Willemo de Kooningo akademijos vairą perėmėte 2011-aisiais?
Tiesa.
Apie jūsų čia įdiegtas reformas jau sklinda
legendos. Gal papasakotumėte, kaip pakeitėte menininkų bei su menais ateitį siejančių
jaunuolių lavinimąsi?
Tuometinė mūsų vyriausybė užsimojo pertvarkyti menų
studijas. Šalį valdę kraštutiniai dešinieji laikė, kad dailės ir vaidybos profesionalų
apskritai parengiama smarkiai per daug, todėl baigusieji aukštąsias mokyklas
neranda darbo. Pasipylė kaltinimai, kad mes lobstame neatsakingai viliodami
studentus. Taigi, buvome spaudžiami mažinti pirmakursių skaičių, o porą
aukštųjų meno mokyklų siekta net uždaryti. Manyta, kad šitaip paklausa darbo rinkoje
labiau atitiks absolventų pasiūlą.
Aišku, tokie pliurpalai pasirodė nieko verti. Juos
skleidusieji nenorėjo matyti, kaip reikliai vertindavome norinčiuosius čia
studijuoti, kokie sunkūs ir griežti vykdavo stojamieji egzaminai.
Įsileisdavote ne kiekvieną panorėjusįjį?
Anaiptol. Vaidybos programoje konkursas siekdavo 10
kandidatų į vieną vietą. Studijuoti dailę ir dizainą priimdavome tik kas
ketvirtą stojusįjį. Nepriimtieji susirasdavo įvairiausių pusėtinų kursų kitose
vietose. Tokios antrarūšės neįstojusiųjų priebėgos ėmė dygti kaip grybai, todėl
uždarinėti tikrų meno mokyklų nebuvo prasmės.
Švietimo ministras užsakė menų studijų Nyderlanduose kokybės
tyrimą. Autoritetingi specialistai pateikė išvadą, kad kokybė puiki. Ne
atsitiktinai čia studijuoti renkasi daugybė užsieniečių. Tyrėjai tik pasiūlė
paįvairinti studijų programas, kad jos nebūtų vienodos visose aukštosiose šalies
menų mokyklose.
Tuo metu dirbau kitos meno mokyklos Nyderlandų pietuose
prodekanu. Jaučiau, kad studijos nėra efektyvios ir neatitinka visuomenės
lūkesčių.
Ką turite galvoje?
Matote, menų profesijos labai sparčiai mainosi. Jas itin
veikia naujos technologijos. Tuo tarpu studentai universitetuose mokomi lyg
niekas nebūtų nepasikeitę. Dėstytojai dėsto taip, kaip buvo dėstoma jiems
patiems. Gal esate studijavęs menus?
Ne, niekada.
Tačiau esate lankęsis tokiose mokyklose?
Taip, teko užsukti į vieną-kitą įvairiuose
kraštuose.
Taigi, turėjote pastebėti šią bėdą: dauguma dėstytojų dirba
lygiai tokiais pat metodais, kokius patyrė studijuodami. Moko profesijos, tarsi
pasaulyje niekas nebūtų pasikeitę.
Jeigu kalbate apie dėstytojo darbo su studentu
esmę, gal ji ir nepasikeitė: meistras moko pameistrį, žinovas skiepija išmintį.
Gal neverta atmesti šių tradicinių pagrindų? Paaiškinkite, kiek siekėte
atnaujinti mokytojų ir mokinių santykius, o kiek – prie naujo pasaulio
priderintus akademiją baigusių specialistų gebėjimus?
Man kliuvo, kad dėstytojai laikėsi atgręžę nugaras
visuomenei. Profesūra tepajėgė dėstyti tai, ko pati buvo išmokyta – jokių
naujovių. Žmogus juk nepajėgs išmokyti dalykų, apie kuriuos nėra girdėjęs.
Nepajėgs.
Štai jums – ir cul-de-sac, įvažiavome į akligatvį.
Kiek turite studentų?
Turėjome apie 2700 – smarkiai per daug mano skoniui. Uždariau
neakivaizdines studijas, sumažinau vietų dailės ir fotografijos programose, nes
rinkai jų nereikia. Prisukau kranelius gyvenimo būdo, stilistikos ir
laisvalaikio organizavimo programoms. Dėl to kuriam laikui netekome maždaug 700
studentų. Dabar vėl grįžome į vėžes, studentų skaičius pasiekė 2552. Panašų ir
norėčiau išlaikyti.
Apmaudžiausia, kad mūsų menų akademija, priklausydama didesniam Taikomųjų mokslų universitetui su 40 000 studentų, visiškai nesinaudojo galimybėmis megzti ryšius su kitais fakultetais, semtis iš jų įkvėpimo ir drauge spręsti sunkumus. Juk menams svarbūs ir kiti mokslai.
Ypač, taikomieji.
Žinote, Roterdamas – nuo seno itin darbininkiškas miestas.
Aukštąjį išsilavinimą įgyja nedaugelis. Žmonės čia pragmatiški, vyrauja „aš
galiu“ mentalitetas: mes pasiraitojame rankoves, aistringai kimbame į galvosūkius,
išsprendžiame, judame pirmyn. Amsterdamas – visai kitoks: beveik visi ten
diplomuoti, išprusę menuose ir moksluose. Sakoma, kad Roterdame pinigų
uždirbsi, o Amsterdame išleisi. Čia – uostas, ten – bankai ir aukštoji kultūra.
Skamba pernelyg supaprastintai.
Aišku, tai – nesąmonė, tačiau kai kuriuos šių miestų
bruožus toks apibendrinimas atspindi.
Taigi, norėjau pritaikyti akademijos programas prie
roterdamietiškos dvasios, idant absolventai lengviau įsidarbintų. Žinojau, kad
jiems praverstų išbrinkti įvairių meno ir dizaino sluoksnių terminijoje, kad
suspėtų suktis sparčiai kintančiose profesijose. Jie turi tapti lankstūs,
ištvermingi, prisitaikantys prie naujovių. Dar daugiau – iš esmės akademija
privalo pasiūlyti jiems patiems susikurti darbovietes.
Nuostabiai pragmatiška.
Taigi, maniau, jog turime labiau mokyti ne tradicinių
disciplinų, o ryšių su pasauliu per būsimus darbus.
Imkime grafikos dizainerius. Kas tai per profesija?
Skaičiau apie vieną tyrimą: nedidelio Bredos miesto telefonų knygoje aptikta daugiau
nei 400 asmenų, pasiskelbusių grafikos dizaineriais. Provincijos mieste dirba
400 skirtingų profesijų asmenų: iliustruotojai, meno vadovai, reklamų kūrėjai, komunikacijos
vadybininkai, redaktoriai, rašytojai... Tačiau kiekvienas laiko save ir grafikos
dizaineriu.
Matyt, ši etiketė paseno kaip ir telefonų
knygos.
Tačiau profesijos neišnyko. Vadinkis kaip nori, vis tiek
turėsi suktis tame pačiame lauke.
Taigi, laikiausi požiūrio, kad privalome pakloti pamatus,
idant akademijos absolventai gebėtų užsidirbti. Pareiškęs norą tapti dekanu,
pateikiau savo viziją.
Kaip ji skambėjo?
Laikiau, kad tėra trys būdai užsidirbti iš kūrybos.
Labai įdomu.
Pirmasis – daryti tai, kas patinka, ir stengtis parduoti.
Tuomet būsi menininkas, ieškantis pirkėjų savo kūriniams. Pavadinau šią veiklą
savarankiška praktika.
Visiškai priešingas būdas – užsidirbti iš užsakymų. Tuomet
įsidarbinsi, pavyzdžiui, dizaino studijoje ir vykdysi užduotis. Kūrybos
procesas ten iš esmės kitoks: kitokie kriterijai, kitokia kalba, kitokie
sprendiniai. Teks bendradarbiauti su rinkodarininkais, pardavėjais, produktų
vadybininkais. Tavo sumanymų vaizdinius esmingai apibrėš prekių ženklų
tapatybės, meninę raišką lems daugybė veiksnių, kuriuos privalėsi perprasti. Ypač
turėsi taikstytis su užsakovų nuomonėmis. Užtat nesukdamas galvos, kam parduoti
savo menus, gausi valandinį, savaitinį ar mėnesinį atlyginimą. Tokia komercinė
praktika. Ji ne tokia įdomi meniškai, bet saugesnė.
Trečioji praktika – visuomeninė. Daugelis mūsų studentų, o
taip pat ir dėstytojų, įsitraukia į visuomeninę veiklą. Joje menkiau vertinama asmeninė
kūryba, labiau – gebėjimai įtraukti į meno procesus kuo daugiau žmonių. Tenka,
pavyzdžiui, susitapatinti su tam tikro miesto ar kvartalo bendruomene. Ši
praktika aprėpia ir mokytojavimą ar dėstymą, darbą su vyriausybės įstaigomis ar
savivaldybėmis. Pinigai čia uždirbami dar kitaip – dažnai darbo imsiesi tik
sulaukęs sprendimo skirti jam subsidiją. Vykusį rezultatą užtikrins ne koks
nors tavo paties sukurtas meno kūrinys, o daugelio žmonių kūrybingumo
sutelktis. Menininkas privalės apmąstyti ir suvokti savo santykius su
visuomene, o šie ryšiai nulems tam tikrą estetiką, kalbą ir dalyvių ratą.
Šios trys praktikos tapo svarbiausiais mūsų akademijos
studijų ramsčiais. Studentas pasirenka fotografiją, madą, tapybą, grafikos
dizainą ar kitą sritį ir palengva įsitraukia į vieną iš trijų praktikų.
Kiekvienai praktikai vadovauja atskira dėstytojų komanda, susiformuoja grupės,
randasi užduotys ir taip toliau.
Taigi, kiekvienas akademijos studentas turi
apsispręsti, kokia praktika norės užsiimti: savarankiška, komercine ar
visuomenine?
Jie palengva susipažįsta su visomis galimybėmis, o
paskutiniaisiais ketvirtaisiais metais jau privalo pasirinkti vieną iš trijų
praktikų. Tuomet jose susiburia skirtingų specialybių studentai ir kuria drauge.
Žmogus baigia akademiją ne tik kaip grafikos ar mados dizaineris, bet dar
labiau kaip savarankiškas, komercinis ar visuomeninis kūrėjas.
Sugalvojote šiuos principus dar prieš
pateikdamas pareiškimą konkursui į dekano vietą?
Taip. Tiksliau sakant, jau apsisprendęs dalyvauti konkurse.
Žinojau, kad kandidatuoju vadovauti Roterdamo menų akademijai. Siekdamas tapti
tokios pat aukštosios mokyklos galva Hagoje, būčiau sugalvojęs visai kitokią
viziją. Roterdame turi būti pragmatiškas realistas, uždavinių sprendėjas.
Kiek užtrukote, kol įdiegėte naujovišką
menininkų ugdymo tvarką?
Iš viso – dvejus su puse metų.
Neblogai.
Tapęs dekanu, sukviečiau visus dėstytojus į dviejų dienų
sambūrį atokiame viešbutyje. Nuosekliai išpasakojau visą sumanymą taip, kaip
pats prie jo priėjau. Klausinėjau jų nuomonių, prašiau pasiūlyti įvairių
keblumų sprendinius. Svarbiausias rūpestis – kad baigusieji akademiją
nesijaustų esą vargšai menininkai, palikti likimo valiai. Kuo galėtume jiems
padėti? Kaip užbėgsime už akių tokiai nevilčiai?
Dvi dienas ir naktis kalbėjomės, ginčijomės, nemažai
išgėrėme, bet pagaliau sutarėme, kad turime keisti tvarką, idant atlieptume
studentų poreikiams. Iš esmės sulaukiau palaikymo savo idėjoms.
Tuomet reikėjo pakeisti įprastą disciplinų dėstymą.
Turėjome apie 300 dėstytojų, daugelis iš jų – valandininkai. Žmonės dirbo
daugybę metų, ateidami porai valandų per savaitę. Jie susitikdavo tik su
studentais, kitus kolegas pamatydavo nebent valgykloje. Jokio bendradarbiavimo.
Meistrai atiduoda duoklę jaunimui.
Taigi, tačiau mūsų profesija yra dėstyti. Mes – ne menininkai,
skiriantys porą valandų mylimiems studentams. Ne, akademijai reikia
profesionalių dėstytojų! Jie privalo įsipareigoti ne tik keliems studentams,
bet ir programai, katedrai, universitetui, idėjai.
Valandininkai, užsukantys padėstyti, man atrodė
apgailėtinas reiškinys, todėl jų atsisakėme. Tokie dėstytojai turėjo rinktis:
arba imasi rimtesnio darbo bent puse etato, arba eina kurti menų nebedėstydami.
Daugiau kaip 60 mus paliko.
Kietai. Spėju, tarp jų buvo garsių vardų.
Buvo. Tačiau atvirai pasakiau, kad dekaną jie ne itin
domina kaip menininkai – tik kaip dėstytojai. Apie 20 sutiko pereiti
nuolatiniam darbui ir įsilieti į atnaujintą sistemą.
Kitas dalykas, mano įdiegtas šioje mokykloje – tai dirbtuvės,
nepriskirtos jokiai katedrai. Anksčiau architektai naudojosi staklėmis medžiui
ir metalui apdoroti, dizaineriai – spaustuve, fotografai – laboratorija. Studentai
beveik apsigyvendavo atitinkamose dirbtuvėse.
Kodėl gi ne.
O sparčiai kintančiame pasaulyje tai nebetinka. Neįmanoma
nuspėti, kokią technologiją kūrėjui prireiks pasitelkti. Todėl nusprendėme, kad
dirbtuvės nebebus katedrų nuosavybė, jomis galės naudotis visi akademijos
studentai, kas tik susidomės. Dirbtuvės virto atviromis stotelėmis.
Be to, įdiegėme naujų technologijų, kurios galėtų praversti
ateities profesijoms. Sukūrėme, pavyzdžiui, interaktyvumo ir leidybos stoteles,
aprūpintas visais reikalingais programavimo ar spaudos įrankiais. Jose kiekvienas
studentas ras visa, ko prireiktų jo žinutei paskleisti.
Ir viskas einasi kaip per sviestą, be jokių vargų?
Iki šiol šiek tiek vargstu įtraukdamas dėstytojus giliau.
Mūsų trijų praktikų idėja ėmė veikti 2013-aisiais. Nuo 2018-ųjų absolventai
baigia akademiją pagal naujoviškas programas, bet vis dar sunku įkalbėti
dėstytojus dirbti ne tik su studentais, bet ir tarpusavyje.
Tačiau dėl savo reformų neabejojate?
Nė kiek.
Ar pats ką nors dėstote?
Ničnieko.
Nors anksčiau yra tekę?
Taip. Pradėjau čia 1995-aisiais – dėsčiau kultūros
istoriją, vėliau – meno istoriją. Po penkerių metų tapau prodekanu, nors tebuvau
31-erių. Išgyvenau iki 2006-ųjų, tada susikivirčijau ir su dekanu, ir su
universiteto taryba. Išvykau kitur, nors vis tiek jaučiau tamprų ryšį su šia
akademija, žavėjausi jos tarptautiškumu ir konkurencingumu. Kai dekanas susiruošė
į pensiją, pateikiau prašymą užimti jo vietą, laimėjau konkursą ir iš esmės
perkūriau mokyklą.
Esate ne menininkas, o meno istorikas?
Taip. Ir tikrai nevykęs.
Nejaugi?
Aš neskiriu spalvų. Matau spalvas, kurių nėra paveiksle. Be
to, išties myliu meną, o istorikui tai trukdo.
Čia tai bent. (Juokiasi)
Nesutardavau su žmonėmis, žvelgiančiais į meno istoriją
kaip į mokslą. Tai joks mokslas. Joje nėra nieko moksliška, kaip ir psichologijoje.
Ir ačiū Dievui!
Ačiū, išties. (Juokiasi) O kokia galia remiasi
meno istorikai?
Tikiuosi, kad jie turi kuo remtis, bet tiksliai nežinau,
kokia tai galia.
Istorijoje veikia laikas. Ką esate apie jį mąstęs?
Esu dėstęs apie laiką. Norėjau, kad mano studentai suvoktų,
jog laikas yra viena svarbiausių sąvokų kultūros istorijoje. Matote, kultūra
veikia laiko sampratą: Vakaruose laiką suvokiame skirtingai nei kitur. Viduramžiais
laikas suvoktas kitaip nei dabar.
Kokie tai skirtumai?
Mes suvokiame laiką kaip kažką, prasidedantį čia ir tekantį
ten. Nesusimąstome, kad kai kurie dalykai egzistuoja laike, visiškai nesikirsdami
tarpusavyje. Ankstyvaisiais Viduramžiais religija apibrėžė laiką lyg stalinė
lempa: apšviestas pasaulis buvo tvarkingas ir aiškus, o visa kita skendėjo pavojingoje
velniškoje tamsoje. To meto altorių tapyboje ir skulptūrose matome skirtingus
gyvenimo vaizdus vieną šalia kito. Tikinčiųjų netrikdė Kristaus mirtis ir
gimimas tame pačiame paveiksle: kairiajame apatiniame kampe Jėzus gimsta,
viduryje daro stebuklus, dešinėje jis nukryžiuojamas, aukščiau – prisikelia. Viskas
vienuose rėmuose ir jokių bėdų, nes taip nustatė religija.
Dar šiek tiek pasidalinkite savo pasaulėjauta –
man labai sunku įsivaizduoti, kaip regite spalvas...
Tai jau tikrai.
Ir įdomu, kaip jų pojūtis atsispindi mąstysenoje.
Na, tai nėra baisi netektis.
Kraupiausią patirtį atsimenu iš nuotykio, kai su pulku studentų
lankiausi muziejuje, kur apžiūrinėjome didžiulį paveikslą, nutapytą tik dviem
spalvomis. Aš jų neatpažinau ir 20 minučių atkakliai aiškinau kažkokias tiesas,
o niekas neišdrįso prasitarti, kad klystu.
Kaip aptikote, kad spalvas matote kitaip nei
dauguma?
Paauglystėje norėjau pilotuoti lėktuvą ir privalėjau
pasitikrinti. Man sunku atskirti rudą, žalią, žydrą. Nors galiu pasakyti, kad
štai čia (rodo į paveikslą ant sienos) – žalia.
Žinote ar matote?
Matau.
Mano žmona – dailininkė, labai jautri spalvoms. Ji aiškina,
kad prasčiausiai skiriu atspalvius ir šešėlius. Man jie atrodo ryškesni ir
svarbesni, nei yra.
Tai jau panašu į mąstymo ypatumą. Kartą kalbinau
rašytoją Joanne Harris, ir ji prisipažino, kad užuodžia spalvas.
Užuodžia? Oho.
Paklausiau, kaip ji atskiria, kad kvepia ryškiai
žalios durys, o ne užkandžiai ant stalo, ir ji atsakė, jog pakanka užsimerkti –
kvapas pranyksta. Ko gero, šitaip lengva užuosti pinigus. Beje, daugelis
universitetų reklamuojasi skelbdami, kad jų absolventai uždirba daugiau už
kitus. Gal po pertvarkų pastebėjote, kad pakilo baigusiųjų jūsų akademiją
pajamos?
Atvirai sakant, tokio tyrimo neatlikome. Pastebime tik, kad
mūsiškiams nekyla sunkumų nei susirandant vietą praktikai paskutiniaisiais
studijų metais, nei įsidarbinti jas pabaigus. Girdėjau, kad įmonės net nesikalba
su kitais kandidatais, jei gali priimti Willemo de Kooningo akademijos
auklėtinį.
Taip pat žinome, kad 83 procentai mūsų diplomuotųjų po trijų
mėnesių jau patys užsidirba pragyvenimui, neimdami jokių pašalpų.
Šaunuoliai – neria į rinką ir plaukia. O ką jūs
pats manote apie šiuolaikinio meno rinką?
Žinote, mano žmona ir vyresnioji dukra yra galerininkės. Abi
turi po savo galeriją, nors nemenkai ir bendradarbiauja. Parduoda paveikslus ir
skulptūras pasiturintiems žmonėms.
Tuo tarpu dailė, kurios mokoma mūsų akademijoje, smarkiai
skiriasi nuo siūlomos mano šeimos moterų galerijose.
Perfrazuodamas Ricką iš filmo „Casablanca“ pasakysiu,
kad jūsų užsiėmimas – švietimas, o jų – prekyba meno kūriniais.
Panašu. (Juokiasi)
Mes tikrai stengiamės išsiskirti iš kitų meno mokyklų. Dailės
katedroje studentai susiburia ir sukuria instaliacijų ir spektaklių, virstančių
gana trikdančiais viešais pasirodymais. Kartą studentai atidarė pogrindinį
restoraną su pakyla madoms demonstruoti. Kiti absolventai paleido keltą, plukdantį
iš uosto į vieną miesto kvartaliuką, idant keleiviai patirtų estetinį jaudulį.
Mūsiškių išleistuvių parodose nepamatytumėte daug paveikslų
ar skulptūrų. Tokius kūrinius dažniau pristato ne dailininkai, o kitų
specialybių studentai, pasirinkę savarankišką praktiką.
Ką manote apie šiuolaikinio meno kainas?
Menas neįkainojamas. Negalite nustatyti kainos Rembrandtui.
Nes jis – ne šiuolaikinis. Ar ne keista, kad
šiuolaikinio meno kūrinių kainos šitaip skiriasi?
Šiuolaikinių automobilių kainos taip pat skiriasi.
Taip, tik jos svyruoja menkiau nei meno
kūrinių. Ką tik pagamintos lengvosios mašinos nekainuoja nei kelių šimtų, nei dešimčių
milijonų eurų.
Išties, mano žmonos ir dukters galerijose paveikslai
brangesni už automobilius...
Nors ir šviežutėliai. Ką apie tai manote,
būdamas meno istorikas?
Jei sutariame, kad Rembrandtas yra neįkainojamas, tai toks
pat turi teisę būti ir geras šiuolaikinis menas. Menas neįkainojamas.
Ir taškas.
Meno rinka veikia taip pat, kaip ir bet kuri kita. Kūriniai
kainuoja tiek, kiek pirkėjai būna pasirengę už juos pakloti. Kartais tos sumos
tampa kvailokos.
O kaip paaiškinate pirkėjų paskatas mokėti
milijonus?
Jų paskatos pačios įvairiausios. Štai dėl dabartinės konjunktūros
žmonės moka astronomines sumas už juodaodžių dailininkų paveikslus, nutapytus prieš
50 ar 200 metų.
Dauguma tokio meno iš aukcionų ar mugių keliauja į
saugyklas ir guli ten tarsi aukso luitai, nors kūrinių kainas nustato tie patys
dėsniai, kurie įkainoja prabangos prekes ar kitus daiktus. Ir visiškai
nesvarbu, kada jie sukurti.
Tačiau argi laikas čia nevaidina jokio
vaidmens? Juk antikiniai artefaktai visuomet brangesni už šiuolaikiškus.
Galbūt nuvilsiu jus, bet taip nėra.
Mudu su žmona kolekcionuojame Hanų dinastijos laikotarpio kinišką
keramiką. Pradėjome ją rinkti prieš 30 metų. Pirmajai vazai taupėme beveik
metus, kad įstengtume sumokėti 2000 guldenų. Tuomet tie dirbiniai kainavo
brangiai, nes rinkoje jų nebuvo gausu.
Vėliau Kinijoje prasidėjo statybų bumas, mat tenykščiai
kraustėsi į miestus. Statybininkai, rausdami pamatų duobes, aptiko daugybę
senovės kapų, o juose – 2000 metų senumo Hanų keramikos. Ji tiesiog užplūdo pasaulį,
nes patiems kinams tos puodynės visiškai nerūpėjo. Kainos baisiausiai nukrito. Tuo
tarpu kiek ankstesnio laikotarpio bronza kaip tik smarkiai pabrango, nes
Kinijos valdžia uždraudė ją išvežti iš šalies.
Šiuo metu didžiosios statybos Kinijoje prislopo, o kinų
vyriausybė nusprendė apriboti visų paveldo objektų pardavimą į užsienius. Jie net
reikalauja sugrąžinti anksčiau įsigytus dirbinius – to daryti neketinu, nes už
savo vazas esu sumokėjęs. O kainos vėl šoktelėjo.
Taigi, prisižiūrėjau visko...
Per 30 metų.
Taip, vos per tris dešimtmečius. O Hanų keramikai – daugiau
nei 2000 metų.
XVII amžiuje olandų meistrų tapyba buvo bevertė. Iki pat
XIX amžiaus pabaigos ji visiškai nieko nedomino. Tuomet politiškai angažuoti prancūzų
istorikai staiga išaukštino XVII amžiaus olandų kultūrą kaip buržuazinės
visuomenės klestėjimo atspindį, kurį derėtų mėgdžioti XX amžiuje. Iš to kilo
susižavėjimas olandų dailininkais. Iki tol beveik du šimtus metų Rembrandtas tekainavo
skatikus. O dabar jis neįkainojamas.
Tarkime.
Kitas pavyzdys. Mano žmona norėtų savo galerijoje pardavinėti
vieno amerikiečio paveikslus. Jų kainos prasideda nuo 40 tūkstančių eurų. Tai puikus
jaunas tapytojas, atstovaujamas garsios Niujorko galerijos, tačiau
Nyderlanduose tokių pinigų niekas už pradedančiojo darbus nemokės. Mūsų rinka visai
kitokia. Taigi, jo paveikslai čia galėtų atsirasti nebent muziejuje.
Arba po poros šimtų metų.
Arba teks palaukti porą šimtmečių.
O kiek laiko prireiks, kad jūsų akademijos
metodus imtų mėgdžioti kitos aukštosios mokyklos?
Tai jau vyksta. Mus jau kopijuoja.
Kur?
Londone. Kalbamės su Ravensbourne universitetu, padedame
jiems pertvarkyti studijas.
Mūsiškius atvirų stotelių principus įsidiegė mokyklos Nyderlanduose
ir Vokietijoje.
Iki pandemijos pradžios bent kartą per mėnesį čia lankydavosi
delegacijos iš įvairių pasaulio kraštų. Man teko skaityti paskaitas apie tai
Amerikos kolegijose. Aiškinau, kad šitaip reformuotis nelengva, nes kuriam
laikui gali sumažėti ne tik dėstytojų, bet ir studentų. Amerikiečiams prarasti
studentus būtų nepakeliama.
Atsiprašau, mus jau šiek tiek spaudžia laikas.
Tuomet – paskutinis klausimas. Ant jūsų
akademijos fasado kabo iš šviečiančių vamzdelių išraitytas šūkis: „I have to
change to stay the same“*. Ką jis reiškia?
Tai Willemo de Kooningo citata. Jis buvo akademijos alumnas
ir laikomas pasakęs tuos žodžius. Posakis mums primena, kad kismas yra
neatsiejama menininko profesijos dalis. Nesikeisdami užrūgstame ir daromės netikę.
Gebėdami keistis tampame didžiais. Jis pats, net labai išgarsėjęs, vis ieškojo
naujovių ir tobulino kūrybą. Kitaip nebūtų Willemas de Kooningas.
Šį požiūrį siekiame įdiegti savo studentams: kismas yra
esminė prielaida kiekvieno augimui ir vystymuisi.
Puiku. Labai ačiū jums už šiltą priėmimą ir
pokalbį.
Buvo malonu. Gaila, neveikia jokie restoranai ir negalėjome
žmoniškai pasėdėti.
*(angl.) Privalau keistis, idant išlikčiau toks
pat.
Kalbėjomės 2021 m. kovą Roterdame, Willemo de
Kooningo akademijos dekanate.
Išskirtiniai Igno Staškevičiaus pokalbiai
iš esmės – knygoje "Gyvenimas jų žodžiais". Tiesiai iš leidėjo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą