Pastanga nepykti

Esu pats jauniausias Seimo narys. Ne tik šios kadencijos, bet apskritai. Per visą istoriją. Man dar nėra aštuoniolikos. Štai taip. Jūs turbūt imsite veblenti, kad Konstitucija tokių dalykų neleidžia? Man padarė išimtį. Dėl neeilinių gabumų. Viskas įmanoma, kai turi neeilinių gabumų. Argi nelogiška? Neeiliniais atvejais turi būti daromos išimtys.

Būdamas ypatingas jaučiuosi šauniai. Kiekvienas Seimo narys yra neeilinis, o aš – išrinktasis tarp išrinktųjų. Tai šiek tiek jaudina ir maloniai trikdo. Visi spokso. Palydi žvilgsniais, kuždasi už nugaros. Lyg būčiau Prezidentas su aštuoniasdešimties procentų pasitikėjimo reitingu. Jie nesuvokia, kad niekada toks nebūsiu. Nepaisant neeilinių gabumų. Kiaurai permatau monarchijos, diktatūros ir kitokių autokratijų prapultį. Tik demokratija. Visada būsiu vienas iš šimto keturiasdešimt vieno. Arba vienas iš kitokio skaičiaus, bet jokiu būdu ne vienintelis.

Fotografuojuosi asmenukę prie herbo. Pravers istorijai. Kai būsiu ilgiausiai pareigas einąs Seimo narys, ši nuotrauka paliudys, primindama pirmąją kadenciją. Kiek jų dar bus? Nežinau. Daug. Tik neklauskite, dvidešimt ar trisdešimt dvi. Nesu orakulas. Mano gabumai kitokie.

Einu koridoriumi, linksėdamas kolegoms. Nepuolu spausti rankų, ieškoti bičiulysčių, ko nors klausinėti. Kam? Daugumai ši kadencija paskutinioji, kai kurie ištemps dar dvi ar tris. Praeiviai.

Išsijungiu tapšnoklį. Plenariniame posėdyje turiu susikaupti. Nežadu pramogauti darbe. Tik nepamanykite, kad gilinsiuosi į kažkieno darbotvarkę, kruopščiai žymėsiuosi pastabas ir kursiu įstatymų projektus. To tai jau nebus.

Surandu savo vietą. Sėduosi. Puiki vieta. Palinkstu priekin, nutaisau susikaupusį veidą. Patogu. Neapsimetinėju, esu susikaupęs. Vos vos šypsausi akimis. Galite fotografuoti bet kuriuo momentu. Atrodysiu nepriekaištingai kad ir žurnalo viršelyje.

Budžiu. Stebintiesiems iš šalies tai daro įspūdį. Sėdžiu nejudėdamas. Nesimuistau, nesiblaškau. Kitas užsnūstų arba keltųsi ir spaustų lauk. Man nesunku. Nesipuikuoju, tiesiog ypatingieji skiriasi nuo eilinių išrinktųjų. Žvelgiu į tribūną, lyg snaiperis pro optinį taikiklį. Laukiu. Ne pasaloje, dėmesio centre. Seimo salėje.

Kalbėtojai keičiasi. Girdžiu, ką jie sako, nors ir nesiklausau. Paisau reglamento. Laiku spaudžiu balsavimų mygtukus. Nekeliu jokių rūpesčių. Medžiotojas bokštelyje prie šėryklos.

Išgirstu priono pavardę. Buvau ją pamiršęs. Man jis – Prionas ir tiek. Tobula pravardė. Prionai sukelia smegenų kempinligę. Ne kiekvienas imunitetas tokius atpažįsta. Įmantriai klastingi beširdžiai. Dauginasi nelytiškai. Apsimeta savaisiais. Neišsiduoda, kaip bakterijos ar virusai. Tačiau manęs neapšausi. Šitas – šimtaprocentinis prionas. Atsigaminanti infekcinė baltyminė dalelė. Lipa į tribūną.   

Pakylu krankliu. Corvus corax, smalos juodumo, uodega pleišto formos. Sklendžiu virš išrinktųjų, nužvelgiu tribūnoje besiraitantį iš siaubo gluodeną. Dabar privalau sudoroti trykštantį įtūžį. Jis – roplys, aš – paukštis. Esu gamtos jėga, nešu pažangą. Jokių asmeniškumų.

Moku perdirbti pyktį. Sugriebiu pačią jo užuomazgą ir pakreipiu kita vaga. Rūstis virsta maištu, chaotiškas energijos siautulys spraudžiasi tarp akmeninių uolų. Sutramdyta galia srūva upe, taškosi baltais purslais, šniokščia kriokliu, sukdama troškimų pažinti, siekti, tobulėti velenus. 

Nutūpęs ant tribūnos krašto, pakraipau galvą. Driežai – švarūs gyviai. Aną kartą, per priešrinkiminius debatus, vilku užšokau ant tauriuoju elniu užsimaskavusio priono, ir tas grybštelėjo ragu už šlaunies. Įsiutęs tol iltimis draskiau niekšo kepenis, kol paspringau tulžimi. Vos išsikapanojau. Tik vėl stojęs ant kojų suvokiau, kad buvau apsinuodijęs ne priešo syvais, o savo paties tūžmastimi.

Šįkart susidorosiu be rūpesčių. Neapykantos nejaučiu nė lašo, tik smalsumą, alkį ir atjautą, ji – stipriausias priešnuodis. Elementaru, jokios rizikos. Pirmu kumpo snapo smūgiu perkertu bekojį šliužą pusiau. Sulesu švariai, nepalieku nė pėdsako. Krankliai visaėdžiai.

Sėdžiu savo vietoje. Žvilgsnis jaunatviškai giedras. Dirbu parlamente. Prionas lipa nuo scenos. Išrinktieji ploja, neįtardami, kad klausėsi jo paskutinį kartą. Šypteliu lūpų kampučiais.

Vienas – nulis. Ir, patikėkite, tai tik pradžia. 

Kuo juokingi lordai

Pavadindamas vardu „Lords“ fondą, į kurį sudeda ne tik nemažą kapitalą, bet ir palikuonių gerovės viltis, žmogus apsisprendžia dėl keleto dalykų. Pirma, jis prisilygina dieviškosioms būtybėms (žodis „Lord“ anglų kalba pirmiausia reiškia Dievą). Antra, pareiškia pretenzijas atstovauti visuomenės grietinėlei. (Lordas angliškojoje kultūroje yra titulas, taigi jį pelnęs veikėjas įgyja pagrindą būti taip pristatomas. Pvz. Lordas Mindaugas Marcinkevičius ar tiesiog Lordas Marcinkevičius.) Trečia, toks asmuo deklaruoja pageidavimą susisieti ne su lietuviškąja verslo pelke, o su žydraisiais finansų vandenynais, virš kurių niekada nenusileidžia saulė.

Šiame rašinyje nespėliosiu, kodėl pastarojo fondo herbe pavaizduoti keturi liūtai ir tik du žirgai. Tai giliųjų psichoanalitikų sritis. Toliau mėgėjiškai pasvarstysiu, kaip pragmatiško suvalkiečio sąmonėje gimsta šitokio aukščio polėkiai. Juk tapti lordu ne tik dieviškai malonu, bet ir velniškai rizikinga.

Kiekvienas lordas yra juokingas. Ne tik man. Štai „The Economist“ neseniai pakomentavo, kad toks Lordas Sewel, nufilmuotas vienoje orgijoje dėvintis moteriškais apatiniais atrodė tik vos vos juokingiau, nei darbuodamasis parlamente su mantija, peruku ar plunksnuota skrybėle. Nujausdami savo komizmą, lordai atsipalaiduoja tik atokiose pilyse, uždaruose klubuose ir fonduose. Jie nebėgioja parkuose ir nerašo baltųjų knygų.

Lordai yra politikai. Tai svarbus momentas. „Ši veikla reikalauja nepriekaištingos reputacijos, visiško skaidrumo ir sąžiningo valdymo. Esu atskaitingas šimtams investuotojų bei institucijų, mūsų santykiai grindžiami abipusio pasitikėjimo principais. Negaliu savo investuotojams užtikrinti visiško savo veiklos skaidrumo, jei nesugebėsiu paaiškinti, kaip valdoma „VP grupė“. Mano asmeninės vertybės, naujas verslas bei neseniai paaiškėjusios aplinkybes nepalieka kitos išeities, kaip sekti pasauline praktika ir viešinti neskaidrius ir tik vieno asmens poreikius tenkinančius „VP grupės“ veiklos modelius“. Kieno citata? Lordo Marcinkevičiaus.

Žemiau pateiksiu kitą citatą, iš George Clooney kino dramos „Kovo idos“. Vyriausiasis būsimo prezidento patarėjas, kurį suvaidino neprilygstamasis Philip Seymour Hoffman, moralizuoja pas priešininkus perbėgti sumaniusiam kolegai: „There's only one thing I value in this world Steve, and that's loyalty. Without it you're nothing and you have no one. And in politics it's the only currency that you can count on.“ (angl. „Tėra vienas dalykas pasaulyje, kurį aš branginu, Styvai, tai – lojalumas. Be jo tu esi niekas ir neturi nieko. O politikoje tai – vienintelė valiuta, kuria gali pasikliauti“).

Lojalumas – tai ne aklas paklusnumas ar baimė kritikuoti suvereną ir tikrai ne pakantumas niekšybėms. Tačiau kai trečiasis devintuko narys, dalyvavęs kuriant esminius Visos Prekybos veiklos modelius, apsimeta praregėjęs ir ima dergti savo lizdą, perukas gėdos nepridengs. Lojalumas – tai bent jau susilaikymas nuo išdavystės.

Papasakosiu vieną atsiminimą. Kokiais 2004-aisiais Vilniuje Arvydo Avulio bendrovė surengė bėgimą laiptais į „Europos“ biurų dangoraižį. Daug negalvodamas užsiregistravau, atvažiavau, užbėgau. Tai štai, po to spjaudžiausi ne tik prisikvėpavęs laiptinėje nuo statybų užsilikusių dulkių, bet ir sugėdintas kolegų, kam reklamuoju „Akropolio“ konkurentų prekybos centrą. Mėginau guostis, kad tame centre veikia „Maxima“, bet išties pasijutau paikai įkliuvęs principų spąstuose, mat prieš tai buvau spėjęs garsiai apsiskelbti niekada neperkąs pas konkurentus ir šiaip esąs lojalumo savo verslui etalonas.

Šiandien anų priekaištų autorius, tebebūdamas VP akcininku, jau dedasi praktišku žmogumi: ne tik renkasi su sėbrais už „Norfos“, bet ir jungia prie jos nuosavas (kad ir praskolintas) baltarusiškas parduotuves. Kadaise susitapatinusiam su „Akropoliu“ lordui asmeninės vertybės nebetrukdo įsigyti ir valdyti konkuruojančių prekybcentrių, kuriuose svarbiausi nuomininkai yra „Rimi“ ar „Prisma“.

Bendraturtis apsisprendė ne tik konkuruoti su ilgamečiais partneriais, bet ir juos apjuodinti: ištraukė iš rūsio senų nuodėmių kibirą ir dar prikūrė nebūtų dalykų. Nėra ko stebėtis. Perėjo žmogus prie naujos valiutos ir politikuoja. Viešai skelbia: siekiu sudaryti VP akcininkų sutartį. Oho. Gal jos esminė nuostata - kad dalininkų teises apibrėžia jų kilmė ir titulai, o ne turimų akcijų suteikiami balsai? O gal – kad Mindaugo gatvės „Maxima“ priklauso Mindaugui? Išties mielai pasijuokčiau, skaitydamas tokio dokumento projektą, tik ar nebars Konkurencijos tarnyba už ketinimą dalyvauti kuriant kartelį su konkurentu?

Vienintelė išeitis iš akligatvio – sukti atgal.

Apie lordo kilmę

Bendraudamas su maratono nepraktikuojančiaisiais, dažnokai išgirstu klausimą: „Apie ką galvojate, bėgiodamas tris ar keturias valandas?“ Žmonės kabinasi už esmės. Panašiai ir kalbai pakrypus apie lordų karus, anksčiau ar vėliau prasiskverbia pašnekovo smalsumas: „Kaip šitaip? Kodėl? Nuo ko viskas prasidėjo? Kada?“ Moralinės konflikto šaknys ir giliosios psichologinės prielaidos tūlą stebėtoją domina labiau, nei paviršiuje siaučiantys ieškinių cunamiai ir vienadienės piarščikų intrigėlės.

Svarstant, kodėl buvę vieno devintuko, kadaisę valdžiusio Visą Prekybą, partneriai viešai pliekiasi dėl „Akropolių“, lyg kokie Žemaitės herojai dėl arimų, verta atkreipti dėmesį į susidūrusiųjų teismų ringe pomėgius. Pastarąją košę užviręs Mindaugas Marcinkevičius – aistringas ledo ritulininkas, atitinkamos federacijos šulas, svajojantis surengti pas mus pasaulinį kažkurios lygos čempionatą ir tarsi koks batka palaiminti nugalėtojus iš VIP ložės. Jo pagrindinis taikinys, Nerijus Numavičius negali gyventi be golfo. Taip negali, kad kartą net turėjo atidėti legendines vestuves, nes nesėkmingai atšokęs simuliacinio treniruoklio kamuoliukas beveik pataikė į akiduobę, pažymėdamas viršelio veidą neglamūrine mėlyne.

Taigi, Mindaugui užsimojus ledo ritulio lazda, Nerijus išsitraukė savąjį golfo rinkinį. Rimtiems vyrams sukryžiavus sunkiuosius įnagius, ramios diskusijos tikėtis neverta. Lieka tik pafantazuoti, kaip jų dialogas skambėtų, susidūrus bėgimo trasoje. Taip išties galėjo atsitikti, nes Nerijus prieš porą metų tyliai atėjo į pavasarinį masinį startą ir įveikė 10 km Vilniaus gatvėmis. Gal ten pat prisijungus Mindaugui, būtume išvengę agresija persunktos atomazgos? Neskubriai risnojant  parko takeliu, net nupušusiam statybininkui anksčiau ar vėliau įsijungtų racija, kuždanti, kad visus dabar teismuose taškomus resursus apsimokėtų tiesiogiai dedikuoti užsibrėžtajam tikslui - brangiai parduoti savo akcijas. Tiesiausiu keliu juk nubėgsi greičiausiai ir dar sveikatos sutaupysi. Deja, kartais net pasaulinio garso talentai palieka ašarų pakalnę nesuvokę, kad gyvenime jiems stigo tik vieno dalyko - pabėgioti.

Žinoma, ne kiekvienas kliušką nusigriebęs smulkusis akcininkas pajunta širdyje lordišką pašaukimą. Yra papildomų sąlygų. Pavyzdžiui, labai praverčia archetipinis trečiojo brolio statusas. Trečiasis brolis, kaip įrodo neseni Numavičių vaidai, nebūtinai yra jauniausias, tiesiog Marcinkevičių atveju taip sutapo. Mindaugas, augdamas su gamtos superprocesoriumi apdovanotu Žilvinu ir emociškai šiltu bei ūkiškai darbščiu Gintaru, tikriausiai, dar Šakiuose ėmė puoselėti aukštuomenės veikėjo ambicijas.

Tuos užmojus, ko gero, pakurstė pats Nerijus, ne tik priimdamas Mindaugą į VP devintuką trečiuoju numeriu, bet ir vėliau, kartkartėmis išnaudodamas jo polėkį kitų bendraturčių įtakos troškimams atsverti. Nepranokdamas partnerių strateginio mąstymo ar analitiniais įgūdžiais, nelinkęs nerti į kasdienę ūkio rutiną, nesiverždamas vadovauti gausiems kolektyvams ar bendrauti su žiniasklaida, Marcinkevičių jaunėlis pasižymėjo viena vertinga savybe – gebėjimu užmegzti naudingus ryšius ir išsunkti iš jų maksimumą.

Mindaugui sekėsi susirasti „draugų“ ir daryti jiems įtaką. Smailoka šypsena, šiek tiek ciniškas, nors visuomet giedras humoras ir, svarbiausia, kantrus klausymasis, ne tik šiukštu nepertraukiant kalbančio pašnekovo, bet taipogi susilaikant nuo apibendrinančio komentaro jam pritilus – štai koks trečiojo brolio metodas, veiksmingesnis už visokius NLP. Lengva apsakyti, sunku nukopijuoti.

Niekas kitas taip virtuoziškai neįtikindavo bankininkų pratęsti paskolas, valdininkų - išduoti leidimus, o tikrintojų – vadovautis sveiku protu. Drąsiai blefuodamas, godžiuosius patepdamas, baukščiuosius pagąsdindamas, su girtuokliais palakdamas, pėsčiuosius pavežėdamas, o ponias bei paneles sujaudindamas vyrišku žavesiu, Mindaugėlis išdidžiai parnešęs tėkšdavo reikalingus parašus. Kuo aukštesnį postą užimantis valstybės tarnas keldavo rūpesčių, tuo karštesnis azartas įsiplieksdavo būsimo "Lords" fondininko akyse.

Europietiškai išskaidrėti nespėjusioje praėjusio amžiaus Lietuvoje ne vienas tautinio verslo vedlys pavydėjo tokio smulkiojo akcininko, o jis pats, apsvaigęs nuo itin artimų pažinčių su pareigūnais ir politikais, svėrė teises VP grupėje visai ne vertybinių popierių procentais. Mindaugas visus apšoko pirmasis iš devintuko susirentęs erdvų namą Valakampiuose tuomet, kai tikruosius kokybės standartus nubrėžusi Laurų kvartalo tvora dar niekam nesisapnavo. Galingų variklių mėgėjas lakstydavo raudonuoju Nerijaus „Ferrariu“ ir užsisakydavo naujausius mobiliųjų telefonų modelius. Tačiau net išsikaulijus parkavimo vietą arčiausiai paradinių durų į biurą ir Prezidentūroje atsiėmus kryžių „Už nuopelnus Lietuvai“, mėlstantis kraujas nepaliovė kunkuliavęs tikrojo pripažinimo geismu.

Trečiaplanį vaidmenį lordų karų iniciatorius kentė beveik du dešimtmečius, kol tamsi nuoskaudų gelmė prapliupo keistais skundais ir pagiežingais kaltinimais. Atrodo, dabar nebepagelbės net maratono terapija.