Miltiadas: „Likimas baudžia už lakimą“

 

Na, būk sveikas, Dily!

Būkite pasveikintas ir jūs, garbusis Miltiadai. Su artėjančiu gimtadieniu!

Kad pavardę pasikeitei – pagarba. Moteriškėji. O kad „Volvo“ atvairavai – gėda.

Jums labiau prie širdies buvo „Toyota“?

Ne tik. Gėda todėl, kad padorus žmogus pasveikinti mielo bičiulio eina pėsčias. Be to, kiniškas „Volvo“ vis labiau primena „Volgą“.

Šiandien nebevairuosiu. O jūs vis randate progą papolitikuoti. Ar skaudu, kad niekas nepastebėjo užpernykščio jūsų pasiūlymo valdžią rinkti per loteriją?

Sieksime daugiau. Chavierą Milėjų argentiniečiai išsirinko senobiškai, bet netrukdo jam skersti biurokratų.

Argentina, regis, jau atsispyrė nuo devintojo pragaro žemutinio dugno. Nebeturėjo, ko prarasti. O ką pasiūlytumėte Lietuvai?

Na, pirmiausia – iki dugno!

Lietuvai siūlau vietoje keturiolikos palikti dvi ministerijas: Vidaus ir Užsienio reikalų. Pirmajai vadovautų ministrė pirmininkė, antrajai – prezidentė.

Dar pageidauji ko nors paklausti?

Gal žinote, kaip pasiekti taiką Palestinoje?

Žinau. Visi privalo sutikti, kad žydai turi teisę ten gyventi. Tai – jų vieta Žemėje. Laikantieji šį izraelitų norą bibline haliucinacija klysta. Atsisakius užmačių nuskandinti žydų valstybę jūroje, prasidėtų šneka.

Na, už taiką!

Gal jau susitaikėte su Mo?

Absoliučiai. Vaikštau kaip į darbą. Man patinka, kad jie stengiasi. Fasadą nusibalino. Parodų reklamos gražiai išmoningos. Toks tipiškas privatus Vilniaus vaikų darželis: ankštas, brangus, šūdmalingai ambicingas ir itin socialiai atsakingas. Užeinu vidun, apsidairau – na, visiškas stasys, bet pasižiūriu įdėmiau – ne, yra daugiau! 

Kiek mums grėsmingas dirbtinis intelektas?

Mums – negrėsmingas, nes mes gi – skaitytojai. Visų čiatų ir džipiti galia, taipogi grėsmė, kyla iš greitojo skaitymo. Jie mikliai viską perskaito, todėl pavojingi neskaitantiesiems, net jeigu šie – rašytojai. Pamatysi – atskirtis tarp paskaitančiųjų ir neskaitančiųjų vis ryškės, nes dirbtiniai intelektai išgrynins jų vertės visuomenei skirtumus.  

O kaip pamatuoti žmogaus vertę visuomenei?

Aišku, kaip – pagal sumokėtą gyventojų pajamų mokestį. Turėtume viešai reitinguoti GPM mokėtojus ir parodyti, kad paskaitantieji pirmauja. 

Na, už skaitytojus!

Ką vertinga neseniai perskaitėte?

"Hekses". Toji Agnieszka – tokia Pelevino ir Aškinytės hibridė. Maištinga ir slogi paskutiniųjų Europos pagonių dvasia išvirsta į žaliąjį postmodernų feminizmą. Įdomu.  

O iš lietuvių?

"Mylimus kaulus". Bravissima.

"Grybo sapnas" neužvaldė?

Ne. Čiagi ne lietuviška knyga, o užribinė postlietuvybė. 

Rastauską pažinojote?

Pusiau. Jį mažai kas pažinojo. Užtat RoRa pažinojo visus, net vienaragį Okmaną (ne Ohmaną!). Brūkštelėjo prieš Jonines, pasigyrė: „Spaudžiau dešinę milijardieriui!”

Na, telydi šviesa!

Rolandas dalyvavo mano gyvenime taip, kaip niekas kitas. Nepakeičiamas. Aplenkė ir paliko pompėjinę kiaurymę. Mane likimas baudžia už lakimą.

Prisiminkite dar ką nors iš judviejų žygių.

(Giliai atsidūsta) Klausyk. Po kasmetinio rauto pas ambasadorių užsukame į mano irštvą. Susileidžiam dar porą Markowitsčių, Rolandas fotografuoja etiketes, kažkam siunčia. Kuriam grand planus. Išlaižom grapą, išlydėti jėgų nebeturiu, iškviečiu jam boltą į Smilčių gatvę. Svirduliuoju, ieškodamas migio, tvarkau neatidėliotinus reikalus. Prieš nusmigdamas pastebiu praleidęs draugo skambutį. Susisiekiu, klausiu: „Kaip grįžai? Viskas gerai?“ „Ne, viskas blogai“, - graudžiai konstatuoja laureatas. Pamiršo pas mane lietpaltį su namų raktais kišenėje.

„Burberry“?

Gal. Man kundalinis sukilo, užsuku gelbėjimo operaciją – kviečiuosi pavežėją, surandam Roriką, svyruojantį po nuosavu krūmu, atiduodu lietpaltį, suku atgalios. O bolteris, anuomet jie dar lietuviškai kalbėdavo, juokiasi: „Užsienietis paltą prapiso?“

Ne vietinis, tikrai.

Rytą parašau Rolandui, tas iškart: „Gatavas pavadinimas novelei!”

Na, už jį!

Dar susilažinę likome.

Dėl ko?

Dėl Dagio – taps jis VU rektoriumi, ar ne.

Begaliniame pasaulyje visi taps viskuo. Tik kada? Šioje kalpoje?

Ramiai. Mes su Roriku kirsdavom be išlygų. Iki 2033 metų rugsėjo 1-osios.

Na, už Dagį!

O jeigu ne?

Šioje kalpoje neatspėtum, todėl pasakysiu. Jeigu ne, tada RoRa veža mane su dama į operą Aix de Provence.

Nemenki statymai.

Pardavęs namą, jis pratinosi prie turtuolių rūpesčių: du butai, indeksų portfelis, dailės kolekcija...

Įpėdinių turėjo?

Nemanau. Paveldėtojų – taip. Sako, sūnus atsiradęs.

Būtinai. 

Vienas Rastauskas turėjo nueiti nuo scenos, kad į ją įžengtų kitas. Na, už sūnus!

Bet pasiaiškink, kodėl nepaskyrėt Rorikui „Antanuko“ premijos.

Nepatekau tarp rinkikų. Beje, Rolandas – pernykštės komisijos pirmininkas, beveik premijos krikštatėvis, karštai palaikęs jos motto “Už negrožinį knygos grožį.”

Turėjot pavadinti „Už autobiografinę ir literatūrinę eseistiką.“ Kmita, Rastauskas, Žiūra, Tapinienė, Daujotytė, Rudžinskaitė... Černiauskui gresia Murakamio prakeiksmas.

O "Diseris" gražus, ne veltui alternatyviuose gipsiniuose apdovanojimuose jį nominavo tarp romanų. Su grožiu nepasiginčysi, estetas dendis tai žinojo geriausiai. Na, už grožį!  

Pan przewodniczący tuščiai baiminosi, kad lietuvių literatūros istoriją rašo ne jis, o feminisčių ir lesbiečių klanas, paniekinęs „Veneciją“. Su „Bronza“ tikėjosi atsigriebt.

„Bronzoje“, kaip ir „Stalčiuose“, jis atkartojo anksčiau aprašytus pasaulius ir teritorijas. Proveržį turėjęs garantuoti „Derekas“.

Tiesa, likimas plaka ir už kartojimąsi. Bet klasikinis šnipų romanas sintetinio intelekto amžiuje – niekai.   

O kas – ne niekai?

Rorikas būtų atsakęs – laimėti! Viskas dėl pergalės. O aš pasakysiu kitaip. Tuoj. (Galvoja)

Kodėl kraujažolė žalia, o džiaugsmas plikas? Nelauk atsakymo, tik klauski ir klausykis.  

Na, už džiaugsmą!

Ačiū, pradžiuginote. Gal apibendrinsite?

Voilà – žygiuojam!

(Atsistojęs žygiuoja aukštai keldamas kelius ir deklamuoja.) 

Jūs nepatikėsit –

Vieną žvarbų rytą

Niektauza ir Niekpeza

Vilniuj susitiko.

 

Jie ant tilto rymo,

Ilgisi skulptūrų.

Rypauja dėl Krymo,

Reguliuoja žiūrą.

 

Intelektualams

Nėr čia ką daryti.

Noris arba lakti,

Arba keistis lytį.

 

Tarė ir padarė

Du seni draugai.

Lytimis pasikeitė –

Tuoj visiems ragai!

 

Tik ir vėl pakišo

Jiems kanopą velnias:

Lytys spėriai tirpsta,

Šlapios liko kelnės.

Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais mąstytojais rasite knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis", "Laiko juosta jų žvilgsniais" ir "Begalybė jų mintimis". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt