Užsiminėte, kad
vieną darbo dieną viena vaikščiojote pajūriu ir pasijutote kalta...
Kalta, nes
daugybę kartų prieš tai girdėdavau sakant: „Kaip tu nuostabiai gyveni!“ Taip kalbėdavo
ir manęs nepažįstantys žmonės, ir tie, kas pažįsta. Visi kartodavo: „Kaip tu
nuostabiai gyveni!” Susimąsčiau, kodėl jiems taip atrodo. Taip, gyvenu gražioje
vietoje, statausi namą, turiu šeimą, vyrą, kurio nemyliu. Turiu vaikų. Kas čia nuostabaus?
O taip sakydavo ir žymiai turtingesni už mane.
Pagalvojau, kad
sukuriu kažkokią iliuziją. Ar man nuo to blogiau? Ne. Tegu kiti taip galvoja. Ėmiau
svarstyti apie tai, kas laimė yra man – ne visuomenės, reklamų ar tėvų įkaltos
nuomonės, o mano pačios suvokiama laimė.
Pajutote
prieštarą, nes negalėjote pritarti susižavėjusiesiems jūsų nuostabiu gyvenimu?
Nuo tada
patyriau transformaciją. Dabar išgirdusi: „Kaip tu nuostabiai gyveni!”,
atsakau: „Ačiū!”. Nes gyvenu tikrai nuostabiai. Pagal kokius nors rodiklius turbūt
gyvenu prasčiau negu anksčiau, bet...
Tada
vaikščiodama prie jūros pagalvojau: „Kaip galiu jaustis nelaiminga? Neturiu
teisės.“ Man tiesiog toptelėjo toks... Grįžau į mašiną, nes jau reikėjo
važiuoti toliau. O aš visada nešiojuosi užrašų knygutę, vis ką nors pasirašau.
Ir staiga galvoju: „Na, užsirašysiu, nes jau ateina minčių.“ Pradėjau rašyti,
neatsimenu dabar ką. Ir tuo momentu, čia taip gražiai sakant, nusprendžiau: „Aš
esu laimingas žmogus.“ Bet kokioje situacijoje aš pati tai sprendžiu, nors shit
happens to everyone.
Žodžiu, savo
laimę kalate pati.
(Juokiasi) Na, taip. Tiesiai šviesiai sakant: savo
laimės kalvė. (Juokiasi) Dieve mano, kaip mes susireikšminam... Iš
tikrųjų nieko čia nereikia galvot, savęs analizuot - nueik pas bet kurį kalvį
arba artoją, ir jis tau pasakys: „Kas tavo laimės kalvis? Tu.“ Lenk medį kol
jaunas. (Juokiasi)
Liaudies
išmintis viską žino.
Tai toks buvo
pirmas momentas. Antras - kai perskaičiau frazę: „Tu negali nusipirkti laimės,
bet gali nusipirkti „Ferrari“, ir tai yra praktiškai tas pats.“
Oho! Kas toks
taip pasakė?
Aš net nežinau,
kas toks taip pasakė, bet šitą frazę skelbia Lapo Elkann, Agnelli šeimos
atstovas, iš tų, kurie valdo „Fiat“ fabriką ir „Ferrari“. Jis toks
ekstravagantiškas vyrukas, labai man patinka, kaip jis žiūri į gyvenimą, nors
kartą ir buvo aptiktas leisgyvis nuo narkotikų transseksualo bute. Turi
žmogus... Nėra puikusis Agnelli šeimos narys. Ieško... Kala savo laimę, žodžiu.
(Juokiasi) Savo laimės pasagą.
Ta frazė man
pasirodė tokia juokinga, tačiau ir gana gili. Mano knyga nuo to prasideda...
Mano knygos pagrindinio veikėjo gyvenimo filosofija yra tokia: „Tu negali
nusipirkti laimės, bet gali nusipirkti „Ferrari“. Ir koks gi jo gyvenimo
tikslas? Nusipirkti „Ferrari“.
Ir trečias
dalykas - lankiausi „Ferrari“ muziejuje Maranello mieste. Apžiūrėjau viską, ten
taip gražu, vieną akimirką pasijutau labai pavargusi nuo viso to... Atrodo, per
daug vienam žmogui šitiek visko sukurti: technologijų, dizaino, elegancijos...
Iš išorės, iš vidaus, tiek daug įvairiausių modelių. Tokia legenda. Pasijunti
toks mažiukas tarp visų tų blizgančių „Ferrari“. Ir muziejus labai gerai
padarytas, praėjęs pro visus eksponatus, istorijas, patenki į tokią „Pergalių
salę“. Išrikiuoti visi „Formulės 1” bolidai, taurės, o pačiam vidury –
raudonas odinis minkštasuolis. Ten atsisėdęs pasijunti labai įkvėptas ir taip
pat visiškai sugniuždytas...
Nieko
nelaimėjęs.
Visos tos
sėkmės... Ir ten yra keli ekranai, kuriuose nuolat sukasi varžybų vaizdai,
kalba pilotai... Ir staiga pasirodo ištraukėlė iš interviu su Enzo Ferrari.
Žurnalistas jo klausia: „Sukūrėte tiek nuostabių automobilių, tai kuri
„Ferrari“ yra geriausia?“ O Enzo Ferrari, jau turbūt aštuoniasdešimtmetis,
pagalvoja ir sako: „Geriausia „Ferrari“? Kita.” Taip rankos ir nusvyra, nes jis
juk sukūręs daugybę nuostabių modelių, jau senatvė gi... Ką jis dar..?
Tokie trys mano
momentai. Jie asmeniški, bet svarbūs ir kalbant apie knygą. Tai labai lengvas
romanas, iš pažiūros – labai paviršutiniškas. Bet esmė yra tokia –
apie tikslo siekį. Paprastai, net prajuokinant, nespaudžiant skaitytojo apie
nieką svarstyti, vis dėlto priversti jį susimąstyti.
Iškart rašėte
italų kalba?
Iškart – italų
kalba.
Mhm. Ir jis jau
atspausdintas?
Atspausdintas,
išleistas. Ilgai ieškojau leidėjo. Trisdešimt šeši, berods, arba pasakė „ne“,
arba nieko neatsakė, tas išvertus irgi reiškia „ne“. Vienas paskambino.
Mažiukas, net reklamos skyriaus neturintis. Aš dar abejojau, ar jam siųsti, nes
toks jau mažas... Aš gi galėjau ir pati išleisti.
Aišku,
galėjote.
Bet man gi
reikėjo kaip nors išplatinti. Italijoje pats išleidęs knygą...
Neturėsi, kur
jos dėti.
Taip. Tu gali
padaryti geriausią produktą, bet reikia, kad kas nors juo rūpintųsi. Aš pati
neturiu nei laiko, nei gabumų. Ieškojau leidėjo, turinčio platinimo tinklą, kad
ta knyga pasiektų visus Italijos knygynus. Taip ir nutiko, ji guli visuose
didžiųjų Italijos miestų knygynuose, net mažame miestelyje galima ją užsisakyti
ir per dvi dienas gauti. Internete, aišku, yra.
Be to,
leidyklos pavadinimas ant viršelio yra, bent jau Italijoje, kokybės ženklas.
Nes visi italai yra rašytojai, visi jie – dainininkai, politikai ir
pilotai... (Juokiasi) Bet kai jau gavai oficialų patvirtinimą, į tave
žiūri visai kitaip.
Kada išėjo
knyga?
Maždaug prieš
metus, septynioliktųjų spalio pabaigoje, knygynuose pasirodė apie Kalėdas.
Ar nežadate jos
pasiūlyti lietuviškai?
Ne tik žadu,
jau pradėjau rašyti.
O kam rašyti?
Galite duoti išversti.
Geras
klausimas. Kadangi pati moku kalbėti lietuviškai ganėtinai neblogai (Juokiasi)
ir rašyti moku lietuviškai... (Juokiasi) Tarp kitko, lietuviškai
kalbu ir rašau geriau nei itališkai. Vertėjas niekada neišvers taip, kaip būtų
parašęs rašytojas.
Taip, bet čia
išeina didelis darbas – lyg nauja knyga.
Taip, aš ją
praktiškai perrašau. Man patinka rašyti.
Aišku.
Jau parašiau ją
anglų kalba. Dabar rašau lietuviškai. Anglų kalba parašiau, nors mano anglų –
ne superinė. Kaip ir italų. Taip, puikiai kalbu itališkai, šnekamąja ir
verslo kalba, jau ir teisine, bet rašyti knygą – visai kitas dalykas. Kol
nepradėjau, nežinojau. O pradėjus... Ar atgal, ar pirmyn? Pirmyn. (Juokiasi)
Nuostabu.
O klaidų...
Pirmąją versiją daviau ištaisyti dukrai. Jos gramatika mokykloje stipri.
Gramatika –
aišku... O kai gavote išleistą autorinį egzempliorių, kuriame visos klaidos jau
ištaisytos...
Ne visos.
Buvo palikta?
Na, pasitaiko. Visos leidyklos kartais palieka klaidų. Tačiau jei pamirštume
gramatiką ir sintaksę, ar jūs patenkinta savo darbu kaip autorė?
Aš esu labai
patenkinta. Ypač stiliumi. Jaučiu, kad turiu savo stilių. Redaguodami man jie
sakydavo: „Na, čia itališkai taip neskamba. Mes Italijoje taip nesakom.
Neliteratūriška.“ Dėl kai kurių dalykų sutikau, aišku, bet dėl daugelio... Jie
literatūroje labai mėgsta baroką – privelti gražių žodžių, rodyti
turtingą žodyną. O mano tikslas – paprasta istorija, juokinga, net gi
kvaila, paviršutiniška, nors ir pakišanti filosofinę kiaulę. Jos kalba – nesakau,
kad prasta, bet visiems suprantama. Išmesti visi nereikalingi žodžiai. Toks minimalizmas.
Stiliumi aš
patenkinta.
Gal ne tik
stiliumi? Rezultatu.
Patenkinta. Tik
kitas dalykas – esu girdėjusi: jei likai labai patenkintas pirmu savo
kūriniu, tai jis prastas. Jeigu jis neatrodo tau ganėtinai juokingas...
Aišku. Į save
pažvelgti su šypsena labai sveika.
Tai aš ir
žiūriu ironiškai į tą knygą. Pirmas blynas prisvilęs? Puiku. Kartą pagalvojau,
kad norėčiau truputį perrašyti, bet vienas žmogus pasakė: „Jokiu būdu!“
Kiek
užsidirbsite iš knygos, gi negalvojote?
Tai va. Man
sakydavo: „Tu ką – neturi ko veikti?!“ Negalvojau apie pinigus. „Tai kam rašai?
Kiek metų rašysi? Trejus?!“
Kai man
nusibodo šiaip rašinėti, nusprendžiau iki metų galo pristatyti rankraštį
leidėjams. Ir ką? Aš gi turiu darbą, iš kurio pragyvenu. Turiu vaikų. Bėgioti,
va, pradėjau. Viskam reikia laiko. Peržvelgiau savo dieną – nėra kur
įkišti rašymo. Kelintą valandą keliuosi? Pusę septynių. Hmm, turėsiu keltis
penktą, jei noriu bent valandą kasdien padirbėti.
Taip ir
padariau. Kitaip knyga nebūtų atsiradusi. O man sakė: „Šitaip anksti keltis!
Kam?! Gi nieko neuždirbsi.“
Ar rašydama
galvojote, kad knyga turi patikti kitiems?
Mmmm... Taip!
Rūpėjo, kas ją
skaitys?
(Galvoja) Koks sunkus klausimas. Racionaliai turbūt nesvarsčiau,
nerinkau žodžių, kurie patiktų. Ne. Bet pasakysiu labai nuoširdžiai: bet ką
darydama pasąmoningai noriu patikti.
Patikti – tai ne
įtikti.
Oi ne, jokiu
būdu. Absoliučiai. Kam?
Gražu. Dabar
pasikalbėkime apie jūsų keturiasdešimtmečio dovaną - Niujorko maratoną.
Gerai. Jeigu
būčiau bėgusi ne tokioj gražioj vietoj... Jūs, aišku, esat jį bėgęs?
Ne, nesu.
Perbėgi tuos
penkis rajonus, pamatai penkis skirtingus pasaulius, skirtingas kultūras. Mano
nuomone, suorganizuota superiškai. Tik maždaug 25-ame kilometre įbėgi į Manhateną. Paskui vėl
išbėgi ir sugrįžti Penktąja aveniu. Tie paskutiniai penki ar septyni kilometrai
man buvo labai sunkūs, bet kodėl juos lengva nubėgti? Todėl, kad perbėgęs ne
visai fainus rajonus, atsiduri pasaulio bamboje. Ir koks žmonių palaikymas!
Nukritusią mane būtų nunešę iki finišo. Paskutinius penkis kilometrus Penktojoje aveniu ir Centriniame parke jautiesi lyg Cristiano Ronaldo. Du
kilometrus į finišą bėgau nuolat „duodama penkis“. Tvyrojo jausmas, kad palaiko
tave asmeniškai.
Jeigu būčiau
bėgusi kitame mieste, ne tokiame gražiame, be tokio palaikymo, tai būtų buvę
labai sunku. Mano ilgiausia treniruotė prieš maratoną buvo 27 km. Bėgau gražia
jūros pakrante, kur gyvenu, bet buvo žiauriai sunku. Žiauriai, žiauriai.
Tragiškai. Išsigandau net, kad... Na, vis tiek važiuosiu, bet... Net tų
dvidešimt septynių aš nenubėgau, nuo dvidešimt penkto jau ėjau, kentėdama
kiekvieną žingsnį. Anksčiau net neįsivaizdavau tokių kančių. O per maratoną nepatyriau
nieko panašaus. Iki 35-o kilometro bėgau straksėdama lyg ant sparnų.
O paskui?
Buvau
prisiklausiusi apie „sieną“, tai įdomu buvo. Kas gi ta siena? Kada jau? (Juokiasi)
Taip ir likau nesupratusi. Žinau tik, kad nuo 35-o
kilometro buvo sunku. Tokios būsenos anksčiau
neteko patirti. Savotiška tokia psichofizinė būsena.
Dar bėgant?
Taip.
O pojūčio, kad
atsitrenkėte (pliaukšteli delnu į kumštį) ir nebegalite bėgti, nepatyrėte?
Ne. Buvau
pasiruošusi pasigalynėti, pramušti, bet neteko.
Ruošiausi ne
tik fiziškai. Tas mano fizinis pasirengimas... Jūsų šimto dienų planas – superinis,
bet pasakysiu atvirai: aš nenubėgau visų ilgų distancijų, kurios ten surašytos.
Tikėjausi, kad pakaks psichologiškai pasiruošti. Ir labai pravertė – meditacija,
joga, vizualizacija.
Rimtesnį šimto
dienų pasiruošimą pagal tą jūsų smagų planą pradėjau kartu su šimto
vizualizacijos dienų programa. Kasdien, aišku, nedariau, nesu tokia drausminga,
bet būdavo labai faina įsivaizduoti, kaip pasiekiu finišo liniją, kaip man
užkabina medalį. Puikiai žinojau, kad taip ir bus.
Tai jūs
jaučiatės nubėgusi maratoną, iš esmės, tik dėl psichologinio nusiteikimo?
(Juokiasi)
Ne, pasiruošiau
ir fiziškai, kiek jau pavyko. Bet mano asmeniniu atveju gal kokie 80 procentų
rezultato kilo iš psichologijos.
Jūsų
pasidovanotas Niujorko maratono medalis panašus į aną „Ferrari“?
Taip, viskas
labai persipynę. Prasidėjo nuo paviršutiniškos minties: „Negali nusipirkti
laimės, bet gali nusipirkti „Ferrari“. Vėliau supratau: na ir kas? Turbūt labai
sunku jaustis laimingai, neišsivarius savo „Ferrari“ iš garažo. Dar vėliau
pajutau, kad net ištraukęs išorėn tą metaforinį „Ferrari“, ne visada sugebi juo
pasidalinti, o šitaip – dar sunkiau.
Medalis tapo
metaforiniu „Ferrari“. Jis yra mano pačios bandymas ištraukti į paviršių ką
nors daugiau iš to, ką turiu viduje. Nenorėjau to daryti viena. Nusitempiau
brolį, mamą ir šešiametį vaiką. Labai norėjau su jais dalintis. O išėjo taip,
kad jie manęs trasoje net nepamatė. (Juokiasi) Buvome susitarę, kur jie
stovės, bet nepavyko. Tačiau jie matė visus kitus bėgikus, patyrė tvyrančią
euforiją. Brolis sakė: „Žinok, jaučiuosi, kad ir aš būčiau nubėgęs.“
Palydovai taip jaučiasi,
esu girdėjęs.
Ir paskui
mąsčiau, kad medalis – gerai, bet vienai nebūtų buvę tiek džiaugsmo.
Ar finišas
Niujorke buvo panašus į tą, kurį įsivaizduodavote namie?
Buvau
sugalvojusi, kad mano artimieji stovės netoliese, ir aš pasiimsiu savo vaiką
bėgti kartu paskutiniuosius du šimtus metrų. Tai, aišku, nebuvo įmanoma. Tik
toks skirtumas. Įsivaizdavau truputį fainiau. (Juokiasi) Nors neatsimenu
savęs tiek laiko išsišiepusios iki ausų. Šypsojausi nuo starto iki finišo. Ir
paskui – juokingai krypuodama į viešbutį, ir dar pusantros dienos.
Sakėte susigalvojusi
tokią dovaną prieš penkerius metus. Kalbamės, praėjus nuo maratono mėnesiui ir
savaitei. Kaip dabar jaučiatės?
Superiškai.
Kartais pagalvoju, kad esu nubėgusi maratoną. Tai duoda gazo, pasitikėjimo. Ko
duoda? Jūs gal net geriau už mane žinote. Žodžiais sunku... Kitą pavarą.
Ir to jau
niekas neatims.
Būtent. Taip ir
pasakiau per radiją. Tai pati nuostabiausia dovana, ir jos niekas iš manęs
niekada neatims.
Taip. Tik ji
turi tamsiąją pusę: kas – toliau?
Pagalvojau apie
tai iš anksto. Žinojau, kad neturėsiu paskatos lakstyti maratonus. Buvo
nelengva. Vienu momentu maniau, kad nebevyksiu į Niujorką. Patyriau pasikeitimų
asmeniniame ir profesiniame gyvenime, pinigus, numatytus kelionei, turėjau
paskirti kitam dalykui. Prieš mėnesį iki starto Niujorke buvau išsimatavusi
maratono atstumą prie namų, susižymėjusi vietas vandens buteliukams ir tepalams.
Galvojau: „Na, ką – bėgsiu kaip Murakamis.“
Patiko skaityti,
kaip jis vienas bėgo iš Atėnų į Maratono lauką?
Taip. Ir aš
ketinau panašiai: nubėgti savo Niujorko maratoną startavusi tą pačią dieną, ta
pačią valandą, tik kitur. Nepirkau nei bilietų, nei viešbučio. Bet susimąsčiau:
„Taigi graušiuosi visą gyvenimą.“ Juk tiek ruošiausi niekada anksčiau
nesportavusi. Abejojau, ar rasiu tiek užsidegimo vėl treniruotis. Nors kai kas
sakė: „Tai bėk kitais metais, arba sulaukusi 42-ejų. Irgi simboliška.“ (Juokiasi)
Ir gulėdama galvoju: „Bėgsiu šiemet.“ Ir taip viskas susidėliojo, iš dangaus
nukrito.
Tai dabar
pamiršau, ko klausėte...
Kas – toliau?
Tai va – kas
toliau? Man buvo svarbiausia tik šitas. Bet vasarą per vieną vakarienę
susipažinau su neseniai praradusia regėjimą mergina. Ji anksčiau labai mėgo
bėgioti, ir sako man: „O kaip aš norėčiau!“ Iš pradžių net nesupratau, kad ji
silpnai mato. Nežinau – kiek. Vaikšto viena, bet labai baisu žiūrėt į ją
einančią. Ir aš pasisiūliau: „Po Niujorko maratono kitų planų neturiu, galėsim
bėgioti kartu.“ Taip ir darysim. Ji labai nori nubėgti šešis kilometrus. Prie
mūsų balandžio mėnesį rengiamas toks bėgimas. Aš taip lengvai pažadėjau, nors
dar net nepabandėm, tik sutarėme, kad abiejų Naujieji metai prasidės bėgiojimu
drauge.
Dar susidomėjau
bėgimais bekele, su išgyvenimo elementais.
Skamba
sklandžiai ir prasmingai.
Taip, manęs
daug kas klausia: „Tai išsitraukei „Ferrari“?“ Girdžiu ironijos gaidelę, bet
atsakau: „Taip, išsitraukiau.“ O su automobiliais, kaip ir su jachtomis, yra
žinomas dalykas – nenaudojami jie rūdija. Tai ir apie maratoną tenka
galvoti: kas toliau? (Juokiasi) Važinėsiu.
Man labai įdomu
paklausti jūsų – esate nubėgęs tiek daug skirtingų ir sunkių maratonų.
Koks dabar jūsų iššūkis?
Aš bėgu
Vilniaus maratoną. Kasmet.
Čia žaidimas
toks.
Čia rimtas
žaidimas. Jeigu nepamatysite Vilniaus maratone, tikriausiai, manęs nebėra.
Skamba paprastai, atrodo – gyvenu Vilniuje ir bėgioju sau. Bet kai susimąstai –
reikia planuoti, rugsėjį turiu būti sveikas, pasitreniravęs.
Taip, dabar
galvoju – čia tai bent įsipareigojimas. Nuostabus dalykas. Kiekvienais metais
nubėgti. Dabar gal visai lengva, o... ateis laikas, kai pasidarys nelengva. Vis
tiek turėsite bėgti.
Turiu paskatą –
iki šiol nubėgau visus Vilniaus maratonus: nuo pirmo iki penkiolikto. Per
nustatytą laiką. Ir esu ne vienas toks.
Rizikuojate
tapti Vilniaus maratono ikona.
Šito gero man jau
dabar – per akis.
Na, bet kai
bėgsite 98-erių...
Gundote
paskubinti laiko tėkmę. (Juokiasi) Dar įdomiau: gal bėgsiu, gal ne. Nesi
garantuotas, kad sulauksi kito maratono. Irgi varžybos.
Sekundėlei
stabtelėjus pagalvoti, darosi vis įdomiau.
Dar svarbu, kad
vyktų Vilniaus maratonas. Kitaip neįdomu.
Turite
pasirūpinti.
Būtent.
Stengiuosi. (Juokiasi) Uždavinys pasunkėja. Kad netektų bėgti parke vienam,
buteliukus išsidėliojus. (Juokiasi) Ir dar turi būti Vilnius. Geriau
pagalvojus. Astravas nesprogęs ir panašiai. Nes jei miestą okupuos kokie
kazokai, tai maratono gi nebeliks.
Iš tiesų. Apsiėmėt
labai sunkią misiją.
Taigi – ne
vienas. (Juokiasi) Ir dar reiks kam nors tą estafetę perduoti. Ieškosiu
įpėdinio. (Juokiasi)
Tai net ne
ilgalaikis tikslas, o... (Juokiasi) amžinas. Vilniui pasisekė.
Gerai, baikim
juokauti. Ačiū jums.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą