Esate mokslininkė, nors kurį laiką padirbėjote
odontologe. Iš pradžių buvote sumaniusi tapti amatininke?
Net nesusimąsčiau apie tai. Kiekvienas vaikas svajonių profesiją
renkasi iš tų, kurias tuo metu žino. Iš pradžių norėjau būti gėlių pardavėja,
tada – matematikos mokytoja, nes mokykloje man neblogai sekėsi matematika.
Vėliau užsimaniau būti kirpėja, kol mama įtikino, kad kirpėja galiu tapti bet
kada baigusi kursus, todėl pirmiausia privalau ką nors studijuoti.
Gal ji pasirodė teisi?
Iki šiol moku kirpti.
Turėjau vyresnę pusseserę, deja, ji mirė gana jauna. Mano motina
yra jos mamos sesuo, o mano tėvas yra jos tėvo brolis. Tad mudvi buvome nelyg
sesės. Mano mama susipažino su tėvu per sesers šeimą. Tada jis jau buvo
netikėtai išsiskyręs karininkas, nes jo žmona paliko jį dėl kito kariškio, o
čia pasisuko gražuolė mano mama.
Mano pusseserė, kilusi iš mažo miestelio Saldaus, turėjo gausybę
talentų: mokėjo piešti, gabi kalboms, jodinėjo žirgais. Ji svajojo tapti
gydytoja, todėl persikėlė į Rygą. Iš pradžių ji apsistojo bendrabučio kambaryje
su kitomis studentėmis, kol greitai suprato, kad šitaip nesugebės išmokti nei
lotynų kalbos, nei medicinos dalykų. Mano tėvai pasiūlė apsigyventi su mumis,
nesvarbu, kad tai buvo tik dviejų kambarių butas. Aš buvau vienuolikos, mano
brolis – devynerių. Pusseserė visus šešerius studijų metus pas mus pragyveno.
Mane labai masino jos knygos, vieną po kitos jas rijau. Skaičiau
apie ligas, žmogaus anatomiją, ir mane tai be galo traukė, todėl apsisprendžiau
tapti gydytoja.
Per tą laiką pusseserė ištekėjo, pastojo. 8-ame ir 9-ame
dešimtmečiais buvo įprasta anksti susilaukti vaikų. Kartais prižiūrėdavau jos
kūdikį, pasitaikydavo dėl to net praleisti pamokas. Kai ji, baigusi mediciną,
grįžo į gimtąjį miestelį ir dirbo gydytoja Saldaus ligoninėje, sykį jos
paprašiau vasarai man parūpinti kokį darbelį. Norėjau padirbėti ligoninėje, kad
savo kailiu patirčiau, kokia tai profesija, ir susivokčiau, ar man iš tikrųjų
tinka darbas su ligotais žmonėmis, gulinčiais nešvarioje patalynėje. Galbūt tai
– visai ne man, galbūt mane tik sužavėjo tos knygos?
Ji parūpino man darbą odontologijos klinikoje manydama, kad taip
elgiasi mano pačios labui: norėjo atgrasyti nuo karjeros ligoninėje, kur darbas
alinantis, o alga menka. Ir ką gi, jos dėka man toji vasara įsiminė visam
gyvenimui. Padėjau gydytojai, protezavusiai dantis. Ji patikėjo daugybę
užduočių, kuriomis didžiavausi. Galiu sakyti, tai ji mane ir nukreipė tuo keliu,
nors anuomet svajojau apie medicinos studijas.
Tai universitete mokėtės odontologijos?
Studijavau aukštojoje medicinos mokykloje, kurioje veikė ir
odontologijos, ir medicinos fakultetai. Įstojau dar sovietiniais 1989-aisiais.
Turėjau išlaikyti stojamuosius, todėl neatsitiktinai mokiausi ir garsioje Rygos
vidurinėje mokykloje, kurioje buvo sustiprintas chemijos ir biologijos mokymas.
Kaip prisiminti savo pagrindinę paskatą tapti
gydytoja?
Pagrindinę? Man regis, paprasčiausiai norėjosi padėti žmonėms,
todėl medicina mane ir traukė. Pamaniau, kad to paties galima pasiekti ir
odontologijos srityje, tik gal šiek tiek kitaip.
Jau dirbdama odontologe pastebėjau, kad man išties patinka
pasitarnauti pacientui. Odontologo kėdėje žmonės sėdi įsitempę, bet pasikalbu
su jais, ir nusiramina. Kartą atėjo policijos akademijos studentas, labai
bijojęs odontologų, nors jam verkiant reikėjo gydyti dantis. Aš su juo
pasikalbėjau, tada uždėjau gumas, apsaugančias dantenas, ir ką gi, begydydama
staiga išgirdau, kad jis knarkia. Pasirodo, užsnūdo. Štai kodėl manau, kad
sugebu dirbti tą darbą. Sugebu išlaisvinti žmogų nuo baimės ir nerimo, nes
jaučiu, ko jam tą akimirką labiausiai reikia. Manau, kad esu empatiškas žmogus.
Odontologams, kaip ir gydytojams, apskritai ypač praverčia empatija.
Kai dirbdama odontologe išvykau į Nyderlandus atlikti tyrimų savo
disertacijai, jau žinojau, kad įgijusi daktaro laipsnį rinksiuosi Specializuoto
dantų gydymo pakraipą. Ji skirta neįgaliesiems. Žinoma, taip neįvyko, nes ilgam
įstrigau su savo disertacijos tyrimais.
Bet jau buvote spėjusi patirti, ką reiškia
gydyti žmones?
Dvejus su puse metų. Tiesa, tas amatininko darbas man pasirodė
pernelyg nuobodus, todėl supratau, kad nenorėčiau jam paskirti viso gyvenimo.
Štai kodėl mane itin masino mintis pasirinkti ypatingų pacientų grupę.
Be to, užvirė stiprus vidinis konfliktas, nes pirmaisiais
nepriklausomybės metais į odontologiją pradėta žiūrėti kaip į verslą.
Privalėjai stengtis susikrauti turtus. Jaučiau, kad toks požiūris prieštarauja
mano įsitikinimams, nes man rūpėjo ne klinikos verslas, o tai, kaip žmogus
jaučiasi odontologo kėdėje. Galima rinktis iš trijų ar penkių skirtingų gydymo
būdų, nuo kurių priklauso ir pinigų suma, nors ne visi jie vienodai tinka
konkrečiam pacientui. Bet klinikos savininkui tai mažiausiai rūpėjo.
Aš žinojau, kad niekada negalėsiu turėti nuosavos klinikos, nes
paprasčiausiai bankrutuosiu. Mano vidinės nuostatos vertė gerai gydyti be
atlygio tuos, kam stinga pinigų. Buvau pasiruošusi gydyti benamius. Jaučiausi
kaip iš Gelbėtojų Armijos organizacijos. Atvykusi į Nyderlandus, beje,
padirbėjau šiai humanitarinei organizacijai, gydžiau visai nemokamai. Pinigai
man nieko nereiškia, tai viso labo tik priemonė išgyventi. Vadovauti klinikai
reiškia rūpintis mokėti mokesčius, atlyginimus, o tai – tikrai ne man. Tiesa,
kitaip klinikos neišsilaikytų, bet tai prieštaravo mano vidinėms nuostatoms.
Į Nyderlandus atvykote siekti mokslų daktarės
laipsnio?
Galėčiau parašyti knygą apie tai, koks buvo mano kelias. Nors jo
pabaigos dar nematyti. 1989-aisiais pradėjau odontologijos studijas. Anuomet
mano anglų kalba buvo labai prasta. Siekdama ją patobulinti bandžiau išvykti į
JAV pagal auklių mainų programą. Tačiau kaip tik tada kilo pasipriešinimas
sovietinei santvarkai. Buvau jau padavusi visus dokumentus agentūrai, tačiau
viskas baigėsi tuo, kad atsidūriau Katedros aikštėje Rygoje, su kitais gynėme
ten Radijo pastatą. Taigi, tąsyk svajones apie Ameriką teko palaidoti. Žinoma,
viskas pakrypo visai kitaip, subyrėjo Sovietų Sąjunga, ir mano anglų kalba
patobulėjo.
Sykį fakultete pastebėjau skelbimą, kuriame buvo kviečiama teikti
paraiškas studentams, kurie norėtų tęsti studijas Švedijoje. Turėjai būti nebe
pirmakursis, svarbiausius dalykus mokytis aukštais pažymiais, be to, pateikus
dokumentus, dar teko pereiti išties didžiulę atranką. Komisijoje buvo
profesorių iš Švedijos, jie kalbino kandidatus, dar reikėjo rašyti esė. Buvo
apėmęs keistas jausmas, nes tėvams nė nepasakojau, kad pateikiau prašymą, mat
nesitikėjau, kad būsiu atrinkta. Ir staiga – beveik ketveri metai studijų
užsienyje. Teko pranešti apie tai namuose: „Už mėnesio išvažiuoju ketveriems
metams“. Išties keistas jausmas. Nebuvau susimąsčiusi, kas laukia, jei būsiu
atrinkta.
Šiaip ar taip, anuomet tai buvo didžiulis
pasiekimas.
Žinoma. Buvau tik dvidešimties. Atrinko penkis latvius ir penkis
estus. Švedijos vyriausybė viską apmokėjo. Manau, tai buvo tam tikra gėdos
duoklė, nes jie jautėsi kalti prieš Baltijos valstybes dėl bėglių, bandžiusių pasprukti
nuo sovietų, tačiau sugrąžintų atgal, nes Švedija laikėsi neutralumo politikos.
Švedai jautė, kad privalo kaip nors padėti, bet taip pat baiminosi didelės
korupcijos mūsų šalyje. Užuot skyrę pinigų, jie nusprendė jauniems žmonėms
suteikti išsilavinimą, kad sugrįžę į savo šalį šie padėtų greičiau atsitiesti.
Štai iš kur tas liūdesys, kad man nebuvo suteikta galimybė grąžinti tai, ko ten
išmokau.
Beje, odontologija kaip pagalbos verta sritis, nebuvo pasirinkta
atsitiktinai. 10-ame dešimtmetyje Vakarų Europoje odontologų buvo per daug, jiems
nebepakako pacientų. Imta uždarinėti odontologijos mokyklas, Nyderlanduose
tuomet jų panaikintos net trys. Švedijoje augo odontologų bedarbystė. Tiesa,
nepanorę uždaryti mokyklų, jie sumanė mokyti nedideles užsieniečių grupes anglų
kalba, kitaip tariant, ruošti specialistus užsienio rinkai. Žinoma, bent jau iš
pradžių tiems mokytojams dėstyti angliškai sekėsi gana sunkiai, nes jie niekada
anksčiau to nedarė. Mes buvome pirmoji laida, kuriai taikyta integruota
programa, t. y. neskaitomos bendros paskaitos, tik atsižvelgiama į kiekvieno
studento poreikius ir spragas. Manau, man tikrai pasisekė, kad teko mokytis
pagal tokią programą. Namo grįžome kupini idealizmo. Latvija, štai mes
sugrįžome! Tik jai mūsų neprireikė, toli gražu nebuvome pasitikti išskėstomis
rankomis.
Niekas mums neleido dėstyti. Manau, paprasčiausiai bijojo. Sovietinių
profesorių žinios buvo kur kas menkesnės ir jie baiminosi netekti postų.
Pradėjau mokyti be jokio atlygio, bet priėjau ribą, ramybės nebedavė mintis:
„Kurių galų aš čia apskritai esu, juk niekas manęs čia nenori.“
Na, ilgainiui Latvija tapo Europos Sąjungos
nare, dabar galite nevaržomai dalytis savo žiniomis ir patirtimi.
Gera tai, kad du studentai iš penkių šiuo metu dirba Latvijoje. Jie
įsteigė naują odontologų mokyklą, kurioje taikoma panaši mokymo programa. Ji tapo
nelyg disidentų klubu.
Pasikalbėkime apie jūsų tyrimus. Man be galo
smalsu, kuo jūs šiuo metu užsiimate?
Tema labai paprasta – burnos sveikata. Ne ligos, o būtent sveikata.
Visi iki tol telkėsi tik į ligas, o mes buvome pirmieji, nukreipę dėmesį į
sveikos burnos mikrobiologinę ekologiją. Kaip saugosiesi ligų, jei nežinai, kas
padeda būti sveikam? Siekiame išsiaiškinti, kas apsaugo nuo ligų ir užtikrina
tinkamą burnos sveikatą.
Tikrai? O kas čia neaiškaus?
Tikrai. Prirašyta daugybė knygų ir straipsnių apie tai, kodėl
netenkame dantų, kaip bent laikinai tai sustabdyti, tačiau nėra ištyrinėta,
kodėl vieniems žmonėms pavyksta išvengti rimtesnių bėdų, net jeigu jie
nesilaiko burnos higienos reikalavimų ir jos neprižiūri. Mane tai išties be
galo domina: vieni aplaidžiai žiūri į burnos higieną, bet kažkodėl jų nepuola
jokios ligos, o kiti stengiasi kaip įmanydami, bet ligų neišvengia.
Mano nuomone, čia didelė streso įtaka. Kalbu apie įvairių rūšių
stresą: ir psichologinį, ir tą, kurį patiria burna dėl įvairių išorės veiksnių.
Taip pat siekiame išsiaiškinti, kas daro įtaką atsparumui ligoms, kad galėtume
sustiprinti jį pacientams, kuriems to stinga. Tiesą sakant, viskas itin
paprasta – išsiaiškinti, kaip palaikyti burnos sveikatą. Taip, tai paprasta,
tik sunku pasiekti, nors ir dera su mano gyvenimo filosofija – padėti žmonėms.
Noriu apsaugoti juos nuo ligų.
Ko jau pavyko pasiekti?
Kaip įmanoma pamatuoti pažangą? Sakyčiau, kad iki šiol ištirtas tik
paviršius, nes kuo giliau kapstomės, tuo daugiau klausimų iškyla.
Tiesa, dabar turime tokių techninių galimybių, kokių neturėjome dar
prieš dešimt metų. Kompiuteriais generuojami duomenys, mašininis mokymasis
padeda suvokti ekosistemos visumą, bet kol kas vis tiek prisiliesta tik prie
paviršiaus. Tai labai sudėtinga, nes tiriami molekulinis, biocheminis ir
klinikinis lygmenys, o tada kyla klausimas – kaip visa tai apjungti. Dabar
pasiekta tokia stadija, kai bandome modeliuoti, dėlioti ir suprasti, kur
įgrūsti kurią šios dėlionės detalę. Tai nėra paprasta užduotis. Ką tik savo
sukauptus duomenis apdoroti atidaviau informatikos doktorantūros studentams,
vadinasi, privalau pasitikėti žmonėmis, kurie mūsų tiriamoje srityje neturi
jokio išsilavinimo, nes pačiai nepavyktų to padaryti.
Norite pasakyti, kad jūsų tikslas – aprėpti
burnos sveikatą nuo molekulių lygmens iki...
Taip, mums skirta penki su puse milijonų eurų apibrėžti, kas yra
burnos sveikata. Atrodo pernelyg abstraktu. Skirta lėšų, kad būtų įvardyta, kas
yra sveikata. Tiesa, jau esame paskelbę nemažai duomenų, bet dar turime visą
gausybę nepaviešintų, nes pirmiau juos būtina susisteminti. Surinkome išties
nemenką kiekį žinių.
Jei lauksite tokių kompiuterių, kurie iš
surinktų duomenų pateiks išvadas, tai gali užtrukti.
Ne. Nesu matematikė ir nesu iš tų, kurie aklai pasitikėtų mašininio
mokymosi rezultatais. Jau buvau nudegusi nagus. Gavusi rezultatus siekiu
išsamesnio jų paaiškinimo. Dar pasitelkiu intuiciją. Remdamasi intuicija bandau
interpretuoti gautus duomenis, o tada vėl tikriname juos eksperimentais.
Negaliu remtis vien mašininio mokymosi duomenimis. Jie tik pateikia tam tikrus
apmatus, kuriems patikrinti ar įrodyti prireikia dar dvejų metų. Tikrini kelis
kartus, kol ima ryškėti tam tikras dėsningumas.
Kas daro jus tokia gera tyrinėtoja?
Kas pasakė, kad aš gera? Neseniai apstulbau laimėjusi Amsterdamo
universiteto premiją. Ši žinia man pakirto pakinklius.
Tai kaip įtikinote paskirti pinigus jums, o ne
kam nors kitam?
Aistringai domiuosi tuo, ką tyrinėju. Mėgstu savo darbą, nepaisau
šventinių dienų ar savaitgalių. Padarau viską, ko reikia. Man rūpi duomenys,
noriu atrasti atsakymus. Esu smalsi. Galiu įtikinti tuo per penkių minučių
pokalbį, nes moku greitai kalbėti, nors nesugebu apsimetinėti. (Juokiasi)
Jūsų kiek anksčiau paminėtas dalykas mane
trikdo: vieni žmonės, nepaisantys burnos higienos, puikiausiai gyvuoja, o kiti
negali atsikratyti ligų, nors uoliai rūpinasi burnos higiena. Kodėl? Juk turite
kokį nors paaiškinimą?
Tai priklauso ir nuo problemų spektro, pavyzdžiui, ar dantų
netenkama dėl ėduonies, ar dėl dantenų uždegimo. Dvi priešingos medalio pusės.
Ir ką gi mums pavyko išsiaiškinti už tuos penkis su puse milijonų eurų, skirtų
tyrimams, kuriuose dalyvavo įvairių sričių partneriai? Atrinkome visiškai
sveikų žmonių grupę, 20-22-ejų metų olandų studentus. Jie turėjo šimtu procentų
atitikti sveikos burnos reikalavimus, privalėjome įsitikinti, kad neserga jokiomis
sisteminėmis ligomis. Ištyrėme juos visapusiškai, kiek tik sugebėjome: nuo
molekulinio iki klinikinio lygmens.
Surinkta be galo daug duomenų ir įvertinta kiekvieno jų burnos
ekosistema. Dar 2017-aisiais paskelbėme gautus rezultatus, juos esu pristačiusi
ir konferencijoje Kaune. Beveik tris šimtus tyrime dalyvavusių žmonių galima
suskirstyti į penkis ekologinius tipus ne tik pagal tai, kokios bakterijos
vyrauja jų burnos terpėje, bet ir pagal tai, kokios yra tiriamųjų genetikos
nulemtos kūniškos savybės: seilių struktūra ir pH, fermentų veiklumas. Juk
seiles gamina ne bakterijos, o organizmas.
Viską ištyrus pastebėta, kad penkis ekotipus apibrėžia ne vien
bakterijų sudėtis ir minėtos fiziologinės savybės, bet ir polinkis į ėduonį ar
dantenų ligas. Vieni žmonės netenka dantų dėl ėduonies, o kiti – dėl ligotų
dantenų. Pirmųjų seilės blogiau skaido cukrus, antrųjų – pasižymi didesniu
proteolitiniu aktyvumu. Jiems būdingi visiškai kiti burnos mikrobai, tačiau
labai skiriasi ir seilių fermentų veikla.
Tiesa, nereikia pamiršti, kad buvo atrinkti visiškai sveiki
eksperimento dalyviai. Vadinasi, kliniškai jie buvo visiškai sveiki, bet
molekuliniu ir mikrobiologiniu lygmenimis – ne. Tai susiję su seilėmis. Seilės
yra įgimtas dalykas, kurį lemia genai.
Ar seilės gali kisti?
Gali. Seilių savybes gali paveikti vartojami vaistai, stresas,
mityba. Į visa tai dera atsižvelgti vertinant, kokia jų prigimtinė struktūra.
Tai iš principo galima pakeisti seilių
struktūrą pakeitus mitybos įpročius ir panašiai?
Geras klausimas. 268 savanoriams, dalyvavusiems mūsų tyrimuose,
davėme užpildyti 40 puslapių anketą su klausimais apie jų vartojamą maistą.
Tiesa, daugiau panašių tyrimų, galinčių tai patvirtinti, neaptikau, bet mes
pastebėjome, kad mėsos mėgėjų seilės pasižymi aukštesniu pH rodikliu. Neaišku,
kodėl. Mėsa turi baltymų, tačiau valgant jie patenka į virškinimo traktą, o ne
į seiles. Hipotetiškai manyčiau, kad skaldant amino rūgštis, pH lygmuo pakyla,
nes susidaro azotas. Dar pastebėta, kad žmonės, kuriems būdingas aukštas pH,
kenčia nuo dantenų ligų ir jiems greičiau nyksta kaulinis audinys.
Vadinasi, turėti aukštą, šarminį seilių pH yra
pavojinga?
Bent jau vienai iš penkių mano minėtų grupių. Per aukštas seilių pH
greitina baltymų irimą ir skatina uždegimą, dėl to pradeda kraujuoti dantenos.
Tokiu atveju aukštas pH nėra gerai. Tokiems pacientams galėtume pasiūlyti
vartoti mažai baltymų turinčius maisto produktus ir įvertinti, ar toks dietos
pokytis padėjo. Būtų įdomus eksperimentas.
Vadinasi, kiekvienam žmogui burnoje optimalus
šiek tiek kitoks pH lygmuo.
Šie skirtumai be galo maži, be to, per dieną seilių savybės
keičiasi, taip pat keičiasi ir fermentų veikla. Bėda ta, kad iki šiol nėra
išrastas būdas, kaip visa tai stebėti. Mūsų pramoniniai partneriai dabar kaip
tik investuoja į panašių testų kūrimą. Klausiate manęs apie tai dar kiek per
anksti, procesas tebevyksta. Be to, seilių savybes lemia ne tik pH, bet ir
mikrobų sudėtis.
Tada paklausiu taip: ar turėti didesnę
mikrobiologinę įvairovę yra saugiau?
Žarnyne – taip, bet mes kalbame apie burnos sveikatą. Ir čia
didesnė bakterijų įvairovė yra geriau nei mažesnė, bet tik tada, kai žmogus
niekuo neserga. Maža įvairovė reiškia tai, kad jūsų sistema yra perkrauta
cukrumi, jo perteklius virsta rūgštimis, kuriose gali gyventi tik tam tikros
rūšies bakterijos, naikinančios kitas. Tai ženklas, kad jūsų organizmui iškilęs
rimtas pavojus. Nėra tokio dalyko, kaip per didelė įvairovė.
Kita vertus, jei dantų neprižiūrėsite, ant jų pradės kauptis apnašos
ir bakterijos pateks į dantenas. Čia jau cirkuliuoja kraujas, todėl jos randa
sočiai maisto medžiagų. Vėl keičiasi bakterijų sudėtis, atsiranda papildomas
įvairovės sluoksnis. Ir tai jau nėra sveika. Žinoma, priklauso nuo genų, bet
kai kurių žmonių organizmas į tokį nežabotą bakterijų plitimą reaguoja labai
agresyviu uždegimu. Ima irti net kaulinis audinys. Įsisuka ydingas ratas.
Bakterijos tarsi minta uždegimu ir vis labiau dauginasi.
Vadinasi, bakterijos yra imuninės sistemos
dalis. Kiek burnoje priskaičiuojama skirtingų jų rūšių?
Šį klausimą esu girdėjusi tokią daugybę kartų... (Juokiasi)
Ir jis jums kvailai skamba?
Ne, tai nėra kvailas klausimas, priešingai, jis be galo svarbus,
tačiau atsakymas priklauso nuo to, kada ir kur paimtas mėginys. Žarnyne
bakterijų įvairovė labai didelė, nors mėginiai imami tik iš išmatų. Burnoje ji
labai priklauso nuo konkrečios vietos. Vienaip bus ant liežuvio, kitaip – ant
dantų, žandų ar gomurio. Viską kartu sudėjus, galima priskaičiuoti tūkstančius
skirtingų rūšių bakterijų, tačiau paėmę mėginį iš vienos vietos arba iš jūsų
seilių gal rastume nuo trijų iki penkių šimtų skirtingų bakterijų. Ir tokia
įvairove pasižymi sveika burna.
Bet iš kur nedidelėje ertmėje šitiek bakterijų?
Suprantu, kaip jos misdamos suvirškinto maisto atliekomis veisiasi ilgame
virškinimo trakte su daugeliu skyrių, tačiau burna juk yra uždara ir gana
tuščia erdvė.
Jūs labai klystate. Žmogus nėra kirminas, kurio burna pereina į
kloaką. Net ir kūdikių, kurie dar neturi dantų, liežuvio kriptos yra puiki
terpė bakterijoms kauptis. Susikuria ekosistema, bakterijos pasiskirsto pagal
aplinką. Vienos bakterijos tarpsta ant jūsų odos, kitos – žarnyne, dar kitokios
– burnoje. Bet netgi ant odos jos skiriasi įvairiose vietose: vienos labiau
mėgsta drėgmę, kitos – sausumą. Netgi jūsų dešinės ir kairės ausies bakterijos
skiriasi. O burnoje skirsis priekinių, galinių dantų ir tarpdančių bakterijos.
Važiuojant miesto gatve visi namai gali atrodyti vienodi, bet geriau
įsižiūrėjus akivaizdu, kad jie labai skiriasi. Taip pat ir burnoje – savita
ekosistema. Nelyg atogrąžų miškai. Kiekvienas plotelis apgyventas skirtingų
mikrobų. Žmonės nesusimąsto apie tai.
Tai išties žavu. Nė nebūčiau pagalvojęs, kad
atskiras mano kūno kerteles yra pamėgusios skirtingos gyvybės rūšys. Kaip joms
padėti sugyventi tarpusavyje ir nekenkiant kūno audiniams? Įprastos reklamos
bruka paprastą išvadą – išnaikinkime blogąsias bakterijas ir problemos neliks.
Tuo paremta ir mūsų medicina. Šitaip iškyla disbakteriozės grėsmė.
Dažnai pamirštame, kas pirmasis atsirado šioje planetoje. Pirmosios buvo
bakterijos, o mes atsiradome vėliausiai. Visos kitos gyvybės formos
evoliucionavo, kai bakterijos jau egzistavo, todėl beprasmiška su jomis kovoti.
Bakterija yra mus pranokstantis organizmas, kurio genai gali kisti ir mutuoti.
Jos nuolat keičiasi, štai kodėl antibiotikai tampa nebeveiksmingi. Tai didelių
galių turinti gyvybės forma. Nereikia manyti, kad kada nors įveiksime
bakterijas. To niekada nenutiks. Mes tegalime, ir toks yra mano pačios svarbiausias
tikslas, suprasti, kokios bakterijos yra naudingos ir kaip mes galime joms
padėti. Tai kur kas veiksmingiau, nei su jomis kovoti. Kai jos turi geresnę
terpę augti, mūsų simbiozė yra veiksmingesnė. Jei joms nepatinka žemo pH terpė,
verta pasistengti jį padidinti, tik prieš tai išsiaiškinus, kas padeda tai
pasiekti.
Jūsų laboratorijoje yra griežtai saugomas
skyrius, į kurį neleidžiate tokiems kaip aš net kojos kelti. Kas nutiktų, jei
iš jo ištrūktų ten išvestos bakterijos?
Šios yra visiškai nekaltos, ištrūkusios nepridirbtų jokios žalos,
tačiau vis tiek būtų neetiška jas paskleisti. Jose įterpėme nenatūralių genų,
nulemiančių spalvas žiūrint pro mikroskopą. Nenoriu, kad nuėjęs į diskoteką
aptiktumėte, jog liežuvis švyti tamsoje. (Juokiasi)
Kokia jūs rūpestinga! O kurios bakterijos
šiandien atrodo pavojingiausios žmonijai?
Na, yra laboratorijų, tiriančių juodligę ar tuberkuliozę. Mes tuo
neužsiimame.
Tačiau juodligė ar TBC – tai senovė. Spėju, kad
yra išvesta kur kas nuožmesnių mikroorganizmų.
Pavojingiausios yra antibiotikams atsparios bakterijos,
įsitaisiusios gausią įrankių dėžę. Jos pasirengusios įveikti bet kokį barjerą.
Nereikia slaptų laboratorijų: jeigu požiūris nesikeis, 2050-aisiais
dažniausia žmonių mirties priežastis bus antibiotikams atsparios infekcijos.
Dabar pirmauja vėžys, širdies ir kraujagyslių ligos, o jūs jau gal numirsite
nuo paprasčiausios šlapimo takų uždegimo, sukelto banalios E. coli, kurios
nesustabdys jokie antibiotikai. Naujų antibiotikų nebeišrandama, o prie visų
kitų bakterijos palengva prisitaiko. Tad jei sulauksime 90-ies, drebėsime
įsipjovę pirštą.
Tai ko dar spėtume griebtis?
Privalome nevartoti antibiotikų, kai nėra būtina, vien dėl šventos
ramybės. Dabar gydytojai „dėl visa ko“ duoda šių vaistų prieš darydami Cezario
pjūvį, sukdami implantus, traukdami protinius dantis. Skiria neva apsidrausdami, nors mokslo tyrimai
nepagrindžia tokios taktikos. Duomenys rodo, kad dantų implantacijų sėkmė
nepriklauso nuo antibiotikų.
Turime nutraukti tokią praktiką, kitaip išmirsime nesulaukę 90-ies.
Kol kas dar turime antibiotikų, tinkamų išsigelbėti. Šiuos sąmoningai taupome,
nes vos tik bakterijos išmoks jiems atsispirti, padėtis taps nepavydėtina.
Žmonija išnyks?
Ne. Nemanau. Ir Covid-19 pandemija atskleidė, kad žmonių atsparumas
skiriasi. Kai kurie išgyvens.
Kaip jūs pati suvokiate bakterijas?
Kaip augintinius.
Kaip atskirus tvarinius?
Jos gyvena kolonijomis ir elgiasi lyg daugialąsčiai organizmai. Jos
susisiekia ir bendrauja siųsdamos molekules. Įspėja apie grėsmes. Taip mikrobai
giluminiuose sluoksniuose pasiruošia gynybai, įjungdami priešinimosi
mechanizmą. Galima sakyti, vyksta bendravimas.
Tai jums jos panašesnės į bičių avilį ar vieną
daugialąstę būtybę?
Oho. Sunkus klausimas. Per mažai išmanau. Turite galvoje, kad viena
– karalienė, o likusios – jai tarnauja?
Ne, turėjau galvoje ne hierarchiją, nors bičių
motinėlė tik deda kiaušinėlius... Įsivaizduoju, kad aviliui būdingas
komunalinis intelektas.
Nemanau, kad jos būtų taip toli pažengusios. Jos nėra protingos
būtybės. Manau, kad jos veikia daugialąsčių organizmų principu. Jos jaučia, kai
aplinka keičiasi. Sugeba net pasiaukoti. Tai vadinama apoptoze, kuria
reguliuojamas ląstelių kiekis, t. y. vienos pasiaukoja, kad giliau esančios
ląstelės išgyventų.
Kur tada tokio organizmo ribos?
Mes esame vienis. Nėra – „mes“ ir „jos“. Pagalvokite. Nėra nė
vienos vietos jūsų organizme, kuri būtų sterili. Pamirškite tai. Netgi jūsų
kraujas nėra sterilus.
Gerai. Tačiau žmoguje gali apsigyventi ir tikri
daugialąsčiai. Sergėk Dieve, tačiau mano žarnyne galėtų įsimesti kirmėlių. Kuo
jūsų akimis tokie parazitai skiriasi nuo bakterijų kolonijų?
Neskubėkite smerkti kirmėlių. Turbūt girdėjote apie vykdomą
kampaniją, kurios rūpestis – Afrikos vaikams išnaikinti kirmėles. Kas iš to
išėjo? Ogi juos užpuolė įvairios anksčiau neregėtos alergijos. Manoma, pranyko
įprastinė simbiozė su parazitais, gyvavusi kartų kartas. Gali būti, kad tos
kirmėlės netgi stiprino jų imuninę sistemą, nes ši simbiozė veikė nuo pat
kūdikystės. Kirmėlių nelikus, imuninė sistema nusilpo, kartais vaikus net ėmė
kamuoti astma. Nederėtų pernelyg nuvertinti kirmėlių.
Gerai, būsiu joms pagarbesnis. Na, kirmėlė bent
jau turi aiškesnes ribas.
Ji turi kūną. Bakterijų niekada nebūna po vieną. Mane domina visa
burnos ekosistema, kuri baigiasi ties lūpomis. Ant skruostų jau yra kitos
bakterijos, kurios gali sukelti aknę. Ar apskritai verta brėžti ribas? Juk tai
vieningas kraštovaizdis. Kitaip tariant, vienas kūnas – skirtingos ekosistemos.
Bakterijų kolonija nėra organizmas, tačiau jokiame organizme beveik neįmanoma
nubrėžti aiškių ribų.
Jei įsivaizduosime, kad žmogaus kūnas neturi
ribų ir mes tęsiamės į bakterijas ar kirmėles, bus sudėtinga susikalbėti.
Regis, dabar jau ir pati peržengiu ribas. Savo kompetencijos ribas.
Neperžengiate, gal tik plečiate. Juk mąstydama
apie save kaip vienį su mikrobiota gal įsivaizduojate, kaip mainotės
bakterijomis su aplinka valgydama, gerdama, kvėpuodama... Taip ribos išsitrina.
Na, tai, kad palieku šiek tiek savo mikrobų ant šakutės restorane,
nėra labai reikšminga.
Tačiau juk galite ir įgyti naujų. Tarkime,
bučiuodamasi?
Kaip tik apie tai kalbėjau šios dienos paskaitoje, pasakodama apie
Nyderlanduose atliktą tyrimą. Beje, kviečiu apsilankyti vieninteliame pasaulyje
Amsterdamo mikrobų muziejuje „Micropia“. Per šio muziejaus atidarymą
surengtas pokštas, vėliau apibendrintas mokslinio straipsnio pavidalu.
Įsivaizduokite, jei ateinate dviese, prie įėjimo jūsų paklausia, ar esate pora
ir ar sutiktumėte intymiai pasibučiuoti. Tik prieš tai jie norėtų paimti jūsų
burnos tepinėlius. Ir po to. Kaip tik šito manęs klausėte.
Taip, labai įdomu.
Taigi, iš pradžių paimami mikrofloros mėginiai iš burnos, tada pora
apie trisdešimt sekundžių turėdavo bučiuotis prancūziškai, o tuomet vėl imami
abiejų partnerių tepinėliai.
Nuostabus žaidimukas.
Dar ne viskas. Tada vienas iš partnerių prasiskalaudavo burną
jogurtu su gausybe tam tikrų bakterijų. Paskui jie ir vėl turėdavo bučiuotis,
ir vėl imami abiejų burnų mėginiai. Norėta patikrinti, kiek jogurtinių
bakterijų perduodama karštu bučiniu.
Ir ką gi – rezultatai nuvylė. Pirmiausia, partneriai nepasižymėjo
bakterijų panašumu.
Nors muziejuje pasibučiavo ne pirmą kartą
gyvenime.
Taip, būtent tai jie patvirtindavo prieš pradėdami bandymą. Poros
jau kurį laiką gyveno drauge, o jų burnų bakterijos atrodė lyg nebendraujančių
asmenų.
Be to, nors vienas partnerių buvo ką tik prasiskalavęs burną
bakterijomis praturtintu jogurtu, kitam per prancūzišką bučinį atitekdavo tik
neįtikėtinai menkas jų kiekis. Pasirodo, sveiko žmogaus bakterijos ginasi.
Kovoja su visais įsibrovėliais. Todėl probiotikai neveikia. Jūsų bakterijos
užkerta kelią kitoms.
Jos brėžia ribas.
Teisingai sakote. Drauge su vienu ekologu parašėme išvadas, kodėl
šitaip vyksta. Bakterijos tarpusavyje ne tik bendradarbiauja, bet ir kovoja,
kad kitos neužimtų jų vietos. Pasirodžius įsibrovėliams, senbuvės susitelkia
bendram tikslui.
Kas kita, jei atsiranda žaizda arba nusilpsta organizmo imunitetas.
Tarkime, jei esate užsikrėtęs ŽIV, tai jūsų imuninė sistema labai nualinta.
Nenuostabu, kad jus kamuos įvairiausios infekcijos. Kitas pavyzdys – jei
vartojate stiprius antibiotikus arba imunosupresantus. Nuo jų kenčia ir jūsų
burnos gerovė. Pradeda dėtis keisti dalykai. Su kuo nors pasibučiavęs gausite
visą puokštę svetimų mikrobų, nes jūsiškė sistema neatspari. Gamta nemėgsta
tuštumos, todėl burnoje iškart atsiras naujų bakterijų. Pastebėjome, kad
žmonių, kurie gydosi galingais antibiotikais, burnose tarpsta ten nebūdingi
mikroorganizmai, pavyzdžiui, iš plaučių. Ligoninėse gulinčių pacientų burnose
atsiranda gydymo įstaigoms įprastų bakterijų. Štai kodėl nesiliausiu šaukusi, kad
nevalia skirti antibiotikų nesant būtinybės.
Galbūt ir kai kuriuose maisto produktuose esama
natūralių antibiotikų?
Tarkime?
Kokiose nors žolelėse?
Bet nejau rysite jas tokiais kiekiais, kad jos pajėgtų
sunaikinti...
Ne, tačiau - iš principo?
Iš principo – taip. Antibiotikai – natūralus produktas.
Nesu tikras dėl stipriųjų alkoholinių gėrimų...
O, taip. Tada bučiuodamiesi keisitės bakterijomis, kiek tik širdis
geidžia. (Juokiasi) Nesibučiuokite išgėrę.
(Abu juokiamės)
Arba duokite partneriui jogurto.
Nepadės, jeigu jis išgėrė ko nors stipresnio. Stiprus alkoholis
užmuša bakterijas.
Ar galėtumėte palyginti antibiotikų tabletę su
stiklu degtinės?
Na, pati nesu dariusi tokių tyrimų, bet vienas Naujosios Zelandijos
mokslininkas šį tą panašaus tyrinėjo laboratorijoje. Alkoholis – labai
veiksmingas mikrobų žudikas. Juk ligoninėse jis tam ir naudojamas.
Geriant alkoholį, burna patiria ne tik skonį,
bet ir antibiotinį efektą.
Veikiau – antimikrobinį.
Priešmikrobinį. Ir tai – nieko gera. O ką
tyrinėtojai yra išsiaiškinę apie oralinio sekso pasekmes burnos bakterijoms?
Neseniai mano auklėtiniai rašė mokslo darbą apie bakterijų plitimą
motinai žindant kūdikį ir pakeliui aptiko porą straipsnių oralinio sekso
temomis. Aš jų neperskaičiau. (Juokiasi) Galėčiau pasidomėti. (Juokiasi)
Ne, neprašysiu jūsų peržengti asmeninės
estetikos ribų, bet gal vis tiek šį tą paaiškinsite. Supratau, kad bučiuotis į
lūpas yra visai saugu, ypač blaiviems. O burna glamonėti kitas partnerio kūno
dalis?
Tų kitų kūno dalių mikrobai būna itin specifiški, labai skiriasi
nuo burnos floros.
Gal sveikam žmogui naudinga susitikti kuo
įvairesnių mikrobų? Juk pastebėta, kad vaikai, laikantys įvairių naminių
gyvūnėlių, užauga mažiau alergiški.
(Juokiasi) Taip, susidurti su įvairiais
mikrobais naudinga jauniems individams, kol jie ugdo ir treniruoja imunitetą.
Subrendusiam imunitetui per vėlu pažindintis su retais mikroorganizmais.
Parodykite man, ir iškart pasakysiu iš kur tai: iš makšties, penio
ar išangės.
Ką turėčiau jums parodyti?
DNR sekas. Iš tepinėlių mes nusipiešiame mikrobų sudėties vaizdus.
Burnos, žarnyno, vaginos, pažasties paveikslai labai skiriasi. Burnos ir
žarnyno streptokokai visiškai kitokie.
Pasitaiko įdomių dalykų. Susirgusiųjų storosios žarnos vėžiu
žarnyne kartais aptinkama fuzobakterijų, normaliai tarpstančių tik burnos
ertmėje. Kažkodėl žarnynas jas priima, nors neturėtų.
Taigi, susilietus dviem skirtingoms karalystėms, jos neapsimaino
bakterijomis. Mikrobus įmanoma apgyvendinti tik tuščioje ertmėje, o burna
niekada nebūna tuščia. Oralinio sekso metu genitalijų ar žarnyno bakterijos
nepasisėja burnoje. Bandymai su pelėmis visiškai patvirtino: perkėlus į burnos
ertmę išmatų mėginius, vietinės bakterijos sunaikina įsibrovėles.
Kaip ir bučiuojantis.
Nebent žmogui sutrikęs imunitetas, jis serga AIDS arba
piktnaudžiauja antibiotikais.
Pažįstu žmogų, kuriam persodinta donoro širdis.
Jis vartoja imunosupresinius vaistus, kad organizmas neatmestų persodinto
organo.
Jis priklauso rizikos grupei. Turi saugotis.
Suprantama. Po transplantacijos prabėgo jau ne
vieneri metai, taigi bakterijos draugiškai nepiktnaudžiauja pasitikėjimu.
Tiesa. Imunosupresiniai vaistai neskiriami tokiomis dozėmis, kad
žmogus bijotų iškišti nosį į gatvę. Tik kai kurie pacientai, pavyzdžiui,
persodinus kaulų čiulpus, privalo visiškai izoliuotis, antraip gali pasigauti
mirtiną virusą. Vadinasi, imunitetą slopinančių vaistų poveikis skiriasi. Jūsų
pažįstamo imuninė sistema viso labo tik daro pertraukas, bet jis gali gyvuoti
kaip ir visi kiti žmonės. Veikiausiai jam nevalia nė vieno vakaro praleisti
neišsivalius dantų, nes mikrobai dauginasi eksponentiškai, ir tada atsiranda
neapsakomas jų kiekis.
Kodėl būtina valytis dantis?
Nebūtina. Žinau pavyzdžių, kai žmogus nevalo dantų ir organizmas
dėl to nenukenčia, bet tada būtina keisti gyvenimo būdą. Kai gyvenimo tempas
toks greitas, valgome tik keptą, kaip mudu dabar, ar kitaip perdirbtą maistą,
vadinasi, maitiname tuos sparčiai besidauginančius mikrobus. Jie taip spėriai
plinta, kad mūsų imuninė sistema nebepajėgia tvarkytis.
Tiesa, Šveicarijoje paskelbti vieno tyrimo duomenys. Buvo kviečiami
dalyvauti savanoriai, sutikę mėnesį pagyventi kaip urviniai žmonės. Buvo
neleidžiama valytis dantų, o maitintis galima tik tuo, ką aptikdavo miške.
Atsirado net kelios šeimos, sutikusios dalyvauti eksperimente su vaikais. Kartu
juos filmavo televizijos laidai. Prieš ir po eksperimento paėmė visų burnos
mikrofloros mėginius. Ir ką gi aptiko? Tiesa, visų burnos tapo nešvarios,
susidarė storesnis apnašų sluoksnis, bet liovėsi kraujuoti dantenos. Tai
reiškia, kad gausesnės apnašos dar nebūtinai kenkia sveikatai. Pirma reikia
žiūrėti, iš ko jos susidaro ir kokių rūšių bakterijos ten tarpsta. Ne visos yra
kenksmingos. Nevartojant cukraus ir perdirbto maisto, jos nesidaugina. Cukrus
sukelia uždegimą. Kai nebevartoji cukraus, dingsta būtinybė valytis dantis. Bet
ar įmanoma visiškai išvengti cukraus? Štai, net šiame restorane mėsa patiekiama
su juodųjų serbentų padažu, kuriame gausu cukraus.
Laikote, kad vartoti mažiau cukraus yra sveika?
O, taip. Šimtu procentų.
Sumažinus cukraus kiekį, lėčiau susidaro dantų apnašos,
gal tuomet galima apsieiti be šepetėlio?
Matote, dantų apnašos yra lipnus sluoksnis, kurį pasigamina pačios
bakterijos iš savo maisto atliekų. Jis aplimpa dantis lyg plėvelė, o tada
bakterijos ant jo dauginasi. Tas polimerinis sluoksnis padeda funkcionuoti
kolonijai: per jį perduodama DNR, keičiamasi molekulėmis. Valydamiesi dantis
nubraukiame apnašas su visomis bakterijomis.
Tačiau ant švarių dantų jau po trisdešimties sekundžių ima kauptis
seilių baltymai, viliojantys bakterijas. Jas vadiname pionierėmis
kolonizatorėmis, kurios ten prilimpa ir pradeda augti. Taip sukuriama palanki
terpė ir kitoms, kurios šiaip neįstengtų prilipti prie švaraus paviršiaus. Jos
pradeda klijuotis prie tų pionierių. Kuo ilgiau netriname dantų, tuo prastesni
reikalai. Mūsų imuninė sistema stengiasi jas pašalinti, jai padedame
valydamiesi dantis.
Tačiau šepetėlis nutrina tik nedidelį burnos
plotelį?
Bet to pakanka. Žinote, kodėl? Nes kitur gleivinę dengia epitelinės
ląstelės, kurios ir pačios nukrenta. Per dvi ar tris dienas kūnas pats
išsivalo. Netgi mūsų žarnynas atsistato kas dvi ar tris dienas. O dantys
neiškrenta. Tai vienintelis kietas paviršius mūsų burnoje.
Paprasta. Taigi, jei žmogaus atsparumas
sumenkęs, dantis jam vertėtų valytis kur kas kruopščiau?
Taip.
Pavyzdžiui, jei kamuoja įtampa. Juk stresas
silpnina imuninę sistemą?
Na, kiekvienas organizmas reaguoja skirtingai. Taip, įtampa gali
skatinti uždegimą. Stresas laikomas svarbiu rizikos veiksniu, sukeliančiu
dantenų ligas, dėl kurių netenkama dantų. Visai kaip rūkymas ir diabetas,
širdies kraujagyslių ligos ir skrandžio uždegimas.
Atrodo, uždegimas čia yra esminis žodis?
Taip. Į madą ateina sąvoka „imuninis pajėgumas“. Iš ko jis kyla,
dar nėra visai išsiaiškinta, tačiau tai svarbu organizmo gerovei. Pajėgus
imunitetas susitvarkys su bet kuo. Negerai nei tada, kai imuninė sistema yra
pernelyg pasyvi, nei tada, kai pernelyg aktyvi. Šiuo atveju ji gali pernelyg
agresyviai kovoti, taip pati tapdama ligų priežastimi. Ir vienu, ir kitu atveju
kyla uždegimai, todėl uždegimas išties svarbus rodiklis.
Tai sudėtinga tema.
Taip, tai sudėtinga ir plati tema. Ir įdomi,
nes sužinojau bent keletą naujų dalykų. Dabar norėčiau išgirsti konkrečių jūsų
patarimų paprastais žodžiais. Ko reikėtų laikytis kiekvienam eiliniam žmogui,
kad dantys būtų sveiki?
Ar sąvoka „eilinis žmogus“ reiškia vakarietį? Kokia jo dieta? Ar
tas žmogus rūko? Reikėtų daugiau smulkmenų.
Kuo dantims kenkia rūkalai?
Jei rūko, vadinasi, jo plaučiai gauna nepakankamai deguonies, dėl
to kenčia dantenos. Nuo to dar neatsiranda uždegimas, bet stokodamos deguonies,
jos atrodo blyškios. Kad būtų sveikos, kraujas privalo laisvai cirkuliuoti –
įtekėti ir ištekėti. Šitaip pašalinami toksinai. Rūkaliaus burna dėl to
nukenčia. Viskas tarsi užsistovi, o bakterijoms tai – tikras rojus. Buvo
atlikti rūkančių ir nerūkančių žmonių burnos būklės palyginimai, jau ligotų ir
dar sveikų. Ir vienų, ir kitų burnos mėginių tyrimai skyrėsi kaip diena nuo
nakties. Pastebėta, kad net ir sveikų rūkalių burnos mikrofloroje yra gausybė
įvairiausių baltymus ardančių bakterijų. Nors uždegimas ir nesivysto, bet kūnas
jaučiasi suvargęs.
Na, šis patarimas nenustebino. Rūkymas ne
menkiau kenkia širdžiai.
Žinoma. Organizmas vientisas. Rūkymas kenkia kiekvienai jūsų kūno
ląstelei. Štai šitai mane labiausiai pribloškė.
Ir, žinoma – jokio cukraus.
Cukrus yra dviveidis. Vienas veidas pasirodo esant menkai bakterijų
įvairovei ir žemam pH. Tada įsivyrauja itin agresyvios bakterijos, puikiai
skaidančios cukrų ir iš jo susidarančiomis rūgštimis tirpdančios jūsų dantų
emalį. Jei vaikas pavalgo prieš naktį ir neišsivalęs dantų nueina miegoti,
pavojus išauga, nes naktį burnoje išsiskiria kur kas mažesnis seilių kiekis,
burna išdžiūva. Padidėja tikimybė, kad bakterijos imsis savo juodo darbelio.
Kai kurie vaistai taip pat slopina seilių sekreciją, ypač mažinantieji kraujospūdį.
Vien per tai galima netekti dantų.
Kitas cukraus pavojus yra jo paskata uždegimui, ypač, jeigu jūsų
seilių pH aukštas. Jei nesivalysite dantų ir vartosite cukrų, šis jūsų
organizme nuolat kels uždegimą. Be to, cukraus perteklius virsta riebalais, jie
kaupiasi ir vėl skatina uždegimą. Anksčiau to nežinojau, bet pasirodo, riebalų
ląstelės palaiko uždegimą. Vadinasi, apkūnūs žmonės yra tiksinčios bombos.
Taigi, cukrus yra dviveidis.
Taigi, trečia – svarbu daugiau judėti.
Tiesa, net ir tai padeda palaikyti burnos sveikatą. Todėl svarbu
ginčytis su odontologais, įsitikinusiais, kad burnos sveikata yra tik jų
rankose. Aš tikiu holistine prieiga. Dantenų paviršius prilygsta mano plaštakos
plotui. Įsivaizduokite: pargriūnu, susižeidžiu, nusidiriu rankos odą, ji
kraujuoja ir baisiai skauda. Tas pats vyksta uždegimui pažeidus dantenas.
Žaizdos nematyti, bet visa mano imuninė sistema stoja į kovą. Tačiau kai
burnoje įsimeta chroniška infekcija, mes dažnai numojame į tai ranka. Tai labai
glaudžiai susiję ir su diabetu. Pradėjus gydyti periodontitą, cukralige
sergančiųjų būklė pagerėja. Kartais jie netgi gali išsiversti be insulino. Tai
tarsi susisiekiantys indai. Gydai burną, traukiasi diabetas. Ir atvirkščiai,
gydai diabetą – slopsta burnos uždegimas. Vadinasi, jei žmogus kenčia nuo šių
dalykų, reikėtų susirūpinti viso organizmo būkle, nepakanka gydyti vien burną.
Kiek metų galėtų tarnauti nepriekaištingai
prižiūrimi dantys?
Jie jus pergyventų.
Iš kur toks tikrumas?
Iš gamtos. Dantis yra stipriausia grandis, jo emalis tvirtas kaip
deimantas. Tik bėda, kad neatsparus rūgščiai. Suvokdamas burnos ligų
prevencijos esmę, mokėtumėte išsaugoti sveikus dantis iki mirties.
Senatvėje ima džiūti burna, tuomet tenka dar labiau stengtis. Be
to, dėl įvairių ligų tampa sunkiau judintis, taigi, ir šveisti dantis.
Užkluptas iškart kelių negalavimų, vartodamas visokių vaistų, žmogus dažnai
nebesugeba tinkamai rūpintis dantimis.
Anksčiau seni žmonės likdavo be dantų ir stiklinėje prie lovos
laikydavo dirbtinius, o dabar įrodyta, kad išsaugant natūralius dantis sumažėja
Alzheimerio ligos rizika. Tinkamai kramtydamas stimuliuojate savo smegenis.
Senelių namų gyventojai maitinami košėmis, todėl jie atpranta kramtyti. Vienas
mano kolega iš neuromokslų skyriaus siūlo kuo daugiau kramtyti, kad ir
kramtomąją gumą.
Tai gumą kramtyti sveika?
Taip. Žinote, kodėl? (Pauzė) Nežinote?
Ne, nežinau. Todėl ir klausiu.
Kramtant gumą skatinama seilių sekrecija. Pavalgius ir pakramčius
gumos, seilės išplauna burnos ertmę, pašalindamos ir rūgštis. Tik rinkitės
becukrę kramtomąją gumą, o ko į ją dar pridėta, nesvarbu. Skonis vis tiek
išsivadėja per minutę. Galite kramtyti bet kokią sintetiką, jei tik ten nėra
cukraus. Mūsų tiriamieji kartais kramto parafino juosteles, naudojamas
stiklinių butelių kamšteliams: supjaustytos jos pakramčius suminkštėja.
Svarbiausia stimuliuoti seilėtaką.
Grįžkime prie dantų. Sakėte, kad gamta juos
išrado tarnauti iki mirties...
Taip nesakiau. Nesu kreacionistė, nelaikau, kad gamta ką nors
išrado.
Tiek to, nesiginčykime dėl pasaulio sutvėrimo.
Mūsų burnos gleivinė atsinaujina bemaž kas antrą dieną...
Taip, ypač jaunystėje.
O dantys pasikeičia tik kartą gyvenime.
Žinote kodėl? (Juokiasi) Nes vaiko žandikaulis per mažas
visiems dantims sutalpinti.
Tik todėl?
Taip.
Įdomu. Ir mūsų dantys nustoja augti. Ne taip,
kaip graužikų.
Antraip, valgydami tokį minkštą maistą, gyventume košmariškai.
Taigi gamta net tos pačios žinduolių klasės
atstovų dantimis pasirūpino skirtingai.
Na, visų primatų dantys panašūs. Jie išsivystė prisitaikydami prie
mitybos. Graužikams dantys nudyla, o mums ne. Primatai daugiausia mito
šaknelėmis ir vaisiais, todėl jiems išsivystė plokšti dantys, skirti trinti.
Plėšrūnų dantys kitokie, nes jie ėda žalią mėsą, o karvių dar plokštesni.
Žmogaus dantys netinka buteliams atkimšinėti, bet jei kramtysite
tik valgį ir uoliai prižiūrėsite, jie tarnaus visą gyvenimą. Dantys
nesensta.
Tačiau sensta žandikauliai ir dantenos.
Tiesa, todėl verta netingėti krimsti daržoves. Ne visų dantenos
ligotos. O devyniasdešimtmečiai paprastai nebeserga dantenų ligomis, jos
siejamos su imuninio atsako sutrikimais ir panašiais negalavimais. Užtat dantų
ėduonis gresia bet kokiame amžiuje.
Senatvėje dantis prižiūrėti nelengva. Pernelyg uoliai trinant kietu
šepetėliu, nusitrina dantenų kraštai ir dantys tarsi pailgėja, išlenda emaliu
nepadengti minkštesni gelsvi jų paviršiai. Taigi, derėtų nešveisti dantų
pernelyg uoliai, tačiau valytis šepetėliu būtina.
Kiek laiko tinka trinti šepetėliu?
Nemanau, kad yra aiški norma. Uoliai šveisdamas šepetėliu,
valydamasis siūlu ir skalaudamas galite sugaišti ir 20 minučių.
O vien trindamas?
Priklauso nuo to, kaip trinate. Elektriniai šepetėliai turi laikmačius.
Su tokiu išsivalysite greičiau nei įprastu. O jūs kokiu naudojatės?
Įprastu.
Reiškia, turite trinti 2 minutes. Tik niekas taip nesielgia.
Niekas.
Daugelis neištveria nė minutės, nors manau, tiek derėtų skirti.
Nepakanka tik paliesti kiekvieną visų dantų paviršių, būtina šiek tiek jį
nušveisti. Yra tablečių, kurias sukramčius nusidažo prastai nuvalytos vietos,
galite pasitikrinti prieš veidrodį.
Kaip tinkamai balintis dantis?
O kam? Kam mėgdžioti Holivudą? Manau, kad žmonės turėtų džiaugtis
tuo, ką gavo: mažais ar stambesniais dantimis, gelsvais ar balkšvais. Akinamai
balti dantys atrodo kraupokai.
Na, tai jau palikite spręsti man.
Tuomet meskite rūkyti.
Negaliu, nes nepradėjau.
Labai gerai. Mažiau gerkite kavos ir vyno, dažniau lankykitės pas
dantų higienistą. Jeigu jūsų dantys stambūs, niekas nepadės, nes gelsvas
dentinas persišviečia per emalį. Daugelis stengiasi jį išbalinti, tačiau kai
kurie balikliai gali pakenkti, jeigu jų sudėtis netikusi. Nesu tame versle,
negaliu patarti, kurie geresni.
Įdomu, kaip skiriasi dantų grožio samprata.
Štai Azijoje žavimasi nelygiai išaugusiais dantimis.
Štai, kur šuo pakastas. O aš maniau, kad jie neįperka ortodontų
paslaugų. (Juokiasi)
Ne, korėjiečių ar japonų kino žvaigždės mielai rodo
kreivus dantis.
Tikrai. Turiu japonę kolegę, kurios dantys iškrypę į visas puses...
Dabar supratau, kad jai tai gražu.
Olandijos įžymybės mėgdžioja laidų vedėjus, todėl per mūsų
televizijas rodosi vien tamsiai įdegę saulėje ar soliariumuose tipai akinamai
baltais dantimis. Mano akims nėra kraupesnio reginio, nes tai velniškai
netikra: tamsiai įrudęs šešiasdešimtmečio vyro veidas ir baltai švytintys
dantys. Jaunimas taip nebesielgs.
Ar esate mačiusi tikrai seną žmogų su sveikais
dantimis?
Nebedirbu odontologe, o per televiziją sunku atskirti tikrus dantis
nuo dirbtinių, bet tikrai esu mačiusi. Kalendorinis žmogaus amžius dažnai
skiriasi nuo biologinio. Mano tėvas numirė prieš pusmetį beveik sulaukęs
90-ties, o atrodė lyg 75-erių. Kiek jums metų? Penkiasdešimt?
Penkiasdešimt...
Penkiasdešimt keli? Na, prisipažinkite. (Juokiasi)
Man penkiasdešimt. Už poros mėnesių sueis 51-eri.
Aha. O man 50 suėjo prieš porą savaičių. Tai mes vienmečiai. (Juokiasi)
Jūs jaunesnė, o atrodote dar jauniau.
Pasvajokime, kaip sulaukę 90-ties džiaugsimės sveikais dantimis.
Nenoriu sulaukti 90-ties.
Juokaujate?
Kuriems galams? Ką veikčiau tokio amžiaus? Tik painiočiausi
jaunimui po kojomis. Net dviračiu nebepajėgčiau važinėtis. Nebent paveldėjau
tėvo genus. O dar, ko gero, išgvertų atmintis. (Juokiasi) Ne, norėčiau
sustoti anksčiau.
Ir mano vyras panašiai mąsto, jis net yra nusiteikęs raštu
pareikšti valią eutanazijai, jei išlįstų pirmieji Alzheimerio ligos požymiai.
Jo giminėje būta tokių ligonių.
Nyderlanduose taip galima?
Taip. Du gydytojai patvirtina diagnozę, ir jei ligonis pageidauja,
gali numirti. Tik toks žmogus privalo dar sugebėti pats pareikšti norą. Jei
nespėja, atsiduria globos namuose, o ten tai tikrai nenorėčiau pakliūti. Gyvenu
per daug nemąstydama, kas nutiks. Žinau, kad galiu numirti bet kurią dieną, o
jei sulauksiu 90-ties, pažiūrėsime, ar prisiminsiu šį pokalbį. (Juokiasi)
Juk tai dar 40 metų!
Dar daug bakterijų ištirsite.
Ne, tvarka griežta – 68-erių turėsiu išeiti į pensiją. Bet ir tai –
dar turiu 18 metų!
Įdomu, ką apie tai svarsto pačios bakterijos?
Nieko, jos neturi smegenų.
Tačiau sugeba pasiaukoti.
Na taip, jos bendrauja tarpusavyje. Labiausia rūpinasi giminės
pratęsimu. Kai kurios ląstelės žūva, kad išgelbėtų kitas. Kaip jos
apsisprendžia, nėra aišku. Žmonės mąsto kitaip.
Taigi. Įdomu, ar mano burnos bakterijos nors
kiek suinteresuotos, kad aš ilgiau pratempčiau gyvas?
Jų gyvenimo trukmė – vos pora dienų, tai nemanau, kad jos sugebėtų
apgalvoti jūsų perspektyvas.
Tiesiog nespėtų? Nors jų giminės gerovei aš
naudingesnis gyvas nei miręs.
Taip, jūsų mirtis tikrai prieštarauja jų interesams. Jos norėtų,
kad užtikrintumėte 37 laipsnių šilumą, seilių srautus ir visa kita. Tik
nemanau, kad jos sugebėtų pasistengti kaip nors jums padėti. (Juokiasi)
Tai jos irgi pasmerktos?
Ko gero. Jos liks įkalintos jūsų mirusiame kūne ir bus išnaikintos
dirvožemio mikroorganizmų. Arba kremuosis kartu su jūsų lavonu, čia jau kaip
nuspręsite.
(Abu juokiamės)
Vertėtų sudaryti su jomis aljansą, pasirašyti bendradarbiavimo
sutartį siekiant sveikai gyventi kartu. Drauge kovotume prieš uždegimą, žalingų
mikrobų invazijas ir kitokias negandas. O gal toks paktas jau sudarytas?
Bent jau su jūsų kūne gyvenančiomis bakterijomis – tikrai. Tai
abipusiai naudingas sambūvis.
Koks tokį sambūvį grindžiančios sutarties
turinys?
Na, moksliškai tai vadinama simbioze.
Gerai. Homo sapiens sugeba mąstyti apie savo
burnos sveikatą, ją tyrinėti, puoselėti, net melstis. Kaip veikia šios keistos
rūšies atstovo simbiozė su burnoje tarpstančiomis bakterijomis?
Reiktų sugrįžti 4 milijardus metų atgal. Kai Žemėje radosi pirmoji
gyvybė, ji ir buvo anaerobinės bakterijos. Paskui prasidėjo fotosintezė,
išsivystė aerobinės bakterijos ir, neaišku kaip, atsirado eukariotai. Ten mūsų
pradžia. Visos naujos rūšys vystėsi bakterijų apsuptyje. Mikroorganizmai valdė
Žemę ir tebevaldo, tik mes vis linkstame tai pamiršti. Žmonėms atsiradus,
bakterijos jau gyvavo. Turėjome su jomis susigyventi, kitaip pražūtume. Mums
pavyko. Simbiozė tarp žmonių ir
bakterijų vystėsi palengva, tik bėda, kad mes ją ignoruojame.
Panašiai ir su virusais. Koronavirusai, kaip ir kiti primityvūs
tvariniai, buvo pirmesni už mus, todėl turi pirmenybę. Privalome su jais
taikytis. O elgiamės, lyg būtume patys svarbiausi. Ne, esame paskutinieji
eilėje.
Tačiau sugebėjome apsigyventi kiekviename Žemės
kampelyje nuo Šiaurės iki Pietų ašigalio. Jei pažvelgtume į intelektą ne kaip į
suvyniotą dovaną, o kaip į srūvantį vyksmą, gal aptiktume, kad jis lyg
kompiuterių tinklo dūzgesys aprėpia smegenų sąveiką su bakterijomis?
Niekada taip nemąsčiau. Netikiu dievu, netikiu lemtimi, nemanau,
kad vykdome kieno nors planus. Manau, kad žmonės pernelyg susirūpinę savimi,
negalvoja net apie ateities kartų gerovę, todėl mano planas yra siekti darnos
šioje planetoje. Nesu šventoji, tačiau apsisprendžiau rečiau skraidyti
lėktuvais, vis aiškinu apie nesaikingo antibiotikų vartojimo pavojus, dėstau
studentams propaguodama atsakingesnį požiūrį į visas gyvas būtybes.
Šiaip ar taip, odontologija yra gana atskira
medicinos šaka.
Ir labai gaila. Tiesą sakant, nuolat bandome įteigti studentams,
kad šie noriau bendradarbiautų su medicinos studentais, nes gavę diplomus jie
nutraukia bet kokius tarpusavio ryšius. Tai paplitusi problema. Girdėjau apie
projektus, kuriuose įvairių sričių medicinos ir odontologijos studentai dirba
drauge, viena komanda. Nežinau, kol kas tai atrodo labai sudėtinga, nes
daugelyje valstybių medicinos paslaugas padengia paprastas sveikatos draudimas,
o odontologų paslaugos kažkodėl į jį nepatenka. Tenka pirkti papildomą
draudimą. Vadinasi, tai ir piniginis klausimas. Štai kodėl tai nelyg du
skirtingi pasauliai.
Buvau susirgęs katarakta. Įgimtus lęšius teko
pakeisti plastikiniais. Tai pataisė man regėjimą. Dabar viena akimi esu
trumparegis, kita – toliaregis. Apsieinu be akinių skaitymui.
Suprantu, pati nešioju tokius kontaktinius lęšius.
O aš prieš šimtą metų jau būčiau apakęs. Taigi,
chirurgai daro stebuklus. Neabejoju, panašios pažangos esama ir odontologijoje,
bet tai viso labo – mechanika, vietoje natūralaus organo įsodinamas sintetinis
pakaitalas.
Štai kodėl ir lioviausi dirbti praktinės odontologės darbą. Jis
apsiriboja tik laikinais pataisymais, o mano tikslas – apsaugoti nuo gedimų.
Tam reikia žinoti gedimo priežastis ir
mechanizmą. Paklausiau mane operavusio oftalmologo, kas galėjo sukelti tuos
akių valkčius, ir jis atsakė: „Nesukite dėl to galvos“.
Nes jums tai jau nebepasikartos.
Panašiai gal mąsto ir
odontologai praktikai: kam rūpi priežastys, kai yra implantai. O nežinant
priežasčių sunkiau apsisaugoti.
Didžiausia kliūtis – iš kur imti pinigų tokiems tyrimams. Kaip jau
kalbėjome, tai itin plati sritis, pernelyg abstrakti. Daug lengviau susiveikti grantą
konkretaus vėžio tyrimams.
Nėra populiaru skirti finansavimą odontologijos srities tyrimams,
todėl esame priklausomi nuo išimčių. Kai kurios bendrovės, pavyzdžiui,
„Philips“ ar „Wrigley‘s“, tiki, kad tokie tyrimai prasmingi. Be to, jie ketina
prekiauti tinkamiausiais produktais: dantų pasta ar šepetėliais.
Jei galvosime, kaip pagerinti dantų pastą, grįšime
prie klasikos...
Ne, kalbu ne apie tai. Akivaizdu, nesate girdėjęs apie naujovišką
pastą, kuri ne tokia agresyvi, nenaikina bakterijų, o kaip tik yra praturtinta
fermentais, skatinančiais gerųjų bakterijų augimą. Galima sakyti, tai ekologinė
prieiga. Tiesa, tokia pasta padėtų tik jau minėtiems žmonėms, turintiems didelę
riziką susirgti ėduonimi, bet ji pati būtų rizikinga asmenims, kurių pH ir
šiaip yra aukštas.
Koks skirtumas tarp tokios dantų pastos ir
probiotinio jogurto?
Yra skirtumas. Dar reikėtų atidžiau panagrinėti tokio jogurto
sudėtį.
Tačiau jame gausu gerųjų bakterijų?
Jogurtą suvalgai ir viskas. Jis beregint pradingsta iš burnos.
Taip, mano žarnynas gal ir papuotaus, o burna tenkinsis tik menkais likučiais.
Probiotinė pasta – didesnė šventė burnai.
Ar išsivalęs dantis skalaujate burną?
Paprastai, taip.
O nederėtų. Ypač vaikams patartina vengti skalavimo. Iš pradžių tai
skamba keistai, žmonės nėra pratę prie dantų pastos skonio, bet šiaip pakanka
tik išspjauti. Pastos poveikis užtrunka. Kalbu ne apie apnašų valymą, o apie
tai, ką pasta gali suteikti jūsų dantims. Jei intensyviai skalausite, nutiks
kaip su jogurtu.
Tai naujiena. Ar ji tinka visoms dantų pastoms?
Taip, ypač vaikiškoms. Jų pastose gausu fluoro, apsaugančio nuo ėduonies.
Jau net tarptautinė karieso tyrimų organizacija ORCA rekomenduoja ne skalauti,
o tik išspjauti.
O kam tuomet visokie skalavimo skysčiai:
„Listerine“ ir kiti?
Išmeskite juos. Tai mūsų partnerių mikrobų žudikai. Galiu pateikti
pavyzdį, kodėl neturėtume jų vartoti.
Esate nusiteikusi prieš visus skalavimo
skysčius?
Na, tiesa, retkarčiais jie praverčia. Tarkime, nuo imunosupresijos
kenčiančiam asmeniui, kuris atidžiau nei kiti turėtų rūpintis savo burnos
higiena. Arba žmogui, dėl kažkokių priežasčių negalinčiam valytis dantų. Tada
lieka juos skalauti. Tačiau jei būdamas sveikas vis tiek skalaujate burną tais
specialiais skysčiais, tai tik žudote gerąsias bakterijas. Jie iššluoja viską,
o mes žinome, kad gamta nemėgsta tuštumos. Kas galėtų užtikrinti, kad laisvose
vietose nepradės veistis nepageidaujami parazitai, nes nebelieka jūsų asmens
sargybinių?
Žadėtasis pavyzdys remiasi švedų tyrimu, mininčiu burnos
bakterijas, kurios yra be galo svarbios žemam kraujospūdžiui palaikyti. Šie
ypatingi mikroorganizmai dauginasi burnoje, ne žarnyne. Jie padeda pasigaminti
azoto monoksidą, NO – molekulę, plečiančią mūsų kraujagysles ir taip mažinančią
kraujospūdį, kad jis laikytųsi normalus. Tos molekulės atsiranda, kai nitratai
(NO³) virsta
nitritais (NO²), iš kurių skrandžio rūgštyse prisigamina
azoto monoksido. Nitratų gausu maisto produktuose: mėsoje, vaisiuose ir
daržovėse, ypač špinatuose. Juos vartojant, mūsų organizme atsiranda nitritų,
bet reikalingų molekulių dar nėra, nes mes stokojame gausybės fermentų. Į
pagalbą atskuba burnos mikrobai, jie parūpina fermentų, paverčiančių nitratus
nitritais. Šie keliauja į skrandį kaip azoto monoksido žaliava, todėl mūsų
kraujospūdis laikosi normalus.
Karolinska institutas atliko tyrimą su savanoriais, kuriems davė maisto
papildų su nitritais. Pastebėta, kad jų kraujospūdis, ypač diastolinis,
sumažėjo. Tačiau kitiems tiriamiesiems, kurių buvo paprašyta išsiskalauti burną
skysčiu su chlorheksidinu, kraujospūdis nenukrito. Išsiaiškinta, kad šiuo
atveju burnose, ypač ant liežuvio, išnaikinta daug mikrobų, tiekiančių
fermentus ir padedančių sumažinti kraujo spaudimą.
Evoliucija šią problemą išsprendė, todėl jums nebūtina pusvalandį
kramtyti špinatų. Patekę į žarnyną jie virsta nitratais, iš ten patenkančiais į
kraują. Su krauju jie pasiekia seilių liaukas ir jose kaupiasi. Štai vakarienei
suvalgėte špinatų, dabar vairuojate, o per seiles jūsų burnos terpei tiekiami
reikalingi nitratai, kuriuos burnos bakterijos skaido į nitritus, todėl jūsų
kraujo spaudimas tinkamai reguliuojamas.
Taigi, tos bakterijos mums neapsakomai naudingos, tik mes, to
nepaisydami, stengiamės jas pašalinti įvairiais skysčiais, o kai jų vietą užima
žalingos, imame dejuoti ir ieškome dar agresyvesnių priemonių.
Nebent žmogus kentėtų nuo žemo
kraujospūdžio?
(Abu juokiamės)
Na, tokiems vertėtų daugiau pajudėti.
Šios sąsajos tarp burnos skalavimo ir aukšto kraujospūdžio
pastebėtos tik visai neseniai. Manau, kad rasis vis daugiau tyrimų,
priversiančių mus susiimti už galvų – ir kodėl mes šitaip žudėme burnos
bakterijas? Kaip sakau, privalome puoselėti savo mikrobų sodą.
Ačiū už įdomų pokalbį ir vertingus patarimus.
Nuotrauką parūpino pašnekovė, fotografavo Dirk Wolf.
Knygose "Gyvenimas jų žodžiais" ir "Pasaulis jų akimis" rasite po 23 atrinktus, papildytus, pataisytus ir net niekur kitur neskelbtus mano pokalbius iš esmės. Iš "Sofoklio" rinkinius įsigysite leidyklos kainomis.
11 komentarų:
Ačiū! Puikus interviu!
Viena iš pastų po kurių nedera skalauti burnos
https://www.eurovaistine.lt/biomin-f-dantu-pasta-jautriems-dantims-su-fluoru-ir-bioaktyviu-stiklu-75-ml
Taip išeina, kad jei turi aukštą PH, gali valgyt saldumynų ir apsaugosi dantenas? ��
Kažką panašaus pašnekovė svarsto apie tokį atvejį, minėdama eksperimentą siūlant vartoti mažiau baltymų. Bet mažiau baltymų (ir daugiau angliavandenių) - tai ne daugiau saldumynų. Angliavandeniai iš grūdų sveikesni, o cukrus dar, pasirodo, skatina uždegimą.
Maloniai nustebinantis (ir informatyvus) paieškų kampas – ieškoti sveikos burnos būsenų, o ne burnos ligų gydymo būdų.
Nuvilia, kad odontologija su „sveikos burnos medicina“ nelabai linkusi bendrauti.
Antram plane kiek nuvilia, kad „sveikos burnos medicina“ (bent pokalbio kontekste) nelabai yra linkusi tampriai bendradarbiauti su sveiko „ухогорлонос“‘o* medicina.
Tolimesniuose planuose vilties suteikia tai, kad „sveikos burnos medicina“ visgi bando bendrauti su „sveiko žmogaus medicina“.
* - Pvz. kuo skiriasi plepių (dainininkų etc.) burnos mikroflora nuo tylenių burnos mikrofloros. Gal kalbėti yra sveika (gal sveikai burnai yra svarbi ir burnos mankšta bei ventiliacija...)? Gal (ir) todėl moterys gyvena ilgiau nei vyrai?
Gan akivaizdu, jog burna atlieka ne tik „dantų sandėlio“ funkciją, bet prisideda ir prie valgymo, kalbėjimo, kvėpavimo, juslių funkcijų vykdymo...
- Pvz. spaudoje dažnai minima kaip čiaudint neapčiaudėti kitų, bet neteko skaityti (nebent rašyti - http://www.technologijos.lt/diskusijos/viewtopic.php?p=558073#p558073 ) apie pačią sveiko žmogaus čiaudėjimo fiziologiją ir to proceso būtinumą, kad sveikas žmogus neišklystų iš sveikos nosiaryklės (tame tarpe ir burnos) parametrų.
Gal burna ir nosis yra „vienas koridorius“, o ne „du tarpusavyje nesusiję koridoriai“?
....
Pastaruoju metu pastebimai krito vertimo kokybė. Ankstesniais metais aš net pasigooglindavau pašnekovo tautybę, nes negalėdavau patikėti, kad interviu būdavo ne lietuvių kalba, taip gyvai ir literatūriškai būdavo išversta. Dabar gal net geriau būtų nelietuviškus interviu skaityti originalo kalba.
Dėkoju už pastabą dėl vertimų. Pasistengsiu sugrąžinti ankstesnę kokybę.
Thank you, Ignas, I was rather surprised this week of all the social media attention to me from Lithuanian people, until ione girl via LinkedIn thanked me for the interview. Google did the rest, so I found it and I even could read it. I am not sure all parts regarding the pH have been translated correctly (but it could also be that my google translate from Lithuanian to Dutch messed it up:). Perhaps posting the original (after I have checked it), isn’t such a bad idea? Your readership would certainly grow. Reetings from Amsterdam in a lockdown, and stay well and safe in these weird times! Egija
Thank you, Egija. I've sent you an e-mail on this. Best!
Ar yra galimybė straipsnį skaityti orginalo kalba?
Deja, ne. Kalbėjomės angliškai, nors ši kalba nė vienam nėra gimtoji, tada vertėja tiesiog iš garso įrašo parašė lietuvišką tekstą. Angliška jo versija kol kas neegzistuoja. Pašnekovė kruopščiai patikrino lietuvišką interviu su interneto vertėju, pataisiau jos nurodytus netikslumus.
+/- Dovydas Sankauskas
Hmm... o man tokie tekstai primena dainuojamąją poeziją, kur pagrindiniai akcentai yra žodžiuose, o ne melodijos vingiavime. Mano labai kukliam literatūriniam išsilavinimui, (ir) šis tekstas yra puiki žodinė istorija apie konkrečią mokslinę poziciją.
Mano manymu, pokalbyje jaukiai dera - tikra ir gyva, specializuota ir pamatinės vertybės.
Sakyčiau, tai yra kaip prabangus rūmas. Juk vargu ar kas leis sau prabangą šį pokalbį atidžiai perskaityti penketą kartų, savaitę ar mėnesį medituoti, gilintis į jo niuansų niuansus...
Rašyti komentarą