2016 m. sausio 30 d., šeštadienis

Antrąsyk į tą pačią


Lordas Marcinkevičius, pakilęs į viršutinį aukščiausio Vilniaus dangoraižio aukštą, pažvelgė žemyn. Vaizdas anaiptol nedžiugino.

k29 iš šio taško pasirodė panašus į riestainio skylę. Ne tokio sertifikuoto aukščiausios rūšies riestainio, kokį galėdavai pasikabinęs ant kaklo išdidžiai parsivežti iš kermošiaus. Ne, iš čia naujausios architektūros klyksmas priminė nedidukę pramoninio kepimo baronkėlę, iškritusią per pelių sukapoto polietileno maišelio plyšį. Pelnas, tiesa, nemenkas, bet vien pinigais sotus juk nebūsi. Masto stinga. Dydis nedžiugina. O dar sako, dydis nesvarbu.  

Ir Akropolis stūkso lyg neįveikiama tvirtovė. Neišdega aristokratiškas planas jį užgrobus įsimesti į eilinį LORDS fondą. Būtų A lygio fondas. Būtų buvęs...

Užupyje tai neblogai įsisukta. Tiesa, supirkus porą gatvių, išaiškėjo, kad ten kur ne kur dar žmonės tebegyvena. Ech, ką padarysi. Gal ir į naudą - politikui verta pasipraktikuoti su žmonėmis bendrauti. Ir jiems atėjo metas po truputį pratintis lordą mylėti. O kaip gi kitaip?

Netrukus, jei kas nesutrukdys, lordai imsis žmonėms elektrą tiekti. Ne, ne aną buitinę – aukštos įtampos! Teisingai eksministras lordas Jaroslavas, paklaustas, ką šįkart darys kitaip, “Verslo žinioms” (ribotam Premium skaitytojų ratui) paaiškino: „Kitaip nedarysime, mes apskritai darysime kitokį projektą. (...) mus domintų bendrovė „Litgrid“, valdanti Lietuvos elektros perdavimo tinklą, bet ne ESO, operuojanti elektros tinklu. Kitaip tariant, investuojame į kelią, parkavimo aikštelę, betoną, bet ne į veiklą.“ Lordus domina turtas, ne vargas. Veikla tegu lieka varguoliams. Kur veikla, ten – atsakomybė. Tegu nekimba prie lordų, inkšdami  dėl kainų ar tiekimo kokybės.

Užsisvajojęs apie energetiką lordas Marcinkevičius šyptelėjo. Pavasaris artėja. Nukreipęs žvilgsnį į apačioje srūvančią upę, prisimerkė. Gražu. Visai užmerkęs akis, išvydo dar įspūdingesnį vaizdą. Iš Vilniaus savivaldybės daugiaaukščio išbėgo pažįstama figūra. Plėvesuodama plaukais ir kostiumėlio švarko skvernais, ji skriete perskriejo skersai Konstitucijos prospektą. Tekina pasileido Neries link. Lyg iš ledų besivaduojanti upė, dar bėgdama nusispyrė batelius, išsilaisvino iš dalykinės aprangos ir nuogut nuogutėlė pasišokinėdama puolė prie vandens.

„Neįmanoma dukart įbristi į tą pačią upę“, - zyzia ausyse kažkoks Heraklitas.  Tai paprastiems piliečiams ir jų filosofams neįmanoma, o lordų įstatymai kitokie. Su pagausėjusia kariauna nei pavasariniai potvyniai, nei rudeniniai rinkimai, nei kitos kliūtys nebaisios. Ne kasdien generaliniai prokurorai pas vertybinius advokatus perbėga. Kumščiai gniaužiasi, prisiminus, kaip lordiškai anąsyk buvo siūlyta buvusiems partneriams su valstybe Stokholmo arbitraže pasibylinėti (šilumininkai antai, Vašingtone, 100 milijonų išsireikalaus!). Nepaklausė, kinkadrebiai. Dabar tegu su prokurorais pabendrauja. Che che...

Viskas įmanoma! Ir padorią triumfo arką pasistatyti, ir antrąsyk tą pačią...

Lordas Marcinkevičius pasitaisė kelnių diržą ir nepaliaudamas šypsotis patraukė turgelio link. Rožių pirkti. 

2016 m. sausio 23 d., šeštadienis

Už ką kvailį muša bažnyčioje


Smurtauti negražu. Nedora ir neteisėta. Juolab Dievo namuose. Turguje niekšai dažnai sudoroja bet kurį protingąjį. Ten tokios taisyklės. Lįsdamas žinai, kuo rizikuoji. Net gatvėje minia, užspeitusi kvailelį į kampą, kartais sutvatina dėl malonumo, be kaltės. O bažnyčioje – ne. Ten smurtui turėtų būti svarbi priežastis. Kokia?

Bažnyčia nagrinėjamoje patarlėje yra metafora: jeigu jau tokie dalykai dedasi šventovėje, tai tas pats nutiks bet kur, visur, kad ir kur sugalvotumėte savo kvailį paslėpti. Mušimas – taip pat metafora, suprask: bausmė. Plumpinimas bažnyčioje – pelnyta neišvengiama bausmė. Už ką?

Už tai, kad kvailys. Tačiau kuo jis nusipelno bausmės? Ką šiuo atveju reiškia „kvailys“?

Tikslų atsakymą suformulavo Aleksandras Moisejevičius Piatigorskis. Anot jo, nežinojimas yra etiškai neutralus. Nežinoti nėra nuodėmė. Nežinojimas nėra kvailystė. Už tai niekas nemuša. Tuo tarpu nesuvokimas yra mažų mažiausia amoralus.

Klausiate, kodėl tuomet įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės? Todėl kad taip nebūna: mes visi žinome paprotinę įstatymų dvasią. Galime nemokėti jų paraidžiui, bet suvokiame esmę, išmanome, kas leidžiama, o kas – ne. Puikiai jaučiame, kuo privalome pasidomėti, apie ką pagalvoti, ką pasiaiškinti ir kaip elgtis, kad neužkliūtume policijai.

Kvailys žino, tačiau neveikia. Nemąsto. Taip elgtis yra ne tik kvaila – niekšinga! Nusikalstama nesidomėti priimta informacija, nevirškinti jos. Būtent už tai aršiai daužo bažnyčioje. Patupdo į šaltąją. Kartais net užmuša. Už žinių niekinimą. Už pasyvumą. Už nesinaudojimą protu.

„Mieloji, žinai, gal aš ir idiotas, bet aš – ne debilas!”- dainuoja BG (Странный вопрос). Jaučiate subtilų skirtumą? Čia apie tą patį. Anot poeto, idiotas nežino, o debilas nemąsto.

Taip veikia natūrali atranka. Karma tampa negailestinga, kai išgirdęs pagalbos šauksmą nustumi tą žinią į atminties šiukšliadėžę („Anas pakelėje gulėjęs vyrukas atrodė prisiliuobęs“). Gyvenimas baudžia už abuojumą ir tinginystę („Pasakiau nepagalvojęs“). Jis nepasigaili, kai esmę žinai, o smulkmenomis nepasidomi („Negi skaitysiu visą sutartį?“ arba „Bankininkas sakė, čia - įprasta sąlyga“). Priverčia sumokėti, kai pasiduodi emocijoms arba užsivoži rožinius akinius („Balsuosiu už juokdarius, tegu atkeršija valdžiažmogiams“). Nedera kaltinti likimo, jeigu žinodamas tiesą vis tiek kabiniesi už prietarų („Alkoholis manęs neima“ arba „Šiandien jaučiu ryšį su Visata - pastatysiu ant raudonos“). Mirtis atsėlina, praleidus pro ausis geranorišką įspėjimą („Ai, visi gydytojai – panikieriai“).

Šią savaitę pažiūrėjau kino filmą „The Big Short“ (Lietuvoje jis pristatomas kaip „Didžioji skola“). Smagi novatoriško stiliuko juosta ta pačia tema. Kūrėjai palaiko moderniąją pokrizinę patarlės versiją: kvailius ir bažnyčioje lupa, net jeigu jų ten – dauguma. Tiesa, sveiką kailį išneša bankininkai. Tokia išimtis. „Tai - ne kvailystė, tai – suktybė“,- sako Markas, vienas pagrindinių veikėjų. „Ei, jeigu paaiškinsi man, kuo kvailybė skiriasi nuo įstatymo pažeidimo, aš įkišiu savo svainį už grotų“, - atšauna kitas gudrutis, Džaredas. Denis, trečiarūšis veikėjas, skaniai juokiasi. Kitiems nejuokinga, jie piktai spokso.

Kvailiai – tamsos pasiuntiniai. Šventa džedajaus pareiga - išvanoti kiekvieną sutiktą asilą. Ypač žvelgiantįjį iš veidrodžio. Kad ir bankininką.

2016 m. sausio 17 d., sekmadienis

Negrožinis grožis


„Kuri perskaityta knyga jums davė daugiausia naudos?“- dažnokai klausia žmonės. Ypač jaunesni. Nuostabus klausimas. Tiesus, atviras, tiesiog į šimtuką. Išgirsti atsakymą, perskaitai vieną knygą ir sėdi ramus, sukaupęs maksimumą naudos. 

Į kiekvieną klausimą norint galima atsakyti dorai ir be patyčių. Daugiausia naudos man davė perskaityta knyga, kurią pats parašiau. Argi svarbu, kuri? Čia mano reikalai, o jums svarbus tik rašymo ir skaitymo metodas. Parašykite ir perskaitykite savo knygą, iškart įsitikinsite.

Pašnekovo akyse pastebiu abejonę, kai sakau, kad daugiausia esu išmokęs iš grožinės literatūros. Nebūtinai iš tos, kurią vertė skaityti mokykloje.  S.Bellow, J. M.Coetzee, W.Faulkner, S.Lewis, G.Marquez, H.Pinter, O.Pamuk, M. Vargas Llosa pastarąjį dešimtmetį sėkmingai lavino mano mąstymą ir vaizduotę nuotoliniu būdu, daugelis – jau iš anapus. Kiekvienas gali pasirinkti šiuos aukščiausio lygio profesorius, pelniusius Nobelio Literatūros premijas. Romanai ir eilėraščiai brandaus amžiaus studentą ugdo labiau, nei vartotojams skirtos instrukcijos, kurių pavadinimai prasideda žodžiu „Kaip“.

Tai anaiptol nereiškia, kad niekinu negrožines knygas. Ką tik perskaičiau „Draugą Ž“. Ką ten perskaičiau – tiesiog prarijau! Svarbiausia, tai – kokybiškai sukaltas pasakojimas, o kai skaitant neužknisa „kaip“, maloniau mąstyti apie „ką“. Apie Rusijos žvalgą, pradėjusį karjerą sovietmečiu, prie Jurijaus Andropovo, ir tapusį pagrindiniu rezidentu Otavoje, o paskui – ir Niujorke. Knyga angliškai išleista 2007-aisiais, bet naftalinu netrenkia. Išsamiai aprašytos praėjusio amžiaus pabaigos rusų šnipų veiklos peripetijos. Mėgėjai gali jas palyginti su senesniais laikais, apdainuotais V.Suvorovo „Akvariume“. Reportažų iš šiuo metu vykstančių specialiųjų tarnybų dvikovų ir mūšių teks luktelėti. 

Segejus Tretjakovas, išdavęs savo šalį bei tarnybą ir pasisiūlęs amerikiečiams, lietuviškojo savo nuotykių vertimo nesulaukė. Jis mirė, kaip teigia laisvoji enciklopedija, Floridoje, 2010-aisiais. Maskvos siųstų žudikų kerštas? JAV tarnybos tai neigia. Anot Wikipedijos, buvusio dvigubo agento mirtį galėjo lemti net trys priežastys: infarktas, žarnyno auglys ir užspringimas mėsos kąsniu. Pernai pas mus pasirodžiusio „Draugo Ž“ leidėjai galėjo atskleisti šią aplinkybę anotacijoje ar įvade, bet to nepadarė, gal nenorėdami sumauti saldaus happyend'o.

Pulicerio premijos laureatas Pete Earley knygoje mėgina nagrinėti herojaus motyvaciją, tiek pasirenkant KGB užsienio žvalgybos agento kelią, tiek jo atsisakant. Gaila, autorius nepasikalbėjo su Povilu Rakštiku. Legendinis treneris, ko gero, nebūtų linkęs pasakoti apie faktus ir asmenis, bet jo prisiminimai iš GRU laikų ir įžvalgos apie lemtingus moralinius sprendimus pranoktų propagandistų nudailintus „Draugo Ž“ išvedžiojimus.

Ši knyga pravers mūsų diplomatams, politikams ir nevyriausybininkams, kad buvę Draugo Ž. sėbrai nevyniotų jų aplink pirštą bent jau lygiai taip pat, kaip vystė daugelį veikėjų iš įvairiausių valstybių. Autorius demaskuoja Strobe Talbot‘ą (už naivumą), Kofi Annan‘ą (už korupciją), porą Vidurio Azijos ambasadorių (už šnipinėjimą Rusijai) ir išjuokia daugelį kitų pareigūnų, pakliuvusių į Maskvos pinkles.

Rašytojo pajuoką pelnė ir velionis Carl Sagan. Už tai, kad patikėjo sovietų propagandiniu triuku apie Branduolinę žiemą. KGB sugalvotą terminą pasigavo ne tik kovotojai už taiką, protestavę prieš JAV gynybos planus, bet ir mokslininkai, iš kurių bene žymiausias buvo amerikiečių astrofizikas, mano mėgstamo „Demonų apsėsto pasaulio“, „Kontakto“ ir kitų bestselerių autorius. C.Sagan nebuvo kvailys. Mokslinės fantastikos dievas I.Asimov pavadino jį vienu iš dviejų už save patį protingesnių asmenų. Kas antrasis? Marvin Minsky, dirbtinio intelekto teoretikas. Jo knyga „The Society of Mind“ ("Proto visuomenė") – vienas įspūdingiausių asmeninių pastarųjų metų negrožinių atradimų.

Taip nuo vienos knygos keliaudamas prie kitos, aptikau John‘ą Brockman‘ą ir jo „This Idea Must Die“ („Šiai idėjai jau galas“) – teorijų ir stereotipų, įvairių autoritetų nuomone nusipelniusių atsidurti istorijos savartyne, sąrašą. Mokslininkai ir mąstytojai siūlo atsisakyti vis dar populiarių fizikos, medicinos, sociologijos ir kitų sričių dogmų. Keli šimtai įkvepiančių esė!  Daugelyje liaupsinamas tas pats M.Minsky, o vieno skyriaus autorius, švedas Max Tegmark pats parašė kitą originalų veikalą „Our Mathematical Universe“ („Mūsų matematinė visata“). Jį skaitydamas naujai susipažinau su šiuolaikinėmis visatos teorijomis, neišsisukdamas nuo minčių apie laiko tėkmę (ar tai – ne fizikos reiškinys, o tik sąmonės gaminys?), kosmologiją (ar viskas tėra tikimybė?) ir gyvybės esmę (ar ji – tik inžinierijos uždavinys?). Užvertęs tokią knygą, kaskart kiek kitaip pažvelgdavau į savo rytdienos darbotvarkę.

Vėl grįžęs į Žemę, skaičiau C.Hitchens‘ą. Kiekvienam verslininkui, svarstančiam apie nuosavą turto valdymo bendrovę Kipre, vertėtų susipažinti su išsamia tos salos padalijimo istorijos studija „Cyprus. Hostage to History“ („Kipras. Istorijos įkaitė“). Autorius kruopščiai ir emocingai nagrinėja įvykius, kurie XX amžiuje atnešė daug skausmo kipriečiams ir nulėmė dabartinę jų padėtį. C.Hitchens esminę kaltę dėl vieningo Kipro žlugimo verčia Vakarų vyriausybėms, o ypač buvusiam JAV Valstybės sekretoriui, Nobelio Taikos premijos laureatui H.Kissinger‘iui, kuris per savo šalies žvalgybas niekšiškai prekiavo įtaka su Graikijos perversmininkais ir Turkijos vanagais.

H.Kissinger, beje, išvengė rusų kabliuko Niujorke, kaip prisimena Draugas Ž. Ne tiek dėl patirties ar uoslės, kiek dėl kosminių savo konsultacijų įkainių, pribloškusių pas jį į priėmimą užsirašiusį Kremliaus agentą. Net šėtono biudžetas turi ribas. 

Brangios technologijos suteikia pranašumo, bet kadrai specialiosioms tarnyboms dar svarbesni už finansus. Joms galėtų praversti bendradarbiai, turintys „Itin jautraus asmens“ savybių. Pastarojoje knygoje Elaine Aron gražiai pabrėžia, kad mainais už savo ypatingą jautrumą, tokie žmonės pelno su juo susijusį pranašumą prieš emociškai bukesnius kolegas. Organizacijai svarbu jautriuosius laiku pastebėti ir pagloboti. Nepotizmo nualinta Rusijos žvalgyba tuo neužsiima, veikiau pasitelkdama tradicinę diedovščinos metodiką. Vis dėlto ruskių nurašyti negalima, tikina „Draugo Ž“ kūrėjai.

Lietuviškiems negrožiniams veikalams dažniausia pritrūksta kaip tik talentingo pasakojimo grožio. Tačiau ne viskas skendi tamsybėse. Atsiplėšęs nuo kasdienių darbų, naudingai pasklaidau G.Drukteinio „Prekių ženklus: 50 verslo lyderių” arba antrąją dalį - tiek pat “Sėkmės istorijų“. Maloniai nustebino ir abu „Evangelijos pagal A.Užkalnį“ tomai. Šie autoriai gali kiek nori dangstytis įvairiausiomis kaukėmis, trolindami internete ar pliaukšdami niekus eteryje ir svaigindamiesi publikos įtūžiu, tačiau prisėdę prie dalykiško plunksnagraužio amato, jį atlieka meistriškai.

Kai gražu, tai ir įdomu. O kas įdomu, tas ir naudinga.

2016 m. sausio 6 d., trečiadienis

Mindaugas Peleckis: „Pats esu šiitas“


Kodėl Jūs čia?

Labai atsiprašau, pasitikslinsiu, tai bus audiointerviu?

Ne, tai bus tekstas.

Supratau. Tai galima, taip sakant, pakosėt.

Oi, laisvai, į sveikatą.

Juokauju... Kodėl aš čia? Čia, tai – kur?

Čia.

Čia. Nes man patinka bendrauti su išmintingais, protingais žmonėmis, kurie man kelia simpatiją.

O jeigu plačiau?

Plačiau?

Kodėl Jūs ne, pavyzdžiui, Irake?

(Dūsauja) Todėl, kad man patinka būti stebėtoju ir tuo pačiu, stebint, analizuot, o tam nebūtina būti pačiam Irake, kad suvoktum, kas ten vyksta. Na, žinoma, pačiam pamatyti visuomet yra geriau, tačiau man atrodo, kad per atstumą, lyginant daug įvairių nuomonių, kad ir apie tą patį Iraką galima šiek tiek gal ir daugiau sužinot, negu būnant viename taške.

Tai stebėtojo pozicija.

Taip.

Tai jums nekyla noras važiuoti išlaisvint Mosulo?

Ne. Aš manau, kad atsiras, kas be manęs tai padarys. Tai ne mano misija. Nors aš palaikau, be abejo.

Šiitus?

Žmones. Žmones, kuriuos užpuolė nusikaltėliai, kaip jie ten besivadintų įvairiausiais vardais, kurie ten keičiasi. Aš vadinu tiesiog nusikaltėliais, o ar jie ten save vadina krikščionių valstybe, ar islamo valstybe, ar budistų valstybe vadina, tai čia jau yra apgavystė. Tai yra banditų gauja, kuri gan smarkiai įsišėlo.

O jeigu kalbėtume apie platesnę sandūrą tarp šiitų ir sunitų, ar Jūs turite savo poziciją? 

Aš turiu. Pats esu šiitas. Todėl galiu gal šiek tiek būti subjektyvus, bet bandysiu atsiribot nuo to.

Esmė ta, kad šiitai atsirado vienu metu su sunitais, taigi skilimo kaip Konstantinopolyje prieš maždaug tūkstantį metų nebuvo. Tokio gilaus ir po tiek daug metų. Jie nesutaria dėl kai kurių esminių dalykų. Šiitai sunitus kaltina, kad tie nužudė svarbiausius jų asmenis pačioje islamo pradžioje, sunitai to nepripažįsta. Iš esmės dėl vieno mūšio, taip suvedant į vieną tašką, dėl Kerbelos mūšio kyla tie nesutarimai.

Iš esmės aš laikausi nuosaikaus požiūrio, kurį propaguoja kad ir sufijai.

Iš Jūsų lūpų frazė „nuosaikus požiūris“ skamba paradoksaliai.

Radikaliai nuosaikaus.

Jūs gi esate rrradikalas! Ar laikote save radikalu?

Paradoksalu, ne.

Chm.

Nors į kai kuriuos dalykus aš žvelgiu radikaliai. Arba radikalokai.

Į kokius?

(Atsidūsta) Į tai, kad žmonės bando prisitaikyti prie esamos daiktų padėties ir nieko nedaryti: tiesiog nuleist rankas ir tegul būna, kaip būna.

Tai gal jie – stebėtojai?

Na, vien stebėtoju būt nepakanka. Važiuot į Iraką iš tikrųjų gal ir nenorėčiau, bet kituose dalykuose aš nesijaučiu tik stebėtoju. Manau, kad kiekvienas tiesiog pagal savo kompetencijos ribas ir norus turi valią galbūt net savotišką įtaką daryti kažkam. Aš, būdamas žurnalistas, rašytojas, stengiuosi rašyt tai, kas galbūt kažkam padarytų tam tikrą įtaką, pakeistų požiūrį, apvalytų nuo propagandos.

Jums teko dirbti „Respublikoje“?

Taip. Penkerius metus.

Ar laikote Vitą Tomkų savo mokytoju?

Tikrai taip.

O Vilį Normaną?

Geru kolega ir bičiuliu. Nors jo tikrai radikalus požiūris į daug ką, su kuriuo dažnai nesutikdavau ir mes nemažai ginčydavomės elektroniniais laiškais, mane priversdavo kartais susimąstyt. Jis sugebėdavo išjudint mąstymą. Buvo tikrai gabus žmogus.

Ar dėl savo užmojų daryti įtaką teko patirti specialiųjų tarnybų dėmesio?

Taip, teko. Būtų keista, jeigu nebūtų tekę.

Dirbdamas pas gerbiamą Tomkų „Respublikoje“ kažkaip nejučiom užėmiau nišą, rašydamas apie... tuo metu buvo galima rašyti „sektas“, dabar reikėtų tai jau vadinti tolerantiškiau: „naujieji religiniai judėjimai“. Esmės tai nekeičia, sekta – tai tik atskilusi kažkokia bendruomenė. Iš esmės aš asmeniškai susipažinau su didžiąja dauguma netradicinių Lietuvos religinių bendruomenių ir nemažai apie tai parašiau. Ypač apie jų santykius su valstybinėm institucijom ir bandymus gauti kažkokį pripažinimą. Sukeldavau ne itin gerų reakcijų.

Na, ir tiesą pasakius, skyriaus redaktorės dėka aš tik po daugelio metų sužinojau, kad būta daug grasinančių skambučių ir laiškų, kurių man jinai nerodė ir nesakė, gal tiesiog jaunam žurnalistui nelabai norėjo to sakyt, kad per daug negąsdintų. Bet buvo ir tiesioginių grasinimų.

Kas buvo tie grasinę žmonės?

Vienas esminis straipsnis padarė mane kai kurių žmonių priešu, turbūt iki gyvenimo galo. Tai buvo dutūkstantųjų pradžia, berods. „Respublikoje“ buvo straipsnis apie tai, kaip Teisingumo ministerija Jehovos liudytojams suteikė kažkokių, pavadinkime, lengvatų. Viceministras buvo minimas tuometinis ir taip toliau. Ten buvo užkabintos kai kurios pavardės, tų, kas tuomet turėjo nemenką įtaką. Kai kurie Saugumo departamento, Teisingumo ministerijos darbuotojai po to dar daug metų mane linksniavo, komentavo ir iki šiol, nemanau, kad labai myli.

Kodėl? Gal ten klaidingai pateikėte informaciją?

Ne, ten tiesiog buvo, dabar jau galima vartoti, toks vikilyksas savotiškas. Iš pačios ministerijos, iš kitų žmonių, iš šaltinių gautas dokumentas, kurio vienu požiūriu buvo galima ir nespausdinti, tačiau, kadangi aš – žurnalistas, aš tai padariau. Na, ir ten buvo viceministro parašas po tuo, po kuo gal nederėjo, kad jis atsidurtų.

Tai žmogui padarėt gėdą?

Jam buvo gėda, jam buvo nemalonu. Na ir jį palaikantiems pasirodė, kad aš padariau labai kažką negero, vos ne valstybę išdaviau.

Mano tikslas buvo, ir yra, ne tiek daryti įtaką ta tokia blogąja prasme, bet daryti įtaką, skleidžiant informaciją, kuri būtų objektyvi, kitaip tariant, paremta keliais šaltiniais, kad žmogus pats galėtų atsirinkti.

Skaitant Jūsų tekstus, susidaro įspūdis, kad nesate tiriamosios žurnalistikos atstovas. Nevengiate subjektyviai vertinti, kelti nebūtinai duomenimis pagrįstas hipotezes ir panašiai...

Na, dirbdamas žurnalistu laikraštyje ir įvairiuose portaluose visuomet stengiausi neperžengti tos ribos ir atskirti nuomonę nuo tiriamosios žurnalistikos. „Respublikoje“ taip pat teko garbė padirbėti ir specialiųjų tyrimų skyriuje, kur amžiną atilsį Lingys buvo dirbęs.

Dabar ketverius metus turėdamas savo įkurtą radikaliai.lt portalą, aš šiek tiek tampu subjektyvesnis, leidžiu sau pačiam pakomentuoti kai kuriuos dalykus, bet tai būtent ir yra pateikiama kaip nuomonė. Jeigu tekstas pretenduoja į objektyvumą, be abejo, nuomonė tegali būti nebent postskriptume

Kiek knygų esate iš viso parašęs?

(Ilgai galvoja, dūsaudamas) Apie dvidešimt. Jeigu suapvalinant.

Jos labai skirtingos.

Skirtingos.

Atsimenu, skaičiau Eduardo Mieželaičio įvertinimą, kai buvote jauniausias Lietuvos poetas ir rašytojas. Jis tuometinio paauglio tekstuose įžvelgė didžiulį potencialą. Ar nesijaučiate nerealizavęs būtent to prado?

Iš tiesų buvo žmonių, kurie manė, kad esu vunderkindas ir parašysiu kažką tokio, kas vos ne visame pasaulyje taps žinoma. Aš niekada taip nemaniau. Labai dėkingas, tikrai irgi mokytoju galiu jį pavadinti, Mieželaičiui, kuris palydėjo į kelią. Pirmoji knyga, devyniasdešimtais, „Vienaragis“ buvo vaikiški eilėraščiai, fantastika, pasakos, nieko ypatingo, tačiau tuo metu žmonėms buvo gana įdomu, kaip čia toks jaunas žmogus gali rašyti.

Nesijaučiu savęs realizavęs kaip rašytojo tiek, kiek norėčiau ir turiu savų norų, savų svajonių. Kadangi išbandžiau pagrindinius žanrus: poeziją, prozą ir dramaturgiją, manau, kad prozininkas iš manęs nekoks. Poetas? Na, kaip ten sakė Tomas Venclova: užtenka dviejų ar trijų eilėraščių gerų, ir tu – jau poetas. Tai gal ir bus vienas koks. Dramaturgija – tai sritis, kurią norėčiau pabandyti. Jau šiek tiek esu pabandęs knygoje „Requiem drugeliams“ Kažkaip skaitant Beketą ir Ostrauską, ir kitus, kyla toks noras.

Be abejo, jeigu būčiau pasakęs, kad jau esu viską realizavęs, tai kam jau čia berašyt. Ne, tikrai ne.

Bet šiek tiek mano pomėgiai tarp žurnalistikos ir grožinės kūrybos pasipildė mitologijos studijomis, kurioms gal kažkiek įtakos padarė ir studijos filosofijos doktorantūroje, ir šiaip domėjimasis religija, mitologija, filosofija. Ir po truputuką, keliaudamas po pasaulį, renku tam tikrą medžiagą ir kelti savas hipotezes. Kažkiek galbūt Marijos Gimbutienės pėdomis.

Aš esu šalininkas komparatyvistikos, kad reiktų žvelgti į pasaulį, ne tik į Rytus ir Vakarus, bet ir į Šiaurę ir Pietus. Ir apskritai į visą pasaulį. Tai aš stengiuosi maždaug tą ir daryti, per daug nenuklysdamas į lankas fantastikos. Rasti paralelių tarp tokių dalykų, kaip pavyzdžiui, vandens kultai, kuo aš dabar domiuosi ir apie ką rašau knygą anglų kalba. Nes nemanau, kad Lietuvoje ji būtų įdomi ne tik plačiai, bet ir siaurai auditorijai. Ir apskritai kažkaip tiesiog norisi... tokius dalykus nagrinėti jau nelietuviškai, nes viena vertus daugelis lietuvių angliškai moka...

Tai iškart rašote angliškai, o ne darote vertimą?

Taip.

Vandens kultai... Viena Jūsų knyga buvo apie pasaulio pabaigą 2012-aisiais.

Taip. Čia buvo belaukiant pasaulio pabaigos ir majų pranašystės išsipildymo. Dešimtais – vienuoliktais metais rašyta knyga, kuri pasirodė prieš pat tą datą. Na, ir tiesiog atkapsčiau, kas yra kas. Kas tą teoriją paskleidė, ir kad tai tebuvo kalbama apie vieno baktuno arba ciklo majų kalendoriuje pasibaigimą. Tokio termino kaip „pasaulio pabaiga“ apskritai jų mitologijoje, religijoje nebuvo ir nėra. Tai šiek tiek vakarietiškas požiūris, na, kažkas pasidarė iš to nemažai pinigų: filmai, knygos...

Turbūt dar daugiau kai kas užsidirbo iš dutūkstantųjų psichozės.

Ir mileniumas, be abejo.

Ir Y2K… gal teko tai analizuoti?

Ne, tik probėgšmiais. Įdomiausia, tūkstantieji metai kai artėjo, apie tai, aišku, žinių yra palyginti nedaug, bet teko skaityti, galbūt Umberto Eco yra minėjęs, kaip medievistas, kad devyni šimtai devyniasdešimtaisiais maždaug, likus dešimtmečiui iki tūkstantmečio, pasipylė krūvos knygų, rankraščių, ar ten plunksna rašytų ar kaip, apie tai, kas ten bus, kad pagaliau atskris apokalipsės raiteliai ir angelai, ir visi kiti... Žodžiu, žmonių mąstymas nelabai ir pasikeitė per tūkstantį metų šiuo požiūriu.

Stengiuosi nerti kuo toliau, kuo giliau į ikikrikščioniškas, ikiabraomiškas religijas, nors su jomis sąsajos neišvengiamos, ir į viską žiūrėti per vandens prizmę. Nes vis dėlto didžioji dalis Žemės yra okeanas. Visuose šventraščiuose yra teigiama, kad mes atsiradę iš vandens. Na, ir jūs, kaip medikas, žinote, kad ir mumyse vanduo sudaro didžiąją dalį.

Tiesiog tą vandens fenomeną noriu panagrinėti tokiose kultūrose, kurios net ir užsienyje, kiek man teko skaityti, mažokai nagrinėtos: kad ir Sardinijos nuraginė kultūra arba samių, tai kas prieinama tiktai italų arba suomių kalbomis. Angliškai iš esmės beveik nėra jokių tyrimų. Todėl ir noriu bent angliškai visų pirma pabandyti parašyti, kad tai būtų ne lokalus tyrimas penkiems Lietuvos mokslininkams.

(Garsiai juokiasi) Čia į ką nors lokalaus išvis nepanašu. (Juokiasi) Iš tiesų. Tai ką Jūs – tokio akiračio žmogus: šiitas, poetas, majų apokalipsės tyrinėtojas ir vandens kultų žinovas, - galite prognozuoti, kas laukia pasaulio 2016-aisiais?

Prognostikas iš manęs menkas. Gal kai domėjausi fantastika, mėgau futuristiniais dalykais užsiimti.

Kas laukia? (Atsidūsta) Deja, kaip ir kiekvienais metais, daug visokių nelaimingų dalykų. Vis dėlto aš optimistas. Ačiū amžiną atilsį seneliui, kuris mane to išmokė: kad į viską reikia, nepaisant nieko, žvelgti optimistiškai. Jam teko abu pirmus pasaulinius karus matyti ir... Svarbiausias dalykas, kuo aš esu įsitikinęs: kad, jeigu taip jau reikia prognozuoti, trečiojo pasaulinio tikrai nebus. O dabar per žiniasklaidą šiek tiek gal ir išpūstos tos Islamo valstybės, Sirijos ir kitos problemos taps lokaliomis galiausiai. Ir užges tie laužai. O kažkur kitur, deja, turbūt užsidegs kiti laužai.

Į istoriją reikia žiūrėti kaip į natūralų procesą. Ir tos prognozės beprasmiškos, visko bus: ir gero, ir blogo.

Tai išgerkim vandens.