Nuobodulio kultūra

 

Turbūt sutiksite, kad dauguma internete perskaitomų ar išklausomų komentarų yra velniškai nuobodūs. Ypač nuspėjami būna anoniminiai komentuotojai, tačiau ir prisistatantieji tikraisiais vardais ekspertai retai sugeba sudominti.

Nuobodulį nulemia pats komentaro žanras – kalbama apie kokį nors reiškinį, kuris ir šiaip jau yra viešas. Patys žinome, kas vyksta politikoje. Matome, kas laimi sporte. Pastebime, kas nauja kultūros baruose. Susidarome asmenines nuomones, mokame vertinti dalykus ir be komentatorių pagalbos.   

Žmones vilioja naujienos, o ypač – ką tik atskleistos paslaptys. Dažnokai supykstame ant žiniasklaidininkų, kurie pribloškiama antrašte vis pažada pranešti negirdėtų aktualijų, tačiau beveik kas kartą nusiveda į nuobodų straipsnį nuvalkiota tema.

Nuobodulys nėra naujai išrasta kankynė. „Mūsų dienomis žmonės taip nuobodžiauja, kad dėl visa ko visur prisamdyta artistų. Žmonės nuobodžiauja net namuose, todėl ir juose pilna artistų su jų virpančiu, per kraštus besiliejančiu jauduliu ir per visus aukštus plūstančiu nuoširdumu.“ Ši citata – iš 1932 metais parašyto Louis-Ferdinando Céline romano „Kelionė į nakties pakraštį“. Iš prancūzų kalbos jį išvertė Pranas Bieliauskas.

Nuobodžiauti yra normalu, sveika, net pageidautina. Bene geriausia šios srities išmanytoja Lietuvoje filosofė Rita Šerpytytė man kartą paaiškino, jog gilusis nuobodulys yra geistinas būvis. Supratau, kad jis primena nirvaną, kurią pasiekus, niekas nebeerzina ir nebestebina. Gilusis nuobodžiautojas netrikdomas žvelgia į pasaulį, pernelyg neliūdėdamas dėl jo trūkumų ir nedžiūgaudamas dėl malonių. Jokių staigmenų. „Saulė vakarop, mėnuo tuoj išnirs. Apmaudu būt protingam – numatai, kas nutiks“,- dainuoja Borisas Grebenščikovas.

Apmaudas dėl per didelio proto mūsų nevargina, todėl nuolat vaikomės sensacingų pranešimų, o jų laukdami nuobodžiaujame – ne giliai, o banaliausiai paviršutiniškai. Toks paviršinis nuobodulys pjauna stovint eilėje, įstrigus spūstyje arba tiesiog laukiant, kol pasileis šviežiausias vaizdo komentaras. O juk būtų nuostabu tokiomis akimirkomis įkristi į gilųjį nuobodulį ir pajusti, kad net sukrečiančios naujienos nėra tokios jau naujos.

Sakoma, kad į nirvaną vedantis nušvitimas kartais ištinka akimirksniu, o kartais tai – ilgas kelias, kurį per žmogaus gyvenimą įveikia tik palaimintieji. Gal ir gilusis nuobodulys panašus? Štai, vienas laukiantis pavežėjo nuobodžiautojas staiga pastebi voratinklyje rasos lašelį ir patiria pikinę palaimą, iš žemiškojo laiko peršokęs į dieviškąjį. O kitas likimo draugas valingai ugdo kantrybę, pirštais iriasi prieš antraščių srautą išmaniajame.

Didžiuma skambiomis antraštėmis papuošto turinio nėra naujienos, tik jų komentarai, arba komentarų komentarai. Komentatoriai, kaip ir menininkai, stengiasi atkreipti publikos dėmesį į rečiau įžvelgiamus kokio nors reiškinio aspektus. Jeigu pavyksta, skaitytojo sąmonės paviršiumi nuraibuliuoja švelni bangelė, jeigu ne – turime progą priimti komentarą lyg kvietimą nerti į nuobodulio gelmes ir jose pasimėgauti iš esmės.

Šį kultūros komentarą parengiau ir 2025 m. gegužės 29 d. perskaičiau studijoje portalui politika.lt. Jo vaizdo įrašas ir tekstas ten paskelbtas 2025 m. birželio 7 dieną.

Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais kultūros dalyviais rasite popierinėse knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis", "Laiko juosta jų žvilgsniais" ir "Begalybė jų mintimis". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt     

Nacionalinė kultūra

 

Neabejotinas Lietuvos kultūros prioritetas yra nacionalizmas. Mūsų kultūros dalyviai vengia vartoti žodžius „tautiškas“ ar „tautinis“. Prielankumą lietuviškoms vertybėms jie daug mieliau išreiškia priedu „nacionalinis“. Štai, Lietuvos nacionalinis dramos teatras neseniai atnaujino savo didžiąją salę ir pristatė naują „Nacionalinę“ kavinę kasų erdvėje.

Beje, Lietuvoje turime net tris nacionalinius teatrus: dramos, Kauno dramos bei Operos ir baleto. Galėtume turėti ir du nacionalinius simfoninius orkestrus, tačiau antrasis, išaugęs jaunimo marškinėlius, pasivadino Valstybiniu simfoniniu orkestru.

Užtat veikia du stambūs Nacionaliniai muziejai su daugiau nei pora dešimčių savo padalinių. Pavyzdžiui, Palangos Gintaro muziejus priklauso Nacionaliniam dailės muziejui, o netoliese veikiantis Jono Šliūpo muziejus – tiesiog Nacionaliniam muziejui. Kultūrininkai lengviau susikalba, pavadindami Nacionalinius muziejus jų vadovų pavardėmis. Štai, Nacionalinė dailės galerija glaudžiasi po Arūno Gelūno, o meno parodas rengiantys Nacionalinio muziejaus Istorijų namai – po Rūtos Kačkutės sparnu. Kiekvieno menininko svajonė – parodyti savo kūrinius abiejuose. Fotografas Antanas Sutkus, prieš septynetą metų pakviestas į Nacionalinę dailės galeriją, pasidžiaugė rekordine lankytojų gausa retrospektyvinėje parodoje. O šiemet jis neturėjo nusivilti ir sovietinių nomenklatūrininkų portretų ekspozicija Istorijų namuose.

Apsieiti tik su dviem Nacionaliniais muziejais mūsų kultūros politikams būtų pernelyg paprasta. Todėl Lietuva juos turi bent keturis. Be jau paminėtųjų Kaune dar veikia Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus, o Vilniuje – Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai.  

Šioje srityje turi kur pasitempti bibliotekininkai, mat Lietuvoje kol kas tėra vos viena Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Ir labai keista, kad lig šiol neišdygo nė vienas nacionalinis universitetas.   

Nacionalinėje kultūroje aktyviai dalyvauja ne vien muziejai, teatrai ir orkestrai. Ypač suvešėjo nacionaliniai centrai bei institutai. Vilniuje sėkmingai veikia Nacionalinis vėžio centras, o pro jo langus matyti Nacionalinis vėžio institutas. Galima numanyti, ko siekia Nacionalinis visuomenės sveikatos centras arba kuo užsiima Nacionalinis kraujo centras, tačiau Nacionalinį osteoporozės centrą, kaip ir vėžio ar kitokio blogio sankaupą, norisi apeiti iš tolo. Mieliau skambėtų Osteoporozės tyrimų centras ar Vėžio išgydymo centras.

Įvairiausių nacionalinių institutų bei centrų Lietuvoje apstu. Svarbias funkcijas atlieka Nacionalinis architektūros institutas ir Nacionalinis kibernetinio saugumo centras. Dar pluša Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas ir Nacionalinis krizių valdymo centras. Stengiasi Nacionalinis saugomų teritorijų lankytojų centras ir Nacionalinis metrologijos institutas. Kol vardinčiau visus nacionalinius subjektus, per tą laiką, ko gero, rastųsi naujų. Gal net įsisteigtų Nacionalinis politikos ir kultūros komentatorių centras. 

Įdomu, kad centralizuojasi ne tik specializuotosios, bet ir bendresnės įstaigos, todėl egzistuoja Nacionalinis bendrųjų funkcijų centras, Nacionalinis koordinavimo centras ir net Nacionalinis kultūros centras.

Žodis „nacionalinis“ yra kilęs iš lotyniško „natio“ – „gentis“, o šis – iš veiksmažodžio „nasci“ – gimti. Taigi, šiuo terminu pabrėžiama prigimtinė reiškinio svarba, jo ryšys su šaknimis. Tiesa, Nacionaliniam stadionui ypatingas jo statusas kol kas gimties nepalengvino. Gal Nacionalinė koncertų salė užgims sklandžiau?  

Spėju, kad centrai, agentūros, institutai ir kitokios įstaigos, pasidabinusios nacionaliniais epitetais, ne tik siekia pabrėžti išskirtinę svarbą, bet ir taikosi į atitinkamą finansavimą iš nacionalinio biudžeto. Gal politinis Nacionalinis susivienijimas įvertins, kiek prasmingi šie asignavimai?

Privatūs verslininkai į biudžeto subsidijas dažniausiai nepretenduoja, tačiau pasidabinti skambiais titulais nevengia. Internete reklamuojasi uždarosios akcinės bendrovės „Nacionalinis komunikacijų tinklas“ ir „Nacionalinis bilietų platintojas“, o UAB „Nacionalinis aukso centras“ konkuruoja su „Nacionaliniu aukso banku“.

Tautinė išmintis sako, jog ne viskas auksas, kas auksu žiba. Ir toli gražu ne viskas nacionalinis, kas tokiu pasivadina.    

Autoriaus nuotraukoje būsimos Nacionalinės koncertų salės "Tautos namai" vieta 2007 metais. 

Šį kultūros komentarą parengiau ir 2025 m. gegužės 29 d. perskaičiau studijoje portalui politika.lt. Jo vaizdo įrašas ir tekstas ten paskelbtas 2025 m. birželio mėnesį. 

Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais kultūros dalyviais rasite popierinėse knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis", "Laiko juosta jų žvilgsniais" ir "Begalybė jų mintimis". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt     

Memuarų kultūra

 

Vis daugiau Lietuvos įžymybių išleidžia autobiografijas arba memuarus. Godžiai rydamas tokius atsiminimus, kartais pagalvoju, kad ten aprašyta ne tai, kas kadaise išties nutiko, o tai, ką prisimena autorius. Be to, veikia žmogiška paskata padailinti ar papildyti prisiminimus, kad skaitytojams būtų įdomiau. Taigi, kyla klausimas: kiek prisiminimų knygose teisybės, o kiek išmonės?

Visa autentiška kūryba yra asmeniška, todėl ir bet kuri grožinė literatūra yra šiek tiek memuaristika. Romanų rašytojos sugalvoja, kaip pakeisti jas mylėjusių, o gal įskaudinusių asmenų vardus, bet kartais pavaizduoja veikėjus skausmingai atpažįstamus. Tuo tarpu negrožinių prisiminimų autorės nesibodi nurodyti gyvenimo vyrų pavardžių arba pažymi juos inicialais, nors štai Violeta Tapinienė vadina tokį herojų paprastai – „Vienas žmogus“.

Neseniai pasirodė dviejų įžymių vyrų – diplomato Vygaudo Ušacko ir impresarijaus Gintauto Kėvišo – atsiminimai. Abu daug nusipelnę veikėjai pasakoja nuotykius iš savo karjeros, mini tarnyboje sutiktas įžymybes, liaupsina geradarius ir dėkoja pavaldiniams, bet nepamiršta įgelti oponentams. Vygaudas griežtas Žygimantui, Gintautas – Dalios įkvėptai Lianai. Kritiškumu nei vienas, nei kitas neprilygsta Gedvydui Vainauskui, kuris dviejuose „Redaktoriaus testamento“ leidimuose – juodajame ir baltajame, atvirai išdėstė požiūrį į daugelį dar gyvų politikų, žurnalistų, verslininkų ir kitų kultūros dalyvių. Kovingasis redaktorius daug kur aštrus, bet stebėtinai nepiktas, o tai daro „Testamentą“ dar patrauklesnį.  

Galime paskaitinėti išsamių Algirdo Brazausko, Valdo Adamkaus, Dalios Grybauskaitės ir Gitano Nausėdos prisiminimų. Profesionalių bendraautorių išpuoselėtas jų stilius skiriasi, tačiau paklūsta žanro dėsniams: prezidentas turi atrodyti solidžiai. Čia smarkiai išsišoka Vytautas Landsbergis, gausiai ir savarankiškai prirašęs tekstų, kuriuos vargiai priskirtum valstybės vadovo plunksnai. Tikrai ne veltui 2011-aisiais jam paskirta nacionalinė Kultūros ir meno premija.  

Viso pasaulio politikams memuaristikos vingrybių verta pasimokyti iš dabartinio JAV viceprezidento, kuris, vos įžengęs į ketvirtąją dešimtį, išleido autobiografiją. Žinovai diskutuoja, kiek joje aprašyti faktai teisingi, o kiek pagražinti, tačiau akivaizdu, kad JD Vance‘ui pavyko sujaudinti ir apžavėti ne vieną širdį. Beje, jo „Hilbilių elegijoje“ stebėtinai išvengta savigyros. Autorius nutuokė, kad ši dažna memuarų yda, kaip jokia kita, atbaido ir nuvilia skaitytojus. Savigyra absoliučiai nebūdinga ir ilgai Amerikoje gyvenančiam filosofui Algiui Mickūnui, jo „Atsiminimų punktyrai“ džiugina ne tik pažintine, bet ir estetine verte.

Itin vaizdingų memuarų yra parašę Rolandas Rastauskas, Viktorija Daujotytė, Aleksandra Kašuba, Alfonsas Andriuškevičius ir daugelis kitų menininkų. Lietuvos literatūrologai diskutuoja, kuriam žanrui priskirti Dariaus Žiūros veikalą, pavadintą „Diseris“: autobiografiniam romanui ar meniškiems prisiminimams. Pernai svarų žodį tarė „Antanuko“ premijos komisija, paskyrusi autoriui apdovanojimą „Už negrožinės knygos grožį“. Netrukus Darius Žiūra paskelbtas nacionaliniu laureatu, o šiemet „Diseris“ dar pelnė „Metų knygos“ apdovanojimą prozos kategorijoje.

Ypatinga atminties literatūros rūšis yra dienoraščiai. Vienus žmonės rašo jau apsisprendę išviešinti, kitus – tik sau. Tarpinis variantas yra Juozo Baltušio tritomis, išleistas jo dukters pastangomis gerokai po autoriaus mirties. Nors sovietmečio prozos žvaigždė dienoraštį daugelį metų rašė į stalčių, akyli skaitytojai pastebi apgalvotai autoriaus sudėliotus akcentus.

Tomas Venclova pasirūpino ranka rašytus savo dienoraščius suskaitmeninti. Ši forma palengvina ir leidėjų, ir tyrinėtojų darbą: keliais mygtukų spustelėjimais lengva išsirinkti ten minimus tikrinius daiktavardžius ar susiraižyti medžiagą norimais pjūviais. Matyt, dauguma ateityje mums pasirodysiančių dienoraščių bus kompiuterinės prigimties, todėl iškils abejonių dėl jų pirminio autentiškumo. Taisant skaitmeninius tekstus nelieka braukymo žymių, todėl bet kuris autorius ar redaktorius panorėjęs lengvai padailins lemtingus įrašus, prieš pateikdamas visuomenei keliasdešimties metų senumo „rankraštį“.

Visų mūsų prisiminimus patikimai falsifikuoja žmogiška atmintis, o galutinai ištrina laikas. Jam priešinasi, ir dėl to yra verta dėmesio, memuarų kultūra. 

Šį kultūros komentarą parengiau ir perskaičiau studijoje portalui politika.lt. Jo vaizdo įrašas ir tekstas ten paskelbtas 2025 m. gegužės 31 d. 

Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais kultūros dalyviais rasite popierinėse knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis", "Laiko juosta jų žvilgsniais" ir "Begalybė jų mintimis". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt