2012 m. sausio 29 d., sekmadienis

Pažanga veža














Vilniaus maratonas kviečia registruotis pigiau. Nauja svetainė, elektrinės spalvos, metroseksualus simbolis su televizijos bokštu. Nauja trasa. Jokios istorijos. Jokių pernykščių rezultatų. Jokios tradicijos.

Progresas nušluoja senienas, išvalo kelius idėjoms. Geltonsnapiai jaunuoliai daro tai, ko veteranai nesugebėjo per jiems skirtą laiką. Pokyčiai skausmingi, bet šitaip veikia pasaulis.

Pernai įvyko geriausias visų laikų Vilniaus maratonas. Ne todėl, kad jis gavo porą niekam neįdomių apdovanojimų. Todėl, kad taip sakau, palygindamas visus aštuonis. Todėl, kad taip kalba visi, kas ten bėgo.

Tai kam prireikė atleisti direktorių Evaldą Martinką ir išvaikyti senąją komandą?

Matote, viskas prasidėjo anksčiau. Pernai pavasarį VŠĮ „Tarptautinis maratonas“ dalininkais tapo Mykolas Katkus ir Mindaugas Savickas. Šie vardai jau plačiai žinomi viešųjų ryšių, rinkodaros ir reklamos orbitose, bet vis daugiau reiškia ir Lietuvos bėgimo padangėje. Paklauskite Povilo Rakštiko, kas subūrė pirmą profesionaliai treniruojamą bėgimo grupę mėgėjams.

Vasarą išrinkome Mindaugą įstaigos tarybos pirmininku. Balsavome vieningai, nes sutarėme, kad turime pakelti sostinės maratono kokybės kartelę į aukštumas, lig šiol neregėtas Lietuvoje, bet visiškai įprastas pas kaimynus. Direktorius Evaldas irgi „už“.

Vilniaus maratonas pernai pavyko, jei nežiūrėsime, kaip smarkiai mus pralenkė Ryga ir Talinas. Rudenį Mindaugas pristatė savo pasiūlymus 2012-iesiems ir... paprašė paskirti direktoriumi Darių Mikulį. Pastarasis nėra ryškiausia spaudos žvaigždė ir negarsėja bėgimo rekordais, tačiau palieka rimtai siekiančio užsibrėžto tikslo žmogaus įspūdį. Evaldas pakviestas likti žemesnėse pareigose, tačiau jis nusprendė sukti savo keliu.

Žirgai pakeisti ne perkėloje. Darius pradėjo ruoštis šių metų renginiams. Evaldas neturėtų jaustis nuskriaustas. Jis išsaugojo maratoną nuo gėdos krizės finansų sausroje, pasirūpino Nidos „šimtine“ ir Druskininkų pusmaratoniu. Bet juk toks direktoriaus darbas. Už jį tvarkingai mokėtas atlyginimas. Kai kasoje subarškėdavo variokai, dalininkai įmesdavo šlamančiųjų. Taryba užsimerkdavo direktoriui darbuojantis Turkijos paplūdimyje, tad baigiant pasirodymą privalėjo sumokėti susikaupusius atostoginius. Jokie nuopelnai nesuteikia teisės išeinančiam iš darbo vadovui išsinešti įstaigos turto. Nesvarbu, ar tai materiali, ar kokia intelektinė nuosavybė. Stumti, kad Kalėdinis bėgimas ar tas kurortinis pusmaratonis priklauso jam asmeniškai, gali tik nesusidūręs su rimtais advokatais individas.

Užleisti kėdę nesmagu. Žinau tai iš patirties, esu pakilęs nuo didelių stalų, kad į mano vietą atsisėstų kitas. Romas Sausaitis irgi nusivylė, kai 2001-aisiais jo rengtą bėgimą pakeitė „Maxima“ taurė“. Bet iš to atsirado kasmetinis Vilniaus maratonas ir bėgimas su Živile Balčiūnaite, o geri darbai ir geri žmonės neišnyko nei iš gyvenimo, nei iš atminties.

Naujieji Vilniaus maratono vadovai žada netrukus sukrauti į bėgimo tinklapį senuosius archyvus, padaryti svetainę dar įdomesnę. Balandžio 21 d. jie kviečia Vingio parko takais sukti pirmąjį pavasarinį Vilniaus pusmaratonį, o rugsėjo 9-ąją bėgti superambicingu maršrutu.

Paremkime pažangą, bus linksma!

2012 m. sausio 26 d., ketvirtadienis

Atgal į trasą




















Maratonininkams atostogos nepriklauso. Po ilgesnės treniruočių pertraukos ištvermė sugrįžta į pradinį lygmenį, ir išsigąstate, kad įprastas savaitgalinis dvidešimties km atstumas tapo neįveikiamas, nes pasenote. Paistalai. Imkite bėgioti reguliariai ir bemat grįšite į pažįstamas vėžes.

Rašytojams yra kitaip. Kūrybinis nuovargis negailestingai kirto per didįjį dešinės plaštakos pirštą, kuriuo spausdinu daugumą raidžių. Sako, Murakamis sugeba kokybiškai kalti po du puslapius per dieną trisdešimt metų iš eilės. Lenkiu galvą, bet kas gi ryšis pirkti antrą būstą vien jo knygoms susikrauti? Ingrida Šimonytė nepataria.

Žmonės ima klausinėti, ar nepervadinsiu tinklaraščio į „Triatlono lauką“. Na gi, ramiai! Sulaukus keturiasdešimt vienerių, užsiauginti žiaunas gana sudėtinga. Jeigu pastebėjote, kad pajėgiu perplaukti baseiną su pririštais prie delnų geltonais kastuvėliais, tai dar nereiškia, kad maratoną bėgsiu rankomis.

Jau užsiregistravau Vilniaus maratonui ir Pusmaratoniui. Ne nesiruošiu bėgti abiejų nuotolių rugsėjo devintąją. Pusmaratonis vyks balandį, ir tai nuostabu. Netrukus ketinu plačiau aptarti šias naujienas.

Ir dar: jei tikitės dovanų gauti „Maratono lauko“ knygą, kitais metais atėję į dešimtojo Vilniaus maratono startą, labai klystate. Papildomo tiražo nebus. Bus kas nors nauja. Tuomet pasiteiravę manęs, kur ją įsigyti, išvysite žvilgsnį, išlavintą atsakinėjant į tokius klausimus apie popierinį „Kelią į bazę“.

Marš į trasą, nelaukiant pirmadienio!