Atėjau vedamas tikslo pasikalbėti ir
surašyti tekstą. Jei pavyktų, trumpesnis jo variantas atsirastų internete, o
ilgesnis – gal kokioje knygoje.
Kaip smagu, kad kažkas dar
rašo. Aš išvis tuos popierinius dalykus labai mėgstu. Žmonės sako, greitai
knygos iš viso išnyks, kam čia jų reikia, yra internetas, o man knygos kvapas
ir jos faktūra... Vien palaikiusi patiriu malonumą. Jeigu knygas eliminuosime,
tapsime tokie robotai: tiktai žiūrim į monitorių ir kažką darom.
Matyt, ne šito amžiaus žmogus
esu. Manau, esu iš kokio XVIII-XIX amžiaus, visus dalykus kitaip suprantu. Daug
dabar vykstančių dalykų apskritai nesuprantu, nes man atrodo, kad žmonės turėtų
bendrauti kitaip, apsikabinti kitaip, draugauti kitaip, maitintis kitaip... Bet
tai yra kiekvieno pasirinkimas. Aš gyvenu taip, kaip man patinka.
Nuostabu. Apie tai ir pasikalbėkime.
Šiandien yra XXI amžius, 2021 metai, kovo 23 diena. Taip mes vadiname šią datą.
Štai susitinkame Raseinių gatvėje, kalbamės, ir man įdomu, kaip jūs save
suvokiate, kas jūs tokia, kuo jūs save laikote?
Čia sudėtingas klausimas.
Lietuvių kalboje žodžio, atitinkančio tai, ką aš darau, nėra. Aš kol kas
neradau. Jeigu reiktų įvardinti lietuviškai, tai tikriausiai aš turėčiau būti
žiniuonė – ta, kuri žino.
„Ta, kuri žino.“ Man patinka.
Nes ragana... Žmonės iš karto
įsivaizduoja baisią, seną moteriškę, kuri daro juodus dalykus, skriaudžia
žmones, valgo musmires ir visa kita. Na, yra stereotipas (kurį, aš manau,
įdiegė katalikų tikėjimas), kad žmonės, kurie žino kažką kitaip, automatiškai
yra blogi.
O ką jūs žinote, Lara?
Na, žinau, kad mažai žinau. Aš
vis mokausi, visą gyvenimą. Raganavimą praktikuoju jau 20 metų, nors turbūt –
daugiau, nuo vaikystės, ir visą laiką mokausi: tai pas šamaną, tai pas kokį
magą, tai dar kur nors. Nes man įdomu. Jeigu žmogus sako: „Aš viską žinau“,
vadinasi, viskas, dėk ant jo kryželį, tas žmogus baigtas, jo vystymasis
baigėsi, jis turi išeit. Man viskas yra įdomu.
Prasidėjo tikriausiai nuo
chiromantijos ir nuo mano tėvelio, kurį labai mylėjau, Ramojaus Petrausko. Jis
anksčiau buvo žinomas, nes užsiiminėjo kultūriniais ryšiais. Dabar apie tai
nešnekama, nes laikai pasikeitė ir visi, kas gyveno tais laikais, yra neigiami,
su neigiamu atspalviu. Bet jis buvo be galo doras žmogus ir aš jį labai
mylėjau.
Jo matematikos mokytojas –
tėvas mokėsi gimnazijoje Panevėžy – padovanojo chiromantijos rankraštį. Tėvas
buvo jau garsus, tas žmogus, matyt, būtų norėjęs išleisti knygą, o tuo metu
ezoterinių knygų, aišku, niekas neleido, tai jis atnešė tą rankraštį ir
padovanojo mano tėvui. Tai buvo tiesiog mašinėle spausdinti du tomai jo paties
tyrinėjimų, remiantis kažkokia užsienio literatūra. Mano tėčio tai nelabai
domino, ir rankraštį atidavė man, sako:
„Nori? Imk.“ Man buvo gal penkiolika, gal septyniolika metų, nepamenu.
Aš jau anksčiau, nuo pat
vaikystės, visokius regėjimus matydavau, visada buvau balta varna mokykloje.
Esu netyčia užhipnotizavusi mergaitę, kuri kaip stovėjo, taip ir nukrito ant
betoninių grindų.
Įspūdinga. Kaip jums tai pavyko?
Mes, vaikai, pasakodavome
baisias istorijas: eini į tamsų kambarį, jame juodas karstas – na, tokie
vaikiški žaidimai. Bet, matyt, mano energija buvo stipri, o ji – gan imli
mergaitė. Aš ėjau, ėjau, o ji stovėjo – plymt ir nukrito. Pasitrynė galvą – nieko,
o paskui dingo iš mokyklos. Vėliau išaiškėjo, kad ji patyrė sukrėtimą.
Sužinojusi nutariau, kad gal su hipnoze reiktų baigti, kad nepakenkčiau
žmonėms. Aišku, čia vaikystė.
Kai pradėjau nagrinėti aną
chiromantijos knygą, man tai pasirodė labai gyva ir įdomu, nes rankų linijos
yra žmogaus proto atspaudas. Kai vaikas ateina į šį pasaulį, tiksliau, kai dar
yra pilve trijų mėnesių, jis neturi blakstienų, bet turi rankų linijas, ir jos
skiriasi nuo tėvų. Man tai pasirodė labai įdomu ir aš pradėjau nagrinėti
draugų, klasiokų, tėvų rankas. Pasakydavau, ką matau, ir visi: „Kas čia
darosi?“ Paskui mečiau, vėl ėmiausi. Tuo metu atrodė, kad ta raganystė yra
keistas dalykas, tai aš niekam nesigirdavau, tik jeigu draugai ar kursiokai
prašydavo, aš pažiūrėdavau jų rankas. O jie sakydavo: „Tai aišku, tavo tėvas
saugumietis, žino, ką mes veikėme, ir tu čia mums...“
O ką tokio jūs žinodavote, kas jiems
darydavo įspūdį?
Na, aš pasakydavau vaikystės
ligas, charakterį, temperamentą, kada kas nutiko, kada kokie žmonės išėjo. Iš
rankų labai daug matosi, netgi tai, ar žmogus, pavyzdžiui, vaikystėje
masturbavosi. Tiesiog imi ir pasakai.
Na, dėl šito ir į delnus žiūrėti
nebūtina...
Mano dabartinis vyras, kai jo
ranką perskaičiau, tikrai galvojo, kad aš apie jį kitur pasiskaičiau,
sužinojau, ir paskui labai ilgai slėpė rankas prie savęs, kaip sakoma. Bet man
tai atrodė paprasta... Na, žinau ir žinau.
Ir pritaikote. Mokėtės aukštojoje?
Baigiau menotyros studijas
Dailės akademijoje. Dabar turėčiau magistrą, penkerius metus atsimokiau, bet
tuo metu dar nebuvo tokių laipsnių. Ir supratau, kad aš ne ten esu, kad
nenoriu.
Nagrinėjau senąją dailę, man
patiko senoji dailė. Naujosios aš nesupratau, man ji atrodė negili, nedvasinga
ir aš jos nejaučiau. Kai reikėjo kritikos straipsnius rašyti, mane tai erzino,
nes visi tikėjosi, kad išaukštinsiu kokią nors surūdijusią vinį, gulinčią ant
gatvės, o man tai atrodė beprasmiška.
Mano baigiamasis darbas buvo
psichologinio ryšio tarp šventųjų atkūrimas Kotrynos bažnyčios interjere:
atstatyti, kur kas stovėjo ir kodėl stovėjo. Man įdomiausia buvo ne pats menas,
bet kodėl žmonės tuo užsiėmė ir kaip jie buvo susiję. Aišku, niekas nesuprato,
ką aš ten norėjau pasakyti, net recenzento neradome, nes tema labai keista.
Paskui aš dar stengiausi padėti atstatant bažnyčią, siūliau pasinaudoti mano
medžiaga, bet man pasakė, kad niekam tai neįdomu, galiu pasilaikyti sau. Nors
net pinigų už tai neprašiau.
Pagalvojau, kad tikriausiai
neverta pramušinėti galva sienos, verčiau užsiimsiu magija, kuri mane labiausiai
ir traukė. Nusprendžiau, geriau padėsiu žmonėms, kažkaip patarsiu ar
nukreipsiu, negu užsiimsiu tuo, kas man visiškai nepatinka ir ką laikau
beprasmišku. Taip ir prasidėjo po truputį.
O paskui gyvenimas taip
prispaudė, kad supratau: arba aš tai darau, arba man bus blogai. Taip tos
anapusinės jėgos veikia: jeigu tave pasirenka ir tu nesupranti, tai vieną kartą
tave stumteli, kitą kartą truputį stipriau stumteli, o trečią kartą gauni per
galvą taip, kad maža nepasirodo. Ir kai tik tu ateini į savo kelią, viskas
išsilygina, išsitiesina ir pradeda eiti taip, kaip reikia.
Tai jūs dabar tuo keliu ir einate?
Taip. Man patinka.
Koks tai kelias?
Iš pradžių buvo vien
chiromantija ir chiromantija. Paskui atsibodo. Kodėl? Nes žmonėms šito
nereikia. Aš surašydavau tokias rankų studijas, apie 60 puslapių rankraščio,
būtent rankraščio, kad žmogus gautų mano energetiką, mano gerus palinkėjimus.
Tai buvo labai sunku. Vis rašiau, rašiau, rašiau kelis metus, ir mane pradėjo
nuo to pykinti. Supratau, kad dažnas žmogus nieko nekeis, jam nerūpi. Taip, jis
sumokės pinigus, viskas labai gerai, faina,
pasiskaitys, gal kažką įsimins, gal... O aš atiduodu dalį savęs.
Ir pagalvojau, kad man tai
nebeįdomu. Nes aš pradėjau matyti ne rankas, ne linijas, ne teoriją, o kažką
kiaurai. Įvyko toks lūžio momentas: žiūriu į ranką ir galiu į ją nebežiūrėti,
nes ir taip žinau, ką žmogui pasakyti. Tada pagalvojau: ar tikrai žmogui
chiromantijos reikia? Ir pasidėjau ją šalia kitų dalykų – šalia kortų, šalia
numerologijos, šalia aiškiaregystės, – imu ranką ir pasižiūriu, ar yra prasmės
tai sakyti. Jeigu matau kažkokias ligas, dėl kurių reikia žmogų perspėti, – gal
nueik, pasitikrink, – tai aš jį perspėju, nes žmogus gali kažką pakeisti. Bet
jeigu iš rankos matau, kad žmogus nieko nekeis, nieko nedarys, kokia prasmė
mėtyti energiją? Tiesiog man tai neįdomu. Aš darau tai, kas man įdomu. Jeigu
man nebeįdomu, vadinasi, nebeįdomu.
Jeigu nebeįdomu, tai nieko nebus. Išgirdau
keletą dalykų: pirmiausia, jūs žinote ir galite pasakyti praeitį: kas žmogui
nutikę arba koks jis buvo...
Galiu, bet stengiuosi
nesakyti. Žinot, kodėl? Todėl, kad praeitis yra mirtis. Kai mes žiūrime į
praeitį, mes ją pasiimame. Ypač visi nešasi negatyvią savo praeities patirtį.
Akcentuodami praeitį, mes ją paimame, pastatome į dabartį ir išgyvename iš
naujo. Tada ateitis neateina, nes žmogus nuolat gromuluoja savo praeitį. Aš
galiu matyti, kas buvo, bet kokia prasmė sakyti? Geriau pasakysiu žmogui: „Būk
čia ir dabar. Taip, tu turi negatyvo, kuris tau trukdo. Tai galima išvalyti,
nuimti, atlikti tam tikrus ritualus, kad palengvėtų, kad apnašos išsivalytų.
Bet nežiūrėk į praeitį, nes tai nieko tau neduoda.“
Na ir kas, kad aš žinau savo
praeitus gyvenimus? Kiekvienas gyvenimas, kuo seniau, tuo sunkesnis buvo. Ir
kiekvieną kartą iš naujo gimusi, aš vis geriau gyvenu, žinoma, jeigu gerai
elgiuosi ir manęs nepasiunčia „kartoti kurso“. Na, taip, aš žinau, kiek kartų
mane degino, skandino, dar kažką darė žmonės, kurie kitame gyvenime jau tapo
mano draugais ar giminėmis. Kam nešiotis tas nuosėdas? Juk tokia atmintis,
negatyvioji pusė lengvai gali iš nugaros užeiti, būtent taip ir veikia, – kam?
Aš pasakiau: ne, man to nereikia. Aš tas duris uždariau ir stengiuosi
nežiūrėti. Ir kitus atkalbinėju nuo to.
Kodėl žmonės prašo pasakyti
praeitį? Nes nori įsitikinti, kad aš tikrai nemeluoju.
Taip, aišku.
Jeigu žmogus ateina
galvodamas, kad aš meluoju, tegul jis pas mane neina. Čia jo problema. Jeigu
nepasitiki žmogumi, jis tau niekuo nepadės. Jeigu ateisi, tikrinsi, juoksiesi –
tai nesuveiks. Kam man to reikia? Yra žmonių, kuriems aš galiu padėti ir jie
pas mane ateina. Jeigu aš negaliu padėti žmogui, kas nors kitas padės.
Gerai. Taigi, jūs žinote praeitį, nors
galite į ją nežiūrėti, tačiau ką tik išgirdau kitą dalyką – jūs žinote, kaip
padėti žmogui?
Na, aš manau, kad apie kai
kuriuos dalykus žinau šiek tiek daugiau negu patys žmonės, kurie ateina. Aš
nežinau visko, bet aš šiek tiek daugiau žinau, kaip su kuo nors tvarkytis,
sakykime. Jeigu žmogui reikia ir jis paprašo, aš jam padedu. Bet jeigu neprašo,
aš niekada nepadėsiu, nes laikausi magijos taisyklės: neprašo – nepadėk,
paprašė – tada padėk.
O kur čia magija? Atėjo žmogus, jam sunku.
Gal jis yra patyręs traumų, nešiojasi nuoskaudų. Kitos doktrinos žinovai
analizuotų jo vaikystę ar kūdikystę, ieškotų gimdymo traumų, o gal tyrinėtų
auklėjimo ypatumus, santykius, sapnus. O jūs padedate ne kaip psichoterapeutė,
jūs veikiate savo metodu. Tai – magiškas metodas?
Šiek tiek, aišku, čia yra ir
terapinių dalykų. Vieniems žmonėms užtenka mano pozityvios energetikos ir
pokalbio, kad pamatytų, kas jiems trukdo, ir pradėtų su tuo tvarkytis. Kartais
užtenka gerų žodžių, nes niekas gi jų nesako. Visi diagnozuoja, o aš niekada
nepasakysiu, kad žmogus yra ligonis. Visi mes pacientai, kaip sakoma, visus
uždaryk, ir visi žinos, už ką. Bet iš esmės mūsų žmonėms labai trūksta gerumo
ir nesunorminto bendravimo, šilumos.
Būna juokinga, kartais net
įsižeidžiu, nes ateina mano sūnaus amžiaus mergina ir sako: „Žinai, aš pas tave
ateinu kaip pas močiutę pasiguosti.“ Galvoju: „Hm, dar nenorėčiau būti močiutės
amžiaus, ypač suaugusiai merginai.“ Bet aš suprantu, kad ji nuoširdžiai sako:
„Man pas tave gera.“ Man atrodo, tai yra svarbiausias dalykas, nes žmogus
pasitiki, atsipalaiduoja, pats pradeda klausytis, ką kalba, neįsitempia, tarsi
būtų atėjęs pas terapeutą ar gydytoją, kuris jam dabar kažką diagnozuos. Mes
tiesiog šnekamės. Ir toks šnekėjimasis, kaip ir knygos, šiuo metu, labai keistu
metu, kuriuo mes gyvename, savaime yra terapija. Žmogus praktiškai pats su
savimi šnekasi, o aš jam padedu taip, kaip moku. Kiek matau, visai neblogai
pavyksta.
Bet tai – dar ne magija. Būtų įdomu
išgirsti, kaip jūs...
Kaip aš tai darau?
Jūs gi ne tik kalbatės. Yra kažkas
daugiau. Ką jūs pasitelkiate ir kaip tai veikia?
Būna įdomių dalykų. Kartais
žmogus ateina dėl visai paprasto reikalo, pavyzdžiui, moteris sako: „Į mane
nežiūri vyrai. Padaryk, kad žiūrėtų.“
Normalus prašymas.
Taip, visiškai. Suprantate,
energetiškai atrodo taip: žmogus sėdi stiklainyje. Jis viską mato, bet
kiekvienas jo nerealizuotas ketinimas kaip nešvari vata krenta į tą stiklainį.
Štai jis kažko norėjo, bet tuo momentu neįgyvendino, ta jo idėja užrūgo,
pasidarė nešvari vata – klingt į stiklainį. Ir ta nešvara pradeda kauptis. Eina
žmogus, galvoja: „Kodėl jai taip sekasi: graži, jai viskas gerai...“ – klingt
pavydo žiupsnis... Ir per tam tikrą laiką stiklainis prisipildo tokia nešvaria
vata. Per ją nei pats žmogus gali matyti, kas su juo vyksta, nei kiti gali jį
matyti.
O jūs matote tą stiklainį?
Taip, tas stiklainis yra lyg
žmogaus kokonas.
Kokio dydžio?
Per ištiestas rankas – tai
mūsų neliečiamas laukas, kuriame gyvename. Ir visas tas laukas tampa, sakykime,
aš jį matau kaip tokį klampų kisielių, į kurį įkiši ranką, ištrauki, bet
skaidrumo nėra, nebėra žmogaus švytėjimo. Ir tada, aišku, pradeda nesisekti
darbe, moterų nemato vyrai, vyrų – moterys, žmogų lydi barniai ir visa kita.
Nes jis gyvena užterštoje vidinėje erdvėje.
Ir jūs iškuopiate nešvarumus?
Aš ritualiniu būdu imu ir
tiesiog išvalau tą stiklainį, žmogus tampa matomas ir kitiems, ir sau, jis
pasijunta gerai.
Ar tai yra kažkas baustina?
Kai kas sakytų, kad negalima maginiu būdu kištis, tačiau aš manau, jeigu tai
darau su gerais ketinimais, jeigu pats žmogus prašo ir jam nuo to pasidaro
geriau, aš turiu tai padaryti. Jeigu neprašys, sakysiu: „Na, tau patinka ten
sėdėti, toks tavo pasirinkimas.“ Negaliu nieko versti. Žmogus turi pats
suvokti, kad jam šito reikia.
Labai gerai. O kai stiklainis valomas nuo
teršalų, jį gi ne pats žmogus valo ir ne jūs valote?
Ne, ne.
Kas ten valo?
Kaip jums pasakyti?.. Aš matau
Dievą, tą, kuris mus visus sukūrė. Jisai neturi vardo, neturi Bažnyčių,
konfesijų – visa tai jau antrinis lygmuo. Jis yra visa ko Kūrėjas. Aš jį matau
kaip tokias auksines daleles, pripildančias mane gėrio, šviesos, bet negaliu jo
įvardinti, į kažkokią formą įdėti. Aš taip matau. Kiekvienas mato savaip.
Žmonės, kuriems patinka budizmas, katalikybė, stačiatikybė ar dar kažkas, sau
identifikuoja tą jėgą kažkaip kitaip. Bet iš esmės taigi niekas nesikeičia.
Na, gerai, tai jūs matote Dievą taip, kaip
matote...
Aš matau tą kuriančią energiją
ir prašau jos pagalbos, kad, pasitelkiant mano rankas ir mano žinias, žmogui
pasidarytų geriau. Jeigu man neleidžiama, aš to nedarau. Būna žmonių, kurie
patys prisidirba ir turi išmokti karmines pamokas. Tada man sakoma: „Ne, tu
negali to daryti. Žmogus pats kaltas, jis turi išmokti pamoką.“ Jeigu aš
padėsiu, jam palengvės, bet jis išvengs pamokos ir gaus dar sunkesnę, o po to
dar sunkesnę. Ir aš liksiu kalta, nes įsikišau į karmos dėsnius. Tada sakau:
„Atsiprašau, bet tikriausiai aš nesu žmogus, kuris gali jums padėti.“ Taip būna
retai, paprastai energetiškai panašus pritraukia panašų ir pas mane ateina
žmonės, kuriems aš iš tikrųjų galiu padėti. Tie, kuriems negaliu, labai retai
ateina, na, pasitaiko: iš įdomumo, iš smalsumo. Bet pas mane tokių labai mažai
užsuka, gal aš turiu kažkokią apsaugą, filtrą? Ateina tie, kurie pasitiki ir
kuriems aš iš tikrųjų galiu padėti. Ir mes po to tampame draugais, šiaip
magijoje tai nelabai toleruojama, bet, matyt, aš nemoku kitaip, aš vis tiek per
savo širdį einu į tuos žmones. Nemoku kaip psichologai atsiriboti ir šaltai
sakyti, kad man visiškai vienodai, kaip jiems ten bus. Nemoku ir tikriausiai
neišmoksiu.
Aš paskui dėl to kenčiu, nes
per emocijas kartais prisitraukiu svetimų dalykų. Kai valau žmogų, pavyzdžiui,
jeigu jam akis skauda, ir man eina skausmas per akis. Ar per pilvą, per krūtinę
– aš viską per save praleidžiu. Tai nėra labai gerai. Paskui man pačiai tenka
valytis, ritualais atstatinėti, mantras šnekėti, kad nusiimčiau svetimą dalyką
nuo savęs. Bet yra, kaip yra. Tikriausiai aš tokia neteisinga ir liksiu.
Paminėjote Dievą, o paskui – karminius
dalykus ir mantras. Ar tai sutelpa į vientisą tikėjimą?
Anksčiau tiesiog ieškojau,
kuris tikėjimas man yra priimtinas. Bet supratau, kad iš esmės visi egregorai,
Bažnyčios, visi ima sau kažkokią naudą, ima energiją iš tavęs, bet mainais
nieko negrąžina. Jie tiesiog pasiima. Jeigu tu esi labai vertingas egregorui,
tu kažką gauni, o jeigu esi eilinė „kraujagyslė“, tiesiog iš tavęs paima ir
tiek. Ir aš pagalvojau, kad man tai yra neįdomu.
Prisijungti prie bet kokio
egregoro galima ir ritualiniu būdu. Galbūt kam nors labai nepatiks, bet aš
bendrauju praktiškai su visom religijomis. Jeigu ateina stačiatikis ir jam svarbu
– štai, pas mane yra ikonų skyrelis. Tai, ką turiu jam pasakyti, pasakysiu per
simbolius, kurie jam brangūs. Jeigu žmogus supranta jogą ar budistinius
dalykus, ar Vedas – man pagal savo pasaulėžiūrą artimesnės Vedos, – aš eisiu
per tai. Jeigu žmogui svarbu, sakykime, pagoniški dievai, gamta – man tai irgi
artima. Tiesiog savyje atidarau kanalą, kuris geriausiai gali padėti.Visi mes
susiję su gamta, betgi neįvardiname, kad mes visi esame druidai. Tai išmanydama
daugiau šitoje srityje, kaip prisijungti prie gamtos, kaip žmogui padėti, aš
per tai ir veikiu.
Jeigu žmogus nori melstis, nes
jis kito kanalo nepriima, blokuoja, tada darau ritualus, susijusius su
maldomis. Pasieksiu tą patį, bet jis atsivers, jis nesipriešins, ir galėsiu jam
padėti. Jeigu sakysiu: „Ne, tavo tikėjimas netinkamas, aš čia dabar arabiškus
užkalbėjimus šnekėsiu“, jis išsigąs, užsidarys, ir mano žodžiai jo nepasieks.
Manau, kad reikia elgtis
draugiškai. Esu prieš karus tarp visų religijų ir prieš sakymą, kad vieni yra
geri, o kiti – blogi. Iš esmės visos idėjos buvo švarios, tai jeigu pasiimame
tą švariąją pusę... Kristus buvo
nuostabus žmogus, kuris gydė kitus žmones. Jis praktiškai buvo gyduolis,
žiniuonis.
Na, galima tai pabrėžti.
Galima. Jis gydė savo
tikėjimu, savo idėjomis. Lygiai taip pat žmonės eina, pavyzdžiui, pas Šivą ir
pasveiksta jį garbindami. Daug kas turi jėgos, kuri gali padėti, bet gali ir
pakenkti. Reikia labai atsargiai su tuo elgtis. Aš kol kas balansuoju, lyg ir
niekam nepakenkiau, ir dievybių neužrūstinau. Manau, kad kažkaip susitariau.
Tačiau gal susiduriate ir su juodosiomis
jėgomis?
Yra tokia juodosios magijos
pusė, kai magas sako: „Aš stiprus, aš moku užkalbėjimus, ir tu dabar man
tarnausi, tu padarysi tą ir tą.“ Gerai, tu priversi tą jėgą kažką daryti, kol
esi stiprus. Bet tu ne visada būsi stiprus. Ir kai tu pasidarysi silpnas, ta
pati jėga tave suvalgys, prisimindama, kad tu ją žeminai.
Aš laikau, kad su visais
reikia tartis gražiuoju. Kai tariesi, tave girdi. Man visada labai patiko toks
vaikystės multikas – dabar sako
„senoji animacija“, o mums buvo multikai
– apie meškiuką, kuris labai bijojo
to, kuris upelyje gyvena. Ir kai jis nusišypsojo, tas upelyje irgi nusišypsojo.
Tai aš praktiškai nuo vaikystės to principo ir laikausi: jeigu tu draugiškai
eini tartis su bet kokia jėga, tu gali susitarti draugiškai.
Ir su tamsa?
Na, išskyrus tamsą, ten kiti
dėsniai. Tada reikia metodų, kaip atriboti žmogų nuo tos tamsos, kad ji
neveiktų: yra apsaugos, tam tikri užkalbėjimai, amuletai, kurie patys savaime
neveikia, bet veikia per nukreiptą į juos energiją. Jeigu kas nors parduoda
runas ar dar kokius ženklus – na ir kas? Tai bus tas pats, kas šitas puodelis
ar šitas saldainis, kol prie jo neprisilietei ir neįdėjai tos programos, kuri
gali žmogui padėti. Kai aš tai padarau, ima veikti programa ir veikia labai
stipriai. Bet, aišku, visą laiką esu ant ribos tarp blogio ir gėrio. Tamsioji
pusė vis laukia, kad padarysi ką nors ne taip, ir tada kartais gaunu tiek, kad
maža nepasirodo. Na, bet ką darysi, visi mes gyvename ir rizikuojame.
Tai lyg tokia specifinė jūsų veiklos
rizika.
Reikia žinoti, su kuo turi
reikalą. Praktiškai tenka išmanyti ir juodąją magiją, kad žinočiau, kaip su ja
kovoti, kaip išgelbėti žmogų, kuriam nepadeda nei egzorcistai, nei maldos. Yra
dalykų, sukurtų maginiu būdu, ir tik maginiu būdu įmanoma juos nuimti. Niekas
kitas nepadės, tik tokia pati magija. Tai ir nuodas, ir priešnuodis. Reikia
žinoti dozę, kuri gali žmogų ištraukti. Kita aplinka to padaryti negali, nes
paprasčiausiai nežino, kaip tai veikia.
Taigi, rizikos yra, bet yra ir
įdomumo, kai matau, kad žmogus šviesėja, šviesėja, jaučiasi geriau... Jis
ateina visas įsitempęs, išsigandęs, jam niekas nepadeda, jam blogai, jis
nesapnuoja, jam diskomfortas, skauda viską, net plaukus, kurie neturi nervų
galūnėlių, jam skauda viską – daktarai nieko neranda. Nes kai paveikiamas
žmogaus kokonas, žmogaus laukas, kūno parametrai to nefiksuoja. Jam viską
skauda, bet nueina pas medikus, ten jam sako: „Ieškai ligų.“ Tada, deja, galime
padėti tik mes, nes reikia valyti būtent žmogaus apvalkalą: užsiūti, užlopyti,
užlyginti, kad jis pajėgtų tvarkytis.
Paskui su fizinėmis ligomis
jau daktarai tvarkosi, jeigu diagnozuoja. Bet ne visada padeda, nes daugelis
ligų kyla nuo mūsų minčių ir mūsų neteisingų pasirinkimų. Tada reikia parodyti,
kur glūdi priežastis. Pavyzdžiui, kai žmogui yra blogai su akimi, kokia
pagrindinė to priežastis? Jis kažko nenori matyti. Psichologiškai jis nenori to
matyti ir jo rega pablogėja. Vos panaikinus dalyką, kurio jis nenori matyti, ji
pagerėja. Po to, jeigu jis dės pastangų, galima dar labai pagerinti. Tačiau
žmogus turi stengtis, o visi galvoja, kad ateis kaip į vaistinę, gaus vaistų ir
viskas bus gerai. Sakau: „Pala pala, tai yra bendras darbas. Aš savo darau, bet
tu irgi privalai keistis. Tu turi valytis, tu turi keisti gyvenimo būdą,
požiūrį į gyvenimą. Viskas pasikeis, kai mes abu dirbsime. Jeigu tik aš viena
pasistengsiu, tai kurį laiką taps švaru, o po to – vėl ta pati šiukšlių dėžė.
Ir vėl ateisi, ir vėl tave valysiu.“ Juk taip?
Tai gal jūsų darbas – lyg santechniko?
Darbas darbu, bet norisi ir
rezultato: kad žmogui iš tikrųjų pagerėtų, kad jis pats pamatytų naudą, kad jis
galėtų be manęs apsieiti. Kiti kaip tik pririša, ir žmogus vis eina ir eina, ir
eina... O aš nenoriu, kad pas mane nuolat grįžtų. Na, nebent draugiškai. Noriu
padaryti, kad žmogui neliktų to dalyko. Jeigu jis norės ateiti šiaip –
sužinoti, kas bus, kortomis išsiburti ar panašiai, – valio, tegu ateina. Bet
kad neliktų to, prie ko aš prisiliečiau valydama, kad šita situacija būtų
išvalyta ir žmogus jau galėtų sau kitus tikslus kelti, o ne būtų priklausomas –
„Oi, man šiandien suskaudo, bėgu pas Larą.“ Ne, tegul jis taip susitvarko, kad
neliktų to skausmo, o pas mane ateitų norėdamas sužinoti, kas bus. Va, tai būtų
puiku.
Gražu. Senovės kinai sakydavo, kad geras
yra tas gydytojas, kurio pacientai nesuserga, nes jis patarė, kaip išvengti
ligų.
Būtent. Nes jeigu vis valai,
vadinasi, tik kažką iš dalies padarai, netikra...
Ne iki galo.
Kartais – ne iki galo, nes
būna tokie sluoksniai kaip svogūno. Valydama žmogų, pavyzdžiui, su žvakėmis,
matau, kaip nešvara išeina sluoksniais, sluoksniais, sluoksniais, vienas lyg
prasivalė – ir vėl gilyn, ir vėl gilyn. Ir kol visiškai išsivalo, užtrunka gana
nemaža laiko. Negaliu per dieną pašalinti to, kas kaupėsi metų metus, tai nerealu. Jeigu kas nors sako: „Viens, ir
padarysiu!”, – meluoja. Taip nebūna.
Užsiminėte, kad galite pasakyti, kas bus
ateityje?
Taip, jeigu žmogus turi
konkretų klausimą. Ne aš sakau – aš tai nežinau, kas jo gyvenime bus. Aš galiu,
aišku, pažiūrėti pasitelkdama aiškiaregystę ir pamatyti, pavyzdžiui, ar yra
prasmės nuo alkoholio valyti, ar jis iš tikrųjų savo talpą jau sunaikinęs, ar
ne. Galima pasižiūrėti, bet tai labai daug energijos kainuoja.
Jeigu žmogus nori konkrečiai
sužinoti, kas nutiks, paprastai renkuosi biolokaciją arba kortas. Pasižiūriu,
kaip dėliojasi, kas gali nutikti žmogui, jeigu jis elgsis taip arba kitaip.
Pasakau variantus, nes vieno kelio niekada gi nebūna. Kad ir kaip likimo linija
nubrėžta, žmogus visada gauna kelias galimybes rinktis. Jeigu teisingai
pasirenka, eina toliau. Galiu savo pavyzdžiu pasakyti, kad mano likimo linija,
– na va, kur ji yra, štai čia, – buvo visiškai punktyrinė. Ir kai aš supratau,
kad turiu grįžti į magiją, – na, aš sakau „grįžti“, nes nuo vaikystės vis
blaškiausi, – per mėnesį šita mano linija tapo vientisa. Taigi, viskas susiję.
Tu gali pakeisti linijos tėkmę, ji kaip upė teka. Tėkmę pakeiti savo ketinimo
energija. Tai yra pats stipriausias dalykas, koks gali būti gamtoje, – tu
pakeiti likimo tėkmę. Nuo žmogaus sprendimų net rankų linijos keičiasi.
Tai netinka sakyti, kad viskas nulemta?
Ne, žmogus visada turi
pasirinkimą. Jis gali tobulėti, jis gali pakeisti. Todėl aš niekada niekada
žmonėms nesakau kai kurių dalykų. Pavyzdžiui, ateina ir prašo iš rankos
pasakyti: „Kiek aš turėsiu vyrų, kiek vaikų ir kada mirsiu?“ Į tuos tris
klausimus aš neatsakau. Kodėl? Matau, kada tas žmogus gali išeiti, bet galiu ir
suklysti. Gali atsirasti kažkokių jam padedančių jėgų, sakysime, jis pakeičia
gyvenimo būdą, susiima. Maža, kas gali atsitikti gyvenime. Jis gali ką nors
pakeisti, ir likimo linija pasikeis. O jeigu aš jam pasakysiu: „Tau liko
gyventi tiek“, kas bus? Žmogus neteks motyvacijos ir šimtu procentų prisitrauks
tai, ką aš matau.
Įtaiga – stipri galia.
Nenoriu koduoti žmonių. Jie
patys turi rasti išeitį. Aš galiu parodyti kelią. Pasakyčiau moteriai: „Tu
niekada neturėsi vaikų.“ Tačiau nutinka stebuklų, kai žmogus praktiškai negali
turėti vaikų, bet ištinka tokia didžiulė meilė ir toks didžiulis tikėjimas,
galbūt ji daug melsis ir pelnys tą dovaną. O mano atsainiai pasakyta frazė užkirstų kelią tokiam
stebuklui. Negaliu to daryti, neturiu teisės, todėl nesakau. Kiti pasako
tiksliai: kuriais metais, kada, kur.
Jeigu matau, kad žmogui kažkas
gresia, pavyzdžiui, ant galvos linijos yra ženklų, rodančių pakitimus, aš
perspėsiu, kad jis pasižiūrėtų, nes žmogus gali tai pakeisti: išsioperuoti ir
gyventi toliau. Mano pareiga – perspėti, kad kažkas negerai: ar su inkstais, ar
su kepenimis – eik, tikrinkis, nes aš – ne daktaras. Ir tada būna rezultatas.
Pasakyti žmogui galutinį
nuosprendį: „O, trumpa linija, vadinasi, trumpai gyvensi“ – nesąmonė. Žmogus
gali gyventi labai intensyviai ir todėl jo tėkmė yra tokia – ji trumpa, bet
stipri. Gali beveik du kartus gyvenimo linija apsisukti, štai čia eina gyvenimo
linija (rodo). Žmonės labai bijo:
„Oi, trumpa... Kas čia bus?“ Nieko. Tu gyveni intensyviai. Gali labai ilgai
egzistuoti, turėti labai gražią ilgą liniją, bet jeigu gersi, rūkysi,
narkotikus vartosi, ta tavo ilga linija nepadės, nes būsi pats nutaręs, kad tau
reikia išeiti. Jeigu žmogus neturi gyvenimo džiaugsmo ir tikėjimo, jis pats
save sunaikina. Čia aš nieko negaliu padaryti, todėl tokiems žmonėms padėti
sunkiausia. Kai žmogus prašo pagalbos, gerai, bet jeigu jis nusiteikęs, kad
nieko nebus, jam padėti negaliu, nes jis pats save veda ten, kur mato. Toks yra
jo pasirinkimas. Ką mes čia galime padaryti? Su Dievu, kaip sakoma,
nepasiginčysi.
Kartą mano geras draugas ir
mokytojas, labai stiprus žmogus, be galo stiprus, papuolė į šulerių, kurie manipuliuoja pinigais,
rankas. Ir jis, neturėdamas pinigų, gyvendamas vieno kambario bute, užėjus
šitai koronai, užstatė viską, prisiėmė kreditų, ir ta pinigų energija jį
suvalgė. Jeigu energetiškai žiūrėtume, jis, nors ir turėdamas ligų, dar galėjo
pragyventi trejus-ketverius metus. Bet pinigai, pinigų energija jį suvalgė
staiga – per dvi savaites numirė. Na, ezoteriškai aš matau: jeigu žmogus
prisidaro skolų daugiau, negu per gyvenimą gali atiduoti (o jam jau 60 metų su
viršum buvo), ta energija kažką pasiima mainais, dažniausiai – gyvybę. Vis
pastebiu, taip ir būna. Jauni žmonės gali imti paskolas ir išsimokėti. Jų
energija yra kita, jų resursai dar labai dideli. Bet kai žmogui 60 metų ir
staiga atsiranda 30–40 tūkstančių skolos, ta pinigų energija jį užsmaugia ir
pasiima, nes kažką vis tiek reikia atsiimti. Jeigu žmogus neturi pinigų,
pasiima jį patį. Tai yra liūdniausias dalykas, koks tik gali būti.
Tai visur žaidžia energijos?
Taip. Aš taip matau, galbūt,
kiti mato kitaip. Aš matau, kad visi žmonės sujungti siūlais, ir ką tu
vibruoji, veikia kitus žmones. Jeigu tavo energija eilinė, vidutinė, tu net
nepajausi. Bet jeigu tavo energija labai stipri, tik pajudini, ir kažkur kažkas
nugriūna arba atsistoja. Su tuo reikia elgtis labai atsargiai, labai
atsakingai. Jeigu tau duota didesnė energija, tu neturi teisės ne tik daryti
blogai, bet net mąstyti blogai, nes mintys materializuojasi – tiek geros, tiek
blogos. Tu privalai visą laiką mąstyti pozityviai, džiaugtis gyvenimu, turėti
begalinį tikėjimą šviesa, kitaip vien savo mintimis pakenksi aplinkai, kurioje
esi.
Kartais taip elgtis būna
sunku, visi mes žmonės, visi kenčiame. Mano dvasinis mokytojas juokiasi: „Lara,
nekibirkščiuok, nes kur nors gali įvykti žemės drebėjimas. Tu esi per stipri,
kad galėtum sau leisti energetines iškrovas.“ Na, tada jau balansuoju.
O kaip jūs kibirkščiuojate?
Kai supykstu arba kai man
labai skauda. Pasitaiko, kad žmonės iš tikrųjų nuliūdina ar įskaudina, nuvilia,
ir tada labai skauda. Būtent toks širdies skausmas turi be galo didelę
griaunančią jėgą. Ji ne tik mane griauna, bet ir vibruoja. Kaip įmetus akmenį į
ežerą kyla raibuliai, lygiai taip pat su energija: aš sprogau, o kažkur kitur
gavo kitas, kas neturėjo gauti. Todėl neturiu teisės taip elgtis, pasirinkus šį
kelią negalima taip daryti. O tai ne visada lengva.
O kur veda jūsų kelias?
Mano kelias, bent jau aš
norėčiau, kad mane vestų į nuolatinį savęs suvokimą. Nesvarbu, ar šioje
realybėje, ar sapne. Visada turiu suvokti save. Na, nežinau, kaip pasakyti,
kaip rasti lietuvišką žodį, nes mano dvasiniai mokytojai ne lietuviai...
O kokia kalba rastumėte?
Mokytojas, su kuriuo dabar
bendrauju, yra rusakalbis. Jis vartoja tokį terminą: „постоянная осознанность“.
Nežinau, kaip lietuviškai. Toks pastovus savęs suvokimas, šviesoje.
Taip, terminas oсознанность yra
bendrašaknis su žodžiu сознание – sąmonė.
Vidinis sąmoningumas, sakykime
taip. Noriu pasiekti savo dvasinėmis treniruotėmis, bendravimu su žmonėmis tokį
lygmenį, kad visada būčiau šviesos tėkmėje, kad manęs neišmuštų iš pusiausvyros
jokie įvykiai ir aš nepradėčiau kibirkščiuoti ar nesuvokdama ką nors daryti. Aš
noriu susivokti, noriu žinoti, kad aš esu ir kontroliuoju savo veiksmus. Kad
viską galiu sukontroliuoti, bet ne protu, ne logika, o būtent per savo širdies
šviesą, sakykime taip.
Gal tai šiek tiek siejasi su
Vedomis, su šivaistais, man visai patinka būtent joginis mąstymas, ėjimas į
šviesą. Jeigu šiame gyvenime šviesą ir ramybę savyje randi, tai kitame gyvenime
nepamiršti, kas esi buvęs. Kaip mes paprastai iš gyvenimo į gyvenimą einame?
Jeigu nieko nedarai, tai kitame gyvenime neatsimeni, ką esi pasiekęs. Apie tai
gali spręsti tik iš to, kad, pavyzdžiui, iškart moki piešti arba tave traukia
groti kokiu nors instrumentu, arba matematika tau be galo įdomi. Vadinasi,
aname gyvenime jau buvai šio to pasiekęs, tik pamiršai, tik išlieka gabumas
kaip atspaudėlis. O aš noriu prisiminti. Nes kai prisimeni, iš karto toliau
vystaisi, nepradedi nuo „pirmos klasės“, bet eini toliau, toliau ir toliau.
Tokia yra mano siekiamybė. Kiekvieną dieną treniruotis, atlikti kvėpavimo
praktikas nėra lengva, nes turiu dirbti, turiu šeimą, kitų įsipareigojimų. Ir
vis tiek privalau keltis šeštą ryto, daryti praktikas, atgauti pusiausvyrą, kad
būčiau stipri ir sveika. Tai panašu į kareivių režimą. Visada turiu išlaikyti
ramybės pusiausvyrą, kad nepakenkčiau sau ir kitiems.
Tai tas kelias begalinis, ar yra kažkoks
galutinis tikslas, pabaiga?
Na, aš nematau pabaigos. Aš
matau ir mirusius žmones, ir gyvus žmones, o pabaigos nėra. Yra kelias, tu
plauki kaip upė, ir kažkas ateina į tave. Jeigu labai priešiniesi, suki prieš
tėkmę, aišku, gauni per galvą. Jeigu plauki pasroviui ir pasiimi tai, kas įteka
kaip maži upeliai į tavo upę, gauni jėgos. Nežinau... Aš save laikau dvasiniu keliautoju, kuriam
svarbiausia pats kelias.
Man be galo įdomu dirbti su
žmonėmis. Klausia: „Kodėl tu nemokai?“ Dar nenoriu mokyti. Aš pati dar mokausi,
šitame kelyje dar esu mokinė, dar ne viską išmokau. Man vis norisi ir to, ir
to, ir ano: tai joga, tai Taro, tai runos, tai astralinė magija, tai dar
kažkas. Aš nuolat esu tame kelyje, jaučiu begalinį džiaugsmą gaudama žinių ir
esu be galo dėkinga žmonėms, kurie man jų duoda. Kartais – skausmingai, nes ne
visi yra šviesūs, ne visi yra balti, kai kurie – net visai tamsūs, bet aš už
visas pamokas esu dėkinga.
Esu susidūrusi ir su juodąja
magija, ir su žmonėmis, laikančiais save šamanais, nors visai tokie nėra.
Padirbėjusi kokius dvidešimt metų susipažinau su vienu mokytoju, dabar jis jau
miręs, paklausiau: „Kaip tu mane matai? Kas aš esu?“ Tokia stipri jaučiausi,
savimi pasitikinti. Jis pasižiūrėjo į mane ir sako: „Žinai, tu esi lyg mažas
aklas kačiukas, kuris nuolat galvą į š... kaišioja. Įkiši, ištrauki, nusipurtai
ir toliau eini, ir vėl kiši.“ Na, toks yra pažinimo kelias. Kartais klystu,
kartais pasuku ne ten. Aišku, visos žinios praverčia, visas jas galima
panaudoti padedant žmonėms, absoliučiai visas, net ir blogas patirtis, nors tai
labai skauda.
Tik ne visada pavyksta girdėti
ir suprasti. Pavyzdžiui, jeigu imtume sąmoningo sapnavimo treniruotes, kas nors
gali pagalvoti, kad esu išvis išprotėjusi. Pradedu aiškinti, kad šita tikrovė
nėra vienintelė realybė ir kad kitoje realybėje galima keliauti ir mokytis,
susirasti dvasinius mokytojus, prašviesėjimą... Tai yra be galo įdomu, tik
reikia išmokti, tai neateina savaime.
Sapnus žmonėms aiškinanti literatūra
yra visiškos nesąmonės, jas rašo patys to nematę.
Turite galvoje sapnininkus?
Taip.
Na, ir nekalbėkime apie juos. Jūs irgi
nemaža skirtingų sričių paminėjote: sąmoningą sapnavimą, kortas, biolokaciją,
astralinę magiją, numerologiją... Ši remiasi skaičiais, taigi susiduriame su
begalybe...
Taip, bet viskas yra iš
skaičių.
Viskas yra iš skaičių, viskas yra
matematika, taip kai kas teigia. Iš to kyla mokslas, kuriuo remiasi mūsų
civilizacija. Mokslas turi savo principus ir dėsnius: teiginiai turi būti
patikrinami, įrodomi eksperimentais. Kaip jūs visa tai aprėpiate, sutalpinate
savo pasaulėvaizdyje?
Stengiuosi. Visko aprėpti
neįmanoma, tai nerealu. Pavyzdžiui, astrologija man iki šiol... suprantu, kad
tai veikia, bet su manim tai neturi nieko bendra. Suprantu, kad žvaigždės
veikia, bet tik tada, jeigu tai yra asmeninis horoskopas, sudarytas konkrečiam
žmogui. O buitiniame lygmenyje tai yra be galo juokinga ir net žalinga, aš taip
manau. Tik asmeniškai galima pasakyti asmeniškus dalykus, nebūna bendrų
principų. Kaip galima sakyti, kad žmogus gimęs ožkos metais bus vienoks, o gimęs
kiaulės metais – kitoks? O dar yra europietiškas horoskopas, kiti dalykai. Iš
daug, daug, daug sluoksnių galbūt susidaro realus vaizdas. Tokia dėlionė:
dėlioji tą, tą, tą...
Dar yra genetika, dar yra mityba.
Pavyzdžiui, mes štai geriame žolelių arbatą. Žolelės gi veikia.
Taip, ypač užkalbėtos. (Juokiasi) Vanduo laiko informaciją. Bet
kokį dalyką galima užkalbėti. Svarbu, teigiamai.
Tai jūsų užkalbėjimas gali pranokti
žolelių chemiją?
Sustiprinti gali. Nebūtinai
žolelių, galima – sriubą, arbatą, ką nori užkalbėti. Svarbu žinoti, kaip tai
daryti ir turėti tam jėgos. Jeigu neturi jėgos, tai net užkalbėjimai iš
senovinių grimuarų neveiks. Iškviesi galią: „Ateik čia ir padaryk dabar tą ir tą...“
– O ji: „Kokia čia infuzorija? Kas čia mane kviečia, nesuprantu?“ Tu privalai
astraliniame lygmenyje turėti svorio, kad tai veiktų.
Jūs privalote turėti tokio svorio?
Taip.
O kartais pasijuntate infuzorija?
Ne. Jeigu aš nors vienu
procentu abejosiu, tai neveiks. Tos jėgos labai jaučia. Šuo visada kanda, jeigu
žmogus bijo, teisingai? Tos jėgos jaučia. Jeigu bijai, nelįsk į magiją niekada,
nes prisidirbsi.
Puiku. Tai gal galėtumėte dabar
pademonstruoti man savo metodą, kiek tai atrodys tinkama, pagal visas taisykles
– aš paprašysiu, sumokėsiu, kad tai iš tikrųjų veiktų. Galėtumėte man padėti?
Tada jūs turite pasakyti, kas
negerai, kodėl jūs norit, kad aš jums padėčiau. Nes jeigu žmogus ateina ir
sako, kad yra sveikas, laimingas, sėkmingas, bet prašo: „Padėk man...“
O tokių būna?
Yra tokių.
Tai aš turėčiau konkrečiai suformuluoti
prašymą?
Taip. Na, pavyzdžiui, žmogus
ateina ir sako: „Nežinau, kas yra, bet jaučiuosi blogai: nemiegu, man
sapnuojasi košmarai, manęs nemato žmonės, aš prarandu darbus, man viskas krinta
iš rankų.“ Aš žiūriu, visų pirma, į jo veidą, nes užmesta juoda energija jame
matosi. Ir iš skaičių matosi, yra tam tikros sistemos, iš kortų matosi. Žiūriu,
diagnozuoju, tokia yra diagnostika. Tada dar tikrinu kitu būdu, nes neturiu
teisės suklysti dėl energijos. Negaliu gi bet kuriam žmogui sakyti: „Ai, čia
nužiūrėjimas.“ Tai galima labai greitai nustatyti, bet aš turiu įsitikinti. Aš
negaliu telefonu, pavyzdžiui, įsitikinti.
Pasitaiko, sako: „Oi, mane
nužiūrėjo. Įsileiskit mane išvalyti.“ Palauk, tai tu galvoji, kad čia
nužiūrėjimas, o gal tiesiog tu daug gėrei arba tau šizofrenija, arba dar
kažkas? Taigi, yra daug dalykų, ir aš turiu juos išsiaiškinti: pasižiūrėti ir
kortas, ir biolokaciją, ir pagal skaičius, ir pagal rankas, ir išklausyti, ką
žmogus sako. Taip maždaug susidarau vaizdą, kas vyksta. Jeigu dar neaišku, tada
žiūriu vadinamuoju aiškiu matymu: kur yra kažkokios skylės, kas darosi. Čia man
labai pasitarnavo menotyros studijos: surenki visą informaciją, ją savo galvoje
klasifikuoji, sudėlioji ir susidarai daugiau ar mažiau aiškų vaizdą, kas
vyksta. Aš gi nepažįstu tų ateinančių žmonių. Kartais jaučiu, kad mane
provokuoja: nieko jam nereikia, bet vis tiek skundžiasi, kad jam blogai.
Tuomet, kai žmogus pradeda meluoti, vienas iš mano būgnų išleidžia tokį garsą:
dong! Ir aš sužinau, kad žmogus meluoja.
O ko toks pas jus atėjo? Pramogos?
Patikrinti... Tokie žmonės
nori įrodyti, kad jų tiesa yra vienintelė, aš taip įsivaizduoju. Arba ateina
žmogus su dviem techniniais aukštaisiais, vyras dažniausiai, ir šypsosi: „Cha
cha cha, visa tai – nesąmonė.“ Aš jam šneku, šneku – penkiolika minučių būnu
visiškai ignoruojama. O kai pradedu pasakoti apie jo gyvenimą, šypsena
išnyksta, jis įsiklauso. Dar po penkiolikos minučių sako: „Taip nebūna.“ Sakau:
„Pas mane fizikos dėsniai neveikia. Ką aš galiu padaryti?“
O pas jus jie neveikia?
Dažnai, taip. Na, kaip jūs
logiškai paaiškinsite: valau žmogų su žvake, vaškas teka į vandenį, žvakės
vienodos, to paties meistro – ir bėga juodas vaškas. Jis nupiešia labai ryškius
paveikslus, kas vyksta, bet ne tai svarbu. Jis juodas, juodas ir juodas. Aš
klausiu biolokacijos, kitaip sakant, švytuoklės, jungiuosi prie Akašos kronikų.
Man pasako, kad tas žmogus išsivalys per tiek seansų, ir aš jam pasakau, kiek
seansų reikės. Ir keisčiausia, kad iki paskutinio seanso vaškas teka juodas, o
paskutinį – baltas. Kai žmogus išsivalo, vaškas tampa tokios spalvos, kokia yra
žvakė, nors palenkta taip pat, žvakės tos pačios, vanduo tas pats. Ir ypač
vyrai sako: „Šitaip nebūna.“ Būna. Būna, kad vandenį turiu pakeisti. Būna,
žmogus atsineša savo žvakes, uždaro langelius, visus loginius dalykus
patikrina...
Na gerai, o kaip jūs pati paaiškinate? Tai
teršalai nuspalvina vašką juodai?
Taip, tai žmogaus viduje
esantys teršalai. Jie po truputį traukiasi, traukiasi, ir žmogus pajunta iš
savijautos, kada jis išsivalo. Jis vėl pradeda sapnuoti, nes kai žmogus
apribotas, paprastai dingsta sapnai, jis nesapnuoja. Jam uždėtas lyg koks kalpokas ir energija iš viršaus jam
negali perduoti informacijos. Sapnai yra informacija, kanalas uždarytas, žmogus
nieko nesapnuoja. Ir staiga vėl pradeda sapnuoti.
Jeigu aš išpranašauju, kad bus
taip, taip ir taip, tas ir tas tą ir tą pasakys, ir tai įvyksta, aišku, žmogui
akys ant kaktos iššoka: „Na, ragana, iš kur žinai?“ Man tai linksma, bet
linksma labiau dėl to, kad žmogus išsivalė ir pradeda matyti spalvas. Jis
pamato, kad yra ne vien loginiai dalykai, o ir dar kažkas. Tai nuolat
egzistuoja, bet jis nemato, nes nežiūri. Ir aš džiaugiuosi, kad žmogus pradės
daugiau matyti, galbūt giliau pasižiūrės: nebus tik juoda ir balta. Taigi faina.
Na, taip – plačiau ir giliau žvelgti
malonu. Tai gal būtų teisinga sakyti, kad kiekvienas žmogus trokšta laimės ir
jūs jam kažkaip padedate jos siekti?
Visų pirma, laimė yra labai individualus
dalykas. Kas yra laimė man, tai nėra laimė jums, teisingai?
Nežinau.
Pavyzdžiui, man faina, kai aš galiu padėti, kai aš galiu
mylėti, kai mane myli, kai aplinkui žmonės tampa laimingesni. Aš, pavyzdžiui,
galiu nekeliauti, nepirkti ko nors – man nerūpi, iš esmės. Aišku, yra daiktų,
būtinų žmogui išgyventi, gerbūvis, kuris kiekvienam skirtingas. Kam nors laimė
yra turėti dešimt mašinų, jis dėl to laimingas, jam faina.
Taip, jeigu jo tokia laimė, tai jums tektų
padėti jam įsigyti dešimt mašinų?
Ne. Aš jam galiu padėti
suteikdama pasitikėjimo savimi, kad jis užsidirbtų toms dešimčiai mašinų. Nes
jeigu jis tikės, kad yra to vertas, tai ir padarys, nėra jokių ribų. O kur
riba? Žmogus gali viską, gali gyvenimą pakeisti visiškai. Jūs pats labai gerai žinote,
kad gyvenimą galima pakeisti 100 procentų vien tik savo ketinimo galia. Jeigu
žmogus nori pasikeisti, jis ir pasikeis. Jūs tai žinote, aš tai žinau, bet ne
visi tai žino. Ir tada aš kaip mokytoja mokau: kaip matyti, kaip save keisti,
kaip padaryti, kad sektųsi. Manau, kad tai yra gerai.
Gerai, bet dar svarbu, kad sektųsi, nes iš
tiesų juk ne visai viskas priklauso nuo manęs?
Taip. Čia aš galiu padėti, nes
galiu pasitelkti jėgas žmogaus sėkmei, kad jo kelias atsidarytų. Yra šamaninių
ritualų, yra maginių ritualų. Žmogaus dirbtinai neprijungsi prie kanalo, bet ta
jėga jam suteikia pasitikėjimo ir jis visus barjerus įveikia žymiai lengviau.
Ta jėga padeda, galima sakyti, pravalo kelią, atveria kelią. Visi turi sunkumų,
bet kai kam sunkumai yra dirbtinai uždėti. Kai žmogui iš tikrųjų nesiseka ne
todėl, kad jis negabus, negeras, bet kažkas palinkėjo, kad jam nesisektų, tai
yra dirbtiniai barjerai, šituos aš galiu nuimti.
Bet ir čia girdžiu, kad svarbu įgalinti
patį žmogų. Tačiau man kartais atrodo, kad ne viskas yra žmogaus galiose, ir kai pasakau bičiuliui: „Linkiu, kad tau sektųsi – kad palankiai susiklotų
tai, kas nuo tavęs nepriklauso“ – man regis, tai prasmingas palinkėjimas. O jūs
gal galite ne tik palinkėti, bet ir padaryti, kad gerai klotųsi nuo manęs
nepriklausantys dalykai?
Taip, jeigu jūs esate to
vertas.
Kiek esu to vertas, gerai. Sutinku su
tokia išlyga. Tik man įdomu, kaip tai veikia: ar aš pirmiau turiu pasistengti,
tapti labiau vertas – tada ir jūsų burtai suveiks? Ar jūs tiesiog susitarsite
su galiomis, kurios man nepavaldžios?
Ne. Kai nieko nedarai, tai
nieko ir nėra, teisingai? Visų pirma, jūs turite dėti pastangas ir norėti.
Antras dalykas – jūs turite pasitikėti žmogumi, kuris jums padeda, nes be
pasitikėjimo nieko nebus.
Suprantu.
Trečias dalykas, mes
pašaliname taršą, kuri yra ne jūsų. Sakykime, kažkam perėjote kelią, žinote gi,
gyvenime pasitaiko tikrai labai piktų žmonių, juodųjų magų pas mus šiuo metu
yra ne mažiau nei Ukrainoje. Tokia mada, gana dideli pinigai iš to pelnomi. Jeigu
pikti palinkėjimai ateina iš profesionalo, pats žmogus nuo jų apsiginti negali.
Užmetamas, kaip sakiau, kad geriau įsivaizduotumėte, toks lyg stiklinis kalpokas. Paliekamas mažas plyšelis
energetiniam orui, kad žmogus visai neuždustų. Kartais ir uždūsta, jeigu tampa
visiškai uždarytas. Visos jo galimybės lieka už durų, jos nepasiekiamos. Na,
dešimt procentų praeina arba dvylika. Žmogui atrodo, kad viskas beviltiška. Jis
mato savo galimybes, bet nieko negali pasiimti, vis atsitrenkia į sieną. Aš
atidarau duris, nuimu taršą, tada natūraliai žmogui priklausantys dalykai, buvę
atriboti, ateina net greičiau, negu turėtų. Todėl, kad aš išlaisvinu kelią,
atidarau duris. O po to jau žmogus pats tvarkosi, pasiima, ką nori. Jam sekasi
geriau, nes aš maginę taršą panaikinu, išvalau, išmetu, ir toliau jau jis savo
jėgomis juda.
Tai jūs kaunatės, varžotės su kitais
magais ar galiomis?
Galiomis. Magai yra, na
kaip... Mes esame kaip langai: įeina ir išeina iš mūsų galios, per mus
praeina. Aš nesu mediumas, būna gryni mediumai,
kurie išvis nekontroliuoja, kas per juos eina. Vieną dieną moteris šviesi kaip
saulė, o kitą kartą per jos langą ateina visiška tamsa, atrodo, kad ji – visai
kitas žmogus. Ji net neatsimena, ką sakė, nes informacija sklinda per ją
kiaurai. Mediumui sunku, nes jis nežino, kokia galia per jį eina. Mes labiau
kontroliuojame.
Aš manau, kad nėra vidurio
kelio, nors kiti gal sakys kitaip. Sako, yra abirankiai magai, galintys daryti
ir gera, ir bloga. Bet aš matau taip: jeigu yra dvi stovyklos – čia vieni, čia
kiti, – tai eidamas pas vienus, tu išduodi anuos ir atvirkščiai. Vadinasi, abi
pusės tavęs nekenčia ir stengiasi tave... Kaip tuo vidurio keliu eiti? Nėra
vidurio kelio. Jeigu esi šviesus, vadinasi, net labai sirgdamas ir vargdamas
eisi vedamas savo sąžinės, savo doros ir teisingumo principų. Aš nesakau, kad
už manęs stovi Dievas – virš visų yra Dievas. Mano principas – niekada nekenkti
žmonėms. Galiu ir pinigų dėl to prarasti, nes ateina žmogus, sako: „Man reikia
tos moters, pritrauk ją.“ Sakau: „Aš to nedarau.“ – „Kaip tai? Taigi tu magija
užsiimi.“ Klausiu: „Kodėl tave paliko ta moteris?“ – „Aš ją mušiau.“ Sakau:
„Palauk, aš tau pritrauksiu moterį, kad tu ją vėl muštum?“ Negaliu to daryti.
Nesiimu nagrinėti juodųjų magų
darbo principų, kiekvienas renkasi savo pusę, tegul Dievas bus jiems teisėjas. Tarp
tų dviejų jėgų turi laikytis pusiausvyra – tarp tamsos ir šviesos, kad viskas
būtų ramu: kiek ten, tiek ir ten. Dabar tvyro labai stiprus disbalansas, todėl
aš matau, kad mes einame vis dėlto į paskutinį teismą greitu žingsniu. Šie,
kiti metai, gal dar kiti... Aišku, nebus, kad kažkas patriūbins ir viskas baigsis. Viskas vyks per mentalą, visi, kas iš
tikrųjų darė blogus dalykus, neatitinkančius Visatos dėsnių, manau, bus
nubausti. Aš tikiu tuo. Aš matau savo vizijose, savo sapnuose, mano mokytojai
mato, kad taip bus. Ir su garsu, kažkaip
per garsą viskas įvyks. Kaip tai nutiks, aš negaliu pasakyti, nežinau. Bet
valymas bus. Šita tamsos, netikėjimo, kažkokios arogancijos persvara yra
negera. Gali būti tvanas kaip kažkada – fit ir visus apvalė. Paskui siautė
cunamiai – apvalė, dar kas nors...
Žmonės dabar yra karaliai,
viską gali kontroliuoti, bet kažkodėl negali suvaldyti viruso. Taigi mes –
piramidės viršūnėje, stiprūs – kaip gi negalime jo suvaldyti? Vadinasi, gamtai
atsibodo ir ji sako: „Žinote, žmogeliai, man atrodo, kad jūs jau nelabai...“ Ir
skiria išbandymą, kad susiimtume. Tokie dalykai. Kartais tai matant darosi
labai baisu, o iš kitos pusės suprantu: jeigu esi doras žmogus, tau nieko
nenutiks.
Netgi per tvaną ar cunamį?
Taip. Yra tokia teorija: jeigu
žmogus neturi mirti, tai jo lėktuvas nenukris, jis nepapuls į cunamį, negaus
mirtinos koronos dozės ar panašiai. Nes jis turi dar kažką nuveikti. Aš manau,
kad tai tiesa. Sako, žaibas niekada netrenks į namą, jeigu jo gyventojas nieko
blogo nėra padaręs. Tikriausiai taip yra, aš nežinau, negaliu patikrinti,
nenorėčiau.
Iš esmės, dabar yra labai
labai rimtas laikas, deja, mažai kas tai supranta. Mane išvis laiko
išprotėjusia, kai apie tai pradedu šnekėti, bet vartai iš tikrųjų atsivers, pro
juos mes turėsime praeiti vienaip ar kitaip, norime to ar nenorime. Vis dėlto
žmonės turi suprasti, kad yra dalykų... Ir tai ne tie dešimt Dievo įsakymų –
žymiai daugiau ir žymiai paprasčiau. Visatos dėsniuose viskas paprasta: nedaryk
to, ko nenori, kad tau padarytų. Panašus pritraukia panašų: gėris pritraukia
gėrį, blogis pritraukia blogį.
Žmonės gi mažai suvokia, ką
jie veikia gyvenime. Stengiasi, aišku, bet tik mažuma.
Taip, žmonės mažokai suvokia, tačiau
grįžkime prie mano prašymo: „Lara, padėkite, kad man sektųsi.“ Ar tai jums
priimtina?
Na, taip, jeigu nekenkia
kitiems žmonėms.
Kiek tai nekenkia kitiems, sutinku su jūsų
išlygomis ir sąlygomis. Ir jeigu tai nepakenks jums pačiai – jūs gi galite
nukentėti, susidūrusi su tamsiomis jėgomis, nenorinčiomis, kad man sektųsi...
Ne, aš turiu apsaugą.
Turite? Tai dėl šito nerizikuojate?
Neįsiskolinsiu jums kaip nors daugiau nei už jūsų laiką ir paslaugą?
Kaip pasakius... Kodėl turiu
imti padėką? Kad neprisiimčiau svetimų problemų sau ir savo šeimai – toks yra
vienintelis dalykas. Aš negaliu padėti grynai draugiškai todėl, kad taip
rizikuoju pasiimti problemų sau, jeigu žmogus neatsipirko.
Aišku. Taigi, pakaks padėkos ir aš
neužkrausiu jums kokios nors dar naštos?
Ne, ne. Lygiai taip pat ir
tamsūs magai turi apsaugą. Mes ne su jais kovojame, grumiasi energijos – kuri
stipresnė. Bet pagrindinė atsakomybė tenka žmogui. Jeigu žmogus ateina užsakyti
juodosios magijos, tai juodasis magas niekada atsakomybės neprisiims, ją paliks
tam žmogui, sakys: „Taip, aš padarysiu, bet atsakomybė teks tau.“ Nors tai ne
visada akcentuojama, jis gali patikinti, kad žmogus bus apsaugotas, bet iš
tikrųjų – ne, nes atsakomybė lieka ne magui, o žmogui, užsakiusiam tą dalyką.
Kai aš valau žmogų, tas, kuris jam pakenkė, energetiškai tai jaučia. Tie patys
dėsniai veikia ir žmonių pasaulyje, ir Visatoje. Pavogęs ar užmušęs sėda į
kalėjimą, o jeigu nusižengia Visatos dėsniams – apriboja kito žmogaus laisvę,
sveikatą, gyvybę, kalbu apie mirties, ligos linkėjimą – tai nusikalsta prieš
Visatą. Skriausti žmogaus niekas neleido. Žmogus ateina į šį pasaulį būti
sveikas, laimingas ir realizuoti savęs, o magas ima ir uždaro jį į energetinį
kalėjimą: jam niekas nesiseka, viskas griūna, kartais žmogus net nusižudo dėl
to. Vadinasi, kenkėjas bus nubaustas todėl, kad Kūrėjas taip jį myli ir
suteikia galimybę per bausmę suvokti, jog jis buvo neteisus, ir pasitaisyti
šiame arba kitame gyvenime.
Tokie yra Visatos dalykai, aš
nieko nebaudžiu. Aš tiesiog pasakau Visatai, kad žmogus prašo padėti, ir jeigu
Visata mato, kad iš tikrųjų kiti yra dėl to kalti, jie gauna tik tiek, kiek
patys palinkėjo, ne daugiau. Bet kol žmogus neprašo, niekas nepuola padėti –
gal jam patinka ta našta? Kol nepasako Visatai: „Prašau man padėti“, niekas
nepuls padėti, nes jam ir taip gerai. Gal jis pats išsikapstys.
Gerai. Tai jeigu aš dabar paprašyčiau
Visatos palaimos, kad man gerai sektųsi, ir jūsų pagalbos, kiek reikia išvalyti
ar atverti kelius, kaip tai turėtų vykti?
Pirmiausia turi būti jūsų
prašymas, jūs prašote manęs jums padėti. Kol jūs nepaprašote, aš nieko nedarau.
Tai aš dabar prašau.
Antras dalykas – to, kas vyks,
įrašinėti negalima, nes ne aš dirbu, per mane dirba.
Gerai, neįrašinėsiu.
O paskui – diagnostika: kas
vyksta, kodėl vyksta, per ką vyksta. Visa tai išsiaiškinus galima suprasti, ar
žmogui tiesiog užtenka pagaminti kokį sėkmės amuletą, ar reikia kažko kito. Kai
aiškiu matymu žiūriu į labai sėkmingų žmonių laukus, matau, kad jie visi turi magus
ir į jų kokonus yra įdėti tam tikri ženklai, jie matosi. Atrodo, eilinis
žmogus, bet visi nori kažką gero jam padaryti, visi veržiasi. Jis gali būti
negražus, bet vis tiek bus geras aktorius. Ir aš pamatau sėkmės ženkliuką
įdėtą, tiesiog infiltruotą į žmogaus lauką. Bet tai yra labai pozityvu, žmogus
laimingas, jis užsiima labdara, padeda kitiems. Nes jeigu pats gauni, turi ir
kitiems padėti už savo sėkmę, teisingai?
Teisingai, Lara. Tai dabar jau išjungsiu
diktofoną, dar kartą aiškiai paprašysiu, ir tada jūs nuosekliai atliksite ką
pridera tokiu atveju. Galime taip padaryti?
Galime.
Kalbėjomės 2021 m. kovą Vilniuje.
Knygoje „Gyvenimas jų žodžiais“ – dar 23 atrinkti, papildyti, pataisyti ir net niekur neskelbti Igno
Staškevičiaus pokalbiai iš esmės. Tiesiai iš leidyklos.
3 komentarai:
Noretusi dar jos minciu perskaityti...
Mintys nebūtinai turi sutapti su žodžiais, Giedriau.
Truputį daugiau gali matyti nuotraukoje. Čia matau tik
apgaudinėjamą ir kankinamą žmogų su neįžiūrima siela
ir valia, bei stipriais saitai su kažkuo, kas trumpam
atsitraukė, kad nepakliūtų į kadrą.
Daug intervių esate padaręs su pačių įvairiausių dvasinių pakraipų praktikuotojais ar mokytojais. Dauguma jų įtikina (mane) savo dvasingumu. Bet ši pašnekovė jau iš tolo dvelkia šarlatanizmu. Dvasingumo parceliavimas naivuoliams komerciniais pagrindais - tiesiog dar viena ekonominė veikla. Tačiau šalia viso šito, man atrodo, kad pašnekovė net pati tiki tuo, ką šneka.
Rašyti komentarą