2015 m. balandžio 25 d., šeštadienis

Egidijus Vareikis: „Sykiais jaučiuosi kaltas, kad sveikstu“


Esate Seimo narys, rašantis eiles. Štai, išleidote rinktinę „Atminties draiskalai“. Ar poezija praverčia politikoje?

Iš tikro, manęs šito dažnai klausia. Turbūt žmonėms atrodo, kad poezija ir politika yra labai priešingi užsiėmimai, ir jie tikisi, kad atsakysiu, jog pusę dienos užsiimu vienu, o kitą pusę kitu.

Bet iš tikrųjų aš į politiką atėjau, tiesą sakant, iš meilės. Man tas užsiėmimas patiko. Jaunystėje, kadangi gyvenom Sovietų sąjungoje, supratau, kad negaliu būti sovietinis diplomatas ar politikas. Mano šeimos tokia buvo istorija, kad tikrai negalėjau tarnaut Sovietų sąjungai, bet kai prasidėjo čia Sąjūdis ir laisvė, aš labai greit supratau, kad mano vieta yra politikoje.

Daugelis politinių sprendimų padaromi iš emocinių paskatų. Galima daug skaičiuot, bet mes, politikai, žinom tokią frazę: „Kai negali priimti racionalaus sprendimo, reikia priimti politinį sprendimą.“ Kai politikas sako „Spręskim be emocijų“, suprantu, kad kaip tik vien iš emocijų bus...

Kaip karo reikalų specialistas žinau, kad karai taip pat dažniausia kyla iš emocijų. Racionaliai pasiųst žmogų kariaut: dėl pinigų, dėl aukso, dėl naftos yra labai nemoralu. Turbūt neitų. Bet kai pasakai, kad reikia ginti kokią nors vertybę: savo tėvynę, šeimą, žemę, jis supranta, kad iš tikrųjų reikia eit gint.

Mano ankstesnių politologijos knygų paantraštėse yra žodis „emocija“: „emociniai politiniai svarstymai“, „emociniai skaitiniai“... Poezija yra emocijų išraiška, tai man tas viskas siejasi, tik žodynas kitoks.

Esu emocingas žmogus, gyvenu pasaulyje, kuriame vyrauja jausmai. Neskaičiuoju racionaliai: pinigų, laiko. Pavydžiu žmonėms, kuriems pavyksta gražiai viską susiplanuot. Aš taip pat stengiuosi planuot, susidarau tvarkaraštį, bet tas laikas vis tiek jausmingai bėga.

Poetinės metaforos gimsta savaime. Štai, žmona pasiskundė, kad norėjo patekt į vieną interneto svetainę, paskui – į kitą, bet jos neįsileidžia. Sakau: elgies, kaip internetinė valkata. O, žiūrėk, faina metafora: interneto valkata - vaikštai nežinia kur, o rimta kontora neįsileidžia. 

Arba važinėjam per Vėlines po kapus, o ten visur – pakelės prekyba. Ir sakau: nusipirkau pakelėj liūdesį. Ir vėl metafora.

O ką tikrai pirkot ten, pakelėj?

Nieko. Na, pirkom ten kažką, visokias žvakeles, bet nusipirkau liūdesį kažkokį neaiškų, vos ne secondhand.

Bet metafora – tai dar ne poezija.

Taip. Galima pasakyti sakinį paprastai, o galima – gražiai, parinkt žodį. Man pasisekė, kad literatūros mokytoja Aleksandra Šalčiūtė mokykloje mokė daiktus apibūdinti netikėtais rakursais. Sovietinėj mokykloj, už lango lyja lietus, kapsi į skardinę langinę. Kaip gražiau pasakyt? Varna skrebena nekarpytais nagais. Man labai patiko tokie pratimai.

Ir dabar politikoje.,. Reikia kartais kokį dokumentą gražiau skambiau pavadint, tai man vis rūpi: pavyzdžiui, sutartis pasirašoma Nicoje – „Nice Treaty“ (angliškai – puiki sutartis). Nedideli grakštūs dalykėliai.

Tačiau poezijai juk vien grakščios formos negana. Reikia gaivalo.

Taip, tai yra meilė, tai - kažkokia emocija. Mano gyvenime labai daug įvairių emocijų. Kaip žmogus, esu pilnas įvairių kompleksų: didybių, nepilnavertiškumų, bet kažkaip, na...

To neslepiat.

Poezijoje šitai yra. Matot, daugelis žmonių gal norėtų tai pasakyt, bet kai kalbi paprastais žodžiais, tai neskamba. O kai įvelki į eilėraščio rūbą...

Ši knyga parašyta ne per mėnesį, ne per metus. Per ilgą laiką.

Netyčia ji išėjo. Visai netikėtai atsirado sponsorius, kuris pasiūlė paremti gražios eilėraščių knygos išleidimą.

Turėjo žinoti, kad turite tokią medžiagą.

Žinojo. Sakė, reikia gražios, šimto puslapių knygos kietais viršeliais, kurią būtų galima dovanot.

Atrinkau eilėraščius, nerašydamas jokių datų, metų laikų, didžiųjų raidžių, kablelių. Taip, kaip man atrodė, kad būtų tokia plaukianti atmintis: gal vienos dienos, o gal ir viso gyvenimo klaidžiojimai.

Ką Jūs pats skaitote? 

Žinote, kaip ir visi mano rango žmonės, daugiausia – elektroninius laiškus, facebook‘ą. Pats parašiau akademinę politologijos knygą „Svajonių bendruomenė“, apie ateities pasaulį, bet suprasdamas, kad jos niekas tokios neskaitys, perrašiau ją kaip facebook‘o chat‘ą. Ten sugalvoti herojai, nickname‘ai: Mažasis princas, Platonas, jie šnekasi. Domiuosi tuo, kas vadinama future studies.

Daugiausia skaitau tekstus, susijusius su politiniu domėjimusi: karas, taika. Juk esu ginklų kontrolės ekspertas.

Iš literatūros skaitau tai, ką man pasiūlo. Klasikos nebeskaitau: jau ką perskaičiau, tą perskaičiau. Šiuolaikinės literatūros nebelabai žinau.

O ar skaitote, pavyzdžiui, Vytauto Landsbergio poeziją?

Vytauto Landsbergio knygą turiu, o tą poeziją dažnai girdžiu gyvai.

Turite tokią privilegiją. O Dalios Teišerskytės?

Teišerskytės, turiu prisipažint, tikrai skaitau, nes mes esam draugai nuo labai senų laikų. Abu esam kauniečiai.

Dar Seime buvo toks Juozas Palionis, kuris eilėraščius rašė. Žuvo prieš kurį laiką. Jo knygelę turiu, paskaitau.

Bet man atrodo, kad mano poezija yra kitokia.

Kadangi esate futurologas, pasakykite, kas mūsų laukia.

Galiu pasakyti savo asmeninę prognozę, tačiau ji, kadangi nenoriu būti burtininkas spėjikas, sutampa su autoritetų, kuriais remiuosi, nuomone.

Pradėsiu nuo savo mylimo Zbignevo Bžezinskio. Jis mano, kad rimčiausios mūsų laukiančios problemos bus ne technologinės, bet veikiau moralinės. Kaip mes sugyvensim.

Tai nieko nauja.

Nieko nauja, bet bėda, kad mes nenorime patikėti, kad mums viską išspręs ne technika, ne pinigai. Technologijomis daug pasiekiame, bet nuo to mums nepagerėja, nes nemokame vienas kito mylėti. Kaip išmokti? Nežinom.

Politikoje buvo keletas konceptų. Vienas, kurį visi stengiasi pamiršt, tai ta istorijos pabaigos idėja: kad su Sovietų Sąjungos žlugimu baigiasi globalūs konfliktai, lieka tik lokalūs. Kita didžioji teorija – S.Huntingtono „Civilizacijų konflikto“. O Bžezinskio teorija, knygoje „Nevaldomas pasaulis“, truputį panaši į civilizacijų konflikto, bet jis sako, kad tai moralinis konfliktas: skirtingos civilizacijos propaguoja skirtingas vertybes. Žmonės konfliktuoja ne todėl, kad vienų Dievas yra Alachas, o kitų – ne, o todėl kad jie kitaip žiūri į šeima ir taip toliau.

Mano paties įžvalgos tokios: kadangi žmogaus prigimtis nepasikeitė, mums nepavyks išvengti karų. Didėjant žmonių skaičiui daugės ir ginkluotų konfliktų. Vėl pasiremsiu Bžezinskiu: trečiasis pasaulinis karas turbūt bus Azijoje ir aukų skaičius jame bus penkiskart didesnis nei per Antrąjį pasaulinį Europoje. Tokia pranašystė. Ir aš savo knygose braižau nestabilumo zonos žemėlapius: nuo Balkanų iki Indonezijos ir nuo Vidurinės Azijos iki Afrikos. Civilizacijos sukrenta kaip plytos ir ten, kur jos susiduria kampais, kyla konfliktai.

Dabar – apie gerovę. Ar mes ateisim į globalų kaimą? Technologijos tai leidžia. Pats savo kailiu juntu. Mano namai yra kaime, Vilniaus rajone. Prieš kokius trisdešimtį metų atrodė: kaip tu gali gyvent kaime? Ten nejauti gyvenimo pulso. O dabar aš turiu ir plačiajuostį internetą ir „Gala“ televiziją. Man nieko daugiau nereik. Man dar ramiau kaime: sėdžiu ir rašau. Visai nesvarbu, galiu gyvent ir kokios Indijos kaime.

Tai šita plokščio pasaulio teorija sako, kad žmogui pradeda neberūpėt, kokia ten kur yra valdžia. Pasakysiu: mums tame mūsų kaime, naujai pastatytame, yra beveik visiškai vis viena, kas yra Vilniaus rajono meras. Vanduo bėga, šiukšles išveža, elektra ateina ir mums ar ten rinkimų akcija, ar ten kas...

Todėl, kad gerai veikia centrinė valdžia?

Ar centrinė, ar Europos Sąjungos... Mums – kas, iš vietos valdžios tenorime, kad gerai funkcionuotų komunalinis ūkis.

Bet gi savivaldybėse skiriasi paslaugų kokybė, kainos.

Atvirai šnekant, mums Bendorėliuose tas vienas kitas centas didelio skirtumo neturi. Aš net nežinau, kokios tos kainos yra, nes galimybės leidžia, kiek reikia, tiek ir sumokėti.

Aišku. Šildotės juk ne centriniu šildymu?

Ne centriniu. Yra dujos, atsisukam, ir viskas.

Jūros trūksta?

Kaip ruoniui? (Juokiasi) Trūksta.

Tai va, teorija sako, kad žmogui, gyvenančiam tokiame racionaliame gerbūviškame pasaulyje labai prireikia kokios nors aukos ar atradimo. Kodėl romėnai, gyvenę santykinai gerai, tvarkingai, teisingai, jų teisinė socialinė sistema puikiai veikė, pasidavė tokiam keistam reiškiniui kaip krikščionybė? Jokių garantijų, auka... Kam tiems žmonėms šito reikėjo?

Tas pats Bžezinskis pastebi, kad šiais laikais žymiai daugiau žmonių tiki burtais, magija, horoskopais, negu prieš šimtą metų. Anuomet žmogus, jeigu susirgdavo, žinodavo du būdus gydytis: arba chemija, arba mechanika. Arba tabletės, arba chirurgas. O dabar jis eina pas burtininką, kuris visiškai paneigia jo fizikos ar chemijos žinias.

Deja.

Deja ar ne deja, bet šitaip yra.

Egzistuoja nuomonė, kad iš esmės medicinoje užtikrintai veikia tik chirurgija ir psichoterapija, o chemija...

Aš pats tai patyriau. Anksčiau netikėjau psichoterapija, bet prieš pusantrų metų išbandžiau ir dabar matau, kad suveikė.

Aš pats buvau biochemikas, mokslą dariau. Dirbdamas su vaistiniais preparatais mačiau, kad viskas tobulėja, atsiranda selektyvesnio, prolonguoto veikimo chemijos, tačiau galbūt per mažai žinoma apie įvairias šalutines reakcijas.

Kalbant apie Jūsų patirtį su chemija, įdomu, ką galėtumėte papasakoti apie alkoholio poveikį. Vienas lietuvių rašytojas pavadino alkoholį labai galinga dvasia. Ar pritartumėte jam?

Ne, tokios dvasios nepajutau. Viskas buvo lyg žaidimas. Mano pažintis ar draugystė, kabutėse ar ne kabutėse, su alkoholiu visų pirma buvo pramoga.

Toks laikotarpis. Juokais sakau, kad Kovo 11-oji atnešė Lietuvai nepriklausomybę, o man – priklausomybę. Tuo metu pradėjau dirbti diplomatijoje, ir mums neblogai sekėsi. Priėmimai, taurė šampano, taurė vyno, iš pradžių ritualas, paskui – smagi pramoga. Pamažu ji tampa bėda.

Vienas alkoholizmo simptomų yra ligos neigimas. Ko gero, pripažindamas savo priklausomybę, Jūs demonstruojate sveikimo požymį?

Savo ligas mes žinom. Aš tai išgyvenau. Nors mane kai gydė, ten lenteles, anketas pildė, tai sakė, kad ne pagal visus požymius esu ligonis. Tai jeigu norėčiau vėl neiginėt, sakyčiau: o, yra keli požymiai, kad nieko čia bloga. Bet dauguma požymių rodė, kad priklausomybė yra.

Būdamas priklausomas atsiduri tokioje stadijoje, kai gali rinktis: arba toliau neigi, laukdamas, kol bus dar blogiau, arba pripažįsti, kad esi ligonis.

Pagal dvylikos žingsnių programą pirmasis žingsnis yra pripažinti, kad sergi. Ir daugumai žmonių tas pirmas žingsnis yra sunkiausias. Dažnai turi pakliūt į gilią krizę, kad jį žengtum. Nepadeda jokie patarimai: susiimk, mažiau gerk. Turi parkristi. Teko tuos akmenis pereiti.

Iš kai kurių savo kolegų sulaukiau priekaištų, net barimo: kaip tu drįsti prisipažinti? Turi neigti iki galo. Jau geriau degraduoti, negu pripažinti. Sykiais jaučiuosi kaltas, kad sveikstu.

Aš dabar jaučiuosi labai gerai. Jaučiuosi, kad tampu simboliu, jog viskas įmanoma, tai tam tikrą atsakomybę užkrauna. Bet malonu, kai į tave žiūri su viltim.

Jūs paminėjote psichoterapiją. Aš iš tikro pajutau šito metodo jėgą. Anksčiau žiūrėjau į ją kaip į tam tikrą žaidimą, dantų užkalbėjimą, bet dabar savim pajutau, kad vis dėlto tai veikia. Gal kad patekau pas rimtus specialistus.

O poezija be vyno įmanoma?

Įmanoma. Man poezija niekada su vynu nesisiejo. Nereiškia, kad be vyno išgyvenu mažiau emocijų. Vynas emocijas kaip tik suvienodina, suprimityvina. Gal jos ir aštresnės, bet spalvų mažiau.

Apskritai aš dabar žymiai subtiliau jaučiu, pavyzdžiui, maisto skonį. Dabar valgau mažiau, bet skaniau.

Džiugu. Gal grįžkime prie ruonių?

Gerai. Tokie jau mes žmonės, su Rozvita pažįstami nuo vidurinės mokyklos laikų, iš Šančių. Turėjome du vaikus, vieno, deja, anksti netekome. 1992-ais metais išvažiavau pasistažuoti į Šveicariją dėl ginklų kontrolės. Beje, organizacija, kuri kvietė, vadinosi Šveicarijos Karo departamentas, nevyniojant žodžių į vatą. Gynybos ministerijos pas juos nėra. Tai jų kvietimu metus gyvenau Ženevoje.

Interneto nebuvo, rašydavau laiškus, atvirutes. Sykį namo atsiunčiau kioske nupirktą atvirutę su nepaprastai storais dviem ruoniais. Tokie tingūs abu, ramūs. Ir kilo asociacija, kad ten tėvelis ir mama miega. Vaikams tas labai patiko, kad čia jų tėtis ir mama. Taip nutarėme pažaisti ruonius. Nekaltai visai, ir mes – jau ruoniai.

Pradėjau tuos ruonius rinkti, jie ėmė namuose kauptis. Nėr taip paprasta, pavyzdžiui, kaklaraiščio su ruoniu ieškojau keletą metų. Vis su arkliukais, viščiukais, ko tik neprisižiūrėjau, kol radau.

Taip viskas ėmė suktis apie ruonius: piešiniai, istorijos, anekdotai, pasakos. Sužinojau, kad pasaka apie Eglę, žalčių karalienę, yra skandinaviška. Radau analogišką pasaką jų folklore, tik ten jaunos ruonytės naktį išlipdavo į krantą, nusimesdavo skūras. Ir medžiotojas paslėpė vienos jų kailį, ir ji nebegalėjo grįžti į jūrą. Žodžiu, analogija.

Taip gimė tokia ruoniška filosofija, kildavo visokių įdomių minčių. Pavyzdžiui, visos civilizacijos atsirado prie jūrų, tai gal žmonės - ne iš beždžionių, o iš ruonių? Gal romėnai buvo ruonėnai, nes mėgo pirtyse kaip ruoniai tingiai vartytis? Kastytis sugavo ne undinę, mokslas įrodė, kad jų nebuvo, o ruonę. Visa tai aprašė poetas Mairuonis. Visi poetai ruoniški. Vytautas Mačernis rašė: „Visuomet aš buvau per daug rimtas, man rūpėjo tik vandenys gilūs...“

Tokie juokai. Diplomatai panašūs į ruonius, iš pažiūros ramūs, o iš tikrųjų yra plėšrūs, klastingi.

Koks Jūsų diplomatinis rangas?

Nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras. Nuo viršaus antras. Žmonės tų diplomatinių rangų nesupranta, tai kai pasakai „nepaprastasis pasiuntinys“, jiems skamba gražiau už ambasadorių. Nors aukščiausias rangas yra ambasadoriaus.

Kažkada dirbau grupėje, kuri vadinosi Specialiųjų misijų. Tai buvau Nepaprastasis pasiuntinys specialiosioms misijoms. Skamba kaip Džeimsas Bondas. Diplomatija man patinka, net į Seimą nenorėjau eiti, gaila buvo diplomatinio darbo. Bet ir ten jo gavau.

Puiku. Dėkoju už pokalbį, linkėdamas toliau maloniai derinti diplomatiją su poezija.

2015 m. balandžio 18 d., šeštadienis

Perkėla


KLIENTAS: Sakote, tikslaus laiko užsisakyti neįmanoma?

ANGELAS: Absoliučiai ne. Nei tikslaus, nei apytikslio. Nežadame to, kas nerealu.

KLIENTAS: Bet garantuojate proceso... mmm ... operacijos ar kaip čia... hmm... procedūros...

ANGELAS: Perkėlimo procedūra būtų gan tikslus apibūdinimas.

KLIENTAS: Žodžiu, užtikrinate perkėlimo kokybę bet kuriuo momentu?

ANGELAS: Absoliučiai. Jokio skirtumo, kada tai prasidės, kur tuo metu būsite ir kaip jausitės.

KLIENTAS: Man sakė, turite kelis variantus.

ANGELAS: Taip. Siūlome tris esmines perkėlos rūšis. Kai pasirinksite vieną iš jų, galėsime toliau derinti niuansus.

KLIENTAS: Tęskite.

ANGELAS: Pirmasis perkėlimo tipas – bendras, jo užsisakyti nereikia. Labai primena šviesos išjungimą prieš miegą. Tiesiog išsijungia viskas. Viena šimtoji sekundės. Asketiška, švaru, ekonomiška. Visą kainą kompensuoja ligonių kasa.

KLIENTAS:  Aš ne to čia atėjau.

ANGELAS: Suprantama. Antroji programa – judėjimas į šviesą tunelio gale. Populiariausia paslauga. Trunka septynias minutes, nors laikas perkėloje jau sąlygiškas. Siūlome aibę papildomų efektų: parenkame šviesos spektrą, muziką ar kitokių garsų, vėjelio arba sparno mosto dvelksmą. Galime net palaikyti už rankos. Prašom, pavartykite katalogą, čia gausybė šablonų.

KLIENTAS: Baroko kelias, vaikystės sodas... miško takelis... tropikų kaitra... ekologiškas transportas...  Oho, šitas įspūdingas!

ANGELAS: Pegasų vilkstinė? Patinka? Dabar kinkiniai madingi. Galima išsirinkti bet kokį: nuo Jorkšyro terjerų iki nekaltųjų mergelių ar Kenijos maratonininkų. Galime net klonuoti pasirinktą personažą. Vienas rimtas žmogus vakar užsisakė karietą, traukiamą septyniolikos Putinų, kurie pusiaukelėje pavirsta Natalijomis...

KLIENTAS: Zvonkėmis?

ANGELAS: Kažkaip panašiai.

KLIENTAS: Ne, manęs tokios perversijos neveža.

ANGELAS: Tikrai? Na, perkėla - puiki proga pasivėžinti be jokių tabu. Tuomet leiskite papasakoti apie trečiąją versiją.

KLIENTAS: Gerai.

ANGELAS: Jos kaina prasideda nuo milijono.  

KLIENTAS: Ir?

ANGELAS: Ir nesibaigia. Matote, suteikiame galimybę kurį laiką praleisti dvasių bendruomenėje. Pasirinkęs šį variantą klientas klajoja po Žemę nematomas ir nejuntamas, kol sąskaita išsenka.

KLIENTAS: O tada?

ANGELAS: Tada – viskas. Tradicinis perkėlimas pagal pirmąją arba antrąją programą.

KLIENTAS: Hmm.

ANGELAS: Atkreipkite dėmesį, kad šis variantas – tai unikali galimybė visus kruvinu prakaitu pelnytus turtus išleisti asmeninėms reikmėms. Sklandote sau, stebėdamas be palikimo paliktus paveldėtojus ir šypsotės.

KLIENTAS: Mmm...

ANGELAS: Tereikia pasirašyti štai čia. Domina, ar ne?

KLIENTAS: Mhm.

ANGELAS: Štai tiek. Na, dabar jums jau viskas gerai. Turite, dėl ko stengtis.

2015 m. balandžio 12 d., sekmadienis

Marius Jovaiša: „Aš - toks fotobuhalteris, pusę etato dirbantis sportininku“


Vartome naujausią tavo knygą „Neregėta Kuba“. Kaip ji atsirado?

Albumo gale yra skyrelis „Kaip tai padaryta“, sudėtos archyvinės nuotraukos, aprašytas pats procesas: ištisinės komisijos, patikrinimai, draudimai, leidimai. Galima buvo išleisti apie tai atskirą storą knygą. Per tuos penkerius metus tiek visko buvo. Važiavau ten daugiau, kaip trisdešimt kartų.

Reikėjo nusipirkti, nusigabenti ir paruošti skraidymo aparatą, apmokyti vietinę komandą juo naudotis, nes su užsieniečiais dirbti valdžia neleido. Kuboje savo pilotui palikau dviratį. Bet dviratis, tai dviratis... Ten taip ir liko mano skraidyklė, dabar jau sudėtinga bus ją išsitraukti.

Į pabaigą ėmiau skubėti, norėjau išleisti knygą praėjusių metų gale. O Kubos Kultūros ministerija, pagrindinė mano partnerė, įsivaizdavo, kad daugiau dalyvaus visame procese, ypač teksto rašyme. Aš neprieštaravau. Surado man istoriką ir geografą, bet jie niekaip nepradeda ir nepradeda. Sakau, kiek galima laukt? Kažkokių ten parašų... 

Laikas bėga, žiūriu, kad nieko nespėsiu. Sakau, jeigu taip, chebra, jūs nepykit, aš važiuoju pirmyn su anglišku leidimu. Susirasiu, kas man sukurs aprašymus. Ir susiradau Majamyje. Tai jie labai supyko, kad tekstą parašė ne politiškai teisingi žmonės, gyvenantys Kuboje, o kažkokie ten...

Ką jie būtų parašę kitaip?

Žinai, vis tiek, jie gal įsivaizdavo, kad pridės kokių nors herojiškų ten tekstų: čia Fidelis laimėjo revoliucinius mūšius, čia jis slapstėsi su savo būriais... Gal jie taip įsivaizdavo. Aišku, aš vis tiek būčiau filtravęs, nes nebuvau jiems įsipareigojęs prikaišioti tokių bajerių.

Projekto pavadinimas ispanų kalba visada buvo „Arriba, Cuba!” Skamba baisiai revoliuciškai. Kai derinom, aš dar nelabai gerai tą kalbą mokėjau, atrodė – ai, Kuba iš aukštai, Kuba viršuje. Bet iš tikro jis reiškia „Aukštyn, Kuba!“ Majamyje negali išeit su tokiu pavadinimu, nes atrodysi dabartinio režimo propagandistas. Nuotraukose ir taip nesimato nei skurdo, nei politinių kalinių, viskas pateikta kaip šalies reklama: puikiai komunistinio režimo prižiūrėtas kraštas, nepaliesta gamta, viskas ekologiška, vau! Ir kai aš tai suvokiau, nusprendžiau ispaniškai knygos nebeleisti: tas klausimas taip ir liko pakibęs. Sakau, jūs man tekstų neparašėte, kultūros ministras žadėtos pratarmės neatsiuntė...

Angliškai išėjo „Unseen Cuba“ („Neregėta Kuba“). Tai jie labai supyko dėl to „unseen“, kad aš vienašališkai pakeičiau. O pagal mūsų bendradarbiavimo susitarimą aš viską padarau ir atsiunčiu jiems 500 egzempliorių. Bet aš absoliučiai viską finansuoju, o jie tik duoda man leidimus. Tai jie mane praėjusią vasarą išsikvietė ir klausia: kaip čia yra, kodėl pakeitei pavadinimą? O aš jiems - žinot, mes turim tokį pasakymą: dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Jie man – taip, mes tą pasakymą irgi mokam, tačiau mes gi jums suteikėme leidimą naudotis mūsų šalies kraštovaizdžio vertybėmis, paveldu, grožiu.

Bet aš tada jau buvau bosas, nes turėjau viską nusifotografavęs. Kuo rizikuoju? Gali išvyti iš šalies ir atimti lėktuvėlį. Bala nematė.

Gali pasodint.

Gali. Žinai, aš jau dabar ten vengiu važiuot. Protingi žmonės patarė: geriau nebevažiuok, ten – senoji KGB mokykla. Sulaikys išsiaiškinti. Tai nuo praeitos vasaros nebesilankiau.

Ten matyt kažkas politiškai labai aukštai įsijungė. Toks skandalas buvo kilęs. Gruodžio mėnesį Europos Sąjunga surengė mano albumo parodą Briuselyje. Kubiečiai kai sužinojo, pakėlė tokį triukšmą, kad net nutraukė derybas su Europos Sąjunga. Net Reuters pranešė: Kuba traukiasi, nors turėjo prasidėti naujas santykių šiltinimo etapas. O kubiečiai pasakė: „Mes nesutinkam“. Būtent tuo motyvuodami! Nutraukė derybas, viską metė ir išvažiavo. Bet viskas buvo jau suorganizuota, skirtos patalpos parodai, sukviesti svečiai. Tik atidaryme nebuvo nė vieno kubiečio ir beveik jokių kitų Lotynų Amerikos diplomatų. Jie visus pralobino, kad nedalyvautų.

O kaip tik tuo metu, kai aš grįžau iš Briuselio, Obama su Rauliu praneša didžiąją žinią, kad jau viską šiltins. Ir žinai, kubiečiai pateikia, kad jie laimėjo. Niekur nenusileido, jokios laisvės žmonėms nesuteikė, o amerikonai jau kalba apie embargo pabaigą. Įdomiai taip.

Tai kol kas esi išleidęs ją lietuviškai ir angliškai?

Taip. Ispaniškai būtų gerai turėt.

Jeigu Kubos valdžia parašytų man tuos tekstus ir pasakytų, kurios jiems tiksliai nuotraukos nepatinka. Nes telefonu kai ką minėjo: kad ten švyturio viršuje matyti stovintis kareiviukas. O pagal jų tvarką – jokio kariuomenės personalo negalima rodyti. Paskui dar ten baigiamajame skyriuje įdėta nuotrauka, kur mano vaikai stovi su kubiečiais, tokiais basais apskurusiais murziukais.

Tai aš galėčiau visa tai išimt ir išleist tinkamą jiems versiją, nors didelės ekonominės paskatos neturiu, nes Kuboje knygą pardavinėt būtų be galo sudėtinga. Patys kubiečiai neįpirks, nes ji kainuoja šimtą baksų. Turistai, kiek pastebėjau, tokių masyvių brangių albumų suvenyrams taip pat nelabai perka. Turtingesni atvykėliai gali nupirkti ją Floridoje ir atvežti dovanų savo vargšams giminaičiams. Platinti tektų per valdžiai priklausančius knygynus. Kaip paskui iš jų pinigus atgausi?

Taip ir liko knyga nesertifikuota. Net nefaina psichologiškai kažkaip. Jiems net tų penkių šimtų vienetų nesiunčiau, nes žinau, kad tiesiog į šiukšlių dėžę išmes. Penkerius metus draugavom, dirbom, o dabar šitaip viskas. Norėčiau, kad kaip nors išsivėdintų viskas. Rašiau laiškus kultūros ministerijai, bet nieko jie neatsako. Žmonės, kurie man tarpininkauja, sako, kad vadovai labai pikti, nebenori manęs matyti.

Gaila. Tiek ji man sveikatos kainavo. Atsimenu, Kuboje antrus metus tryniausi, nežinodamas, ar išvis kas nors pavyks. Posėdžiai, pažadai, murkdaisi be jokio rezultato.

Dabar jau aišku, kad pavyko.

Ne, tai dabar jau nėra kalbos. Kai matai, kaip Majamyje žmonės stovi eilėje prie tavo knygos, perka ne po vieną, o po kelias, valandą laukia, kad gautų parašą, kad kelias minutes šnekteltų, papasakotų, kam jas perka: tėvui, broliui, anūkams – tuomet apima labai geras pasitenkinimo jausmas.

Kita vertus, gal įsivaizdavau, kad lengviau pavyks, kad žinia pasklis po Ameriką, kaip laukinis gaisras. Bet ten jie tiek prisisotinę viskuo. Reikėtų dabar ten persikelt, pagyvent kokius metus, kasdien stumti, reklamuoti, dalinti interviu. Tada būtų kaip reikiant. O dabar, kai ten nuvažiuoju, viskas pajuda: pristatymai, pardavimas, žiniasklaida. Išvažiuoju, vėl nurimsta.

Kol kas platinu tik per unseencuba.com,, amazon.com. ir pavienius nepriklausomus Floridos knygynus. Į nacionalinius tinklus bendra tvarka, per didmenininkus eiti nenoriu, nes tuomet tau nieko nelieka. Mėginu tiesiai patekt, kad marža būtų 40 -50%. Žinai, sunku, nesišneka. O investicijos tai tikrai milžiniškos, apie milijoną dolerių suprūdijau per tuos penkerius metus į visus darbus, keliones, lėktuvą.

Ispaniškai gerai išmokai?

Pakankamai, kad susikalbėčiau. Dabar Floridoje, kai darėm interviu radijuose, telikuose, tai pusė buvo angliškai, pusė ispaniškai. Per CNN – ispanų kalba. Kuba privertė.

Žinau, kad po „Neregėtos Lietuvos“ buvo Belizas. O kas dar?

Dar, tarp Belizo ir Kubos, išleidau dvi knygas Meksikoje. Buvau pradėjęs fotografuoti Italiją. Jau apskraidžiau visą Siciliją, Romos apylinkes, bet tada supratau, kad nieko nebus: Italija per didelė, įvairi ir pernelyg išsivysčiusi.

Nebe neregėta.

Tai ten būtų buvęs pavadinimas „dieviškoji“, „La Divina Italia“. Bet taip ir palikau pristabdęs. Dar mane buvo susiradę azerbaidžaniečiai. Būtų buvęs užsakomasis darbas. Kelis kartus nuvažiavau ten, bet gal per daug užsiplėšiau, o gal per mažai norėjau.

Fotografuoji, kamerą laikydamas rankomis?

Visada. Jokių dronų. Laikau ranka, o stabilizavimui naudoju visą savo kūną, slopindamas vibracijas, įvertindamas kampinį greitį.

Aš ir atėjau, pasinėriau į šį užsiėmimą, ne dėl to, kad kas nors būtų užsakęs ką nors nufotografuoti, o todėl, kad žiauriai patiko pats procesas, pats nuotykis. Visą laiką užsiiminėjau adrenalininiais sportais: skraidyklės, parasparniai, parašiutai, snieglentės, riedlentės. Fotografija taip pat visąlaik buvo labai įdomus laisvalaikio leidimo būdas. Taip ir susijungė. Fotografuoju vėjui pučiant į veidą. Termikai, oro duobės – to norisi. Gal liga čia?

Per šitiek šimtų valandų patirties prisikaupė. Teko dirbti su įvairiausiais skraidymo aparatais, nes paprastai juos nuomodavausi. Tik Kuboje privertė įsigyti. Meksikoje, pavyzdžiui, radau bičą, dirbantį su specialiai fotografijai ar videografijai iš oro pritaikytu lėktuvu. Toks dvimotoris, nepaprastai lėtas, sunkus, stabilus. Fantastika.  Daug sklandžiau su juo viskas einasi. Nes šiaip skraidyklė atveria tik vieną pusę, kitą uždengia sparnas arba fiuzeliažas.

Kartais naudoju ir statybinius kranus, jei kitaip neišeina. Pavyzdžiui, Trakų pilį taip dariau. Kai nori plataus vaizdo, o šviesos mažai, reikia sustingti. Arba iš vykstančių statybų. „Kempinski“ čia kai statė, susitariau su rangovais, kad leistų į kraną įlipti.

„Auksinę minutę“ gaudai?

Kai saulė žemai? Jo, būtinai.

Daug redaguoji?

Labai sunkus etapas iš pripleškintų keliasdešimties tūkstančių kadrų atsirinkti tinkamiausią. Pleškinti tai smagu – skraidai, darai. O paskui sėdi studijoje išvarvėjusiom akim ir galvoji: šitą ar aną? O gal tą? Šitas darbas nėra malonus, bet jį turiu padaryti tik pats. Aišku, rodau nuotraukas žmonėms, kartais visai nepažįstamiems, stebiu, kaip jie žiūri, reaguoja. Tariuosi su kolegomis.

Man vis įdomu, kiek kompiuteriu gražini jau atrinktus kadrus. Ar taisai spalvas, ryškini kontrastą...?

Žinai, būna kadrų, darytų labai anksti ryte ar vėlai vakare, kai trūko šviesos. Tuomet norėdamas spaudoje gerai atrodyti, turi pakelti šviesumo lygį, kontrastą, grynai paruošti spaudai. Bet šiaip redaguoju tik tiesindamas horizontą, apkarpydamas. Į vaizdą niekada nelendu: maždaug, čia stovi „žiguliukas“, o man jo nereikia... Tokių – tai ne, čia griežta mano taisyklė.

Kaip sutari su kolegomis?

Tais metais, kai aš gimiau, 1973-iaisiais, Antanas Sutkus išleido albumą „Daina Lietuvai“. Ten nemažai nuotraukų iš oro. Darydamas „Neregėtą Lietuvą“ su juo susipažinau, parodžiau eskizus, tai jis labai gerai juos įvertino, per pristatymą kalbėjo, visur mane gyrė. Žiauriai jam patiko. Man pavyko padaryti tai, apie jis tik svajojo. Sovietmečiu nebuvo techninių galimybių.

Su menininkais padraugauju, bet jie gal nelabai mane priima. Žinai, Lietuvoje, o gal ir visame pasaulyje, mėgstama sudėlioti į stalčiukus: tai kas tu toks – menininkas ar verslininkas, ar koks bėgikas sveikuolis? Tai aš toks, kaip kartais juokauja, fotobuhalteris.

Užuomina dėl  uždarbio.

Turbūt. Nes aš pirmas išgarsėjau, kad iš fotografijos pavyko labai uždirbt pinigų.

Pas mus nuo sovietmečio labai bijoma to vadinamo kičo. Yra kažkokia legenda, kad egzistuoja tyrasis menas ir dar egzistuoja komercinis. Juos neva skiria labai gili, neperžengiama linija. Iš tokio svarstymo išeina, kad jeigu esi sėkmingas finansiškai, jeigu tavo darbus perka, tai yra komercija ir tai negali būti vadinama menu. Nes menininkas turi būti biednas, alkanas, jo niekas nesupras, kol nenumirs ir nepraeis dar dvidešimt metų. Sakytum, dvidešimt penkeri metai mes jau... o stereotipai įsisenėję.

Aš į savo nuotraukas nežiūriu, kaip į aukštąjį meną. Jos labai taikomojo pobūdžio. Kai kurios gal turi didesnę meninę vertę, kai kurios – mažesnę, kai kurios visiškai deskriptyvios.

Esu girdėjęs tų pašaipėlių. Iš pradžių gal labiau jaudindavausi. O dabar... Daugiau kaip trisdešimt šalių aplankyta su parodom. Į jas ateina ne tik kokie valdininkai ar politikai. Ateina menininkai, meno asociacijų vadovai. Ir kai jie visokiais ditirambais pradeda...

Prieš porą savaičių buvau Kinijoje su „Neregėta Lietuva“. Tai ten į pristatymą atėjo jų fotografų sąjungos prezidentas. Visaip gyrė, draugavom, paskui nusivežė į televiziją, dar dvi valandas interviu filmavo su juo ir su manim. Jis rodė savo nuotraukas, aš – savo, lyginom, gretinom. Labai įdomu.

Tuomet tvirčiau ant kojų pasijunti ir nebesijaudini, ką koks nors žurnalistėlis iš kokio nors ant tualetinio popieriaus spausdinamo žurnalo apie tave papasakos. Nors pastaruoju metu to nebelabai ir girdžiu.

Nesu jokios menininkų sąjungos ar fotografų asociacijos narys. Užtat priklausau Lietuvos triatlono federacijai, nors daug mažiau juo užsiimu.

Kokių tikslų sieki sporte?

Įdomiausia, kad aktyviai ir sistemingai sportuoju tik trejus metus. Niekada nesu lankęs jokių sporto būrelių, septynerius metus dainavau „Ąžuoliuke“. Muzikos mokykloje grojau fleita. Truputį dziudo, truputį šachmatų. Netiko.

Futbolą kieme žaisdavau, krepšinį - ypač. Apsimesdavau Sergejaus Jovaišos sūnėnu, tai vyresnieji priimdavo žaist. Neseniai Anykščiuose dariau knygos pristatymą, tai susipažinom. Papasakojau jam tą istoriją, o jis sako, kad dabar atvirkščiai yra. Seime buvo mano paroda, tai visi jo klausinėjo, ar Marius nebus giminė. „Taip, sūnėnas“, - sako jis. Toks su jumoro jausmu.

Dabar mane į sportą labiausiai įstūmė noras atsikratyt visokių žalingų užsiėmimų, tokių kaip rūkymas ir gėrimas. Čia buvo didysis postūmis. Nes kai pradėjau rūkyt keturiolikos ar penkiolikos, taip ir rūkiau neperstojamai. Bet visada norėjau mest. Visada! Žinojau, kad tai blogai, bet tai mesdavau, tai vėl pradėdavau.

Ir Kuboje kol dusinausi su tais biurokratiniais leidimais, buvo toks alinantis psichologiškai metas. Čia pat alutis, romukas, cigaras... Kemsynas toks.

Ir tada, prieš keletą metų, nusprendžiau, kad reikia baigt. Jau tada, kai mačiau, kad galėsiu pradėt skraidyt, pasakiau, kad tai turi būti visai naujas etapas. Ir Kuba, kuri mane tiek alino, tapo kantrybės mokykla ir tramplinu į sveiką gyvenimą.

Pradėjau bėgioti. Sistemingai, kiekvieną dieną. Per metus gal buvo tik pora dienų be bėgimo. Po nedaug: keturi, šeši, septyni kilai... Nesvarbu, ar tu Kuboje, ar namuose, ar Vietname atostogauji. Ir labai gerai. Atsikračiau visų tų... Visų pirma mečiau rūkyti, visai mečiau gerti alkoholį. Ir žinai, va taip užsikabinau, patiko man. Supratau, kad tai geriausias visokių kvailysčių kontrolės būdas. Jokių minčių nekyla.

Ir amžius toks. Galvoju, negi sulaukęs keturiasdešimties, visą likusį gyvenimą nesugebėsiu normaliai savęs į rankas suimt? Nesakau, kad buvau kažkoks alkoholikas, bet man būdavo būdinga tiek išgert, kad jau paskui užsikabini. Žiūri, jau kitą dieną galva plyšta, jau tu visas nelaimingas. Toks požiūris buvo, kad pradėt gert ir nepasigert, tai kaip pradėt myžt ir sustot. Žinai, kaip šitaip sveikatą pielini?

Kai jau ko nors imuosi, tai įsigilinu. Perskaičiau gal penkiasdešimt knygų apie bėgimą, plaukimą, dviračius. Supratau, kad labai svarbu yra lankstumas. Atsirado joga, darbas su svoriais, jėgos pratimai. Ėmiau tobulinti biomechaniką.

Perėmiau tą tradiciją nubėgti per gimtadienį tiek kilų, kiek suėjo metų, ir dabar turiu svajonę taip daryti iki aštuoniasdešimties, o tada jau mažinti po vieną kasmet. Iki nulio, nes kokius šimtą keturiasdešimt metų žmogus, sako, gali gyvent, jei nealina savo organizmo, prisižiūri.

Kaip tik pardaviau savo reklamos verslą, atsirado daugiau laiko. Pasinėriau į leidybą ir kūrybą, o kai nefotografuoju, juokauju, kad puse etato, kokias šešias valandas, dirbu sportininku.

Per tuos trejus metus visai neblogai įsivažiavau bėgioti, jau supratau, kas tai yra, kaip tobulėti. Dviratis dar labai, sakyčiau, pradinėje stadijoje. Plaukimas - taip pat, yra tokių supratimo užuomazgų, bet dar daug daug daug reikia. Tuos tūkstančius valandų reikia važiuot, plaukt, kaip su bėgimu buvo, kad visa biomechanika ir motorika išlavėtų.

Per tą laiką dar patapau veganu - vien tik augalinis maistas.

Kodėl?

Aš galvoju, kad tai labai sveika. Mano tokia natūra, reikalaujanti aiškių griežtų taisyklių. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės gali socialiai parūkinėt, per kokį gimtadienį prie taurelės, ir kitą dieną užmiršt, o aš – ne. Jeigu leisčiau sau vieną cigaretę, subyrėtų visa sistema. Man - tik taip arba ne, on arba off.

Išskaičiau, kad žmogui nesveika per daug valgyti gyvulinės kilmės maisto. Evoliuciškai žiūrint, mes, didžiosios žmogbeždžionės, milijonus metų mitome vaisiais. Net per paskutiniuosius porą milijonų metų, kai žmogus jau pradėjo tapti žmogum, jis vis tiek iš esmės liko rinkėjas. Devyniasdešimt procentų kalorijų gaudavo iš to, ką susirenka: įvairiausių šakniavaisių, uogų, grybų, riešutų, vaisių. Susimedžiodavo ką nors gana retai. Tai, kas vyksta dabar, kai žmonės kasdien – pietums, vakarienei valgo mėsą ir žuvį, pusryčiams – sumuštinius su kumpiu, yra tikrai kenksminga. Augalinis maistas daug lengviau įsisavinamas, daug mažiau pareikalauja energijos ir suteikia daug didesnę maisto medžiagų įvairovę.

Aš galvoju, kad kokį kartą per savaitę iš principo būtų galima valgyti mėsą, ypač kokią nors sumedžiotą, ne fermose užaugintą, bet man paprasčiau visai ją išjungti ir pasakyti: okei, aš būsiu veganas. Nors man tas žodis nelabai patinka.

Taip pabandžiau maitintis vien augalais, kurių yra milijonai, ir man visai patiko. Bėgu maratonus vien su datulėmis. Energijos lygis aukštas.

Tai esminis motyvas yra sveikatinimasis, o ne etika? 

Yra ir tai. Aš labai gailiuosi, kad mes, gyvūnai, šitaip elgiamės su kitais gyvūnais. Kokiame nors mažame ūkyje ožkelės ar veršiukai nors kiek pagyvena, kol juos paskerdžia. O masinės produkcijos fermose tas gyvūnėlis visą laiką nuo gimimo iki skerdimo praleidžia poros kvadratinių metrų garde. Tai ir tos mėsos kokybės yra tragedija, ir tai, kas ten vyksta, yra nežmogiška.

Ir dabar man, nors aš tapau veganu dėl kitų priežasčių, yra malonu, kad aš nevalgau vištų, kurios visą gyvenimą praleido gardelyje, kol jas sutarkavo.

Nors čia tokia tema, į kurią Lietuvoje daug kas aršiai žiūri. Galėčiau išklausyt visokiausių nuomonių.

Na, bet kokia pozicija yra įdomi. Juk daugelis apskritai apie tai nesusimąsto.

Jo, daug kas taip iš inercijos bėga, bėga per tas gyvenimo dienas. Neturi laiko, progos kažkaip susimąstyt.

Ačiū tau už tokią progą.

Nuotrauka iš asmeninio Mariaus Jovaišos albumo.

2015 m. balandžio 1 d., trečiadienis

Žentelis


PATRIARCHAS:  Na, ženteli būsimasis, prisipažink, kiek laiko Lolitėlė tave nuo mūsų slėpė?

JAUNUOLIS:        Nežinau... Neilgai, turbūt.

PATRIARCHAS:  Neilgai, sakai. Daug panų prieš ją pakeitei?

JAUNUOLIS:        Ne, ką jūs! Lolita – mano pirmoji meilė. Ir vienintelė.

PATRIARCHAS:  Šit kaip. Tai ką tu iki šiol veikei?

JAUNUOLIS:        Nežinau... Mokiausi, dirbau, sportavau.

PATRIARCHAS:  Bėgioji?

JAUNUOLIS:        Aišku. Kaip gi kitaip!

PATRIARCHAS:   Pusmaratonį pajėgtum nubėgt?

JAUNUOLIS:        Aišku. Dvylika kartų esu nubėgęs.

PATRIARCHAS:  O maratoną?

JAUNUOLIS:        Nors rytoj!

PATRIARCHAS:  Koks asmeninis?

JAUNUOLIS:        Dvi kempenkios. Ir septyniolika sekundžių.

PATRIARCHAS:  Padoru. Rinkis alaus: šviesaus - tamsaus, balto - juodo, gyvo ar su šnapsu?

JAUNUOLIS:        Ačiū, aš nevartoju.

PATRIARCHAS:  Visai?!

JAUNUOLIS:        Visiškai. Alkoholis su sportu nedera.

PATRIARCHAS:  Taip manai? Tai gal parūkom balkone?

JAUNUOLIS:        Nerūkau aš.

PATRIARCHAS:  Net žolės?

JAUNUOLIS:        Ne, nieko.

PATRIARCHAS:  Kortom sumesim?

JAUNUOLIS:        Nemoku, atleiskit.

PATRIARCHAS:  Tai gal tu ir zombių nemočini, klijų neuostai, kazino neloši, parduotuvėse nevagiliauji?

JAUNUOLIS:        Juokaujat? Aišku, kad ne.

PATRIARCHAS:  Nieko čia juokinga. Tu – ką, koks robotas ar ufonautas, kad jokių silpnybių neturi?

JAUNUOLIS:        Na... Turiu vieną. Smulkią.

PATRIARCHAS:  Ačiū Dievui! Kokią?

JAUNUOLIS:        Meluoti mėgstu.