2013 m. lapkričio 21 d., ketvirtadienis

Gešė Tinlėjus: „Priešas yra ne žmogus, o jo pyktis“


Gešė Tinlėjus (g.1962), kilęs iš tibetiečių pabėgėlių Indijoje šeimos, tapo budizmo filosofijos daktaru ir Dalai Lamos XIV-ojo mokiniu. Šiemet jis ketvirtą kartą lankėsi Lietuvoje, skaitydamas nemokamas paskaitas apie proto apvalymo ir dvasinių pratybų prasmę.

Į Vilnių atvykote kaip budizmo filosofijos mokytojas, tačiau kadaise esate buvęs budistų vienuoliu. Kur baigiasi filosofija ir prasideda religija?

Nebuvau ruoštas įšventinimui nuo vaikystės. Baigiau pasaulietines filosofijos studijas, spėjau pažinti gyvenimą. Sulaukęs dvidešimt penkerių metų, panorau patirti vienuolio dalią. Laikiausi įžadų dvidešimt metų, ir man tai buvo labai naudinga. Būdamas keturiasdešimt penkerių nusprendžiau tapti pasauliečiu - tokiu, kaip dauguma mano mokinių.

Budizmas yra metamokslas, gyvenimo būdas. Šią filosofiją lengva pritaikyti pasaulietiškoje kasdienybėje. Praktikuoti galima tiek būnant vienuoliu, tiek pasauliečiu.

Dauguma religijų remiasi Dievo-kūrėjo doktrina. Jų išpažinėjai tiki, kad melsdamiesi, lankydamiesi šventyklose, atlikdami ritualus jie pamalonins Dievą ir pelnys dangaus malonę. Ir atvirkščiai – papiktinę Dievą, keliaus pragaran. Tokiame tikėjime nėra gilios filosofijos, žmonės skatinami ne mąstyti, o klausyti nurodymų, laikytis tradicijų.

Budizmas neturi Dievo-kūrėjo, jis teigia, kad vien melstis šventykloje nepakanka. Siekdamas pelnyti laimę, turi pats susikurti jos priežastis. Jei nenori kentėti, turi pats pašalinti kančios priežastis. Dievas tavo problemų neišspręs.

Kita vertus, budizmas neneigia Dievo egzistavimo. Teigiama, Dievas yra tam, kad nušviestų kelią, bet žengti tuo keliu turime patys. Dievas čia labiau mokytojas. Garbinti profesorių nėra blogai, bet to nepakanka, reikia mokytis, semtis jo žinių ir taikyti jas praktikoje.

Budizmo filosofijos pagrindas – savitarpiai priklausomo kūrimosi teorija. Ji paaiškina mūsų būties evoliuciją. Iš jos išplaukia karmos dėsnis, pagrindžiantis kančios ir laimės apraiškas. Iš jos kyla Keturios kilniosios tiesos, atskleidžiančios kelius į tikrąją laimę. Aukščiausias budizmo filosofijos lygmuo – mokymas apie tuštumą, iš kurio paaiškėja, kad neįmanoma jokia nepriklausoma, savaiminė egzistencija, visi reiškiniai prasideda ir baigiasi tuštumoje. Tai suvokęs žmogus įsisąmonina, kad nėra jokio nedalomo „aš“. Atsikračius tokio klaidingo suvokimo, nelieka egoizmo, protas ima sveikti.

Dauguma religinių tradicijų propaguoja panašias vertybes, tačiau taiko skirtingus draudimus kasdieniame gyvenime: neleidžiama valgyti kiaulienos arba jautienos, gerti alkoholio, vartoti kontraceptikų ir pan. Ką draudžia budizmas?

Budizmas draudžia sąmoningai kenkti kitoms gyvosioms būtybėms. Tai yra svarbiausia.

Atsisakyti mėsos yra gerai. Tačiau, jei žmogus ne pats skerdžia gyvulį, neliepia jo užmušti, o tik nusiperka mėsos turguje, tai nėra taip reikšminga.

Jei aklai laikytumėmės principo nepakenkti net ir netiesiogiai, negalėtume nei vaikščioti, nei kvėpuoti, nes netyčia nužudome daugybę smulkių vabzdžių ir kitų gyvių. Taip mąstydami, turbūt apskritai negalėtume nieko valgyti. Svarbiausia – ketinimas nekenkti.

Atrodo, Jus labai sunku nors kiek išvesti iš kantrybės. Kodėl?

Kuo daugiau įgyji patirties, tuo geriau supranti, kad pykti nėra prasmės jokiomis aplinkybėmis. Pyktis neišspręs sunkumų, tik juos pagilins.

Jei koks nors asmuo jus nervina ar net kenkia jums, turėtumėt jausti jam užuojautą, o ne pyktį. Juk jis akivaizdžiai yra nelaimingas, jis – savo pykčio auka. Kodėl ir jūs turėtumėte tapti antrąja auka? Priešas yra ne žmogus, o jo pyktis, jo neigiama emocija. Asmuo yra vertas tik meilės ir užuojautos.

Sakoma, kad joks filosofas negali ignoruoti danties skausmo. Ar Jūsų dvasios ramybei svarbi kūno sveikata?

Smarkus skausmas visada sutrikdo protą, neįmanoma to paneigti. Tačiau skausmas turi vieną gerą savybę – jis leidžia giliau pajusti užuojautą kitoms kenčiančioms būtybėms. Kai man skauda, mąstau, kad yra daugybė dar labiau kenčiančių žmonių.

Atjauta sustiprina dvasią ir veikia kaip analgetikas. Jei patirdamas skausmą gailėsi savęs, dvasia palūš, o skausmas taps nepakeliamas. Jei mąstysi tik kaip greičiau atsikratyti skausmo, laikas prailgs. Tačiau, kai pasitelksi užuojautą, ji sustiprins dvasią. Skausmas nedings, bet ne taip vargins, gal jo net nebejausi. Pažvelkite į žaidžiančius vaikus ar kovojančius sportininkus: kai protą užvaldę aukštesni siekiai, net susižeidę jie tęsia savo žaidimus, nepaisydami skausmo.

Šiuolaikiniai žmonės nuolat skundžiasi laiko stoka. Kas svarbiau: kasdien pusvalandį mankštintis ar 30 minučių melstis?

Dvasios stiprinimui nebūtina skirti pernelyg daug laiko. Kokia bebūtų jūsų profesija, galite siekti tapti geresnis, padėti žmonėms. Jei galvosite ne vien apie save, tai bus labai gera pradžia.

Jei rasite laiko intensyvesnėms pratyboms, bus puiku. Jūs galite tobulėti ir neskirdamas konkrečios valandėlės  dvasios pratyboms, o tiesiog daugiau galvodami apie kitus kasdien, bet tai – tik pradžia. Juk ir mankštinti kūną galite vien vaikščiodami kasdieniais reikalais, tačiau jei norėsite pasiekti daugiau, turėsite iškirpti laiko rimtesnei treniruotei.

Jūs nuolat keliaujate. Nesate universiteto profesorius, negaunate nuolatinio atlyginimo, nesate apsidraudęs, negalėsite tikėtis valstybės pensijos. Ar jaučiatės saugus dėl ateities?

Niekada nesu apie tai susimąstęs. Juk nemirsiu badu. Iš bado nenustimpa net benamiai šunys, o aš sugebu kur kas daugiau už šunį. Kalbant apie ateitį, man labiau rūpi ne tai, kas gali nutikti po keleto metų čia, o tai, kas laukia kitame gyvenime. Negaliu būti tikras, kad sulauksiu pensijinio amžiaus, tačiau tvirtai žinau, kad vieną dieną teks persikūnyti. Tad argi nėra svarbiau tinkamai tam pasiruošti?

Ačiū už pamoką.

2013 m. lapkričio 13 d., trečiadienis

Mokykimės manipuliuoti!


Internetas ir dienraščiai užpila naujienomis. Žinios brukamos su vertinančiomis antraštėmis, kad nekiltų pagunda knistis giliau. Ir taip aišku: juoda – balta, gėris – blogis, tiesa – melas ir t.t. Kas kita - kultūrinė spauda: naujienas čia atstoja nuomonės. Jų reiškėjai dėsto daugiausia apie girdėtus dalykus ir formuluoja vienodai – su rafinuota pagieža. Pamėginsiu ir aš šitaip.

Nuolatinė „Kultūros barų“ bendradarbė Liudvika Pociūnienė 10-ąjį šių metų numerį apdovanojo straipsniu „Apie manipuliacijas ir savigyną“, kuriame rašo:

Štai kad ir Vilniaus maratonas. Sunku būtų rasti šio renginio fotografiją arba reportažą, kur nešmėžuotų Danske banko logotipas. Kiek ši reklama kainavo bankui? Palyginti su milijoniniais TV biudžetais, beveik nieko – 25 tūkstančiai litų pagrindiniam prizui, keli tūkstančiai registracijos numeriams su banko emblemomis atspausdinti (tokius ant krūtinės ir nugaros turėjo visi maratono dalyviai), gal dar nedideli honorarai atlikėjams linksmintojams.

Ar tie dešimt tūkstančių bėgimo entuziastų tikrai norėjo už ačiū reklamuoti komercinį banką? Tikriausiai daugumos atsakymas būtų ne. Jų motyvai kitokie – atkreipti visuomenės dėmesį į sportavimo naudą sveikatai, pasidalyti gera nuotaika, išgyventi susitelkimo akimirkas... Manipuliacijų specialistai šiais gražiais motyvais tik pasinaudojo.

Bėda. Nesugeba maratono rengėjai ir rėmėjai dorai manipuliuoti, akylesnis kultūrininkas nė neužsukęs į renginį demaskuoja. Sponsoriai užknisa, nes daug turi ir mažai duoda, organizatoriai – kad parodo, kaip be biudžeto subsidijų ir europinių paramų išsiversti.

O štai „Sveikatingumo metai“ – subtilesnis projektas. Kas netingi, visai apčiuopiamas lėšas įsisavina. Net projektinių tinklalapių, pasirodo, prikurta. O ką? Parašai paraišką, pasamdai viešųjų ryšių agentūrą, jos praktikantai pakalbina keletą naivuolių gyvenimo būdo temomis, ir prašom – sveiksta Lietuva beregint! Pats neseniai porai tokių manipuliacijų neatsispyriau: vieni atskleidė, kaip daug suvalgau vaisių ir riešutų, kiti – kaip kasdien nubėgu dešimt kilometrų. Profesionalu ir suprantama, čia jums - ne mėgėjiški tinklaraštininkų išvedžiojimai.

Kitąmet bus madingas K.Donelaitis.

2013 m. lapkričio 3 d., sekmadienis

Miltiadas: "Gyvenimas yra tai, kas vyksta tarp minčių"


Pastebėjęs, kad mūsų tinklaraštis panėšėja ne į šviesos ir tiesos šaltinį, o į pokalbių klubą, pamėginsiu prisitaikyti prie naujų vėjų ir papūsiu į tą pačią dūdelę, pašnekindamas „Maratono lauko“ patriarchą Miltiadą. Juolab garbingos sukakties proga. Ar atskleisite, kiek Jums rudeninė gegutė iškukavo?

Jaunuoli, negi manai, kad man dar yra ko sarmatytis? Nesiafišuoju ne iš pasipūtimo, o vien kategoriškai neigdamas bulvariškumą kaip primityviausią slydimo paviršium formą. Bet jeigu tiki, kad praskleisdamas tunikos skverną nudžiuginsiu Lauko lankytojus, tebūnie – esu vyresnis už abu mūsų Prezidentus.

Nepaisant Jūsų kuklumo, esate garbinamas ekspertas, kaskart pribloškiantis nežabota erudicija ir beribe patirtimi. Kur sėmėtės mokslo žinių?

Baigiau klasikinę smetonišką gimnaziją. Ką tai reiškia? Kad anksti pasiklojau filosofijos, teologijos ir medicinos pamatus, kad nuo mažens moku vokiškai, prancūziškai ir lotyniškai, laisvai skaitau angliškai, rusiškai ir lenkiškai. Paskiau - gyvenimo universitetai, kurie išmokė svarbiausio dalyko - mąstyti. Jo neatstos jokie harvardai.

Bet mąstymas būdingas kiekvienam žmogui...

Kiekvienam žmogui būdingas ne mąstymas, o banalus centrinės nervų sistemos reagavimas į įvairius dirgiklius. Pavieniams individams dar būdingas mechaniškas proto smaukymas, siekiant pseudokūrybinio pasitenkinimo... Kad galėtum iš tikro mąstyti, turi leisti viską – visus klausimus, kreipinius, reginius, laiškus, veidus, užpakalius, kvapus, skonius – viską, įsiklausyk, leisti pro šalį, nė kiek už nieko nesikabindamas.

Meditacija?

Nežinau. Man „meditacija“ - tai tik dar vienas nesuprantamas brandas. Gal. Žodžiu, privalai pats, nekreipdamas jokio dėmesio į pasaulio triukšmą, išsikelti klausimą ir tuomet gali mąstyti.

O tai jau tiesiog šiaip gyvendamas mąstyti negaliu?  

Aišku, kad ne. Mintis yra ne tik materiali, bet ir baigtinė. Miegodamas gi negali mąstyt. Lygiai taip negali mąstyt šiaip gyvendamas. Gyvenimas yra tai, kas vyksta tarp minčių.

Atrodo, Jums nelabai patinka gyventi.

O kam mano kailyje patiktų? Todėl baigęs mąstyti aš paprastai susiverčiu du šimtus mililitrų stipraus alkoholio ir palaikau jo koncentraciją kraujyje iki kitos minties.

Visi, kas Jus pažįsta, nerimauja, kad šitaip žalojate sveikatą.
                               
Papasakok jiems apie Semį Vandžiru.

Apie Pekino olimpiados maratono čempioną Samuelį Wanjiru? Jis gi nusižudė, būdamas neblaivus!

Semis nenusižudė. Jis girtas iššoko iš savo miegamojo balkono antrame aukšte, kai pirmoji žmona (o jis legaliai turėjo dvi) pričiupo in fragrante delicto su padavėja iš naktinio klubo. Tai va, nušokęs iš keturių metrų aukščio jis nusileido ant kojų, bet paslydo ir trenkėsi pakaušiu į plyteles. Iš pradžių policija paskelbė apie savižudybę, paskui pripažino nelaimingą atsitikimą. Tiesa, Semio motina apkaltino žmonelę žmogžudyste...

Tai kas čia gražaus?

Čia – nieko. Gražus buvo pats Semis. Kaip jis bėgdavo! Dukart gerino pusmaratonio pasaulio rekordą. 58 min. 33 sek.! Pekino smoge nurėžė olimpinį maratono rekordą beveik trimis minutėmis. Bet gražiausia – kad jis spėjo tapti girtuokliu. Semis lakdavo su draugeliais kiaurą naktį, o rytą treniruotėje galėdavo bėgti 5000 m intervalus po 14 min…

Jūs tuo tikite?

Aš tuo tikiu. Semis laimėjo 2009 m. Londono ir Čikagos maratonus, nors jau metus prieš tai viešai girtuokliavo, neprižiūrimas jokio trenerio. Timas Nouksas, didžiausias sporto medicinos guru, pasakė JAV spaudai: „Kad nubėgtum maratoną per 2 val. 6 min., turėtum jaustis puikiai. Tenka pripažinti, kad Vandžiru neslopino toksinis alkoholio poveikis. Jo medžiagų apykaitą, ko gero, valdė mums nežinomi dėsniai.“

Gal Jums vertėtų išsitirti bent kepenis?

Aš ir išsitiriu. Periodiškai. Matai, turiu aistrą vaikščioti. Pabrėžiu: ne risnoti, ne bastytis! Vaikščioti. Kol be vargo apeinu savo valdų perimetrą, viskas tvarkoje.

Ar tiesa, kad jau penkiasdešimt metų nesate važiavęs jokia transporto priemone?

Ne, kas tau suskėlė tokį absurdą?.. Supranti, paprastais reikalais, na, tarkime, atsiimti honoraro, aš galiu kad ir lėktuvu skristi. Bet egzistuoja klausimai, dėl kurių tiesiog negalima judėti kitaip nei pėsčiomis. Pavyzdžiui, kadaise aš pamilau vieną damą ir nusprendžiau ją vesti. Atsitiko taip, kad tuo metu buvau Maskvoje, o ji – Šiauliuose. Suprantama, negalėjau jai pirštis telefonu, siųsti telegramos ar laiško. Juolab būtų buvę nesuvokiama keliauti pas savo būsimąją traukiniu ar autobusu. Žinoma, ji tikriausiai vis tiek būtų sutikusi tekėti, bet man tai buvo nepriimtina. Ir nesvarbu, ar atstumas - tūkstantis du šimtai, ar tūkstantis trys šimtai kilometrų...

Aišku. Žinote, mane kankina paskutinis klausimas: nejaugi kol mes kalbėjomės, Jūs nė karto nesusimąstėte?

Užtat pagyvenau!

Ačiū! Visų Lauko lankytojų vardu linkiu daugybės minčių ir ilgų gyvenimo metų tarp jų.