Sakykite, ar jaučiatės susikūrusi asmeninį pasaulėvaizdį?
Koks įdomus
klausimas.
Taip. Tik
nemanau, kad jis išbaigtas. Netikiu, kad apskritai kieno nors pasaulėvaizdis
yra visiškai išsamus. Visada žvelgiau į pasaulį savotiškai, tačiau vis dar pildau
ir tebeplečiu tą požiūrį.
Įdomu. Gal
galėtumėte kiek išsamiau papasakoti, nuo ko pradėjote ir kaip jį plečiate?
Tai nusakyti
nelengva, nes požiūris juk priklauso nuo to, į ką žvelgiame. Turiu politinę
pasaulėžiūrą, literatūros pasaulio vaizdą, pastebiu skirtingas kultūras ir jų sąsajas.
Jei išsuktumėte man ranką ir įkišęs plaštaką į verdantį vandenį reikalautumėte,
kad išspausčiau savo pasaulėvaizdį keliais aiškiais sakiniais, turbūt
prisiminčiau, jog manyje maišosi dvi kultūros. Nuo mažens pajutau, kad jų
sandūros yra įmanomos ir net būtinos, nors kai kam tokias sankirtas nelengva
tverti.
Egzistuoja universalūs
bendrystės tiltai, nulemiantys mūsų gebėjimus kurti ir pasakoti istorijas. Aš
labai tikiu, kad pasakojimai gelbsti sutaikant žmones, kad jie išlaisvina
empatiją. Esu tuo tikra kaip rašytoja, buvusi švietėja. Mes kiekvienas turime kuo
pasidalinti, tiesiog privalome išsipasakoti.
Kiekvienas
pasakojimas turi siužetą...
Ko gero, taip.
Ar galite paaiškinti, kodėl svarbūs jūsų asmeninės istorijos siužeto posūkiai ištiko būtent taip, kaip juos atsimenate?
Klausiate apie
kūrybą ar gyvenimą?
Nežinau. Turbūt
neįmanoma tų dalykų griežtai atskirti.
Nebūtinai.
Matote, kūrybai būdingos tam tikros taisyklės. Jos ne visuomet atitinka
gyvenimišką patirtį.
Gerai.
Gyvenime daug ką
lemia atsitiktinumas. Daugelis įvykių nepriklauso nuo kokio nors poveikio, jie
tiesiog taip nutinka.
Dažnai
gyvenimas ir kūrinys eina greta. Rašydama labai dažnai pasakojimui suteikiu tokį
ritmą ar jame sutveriu tokį dėsningumą, kokio tikrame gyvenime niekaip
neaptiktume. Ką nors kurdama dalijuosi savo patirtimi taip, kad ji ne tik
meniškai, bet ir emociškai jaudintų skaitytojus. O kasdienybė juk gana retai
sukelia meninį arba emocinį jaudulį.
Prie gyvenimo
dar sugrįšime, dar aptarkime kūrybos lauką. Ar pradėdama romaną, žinote, kuo
jis baigsis?
Ne visada. Tai
primena pasivaikščiojimą miške. Daugmaž nutuokiu, kur į jį įlįsiu ir kaip teks
išeiti, numanau, kokių grožybių išvysiu pakeliui, tačiau nesu tikra, kuriuos
žmones susitiksiu, su kokiais netikėtumais susidursiu tankmėje. Nežinau, kaip į
kūrinį įsibraus mano dabartis, kitos aplinkybės. Labai dažnai paleidžiu rašymą
sruventi savaime, tuomet man svarbūs dalykai patys ten įsiterpia. Tai nenuspėjama.
Taigi, prieš
pradėdama nešiojuosi galvoje keletą esminių gairių, bet ne visą romano
architektūrą. Man patinka jausti neapibrėžtą galimybę. Ypač ji žavi rašant
knygą su daugeliu netikėtų posūkių ir atsivėrimų. Tuomet pačiai norisi
pasimėgauti siužeto vingiais.
Neketinu čia iškaulyti
kūrybinio rašymo pamoką, tačiau man smalsu, kaip jums tai pavyksta - perkelti į
romaną savo pasaulėjautą?
Manau, ji
neišvengiamai nuspalvina romanų nuotaiką. Autorės pojūtis atsispindi kūrinio
šerdyje, ji tampa šviesesnė arba tamsesnė. Ne visada galiu iš anksto pasakyti,
ar romanas išeis tamsus. Mano spalvų paletė gana plati. Pastarasis ką tik
užbaigtas romanas išėjo kur kas tamsesnis, nei tikėjausi. Taip nutiko būtent
todėl, kad pasakojimą nudažė tikrovės reiškiniai. Žinojau, kad mano emocijos
turės įtakos, tačiau nesuvokiau, kaip stipriai jos pakeis tekstą.
Galima sakyti,
kad kūrinio formą pasirenku sąmoningai, o spalvos iškyla palengva ir kartais
būna visai netikėtos.
Tai rašydama jūs
pasikliaujate ir nesąmoningomis galiomis?
Taip. Gal jos
nėra visiškai nesąmoningos... Pasikliauju šiokiu tokiu rašto takumu ir
natūralia raida.
Gal ir likimu?
Taip, juo irgi.
Nors sakau, kad nėra tokio dalyko. (Juokiasi)
Nejaugi?
Taip.
Universitete studijavau nemaža vokiečių filosofijos, psichoanalizės veikalų.
Skaičiau daug Jungo. Priėjau išvadą, kad mes su juo laikomės tos pačios
nuomonės apie tai, kaip gimsta pasakojimo veikėjai, kaip randasi istorijos.
Manau, kad visa esmė mumyse jau glūdi, pasitaikius progai ją tik iškapstome. Gal
tą procesą teisinga vadinti nesąmoningu, bet man regis, turinys jau egzistuoja
kažkur giliau, tereikia jį aptikti. Knygos rašymas kartais primena autohipnozę.
Autohipnotizuojasi
rašytoja, ir kas tuomet dedasi su jos veikėjais? Ar jie patys sprendžia, kaip
pasielgti?
Ko gero, būna
dviejų tipų veikėjai: vieni uoliai vykdo siužeto priesakus, jie man ne itin
įdomūs, tuo tarpu kiti išsireikalauja įgaliojimų veikti savarankiškai. Tuomet
jau tenka siužetą derinti prie jų įgeidžių. Kaip tik tokių veikėjų dairausi,
jie ypač džiugina, nes yra individualūs, patys renkasi kelius. Tokie herojai
virsta lyg šventaisiais, nes skaitytojai jais tiki tarsi gyvais žmonėmis. O jie
ir yra tokie, nes tampa tikri.
Grįžkime nuo
kūrybos prie jūsų gyvenimo. Ar galėtumėte prisiminti, kurie svarbūs įvykiai jame
nutiko atsitiktinai, o kurie - jūsų pasirinkimu?
Įdomu. Jei
kalbėtume apie atsitiktinumą kaip apie reiškinį, matyt, sutartume, kad daugelį
mūsų gyvenimo įvykių sunku laikyti matematiškai atsitiktiniais. Juk visi reiškiniai
susideda iš kitų. Tačiau aš tikiu nuotykiais, atsitiktiniais susitikimais ir
pažintimis. Kai kurie įvykiai tampa lemtingi. Ko gero...
Manau, kad mano
prosenelės mirtis buvo toks įvykis. Tuomet buvau beveik ketverių. Aprašiau tai
„Šokolade“.
Tas romanas jai
dedikuotas.
Taip, ji man
padarė esminę įtaką. Pajutau tai tik vėliau, nors pamenu ją. Ji buvo labai
svarbi. Mane smarkiai paveikė jos pačios istorija.
Jums svarbus pasirodė
visas prosenelės gyvenimas, ne pati mirtis?
Taip. Tačiau
apie jos gyvenimą patyriau tik jai mirus.
Nors atsimenate
ją ir gyvą?
O taip, labai
gerai atsimenu, nors buvau visai mažytė.
Ji apsisprendė
nebevartoti vaistų nuo cukraligės - valgyti, gerti ir gyventi taip, kaip
norėjosi pačiai, o ne kaip prisakė gydytojai. Gydymas ją labai slėgė, todėl atkirtusi
visai šeimai susikišti patarimus, elgėsi savaip. Numirė tą dieną, kai visi
turėjome išsiskirstyti po Kalėdų.
Nesuprasdavau,
kodėl mama man vis pasakoja tą istoriją. Prosenelė, žinoma, buvo itin svarbi ir
jai. Mano mamos senelė paliko stiprios nepriklausomos moters paveikslo įspaudą.
Ji liko pavyzdys, kuriuo verta sekti gyvenime, jei trokšti pats kurti
taisykles. Jos likimas buvo sunkus: neraštinga šešiolikmetė ištekėjo už
ūkininko, pas kurį mergavo. Vyras žuvo kare, palikęs ją su dviem vaikais
didžiuliame ūkyje. Ir ji susitvarkė pati, pasirodė puiki kovotoja su neregėtais
jaunos našlės iššūkiais. Prancūzijoje nebuvo įprasta, kad ūkio darbininkams
vadovauja moteris, ir dar visai jauna.
Ji mirė jau
pagyvenusi, berods, septyniasdešimt šešerių.
Nepamenu, kokio
ji buvo amžiaus. Nemanau, kad kas nors iš mūsų tai žinojo.
Ir jūs kaip
svarbų savo gyvenimo įvykį kažkodėl paminėjote būtent prosenelės mirtį.
Turbūt tai
pirmasis mano gyvenime išties svarbus nutikimas. Iš vaikystės atsimenu daugybę
dalykų, tačiau pastarasis liko reikšmingiausias.
Jūsų prosenelė
vis dar gyvuoja atsiminimuose, pasakojimuose, knygose. Mes, štai, kalbamės apie
ją susitikę Vilniuje. Ar susimąstote, kokį įspaudą pati paliksite šiame
pasaulyje?
Taip. Juk kiekvienas
pasvarstome, ar ne?
Turbūt. Ar
manote, kad tai svarbu - pagalvoti apie mirtį ir savo palikimą?
Taip. Tai ne
tik svarbu, tai - būtina. Žmogui privalu vis taisyti požiūrį į patį save kaip
pasaulio centrą. Tai perdėm žmogiška - laikyti save pasaulio bamba, ir be galo
sunku įsivaizduoti pasaulį be savęs.
Ši tema
patraukli nagrinėti. Paprastai sakau, kad mano taisyklė: „Brangink dieną“.
Neverta pernelyg rūpintis, kaip mane prisimins išėjusią.
Ar jūsų pasaulėvaizdis
aprėpia klausimą, kas nutinka su žmogumi po mirties?
Taip. Tikrai.
Aš nesu radusi atsakymo, nors teko sutikti daug žmonių, kurie tariasi jį žiną.
Manau, kad bene svarbiausia, kas lieka po mūsų - tai kitų žmonių prisiminimai:
kaip ir per ką jie atmena išėjusiuosius. Mūsų giminėje prisiminimus skatina
pasakojimai ir patiekalų receptai. Mano prosenelė mėgo ruošti visokius
patiekalus. Iš tikro žmogų gerai apibūdina jo požiūris į maistą, ką ir kaip jis
valgydavo. Mama vis prisiminusi pasakodavo, kaip jos senelė virdavo ar kepdavo.
Per tuos pasakojimus ir patiekalų receptus mano atmintyje iškyla ir kiti
protėviai.
Virtuvė,
patiekalai, receptai - svarbi tema jūsų kūryboje, tačiau man regis, per dažnai
rašytojos talentas matuojamas jūsų indėliu į kulinariją. Ar nesijaučiate
pakliuvusi į populiarumo pinkles?
(Abu juokiamės)
Jei metams
išjungtumėte savo „tumblerį“, gal parašytumėte ką nors visiškai šviežia ir
autentiška?
O kuo mano
susirašinėjimas su skaitytojais per svetainę skiriasi nuo pokalbių su teta
Mere? Gal ir su ja uždrausite kalbėtis?
Bet svetainė
skirta pajusti paklausai, taigi ji veikia lyg koks nesiliaujantis rinkos
tyrimas?
Žinote, jei
siekčiau pataikauti rinkai, būčiau rašiusi „Šokoladas 2”, “Šokoladas 3“ ir
„Šokoladas 4“.
Net per interviu
jus nuolat klausinėja, kokį šokoladą pati mėgstate, o kartais prasprūsta
prašymas: „Na, Joanne, pasidalinkite naujo patiekalo receptu“.
(Juokiasi)
Štai jums - patriarchija! (Juokiasi)
Manote, kad
priežastis - ji?
Bent iš dalies.
Nežinau, kaip yra čia, bet Jungtinėje Karalystėje moterų parašyti kūriniai
vertinami lyg kažin kokie namų rūpesčiams skirti darbeliai, o į vyrų sukurtus
romanus, net kai jų tematika ta pati, žiūrima kaip į nagrinėjančius gilumines
žmogaus būsenas. Išties įdomu, pastebiu, kad savo šalyje esu kalbinama kitaip
nei kolegos vyrai.
Gal vyrai neparašo
tokių romanų?
Lygiai tokių
kaip maniškiai neparašo, bet pavyzdžiui Johno Lanchesterio romanas tiesiog
prifarširuotas receptų. Jis išėjo gal pora metų vėliau nei „Šokoladas“ -
nuostabi knyga apie tamsą, gyvenimą tarp žnyplių, susivaržymą. Tačiau joje
viskas sukonstruota per receptus, sukasi apie valgius. Ir aš stebėjau jo sėkmę,
nes knyga tikrai puiki, skaitydavau visus interviu su juo. Ir žinote ką? Niekas
neklausinėjo autoriaus apie valgį! Kalbintojus domino tik pasakotojas, jo
psichologija, politinės pažiūros, požiūris į žmogų. Niekam net galvon nešovė
teirautis apie kokį nors mėgstamą receptą, nes jis - rašytojas vyras. Naminiai
siužeto atspalviai liko nepastebėti, nors jų ten - pilna knyga.
Taigi, esu
tikra, jog lytis čia vis dar lemia labai daug. Nors sutinku, kad valgiai - iš
pažiūros lengviausia tema pokalbiui užmegzti, todėl taip dažnai už jos
kabinamasi.
Aha.
Nėra lengva
narstyti knygoje kitus įvairios gelmės klodus, tad dėmesys savaime nukrypsta
virtuvėn.
Valgių
receptais persunkta literatūra lyg ir žada mažiau rizikingą komercinę sėkmę,
nors ir šioje nišoje konkurencija, ko gero, milžiniška.
Galbūt. Nors iki
„Šokolado“ tokia tendencija nebuvo pastebima. Ji kilo po to. „Šokoladas“ atrodė
vienišas šiuo požiūriu. Ne visai naujas istoriškai, juk ir iki jo buvo rašyta
apie valgius, tačiau vis tiek - itin šviežias. Paskui pasipylė panašūs romanai.
Tuo metu
Jungtinėje Karalystėje viešpatavo „naujasis puritonizmas“. Jauni rašytojai
stengėsi vaizduoti pasaulį žiauriai realistiškai, perdėm rimtai, pamindami bet
kokį jausmingumą, vengdami menkiausių vaizduotės išmonių. Mano knyga atrodė
visai nemadinga, tačiau užkabino kitokio pojūčio troškimus. Skaitytojus pagavo
noras atsipalaiduoti, pasimėgauti ir patirti tiek gyvenimo, tiek kalbos, tiek
valgio jausmingumą.
Puiku. Tačiau man,
net šie jūsų žodžiai, gyvi autorės paaiškinimai, skamba menkiau įtikinamai nei
pats romanas. Tai ką tuomet pasakytumėte apie jo adaptaciją kine? Žiūrovui
visada lengviau nei skaitytojui, tačiau jie patiria skirtingą gelmę.
Taip. Žinote,
kuo mane nuvylė adaptacija? Filmas man patiko, esu laiminga, kad jis sukurtas, labai
džiaugiuosi visu tuo nuotykiu, tačiau gailiuosi štai ko: neperskaičiusieji knygos,
pažiūrėję filmą, tarėsi suvokę, apie ką tas romanas...
Cha.
Ir jie
nusprendė, kad kitos mano knygos bus panašios į matytą filme pasakojimą. Iki šiol
gaunu laiškų, vienas atėjo prieš kelias dienas - toks vangus vyriškas atsiprašymas:
„Mieloji ponia Harris, kai su žmona pažiūrėjome „Šokoladą“ prieš daugybę metų,
pamaniau, kad visos jūsų knygos bus tokios pat kaip tas filmas, taigi jų nė
neskaičiau, o neseniai pasiėmiau kitą jūsų kūrinį, perskaičiau su malonumu ir
dabar galiuosi, kad klydau jus vertindamas...“
Tokių atvejų
daugybė, nes sunku atskirti filmą nuo knygos, o kino kūrėjai pasuko pasakojimą
kita linkme. Ir dabar man nejauku stumti prieš aną įvaizdį, nes juk ne pati
perdariau romaną į filmą, turėčiau gerbti kitų darbą. Tik sakau, jog nerašau
lengvučių romantiškų komedijų. Tai ne mano daržas.
Filmą pamatė kur
kas daugiau žmonių, nei perskaitė knygą. Daugelis žiūrovų nė nenutuokia, kad ji
egzistuoja.
Be abejo, nors knyga
tapo bestseleriu. Žmonės iki šiol nustemba apie ją išgirdę, dažniau -
amerikiečiai. (Juokiasi) Filmai daug smarkiau paplinta.
Kad ir šįvakar
(skaitymo festivalyje!) bus rodomas tas filmas.
Aha.
Kaip prognozuojate
kovos tarp teksto ir vaizdo ateitį?
Nesu tikra, ar
prognozuoju. (Galvoja) Manau, kad kiekvienas pasakojimas atranda sau
terpę. Žmonės pasakodavo istorijas dar iki civilizacijų, vos susibūrę į
pulkelius. Pasakojimai plisdavo žodžiu, kartais lydimi muzikos, dažnai -
eiliuoti. Dabar turime aibę būdų ką nors papasakoti: filmai, pjesės, žaidimai,
atsišaukiančios skaitmeninės terpės... Jų randasi vis naujų. Ir tai nuostabu,
nematau čia nieko bloga. Pritariu visiems mėginimams, nes netikiu, jog kuri
nors terpė liks išskirtinė. Nemanau, kad filmai ar skaitmeninė erdvė kelia
grėsmę knygoms. Tai tik atveria naujų galimybių ką nors papasakoti.
Gražiai
atsakėte. Turbūt neprieštaraujate kitų savo kūrinių adaptacijoms?
Visiškai ne.
Pardavinėju teisę perdirbti į filmą kiekvieną savo romaną. Tik „Šokoladą“
pastatė neįtikėtinai skubiai, vos išleidus knygą.
Ar esama daugiau
filmų pagal jūsų romanus?
Kol kas nieko reikšminga
neišaugo: parduodu, kažkas užverda, nurimsta, vėl kyla purslai... Šiuo metu
kalbama apie du tokius projektus. Nekreipiu į tai daug dėmesio. Vieną apsakymą
mėgina ekranizuoti jau penkiolika metų. Džiaugsiuosi, jeigu pavyks, pati tuo
tarpu užsiimu kitais darbais. Štai statome miuziklą su Howardu Goodallu.
Nuostabu.
Labai laukiu,
kas iš to išeis. Dar kuriu spektaklį su grupe, kurioje groju daugybę metų. Projektoriumi
rodome vaizdus ir pasakojame istorijas dainomis su muzika.
Neįtikėtina. Kuo
pati grojate?
Boso gitara ir
fleita. Dar ir dainuoju. Ir kuriu pasakojimus. Taigi, esu grupės veidas, jei
toks išvis gali būti. Grodami kartu pasakojame istorijas ir pasiekiame kitokią
auditoriją nei knygomis. Dalyvauju muzikos festivaliuose, kad ir kaip tai būtų
neįprasta rašytojai. Išleisime CD.
Puikuma. Dar vienas
klausimas, kurio nenoriu praleisti, yra apie jūsų sinesteziją - kad spalvas
suvokiate lyg kvapus.
Aha.
Kadaise esu
įgijęs gydytojo specialybę, tačiau vis tiek nepagaunu, kaip jūs atskiriate,
kuris kvapas yra tiesiog kvapas, o kuris kyla iš spalvos?
Užmerkiu akis.
Ot asilas...
Kitaip neatskirčiau.
Kartais atskiriu, nes aromatas sklinda iš akivaizdaus šaltinio. Pavyzdžiui, šios
žalios durys, saulės nušviestos, man dvelkia spragėsiais. Tačiau juk kambaryje
nėra jokių spragėsių, taigi, suprantu, kad kvapo pojūtis man kyla dėl žalumos.
Užsimerkiu...
(Užsimerkia
ir giliai įkvepia)
Jokio spragėsių
kvapo. Taip išsiaiškinu, kad čia mano smegenų sinestezija.
Primena burtus.
(Juokiasi)
Tačiau užmerkusi
akis jūs gi dar atsimenate ir spalvą, į kurią prieš tai žiūrėjote.
Taip, atsimenu,
bet ji nebekvepia.
Kritus šešėliui,
kvapas taipogi pradingtų, jis padvelkia tik nuo skaisčios žalumos. Taigi, moku
išvengti netikrų kvapų, o kai kurie jų išties bjaurūs, užsidėdama akinius nuo
saulės. Uoslės pojūčius man sukelia tik šviesios ir ryškios spalvos, tamsios -
ne.
Tai gana juokinga.
Dažnai mėginu paaiškinti šią savybę, bet įsivaizduoju, kad skamba žiauriai keistai.
Puikiausiai paaiškinote.
Turiu itin
jautrią uoslę. Neseniai įsitraukiau kurti kvepalų. Viena laboratorija pagamins
kvepalus mano kitąmet išeisiančios knygos tema.
Įdomu.
Labai. Dalis tiražo
bus aromatizuota, pagaminsime kvepiančius skirtukus ir dar visko. Buvo smalsu
įlįsti į tą laboratoriją. Jie parinko keletą kvapų, ir aš iškart pasakiau, kas
juos sudaro. Parfumeriai puolė girti mano nosį. Sakau: „Nosis kaip nosis.“ O jie: „Ne,
ne... Jūs - ypatinga.“ Taip ėmiau žaisti su tikra kvepalų pramone. Noriu pramokti žymiai daugiau,
kol kas tik pradedu. Mano sinestezija čia taip pat praverčia, nors ji ir nėra
normalus būdas pasauliui pažinti.
Gal ir ne visai
įprastas, užtat kaip praplečia vaizduotę! Ačiū, kad išpasakojote.
Man pačiai
malonu.
Susitikome rašytojai atvykus į "Vilniaus lapų" festivalį. Pasikalbėjome 2018 m. lapkričio 10 d. "Šekspyro" viešbučio restorane.
Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais mąstytojais rasite knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis" ir "Laiko juosta jų žvilgsniais". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis įsigysite www.sofoklis.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą