Esate vokietis. Jūsų tėvams Rytuose
teko patirti baisių dalykų, todėl ir jums čia galėtų kilti nemalonių
asociacijų. Kaip jaučiatės atvykęs į Vilnių?
Niekaip
nesiruošiau šiai išvykai, atskridau nenutuokdamas, kas manęs laukia. Taip
paprastai elgiuosi – iš anksto neskaitau
apie vietą, į kurią vykstu. Prieš kelionę apie Lietuvą menkai ką nors žinojau.
Pasikliauju
savo patirtimi. Vokiškai sakoma: Reisen bildet – kelionė formuoja, tampa
lavinimosi būdu. Esu suvokęs, kaip pabuvojęs anksčiau nelankytame krašte,
pradedu jį pažinti tik jau sugrįžęs namo. Tuomet laikraščiuose imu kreipti
dėmesį į naujienas, kuriose jis minimas. Taip man nutiko pakeliavus po
Braziliją ar Meksiką.
O šiaip, čia
jau sutikau puikių įdomių žmonių. Vakar* smagiai pasėdėjome geroje kompanijoje,
šiandien kalbėdamas Knygų mugės renginyje jutau atidų auditorijos dėmesį.
Malonu.
Pagalvojau, kad
Lietuva jums – ne šiaip
pirmąkart lankoma šalis kaip, tarkime, Meksika... Gal aiškiau bus, jei
atsakysite, kaip jautėtės atsidūręs Rusijoje?
Rusijoje
pristačiau savo knygą „Tristano akordas“.
Aha.
Tai knyga apie
muziką, romanas apie jaunuolį, dirbantį su įžymiu kompozitoriumi...
Taip, esu ją
skaitęs.
Tai va. (Juokiasi)
Jos skaitymui rusai suorganizavo fortepijoną ir skambino Vagnerį. (Juokiasi)
Tristano akordus... Scenoje. (Juokiasi) Buvo netikėta.
Įdomu. Kur tai
vyko?
Sankt
Peterburge. Kažkokiam teatre ar panašiai. Ten negrojo viso koncerto, jie tik
pademonstravo, kas yra Tristano akordas.
Pažodžiui.
Taip. Buvo
įdomu.
Žinote, negaliu
pasakyti, ar jaučiausi kitaip. Mano įspūdis sumišęs, nes pristatydamas
„Pražuvėlį“ kiekvienoje šalyje susitinku panašiai traumuotų žmonių: jie praradę
artimuosius arba patys jaučiasi prarasti. Tai nutinka įvairiais laikais
skirtingose vietose.
Pamenu,
Bolivijoje skaitėme „Pražuvėlį“ mokyklose, ir jaunuoliai man pasakojo praradę
tėvus, mokytojai – netekę artimųjų. Daugelis ten jaučiasi išstumti iš gimtųjų
vietų. Arba Kanadoje, Brazilijoje – bendraudamas su imigrantais, tarp kurių
nemaža vokiečių, prisiklausiau panašių pasakojimų. Mano istorijos personažų
galima susitikti visame pasaulyje. Kiekvieno tragedija vis kitokia, bet daugybė
šeimų yra tai patyrusios. Svarbu apie tai kalbėtis.
Ir Lietuvoje
jau kurį laiką nemažai kalbama apie Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais patirtą
visuotinę traumatizaciją: okupacijos ir laisvės kovos, tremtys ir žudynės,
Holokaustas ir genocidas. Šio krašto gyventojų šeimos pergyveno siaubingą
amžių. Įdomiai pastebėjote, kad ir Bolivijoje, ir Kanadoje nemaža žmonių
jaučiasi esą pražuvėliai.
Taip. XX
amžiuje daugybė žmonių buvo ištremti, priversti emigruoti, sprukti iš namų.
Tiesa.
Bet gal ir šis
amžius toks pat: girdime, kas dedasi Artimuosiuose Rytuose... Tai nepraeina.
Man regis, kad susidoroti
su šia tema autobiografiniame romane "Pražuvėlis" jums padeda humoras. Kristinos
Sprindžiūnaitės vertimas perteikia žavingai šviesų autoriaus santykį su veikėjų
išgyventais baisumais. Ar laikote juokavimą tinkamu metodu asmeninėms traumoms
įveikti?
Ko gero, taip. (Juokiasi)
Jis apskritai padeda gyventi. Humoras, ironija, kartais – sarkazmas, šie
būdai man yra labai svarbūs įveikiant gyvenimo sunkumus. Tai nelengva, ypač
kalbant apie skausmingus dalykus.
Rizikuojate
atrodyti politiškai nekorektiškas.
Taip... Mano
tėvas dažnokai vadino lenkus tinginiais, o rusus – žiauriais laukiniais. Tokių pat stereotipų laikėsi ir kiti vokiečių pabėgėliai.
Tačiau kartais
girdėdavau kalbant apie „gerus rusus“. Nesuprasdavau, kas turima galvoje. Ką
reiškia „gerieji rusai“? Atsakymą radau, tik smulkiau išsiaiškinęs konkrečios istorijos
aplinkybes.
Sužinojau, kas
nutiko mano tėvams. Rusų kareiviui buvo pavesta juos užmušti, nušauti. Tačiau
jis nusivedė tėvą su motina į miško gilumą, iššovė į orą ir paleido. Tai
sužinojus, man tapo aiškiau, ką jie paskui vadino „geraisiais rusais“.
Kodėl juos
įsakė užmušti? Už ką?!
Tėvai gyveno Rytprūsiuose
ir traukėsi nuo artėjančio fronto su civilių pabėgėlių kolona, tačiau jų
sunkvežimį pasivijo rusų kariai. Motina kažkam spėjo atiduoti savo kūdikį, mano
pradingusį brolį, bet jiedu su tėvu buvo sulaikyti. Trys kareiviai pasivedė
juos į gretimą miškelį, motiną... išžagino... Tada trijulės vyresnysis pavedė
vienam iš saviškių atsikratyti mano tėvais, sušaudyti. Ir anas apsimetė tai
padaręs. Taigi tėvus išgelbėjo nuo mirties rusas, prieš tai iš jų išsityčiojęs.
Mhm...
Šitai sužinojau
iš savo pusbrolio. Pati mama man niekada to nėra pasakojusi, bet ji turėjo
seserį...
Taip iš tikro nutiko. Palikti miške tėvai turėjo slapstytis Lenkijoje 1945-ųjų
sausį. Buvo šalta. Juos vėl sugavo ir uždarė į sulaikytųjų stovyklą. Metams.
Atskirai.
Kodėl juos
sučiupo tame sunkvežimyje? Nežinau. Gal todėl, kad tėvas buvo vienarankis. Jis buvo
sunkiai sužeistas, kariaudamas Rusijoje, ir jie tai suprato: jaunas vokietis,
likęs be rankos, reiškia – kareivis... Turbūt rusai užsimanė jį nubausti ir
sustabdė tą sunkvežimį.
Taip. Esu
skaitęs latvio Janio Grinvaldžio, nužygiavusio su Raudonąja armija iki
Vokietijos, dienoraščio ištraukas. Jis smulkiai aprašė, kaip kareiviai, vos
pasiekę nerusiškas žemes – Ukrainą, Lenkiją, kasdien prievartaudavo vietines
moteris. O Vokietijoje – išniekinę dar ir pribaigdavo.
Taip, jie
žudydavo...
Galima
įsivaizduoti, kad daugelis karo nugalėtojų liko sužaloti psichiškai, neatsigavo
iki pat gyvenimo galo, juos pykindavo tokios pergalės prisiminimai.
Taip, dalis
karo nusikaltėlių taip pat lieka traumuoti ir savo žiaurybių, ir to, ką teko
išvysti... Alvydas Šlepikas šiandien pasakojo aptikęs panašių liudijimų,
aprašytų Rusijoje.
Ko gero, tik
kalbėjimas apie tuos dalykus gelbėja.
Sutinku.
Su humoru. Dabar
prisiminiau tikrą neseną nutikimą Austrijos slidinėjimo kurorte. Būrelis
lietuvių vakare nuėjo į pirtį, kurioje jau sėdėjo lankytojai vokiečiai. Šie,
aišku, Adomo kostiumais, o mūsiškiai – su glaudėmis. Vienas vokietis nusprendė
pamokyti pirties etiketo, su ryškiu akcentu kreipdamasis į barbarus rusiškai: „Надо снять трусы!“ Arčiausiai
buvęs mūsiškis iškart atrėžė: „Hitler kaput!”
(Abu juokiasi)
Man panašiai
atsitiko Bolivijoje, tik be Hitlerio... Nuogas užeinu į sauną ir pamatau, kad
ten pilna žmonių su maudymosi kostiumais. Juk Vokietijoje kaip tik nepadoru
pirtyje atsidurti neišsirengusiam. (Juokiasi) Keistoka, ar ne?
Įdomu, kad toks buities papročių skirtumas sukelia juokingų nesusipratimų ir apnuogina gilesnius klodus... Ar kitos jūsų
knygos irgi autobiografiškos? Pavyzdžiui, „Mano Sardinija“?
Aš esu dėstęs Italijoje vokiečių kalbą ir
literatūrą. Salerne ir Pizoje.
Tas romanas
neįprastai melancholiškas. Man regis, jo pagrindinis veikėjas vardu...
Albertas?
Albertas.
Jis galėtų
gyventi bet kurioje pasaulio vietoje bet kuriuo istoriniu laikotarpiu.
Gal ir taip.
Toks jaunuolis...
Ar stengėtės jam įskiepyti kažin kokią amžinąją melancholiją?
Manau,
melancholija būdinga visiems mano veikėjams. Galbūt ir man pačiam. (Juokiasi)
Lengviau ją
atpažįstu, kai romano veiksmas susijęs su mano šeimos istorija. Klausiu savęs:
kodėl nenorėjau pasilikti gyventi gimtajame mieste? Jau vaikystėje jo nemėgau. (Juokiasi)
Kodėl? Juk mano klasiokai pasiliko ir gyvena ten po šiai dienai. Net mano
brolis ten gyvena. O aš jame jaučiausi svetimas, keistas, tuščias. Itin
melancholiška jausena. (Juokiasi) Dabar man atrodo, kad ją lėmė
neišpasakota šeimos žaizda, kurios nuotaika namuose tvyrojo kasdien, tačiau
niekas apie tai nesikalbėjo. Laikiau viduje slogutį, o jis nuodijo visa.
Tėvų depresija
derėjo su neįtikėtinu darbštumu. Jie dirbo nuo ryto iki vakaro, septynias
dienas per savaitę be jokių išeiginių, be atostogų. Kaip ūkininkai. Juk mano
seneliai ūkininkavo Volynėje. Ir tėvai nėrėsi iš kailio, siekdami susikurti viduriniosios
klasės gyvenimą mieste, kad ir skendėdami neartikuliuotame liūdesyje dėl to, ką
jiems teko anksčiau išgyventi.
Turiu teoriją,
kad mano asmeninė psichika atspindi istorinę tėvų situaciją. (Juokiasi) Aišku,
kad vaikus veikia tėvų nuotaikos, tačiau kai žvelgdamas pro langą matai vien
liūdesį – net vaistinės iškaboje, tuomet susimąstai: iš kur
smelkiasi šis siaubas? Kuo ypatinga ši nuošalaus miestelio atmosfera? Toks pat
jausmas tvyro Edwardo Hopperio paveiksluose: tuštuma, pripildyta kažko
nematomo. Gal istoriško. (Juokiasi) Mano teorija neišbaigta, tačiau
rašydamas galėjau šiek tiek paaiškinti savo vaikystės ir jaunystės jausenas.
Pasakojimais užpildžiau tuščią melancholijos ir liūdesio erdvę.
Kartais
klausiu: kodėl rašau? Nesijaučiu esąs menininkas, kūrėjas. Ko gero, turiu
kitokį motyvą.
Kitokį motyvą?
Taip. Mano
paskata – ne kūrybingumas ar koks kitas džiaugsmingas šaltinis. Kovoju
su biografine jausmų tuštuma.
Autoterapija?
Taip, terapija.
Ar esate lankęsis
pas psichoterapeutą?
Taip, išėjau
psichoanalizę, nagrinėdamas kūdikystės patirtis. Man tai buvo svarbu. Labai panirau į psichologiją ir psichoanalizę.
Esu daug kartų girdėjęs
skundžiantis, kad pabaigęs psichoanalizę žmogus nebegali rašyti. (Juokiasi)
Netiesa. Troškimas rašyti nuo to nesumenksta.
Pradėjau
psichoterapiją atvykęs į Berlyną, dar visai jaunas. Turbūt buvau vienintelis
toks – vos atvažiavęs, nudrožiau tiesiai pas psichoanalitiką. (Juokiasi)
Ar pats didmiestis
taip pat veikė jus terapiškai?
Taip. Be
abejonės. Tik ne Frankfurtas ir ne Hamburgas. Man būtinai reikėjo Vakarų Berlyno.
Šit kaip.
Tarp Rytų
Vokietijos ir Vakarų Berlyno stovėjo siena su specialiu koridoriumi. Man tai
buvo svarbu. Daug jaunuolių 70-aisiais kraustėsi į tą miestą, bėgdami nuo
Vakarų Vokietijos provincialumo. Vakarų Berlyne būrėsi jauni maištautojai,
melancholiški kairieji intelektualai.
Įdomu.
Objektyviai
miestas atrodė bjaurus. Pilki pastatai, butai be patogumų, išvietė – lauke.
Ir vis tiek būdavo sunku rasti, kur apsistoti.
Nejaugi jis smarkiai
skyrėsi nuo kitų Vakarų Vokietijos didmiesčių?
Taip, man regis. Tačiau sutraukė daugybę įdomių žmonių. Mes dalijomės kuklia buitimi, bet mieste
veikė teatrai, du universitetai, menų mokyklos. Jautėmės turtingi, nes turėjome
aibę galimybių lavintis ir kurti. Man tai itin tiko.
Kaip jūsų
šeimos žaizdas suvokia jaunoji karta? Ar turite vaikų?
Ne.
O sūnėnų ar
dukterėčių?
Turiu sūnėnus. (Tyli)
Manau, jie
taipogi šiek tiek užsikrėtę. Ne nuo tėvų – nuo senelių. (Juokiasi)
Ko gero. Jie labai domėjosi mano knyga. „Pražuvėlis“ jiems – senelių
istorija. Tikrai nesistengiau jų indoktrinuoti, patys įsitraukė emociškai. Galėjo
apsispręsti, ar nori skaityti knygą, žiūrėti pagal ją sukurtą filmą. Jį rodė
vokiečių televizija. Paskui sūnėnai ėmė manęs visko klausinėti...
Taip, tai tęsiasi
kitose kartose. (Juokiasi)
Neišvengiamai?
Taip. Ko gero,
tai ypatinga melancholijos rūšis. Pastebiu ją savo sūnėnuose. Keista. (Juokiasi)
Jiems kol kas bent
jau netenka išgyventi panašių dalykų patiems. Kaip ir mums.
Tas tiesa. Pats
gi nesu patyręs jokios prievartos. Niekada. Nuo 1952-ųjų iki šios dienos. Laimė.
Dar noriu
paklausinėti apie jūsų kūrybos metodą. Rašote ir poeziją?
Taip.
Georgas iš „Tristano
akordo“, trečiojo jūsų romano, kurį esu perskaitęs, veikėjas – itin drausmingas
eiliuotojas. Jis sėsdavo rašyti libreto kiekvieną popietę. O kaip – jūs pats?
Kadaise rašiau
nemažai. Esu išleidęs šešias ar septynias poezijos knygas. Paskui perėjau prie
prozos ir eiliuoti beveik nustojau. Nežinau, ar praradau gebėjimą rašyti
eilėraščius, tiesiog vis atsirasdavo kuo kitu užsiimti: romanai, operų libretai
– kaip Georgui. Nebesusitelkiau į poeziją.
Aha.
Gal išėjęs į pensiją
vėl grįšiu prie jos. (Juokiasi)
Kodėl gi ne.
Poezijai reikia
daug laiko. Privalai negailėti laiko, švaistyti jį, tik tuomet kas nors išeis.
Tai ne sistemingas darbas, jo neįmanoma suefektyvinti. Privalai gyventi tarsi bohemiškai:
valkiotis, gerti kavą, užsirašyti kokį žodį, mąstyti...
Ne kaip jūsų
romano veikėjas.
Ne, ne. Būdamas
studentas turėjau daug laiko. Dieną rašydavau, vakare suplėšydavau. Kitą rytą
vėl mėgindavau. Jaunystėje tai įmanoma, paskui tenka griebtis rimtesnių darbų. (Juokiasi)
Nebeišeina aukoti ištisų dienų, kad parašytum ketureilį. (Juokiasi)
Neabejoju, kad
vis dar sugebėtumėte.
Galbūt.
Tą jausmą, koks
ypatingas kiekvienas eilėraštis, pamenu iš Orhano Pamuko „Sniego“. Gal teko jį skaityti?
Ne, neteko.
Man paliko stiprų
įspūdį, kuris dabar mums kalbantis vėl iškilo.
Jūs gi pats
rašote eiles.
(Atsidūsta) Na
taip, kartas nuo karto. Tam išties reikia laiko. Dar retsykiais pajuntu poreikį
išversti kokį eilėraštį iš anglų arba rusų. (Juokiasi)
Pastebėjau, kad
daugelis jaunų rašytojų pradeda nuo poezijos, o paskui per daugelį metų tampa novelistais.
Ir beveik niekada nenutinka atvirkščiai: romanų rašytojai netampa poetais. Poetai,
kurie nepereina prie prozos, taip pat keičiasi su amžiumi. Stebiu keletą tokių,
jie darosi sistemiški, apsibrėžia savo programas, rašo temomis, ciklais. Nebekuria
pavienių eilėraščių, tik po penkiolika kuria nors tema, po truputį tapdami pasakotojais.
Išties.
Tokie ciklai,
panašūs į gamybą, man sunkiai suvokiami. Pats vis dar jaučiuosi kitaip: parašai
šešias eilutes – darbas baigtas. Imiesi kito.
Arba pajunti
tuštumą.
Būtent. (Juokiasi)
Kas toliau? Taip.
(Abu juokiasi)
*Kalbėjomės
2019 m. vasario 23 d. Vilniuje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą