Mes galėtume pradėti nuo tokio klausimo: tai
jūs vis dėlto esate fizikas?
Fizikas, taip. Giliai, nuo pat šaknų.
O fizika – tai mokslas, siekiantis
išsiaiškinti, kaip veikia Visata?
Kaip veikia Visata... Na taip, teisingai – kaip
veikia Visata, kaip paprasčiau ją aprašyti. Net nebūtinai Visatą, bet įvairius
dalykus, pavyzdžiui, kai kurie ekonominiai dėsniai veikia truputį panašiai kaip
ir fizikiniai modeliai.
Tai sakyčiau – suprasti reikalų esmę. Net nebūtinai
Visatos, bet ir žmonių, visuomenės, ekonomikos dėsnius. Fizika – kas yra?
Fizika šiaip jau buvo filosofija. Visą laiką gamtos filosofija vadindavosi
fizika.
Viskas susiję. Išminties meilė visa persmelkia.
Na, galų gale, patys pirmieji fizikai, galima sakyti, kas
tokie buvo? Aristoteliai įvairūs ir panašiai. Žodžiu, jie buvo daugiau
filosofai.
O jūs pats? Artėjate prie suvokimo, kokia yra
reikalų esmė?
(Atsidūsta) Na, galiu aš gal apie
dvi teorijas papasakoti.
Būtinai.
Viena teorija man buvo praregėjimas šioks toks. Reiškia,
prieš gal 20 metų... Ne, tada buvo devyniasdešimt penktieji. Aš nuvažiavau į
Valensiją, ir tenai, Valensijoje, dirbau kviestiniu profesoriumi. Reikėjo
rašyti projektėlį, na, maždaug apie lazerių termodinamiką. Lazerių
termodinamika – kaip lazeris veikia, aišku, aprašai lygtimis, bet ir
turėjau pabandyti suvokti jį kaip termodinaminę mašiną. Na, mes, fizikai, irgi
ieškome bendrų principų: o gal lazeris veikia kaip termodinaminė mašina?
Šiaip termodinaminė mašina – tai yra kas? Yra šildytuvas,
yra šaldytuvas, yra darbinis kūnas, ir tada galima apskaičiuoti naudingumo
koeficientą, vadinamas Karno ciklas,
temperatūrų skirtumas ir panašiai. Ir dirbome mes ten truputį kitokius dalykus
su tais lazeriais, parašėme straipsnį iš kito, bet aš vis pagalvodavau:
termodinamiškai, reiškia... Kaip tas lazeris veikia? Kodėl jisai veikia? Kodėl
jisai veikia šildytuvą ir šaldytuvą?
Aha, dabar kalbant apie termodinamiką, tokia yra sąvoka
„entropija“, gal teko?..
Taip, taip, entropija – svarbi sąvoka.
Entropija visą laiką, sako, auga. Bet ji auga ne visada.
Boltzmannas pastebėjo, kad entropija auga. Jis, tarp kitko, labai įdomiai...
Boltzmannas buvo sužavėtas Darwino teorijos. Darwino teorija teigia, kad
atvirkščiai – entropija ne auga, bet, galima sakyti, mažėja. Kas darosi? Vyksta
evoliucija, rūšys atsiranda, ir per tą evoliuciją viskas sudėtingėja, atsiranda
vis sudėtingesnių organizmų, ir taip toliau, taip toliau. Visiškai atvirkščiai
negu entropijos didėjimas. Entropija didėja, kai auga netvarka.
Taip, chaosas.
Chaosas didėja, taip. Tai va, Boltzmannas irgi galvojo, kad
galbūt galima molekulėms lygtis išvesti, kurios patvirtintų Darwino atradimą,
kad kažkas gamtoje vystosi...
Tai Darwinas teigė, kad netvarka mažėja?
Darwinas taip teigė.
O Boltzmannas jau priešingai...
Boltzmannas – ne priešingai, bet jisai žaidė su lygtimis,
ir jam išėjo atvirkščiai. Jis išvedė vadinamą Boltzmanno kinetinę lygtį, ir ten
išėjo atvirkščiai: susiduria dalelės ir pakliūva į vietas, atitinkančias
maksimalią entropiją. Reiškia, entropija auga. Jis netgi buvo savo teorija
nusivylęs: kad entropija auga ir viskas tiktai blogėja, artėja termodinaminė
mirtis.
Na, ir ta jo teorija yra galinga, stipri teorija. Jeigu
paimi uždarą sistemą, jeigu sistema yra visiškai, absoliučiai uždara, tai kada
nors ateis jos šiluminė mirtis, kadangi entropija užaugs maksimaliai. Tai
šitaip.
O kitas dalykas yra, kaip sakiau, tarkime, paėmus Darwino
teorijas arba kokias nors kitas, net nereikia Darwino, bet, pavyzdžiui,
populiarųjį Prigožiną ir kitus, kurie išaiškino priešingą dalyką: kad yra
atviros sistemos, ne uždaros, ir jose nutinka kai kas įdomesnio: ne maksimali
simetrija, ne maksimali entropija, bet pasidaro, reiškia, tokia...
Aš labai nemažai dirbdavau su lazeriais, su savitvarkos dariniais, reiškia, kai įjungi lazerį ir staiga ten pasidaro kažkokie sūkuriai, raštai. Ir kodėl jie atsiranda? Atsiranda kažkas nauja sistemoje. Atsiranda kažkokie...
Dariniai.
Dariniai. Tai ta savitvarkos teorija. Tokie dalykai.
Čia daug dirbo Prigožinas, nors jisai gavo paskui Nobelio premiją iš chemijos,
bet jo, ko gero, labiausiai žinomi darbai nagrinėja būtent savaiminę tvarką.
Visiškai atvirkščiai, negu teigė Boltzmannas ir entropijos augimo dėsnis.
Na, aš tada irgi galvojau ilgai: kaip čia dabar gali būti?
Reiškia, yra tie savitvarkos dariniai – sūkuriai, raštai, – bet kodėl jie
lazeriuose atsiranda? Nereikia netgi lazerių, yra toks labai klasikinis
pavyzdys – Relėjaus-Bena (Rayleigh-Benard) konvekcija. Jeigu imi kokį nors
klampų skystį, tarkim, aliejų, jo sluoksnį iš apačios šildai, viršuje – šaldai,
tai tada iš pradžių nieko neišeina: šiluma kyla ir išsilygina. Bet staiga, nuo
tam tikro slenksčio – op! – susidaro konvekciniai srautai. Atsiranda staiga
tokie... tokie...
Sūkuriai kažkokie ar kas?
Na, ne sūkuriai – tokie rolls vadinasi, tokie kaip
ir suvynioti...
Vyniotiniai.
Vyniotiniai tokie. (Juokiasi)
Gerai.
Ir, pavyzdžiui... Aha, kodėl jie atsiranda? Tai yra vienas
iš klasikinių pavyzdžių, kai atsiranda kažkas tokio, ko tu sistemoje
nesitikėjai. Ir tai lyg ir nedera su entropijos augimo dėsniu. Na, ir kiti
pavyzdžiai, ir tie lazerių savitvarkos dariniai – irgi toks neatitikmuo.
Iš vienos pusės, entropija turėtų lyg ir augti, iš kitos pusės – entropija lyg
ir mažėja.
Na gerai, tada ima aiškėti. Boltzmanno darbai sako, kad
entropija auga uždaroje sistemoje. Visata, tarkim, yra uždara – turėtų augti, o
Prigožino darbai sako, kad entropija mažėja, tik jeigu sistema yra atvira...
Suprantama, dar kažkas – už jos.
Taip, taip. Na, tai štai. Tai tada, sakau, mane staiga
ištiko toksai praregėjimas, aš nežinau, ar jis yra svarbus, bet tokio dalyko
niekur taip ir nemačiau aprašyto. Nebandžiau
publikuoti aš tos teorijos, bet toks praregėjimas atėjo, kad visada kalbama
apie dvejopas sistemas – uždaras ir atviras, vienose – auga, kitose – mažėja.
Na, gal jisai primityvus, tas praregėjimas, bet jeigu aš paimčiau atvirą sistemą,
tai ką ji turi? Ji turi tokį darbinį kūną, ji turi šildytuvą, šaldytuvą, ir
juos galima uždaryti į uždarą sistemą, ir kas tada vyksta? Toje sąsajoje, tame
tarpe, randasi kažkokie įdomūs sudėtingi dalykai. Bet visoje sistemoje, jeigu
paimčiau šildytuvą ir šaldytuvą, jeigu vėl surašyčiau lygtis ir suskaičiuočiau,
kas darosi su entropija, – entropija auga. Ir sudėtingi dariniai atsiranda
būtent sąlytyje tik tam, kad maksimizuotų entropijos augimą bendroje sistemoje.
Toks paradoksas: atrodo, kad atsiranda kažkokių darinių,
kad gimsta kažkoks naujas dalykas, kažkoks intelektualumas arba dar kas nors.
Ne! Užrašai lygtis – tai jie atsiranda tiktai kaip iliuzija, kad šitaip
maksimaliai pagreitintų terminę visos sistemos žūtį.
Reiškia, visoje sistemoje – įskaitant tą sąlyčio ruožą,
kuris yra matomas akimi, kuriame aš pastebėsiu ką nors atsirandant – visoje
bendroje sistemoje entropija pradeda augti greičiau. Reiškia, nelauktai savaime
atsirandantis grožis atrodo įdomus, protaujantis, o atidžiau pažvelgus, jis
tiktai artina visumos terminę žūtį.
Oho!
Na, tokia pesimistinė išvada, aš taip ir pagalvojau... Taip
liūdna pasidarė. Bet kai pasižiūri, tada visur... Paimk tą patį Darwiną, jo
teoriją, pavyzdžiui. Vyksta tenai, tarkim, genetinės mutacijos, atsiranda
gyvūnai vis tobulesni, ar ne? Kodėl atsiranda? Nes išlieka geriau prisitaikę...
Taip, žmonės, pavyzdžiui.
Ką jie daro? Jie suvartoja daugiau aplinkos energijos ir
jie, reiškia, labiau priartina tos visos rūšių sistemos terminę mirtį.
Atsiranda civilizacija. Ką ji daro, civilizacija? Na tai ką – Saulės energija
pasiekia Žemę, susidarė visokių netolygumų, atsirado anglis. Civilizacija,
žmonės degina viską ir artina mirtį. Kokį tik imsi pavyzdį, kas įdomu, gražu
pasaulyje yra – viskas vien tiktai tam, kad gamta grįžtų atgal į savo nirvaną
kaip įmanoma greičiau.
Hm, o tai kas ją išstūmė iš tos nirvanos?
Kas ją išstūmė iš tos nirvanos? Na, tai – Didysis
sprogimas. Atsirado kažkoks... Buvo Didysis sprogimas, ir susidarė
turbūt tokia fluktuacija... O iš kur tiek energijos jam atsirado, tai čia
reikėjo klausti jo – kokia jo pavardė? – kuris mirė...
Hawkingo?
Hawkingo, taip – kaip ten buvo. Jisai manė, kad žino, kaip
buvo prieš Didįjį sprogimą. Daugiau nieks nežino, iš kur tas energijos
pliūpsnis kilo. Kažkaip jisai radosi, ir paskui, panašu, vėl kilo noras grįžti
į nirvaną, ir tada visas grožis gimsta tik tam, kad Visata kuo greičiau grįžtų
atgal į pagrindinę, į ramybės būseną.
Nes Visata yra uždara sistema?
Nes Visata yra uždara sistema. Ir aš porą kartų prisėdęs
bandžiau rasti kurią nors lygtį ir įrodyti matematiškai, kad taip iš tikrųjų
yra. Bet aš negaliu šios teorijos įrodyti. Na, niekaip neįmanoma įrodyti
bendrai.
Aš galiu imti tą patį pavyzdėlį, tą Relėjaus-Bena
konvekciją, ir apskaičiuoti du atvejus: kai be jokios perturbacijos vyksta
terminė kondukcija arba kai staiga atsiranda terminė konvekcija, reiškia,
konvekciniai šitie...
Srautai.
Srautai. Ir aš galiu apskaičiuoti tas dvi būsenas, jos lyg
ir koegzistuoja. Viena yra stabili, kita – nestabili. Kondukcija yra nestabili,
aš suskaičiuoju, – pasirodys, kad entropijos augimas mažesnis, o stabilioj
būsenoj jis bus didesnis. Labai paprasta tai apskaičiuoti, bet tai ne įrodymas,
čia tiktai pavyzdys.
Reiškia, tie struktūrizuoti sūkuriai ar
„vyniotiniai“ tik padidina, pagreitina entropiją arba išdegimą?
Tik pagreitina išdegimą.
O ko jums trūksta nuo šito pavyzdžio iki
įrodymo?
Na, tiesiog įrodyti... Bet tai... Na, o kaip įrodyti?
Nežinau. Ko trūksta iki bendro principo?
Ne, ne, aš galiu paimti konkrečią sistemą, pavyzdžiui, tą
pačią, kur yra šildymas, energijos perdavimas, tarkim, dega dujos ir išdega per
tiek laiko. Šaldymas nuvedamas, šiluma kažkur, aš suskaičiuoju, tą galiu
padaryti, – viskas. Čia yra parodyta, kad yra dvi būsenos: viena stabili, kita
nestabili. Stabili būsena padidins srautus, bet tai nebus įrodymas bendro
principo, čia yra tiktai įrodymas, kaip šioj konkrečioj sistemoj viskas vyksta.
Ir aš galiu, pavyzdžiui, užrašyti, sufilosofuoti apie
Darwino rūšis: kad buvo viena rūšis žvėrių, kurie ėda daugiau, tai čia net
nereikia lygčių rašyti, čia ir taip aišku, kad jeigu kurie nors labiau
prisitaikę, pavyzdžiui, turi geresnį snapą arba ką nors, jie daugiau žolės
suėda, ir tada kitiems nebelieka žolės, reiškia, kiti išmirs po truputį badu ir
panašiai, ir panašiai. Na, tai net nereikia nieko įrodinėti, čia toks
principas, kad anie suvartos daugiau žolės.
Žmonijos išsivystymas greitina Visatos terminę
žūtį...
Iš tikrųjų reiktų ne vien tiktai tą sistemą aprašyti, bet
papildyti, kad ji būtų uždara. Ne vien tiktai erdvėje, bet ir laike...
Taip, taip. Sakykite, ar mąstydamas apie šituos
dalykus jaučiate, kad jie jus veikia, kad dėl jų keičiasi kasdienybė?
Veikia, veikia. Kartais pagaunu save, kad bandau
kasdienybės dalykus suvesti į teorijas. Ir patinka. Na, kitus žmones gal dažnai
ir nervina, jie mano, kad gyvenimas yra sudėtingas dalykas, o aš bandau suvesti
viską į savo kelis paprastus principus. Bet man jie labai patinka, tie visi
principai, ir gyvenime.
Na, dar va tokią įdomią teoriją perskaičiau. Kiek čia yra
kojų? (Apžiūri stalo kojas) Trys. Kažkoks matematikas įrodė, kad paėmus
stalą su keturiomis vienodo ilgio kojomis, jeigu jisai stovi ant truputį
nelygaus paviršiaus, tai jisai svyruos, greičiausiai. Ir teoremą tokią parašė,
kad tą stalą užteks pasukti mažiau negu 90 laipsnių kampu ir būtinai bus tokia
vieta, kurioje tas stalas nebejudės.
Oho! Ir nesvarbu, kokio lygumo grindys?
Taip. Ir tas įrodymas toks elegantiškas, man kaip fizikui,
na, matematikui-fizikui, man jis toks elegantiškas pasirodė. Aš galiu įrodyti,
tai nėra labai sunku, čia tokie matematikos ir fizikos topologiniai dėsniai ir
realaus gyvenimo pavyzdys. Na, ne aš sugalvojau tą įrodymą, bet tokiais
dalykais labai žaviuosi. Ir tokius principus galima pritaikyti, pavyzdžiui,
lauko kavinėje...
Na, taip.
Nevark kišdamas popierius po stalo koja...
Labai praktiška.
Pakanka pasukti. Ir užteks pasukti mažiau negu 90 arba 90
laipsnių kampu.
Nuostabu, tikrai. Labai praktiška, kada nors pasinaudosiu.
Kiekvienam anksčiau ar vėliau prisireikia tvirtai pastatyti stalą ant keturių
kojų.
(Abu juokiamės)
Čia yra labai paprastas įrodymas. Jeigu tėra trys kojos,
tai visą laiką ant bet kokio paviršiaus jos lies jį, ar ne? Ant bet kokio. Gali
būti, tarkim, duobė, tai jisai bus šiek tiek pakrypęs, bet trimis kojomis
stovės, viskas gerai. Dabar, tarkim, turim ketvirtą koją. Trys liečia, turim
ketvirtą, tarkime, ji penkis centimetrus pakilusi. Tos trys liečia paviršių,
reljefą, o ketvirta yra penkis centimetrus pakilusi. Dabar sukam. Ir tos
slenkasi per paviršių, reljefą. Kas darosi su ketvirta koja? Ta koja, jeigu
pasuksiu 90 laipsnių kampu, tai va, ta koja ateis į tą vietą, šita koja ateis į
tą vietą, jos visos trys, ta koja ateis į tą vietą, o kas su ketvirta koja bus,
jeigu toms trims... teks po paviršių? Tai ji bus nuėjusi į apačią, gilyn 5
centimetrus, ar ne? Reiškia, jeigu tenai įsivaizduojamas paviršius, tos trys slankiojamos,
tai šita būtinai nuvažiuos žemyn. Tada yra bent viena vieta, kurioje bus nulis,
nes mes pradėjome nuo +5 iki –5, tolydumas – ir viskas veikia.
Nepasiginčysi. Gerai. Tai dar – iš matematikos.
Ar teko susipažinti su tokio Maxo Tegmarko veikalais, jo populiaria knyga –
„Our Mathematical Universe“?
Įdomu, nemačiau.
Jisai dėsto, visų pirma, daugiavisatos teoriją,
yra jos šalininkas. Ta knyga senokai parašyta, turbūt prieš kokius 15 metų, ir
per tą laiką perleista, tai jau vėlesniame leidime jisai rašo, kad tarp fizikų
padaugėjo daugiavisatos teorijos šalininkų. O jūs jai pritariat ar ne?
Tai paralelinių visatų, ar ne, ta teorija?
Tai ten, matyt, esama variacijų, bet jis laiko,
kad yra bent keturi paraleliniai visatų lygmenys...
Na, aš gal nežinau, galbūt šiek tiek skeptiškas būčiau.
Žinau tas teorijas, bet kad taip širdyje tikėčiau, tai ne.
Aha, iš tiesų, tai yra labiau širdies dalykas,
nes kaip gi patikrinsi? Taigi, man taip pat buvo įdomi Tegmarko mintis, kad
viską grindžia matematika, egzistuojanti nepriklausomai nuo mūsų požiūrio į
ją...
Na, ir kaip matematikai grindžia? Aš atsiprašau,
pažiūrėsiu: ar kas nors svarbaus, ar nesvarbaus. (Tikrina telefono žinutes)
Prašau, prašau, žinoma.
Ai, čia kažkas parašė.
Reikia būti vienu metu dviejose vietose?
Vienuoliktą valandą, reiškia, dvyliktą Lietuvos laiku, tai
dabar man reikia gal parašyti, kad aš negaliu.
Tai aš jus galiu pavežti, jeigu tai padėtų?
Ne. Norėjau skiepytis, bet aš negaliu tada. Atsakysiu
tiktai.
Žinoma, žinoma.
Taip, paralelinės visatos, na, aš nežinau... Čia jos... Na,
nelabai aš jos...
Ne, ne, palikim tai. Imkimės artimesnių
klausimų. Kokie jūsų santykiai su superpozicijos,
arba bangos kolapso, principu?
Ar jis egzistuotų be žmogaus, ar ne?
Na, gal net ne tik be žmogaus. Kvantiniame
lygmenyje gi galioja neapibrėžtumo principas, aš bent taip suprantu. Tai kažkur
turi būti riba tarp to, kas neapibrėžta, ir tarp to, kas jau makrolygiu
apskaičiuojama ir apibrėžta. Ar ne taip?
Mat ir klasikinėj mechanikoj nėra visiško determinizmo.
Pavyzdžiui, ta dinaminė chaoso teorija, žinoma... Vat jums reikia pakalbinti
Kęstutį Pyragą, jis daug apie tai šneka...
Mhm, teko jo klausytis, bet kalbinti neteko,
taip.
Tai jis sako, kad iš tikrųjų čia daugiau toks
filosofinis... Lygtimis tai lyg ir kyla vienas iš kito, determinizmo teorija
teigia, kad jeigu aš dabar iš lygčių žinau visą būseną, tai kas bus už
sekundės, turiu irgi žinoti. Tačiau kita vertus, bet koks nežinojimas auga
eksponentiškai, tereikia labai nedaug laiko ir kils neapibrėžtumas, įvyks
fluktuacija, nors ir labai maža. Tai nėra tokio laplasiško determinizmo,
kuris...
Na, gerai, bet protu vis tiek suvokiu, kad arba
tai lemia didžiulis duomenų kiekis, na, tokia jau gausa duomenų, kurios
neįmanoma aprėpti, arba kažkokia išorės jėga. Ar kitaip? Nuo ko tas nežinojimas
eksponentiškai auga?
Tai dabar, reiškia, einame prie to, jeigu mes esame
nereligingi, tai einame prie klausimo, ar mes „Matricoje“, ar ne „Matricoje“,
ar ne?
Tai – vienas iš kelių, taip. Jis jau irgi
išnagrinėtas filmo kūrėjų.
Ir ten klausimas kyla, ar esant pačioje „Matricoje“ įmanoma
nustatyti, kas yra už jos kraštų? Ar tuomet įmanoma pasakyti, kad mes turime laisvą
valią?
Taip.
Na, tai čia irgi gerai žinoma Godelio teorija, kuri teigia,
kad jeigu mes esame tvarinys šituose rėmuose, tai negalime pasakyti, kas už tų
rėmų, taip? Kad niekad nėra tiek žinomos informacijos apie visą mūsų sistemą.
Kitas dalykas yra, pavyzdžiui, Bello nelygybė. Nežinote?
Ne.
Na, pavyzdžiui, kvantinėje mechanikoje irgi yra dvi
teorijos, galima sakyti, dvi mokyklos, koncepcijos. Viena teorija teigia, kad
egzistuoja būsena, kuri yra dviejų būsenų mišinys, kita teigia, kad egzistuoja
vienintelė realybė, tik mes jos nežinome, tą realybę valdo hidden variables –
paslėpti kintamieji. Na, tai ta Bello nelygybė įrodo, kad kvantinė realybė yra
superpozicija, o ne paslėpti kintamieji.
Labai gerai žinomas pavyzdys yra Schrodingerio katinas, ar
ne?
Taip.
Kad jisai tuo pat metu egzistuoja ir gyvas, ir ne. Kita
teorija sako, kad tikra būsena egzistuoja, bet tiktai mes jos nežinome, ar ne?
Tas katinas, kadangi mes jo nematome, jau yra arba nudvėsęs, arba gyvas, tai
čia yra jo funkcija, bet mes tiesiog tos funkcijos nežinome. Tai štai, labai
didelis skirtumas kvantinėje mechanikoje: ar yra superpozicija dviejų būsenų,
ar tik tikros būsenos nežinojimas.
Maniau, kad čia jau išsiaiškinta, lygtimis
aprašyta superpozicija.
Įrodymas yra vadinama Bello nelygybė, kuri pasako, kad
paslėpti kintamieji neegzistuoja.
Tai ramu.
Bet tas dalykas nėra šimtu procentų įrodytas. Kaip ir
kvantinio kompiuterio egzistavimas nėra šimtu procentų pademonstruotas.
Kvantinio kompiuterio veikimas remiasi būtent tuo, kad egzistuoja
superpozicija, kvantinė superpozicija. Jeigu ji neegzistuotų, o mes tiktai
nežinotume tikrosios realybės, tai kvantinis kompiuteris neveiktų, jo principai
neveiktų. Bet šimtaprocentinio kvantinio kompiuterio nėra...
Ir nebus?
Na, pavyzdžiui, kalbama, kad kažkas jau yra padarę šešis
kubitus. Bet demonstracinis jų eksperimentas, jisai ne šimtu procentų...
Visąlaik galima rasti paaiškinimą, kad jisai kažkaip... Kad veikia tik
klasikiniai dėsniai. Tai kažkas dėl matavimų, tai dar dėl ko nors.
Kvantiniai kompiuteriai ir, pavyzdžiui, kvantinė
teleportacija yra tokia sudėtinga loginė painiava, kad paprastam žmogui tikrai
nepaaiškinsi. Kaip veikia, tarkime, kvantinė teleportacija, kuri, atseit, jau
įrodyta... Tie kvantiniai efektai: teleportacija, kvantinė kompiuterija – jie
yra visi paremti superpozicijos efektu, bet...
Kaip čia pasakius, aš irgi labai giliai į tuos dalykus
nelendu su kvantiniais operatoriais, bet iš intuicijos, iš pokalbių panašu, kad
nėra šimtu procentų padaryta, kad būtų aišku kaip juoda ir balta. Neįrodyta,
kad kvantinė superpozicija egzistuoja.
Ir tie eksperimentai: paėmė Šveicarijoje šviesolaidį,
vienas elektronas nukeliavo į vieną ežero pusę, kitas – toliau... Pamatavo,
neįrodė, kad šimtu procentų tie du fotonai buvo tokios susijusios būsenos, entangled
state. Šitų magiškų dalykų Schrodingerio lygtyje nėra.
Na, magija iš karto nuveda į fantazijos sritį.
Į fantazijos. Pavyzdžiui, jeigu einame prie to sukibimo [entanglement],
tai irgi gali būti įvairių teorijų. Pavyzdžiui, pats žinai apie hologramos
teoriją, ar ne?
Esu girdėjęs.
Dabar nežinau, gal prieš 10 metų ji buvo populiari.
Buvo.
Aš pagalvojau kartą, kad gal tai graži teorija, galbūt
galinti paaiškinti kvantinį nelokalumą, ar ne? Nes jeigu, tarkime, elektronas
yra tik realybės šešėlis, jeigu realybė yra ant sferos, tai jeigu čia vienas
buvo (rodo), jo šešėlis yra šičia, tai gali būti, kad šešėliai
išsivaikščiojo gana toli, o patys objektai gali būti arti. Tiesiog tada jie yra
visiškai greta, o atrodo, kad yra labai nutolę erdvėje.
Bet čia tokie magiški dalykai, fantazijos ir tiek. Ir
įrodymo nėra. Iš vienos pusės, kaip tik Bello nelygybė lyg įrodo kvantinę
superpoziciją, reiškia, kad nėra nežinomų kintamųjų, bet, iš kitos
pusės, egzistuoja Godelio teorema, kuri sako, kad mes negalime iš principo
išeiti už sistemos ribų ir pamatyti, kas yra tos sistemos išorėje. Tai Godelio
filosofija ir Bello nelygybė, kvantinė mechanika – jos nesuderinamos.
Žodžiu, kuo daugiau galvoju, tuo painiau viskas tiktai.
Na, yra žmonių, šnekančių, kad jau labai reikia
naujos fizikos.
Na, jau šimtą metų žmonės galvoja apie, tarkime, kvantinę
mechaniką. Ir tokie protai, ir tos naujos fizikos... Nei Einsteinas kvantinėje
mechanikoje daug ką nuveikė, nei Schrodingeris. Gražūs aprašymai, bet tas visas
nelokalumas, nežinojimas...
Nežinojimas yra galingas dalykas. Jis yra
priešingas nirvanai pagal kitą doktriną.
Na, jisai... Taip, nežinojimas gal yra priešingas nirvanai.
Taip sakant, nirvana yra ne nežinojimas. Ji
nėra ir žinojimas, ji yra ne nežinojimas. O mes gal pasistenkime daugiau
sužinoti. Štai, Alanas Lightmanas prisipažino, kad jis būdamas 35-erių suvokė
jau esąs „pasibaigęs“ kaip mokslininkas, per senas tiesiog. Jūs
profesoriaujate, turite doktorantų, sakykite, ar iš tikrųjų tik jaunystėje
galima ką nors svarbaus atrasti?
Galbūt. Aš irgi turbūt esu nusivylęs viskuo gerokai. Su
studentais mes darome tokius rutininius dalykus, o šiaip tai... Rutina,
sprendžiame uždavinius, kaip truputį pagerinti lazerį, o esmės neieškome...
Liūdna, bet...
Na, darom, ką galim.
Darom darom.
Kas gali, tepadaro geriau.
Darom, ką galim. Matuojam, skaičiuojam, dar rašom projektus
– sukamės tokiame rate.
O gal jūs pamąstote kartais, kaip sukurti
proveržį? Jeigu iš tiesų tik jaunoje galvoje gali gimti mintis, atverianti
naujus teorinius fizikos klodus, tai kaip tie, kuriems jau daugiau nei 35-eri,
galėtų paskatinti tokios minties radimąsi?
Nežinau, nežinau, nežinau. Jaunimo tendencija irgi nelabai
optimistiškai nuteikia... Kiek aš susiduriu, tai kuo toliau, tuo mažiau matau
tikrai žingeidžių žmonių, kurie gilintųsi į reikalo esmę, nes dauguma yra tokie
vartotojai, reiškia, inžinieriai... Pavyzdžiui, aš pats kuo toliau, tuo sunkiau
randu doktorantų, kurie mėgtų teoriją, rašytų lygtis – ne, kažką pasukalioja
apie pirštus, bet teorijos nelabai... Arba gal tokie itin teoriškai nusiteikę
žmonės nueina į dalelių fiziką? Kai ieškau savo lazerių fizikai teoretikų, tai
gana sunku. Nors čia toks sudėtingas klausimas, yra visokio jaunimo.
Visais laikais vyresnieji taip skųsdavosi.
Taip, taip, taip, visi sakydavo, kad nauja karta daug
blogesnė.
Taigi. O kas jums dar įdomu?
Kas dar įdomu... (Galvoja) Na, žinot, kažkaip...
Labai aš pesimistiškai nusiteikęs, manau, kad gal... Įdomumas išnykęs tiek iš
fizikos, tiek iš gyvenimo. Gal kažką reikia keisti.
Aha, tai aš linkiu jums atrasti įkvėpimo ir
tokį požiūrį pakeisti. Nors gal ir pesimizmo būsenoje slypi resursų? Jūs gi –
poetas, tai gal liūdesys poezijai teikia įkvėpimo?
Tai mano poezija yra jau viskas, jaunystės aidas. Beveik
visi eilėraščiai yra senesni, nieko aš naujo nebeparašau. Ir nėra... nieko
nėra.
Tai gal perskaitot ką nauja?
Kartais ką nors naujo perskaitau, bet kibirkščių vis mažėja
ir mažėja. Jau papasakojau apie vieną kibirkštį...
Na, ir dar viena man buvo kilusi ne kibirkštis, bet labiau
matematinė teorija tokia: Hilberto transformacijai pavyko surašyti gražią
elegantišką teoriją. Bandau dabar visaip prastumti Hilberto modifikaciją, kurią
galima lazeriams panaudoti. Bet tas darbas nuklimpo, buvo įklampintas. Bandžiau
publikuoti jį gerame žurnale, bet recenzentai taip sudirbo... Išpublikavau vis
vien tą darbą po ilgos, gal metus trukusios, kovos... Na, iš vienos pusės, toks
kūdikis, sava teorija. Iš kitos pusės, taip nuklimpo, ir pastebėjau, pamačiau,
kad kiti tos teorijos nelabai supranta, grožio nepajunta...
Na, mes gi puikiai žinome, kaip veikia leidyba,
nesvarbu: poezijos ar mokslinių straipsnių. Svarbiausia – kaip jums pačiam ta
teorija atrodo.
Man ji labai patinka. Doktorantas vienas buvo, tai pradėjom
su juo, ir taip – po truputį, paskui jau aš nukreipiau... Būtent jo
straipsnyje ir paskelbta ta teorija. Dabar ją galima toliau vystyti, padaryti
diskretinį analogą, padaryti daugiaspalvį... Reiktų naujų doktorantų, tegul
dirba, dirba, dirba, jie gali visaip dar toliau perdirbti. Na – nauja teorija.
Man šis pasakojimas priminė tokį žinomą
medicinoje atvejį, kai du mokslininkai atrado skrandyje naujas bakterijas,
sukeliančias skrandžio opą – Helicobacter pylori. O anksčiau, dar kai aš pats
studijavau, mums aiškino, kad opaligę sukelia daugybė veiksnių: stresas, keptas
maistas, netikusios kraujagyslės ir panašiai. Ir staiga tie du australai atrado
bakteriją. O kai turi bakteriją, lengva išrasti antibiotikus, išgydančius opą.
Ir neliko tos problemos. Bet tuodu irgi atmetė keli prestižiniai žurnalai, jie
išspausdino straipsnį ne visai prestižiniame, bet atradimas tikrai reikšmingas,
todėl jį pastebėjo ir paskyrė medicinos Nobelio premiją. Gal neverta
nusiminti... O jūs pajėgtumėte nupasakoti savo teoriją suprantamai ne fizikui?
(Galvoja) Labai taip paprastai
pasakyčiau, kad kokio nors atomo atsakas yra nesimetriškas laike. Jeigu ateina
signalas, toksai signaliukas, štai nubrėšiu, tai atomo atsakas neis į praeitį.
Jeigu aš, tarkime, pasiunčiu bangą – taukšt! – tai atomas arba sistema po to
vibruos, ar ne? Ji paskui skambės lyg kokia styga, kol nuslops... Po tokio...
Poveikio.
Poveikio. Niekad neskamba prieš poveikį, taip negali būti.
Priežastingumo principas. Ir iš to principo yra išvesta vadinama Hilberto
transformacija: sugerties spektrai turi tam tikrą formą. Sugėręs šviesą
objektas yra kauzalus, jis niekad negalės perspinduliuoti anksčiau, negu patyrė
žadinimą.
Taip.
Tai štai iš to išvedama Hilberto transformacija. Aš tai
pritaikiau erdvei. Bet erdvė yra simetriška. Laikas yra nesimetriškas, laikas
yra priežastingas, o erdvė yra simetriška. Tai jeigu signalas ateina iš kairės,
atomas spinduliuos į visas puses, išspinduliuos ir į dešinę, ir į kairę. Jeigu
žadinimas kyla iš dešinės – jis spinduliuos irgi tiek į dešinę, tiek ir į
kairę, aplinkui.
Na, ir visos teorijos esmė yra tokia, kad erdvėje,
plokštumoje, laikas turi tiktai praeitį ir ateitį, ar ne? Laikas yra vienmatis.
O erdvėje yra daug krypčių – trys kryptys yra erdvėje. Na, plokštumoje dirbant
su lazeriais, skerspjūvis yra dviejų matavimų, bet realiai erdvėje yra trys
matavimai.
Ir tada aš išvedžiau lygtį, kaip galima modifikuoti pačią
medžiagą, jos sugertį, kad ji iš kairės, tarkime, sugertų, bet nieko
neišspinduliuotų atgal į kairę. Arba atvirkščiai, iš dešinės. Ir taip toliau.
Suprasdamas, kaip asimetrinis laikas paveikia sugerties
spektrus ir šitą mintį pritaikydamas matematiškai, aš tiesiog pakeičiu laiką į
erdvę ir gaunu, kad tada tas objektas asimetriškai perspinduliuos. Na, šiaip
tai nieko nėra stebuklingo, kad jis taip... Bet koks veidrodukas asimetriškai
perspinduliuoja, o čia truputį sudėtingiau. Veidrodukas visada atspindi
asimetriškai, o šičia gauname tokį objektą, kuris gali perspinduliuoti,
pavyzdžiui, į kairę. O dar įdomiau, kad dvimatėje erdvėje galima sukurti lauką
su daugeliu objektų, kurie suspinduliuoja viską į vieną vietą. Galima sukurti
kažką panašaus į šviesos arba bangos juodąją skylę, padarant, kad į ten viskas
sueina, bet iš ten nelabai kas gali išeiti.
Man skamba lyg kokia veidrodinė sfera.
Na, ji taip nevisiškai veidrodinė. Veidrodinė tai yra
pasyvi, o čia ji būtų aktyvi sistema. Truputį kitaip. Žodžiu, aprašyta tam
tikra transformacija, kurią pavadinau – kaip čia pavadinti? – lokaline Hilberto
transformacija. Tiesiog erdvei pritaikyta laiko asimetrija.
Ir ją galima praktiškai pritaikyti. Lazeriuko šviesa
savaime susikaupia kažkur į vidurį, tada tenai statau šviesolaidį, ir ta šviesa
taip gražiai suvažiuoja panaudojant Hilberto transformaciją.
Arba, pavyzdžiui, idealus absorberis. Reikia man absorbuoti
taip ypač švariai viską, visą šviesą surinkti. Galiu pagaminti detektorių,
kuris surenka bet kokią šviesą, arba – raudoną šviesą iš čia, mėlyną
šviesą – šičia ir taip toliau. Toks praktiškas jautrumas spalvoms. Akyje
yra lazdelės, kolbelės, reaguojančios į
skirtingas spalvas, o čia lęšiukas surenka skirtingas
spalvas, o jautrūs elementai reaguoja. Vienur susirenka raudona šviesa, kitur –
mėlyna.
Ta teorija, tas minties blyksnis – Hilberto transformacija
susijusi su asimetriškumu laike. Atrodo, kad per porą metų pavyktų pasiekti
vienakryptį nematomumą, kad objektas atgal neatspindėtų. Iš vieno šono tegul
atspindi, bet...
Nematomą žmogų.
(Abu juokiamės)
Nematomą žmogų. Dabar labai populiarus tas dalykas,
vadinamas slaptas apsiaustas...
Na taip, ypač karo pramonėje...
Ir karo, taip...
Aha, bet čia nekyla pavojus, kad jūs sukursite
juodąją skylę?
Ne, ne taip čia viskas... Nėra taip, kad surinktų
absoliučiai visą šviesą. Ten kitaip vyksta. Fotonas, pavyzdžiui, naujas gimsta
ir keliauja ten. Turi būti sistema aktyvi, ne pasyvi. Tai čia nėra visiškai
juodoji skylė... Netikra.
Aišku. Prisiminiau, kaip Christophas Schäferis
iš CERN'o pasakojo, kad Vokietijos Konstitucinis Teismas svarstė ir balsavo, ar
leisti Vokietijai prisijungti prie hadronų greitintuvo tyrimų, nes vokiečiai
nenorėtų dalyvauti projekte, iš kurio gali atsirasti juodoji skylė. Žavu!
Manau, kad šiam kartui mums fizikos užteks, nes aš jau išsisėmiau.
Informacijos nemažai, ar ne? Šiaip jau truputį pavargau.
Jeigu dar pasilavinsiu, gal kada nors sugrįšime
prie tokių temų. Gal tuomet sugebėsiu dar ko nors rišliai paklausti. O dabar –
labai labai ačiū!
Smagus buvo pokalbis, gal padėjo kiek mintis surikiuoti.
Dėkui.
Kalbėjomės 2018 metais Vilniuje, „Šekspyro“
bare.
Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais mąstytojais rasite knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis", "Laiko juosta jų žvilgsniais" ir "Begalybė jų mintimis". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt
1 komentaras:
Vis dėlto turime galimybę... Nojaus laivo idėja: “The internalization of the knowledge that we are in fact the first technological civilization in the Milky Way galaxy may provide additional motivation for us to properly husband our planet and all its resources for many centuries into the future, and undertake a transmission program to leave a record of who we were, should we get it wrong.” Harp, Gerry R. et al. (2012) “Beings on Earth: Is That All There Is?” Proceedings of the IEEE 100:1700–1717.
“One additional benefit of transmitting messages into space at high power is that they serve a purpose analogous to digital time capsules, preserving the knowledge of human civilization, should our species become extinct.” Haqq-Misra, J. et al. (2013) “The benefits and harms of transmitting into space.” Space Policy 29(1):40-48.
Rašyti komentarą