2011 m. gegužės 29 d., sekmadienis

Žvilgsnis iš kitur į pajūrio 100 km bėgimą
















Vakar Nidoje stebėjau 100 km bėgimo varžybas. Pajūrio ultramaratoną „Šviesos kariai“ remia jau penkerius metus, o štai sukti ratus dviračių take pradėta pernai. Visiems patiko, tai šiemet pamėginome vėl. Tiesa šįkart dalyvavau ne trasoje, o greta jos. Patirtis įdomi, kiek skausminga. Žodžiai „žiūrėjau iš šalies“ nelabai tiktų jai nusakyti, nes viskas: bėgimo idėja, trasa, kompanija yra pernelyg artima.

Prieš savaitę įspėjau Evaldą Martinką, kad antrą kartą iš eilės rengiant tokias pat varžybas, gresia daug ką pražiūrėti dėl atsipalaidavimo: viskas jau aišku ir turėtų vykti savaime. Gyvenime būna priešingai. Laimei didelių klaidų darni komanda išvengė, tačiau sakyti, kad renginys per metus patobulėjo, galėtų tik rožinius akinius žole apsirūkę ufonautai.

Tiesa, nuskilo oras. Ko gero, gegužės pabaiga tinkamesnis metas bėgti šimtinei už Jonines. Su „Comrades“ vis tiek dar nekonkuruojame. Septintą ryto vėjas atrodė žvarbus, bet įdienojus jis maloniai gaivino saulėkaitose, o didžiąją dalį trasos saugojo pušys.

Nepaisant lygių galimybių dėlei perskirstyto prizinio fondo, dailiosios lyties atstovių vėl sulaukėme tiek pat – lygiai dvi. Sada Bukšnienė varžėsi su vyrais ir galiausia užėmė tarp jų penktą vietą. Rūta Gaižutytė pademonstravo, kiek pajėgi nuveikti tikslą užsibrėžusi moteris: visai neturinti ultra bėgimų patirties šviesiaplaukė nubėgo šimtakilometrinę distanciją be jokių pasivaikščiojimų.

Baltijos taurė grįžo į Lietuvą. Trečdalį distancijos latvis Andris Dudels, pernai parsivežęs turnyro bronzą, gąsdino varžovus baisiu tempu ir tamsiais akiniais. Bėgdamas kiekvieną kilometrą maždaug 3.42 tempu, braliukų lyderis atitrūko nuo artimiausių persekiotojų penkiomis minutėmis. Nedvejodamas nuraminau lietuvių ultra elito trejukę, kad ginčą dėl pergalės jiems teks aiškintis tarpusavyje. Atspėjau – patyręs Andris dėl vaikiškos taktikos patrūko nepasiekęs pusiaukelės.

Labiausiai atimti čempiono titulą iš Ruslano Seitkalijevo grasinosi Aidas Ardzijauskas. Šiemet ryškiai sublizgėjęs daugiadieniame bėgime aplink Balatono ežerą mūsų ultrininkų vadas atrodė esąs puikios formos. Laboratorijoje klubietį ištyrę Kauno mokslininkai taip pat siūlė statyti už jį. Tačiau tiesioginė akistata su gerai pažįstamais priešininkais Aidui nepasisekė: nubėgus beveik šešias valandas, teko trauktis šalikelėn, paleidžiant priekin Ruslaną su Vidu Totilu.

Neseniai sielovadą į psichologiją iškeitęs geriausias Lietuvos šimtininkas pagerino pernykštį savo laiką, atbėgęs per 7 val. 54 min. 48 sek. Vidas garbingai pasirodė atsilikęs septynias minutes. Trečias dar po ketvirčio valandos finišavo latvis, kriminalinės policijos komisaras, Aigars Salenieks. Lietuvos čempionato bronzą pelnė alytiškis Šarūnas Liegus.

Prizai ir medaliai nėra šio ištvermės išmėginimo esmė. Į tai akivaizdžiai dėmesį atkreipė pats nugalėtojas, tiesiog ignoravęs apdovanojimų ceremoniją. Nidos šimtinė liktų niekam tikusi be mėgėjų indėlių: Juliaus Važgėlos šypsenos, Egidijaus Auškalnio bumbėjimo ant savęs, Ryčio Zajančkausko grakštumo, Povilo Ramoškos galantiškumo, legendinės Piotro Silkino auros, Kęstučio Tursos inteligencijos, Algimanto Kartočiaus jaunatviškumo, Gedimino Kinderio užsispyrimo. Ypatingą nuotaiką sukūrė trijulė šviesą bei džiaugsmą spinduliuojančių karių: Vidmantas Ložys, Darius Jurgaitis ir Rimantas Butkevičius.

Gražių būta varžybų.

2011 m. gegužės 14 d., šeštadienis

Valanda Marijampolėje











Kokį atstumą žmogus nubėga per valandą? Greičiausi afrikiečiai gal nuskuostų apie 22 km, o Tomas Venckūnas šeštadienį Marijampolėje tapo Lietuvos čempionu, įveikęs 18 km 400 m.

“Šviesos kariai“ nebe pirmus metus rengia valandos bėgimo varžybas sporto klubo treniruokliais. Bėgti stadione daug smagiau. Dalyvauti Lietuvos čempionate – dar įdomiau. Be to, pastarosios varžybos yra vienas iš Lietuvos bėgimo taurės etapų. Gal todėl prie starto susirinko kaip niekada daug – 82 vyrai ir moterys.

Bėgdamas ne atstumą, o laiko tarpą, finišo liniją gali pasirinkti pats. Tokiose varžybose nebaigusių distancijos tiesiog negali būti: žengei žingsnį nuo starto ir jau turi savo valandos rezultatą. Dauguma stengiasi iki pat finalinio šūvio. Paskutiniosiomis minutėmis mėgina greitėti, užbaigti dar vieną kitą ratą „Sūduvos“ stadione.

Lyderiams sunkiau – tenka lenkti atsilikusiuosius vienu ar net keliolika ratų. Šitaip jie surenka net po keliasdešimt neįskaitomų metrų, bet tokia jau pirmojo dalia. Mandagesni mėgėjai, dar komentatoriaus per garsiakalbį paraginti, traukiasi dešinėn, atlaisvindami pirmąjį takelį, bet taip sukuria tik dar didesnę sumaištį. Tvarkos būtų daugiau, jei visi laikytųsi arčiau žaliosios vejos ir paskubėtų sugrįžti ten kaskart aplenkę varžovą.

Viena iš ąžuolinių mūsų klubo tradicijų – grupinė nuotrauka Marijampolės stadiono drabužinėje. Tik vienintelis drabužis, leidžiamas toje fotografijoje – varžybų numeris. Metai po metų fiksuojame formas ir nuotaikas.

Skaičiau, kad po kovo Žemės drebėjimo, cunamiais nusiaubusio Japoniją, planeta ėmė suktis sparčiau, sutrumpėjo para. Valanda Marijampolėje liko tokia pat. Norėtųsi, kad ilgam.



2011 m. gegužės 8 d., sekmadienis

Kurorto pusmaratonis kaupia jėgas






Druskininkų pusmaratonis per metus išliko sveikas, sustiprėjo ir išaugo. Šiemet pavieniui ar estafečių porose startavo beveik trys šimtai bėgikų. Dar ko ne šimtas apibėgo penkių kilometrų ratą. Stebėdamas „miniuko“ nugalėtojo finišą ne vienas pusmaratoniui apšilinėjantis sportininkas stvėrėsi už galvos: kelios dešimtys stajerių būtų galėję lengvai aplenkti Egidijų Markūną iš Elektrėnų ir skuosti savo distanciją su 5 km nugalėtojo taure rankose. Deja, šaukštai popiet – Olimpinės dienos pavyzdžiu, kai apšilimui prieš pagrindinį nuotolį bėgama mylia, čia niekas nepasekė.

Antrą kartą surengtos varžybos pretenduoja pavadinime prisikabinti žodį „tarptautinis“. Pernai lietuviams nosis nušluostė pasipinigauti atskubėjęs baltarusis. Šįkart labai stiprių varžovų iš užsienio nei vyrams, nei moterims nepasirodė, Aliaksejus Chamadanovas iš Gudijos tenkinose antra vieta. Mūsiškių mėgėjų minion panūdę integruotis lenkai turėjo ieškotis vertėjų: jokių komandų ar paaiškinimų užsienio kalbomis nesigirdėjo. Vis dėlto pasiklydusiųjų nepastebėjau – susiorientavo ir išdidūs kaimynai, ir Nyderlandų Karalystės ambasadorius Lietuvoje Joepas Wijnandsas su sūnumi, ir kiti svečiai.

Druskininkų pušynai būtų ideali vieta bėgimo varžyboms jei ne duobėmis ištrupėję dviračių takai. Pastarieji rinkimai turbūt sutrukdė jų atnaujinimą sezono pradžiai. Trasoje klupinėjo visi, o tiesiai iš dvylikos valandų ultra bėgimo Lenkijoje į gydyklų miestą atvažiavęs Piotras Silkinas net nusibrozdino ranką. Ultrininkams, įgudusiems žingsniais skusti tako paviršių, šitokia danga ypač pavojinga.

Tik atsitiktinai nugirdau, kad šiųmetinis maršrutas apaugo bulvarinėmis intrigomis. Pasirodo, rengėjai buvo suderinę su savivaldybės klerkais kitokią trasą su starto finišo zona miesto centre. Tačiau dėl asmeninių rietenų paskutinėmis dienomis planus teko keisti, grįžtant prie pernykštės vietos. Dalyviai dėl to per daug nenukentėjo: centrinė gatvė gal išgelbėtų nuo grūsties siaurokame starto take, tačiau didžioji trasos dalis turbūt būtų likusi ta pati. Gaila tik Stano – jis būtų sulaukęs gausesnio gerbėjų būrio.

Daina apie besisukančius debesis pragiedrijo dangų, ir finišuojant termometras jau rodė 22 laipsnius. Man pačiam tai - vėlyvas plentinių varžybų sezono atidarymas. Per žiemą pasunkėjęs keturiais kilogramais atbėgau keturiomis minutėmis lėčiau negu pernykštėje pekloje. Tačiau nuotaika superinė – priešaky vasara!

Renginys neabejotinai pavyko. Šitiek dalyvių nesitikėjo ne tik pikčiurnos komunalininkai, bet ir patys organizatoriai, pritrūkę dovaninių marškinėlių. Bėgančiuosius ragino būgnus mušantys jaunuoliai, visi finišavusieji gavo tikrus medalius. Gretimo lietuviškų patiekalų restorano merginos vos spėjo suktis. Prisišliejęs prie Vilniaus maratono Druskininkų pusmaratonis kitąmet gali nudžiuginti išties tarptautinio lygio svetingumu.