Gešė
Tinlėjus (g.1962), kilęs iš tibetiečių pabėgėlių Indijoje šeimos, tapo budizmo
filosofijos daktaru ir Dalai Lamos XIV-ojo mokiniu. Šiemet jis ketvirtą kartą
lankėsi Lietuvoje, skaitydamas nemokamas paskaitas apie proto apvalymo ir dvasinių
pratybų prasmę.
Į
Vilnių atvykote kaip budizmo filosofijos mokytojas, tačiau kadaise esate buvęs
budistų vienuoliu. Kur baigiasi filosofija ir prasideda religija?
Nebuvau ruoštas įšventinimui nuo vaikystės. Baigiau pasaulietines
filosofijos studijas, spėjau pažinti gyvenimą. Sulaukęs dvidešimt penkerių metų,
panorau patirti vienuolio dalią. Laikiausi įžadų dvidešimt metų, ir man tai buvo
labai naudinga. Būdamas keturiasdešimt penkerių nusprendžiau tapti pasauliečiu
- tokiu, kaip dauguma mano mokinių.
Budizmas yra metamokslas, gyvenimo būdas. Šią filosofiją
lengva pritaikyti pasaulietiškoje kasdienybėje. Praktikuoti galima tiek būnant
vienuoliu, tiek pasauliečiu.
Dauguma religijų remiasi Dievo-kūrėjo doktrina. Jų
išpažinėjai tiki, kad melsdamiesi, lankydamiesi šventyklose, atlikdami ritualus
jie pamalonins Dievą ir pelnys dangaus malonę. Ir atvirkščiai – papiktinę Dievą,
keliaus pragaran. Tokiame tikėjime nėra gilios filosofijos, žmonės skatinami ne
mąstyti, o klausyti nurodymų, laikytis tradicijų.
Budizmas neturi Dievo-kūrėjo, jis teigia, kad vien melstis
šventykloje nepakanka. Siekdamas pelnyti laimę, turi pats susikurti jos
priežastis. Jei nenori kentėti, turi pats pašalinti kančios priežastis. Dievas
tavo problemų neišspręs.
Kita vertus, budizmas neneigia Dievo egzistavimo.
Teigiama, Dievas yra tam, kad nušviestų kelią, bet žengti tuo keliu turime
patys. Dievas čia labiau mokytojas. Garbinti profesorių nėra blogai, bet to
nepakanka, reikia mokytis, semtis jo žinių ir taikyti jas praktikoje.
Budizmo filosofijos pagrindas – savitarpiai priklausomo
kūrimosi teorija. Ji paaiškina mūsų būties evoliuciją. Iš jos išplaukia karmos
dėsnis, pagrindžiantis kančios ir laimės apraiškas. Iš jos kyla Keturios
kilniosios tiesos, atskleidžiančios kelius į tikrąją laimę. Aukščiausias
budizmo filosofijos lygmuo – mokymas apie tuštumą, iš kurio paaiškėja, kad
neįmanoma jokia nepriklausoma, savaiminė egzistencija, visi reiškiniai
prasideda ir baigiasi tuštumoje. Tai suvokęs žmogus įsisąmonina, kad nėra jokio
nedalomo „aš“. Atsikračius tokio klaidingo suvokimo, nelieka egoizmo, protas
ima sveikti.
Dauguma
religinių tradicijų propaguoja panašias vertybes, tačiau taiko skirtingus draudimus
kasdieniame gyvenime: neleidžiama valgyti kiaulienos arba jautienos, gerti
alkoholio, vartoti kontraceptikų ir pan. Ką draudžia budizmas?
Budizmas draudžia sąmoningai kenkti kitoms gyvosioms
būtybėms. Tai yra svarbiausia.
Atsisakyti mėsos yra gerai. Tačiau, jei žmogus ne
pats skerdžia gyvulį, neliepia jo užmušti, o tik nusiperka mėsos turguje, tai
nėra taip reikšminga.
Jei aklai laikytumėmės principo nepakenkti net ir
netiesiogiai, negalėtume nei vaikščioti, nei kvėpuoti, nes netyčia nužudome daugybę
smulkių vabzdžių ir kitų gyvių. Taip mąstydami, turbūt apskritai negalėtume
nieko valgyti. Svarbiausia – ketinimas nekenkti.
Atrodo, Jus labai sunku nors kiek išvesti iš kantrybės. Kodėl?
Kuo daugiau įgyji patirties, tuo geriau supranti,
kad pykti nėra prasmės jokiomis aplinkybėmis. Pyktis neišspręs sunkumų,
tik juos pagilins.
Jei koks nors asmuo jus nervina ar net kenkia jums, turėtumėt
jausti jam užuojautą, o ne pyktį. Juk jis akivaizdžiai yra nelaimingas, jis –
savo pykčio auka. Kodėl ir jūs turėtumėte tapti antrąja auka? Priešas yra ne žmogus,
o jo pyktis, jo neigiama emocija. Asmuo yra vertas tik meilės ir užuojautos.
Sakoma,
kad joks filosofas negali ignoruoti danties skausmo. Ar Jūsų dvasios ramybei
svarbi kūno sveikata?
Smarkus skausmas visada sutrikdo protą, neįmanoma to
paneigti. Tačiau skausmas turi vieną gerą savybę – jis leidžia giliau pajusti
užuojautą kitoms kenčiančioms būtybėms. Kai man skauda, mąstau, kad yra daugybė
dar labiau kenčiančių žmonių.
Atjauta sustiprina dvasią ir veikia kaip
analgetikas. Jei patirdamas skausmą gailėsi savęs, dvasia palūš, o skausmas taps
nepakeliamas. Jei mąstysi tik kaip greičiau atsikratyti skausmo, laikas
prailgs. Tačiau, kai pasitelksi užuojautą, ji sustiprins dvasią. Skausmas nedings,
bet ne taip vargins, gal jo net nebejausi. Pažvelkite į žaidžiančius vaikus ar
kovojančius sportininkus: kai protą užvaldę aukštesni siekiai, net susižeidę
jie tęsia savo žaidimus, nepaisydami skausmo.
Šiuolaikiniai
žmonės nuolat skundžiasi laiko stoka. Kas svarbiau: kasdien pusvalandį
mankštintis ar 30 minučių melstis?
Dvasios stiprinimui nebūtina skirti pernelyg daug
laiko. Kokia bebūtų jūsų profesija, galite siekti tapti geresnis, padėti
žmonėms. Jei galvosite ne vien apie save, tai bus labai gera pradžia.
Jei rasite laiko intensyvesnėms pratyboms, bus puiku.
Jūs galite tobulėti ir neskirdamas konkrečios valandėlės dvasios pratyboms, o tiesiog daugiau galvodami
apie kitus kasdien, bet tai – tik pradžia. Juk ir mankštinti kūną galite vien vaikščiodami
kasdieniais reikalais, tačiau jei norėsite pasiekti daugiau, turėsite iškirpti
laiko rimtesnei treniruotei.
Jūs
nuolat keliaujate. Nesate universiteto profesorius, negaunate nuolatinio
atlyginimo, nesate apsidraudęs, negalėsite tikėtis valstybės pensijos. Ar jaučiatės
saugus dėl ateities?
Niekada nesu apie tai susimąstęs. Juk nemirsiu badu.
Iš bado nenustimpa net benamiai šunys, o aš sugebu kur kas daugiau už šunį. Kalbant
apie ateitį, man labiau rūpi ne tai, kas gali nutikti po keleto metų čia, o tai,
kas laukia kitame gyvenime. Negaliu būti tikras, kad sulauksiu pensijinio
amžiaus, tačiau tvirtai žinau, kad vieną dieną teks persikūnyti. Tad argi nėra
svarbiau tinkamai tam pasiruošti?
Ačiū
už pamoką.