Mane
labai maloniai nustebino jūsų knyga, išleista vos 100 egzempliorių tiražu. Neįsivaizdavau, kad Lietuvoje galėtų kas
nors tokio atsirasti. „Muzikos filosofijos etiudai“.
Iš pradžių pavadinimas buvo kitoks. Matote, aš kalbu apie
išraišką. Menas yra išraiška, todėl meno istorija yra išraiškos istorija. Pavadinau
taip: „Išraiškos prasmė, prasmės išraiška“. Bet leidykla pasakė, kad nelabai...
Vykęs
pavadinimas, man regis. Nepretenzingas.
„Muzikos filosofijos etiudai“ – aš niekur nepretenduoju.
O
kokių dar turite sumanymų, kuo dabar gyvenate?
Dėstau. Nežinau, kaip čia man pasiseks, noriu trupučiuką
mestis į hermeneutiką. Muzikinę hermeneutiką... Vien per prieigą prie tekstų
surasti bendrumą, dėsningumą.
O
dvasinėse doktrinose nemėginote ieškoti atradimų?
Čia irgi toks dalykas... Aš nesu labai socialus žmogus,
nemoku per daug bendrauti, su kuo nors palaikyti ryšius, man nusibosta
dažniausiai... Tai aš knygeles skaitau. Be jokio tikslo, stengdamasis būti ten,
ką skaitau, būti ten kartu. Kuriu tam tikrą dialogą, jis ir tampa dvasiniu ryšiu
su protingais žmonėmis. (Juokiasi)
Niekas manęs neužgaus, durniumi nepavadins. Galiu kelis kartus perklausti...
Taip. AlgisMickūnas irgi labai mėgsta, sako: „Aš su Sokratu šnekuosi nuo ryto
iki vakaro.“
Mickūnas fainas. O dar – šitą mano knygą verčia į anglų
kalbą. Jūs turbūt pažįstate tą žmogų – buvęs britų ambasadorius Jeremy Hillas.
Jis išmokęs kalbą tiek, kad iš lietuvių į anglų verčia.
Atsimenu
ambasadorių. Lietuviškai jis supranta puikiai, o anglų kalbą moka nuo gimimo,
tai jam nesunku. Svarbiausia gi tą kalbą, į kurią verčiama, mokėti.
Mano knygoje gi vyrauja bendrieji dalykai, ypatingų,
specifinių muzikinių temų nedaug.
Subtilūs
dalykai. Didžiulis darbas atliktas sudėliojant citatas. Kitas perskaitytų šitiek
knygų ir kas iš to? Būtų skaitęs, bet bendraudamas nesugebėtų ištraukti. O jūsų
atliktas darbas: ištraukta, apibendrinta ir suteikta kryptis toliau mąstyti.
Man gražu.
Aš kartais pasižiūriu, tikrai tinka tos citatos, būtent jos
paremia.
Nėra
taip, kad Juozas Rimas sugalvojo naują filosofiją, ją išdėstė, žmonės
paskaitys. To nesijaučia.
Bet tarp cituojamų minčių įsiterpia jūsų komentarai, pastebėjimai, ir iš to jau
kiekvienas skaitytojas gali pasigaminti kažką sau. Man labai labai patiko, taip
šviežia pasirodė. Kai Vladimiras Tarasovas pradėjo pasakoti, pajutau, kad bus įdomu.
O ką jis pasakojo apie mane, gal peikė? (Juokiasi)
Ne,
labai šiltai kalbėjo.
Mes su juo gi labai seniai pažįstami, grojome visokius
džiazus.
Pažiūrėjau
dabar jūsų įrašytą "Monologą" su obojumi.
Čia įdomi istorija, jis Barkausko man dedikuotas yra. Tas
„Monologas“ Barkauskui padarė pasaulinę karjerą. Jį išleido Peterso leidykla
sovietų laikais ir pagrojo toks Lothar Faber kažkokiame tarptautiniame
festivalyje. O ten dalyvavo Gubaidulina, Schnittke, Denisovas – tokie rusų
avangardistai, ir Barkauskas – tame pačiame koncerte. Juos visus uždraudė
sovietai, Barkauskas pakliuvo į tokią kompaniją ir išpopuliarėjo Europoje. Tai
jis man paskui nuolat dėkojo, kad per mane tapo Europoje žinomas kompozitorius.
Mano požiūriu, muzikos ir apskritai meno negalima išmokti,
siaurai paėmus. Cechinis požiūris čia netinka. Būtina žvelgti dedukciškai: iš
visumos – į atskirą, nuo bendro – prie atskiro. Tai knygoje akcentavau kiek įmanydamas
daugiau bendro, visiškai tolimų dalykų. Jūs pastebėjote, ten yra ir religijos,
ir filosofijos, ir ko tik nori.
Taip,
įspūdingas spektras.
Ir Vydūnas, ir Šalkauskis. Ir svarbiausia, viskas siejasi.
Tai patvirtina, kad visa yra bendra, visa yra viena. Tie tekstai gali tikti bet
kokiai žmogaus veiklai, jie pateisina arba sustiprina žmogaus veiklą savo
gruntu, idėja, tokiu pagrindu. Yra dėsningumų, kurie veikia nepriklausomai nuo
to, ar mes norime, ar nenorime.
Neseniai išskaičiau kažkur... a, Kierkegaardo išleista dabar
knygelė „Nerimo sąvoka“. Aš visada domėjausi, kuo skiriasi pažįstantis ir
nepažįstantis žmogus, norintysis pažinti ir nenorintis. Puikiausia alegorija – išvarymas
iš rojaus, pirmoji nuodėmė. Vardan ko ta pirmoji nuodėmė? Adomas pats nežinojo,
kas yra pažinimas, bet jam sako: „Paragavęs to vaisiaus, tu sužinosi, kas yra
gera ir kas yra bloga.“ Tokia apeliacija į žmogaus laisvę. Kas yra laisvė? Ji
yra būtent skyrimas, kas yra gera, kas yra bloga. Tai yra nuodėmė, tai yra
kančia. Nuodėmė yra kelias į laisvę. Tokia Kierkegaardo formuluotė.
Ir tikrai, tokią rojaus būseną, kada viskas gerai, tu savimi
patenkintas, aš ją vadinu savipakankamumo būsena. Daugybė studentų vaikšto iš
įskaitos į įskaitą, gauna išsilavinimą. Apskritai absurdiška sakyti „gavo
išsilavinimą“, -si- yra sangrąžos
dalelytė, aš pats išsilavinu. O „gavo išsilavinimą“, vadinasi, kas nors paėmė
ir tau davė? Be šitos sangrąžos dalelytės gaunamas išsilavinimas, gaunamas
diplomas, kuris Lietuvoj daugybėje sričių, ne tik muzikoj, yra absoliučiai tuščias
reikalas. Jis neveiksmingas, nes žmogus nepasiruošęs.
Tačiau
institucija, aukštoji mokykla, gal padeda išsilavinti?
Jeigu padeda. Jeigu žino, kas yra pedagogika. Graikiškai pais, paidos – vaikas + agōgē –
vadovavimas, vedimas. Taigi, pedagogika yra vaiko vedimas, pedagogas – vergas, nuvedantis
vaiką pas mokytoją. Gerai, jeigu jis nuveda ten, kur reikia. O jeigu jis veda
velniai žino kur? Nuo vaikystės. Muzikoje dedasi katastrofiški dalykai, buki
žmonės, niekam netikę, neįvykę atlikėjai pradeda mokyti muzikos – to, ko patys
nekenčia, kas jiems nepavyko. Dažniausia taip yra. Tuomet vaikas užkrečiamas
bjauriausia formalizmo, raidizmo bacila ir su ja keliauja per visą gyvenimą.
Svarbu,
kad jūs išaiškinate šiuos dalykus. Man atrodo, paskaitęs net aš
supratau, kuo skiriasi atlikimas nuo interpretacijos. Panagrinėkime tai dar
šiek tiek. Ar pramoginę muziką pakanka vien atlikti?
Na, žinote, apskritai šita pramoginės muzikos sąvoka... Čia
tas pats, kaip „masės žmogus“ pas Jose Ortega y Gasset „Masių sukilime“. Masė
nieko nekuria ir masinė muzika neturi kreatūros, kūrybingumo, tam tikro kilnumo.
Kam yra skirtas menas? Grožiui. Tokį „grožį“ aš atmetu absoliučiai, puikiausiai
be šito gyvenu.
Gerai.
O koks tada skirties kriterijus? Masėms – šitą, o jau išrinktiesiems – aną?..
Taip, yra hierarchija, kaip ir gyvenime. Muzika yra labai
gilus dalykas. Tai metafizinis darinys, reikalaujantis labai didelio tam tikrų
dėsningumų supratimo. Čia yra filosofija. Pavyzdžiui, aš ten miniu Maceiną,
muzika yra kaip filosofija, tai – veikimas, kryptingas, prasmingas veikimas.
Remiantis pačia filosofijos sąvoka – išmintingas veikimas. Kas yra išmintingas?
Tai pasikrovęs intelektualiai žmogus, suvokęs psichologijos, emocijų ir jausmų
skirtumus. Tai labai sudėtingas dalykas.
Pamėginsiu
kitaip paklausti: žiūrėkite, yra dvi nuomonės ar gal du kraštutinumai. Vieni
teigia, kad meną – ir muziką taip pat – galima patirti per afektą...
Taip, afektas yra. Tai yra baroko kategorija, iš baroko
laikų, nuo Descarteso dar eina.
Kyla jausmas,
aš nieko nemąstau, intelektas išjungtas, aš pasineriu – afektas. Kitas kraštutinumas – teigti, kad muzika yra lyg šachmatai: aš turiu suvokti, kaip kompozitorius temas
sudėliojo, privalau išnagrinėti, išanalizuoti, dar pažvelgti savaip ir tik tada jau
galiu laikyti, kad išties mėgaujuosi muzika. Ir čia nėra afekto, aš kaip tik atsitolinu
nuo kūrinio, samprotauju ar mąstau. Ir turbūt tarp abiejų kraštutinumų galima ieškoti vidurio,
pusiausvyros. O gal tai priklauso nuo muzikos? Ką jūs pasakytumėte?
Suprantate, koks dalykas... Pavyzdžiui, reagavimas į
muziką, muzikos vartojimas. Kodėl reikia tam tikro išsilavinimo? Užtai, kad
kiekvienas klausymasis yra tylioji interpretacija – kad pajėgtum interpretuoti
arba reinterpretuoti. Klausydamasis tu reinterpretuoji, tu girdi struktūrą, viskas
struktūruota, ir didžioji muzika yra struktūruota. Dialektinis metodas:
priešybių vienybės, stipraus – silpno hierarchija, žemo – aukšto. Intervalai,
įtampos tarp jų. Kas yra tonas? Graikiškai tonos
– įtampa. Tu klausaisi savo supratimu, klausydamasis leidi per savo matricą.
Tada tu priimi arba nepriimi. Jeigu muzika sutampa su tavo supratimu, tai
nereikia galvoti. Tave jaudina, tau malonu klausantis, jeigu tai atitinka tavo
supratimą.
Klausytojas suprasdamas pasirengia išgirsti.
Pažiūrėkite, kas darosi su vadinamąja „lengvąja“ muzika? Ji
visa viename judėjime. Klausydamiesi tokios muzikos visi tąsosi. Čia yra
primityvus, gyvulinis poveikis. Mechaninio ritmo poveikis. Eidami į tokius
koncertus žmonės dar žolės užsimeta ir patenka į grynai fiziologinį santykį su didžiuliu
garsu pirmiausia, glušinančiu garsu.
Ritmas vienodas, ir jie visi patenka į tokį gyvulinį transą. Visa šita populiari
muzika yra beveik vieno tempo. Visą laiką muša barabonas. Ir jie ten kažką kalba, rėkia. Jokio dainavimo, jokio canto ten nėra. Štai – masinė muzika. Šitame
žanre kiekvienas yra kūrėjas. Kaip Leninas sakė, kiekviena virėja gali valdyti
valstybę, taip dabar muzikoje visi – atlikėjai, visi – kompozitoriai.
Na, ten
irgi yra hierarchija...
Tarp jų yra hierarchija, žinoma. Man dabar vėl atėjo į
galvą fantastiška alegorija. Aš pats esu nukentėjęs ir labai gerai sau pritaikiau
Platono urvo alegoriją. Žinote gi ją?
Žinau.
O kaip jūs nukentėjote?
Paprasčiausiai aš buvau išlindęs iš to urvo. Aš išėjau iš urvo
ir vėl į jį sugrįžau. Suprantate, tada aš buvau... Man sumažino dėstymo,
prasidėjo kalbos: „Oi, Rimas nesąmones šneka, filosofas, matote. Iš jo nieko...“
Pavyzdžiui, mano obojaus koncertų su Sondeckio orkestru plokštelė
sovietų laikais išėjo Vakarų Vokietijoje. Atvažiavo iš Vakarų Vokietijos į „Melodijos“
firmą parinkti grupę Sondeckio orkestro įrašui. Paklausė, pasirodo, geriausiai
išėjo mano akompanimentas obojaus koncertams. Turiu tą plokštelę. Daugiau tokių
dalykų Lietuvoje tais laikais nežinau, ar buvę: kad paimtų tavo plokštelę ir
išleistų Vakaruose. Ir mano tie kalbėjimai... Kalbėdamas aš nesuprantamas
buvau. Aš kalbu apie interpretaciją... Apskritai ką reiškia žodis „interpretacija“?
Aiškinimas, taip. Bet kad aiškintum, kažką turi suprasti, po velnių.
Kai ką
suprasti nelengva. Knygoje labai padeda citatos, jų čia 550.
Tikslas, svarbiausias tikslas yra žmogų pritraukti prie kultūros.
Kultūra kuria asmenį. Pagal Buberį: aš ir tu arba aš ir kitas, iš kito darausi
aš. Per kitą žmogus tampa savimi. Gimęs taigi jis yra mėsos gabalas, taip
sakant, vaikščiojantis gyvulėlis, jisai nieko... Aš kalbu apie gabumus ir
gebėjimą. Gal tu turi kokį gabumą miegantį, latencijoje, bet tam, kad jis
virstų tavo gebėjimu, reikia velnioniškai daug darbo. Toks ir yra Adomo prakeiksmas
– tu sužinojai, tai kruvinu prakaitu užsidirbsi duoną.
Gerai.
O jūs pasiekėte gebėjimą mąstyti ne apie muziką, o muzika?
Žinote, pasakysiu jums labai keistą dalyką: aš pradėjau
gaidose matyti muziką, matyti iš karto. Aš supratau muzikos tekstus ir dabar
man labai sunku klausytis muzikos, nebeįmanoma.
Jums smagiau
skaityti?
Ne, aš negaliu klausytis. Užtai, kad tai yra netikra. Tai
yra neprofesionalu, nes dauguma nesupranta, ką daro. Žinote, kaip Šventajame
Rašte sakoma: „atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“. O paskui kažkur išskaičiau,
kad Marxas šitą posakį labai genialiai pabaigė: jie nežino, ką daro, bet daro. (Juokiasi) Jis ten turbūt apie ekonomiką
kalbėjo.
Aišku.
O kada jūs pamatėte gaidose muziką?
Impulsas buvo Asafjevo knyga. Genialus tas rusų žmogus,
tiktai labai gaila, kad rusai jo ne... Įdomiai tas Asafjevas atsirado. Buvo
tokia trijulė: Šaliapinas, Stanislavskis ir Asafjevas. Tai, ko gero, iš
Šaliapino atsirado ir Stanislavskis, ir Asafjevas. Iš Šaliapino intonatyvaus, intonuojamo
dainavimo. Правда kada eina, net
šiurpas krečia įrašo klausantis. Tai jisai paėmė intonaciją, искусство интонируемого смысла,
intonuojamos prasmės menas. Vėl kas išeina? Intonuojamos prasmės – tu pirmiausia
turi suprasti tą prasmę, paskui ją apkrėsti jausmu ir paleisti. Pirmiausia tu turi
patikėti. Yra posakis credo ut intelligam
– tikiu, kad suprasčiau. Aš turiu priimti, suprasti, patikėti, kas ten yra.
Prieš suprasdamas aš turiu patikėti tuo, kad tai yra... Tada aš šitą pasistengiu suprasti ir kai suprantu,
aš pradedu jausti tiesos jausmą. Tada atsiranda mano emocijos ir mano emocijos
siunčia šitą suprastą dalyką, retransliuoja.
Nuostabu.
Tai jūs perskaitėte Asafjevą ir?..
Studijų laikais dar, bet tada dar nesupratau šito dalyko. Matote,
aš esu emocionalus žmogus, aš dainavau... paklausėte gal?
Pasiklausiau,
ką radau, ir kur grojate radau.
Suprantate, mano santykiai su garsu buvo emocionalūs, bet
prasminio struktūrų santykio – čia jau... Aš išklausiau labai daug muzikos, labai
daug išklausiau gerai atliekamo Mozarto. Ir tai man padėjo. Dabar galiu sakyti,
kad aš... Ir dirbdamas su studentais, aš dabar dėstau tokiame pučiamųjų
ansamblyje, aš matau partitūrą ir žinau, kad čia kaip teatre, čia kaip spektaklis:
dabar šito veikėjo išėjimas, tada šito, o šitas – antrame plane, jisai
replikuoja anam. Didžiojoje muzikoje viskas vyksta kaip dramoje, drama visur randasi,
nes viskas sukurta tuo pačiu tam tikrų priešpriešų principu. Kaip yra konstruojama
drama? Herojų supriešinimu. Skirtingų personažų santykiais su idėja. Vyksta kova
ir kažkaip išsisprendžia. Tuomet labai malonu klausytis, net iki ašarų kartais sujaudina.
Aš kadaise seniai seniai klausiausi Aškenazio diriguojamų Rachmaninovo „Simfoninių
šokių“ – genialiai pagrojo! Siaubas, čia jau katarsis, supurto visiškai. O
kitam gal ir ne.
O su
studentais jums pavyksta tokių dalykų pasiekti?
Kartais pavyksta. Suprantate, čia vėlgi yra labai įdomus
dalykas, individualus meistriškumas. Kaip pas mus vertinama vokalinė muzika?
Sako: „O, koks balsas! Koks gražus balsas.“ Tas balsas nieko nereiškia, jeigu
jis nieko neveikia, jeigu jis yra tik balsas, tiktai kirvis. Štai aš turiu
kirvį, koks mano kirvis! O ką tu su tuo kirviu darai? Tai čia... Nutrūko man
mintis, norėjau kažką sakyti...
Kaip su
studentais pavyksta.
A, tai va, muzikoje veikia etika ir estetika. Etika – tai
teisingas elgesys, suvoktas veikimas, logiškas veikimas: čia akcentai, ten
akcentai... Kokybė, skambėjimo kokybė gali būti ir ne tokia, pats rūbas. Bet kūnas,
iš kurio padaryta muzika, gaidų tekstas, karkasas, schema, jeigu ji yra teisingai
išspręsta, tada pavyksta, logiškai išeina.
Bet kartais, žinote, norisi gražumo, o gražumas tai jau yra
tam tikri niuansai.
Vadinasi,
daugelis atlikėjų net etikos neišsprendžia?
Taip, nes jiems neperteikiami tam tikri dėsningumai. Yra
muzikos kalba ir muzikos šneka, šnekėjimas per muziką. Muzikos kalba tai yra
kalbos dėsniai, kaip gramatika, sintaksė – įnagininkas, vardininkas... Aš dažnai
sakau studentams tokį palyginimą: išmoksti lotynišką abėcėlę ir gali varyti
visomis Europos kalbomis. Bet jeigu paskaitysi prancūziškai paraidžiui, tai
prancūzas iškris iš koto.
Nors
raidės teisingos.
Taip, taip, bet nesąmonė. Tas pats su gaidų grojimu. Sako:
čia padaryk crescendo, dabar padaryk diminuendo, čia forte, čia – piano. Absurdas!
Mane piktumas ima. Aš nematau pažangos. Ir niekas
nepasikeis, nes nėra...
O kur
čia raktas? Ko reikia? Nes kompozitoriui intonacija nepavaldi...
Absoliučiai. Suprantate, aš kalbu apie atlikėjo misiją. Kompozitorius
girdėdamas fiksuoja, užfiksuoja tai, ką jis girdėjo. Atlikėjas žiūrėdamas turi
išgirsti, kas užfiksuota, jis – kompozitorius Nr. 2, tik atvirkščiai. Kompozitoriaus
rezultatą jis turi paversti savo atspirties tašku. Fiksacija, tekstas,
atspirties taškas, kad prieitum prie to... O gal visai ne prie to, čia ir
įdomumas, velnias žino, ką jis ten pajaus. Susan Sontag sako, kad viskas yra
tekste. Visai nesvarbu, koks tas kompozitorius, ar jis ten prostitutas buvo, ar
kas, jerunda. Viskas yra tekste.
Dar –
apie atlikimą. Labai geri, pripažinti atlikėjai sako, kad grodami jie
nesiklauso.
Ko nesiklauso?
To, ką
groja. O vunderkindai – jūsų knygoje perskaičiau apie vunderkindo kompleksą –
girdi anksčiau, negu pagroja, todėl pagroja tai, ką girdi.
Klausykite, o kuo tai skiriasi nuo protingo žmogaus? Taigi
protingas žmogus pirmiausia žino, ką jis nori pasakyti, o tada sako. Mintis yra
pirma. Sako, daiktas atsiranda pirmiau, negu pasirodo. Taip ir mintis atsiranda,
muzikanto mintis. Žiūrėdamas į gaidas jis jau turi išgirsti visą procesą, trauką,
santykį, tembras turi susiformuoti – akimirksniu viskas. Tai jeigu jis negirdi,
neklauso, jis yra durnas elementariai. Taip, pas mus šitaip yra. Kas jums taip
sakė? Nereikia išduoti, daug tokių yra. (Juokiasi)
Gal ir
aš ne taip supratau, nesvarbu. Jūs paaiškinote.
Suprantate, kai studentas nešvariai pagroja, aš sakau: „Tu
prisiversk ir išgirsk. Paimk instrumentą – girdi? Štai kokia harmonija. Dabar
tu girdi? Tai paimk pats dabar.“ Teisingai, tai suveikia, impulsas eina iš
smegenų, duoda į aparatą – viskas tvarkoj tada. Kai girdi, tu žinai, ką darysi.
Visur tas pats. Ir politikoje reikia turėti planą. Va dabar kas darosi? Aš
labai gerbiu Landsbergį, jis mano senas draugas, aš šitų pažiūrų ir labai jaudinuosi
dėl šios Vyriausybės, bet reikia griežtai susiimti ir sukurti labai aiškų planą,
kad būtų visiškai aišku, ką daryti. O tada griežtai jo laikytis ir nekeisti.
Nesvarbu, kas bebūtų.
Taip, aiškaus
plano dažnai pritrūksta.
Na, čia labai sudėtinga situacija, siaubinga. Su tokiais
žmonėmis dar...
Taip,
bet ir muzikoje, ir kitur žmonės stengiasi suvaldyti chaosą. Dar man įdomu jūsų
požiūris į laiką. Laikas yra mįslingas reiškinys, net fizikai ne visi dėl jo
sutaria.
Aš knygoje rašau, kokiu požiūriu vadovaujuosi. Muzikoje man
baisiai tinka Augustino laiko triada, absoliučiai, nieko daugiau nereikia. Pas
Heideggerį yra visai kitaip, atseit laikas nėra daiktas. Būtis ir laikas. Bet
būtis be laiko negali būti. Ir laiko mes negalime jausti, jeigu nėra tam tikros
erdvės, nėra apčiuopiamų dalykų. O ten yra taip: nėra praeities, ji praėjusi, nėra
dabarties, kai aš pasakau „dabartis“, jos jau nėra, o ateities dar nėra. Tai
kaip aš laiką priimu? Širdimi. Atmintis, retencija – kas buvo. Intencija – ką aš
dabar darau. Ir protencija per intenciją – aš dabar darau ir iš karto, šitai darydamas,
– apie ką mes ką tik kalbėjomės, apie politiką, – aš turiu numatyti, kas paskui
bus. Kas šiandien yra, aišku, priklauso nuo to, kas buvo vakar. Tai, kas buvo
vakar, yra šiandien. Šiandien jau ne vakar, bet ir vakar. Be vakar nebūtų
šiandien.
Taip,
aprėpia.
Muzikos laikas yra psichologinis, ne chronometrinis. Ritmo
supratimas pas mus yra klaidingas, baisus, žudantis muziką. Tas pats, kas
negyvo žmogaus chirurgija, kaip ten vadinasi tas parceliavimas? Ir muzikologija,
jos tekstai... Tai yra forma: čia pagrindinė tema, šalutinė tema, čia
perdirbimas, repriza, čia tas... Paskui prigalvoja visokių literatūrinių absurdiškų
dalykų: čia vaizduoja upelį, čiurlenimai ten... Tam, kad atseit sužadintų
vaizduotę: štai tu sėdi ir... Nežinau... Muzikoje visiškai neveikia jokie
pritraukimai prie objektyvių realistiškų vaizdinių. Muzika yra grynas daiktas.
Pavyzdžiui, Schopenhaueris netgi operą labai peikė... Tai yra muzikos
iškreipimas, kam čia?
Na, gerai, graikų tragedijas operoje atgaivina. Bet graikai
nedainavo. Aš esu matęs tikrą graikų tragediją, iš Pirėjo buvo atvažiavęs
teatras, kai mokiausi aspirantūroj Leningrade, tai ten yra muzikinis elementas,
choras. Bet kaip monologas vyksta? Monologas vyksta kulminacijos principu,
fantastiškas dalykas: iš tylaus, iš lėto jisai kyla iki klyksmo (aš žiūrėjau „Medėją“),
iki baisaus klyksmo, tada išveda tave išvis... Toks yra dinamikos, laiko ir
tempo muzikinis elementas. Bet kai žmogus laksto ir dainuoja – kuo čia dėta
muzika ir kur čia teatras? Tegul jisai šneka.
Mes
jau vėl artėjame prie masių.
Taip, taip. Jeigu operos dainininkas yra puikus, tai ko jam
lakstyti? Tegul jis dainuoja. Pirmiausia – muzika. Dabar gi prisigalvoja baisiausių
dalykų. Tas postmodernas... sugriautos visos normos, visas padorumas. Aš „Don
Žuaną“ per televizorių mačiau... Atsiprašant, Don Žuanas su maike, ten kažkoks medis stovi, o jis
prispaudęs paną prie to medžio... Ir Mozarto muzika! Don Žuanas šitaip
suprantamas, įsivaizduojate? Kad jis tiktai toks. Tai yra žmogaus tragedija, žmogus
maištininkas, o ne... Šitas popsas, postmodernas – viskas galima, viskas, ką
darai, viskas galima. O kodėl ne?
ŠMC ėjau į kažkokią parodą, tai budėtoja sako: „Kur jūs
einate? Žiūrėkite, čia kūrinys yra!“ O ten primėtyta kažkokių šiukšlių. Tikrai,
žiūriu, parašyta... Viskas – kūrinys.
Jeigu
vienintelis argumentas „O kodėl ne?“, tada labai silpna. „Galiu, tai ir darau“
– psichopato mąstysena.
Ir net „negaliu, bet darau“. Užtai, kad noriu. Kiti daro,
kuo aš blogesnis?
Taigi.
Kitas klausimas – jūs vartojate sąvokas „sąmonė“ ir „dvasia“. Dėl jų taip pat yra
įvairių požiūrių ir turbūt svarbu susitarti arba susivokti, kas turima galvoje.
Kas, jūsų manymu, yra sąmonė?
Sąmonė – tai... Aš mėginu atrasti lietuvišką žodį... Savy
manymas, turėjimas minties savyje, man atrodo. Tai yra tam tikras gebėjimas
mąstyti.
Ir čia
nėra kokio nors išorinio dėmens?
Man atrodo, kad sąmonė yra įgyjama. Žmogus įgyja sąmonę,
jis negimsta sąmoningas. Jis įgyja sąmonę per santykius su tam tikra aplinka,
su tam tikrais dalykais, kurie jį formuoja.
Na, aplinka
jau gali labai toli siekti.
Taip. Todėl mes ir matome įvairiausių dalykų. Žmogus,
augdamas vienokioje aplinkoje, kaip tas Adomas, pasipriešina ir nueina visai
kitu keliu. Kažkas jį traukia kitur, į tam tikras... Sąmonė formuojasi santykiuose
su vertybėmis, taip pasakysiu turbūt. O vertybės yra tam tikra kultūra,
kultūros pasaulis, idėjų pasaulis.
Kitaip
tariant, viskas vyksta galvoje?
Be abejo.
O jūs pats
esate patyręs tą huserlišką intersubjektyvumą, kai vienas Aš, kuris pateikia
muzikinį kūrinį, užmezga kontaktą su kitu Aš, kuris klausosi to kūrinio ir suvokia
jį kaip subjektas?
Jeigu suvokia. Taip, taip, tada taip. Intersubjektyvumas
kaip interpretacija, priešdėlis inter
– tarp. Interpretacija yra tarp to, iš ko aš imu ir kam duodu. Interpretatorius
yra tarpininkas.
Ir tie
du Aš telpa vienoje galvoje?
Kurie du?
Na,
jeigu grojate, tai vienas Aš pateikia kūrinį, o kitas Aš kaip subjektas jį girdi ir suvokia.
Tas pats girdi, kuris groja. Mes gi kalbėjome, kad
negirdėdamas jis negali groti. O ar kas nors suvokia, ar suvokiama, visai
nesvarbu, tuo momentu aš nežinau.
Gerai.
O tai tas suvokiantysis kada įsijungia?
Kuris? Tas, kuris klauso? Tai būtent, jeigu jis priima tai,
ką aš darau, jeigu mes sutampame, jeigu mes vaikščiojame tais pačiais keliais, kaip
Heideggerio „Holzwege“, žinot šitą? Ir paskui Lichtung, nušvitimas ateina. Mes galime turėti šį tą bendra, jeigu
ėjome, vaikščiojome tomis pačiomis kryptimis ir priėjome tą patį nušvitimą, tą palaũkę.
Tada tai, ką aš darau, bus kitam suprantama.
Bet pasitaiko labai keistų dalykų. Papasakosiu jums iš savo
biografijos, tai nuostabiausi mano koncertiniai įspūdžiai.
Papasakokite.
Prieš kokius trejus ar ketverius metus mes su tokia aktore važinėjome
po vidurines mokyklas – aš dainavau liaudies dainas, o ji skaitė eiles. Negaliu
šito paaiškinti, bet įsivaizduokite: pilna aktų salė kur nors Lazdijuose, aš
dainuoju liaudies dainą – ir mirtina tyla tarp jaunimo, ypač vyresnių klasių
moksleivių. Na, gerai, galbūt aš išmanau muzikos principus, garso vedimą, bet padariau
išvadą, kad tose dainose užkoduotas tam tikras tautinis genas, kuris
mobilizuoja žmones. Štai kur patriotizmo mokykla! Žmogus, pats nesuprasdamas,
kas su juo vyksta, pasineria į tai.
Ir taip
paveikia ne dainų žodžiai?
Ne, žodžiai ten labai gražūs, bet juos įtraukia melodijos,
nors jie patys nežino, kad tai juose snaudė labai seniai, su genais buvo įdėta.
Tai kaip pažadinti tautinį geną? Ne lozungais „Reikia patriotizmo!“ Reikia
pažadinti lietuvyje miegančią emociją, kuri buvo visiškai sunaikinta,
išnaikinant šviesiausius žmones, paliekant plebsą, masę, kolaborantus,
prisitaikėlius visokius... Ir mes negalime išspausti intelekto, arba jis toks
būna bailus, nes masė jį užglušins
tuoj pat.
Genai
perduoda informaciją, įgalinančią įsitraukti į melodiją?
Galbūt, aš taip manau. Čia archetipas. Čia jungiškas
dalykas. Patyriau pats savo kailiu. Visai nenoriu girtis, bet man... man kojos
net drebėjo tai matant. Dainavau vienas, be jokio akompanimento. Jie gi įpratę
prie grupių, o aš – vienas, a cappella.
O
kokios tai buvo dainos?
Oi, jų gal dvidešimt: „Rūta žalioji“, „Vai pūtė, pūtė“, „Oi
tu sakal, sakale“, „Vai, nekukuok“, „Oi tu eglala“... Visos jos turi tokio
liūdesio. Ir čia aš pastebėjau, – fantastiškas dalykas! – netgi su Mozarto
muzika siejasi.
Buvo toks Čičerinas, Lenino diplomatijos komisaras, jis
parašė genialią knygą apie Mozartą. Man keista, kaip jis galėjo sakyti, kad jam
švenčiausi dalykai buvo Mozartas ir revoliucija, po perkūnais! Na, jie tikėjo
galbūt, ar ne? Tai jisai sako: in
hilaritate tristis, in tristitia hilaris – linksmybėje liūdnas, liūdesyje –
linksmas. Mozarto muzikoje yra liūdno mažoro ir linksmo minoro. Lietuviškose
dainose – tas pats. Aš pastebėjau, kad yra labai daug liūdnų greitų dainų. Žmogui
liūdna, bet jis vis tiek... Žodžius liūdnus sako, bet sukelia savy linksmą, mažorinę
garsinę išraišką. Čia irgi yra priešybių dialektika. Žodis vienoks, o to žodžio
garsas išeina kitoks, kita nuotaika, kita emocija.
Vėlgi, kokie mūsų santykiai su tomis dainomis... Uždėtas kažkoks
šablonas. Koks šablonas? Į tas dainas nepažiūrėta muzikiniu požiūriu, jis liko grynai
imitacinis. Užrašinėjo dainas iš senų moterėlių, kurios vos gyvos, bet tas
dainas perteikė. Ir dabar jauni žmonės stengiasi imituoti tą dainavimo manierą.
Taigi ten yra visai kita potekstė, dvasia, ten yra nepaprasto grožio melodinė
išraiška. Kai Veronika dainuoja baubdama, man rusišką požiūrį primena. Suprantate,
tradicija kažkokia netikusi. Būtent tradicijos, visur tos tradicijos. Viešpatie
tu mano, aš pagalvojau, dabar skaitau Maceiną, Šalkauskį arba „Logos“ žurnalą –
taigi čia aukščiausio lygio leidiniai, viskas per keletą metų padaryta! Architektūra
liko, mokyklos iki šiol stovi.
Taip,
daug tarpukariu nuveikta.
Ir per kiek metų? Per 18 metų, dar mažiau.
Dažnai
dideliam darbui nereikia daug laiko. Dar sakykite tokį dalyką: kas yra mūzos?
A, mūzos... Mūzos yra labai įdomus dalykas. Mūzų genezė – Dzeuso
ir Mnemosinės dukterys. Dzeusas yra visa ko valdovas, o Mnemosinė – atminties
deivė. Vadinasi, tavo atmintyje jau turi būti tavo kryptis. Atmintyje, tavyje
įdėta turi būti, tu turi atsiminti. Kaip sako Platonas, žmogus, prieš ateidamas,
viską turėjo, paskui viską užmiršo. Tai tu neturi užmiršti. Talentingas, mūzų apdovanotas
žmogus laiko atmintyje tai, kas jam...
Tai
gal genuose?
Na, sakykime genuose.
Iš kažkur
giliai turi ištraukti.
Bet čia labai tikslu – atmintis. Ko nėra atminty, to nėra
ir minty. Mes mąstom, ką turim. At-minty.
Gražu.
Dar paaiškinkite kitą dalyką. Prasmingas gali būti tik kryptingas procesas. Štai
garso linija, intonuota ji įgauna prasmę, yra prasminga. Jeigu dabar
pagalvotume apie visa, kas čia vyksta, apie visą pasaulį – ar jis jums atrodo
prasmingas?
Jis kryptingas, nes vis tiek kažkas vyksta, kažkas juda.
Bet tai nereiškia, kad jis prasmingas. Kryptingas dar nereiškia prasmingas.
Nebūtinai,
taip. Tai būtina sąlyga, bet nepakankama. Taigi, kad kryptingas, jūs neabejojate,
o dėl prasmės?..
Užtai, kad čia laikas. Prasmė yra kokybinė sąvoka.
Kryptingas yra kiekybinė sąvoka, laikas... Su laiku mes nieko negalime padaryti.
O su savimi galime, bet nedarome, nes nepajėgiame arba nenorime...
Taip,
čia skirtingi dalykai. Savo gyvenimuose, savo veiklose galime norėti arba
nenorėti. Svarbu, ar mes suvokiame kryptį ir ar pasiekiame prasmę. Bet kaip,
jūsų manymu, yra su Visata, su pasauliu, su viskuo? Ar tai turi kokią nors
prasmę?
Šito, man atrodo, niekas nežino. Čia yra jau Dievo
klausimas. O Dievo klausimas yra absoliuti paslaptis žmogaus protui. Suprantate,
labai gražu visos religinės šventės, jos mobilizuoja, legenda apie Kristų ir
taip toliau – viskas tvarkoj. Bet vos mes prieiname prie pirminės priežasties –
ir viskas, taškas. Taip yra, tenka su tuo susitaikyti. Didžiausi protai priėję
prie to pasakė: čia yra taškas. Tu gali su laideliais žaisti, telefonus
išradinėti. Žaisk tu čia ką nori, o ten – viskas. Neįmanoma.
Aš, pavyzdžiui, žiūriu į gėlės žiedelį – iš nieko šitoks
grožis, simetrija, harmonija! Net šiurpas kartais eina. Kur čia žmogelio
protui, Dieve mano...
Skaitau, pavyzdžiui, kokį Heideggerį ir ką nors suprantu,
ką jis norėjo pasakyti, – taigi kokia laimė, Viešpatie! O Heideggeris skaitė
kažką kitą... Jis yra labai gerai pasakęs: „Nėra jokios mano filosofijos, aš
tiktai aiškinuosi, kas ta filosofija.“ Heideggeris tiktai aiškinasi!
Anaksimandras pasakė kelis žodžius, o jis dėsto, išlukštena. Kodėl yra kažkas,
o ne niekas? Tikrai, o kas tas niekas yra? Kas yra materija? Materijos nėra.
Kas yra materija?
Iliuzija.
Gerai, šiam kartui ir mes padėkime čia tašką.
Klausykite, pripliurpiau aš čia visokių nesąmonių...
Kokių
nesąmonių? Kaip tik labai gerai kai ką paaiškinote. Ačiū!
3 komentarai:
Neįtikėtina ! Koks gilus žmogus .Ačiū
Ačiū
Nieko nesupratau. Matyt, kartais geriau groti, negu kalbėti.
Rašyti komentarą