia baltyminį kokteilį arba susiverčia kitokių anabolikų.

Gydytojai kartais prirašo gerti skrandžio ar kasos fermentų analogų, kad ligonis lengviau virškintų maistą. Visokie mezimai kukliai darbuojasi skilvyje bei žarnyne, nežadėdami ištraukti toksinų, slopinti uždegimų ir apskritai atjauninti organizmą. Panašus preparatas yra ir "Flogenzimas", sudarytas iš kitus baltymus padėti virškinti turinčių fermentų rinkinuko ir banalaus antioksidanto rutozido, tačiau jo pardavėjai diplomuotų medikų lūpomis kliedi, nepaisydami jokių ribų: „Fermentų vartojimas profilaktiškai, prieš maratoną gali apsaugoti nuo patempimų, sužeidimų arba traumos gali būti lengvesnės“, – pažymi chirurgas A. Didžiulis.“

Taigi šis sukčių brukalas neturi jokio mokslinio pagrindo veikti panacėjiškai, tačiau placebas – velniškai galinga jėga, todėl visai tikėtina, kad reklamuojamas papildas kam nors patiko. Tame pačiame apgailėtiname „portale Nr.1“ lankytojams peršasi gydytoja homeopatė ir arklių balzamas. Kyla pagunda tiesiog numoti ranka: laisvose lankose težydi visos gėlės. Šalyje, kurioje politikams rūpi kiekvienas žmogus, o pajūrio gelbėtojai, išsikėlę raudonas vėliavas, per garsiakalbius stūgauja ant po bangas braidančių rusų turistų, vertėtų saugotis perdėtos globos. Tingi mąstyti - kaltink save. Vaikystėje vengusieji mokytis matematikos, tegu visą gyvenimą už tai moka, pirkdami loterijos bilietus, o pamiršę sovietinį „lochotrono“ terminą pensininkai tedejuoja, iššvaistę pinigus flogenzimams.  

Tylėti neleidžia savisaugos instinktas. Šįkart godūs vertelgos, medicininio spirito nualintus smegenų vingius prisidengę pirktais universitetų diplomais, užsimojo prieš bėgikų vertybes. Tokius niekšus, spjovusius į Hipokrato priesaiką ir ėmusius skleisti hibridinio karo požymių turinčią propagandą, būtina perduoti lauko tribunolui. Nuosprendis vykdytinas nedelsiant.