2019 m. vasario 10 d., sekmadienis

Audėja



(Борис Гребенщиков, Tкачиха)

Sapne pavirtau audėja,
Kuri susapnavo esanti manimi.
Niekaip atrinkt negalėjau: ar sapnuojuosi jai,
Ar čia man pasirodo ji...

Tik nepulkit peikt, jog seniai tai aprašę kinai -
Jų teorija sausa tyliai vysta
Be žvalios gyvasties.
Pabudęs nulėksiu apžiūrėt, kaip merginos
Madingus išaudžia raštus, skubėsiu prie šilkų prisiliest.

Nemunas sau banguoja,
Iš anapus aidu balsas neatsišauks.
O abu krantai net juoduoja - minios
Vėpso: gal jų priešų lavonai pasroviui
Pro šalį praplauks.

Tik blausi pilnatis smagiai ropinėja:
Aukštyn - kalvomis, žemyn - savartynais.
Dėkui Dievui, kad jai niekada nerūpėjo
Nei Dao De Dzing,
Nei „Švento Pranciškaus žiedynai“.

Per dykumą brenda kupriai- 
Kiekvienas rezga savo mintis nuošaly.
Pamenu, kartą draugelis šitaip traukė į Lurdą -
Atsitokėjo valdybos nariu Pasvaly.
Mūs didingi užmojai nuslopsta,
Rodyklės netenka krypties, dalykai - vardų. Apmaudu.
Kokia prasmė žmogui siekt pažadėtojo sosto,
Jei galiausia būtinai atsidurs jis kur nors po ledu?

Aš tupiu ant plikos pakriūtės,
Varinėju debesis iš vandens.
Akyse - padūmavę šukės,
Širdyje - vien blūdas rudens.

Nieko nebepradėsiu, te visa
Teka savo vaga, kaip upė šalta.
Po laiptais guli katė pridvėsus,
Nulipęs pakišiu jai pieno balta puta.  


(Versta iš rusų kalbos)

1 komentaras:

Justinas Zilinskas rašė...

Neblogai :) Tik 'pustye bredut verbliudy" gal reikėjo dviprasmybę pamėginti pagauti.