Pradėkime nuo atsakymo į tradicinį Gimtadienio klausimą: kas geriausia per metus ištiko?
Ištiko ilgaamžystė.
Tik šiemet?
Tik. Anksčiau ištiko senatvė, o šiemet suvokiau, kad nebe
senstu, o tik ilgaamžėju. Kaip ir klimatas: ne prastėja, o kinta.
Vis taip pat kabinėjatės prie žodžių?
Kas, jei ne aš? Kada, jeigu ne dabar?
Praktikuojate lyderystę?
Adaptyviąją. Neaprašėte tokios su Alisa, tai Pauliui su
Egle teko spragą užlopyti.
Kuo ji ypatinga?
Prie aplinkybių adaptuojasi pats lyderis. Buvo komikas,
tapo karvedžiu. Pavyzdžiui.
O jūs?
Buvau senolis, tapau ilgaamžis. Buvau bibliofilas, tapau
bidiofilas.
Kaip tai įmanoma?
Perskaičiau Bidijos Dandarono „99 laiškus apie meilę ir
amžinybę“. Štai, kuri knyga yra verta Antanuko premijos „už negrožinį grožį“.
Nesumojai?
Nedirbau komsijoje.
O kas dirbo?
Komisijos sudėtis itin slapta.
Pasakyk, nemandravok. Numirsiu, jei nepasakysi.
Laureatas, redaktorė, istorikas, kompozitorius
ir libreristė.
O, vargeli! Nemoki nei naudotis padėtimi, nei susirasti
draugų, nei daryti jiems įtakos.
Pamokykite.
Voilà.
Užsimanei būti įtakdarys – mąstyk kaip juokdarys.
Iškart aiškiau.
Aiškumas – klausančiojo priedermė. Apie ką kyla minčių?
Apie vartotojų kainų indeksą.
Neblogai. Vartotojų mąžta – jų kainos kyla.
O jūs kokia tema daugiausia mąstote?
Pamatine, kaip visuomet. Kodėl aš vis dar p*****i?
Ir kodėl gi?
Prigimtis patvarkė taip, kad žmogiška sueitis – neestetiškas,
nevėkšliškas, nakties tamsos tevertas aktas. Grožis ir potraukis svaigina tik
tol, kol atveda prie aistrų objekto. Įsivaizduok, kad gamta prisakė mums
šlapintis tik tam tikroje vietoje, prie kurios skubėtume lankstais ir kilpomis,
o prisiartinę atidėliotume malonumą kiek įmanydami ilgiau. Ir vis tiek kažkurį
akimirksnį suspazmuoja neišvengiamybė, kurios joks poetas nepajėgia padoriai
aprašyti, o dar po akimirksnio laimės kerai išsisklaido. Sočiai sukaupęs išminties, suvokiu, kad ši laimė tėra proto iliuzija, tačiau tebesu silpnas
žmogus, todėl vis dar p*****i.
Supratau, kad Pelevino transhumanizmą įveikėte?
Absoliučiai. Su BG svertu.
Pacituosite?
Pasaulis man šaukia:
„Ei, ko čia sėdi sustingęs?!
Juk artėja audra,
Sudarkysianti esmę būties.“
O aš atsakau:
„Koks tu, pasauli, juokingas!
Taip, artėja audra. Ji – iš manos savasties.”
Ačiū.
Į sveikatą!
Internete neplatintų pokalbių iš esmės rasite knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis" ir "Laiko juosta jų žvilgsniais". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą