Pranašavimo kultūra

Didžiuma pasaulinės kultūros smenga praeityje arba plūduriuoja dabartyje ir tik menka jos dalis skrieja ant ateities vizijų.

Moksliškai numatyti ateitį – bergždžias užmojis. Tai prieštarautų pamatinėms fizikos taisyklėms. Antrasis termodinamikos dėsnis nustato, kad entropija nuolat auga, o informacija išskysta, kol tampa nebeapčiuopiama. Dar įsiterpia neišvengiami kvantiniai neapibrėžtumai...

Taigi, ateities numatyti neįmanoma, tačiau galima ją nuspėti. Tuo visais laikais mėgavosi įvairūs pranašai ir mąstytojai. Pasaulio pabaiga gąsdindavo sukčiai ir diletantai, o filosofas Francis Fukuyama, maždaug tuo metu, kai Lietuva vėl atkūrė Nepriklausomybę, iškėlė drąsią istorijos pabaigos hipotezę. Neva, pasaulyje žlungant komunistiniam autoritarizmui, įsivyraus kapitalizmas ir liberalizmas. Todėl žmonija, susižavėjusi laisvosios demokratijos ir rinkos pranašumu, užbaigs ideologines prieštaras. Šiandien akivaizdu, jog Fukuyama nenumatė, kokie gajūs tebėra nacionalizmo, religinio fundamentalizmo ir populizmo gaivalai, kuriuos ciniškai pasikinko naujieji autoritarai.

Visuomenės raidą ne sykį bandė prognozuoti romanų rašytojai. Kai kuriems pavyko visai sėkmingai. Klasikiniais tapę Jonathano Swifto, George‘o Orwello ir Aldous‘o Huxley‘o kūriniai užčiuopė giliuosius žmogiškosios sąmonės ir visuomenės sielos impulsus. Plačiai skaitomos ir gausiai interpretuojamos jų knygos įkvepia kitus kūrėjus.

Štai, rusas Viktoras Pelevinas yra vienas įžvalgiausių ir mįslingiausių šiuolaikinių beletristų. Jau porą dešimtmečių niekur nesirodo viešai. Pasislėpęs, manoma, Tailando džiunglėse, vieną po kito kepa futuristinius romanus, prisodrintus sociologinių, technologinių, ekonominių ir politinių pranašysčių.

Kai kurios Pelevino fantazijos jau pildosi. 2011-aisiais jis išleido utopinę distopiją „S.N.U.F.F.“ Pora metų vėliau ši knyga pasirodė lietuviškai, ją išvertė Dalia Saukaitytė. Romane autorius nuspėjo savo šalies karą prieš Ukrainą ir vaizdingai aprašė, kaip bus kariaujama. Esmė čia ne karybos technologijos, o visuomenės įtrauktis: publika mėgaujasi, stebėdama tikras, o ne kine suvaidintas žudynes. Karo mūšiai virsta prodiusuojamais, anonsuojamais ir tiesiogiai transliuojamais reginiais.

Taip jau nutinka ne tik Ukrainoje. Šių metų gegužės 6 dieną Izraelio propagandininkai internete ėmė rodyti Jemeno sostinės Saanos tarptautinio oro uosto pastatą ir paskelbė, kad tai vaizdas „prieš“ įvykį. Netrukus norintieji išvydo ataką, iš oro uosto liko griuvėsiai. Smūgio taikinys buvo ne tik Jemeno hučių aviacijos infrastruktūra, bet ir viso pasaulio žiūrovų smegenys.       

Kitas šiuolaikinis futuristas, prancūzų literatūros žvaigždė Michaelis Houellebecqas, šviežiausiame romane „Sunaikinti“ (į lietuvių kalbą jį išvertė Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė) smulkiai aprašė 2027-ųjų Prancūzijos prezidento rinkimus. Knyga intriguoja ne vien tuo, kiek menininkas pataikė nuspėdamas rinkimų baigtį. Įdomu, kiek jis teisus, užčiuopdamas subtilius XXI amžiaus vakariečių vertybių posūkius. Esą, kapitalistinis pelno pažadas nebeužtikrina visuomenės stabilumo, todėl piliečiai išspjauna vartojimo masalus ir sugrįžta prie tradicinės santuokos bei šeimos.  

Daugelis lietuvių investuoja santaupas biržose ar į nekilnojamąjį turtą, todėl mėgina nuspėti ateitį, kad pasipelnytų iš butų nuomos, prekybos vertybiniais popieriais, kriptovaliutomis ar žaliavomis. Savo nauda suinteresuoti ekspertai skelbia prognozes, o smulkieji investuotojai jas skaito ir stengiasi numatyti, kas pabrangs, o kas atpigs.   

Tarptautinių verslo naujienų portalo „Bloomberg“ guru Mattas Levine‘as teigia: „Nuostabiausias finansų pramonės dalykas yra tai, kad ji dosniai atlygina už teisingą pasaulio sampratą.“ Ko gero, taikliai pasakyta.

Verta pagalvoti, kad žodis „aiškiaregystė“ nusako aiškų regėjimą, o ne kokį nors ateities numanymą. Grožinė literatūra lavina vaizduotę, intuiciją ir padeda iš esmės perprasti pasaulį, todėl tikiu, kad vykusių romanų skaitytojai investuoja dar pelningiau, nei pasidavusieji finansų kerėtojų vilionėms.

Autoriaus nuotraukoje etnokosmologo Gunaro Kakaro namų interjero fragmentas 2022 m. rudenį. 

Šį kultūros komentarą parengiau ir 2025 m. birželio 12 d. perskaičiau studijoje portalui politika.lt. Jo vaizdo įrašas ir tekstas ten paskelbtas 2025 m. vasarą. 

Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais kultūros dalyviais rasite popierinėse knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis", "Laiko juosta jų žvilgsniais" ir "Begalybė jų mintimis". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt     

Nemokama kultūra

 

Vienas iš Lietuvos kultūros prioritetų yra visa, kas nemokama.

Lankytojus garsiai kviečia nemokamos Kultūros naktis, į muziejus vilioja nemokami kasmėnesiniai sekmadieniai. Vilnius reguliariai apdovanoja visus norinčiuosius nemokamais žvaigždžių koncertais prie Baltojo tilto arba Vingio parke. Štai, gegužę laimingą jaunimą iki soties palinksmino vietiniai atlikėjai, o liepą vėl kviečiama pašėlti iki ryto, žadama laikyti aukštai pernai Ritos Oros iškeltą kartelę. Dar artėja Sostinės dienų renginiai, šviesų festivaliai ir kitokios nemokamos grožybės. 

Turtingiausioje Baltijos šalių sostinėje kiaurą parą apstu ir svaresnės nemokamos kultūros. Pernai be jokio užmokesčio porą savaičių galėjome ganyti akis po Gedimino kalno šlaite prancūzo menininko išdažytą didingą freską. Naujamiesčio skverelyje jau keletą metų veikia neįskaitomo pavadinimo kioskelis su kas mėnesį atnaujinama menų vitrina. Joje praeiviai šiemet visiškai nemokamai gėrėjosi Žilvino Kempino, Mykolo Saukos, Julijos Pociūtės ir menkiau pagarsėjusių kūrėjų instaliacijomis.   

Be abejo, už dyką į valias galime grožėtis atidžiai nuo grafičių ir balandžių išmatų valomais talentingų skulptorių kūriniais. Vilnių puošia Teodoro Valaičio „Vėtrungė“ ir Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“, Mindaugo Navako „Kablys“ ir Roberto Antinio „Puskalnis“, Vlado Vildžiūno „Barbora“ ir jos autoriaus sūnaus Kunoto „Karališkas obuolys“, Jono Gencevičiaus „Vilnietė“ ir Vytauto Nalivaikos „Žibintininkas“, Stanislovo Kuzmos „Mūzų šventė“ ir Juozo Mikėno „Pirmosios kregždės“. Krenta į akis įvietinti Romualdo Kvinto ir patriotiniai Tado Gutausko darbai. O dar džiugina paminklai įvairiausioms istorinėms asmenybėms ir atmintiniems įvykiams. Visi kruopščiai prižiūrimi, kai kurie dargi prabyla balsu.

Kiekvienas lietuvis gali teisėtai ir nemokamai pasižiūrėti garsiausiais prizais apdovanotų, kritikų išliaupsintų filmų. Juos įgarsina ir per specialią platformą „Epika“ parodo Nacionalinis transliuotojas.    

Už teatrą Lietuvoje kol kas tenka mokėti, nors akivaizdu, kad operos ir baletai statomi ne iš pajamų už parduotus bilietus. Spektakliai, kaip ir daugelis kitų menų, mums patiekiami nekomerciškai, todėl jų prodiuseriams pernelyg nerūpi nei bilietų kainos, nei jas sumokėjusieji žiūrovai. Šį faktą aiškiai iliustruoja begalinės puošnių damų eilės, nusidriekusios per pertraukas prie moteriškomis figūrėlėmis pažymėtų durų. 

Suskaičiuotume bent dešimtį periodinių kultūros laikraščių ir žurnalų, kurių platinimo išlaidų nepadengia pajamos už parduotus egzempliorius. Jų leidyba atpigtų, dalijant popierinę spaudą nemokamai, kaip jau daro kultūros žurnalo, pavadinto „370“, savininkai.

Kūrėjų sąjungos ir kitos geradarių organizacijos pasiūlo puikių knygų, kurios atsiperka vos išleistos. Viena iš tokių – Lietuvos Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos išleista trijų tomų serija, pavadinta „Nepriklausomo šiuolaikinio meno istorijos“. Tarp daugybės joje sudėtų neįkainojamų interviu yra Redo Diržio pokalbis su advokatu Stanislovu Tomu. Šis ne tik dalijasi meniškomis vizijomis, bet ir ragina liautis mokesčiais finansavus „antidemokratinį Lietuvos režimą“. Juk „mokėti mokesčius, kad juos išvogtų Nausėda ir Skvernelis, yra neetiška.“ Tai, kad trilogijos leidybą finansavo Lietuvos Kultūros taryba, man yra be galo gražu. Esame stipri demokratija.

Ir nėra ko niurzgėti, kad Vilniuje brangu išgerti kavos. Kava pas mus gal ir brangoka, užtat kultūra – dažnai nemokama. O tai, kas siūloma dykai, mokesčių mokėtojams atsieina brangiausiai. Nuslėpti tikrąją kainą juk nemažai kainuoja.   

Autoriaus nuotraukoje neįskaitomo pavadinimo menų kioskelis skverelyje netoli M.K.Čiurlionio ir V.Kudirkos gatvių sankryžos Vilniuje. 

Šį kultūros komentarą parengiau ir 2025 m. birželio 12 d. perskaičiau studijoje portalui politika.lt. Jo vaizdo įrašas ir tekstas ten paskelbtas 2025 m. liepos 5 d. 

Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais kultūros dalyviais rasite popierinėse knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis", "Laiko juosta jų žvilgsniais" ir "Begalybė jų mintimis". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt     

Mūzų kultūra

Mūzos tikrai nėra Lietuvos kultūros prioritetas. Apie šį reiškinį dažniausiai prisimename liaupsindami „maestrę Rubackytę“ arba girdami Stanislovo Kuzmos skulptūrą „Mūzų šventė“.

O juk mūzos jau tūkstantmečius esmingai veikia Europos kultūroje. Homeras, ir „Iliadą“, ir „Odisėją“ pradėjęs kreipiniais į mūzą, ko gero, neabejojo ne tik dieviškomis Kaliopės galiomis, bet ir fizine jos egzistencija Apolono pašonėje ant Parnaso kalno. Petrarkai užteko kartelį iš tolo išvysti Laurą, kad ši nušviestų ir globotų jo užmojus, kuriant aistringus eilėraščius, poetišką epą ir įžvalgius traktatus. Dantė, vos porąsyk susitikęs Beatričę, nežemiškai ją pamilo ir pasijuto apdovanotas mūzos palaima. Visą meilės lyriką Dantė paskyrė ne žmonai, o Beatričei, kurią dargi pavertė savo vadove po „Dieviškosios komedijos“ rojų.   

Amžiams slenkant, menininkai įjunko suartėti su mūzomis. Šarlis Baudelaire‘as keliolika metų sėmėsi įkvėpimo gyvendamas su kurtizane Žana Duval ir svaigindamasis santykiais, kuriuos šiuolaikiniai psichologai apibūdintų terminu „toksiški“. Richardas Wagneris kūrybos aukštumas pasiekė užmezgęs slaptą romaną su savo globėjo žmona Mathilde Wessendonck. Belgui Maurice‘ui Maeterlinckui pelnyti Nobelio premiją padėjo porą dešimtmečių trukęs kūrybinis bendradarbiavimas su meiluže operos soliste Georgette Leblanc. Kiekvieną Pablo Picasso stilistikos laikotarpį paskatino vis kita mūza. Per pusę amžiaus šis plataus mosto kūrėjas patyrė bent septynis reikšmingus karjeros proveržius su skirtingomis partnerėmis.

Pasaulyje griūvant patriarchijai ir falokratijai, dangiškas mūzos stebuklas liko išjuoktas ir nurašytas vien kaip ištvirkėlių priedanga. Nepelnytai. Štai, rimti psichologai, neurologai ir sociologai ne tik moksliškai demistifikavo mūzos reiškinį, bet ir pagrindė jo vertę. Psichologiškai mūza atlieka pirmąjį postūmį, panardina kūrėją į srautą ir apdovanoja jį šaunia kognityvine strategija – pasirodo, menininkui naudinga eksternalizuoti įkvėpimo šaltinį.

Šiam požiūriui pritaria neuromokslininkai. Jie prietaisais smegenyse aptiko du skirtingus neuronų tinklus: vienas atsako už vaizduotę, kitas – už apsisprendimą veikti. Manoma, jog kūrėjui būtina išorinė stimuliacija, kad abu tinklai susijungtų. Be to, mūza, apgaubdama menininką romantine skraiste, paskatina jo kūną išspausti dopamino. Taip žmogus tampa priklausomas nuo malonumo ir toliau nepailsdamas kuria.

Šiuolaikinė mūza – nei tolimas idealas, nei naivi seksualinio plėšrūno auka. Tai žavi, bet reikli vertintoja, išsispecializavusi kritikė, kartais – koučerė, dažnai – lygiavertė bendradarbė.

Be abejo, moterys kūrėjos ne menkiau už vyrus apdovanojamos mūzų palaima. Frida Kahlo sėmėsi įkvėpimo iš santykių su Diego Rivera, Marinai Abramovič labai reikėjo Ulay‘aus, Beyonce vaisingai dopamininosi su Jay-Z.

Lietuvos feministės neseniai išleido specialų žurnalo „Literatūra ir menas“ numerį, tamsyk pervadintą į „Literatūra ir mena“. Sumanymas pavyko. Daugelis talentingų moterų paatviravo apie savo įkvėpimo šaltinius, jauseną, kūrybos metodus, kasdienybę. Tik liūdnoka, kad iš visų apie motinystės derinimą su darbu pakalbintų menininkių, vienintelė Lina Lapelytė paminėjo savo partnerį vyrą.

„Mūza“ – moteriškos giminės žodis. Savo kalboje nevartojame bevardės ar niekatrosios giminės, todėl galėtume įteisinti vyrišką atitikmenį: „mūzas“ arba „mūzinas“. Vis prisimenu, kad Lietuvos kultūros ministerijos misija – asmenybės ir visuomenės gyvenimą gerinanti kultūra. Ko gero, moterų kūrėjų gerovei praverstų ir vyriškų mūzų įgalinimas.

Autoriaus nuotraukoje Palangos baro "Kablys" fragmentas 2020 m. su Algio Kriščiūno ir Rolando Žigonio "Holy Trash" ciklo paveikslu, kuriame atpažįstama garsi mūza Agnė Jagelavičiūtė.  

Šį kultūros komentarą parengiau ir 2025 m. birželio 12 d. perskaičiau studijoje portalui politika.lt. Vaizdo įrašas ir tekstas ten paskelbtas 2025 m. birželio 28 d. 

Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais kultūros dalyviais rasite popierinėse knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis", "Laiko juosta jų žvilgsniais" ir "Begalybė jų mintimis". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt     

Vėliavų kultūra

Dar vienas akivaizdus Lietuvos kultūros prioritetas yra vėliavos.

Pasivaikščioję bet kuriame mieste ar miestelyje pamatome aibę Trispalvių, plevėsuojančių ne tik per valstybės šventes ir ne vien prie valdžios ar savivaldybių įstaigų. Ir valstybės vėliavos, ir istorinės herbinės vėliavos su sidabriniais vyčiais plaikstosi dienomis ir naktimis, šiokiadieniais ir savaitgaliais prie mokyklų ir ligoninių, ofisų ir prekybos centrų, sandėlių ir gamyklų, gyvenamųjų namų ir kotedžų. Vėliavų pastebime daugiabučių languose bei balkonuose, jos kyšo iš už tvorų ir iš pusrūsių. Kai kurių spalvas gerokai pablukino saulė, kitoms naujų atspalvių suteikė laiko dulkės.

Atvažiavę iš užsienio svečiai ir turistai iškart atkreipia dėmesį į lietuvių polinkį kelti vėliavas. Užpernai atskridęs į konferenciją meksikietis pagyrė mūsų sostinės vėliavą. Pasiteiravau, kur gi jis tokią įžiūrėjęs, ir išgirdau, kad svečias Vilniaus vėliava palaikė valstybinę Trispalvę. Pasirodo, pasivaikščiojęs po Gedimino miestą jis nesuabejojo, kad Lietuvos vėliava – mėlyna ir geltona.

Keldami savo ar Ukrainos vėliavas, reiškiame atitinkamus jausmus, kurie nustelbia Seimo priimtų įstatymų ar nutarimų įtaką. Prieš porą dešimtmečių policija dar mėgindavo bausti neiškėlusiuosius Trispalvių prie savo pilaičių Vasario 16-ąją, o šiandien jokie tvarkdariai nepajėgtų įrodyti, kad valstybės vėliavą būtina nuleisti 22 valandą ar laikytis kitų teisės aktuose įtvirtintų vėliavų naudojimo principų.  

Įstatymas „Dėl Lietuvos valstybinės vėliavos“ buvo priimtas 1991 m. birželio 26 d. Anuomet jis gana griežtai apribojo ką tik atgautos vėliavos kėlimo vietas ir būdus. Per dvidešimt ketverius metus įstatymas ne kartą pataisytas, papildytas. Vėliavų kėlimo tvarką supaprastino kiti Seimo ir Vyriausybės nutarimai.

Svarbių vėliavų vis gausėjo. Savąją gavo Prezidentas, ėmė kilti Europos Sąjungos žvaigždėtoji ir papuoštoji NATO kompasu. Istorinę herbinę arba Vyčio vėliavą iš pradžių numatyta kelti tik prie istorinių pastatų, tačiau žmonės ją pamėgo ir ėmė plačiai naudoti. Istorinė herbinė vėliava tapo ne tik kultūriniu, bet ir politiniu pareiškimu: „Esu Lietuvos patriotas, bet nepalaikau esamos valdžios.“

Nacionalinės vėliavos užsienio šalyse koduoja skirtingas žinutes. Jungtinėse Valstijose požiūrį į valdančiuosius piliečiai demonstruoja pasikabindami arba ne Pirmosios poros portretus, o neišsikėlusieji valstybinės vėliavos gyventojai ten visuomet atrodo įtartini. Tuo tarpu Prancūzijoje nuolatos prie namų iškeltas valstybės vėliavas laiko kraštutiniai nacionalistai, o demokratiškai nusiteikę piliečiai nemano, kad toks elgesys padorus. Kipre teko matyti prie kai kurių vilų nuolat plevėsuojant Graikijos vėliavas. Šitaip jų gyventojai parodo, jog remia savo šalies susijungimo su Graikija idėją.

Užsienio valstybių vėliavos visur yra subtili tema. Protestuotojai Jungtinėse Valstijose mojuoja Meksikos vėliavomis. Europos sostinėse kartojasi demonstrantų, nešinų Izraelio ir Palestinos vėliavomis, susidūrimai. Beje, Lietuvoje kitų šalių vėliavas per savo šventes teisėtai gali iškelti čia gyvenantys kitataučiai. Akyli piliečiai pasipiktino įžvelgę Rusijos vėliavos spalvas ant perdažyto Palangos tilto, tačiau mūsų įstatymai gina pagarbą visų valstybių vėliavoms, draudžiama tik sovietinė ir nacistinė simbolika.

Galime džiaugtis miestų ir apskričių, įmonių ir organizacijų, sporto klubų ir net giminių vėliavomis. Neseniai Vilniuje ant televizijos bokšto suplazdėjo Šaltibarščių šventės vėliava, o Pride eitynes puošė vaivorykštinių vėliavų upė. Smagu švęsti, pamojuojant įvairiomis vėliavomis. Gera, kai jos vienija, o ne skaldo. Ko gero, neturėtume siekti atsverti ar nustelbti kitokias vėliavas Trispalve. Gal verčiau puoselėkime pagarbą savajai valstybinei ir oriai mėgaukimės paisydami jos kėlimo taisyklių?  

Šį kultūros komentarą parengiau ir 2025 m. birželio 12 d. perskaičiau studijoje portalui politika.lt. Jo vaizdo įrašas ir tekstas ten paskelbtas 2025 m. birželio 21 d. 

Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais kultūros dalyviais rasite popierinėse knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis", "Laiko juosta jų žvilgsniais" ir "Begalybė jų mintimis". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt     

Nuobodulio kultūra

 

Turbūt sutiksite, kad dauguma internete perskaitomų ar išklausomų komentarų yra velniškai nuobodūs. Ypač nuspėjami būna anoniminiai komentuotojai, tačiau ir prisistatantieji tikraisiais vardais ekspertai retai sugeba sudominti.

Nuobodulį nulemia pats komentaro žanras – kalbama apie kokį nors reiškinį, kuris ir šiaip jau yra viešas. Patys žinome, kas vyksta politikoje. Matome, kas laimi sporte. Pastebime, kas nauja kultūros baruose. Susidarome asmenines nuomones, mokame vertinti dalykus ir be komentatorių pagalbos.   

Žmones vilioja naujienos, o ypač – ką tik atskleistos paslaptys. Dažnokai supykstame ant žiniasklaidininkų, kurie pribloškiama antrašte vis pažada pranešti negirdėtų aktualijų, tačiau beveik kas kartą nusiveda į nuobodų straipsnį nuvalkiota tema.

Nuobodulys nėra naujai išrasta kankynė. „Mūsų dienomis žmonės taip nuobodžiauja, kad dėl visa ko visur prisamdyta artistų. Žmonės nuobodžiauja net namuose, todėl ir juose pilna artistų su jų virpančiu, per kraštus besiliejančiu jauduliu ir per visus aukštus plūstančiu nuoširdumu.“ Ši citata – iš 1932 metais parašyto Louis-Ferdinando Céline romano „Kelionė į nakties pakraštį“. Iš prancūzų kalbos jį išvertė Pranas Bieliauskas.

Nuobodžiauti yra normalu, sveika, net pageidautina. Bene geriausia šios srities išmanytoja Lietuvoje filosofė Rita Šerpytytė man kartą paaiškino, jog gilusis nuobodulys yra geistinas būvis. Supratau, kad jis primena nirvaną, kurią pasiekus, niekas nebeerzina ir nebestebina. Gilusis nuobodžiautojas netrikdomas žvelgia į pasaulį, pernelyg neliūdėdamas dėl jo trūkumų ir nedžiūgaudamas dėl malonių. Jokių staigmenų. „Saulė vakarop, mėnuo tuoj išnirs. Apmaudu būt protingam – numatai, kas nutiks“,- dainuoja Borisas Grebenščikovas.

Apmaudas dėl per didelio proto mūsų nevargina, todėl nuolat vaikomės sensacingų pranešimų, o jų laukdami nuobodžiaujame – ne giliai, o banaliausiai paviršutiniškai. Toks paviršinis nuobodulys pjauna stovint eilėje, įstrigus spūstyje arba tiesiog laukiant, kol pasileis šviežiausias vaizdo komentaras. O juk būtų nuostabu tokiomis akimirkomis įkristi į gilųjį nuobodulį ir pajusti, kad net sukrečiančios naujienos nėra tokios jau naujos.

Sakoma, kad į nirvaną vedantis nušvitimas kartais ištinka akimirksniu, o kartais tai – ilgas kelias, kurį per žmogaus gyvenimą įveikia tik palaimintieji. Gal ir gilusis nuobodulys panašus? Štai, vienas laukiantis pavežėjo nuobodžiautojas staiga pastebi voratinklyje rasos lašelį ir patiria pikinę palaimą, iš žemiškojo laiko peršokęs į dieviškąjį. O kitas likimo draugas valingai ugdo kantrybę, pirštais iriasi prieš antraščių srautą išmaniajame.

Didžiuma skambiomis antraštėmis papuošto turinio nėra naujienos, tik jų komentarai, arba komentarų komentarai. Komentatoriai, kaip ir menininkai, stengiasi atkreipti publikos dėmesį į rečiau įžvelgiamus kokio nors reiškinio aspektus. Jeigu pavyksta, skaitytojo sąmonės paviršiumi nuraibuliuoja švelni bangelė, jeigu ne – turime progą priimti komentarą lyg kvietimą nerti į nuobodulio gelmes ir jose pasimėgauti iš esmės.

Šį kultūros komentarą parengiau ir 2025 m. gegužės 29 d. perskaičiau studijoje portalui politika.lt. Jo vaizdo įrašas ir tekstas ten paskelbtas 2025 m. birželio 7 dieną.

Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais kultūros dalyviais rasite popierinėse knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis", "Laiko juosta jų žvilgsniais" ir "Begalybė jų mintimis". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt     

Nacionalinė kultūra

 

Neabejotinas Lietuvos kultūros prioritetas yra nacionalizmas. Mūsų kultūros dalyviai vengia vartoti žodžius „tautiškas“ ar „tautinis“. Prielankumą lietuviškoms vertybėms jie daug mieliau išreiškia priedu „nacionalinis“. Štai, Lietuvos nacionalinis dramos teatras neseniai atnaujino savo didžiąją salę ir pristatė naują „Nacionalinę“ kavinę kasų erdvėje.

Beje, Lietuvoje turime net tris nacionalinius teatrus: dramos, Kauno dramos bei Operos ir baleto. Galėtume turėti ir du nacionalinius simfoninius orkestrus, tačiau antrasis, išaugęs jaunimo marškinėlius, pasivadino Valstybiniu simfoniniu orkestru.

Užtat veikia du stambūs Nacionaliniai muziejai su daugiau nei pora dešimčių savo padalinių. Pavyzdžiui, Palangos Gintaro muziejus priklauso Nacionaliniam dailės muziejui, o netoliese veikiantis Jono Šliūpo muziejus – tiesiog Nacionaliniam muziejui. Kultūrininkai lengviau susikalba, pavadindami Nacionalinius muziejus jų vadovų pavardėmis. Štai, Nacionalinė dailės galerija glaudžiasi po Arūno Gelūno, o meno parodas rengiantys Nacionalinio muziejaus Istorijų namai – po Rūtos Kačkutės sparnu. Kiekvieno menininko svajonė – parodyti savo kūrinius abiejuose. Fotografas Antanas Sutkus, prieš septynetą metų pakviestas į Nacionalinę dailės galeriją, pasidžiaugė rekordine lankytojų gausa retrospektyvinėje parodoje. O šiemet jis neturėjo nusivilti ir sovietinių nomenklatūrininkų portretų ekspozicija Istorijų namuose.

Apsieiti tik su dviem Nacionaliniais muziejais mūsų kultūros politikams būtų pernelyg paprasta. Todėl Lietuva juos turi bent keturis. Be jau paminėtųjų Kaune dar veikia Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus, o Vilniuje – Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai.  

Šioje srityje turi kur pasitempti bibliotekininkai, mat Lietuvoje kol kas tėra vos viena Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Ir labai keista, kad lig šiol neišdygo nė vienas nacionalinis universitetas.   

Nacionalinėje kultūroje aktyviai dalyvauja ne vien muziejai, teatrai ir orkestrai. Ypač suvešėjo nacionaliniai centrai bei institutai. Vilniuje sėkmingai veikia Nacionalinis vėžio centras, o pro jo langus matyti Nacionalinis vėžio institutas. Galima numanyti, ko siekia Nacionalinis visuomenės sveikatos centras arba kuo užsiima Nacionalinis kraujo centras, tačiau Nacionalinį osteoporozės centrą, kaip ir vėžio ar kitokio blogio sankaupą, norisi apeiti iš tolo. Mieliau skambėtų Osteoporozės tyrimų centras ar Vėžio išgydymo centras.

Įvairiausių nacionalinių institutų bei centrų Lietuvoje apstu. Svarbias funkcijas atlieka Nacionalinis architektūros institutas ir Nacionalinis kibernetinio saugumo centras. Dar pluša Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas ir Nacionalinis krizių valdymo centras. Stengiasi Nacionalinis saugomų teritorijų lankytojų centras ir Nacionalinis metrologijos institutas. Kol vardinčiau visus nacionalinius subjektus, per tą laiką, ko gero, rastųsi naujų. Gal net įsisteigtų Nacionalinis politikos ir kultūros komentatorių centras. 

Įdomu, kad centralizuojasi ne tik specializuotosios, bet ir bendresnės įstaigos, todėl egzistuoja Nacionalinis bendrųjų funkcijų centras, Nacionalinis koordinavimo centras ir net Nacionalinis kultūros centras.

Žodis „nacionalinis“ yra kilęs iš lotyniško „natio“ – „gentis“, o šis – iš veiksmažodžio „nasci“ – gimti. Taigi, šiuo terminu pabrėžiama prigimtinė reiškinio svarba, jo ryšys su šaknimis. Tiesa, Nacionaliniam stadionui ypatingas jo statusas kol kas gimties nepalengvino. Gal Nacionalinė koncertų salė užgims sklandžiau?  

Spėju, kad centrai, agentūros, institutai ir kitokios įstaigos, pasidabinusios nacionaliniais epitetais, ne tik siekia pabrėžti išskirtinę svarbą, bet ir taikosi į atitinkamą finansavimą iš nacionalinio biudžeto. Gal politinis Nacionalinis susivienijimas įvertins, kiek prasmingi šie asignavimai?

Privatūs verslininkai į biudžeto subsidijas dažniausiai nepretenduoja, tačiau pasidabinti skambiais titulais nevengia. Internete reklamuojasi uždarosios akcinės bendrovės „Nacionalinis komunikacijų tinklas“ ir „Nacionalinis bilietų platintojas“, o UAB „Nacionalinis aukso centras“ konkuruoja su „Nacionaliniu aukso banku“.

Tautinė išmintis sako, jog ne viskas auksas, kas auksu žiba. Ir toli gražu ne viskas nacionalinis, kas tokiu pasivadina.    

Autoriaus nuotraukoje būsimos Nacionalinės koncertų salės "Tautos namai" vieta 2007 metais. 

Šį kultūros komentarą parengiau ir 2025 m. gegužės 29 d. perskaičiau studijoje portalui politika.lt. Jo vaizdo įrašas ir tekstas ten paskelbtas 2025 m. birželio mėnesį. 

Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais kultūros dalyviais rasite popierinėse knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis", "Laiko juosta jų žvilgsniais" ir "Begalybė jų mintimis". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt     

Memuarų kultūra

 

Vis daugiau Lietuvos įžymybių išleidžia autobiografijas arba memuarus. Godžiai rydamas tokius atsiminimus, kartais pagalvoju, kad ten aprašyta ne tai, kas kadaise išties nutiko, o tai, ką prisimena autorius. Be to, veikia žmogiška paskata padailinti ar papildyti prisiminimus, kad skaitytojams būtų įdomiau. Taigi, kyla klausimas: kiek prisiminimų knygose teisybės, o kiek išmonės?

Visa autentiška kūryba yra asmeniška, todėl ir bet kuri grožinė literatūra yra šiek tiek memuaristika. Romanų rašytojos sugalvoja, kaip pakeisti jas mylėjusių, o gal įskaudinusių asmenų vardus, bet kartais pavaizduoja veikėjus skausmingai atpažįstamus. Tuo tarpu negrožinių prisiminimų autorės nesibodi nurodyti gyvenimo vyrų pavardžių arba pažymi juos inicialais, nors štai Violeta Tapinienė vadina tokį herojų paprastai – „Vienas žmogus“.

Neseniai pasirodė dviejų įžymių vyrų – diplomato Vygaudo Ušacko ir impresarijaus Gintauto Kėvišo – atsiminimai. Abu daug nusipelnę veikėjai pasakoja nuotykius iš savo karjeros, mini tarnyboje sutiktas įžymybes, liaupsina geradarius ir dėkoja pavaldiniams, bet nepamiršta įgelti oponentams. Vygaudas griežtas Žygimantui, Gintautas – Dalios įkvėptai Lianai. Kritiškumu nei vienas, nei kitas neprilygsta Gedvydui Vainauskui, kuris dviejuose „Redaktoriaus testamento“ leidimuose – juodajame ir baltajame, atvirai išdėstė požiūrį į daugelį dar gyvų politikų, žurnalistų, verslininkų ir kitų kultūros dalyvių. Kovingasis redaktorius daug kur aštrus, bet stebėtinai nepiktas, o tai daro „Testamentą“ dar patrauklesnį.  

Galime paskaitinėti išsamių Algirdo Brazausko, Valdo Adamkaus, Dalios Grybauskaitės ir Gitano Nausėdos prisiminimų. Profesionalių bendraautorių išpuoselėtas jų stilius skiriasi, tačiau paklūsta žanro dėsniams: prezidentas turi atrodyti solidžiai. Čia smarkiai išsišoka Vytautas Landsbergis, gausiai ir savarankiškai prirašęs tekstų, kuriuos vargiai priskirtum valstybės vadovo plunksnai. Tikrai ne veltui 2011-aisiais jam paskirta nacionalinė Kultūros ir meno premija.  

Viso pasaulio politikams memuaristikos vingrybių verta pasimokyti iš dabartinio JAV viceprezidento, kuris, vos įžengęs į ketvirtąją dešimtį, išleido autobiografiją. Žinovai diskutuoja, kiek joje aprašyti faktai teisingi, o kiek pagražinti, tačiau akivaizdu, kad JD Vance‘ui pavyko sujaudinti ir apžavėti ne vieną širdį. Beje, jo „Hilbilių elegijoje“ stebėtinai išvengta savigyros. Autorius nutuokė, kad ši dažna memuarų yda, kaip jokia kita, atbaido ir nuvilia skaitytojus. Savigyra absoliučiai nebūdinga ir ilgai Amerikoje gyvenančiam filosofui Algiui Mickūnui, jo „Atsiminimų punktyrai“ džiugina ne tik pažintine, bet ir estetine verte.

Itin vaizdingų memuarų yra parašę Rolandas Rastauskas, Viktorija Daujotytė, Aleksandra Kašuba, Alfonsas Andriuškevičius ir daugelis kitų menininkų. Lietuvos literatūrologai diskutuoja, kuriam žanrui priskirti Dariaus Žiūros veikalą, pavadintą „Diseris“: autobiografiniam romanui ar meniškiems prisiminimams. Pernai svarų žodį tarė „Antanuko“ premijos komisija, paskyrusi autoriui apdovanojimą „Už negrožinės knygos grožį“. Netrukus Darius Žiūra paskelbtas nacionaliniu laureatu, o šiemet „Diseris“ dar pelnė „Metų knygos“ apdovanojimą prozos kategorijoje.

Ypatinga atminties literatūros rūšis yra dienoraščiai. Vienus žmonės rašo jau apsisprendę išviešinti, kitus – tik sau. Tarpinis variantas yra Juozo Baltušio tritomis, išleistas jo dukters pastangomis gerokai po autoriaus mirties. Nors sovietmečio prozos žvaigždė dienoraštį daugelį metų rašė į stalčių, akyli skaitytojai pastebi apgalvotai autoriaus sudėliotus akcentus.

Tomas Venclova pasirūpino ranka rašytus savo dienoraščius suskaitmeninti. Ši forma palengvina ir leidėjų, ir tyrinėtojų darbą: keliais mygtukų spustelėjimais lengva išsirinkti ten minimus tikrinius daiktavardžius ar susiraižyti medžiagą norimais pjūviais. Matyt, dauguma ateityje mums pasirodysiančių dienoraščių bus kompiuterinės prigimties, todėl iškils abejonių dėl jų pirminio autentiškumo. Taisant skaitmeninius tekstus nelieka braukymo žymių, todėl bet kuris autorius ar redaktorius panorėjęs lengvai padailins lemtingus įrašus, prieš pateikdamas visuomenei keliasdešimties metų senumo „rankraštį“.

Visų mūsų prisiminimus patikimai falsifikuoja žmogiška atmintis, o galutinai ištrina laikas. Jam priešinasi, ir dėl to yra verta dėmesio, memuarų kultūra. 

Šį kultūros komentarą parengiau ir perskaičiau studijoje portalui politika.lt. Jo vaizdo įrašas ir tekstas ten paskelbtas 2025 m. gegužės 31 d. 

Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais kultūros dalyviais rasite popierinėse knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis", "Laiko juosta jų žvilgsniais" ir "Begalybė jų mintimis". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt     

Ekspertų subkultūra

 

Dažnokai išgirstame arba paskaitome, ką įvairiais klausimais galvoja įvairių sričių ekspertai: finansų, komunikacijos, politikos, žmogaus elgsenos, karybos, Artimųjų Rytų, krepšinio, kulinarijos ir net intymaus gyvenimo. Visi jie maloniai mums padeda susiorientuoti gyvenimo tyruose bei labirintuose.

„Ekspertas“, išvertus lietuviškai – „žinovas“, nors tikslesnė lotyniškos kilmės termino reikšmė – įgudęs, prityręs. Normalu, kad žiniasklaida kviečia prityrusius ir įgudusius asmenis pakomentuoti sudėtingus reiškinius, tik keistoka, kad dažniausiai terminu „ekspertas“ nusakoma komentatoriaus tapatybė, nutylint ir nenurodant, kuo grįsta to asmens išmintis.

Ekspertas paprastai nėra pareigybė, nebent toks žinovas kviečiamas į teismą, kad padėtų suvokti bylos aplinkybes. Patirties ir įgūdžių žmonės sukaupia per daugelį metų dirbdami kokį nors darbą ar praktikuodami pomėgį, taigi jie yra arba kieti profesionalai, arba uolūs mėgėjai.

Mėgėjas, anaiptol, nėra antonimas ekspertui. Esu maratono mėgėjas, jau daugiau kaip septyniasdešimt kartų nubėgęs klasikinį nuotolį varžybose. Nė iš tolo neprilygstu profesionaliems atletams, todėl nesu laimėjęs kokių nors apdovanojimų ar užsidirbęs pinigų iš bėgimo. Mėgėjas yra profesionalo priešingybė, tačiau tai netrukdo jam tapti mėgstamos srities žinovu. Neprisistatau bėgimo ekspertu, tačiau kadaise parašiau knygą apie savo pomėgį bėgioti ilguosius nuotolius. Joje yra skyrius „Mėgėjo patarimai eksperto tonu“.

Aišku, ne mėgėjiški, o profesiniai pasiekimai dar patikimiau liudija, kad žmogus išmano tai, apie ką kalba. Todėl tapytojai nepristatomi dailės ekspertais, o chirurgai – medicinos žinovais. Vadinti žmogų humoro arba valdžios ekspertu – nesąmonė, tačiau mūsų dėmesį nuolat mėgina patraukti saugumo, mitybos, socialinių tinklų ar viešųjų ryšių ekspertai. Matyt, tie veikėjai nepakankamai pasitiki savimi, kad prisistatytų mėgėjais ir nedrįsta pateikti įrodymų, jog yra autoritetingi profesionalai.

Kartais eksperto titulas slepia baimę pasirodyti analfabetu, o kartais – ekspertizės spragas. Esu susidūręs su kreatyvumo ekspertais, neskiriančiais kūrybingumo nuo kūrybiškumo. Išgirdęs kalbantį „politikos ekspertą“, ne iškart suprantu, ar jis politikas, ar politologas? Ką gyvenime veikia „kelionių ekspertas“? O kuo verčiasi „alaus ekspertas“ –  jis yra degustatorius, istorikas ar aludaris? 

Pastebėjau, kad literatai nėra vadinami prozos, dramaturgijos ar poezijos ekspertais, tačiau kuklinasi ir pasivadinti rašytojais arba poetais, todėl dažnokai prisistato ar būna pristatomi „autoriais“. „Autorius“ lietuviškai – „kūrėjas“, o tai irgi gana pretenzinga tapatybė. Kartais „autoriaus“ titulas nusiperkamas, išleidžiant knygą savo ar geradarių rėmėjų lėšomis. Ko gero, rašytoju ar autoriumi yra visiškai padoru pasivadinti tuomet, kai iš honorarų pavyksta apmokėti bent dalį sąskaitų už komunalines paslaugas. Poetams, tiesa, sunkiau, mat net pelningai sueiliuotuose tekstuose reiklūs skaitytojai gali neaptikti poezijos.

Prieinu prie išvados, kad „ekspertas“ – solidžiai skambantis, tačiau įtartinas priedėlis. Pagal Lietuvos Kultūros politikos pagrindų įstatymą visi esame kultūros dalyviai. Taigi, turime teisę taip prisistatyti ir reikšti nuomones apie objektus ar reiškinius, nesiskelbdami esą kultūros ekspertais. Juk publika apie žinovų išmintį sprendžia iš turiningų rašinių ir įdomių pasakojimų, o ne iš skambių titulų.   

Autoriaus nuotraukoje Ásmunduro Sveinssono skulptūra "Skalbėja", Reikjavikas.

Šį kultūros komentarą parengiau ir perskaičiau studijoje portalui politika.lt. Jo vaizdo įrašas ir tekstas ten paskelbtas 2025 m. gegužės 24 d. 

Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais kultūros dalyviais rasite popierinėse knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis", "Laiko juosta jų žvilgsniais" ir "Begalybė jų mintimis". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt  

Daugiadisciplininė kultūra

 

Foto © Miglė Dilė

Akivaizdi šiuolaikinės meninės kūrybos tendencija – tarpdislipliniškumas. 

Pažvelkime į pasaulį užkariavusius ir galerininkų liaupsinamus lietuvius menininkus: Svajonė ir Paulius Stanikas, Žilvinas Kempinas, Nomeda ir Gediminas Urbonas, Stasys Eidrigevičius, Ray Bartkus, Augustas Serapinas. Visi jie niekaip nesutalpina savo darbų į siaurus dailės, skulptūros, fotografijos, režisūros ar vaidybos rėmus. Menininkai patiekia ką nors stulbinamai įdomaus, gražaus, provokuojančio, kontekstualaus, didingo ir palieka kuratoriams bei kritikams užklijuoti etiketę: „Tarpdisciplininio meno kūrinys“.

Tokių šedevrų sugeba pasiūlyti tik meistrystės keliose disciplinose pasiekusios asmenybės. Pavyzdžiui, Vladimiras Tarasovas ne tik groja mušamaisiais džiazą, patekdamas į geriausių pasaulio būgnininkų sąrašus, bet ir kuria muzikos prisodrintas vaizdo instaliacijas. Jas išvydę aikčioja net Londono menotyrininkai. O kai Vladimiras gastroliuoja po Lietuvą su Vytautu Landsbergiu, scenoje išgirstame dvi daugiadiscipliniškas asmenybes. Landsbergis ne tik rašo fluksiškas eiles, bet ir pats meniškai jas perskaito, Tarasovui plaukiojant perkusijos bangomis. 

Daugiadiscipliniškas menininkas nebūtinai kuria tarpdisciplininius stebuklus. Štai, prieš pusantro šimto metų gimęs Mikalojus Konstantinas Čiurlionis buvo megadiscipliniškas genijus. Jis ne tik piešė ir tapė, komponavo simfonines poemas, bet ir parašė itin jaudinančią literatūrinę misteriją „Laiškai Devdorakėliui“. Tiesa, tikrai tarpdisciplininiais kūriniais Čiurlionio paveikslai pavirto visai neseniai, kai susiliejo su garsais Kristinos Buožytės ir Vitalijaus Žuko filmuose „Pasaulio sutvėrimas“ bei „Angelų takais“.

Kino menas yra iš prigimties tarpdisciplininis, todėl nenuostabu, kad režisierius Emilis Vėlyvis turi dailininko diplomą. Kino grandas Algimantas Puipa taip pat tapo ir net parduoda savo paveikslus. Prie molberto tikrojo potėpio kartais ieško ir Juozas Budraitis, kuris dar ir uoliai fotografuoja. Įspūdingų fotografijų parodą ne per seniausiai surengė Andrius Mamontovas. Jo kolega iš „Foje“ laikų Algis Kriščiūnas ne tik groja naujoje grupėje, bet ir tapo noriai perkamus paveikslus bei rašo jiems tekstus. Iš muzikos į dailę rimtai persimetė Egmontas Bžeskas. O skulptorius Mykolas Sauka, laimėjęs Rašytojų sąjungos konkursą su apsakymų rinkiniu, toliau aria prozos laukus – pasirodė naujas jo romanas „Kambarys“.

Galėčiau ilgai vardinti tarpdisciplininį meną kuriančius arba keliose šakose sėkmę gaudančius lietuvius menininkus. Nejučia skverbiasi mintis, kad vienoje srityje gabus žmogus lengviau atskleidžia talentą ir kitur. Genetikai tuo nesistebi, jie svarsto, kad neegzistuoja koks nors konkretus genialumo genas, tačiau tam tikri DNR grandžių deriniai gali nulemti aukštesnį individo intelektą ir apdovanoti įvairialypiais gabumais.    

Daugiadiscipliniškumas pavirto sporto šakomis. Lietuvės daugiakovininkės (septynkovininkė Austra Skujytė ir penkiakovininkė Laura Asadauskaitė) yra pasiekusios olimpinių aukštumų. Laura tapo Seimo nare ir vadovauja sporto reikalus tvarkančiai komisijai, šias pareigas perėmusi iš Virgilijaus Aleknos. 

Vis dėlto savo kultūroje esame įpratę įtariai žvelgti į asmenis, pakeitusius profesiją ar praktikuojančius keletą amatų. Daugiadiscipliniškas veikėjas atrodo nedisciplinuotas, nedrausmingas: „Devyni amatai – dešimtas badas!” Iš tiesų, staliaus, kalvio, chirurgo, smuikininko, akrobato ar sraigtasparnio piloto meistrystę palaiko tik kasdienė praktika, todėl kiti pelningi užsiėmimai jiems rūpi menkiau. 

Tarpdiscipliniškumas gražiai skleidžiasi ten, kur praverčia nežabota vaizduotė. Kaip ir menininkai, išmėginti skirtingų industrijų nevengia kūrybingumo gyslelę pajutę verslininkai. Įdomių atradimų neįprastai tolimuose laukuose neretai aptinka mokslininkai, tačiau šiuos kol kas pernelyg varžo akademinė hierarchija ir institucijų pančiai. Renesansiška Leonardo da Vinčio laikų dvasia universitetuose seniai išblėso, šokinėti tarp katedrų ir fakultetų tapo nebepadoru.    

Tuo tarpu airis Julianas Goughas, roko muzikantas ir dainininkas, poetas, rašytojas ir dramaturgas, visai neseniai pasiūlė naują Visatos kilmės versiją, alternatyvią Didžiojo Sprogimo teorijai. Daugiadiscipliniškas šviesulys jau prieš trejetą metų savo tinklaraštyje tiksliai nuspėjo, kokių duomenų į Žemę parsiųs erdvėlaivinis Webbo teleskopas. Dabar airis suformulavo nuosekliai ir efektyviai sudėtingėjančios Visatos paradigmą, kuri sudomino kosmologų bendruomenę. Mat naujoji hipotezė, pavadinta „dujinio degtuvo“ teorija, gražiai dera su šviežiais fizikų atradimais kosmoso raidos srityje. Nauji duomenys skatina manyti, kad mūsų Visata radosi ne iš atsitiktinio sprogimo, o buvo įdegta iš paprastesnių visatų pro milžiniškas juodąsias skyles.

Suabejojusiems, ar ši žinia pakankamai svarbi, kad pakeistų artimiausio vakaro planus, pridursiu, jog naujoji, beveik darvinistinė, visa ko evoliucijos teorija ne tik pasiūlė naują požiūrį į pasaulio raidą. Ji verčia permąstyti, kokia yra gyvybės atsiradimo ir sąmonės bei technologijų tobulėjimo prasmė.

Atsibudus nebe atsitiktinėje, o kryptingai sudėtingėjančioje Visatoje, verta keisti požiūrį ir dėmesingai puoselėti tarpdisciplininį kūrybingumą. Tegu jis dar plačiau skleidžiasi turtindamas Lietuvos kultūrą.      

Miglės Dilės nuotraukoje fragmentas iš Svajonės ir Pauliaus Stanikų parodos "Kilmės" Paryžiuje 2024 m. rugsėjį. 

Šį kultūros komentarą parengiau ir perskaičiau studijoje portalui politika.lt. Jo vaizdo įrašas ir tekstas ten paskelbtas 2025 m. gegužės 17 d. 

Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais kultūros dalyviais rasite popierinėse knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis", "Laiko juosta jų žvilgsniais" ir "Begalybė jų mintimis". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt  

Elito subkultūra

 

Kiekvienoje kultūroje tarpsta įvairios subkultūros, kurias įdomu panagrinėti ir pakomentuoti. Pradėsiu nuo Lietuvos elito. Visuomenės aukštuomenė, kaip ir valdžia, pareina nuo Dievo, todėl elito subkultūrą privalomai persmelkia keistos apeigos. Pusdieviai mėgsta ne tik tviskančią prabangą, bet ir senovines tradicijas, uždaras ceremonijas, ypatingus apdarus, įmantrius patiekalus. Jie daugiausia bendrauja tarpusavyje išrinktųjų draustiniuose ir tik retsykiais įsimaišo į mases Gedimino prospekte ar ant Palangos tilto.

Kaip viešumoje atpažinti žmogų iš Lietuvos grietinėlės? Juk prabangos ženklais ar aprangos kodu lengvai prisidengia apsimetėliai. Bene vienintelis aiškus būtybės iš aukštojo sluoksnio požymis yra nepriekaištinga lietuvių kalba. Juk gimtosios kalbos sodrumas padeda tautai kopti į civilizacijos viršūnes. Kiekviena kalba yra Dievo mintis, todėl lietuviškai kalbėdami ir rašydami tarsi dalyvaujame šventovės ritualuose. Ne veltui mąstytojas Dainius Razauskas, Vilniaus mugėje pristatydamas pamatinę budizmo išminties knygą „Dhammapada“, pažymėjo, kad profesorius Audrius Beinorius vykusiai išvertė jos tekstą iš vienos šventosios kalbos į kitą: iš pali – į lietuvių.

Prancūzai paskleidė po pasaulį posakį „noblesse oblige“ – „kilmė įpareigoja“. Mūsiškis elitas nebūtinai yra kilmingas, todėl privalo dar uoliau paisyti šventyklos etiketo. Dera ne tik kalbant sklandžiai sudėlioti žodžius į sakinius, bet ir rašant sužymėti juos tinkamais skyrybos ženklais. 

Nelengva bus prasimušti į aukštuomenę vaikams iš privačios Vilniaus mokyklos, kurioje juos kasdien pasitinka šūkis „Kai užaugsiu būsiu laimingas“ (be kablelio). Elito atstovai Naujamiestyje iš tolo aplenks grožio saloną su reklamine iškaba „kirpimas tai menas“ (be jokių skyrybos ženklų). Rafinuoto skonio privilegijuotiesiems neįtiks ir kino dokumentika, kurios kūrėjai „už pagalbą, kuriant šį filmą dėkoja“ įvairiems geradariams. 

Į aukščiausią kastą sunku nutekėti, dar daugiau pastangų kainuoja joje išsilaikyti. Todėl elito atstovai ir norintieji jais tapti kasmet gludina kalbos įgūdžius rašydami Nacionalinį diktantą. Pradėdamas karjerą portale „politika.lt“, aš pats pajutau prievolę pasitikrinti padėtį visuomenėje. Ir prisipažįstu – patyriau triuškinantį smūgį savivertei.

Akvilina Cicėnaitė parengė neilgą pasakiško grožio tekstą, Marijus Žiedas jį pavyzdingai padiktavo, o aš rašydamas sugebėjau suklysti maždaug septynis kartus. Iš šių klaidų tik viena – gramatikos morfologijos: gėdingai pamiršau nosinę liepiamosios nuosakos veiksmažodyje „težąlie“. Juk „žąla“ yra iš tos pačios padermės kaip ir „šąla“, „bąla“, „sąla“, „mąžta“, „šąšta“ bei kiti nuostabūs žodeliai. Kiti mano neišmanymo įrodymai – iš skyrybos departamento. Nacionaliniame diktante vien su kableliais prieš „obettačiau“ neprasprūsi, čia laukia sudėtiniai ir sudurtiniai sakiniai, klastingos laiko, vietos ir būdo aplinkybės, vienarūšės ir ne visai panašios sakinio dalys. Tenka dėlioti dvitaškius ir kabliataškius, braukyti įvairių ilgių brūkšnius ir brūkšnelius bei nepamiršti ypatingų tautiškų kabučių.           

Lietuvių kalbos taisyklės painios, bet iš esmės logiškos. Primena eismą keliuose: sunku trumpai aprašyti pavojingo manevro trajektoriją, bet lengva atskirti pažeidėją nuo atsakingo vairuotojo. Siekiantieji išmoksta ir meistriškai  laviruoti eismo spūstyse, ir išmaniai žaisti gramatika. Tik tinginiai burnoja ant kelių policininkų ir kalbininkų, tikėdamiesi su nuplyšusiais batais gerai jaustis aukštuomenės pokylyje.

Stilingai mandrauti, laužydami taisykles pajėgia tik itin gerai jas išmanantieji, o primityviai ignoruojantiems skyrybos ženklus eiliakaliams toli iki poezijos elito. Beje, užsisvajojusiems apie Parnaso mūzų malones poetams Tomas Venclova aiškiai prisakė paisyti net kirčiavimo nuostatų. Juk taisyklingai kirčiuojant atskleidžiamas šventosios lietuvybės balso grožis. Mūsų kalbos ilgieji balsiai ir dailiai šokinėjantys kirčiai įgalina net Homero hegzametrą. O štai lenkai graužia nagus, neturėdami tokios privilegijos.

Autorių teisės į kalbos taisykles priklauso nežemiškosioms galioms: kuo įmantresni jų garbinimo ritualai, tuo aukštesnė kultūra. Puikuotis didikų regalijomis ir perprasti elito subkultūros slėpinius – ne kiekvieno nosiai. Natūralu, kad turgaus prekeiviai, pavežėjai ir šiaip naujakuriai kalbėtojai nuo sintaksės, skyrybos ir kirčiavimo prievolių atleidžiami. Tuo tarpu Vilniaus centrinio burbulo fainuoliams, kaip ir kitiems elitiniams kultūrininkams, tegalioja griežti palaimintosios lietuvių kalbos dėsniai.

Šį kultūros komentarą parengiau ir perskaičiau studijoje portalui politika.lt. Jo vaizdo įrašas ir tekstas ten paskelbtas 2025 m. gegužės 10 d. 

Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais kultūros dalyviais rasite popierinėse knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis", "Laiko juosta jų žvilgsniais" ir "Begalybė jų mintimis". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt