Audėja

(Борис Гребенщиков, „Tкачиха”)

Sapne pavirtau audėja,

Kuri susapnavo esanti manimi.

Niekaip atrinkt negalėjau: ar sapnuojuosi jai,

Ar čia man pasirodo ji...

Tik nepulkit peikt, jog seniai tai aprašę kinai -

Jų teorija sausa tyliai vysta

Be žvalios gyvasties.

Pabudęs nulėksiu apžiūrėt, kaip merginos

Madingus išaudžia raštus, skubėsiu prie šilkų prisiliest.

Nemunas sau banguoja,

Iš anapus aidu balsas neatsišauks.

O abu krantai net juoduoja - minios

Vėpso: gal jų priešų lavonai pasroviui

Pro šalį praplauks.

Tik blausi pilnatis smagiai ropinėja:

Aukštyn - kalvomis, žemyn - savartynais.

Dėkui Dievui, kad jai niekada nerūpėjo

Nei Dao De Dzing,

Nei „Švento Pranciškaus žiedynai“.

Per dykumą brenda kupriai- 

Kiekvienas rezga savo mintis nuošaly.

Pamenu, kartą draugelis šitaip traukė į Lurdą -

Atsitokėjo valdybos nariu Pasvaly.

Mūs didingi užmojai nuslopsta,

Rodyklės netenka krypties, dalykai - vardų. Apmaudu.

Kokia prasmė žmogui siekt pažadėtojo sosto,

Jei galiausia būtinai atsidurs jis kur nors po ledu?

Aš tupiu ant plikos pakriūtės,

Varinėju debesis iš vandens.

Akyse - padūmavę šukės,

Širdyje - vien blūdas rudens.

Nieko nebepradėsiu, te visa

Teka savo vaga, kaip upė šalta.

Po laiptais guli katė pridvėsus,

Nulipęs pakišiu jai pieno balta puta.  

(Versta iš rusų kalbos)