Mes gi prieš
penkerius, na, prieš ketverius su puse metų kalbėjomės. Vakar susiradau aną interviu, tai jame mažai kas atrodo pasenę...
Čia jau buvo
turbūt po „Neregėtos Kubos“, ar ne?
Taip, po
„Neregėtos Kubos“. Anąsyk kalbėjomės daugiausia apie Kubą.
Bet tada dar
nežinojau, ką toliau daryti.
Paskui tu
išleidai dar vieną „Neregėtą Lietuvą“, o dabar – „Aistrą gyventi sveikai“.
Taip.
Man ir įdomu,
kokia čia aistra. Nes aistra reiškia apsėdimą, kuriam
visiškai atsiduodama ir...
Taip, su
pasekmėmis ir brangiai. Manęs čia viena žurnalistė klausia, rusų kalba ten buvo: „Страсть – это подразумевается, что будут
какие-то последствия?“ (rus. "Numanoma, kad aistra sukels pasekmių" - I.S.) Aistra juk
viską apimanti tokia, sudeginanti. „Ne, ne, – sakau, – čia ne tokia, o kitokia, švelnesnė aistra.“ Bet vis tiek aistra.
Vis tiek. O
koks jos šaltinis?
Šaltinis yra troškimas
iščiuožti iš visų gyvenimo kemsynų. Žinai, eini kalnais - tai krenti, tai ką nors nusibrozdini, tai apsidaužai, apsidegini. Ir lauki, kada išlįsi kažkur
į plačią gražią upės vagą, kuria su pasitenkinimu jau plauksi. Man labai
patinka tas budistų palyginimas – tu turi nusiteikti, kad gyvenimas tave
neš kaip plati, rami srovė. Ne kažkokie kriokliai ar upeliukai.
Tarp kitko,
pažįsti Renaldą Gudauską, Nacionalinės bibliotekos direktorių?
Iš matymo.
Labai gerą
pasakė man posakį, kurį supranta visi buvę alkoholikai: „На водопаде немножко
покататься нельзя.“ (rus. "Krioklyje truputį pačiūžinėti nepavyks" - I.S.) Aš neslepiu niekada, kad mano jaunystė buvo gana ugninga. Ir
alkoholiu piktnaudžiavau, nutikdavo baliukai, kaip aš juokauju, naktį iš
penktadienio į pirmadienį, ir labai anksti pradėjau rūkyti, ir niekada
vaikystėj sistemingai nesportavau. Visada mėgau aktyvų tokį gyvenimo būdą –
žygius visokius, palapines miške ten statyti, eiti kažkur, ropštis, po medžius
laipiot, tas tai buvo, bet sistemingo sportinio pamato niekada neįgijau, nei
komandinio, nei individualaus. Mėginau ten kokį dziudo ar kažką, bet neišeidavo...
„Ąžuoliukas“, muzikos mokykla, fleita, choras, bet sporto – ne. Ir va, žinai,
25-eri metai, atsimenu, atėjo, galvoju, blemba,
blemba, nu kažkaip... Ir visą laiką
kažkur pasąmonės gelmėse žinai, kad tu negali rūkyti, negali gerti, kad tai sukels tragiškų pasekmių. Šeimoj pavyzdžių buvo – dėdė mano, labai garsus
gydytojas, Linas Jovaiša, iki šiol daug kas jį prisimena kaip specialistą,
numirė būdamas 44-erių metų nuo ūminio žaibiško kasos uždegimo. Jis pats sau tai
sukūrė, iš principo, labai ugningai gyvendamas. Jisai kitus visus selebričius „atkačialindavo“, buvo
toksikologas, anesteziologas, o pats va taip susivarė per tuos stresus... Ir
kitų daugybė pavyzdžių.
Visi lyg ir
supranta, visi sąmoningi žmonės, žino, kad sau kenkia. Ir šitoj knygoj tokį
baigiamąjį žodį su iliustratoriais paišėm, galvodami, kokia galėtų būti
piktograma teiginiui: nekenk pats sau, nebūk sau priešas. Svarsčiau tokius:
žmogus pjauna sau ranką arba žaidžia rusišką ruletę, bet suradom labai fainą –
tu skrendi oro balionu, bet kažkodėl su žirklėmis kerpi jo lyną. Daugelis žmonių
taip daro – aš taip kažkada irgi dariau – net nesusimąstydami, kodėl jie taip
daro, kaip čia visuomenė įstūmė juos į tokį ritmą, kokios šeimos tradicijos ar
draugų ratas juos paskatino pradėti rūkyti, valgyti bet kokį šūdą, svaigintis,
gerti tiek, kad kitą dieną neprisimeni, ką tu padarei, pasinerti į lošimą... Aš
pažįstu žmogų, kuris prarado viską – užstatė, pralošė, į skolas įlindo –
tragedija...
Tai, žinai,
tokie dalykai. Ir galvoji, kaip tu, sąmoningas žmogau, kurio smegenys veikia ir
valdo, ką mes darome, ką mes valgome, priima mūsų jausmus, valdo mūsų raumenis,
bet kažkodėl tu lengvai pasiduodi nuhakinimui,
kai užvaldo momentinis pasitenkinimas. Kaip
žiurkės, kurios laboratorijose gauna kokaino ir išbadėjusios, išsekusios iki mirties laukia to kokaino, užuot ramiai paėdusios. Tos mintys vis sukasi,
sukasi, ir tu ieškai sprendimų, kas tau padėtų: ar sportas, ar draugų ratas, ar
mezgimas – visi žmonės ieško savaip.
Aš visada
mėgindavau užsivesti sportuoti. Pradėdavau bėgiot – mane visada viliojo
mintis, kad tuomet esi nuo nieko nepriklausomas – atsikėlei, pavyzdžiui, ryte,
jeigu tau patinka, ar vakare po darbų, žiūrint, koks tavo ritmas, ir kokį nors
maršrutėlį – šych į Vileišio gatvę kur nors. Atsimenu, 25-erių metų atsirado
toks commitment’as – viskas, pradedu
bėgioti! Tai pabėgiojau kelis mėnesius, paskui kažkas atsitiko – vėl sukežau,
sulūžau, tai užgeriu, tai vėl kažkas... Taip ir su metimu rūkyti būdavo –
įsipareigoju sau, metu, net metus nerūkau, išlaikau, paskui kažkas vėl
įsliūkina, kaip daugeliui buvusių narkomanų būna: „Aš jau galiu susitvarkyt,
dabar biškį parūkysiu, bet kada vėl
mesiu.“ Ir pyst – vėl viskas iš naujo.
Su šnapsais irgi užriši, būdavo, su Titu
Sereika išgėrę mes susilažinom metus negerti. Aš išbuvau, jisai palūžo ir gavo
„Lietuvos ryte“ atspausdinti per visą puslapį savo pralošimo tą kainą. O aš
tada dar kokius porą metų negėriau, man žiauriai patiko. Paskui kažkas vėl įsliūkino
į mano gyvenimą, vėl – tai čia, tai – ten, žinai, элементы сладкой жизни, biškį
šampanėlio, biškį romuko, cigaras –
ir vėl пошло, покатилось... Kol galų
gale ties trisdešimtmečiu jau, kai gimė Marija, pirmoji dukra, toks suvokimas
atėjo, kad dabar jau ne tik dėl savęs, bet ir dėl to vaiko, kad jam visas
jėgas, visą dėmesį, visą sveikatą galėtum skirti.
Tipiškas
reikalas, nieko čia naujo, pilna tokių. Vieni atsiverčia ir pasidaro labai
aktyvūs kovotojai, tokie ideologiniai – kitus drausti, barti, auklėti. Aš
niekada nieko neauklėjau, kiekvienas žmogus turi padaryt savo klaidas, nueit
savo kelią. Aš radau, kad su tokia pat aistra kaip gert ir baliavot, galima
pasinerti į sportą. Pavyzdžiui, bėgimas – kelis mėnesius rytais turėdavau atsikėlęs
truputėlį prisiversti, pirmieji žingsniai sunkūs, kol apšilimas ateina,
sąnariukai traška, raumenukai greit pavargsta, laikysena netobula, nugarą
skauda, sprandas pavargsta. Bet kai jau po truputėlį fitnesas atsiranda, prasideda mėgavimasis, susirandi gražius mylimus
maršrutus – blemba, koks kaifas taip pradėti dieną! Grynam ore
saulei kylant, paukšteliai čiulba, ypač vasarą mano Varnikų take. Bėgi – žmonės
eina, renka bruknes, arba laksto stirnos ar šernai su savo šerniukais. Tada
galvoji: „Va, tai yra gyvenimas!“ Kai kiekvieną vakarą eini blaivas miegoti,
ryte atsikeli skaidrus visas, pabėgi pusvalandį ar valandą, išsimaudai po šaltu
dušu, ir nuo tokios sveikos pradžios kyla visas kompleksas. Tada pradedi mąstyt
apie mitybą – kas ta mityba, ką daryt, ko nedaryt, iš ko jinai susideda, kas
šviežia, kas nešviežia, jei riešutai, tai kokie riešutai: skrudinti, sūdyti ar
žali, paprasti ar mirkyti. Pradedi knygas skaityti. Tada ir rūkymo nebeliko.
Dar buvo laikas, kai bėgdavau, o paskui atsisėdu prie kavos ir traukiu dūmą. Toks
disonansas totalus, kažkoks absurdas – ką tik taip skaidriai atsišviežinai, ir
dabar – vėl... Ir mečiau – nyko ir nunyko iš šaknų. Anksčiau mėgindavau mest valios
pastangomis, savitaiga, įsitikinimu, kad privalau, nes tai yra blogis, tai kenkia,
o dabar, kaip aš juokauju, atsirado geroji priklausomybė, kuri natūraliai
išstūmė blogąją, ir net nekyla minčių ar baimės, kaip būdavo anksčiau – meti,
bet naktį susapnuoji, kad rūkai. Dabar nebeliko tokių baimių, aš žinau, kad man
tai nebegresia, nes aš žiauriai mėgaujuosi šituo gyvenimo būdu.
Tai užtai ir pavadinimą
tokį sugalvojau, nes iš esmės tokia aistra – va taip gyventi. Ir kai tu
aistringai darai, tau nekyla jokių valios klausimų, tu tiesiog lauki galimybės.
Aš šiandien biškį padirbėsiu, susitikimas
su pora kandidatų, tada eisiu porai valandų į „Forumą“, darysiu savo mėgstamus
pratimus.
Susigalvoju,
pavyzdžiui, kad noriu laisvai stovėt ant vienos rankos. Ir tai taip natūraliai džiugina. Užtruksiu galbūt 5-6 metus, čia labai ilgas kelias: iš pradžių išmokt gražiai
stovėt ant dviejų rankų, tada išmokt stovint ant dviejų rankų visaip kraipytis
ir balansuot, prarast lygsvarą ir vėl ją susigrąžint. Tada po truputėlį, žinai,
tu stovi ant dviejų, vieną šiek tiek patrauki, stovi prisilaikydamas trimis,
dviem, vienu pirštu – permeti kūno svorį taip, kad praktiškai jis visas – ant
vienos rankos, tik pirščiukas padeda balansuoti. O galiausiai atitrauki ir jį,
bandai išsilaikyt. Metų metus chebra taip
drožia, bet jeigu tau patinka, po truputį adaptuojasi visi audiniai, sustiprėja
visi sąnariai ir raumenys, ir atsiranda jausmas, kad visas esi tvirtas.
Žinai,
gimnastiką aš dabar visiškai kitom akim žiūriu. Vaikystėj nesuprasdavau, kai rodydavo
per rusiškus kanalus... Dabar aš žiūriu išsižiojęs, kaip jie ant pommel horse sukasi arba ant žiedų –
aukščiausia klasė! Bet iš esmės kiekvienas tai gali pasiekt. Gal ne olimpinį kalibrą,
jeigu pradėjai būdamas 40–50-ies metų. Gal „kryžiaus“ – iron cross, jau ir nepasieksi, bet daugybę kitų nuostabių pratimų
galėtum puikiai išmokti padaryti. Žiedukus visur gali nusinešti, pasikabinti
ant medžio šakos ar ant balkono atbrailos. Mini lygiagretes irgi susiradau,
meistrai prigamino nerūdijančias, kad lauke visur būtų galima treniruotis. Ir
ką, nieko daugiau nereikia. Aš nebrokiju
nei svarmenų, nei štangų. Padirbu, pavyzdžiui, po vasaros kokius du mėnesius
kojas stiprindamas, daug pritūpimų su štangom, stūmimų, gulint ant nugaros,
stovint – štanga tiesiai viršuj. Įvairovė tokia.
Nuo žiemos
pradedu ilginti bėgimo distancijas, nes šiaip dabar aš bėgioju po 40 minučių
rytais ir kokias 40 minučių tampausi, o nuo žiemos pradedu ilgint, ilgint,
ilgint, kad savo birželio 21-os dienos Gimtadieniui būčiau pasiruošęs. Va,
ateinančiais metais – 47. Ir mano formulė yra K = 50 – |50 – amžius|, skirtumas.
Matematiškai sudėlioju, ir nuo 50-ties suksis atgal iki 100. Tu gi bėgikas,
turėtum patvirtinti, kad čia yra visiškai realistiška formulė. Iki 80-ties – tai
tikrai, daug aštuoniasdešimtmečių, visą gyvenimą bėgioję, nubėga dar visą
maratoną. Nu va mano močiutei 98-eri dabar, 99-eri beveik, tai ji jau
nenubėgtų, nes jai šlaunikaulis lūžo prieš porą metų, bet apskritai... Devyniasdešimtmetis,
jeigu tu dar gyvas, jeigu be jokių alzheimerių, tai ką – gal ir pavyks?
Taip, vidutinė
gyvenimo trukmė smarkiai ilgėja. Ne tik trukmė – ir kokybė. Gyvenimo būdas keičiasi. Gerai,
mhm, tu labai atvirai papasakojai apie savo aistros gyventi sveikai šaltinį. Pasidavei naujam apsėdimui, vieną priklausomybę išmuši kita. Žinomas toks metodas.
Taip, yra toks obsessed komponentas. Sakykim, jeigu
susigalvoji pasiekti gerą kūno lankstumą, ir tau jau 40+, tai be tokio lengvo
apsėdimo, sunku jau bus tai padaryti.
Na taip, reikia
pasišvęsti.
O jeigu jis įsliūkina,
kur buvęs, kur nebuvęs... Tai aš ir čia tavęs laukiu, pavyzdžiui, imu koją,
užlenkiu ir tampau šlaunį, tiesiog išnaudoju situacijas. Sėdžiu, teliką žiūriu arba kine – tą patį darau,
lėktuvuose darau. Žinai, kine sėdžiu ir tampau. Tiesiog, po truputėlį, net
nebesusimąstydamas. Kitaip tu nepasieksi ką užsibrėžęs, nes turi kasdien skirti
po keliasdešimt minučių tokiems pratimams.
Taip, gal ne
kiekvienam tiks toks intensyvumas, bet tu puikiai atskleidei, kad
tau patinka, tu gyveni šia aistra. Dabar kur kas daugiau papasakojai, bet ir iš knygos akivaizdu, kad visas tavo dėmesys skirtas kūnui. Kūnas –
svarbiausia. Skaitydamas pajutau kūno kultą. Net į knygą sudėtos tavo
nuotraukos kelia pavydą. Žiūriu į jas ir pavydžiu – kaip Marius atrodo! Lyg dvidešimtmetis –
veidas lygus, raumenys ryškūs, viskas gražu. Iš tikrųjų įkvepia treniruotis. Bet visa tai
yra susiję su kūno lavinimu ir gebėjimu ką nors su savo kūnu nuveikti.
Bet ten rašau
ir apie smegenų mankštą, yra atskiras skyrius.
Skaičiau,
skaičiau. Bet smegenų mankšta ten irgi susijusi su motorika – žongliravimas ir panašūs triukai.
Ir truputėlį
apie meditavimą, sąmoningumo lavinimą, kvėpavimą.
Apie meditavimą
būtinai pakalbėsim... Tai jeigu aš tavęs nepažinočiau, pagalvočiau, kad čia
toks, žinai, visiškas narcizas rašo. Jis, ko gero, dar ir mada domisi, jam išorė terūpi...
Yra to, yra biškelį, sutinku.
Skyrius apie
meditaciją knygoje yra, bet ji ten vadinama „smegenų atostogomis“.
Na, kadangi tas
žodis truputėlį apaugęs ezoteriniais atspalviais, ir aš nenoriu atbaidyti
žmonių, nes ne visi supranta. Daug žmonių, net ir Vakaruose, išgirdę
„meditacija“, mato kažkokį „Alach akbar“ komponentą, nesuprasdami realiai, kad
tai visiškai atsieta nuo bet kokios religijos ar ideologijos.
Apskritai ji nėra atskirta nuo tikėjimo. Žiūrint, kas moko. Girdėjau, kad kai kur Vakaruose valdžia bando sureguliuoti jogą, priskirdama ją religinėms praktikoms.
Jeigu giliai pažiūrėt,
į jos ištakas – absoliučiai taip.
Taip, o jeigu – visiškai paviršium, tai, aišku –
tik pratimai. Ir ką jie reiškia? Bet pasakyk dar, kaip tu matai kūno ir sielos, o gal – kūno ir proto – santykius?
Aš gana aiškiai
deklaruoju, taip atvirai, ir kai versiu į anglų kalbą, ko gero, nebeliks tos
deklaracijos, nes Amerikoj bus labai sunku, bet Lietuvoj aš sakau kaip yra –
esu ateistas, aršus ateistas, antireliginis, anti-establishment. Aš manau, kad religija, kaip sakė Leninas, yra
nuodas liaudžiai, ir visa tamsa, kylanti iš dogmatizmo, gimdo ir tavo kūno,
tavo proto sandaros, ir visuomenės funkcionavimo nesuvokimą ir daugybę kitų
prietarų. Iš ten galime atsekti ir kontracepcijos draudimus, ir draudimus
skiepyti.
Aš taip
galvoju. Esu mokslo žmogus, skaitau kiekvieną dieną knygas apie evoliuciją,
apie biochemiją, kūno sandarą, neuronų atsiradimą. Mėginu suvokti, kas mes
esam, kaip mes atsiradom per tuos milijardus ir šimtus milijonų metų, ir aš
nematau jokio Dievo, aš nematau jokių dvasinių dalykų. Aš ir knygoj pradedu nuo
to, kad yra keturios fizikos žinomos jėgos: gravitacijos, elektromagnetinė,
stiprioji ir silpnoji atominės jėgos, ir jeigu tu išmatuosi... Niekur niekada
jokių sąsajų su dieviškais dalykais nėra atrasta ir, ko gero, nebus atrasta.
Bet suprantu, kad žmogaus įtaiga gali nuversti kalnus.
Tu manai, kad tikėjimo
prigimtis yra materiali ir kyla iš kūno?
Absoliučiai. Ir
iš mūsų neuronų. Jų yra, sakykim, šimtas milijardų, ir trilijonai jungčių tarp
jų. Ir yra tiktai laiko klausimas - dešimties, penkiolikos ar penkiasdešimties
metų - kada visa tai bus galima nuskenuoti taip pat, kaip ir mūsų DNR kodą,
nuskenavus įsidėti į flešiuką ir
nusiųsti į kitą vietą, o ten įsijungti, pavyzdžiui, jau į biomechaninį kūną
galbūt arba į kitą biologinį kūną arba į kompiuterį, kuriame suksis simuliacija.
Ir Ignas – pyst, staiga atsidurs Bogotoj, Kolumbijoj, kompiuteryje, kur gal
prie tavęs bus prijungti dar ir specialūs davikliai, kur tu matysi ir infraredą, ir rentgeną, ir turėsi ne dvi
rankas, o tris, su kokiu nors kabliu. Anyway, čia ta fantastika labai greit bus nebe fantastika.
Taip, taip, bet ar tas aš, prie kurio Bogotoje prijungs visus priedus, mano šerdis liks? Kas tai yra?
Protas?
Tai yra visa,
ką tu žinai, visa, ką tu jauti. Tai, ką tu esi patyręs. Tu fiziškai esi tarp tų
neuronų, tose sinapsėse.
Tvarkoj. Visi
mitai, protėvių patirtis, visa kultūra – sinapsėse...
Visos pasakos,
taip. Aš turiu tokį labai šiurkštų pasakymą: žmogus iš esmės skiriasi nuo
beždžionės tuo, kad moka tikėti pasakomis. Toks yra esminis skirtumas. Jeigu imsi
grupę žmonių, pavyzdžiui, 5-6 asmenis, ir palyginsi juos su tokia pat grupe
šimpanzių – visą dinamiką, siekį dominuoti, aiškintis, kas bus vadas, žinok,
kaip sako, embarrassingly similar yra. Viskas yra taip pat. Skirtumai
prasideda nuo keliasdešimties žmonių dydžio grupių, nes tarp šitiekos beždžionių jau kiltų
visiškas chaosas ir pjautynės, o žmonės sugebėjo vienas kitam papasakoti kokią nors
pasaką ir ja patikėti. Atsiranda suvokimas – mes esam tauta, gentis. Ir tu gali
pasakyti žmogui: „Klausyk, atiduok man dabar savo košę, bet po mirties gausi
dešimt tonų šitos košės.“ Ir jis sakys: „Gerai.“ O beždžionei tu niekada neįrodysi:
„Atiduok man dabar bananą – po mirties gausi tris.“ Niekada taip nebus. Toks ir
skirtumas.
Tai žmogui
padėjo prisitaikyti ir užkariauti pasaulį.
Tai padėjo
sukurti milžiniškas žmonių grupes, kitaip jos nebūtų atsiradusios, ir pasiekti
milžiniškų rezultatų, nes šiaip fiziškai esame trapučiai, bet kokia beždžionė
penkis kartus fiziškai už mus stipresnė yra... Vat man, kaip istorikui, labai
įdomu apgalvoti, kaip mūsų chebrytės
susiburdavo į kokių 30-40-ies bandą, paimdavo nuo žemės akmenį, švystelėdavo jį,
ir dar taikliai – viskas, jie pasidarė neįveikiami, joks liūtas nebegali prisiartinti.
Žmogbeždžionių chebrytė laikydamasi kartu
– viskas, ji neįveikiama. Užtat išmetimas iš bendruomenės prilygdavo mirties
nuosprendžiui, nes likai vienas – tau šakės, tave suės paprasčiausia hiena,
sukapos, tu neturėsi maisto. Toks telkimasis į bendruomenes, tikėjimas bendromis
legendomis, bendromis pasakomis – visa tai man, istorikui, aišku kuo
puikiausiai.
Na va. Ir tai,
ko gero, evoliuciškai turėjo didesnės reikšmės negu kūno treniravimas?
Tai visuomenei,
žinoma, jokio skirtumo – tu gali gyvent belekaip,
juk mes biologiškai nesuprogramuoti gyventi sveikai, mes suprogramuoti tiktai
palikt palikuonis. Viskas, toliau niekam neįdomu, tu gali dvėsti. Palikai,
paauginai, kol jie savarankiški, iki penkiolikos – viskas, evoliucijai
nebeįdomu. Čia tik mums patiems įdomu, kaip mes nugyvensim.
Žinai, ilgiausiai juk mes gyvenom miškų
sąlygomis. Civilizacija tėra tiktai mažiukas gabaliukas – tie 10 tūkstančių
metų. Homo sapiens, tokie kaip mes,
identiški gyvuoja minimum 200 tūkstančių metų. Neatskirtum tu visiškai, jeigu
čia jis dabar atsidurtų, na, kol neprabiltų, aišku. (Juokiasi) Tai jie gyveno miškuose, paupiuose, pajūry – medžiojo,
gaudė, rinko. Kiekvieną dieną fiziškai labai daug dirbo, kito kelio nebuvo –
nei šaldytuvų, nei parduotuvių, nieko. O vėliau, kai atsirado žemdirbystė,
sėslus gyvenimo būdas, gyvenvietės, darbo pasidalinimas, materijos kaupimas, atsargų
sandėliai, va tada prasidėjo problemytės.
Ir taip iki XIX
amžiaus, kol neatsirado pramoninė cukraus gamyba, niekada nebuvo tokio smarkiai
apdoroto, koncentruotų kalorijų turinčio maisto, niekada. O dabar, siaubas, kas
pasidarė, kiekvienas batonėlis turi tiek energijos, kiek tau reikia visai
dienai. Žiūrėjau kaip tik, apie Nepalo ir Tailando vienuolius, čia per CNN rodė
laidą šeštadienį, nu blemba, daugiau
kaip 50 procentų – nutukę, įsivaizduoji? Vienuoliai šiaip nieko neveikia, pagal
religinius įsitikinimus jie iš išmaldų gyvena, po vidurdienio nieko nebegali
valgyt, tai teoriškai viskas faina, bet jie pradėjo gerti limonadus vietoj
vandens, ir tapo beveik visi diabetikais, daugiau kaip pusė – tragedija. Tai
ten dabar vėl aiškina jiems, nes šiaip labai gerbia tą bendruomenę... Čia mes,
aišku, nukrypom vėl prie kūno, aš suprantu...
Ne, žinai, man
savotiškai gražu, nes kaip tu ir pats minėjai, čia kyla didelis pavojus pereiti prie
didaktikos. Jeigu dabar pakeistum gaidą, kad, na – mokysiu gyventi, ir taip persismelkęs nereliginiu dvasingumu imtum pamokslauti, tada jau taptum tikru pranašu.
(Juokiasi)
Guru, jo?
Jo, jo... Nes
tada jau – ir kūnas,
ir protas...
Sektą dar įsiregistruočiau
ar bažnyčią, UAB atsidaryčiau su mokestinėmis lengvatomis. (Abu juokiasi) Čia logiška tąsa būtų, verslo planas...
Kitas žingsnis – knyga „Aistra mąstyti teisingai“.
(Abu juokiasi)
Apie mirties
bausmės grąžinimą ir asocialų išnaikinimą... Taip, čia bandė man pripiešti
eugeniką, kad aš siūlau kastruoti asocialus.
O tu nesiūlai?
Kastruoti
nesiūlau, bet aš siūlyčiau padaryt fondą ir jiems mokėti už vazektomijas, kad
jie savanoriškai jas pasidarytų. Tai aišku, kad aš nesiūlau gaudyt ir kastruot,
bet, pavyzdžiui, žinok, mirties bausmę tai aš grąžinčiau. Jeigu, žinai, chebrytė paima mergaitę, iš mašinos
išsitempia vidury nakties ir kastuvais uždaužo ją, tai aš juos tikrai likviduočiau,
nes tai yra... Aš manau, kad tai yra pateisinama, kadangi... Mes dabar
pateisinam žudymą, kai vyksta karas, teisybė? Tu turi teisę žudyt, jeigu tave
užpuola priešas, mes visi eisim ir šaudysim. Visi sėdi čia savanoriai išdidūs. Kitas
dalykas – mes pateisinam žmogžudystę, jeigu mus užpuola. Tai aš manau, ir
sunkūs nusikaltimai yra užpuolimas – mūsų visuomenės, mūsų bendruomenės, mūsų
žmonių. Visi moraliniai išvedžiojimai, kad jisai atsisės iki gyvos galvos, ir
jį ten tada skriaus ir dulkins, man nepatinka. Aš manau, kad kalėjimai turi
būti tvarkingi, jeigu žmogus padarė nusikaltimą, jis atsisėda tenais, kelis
metus tvarkingoj saugioj aplinkoj apmąsto ir išeina iš ten atidirbęs savo skolą
visuomenei. Ten nereikia jų nei dulkinti, nei mušti, nei dūchinti. Bet jeigu jis yra visiškas nužmogėjęs elementas, kuris va
šitaip pasielgė, nu tai tegul karma jam suteikia kitą šansą kitam gyvenime, bet
dabar – viso gero. Aš tai taip daryčiau, žinok, vienareikšmiškai, ypač jeigu
tikrai neatremiami yra įrodymai, vaizdo įrodymai, DNR įrodymai – viskas.
Suprantu, kad būna klaidų, shit happens,
bet teoriškai tada jau nieko negalima nubausti, nes visada klaida gali
atsirasti...
Na, tau būdinga...
Maksimalizmas.
Nebūtina
politinio korektiškumo vaikytis, nors ir darosi nebemadinga šitaip tiesiai kalbėti. Bet tvirtai žinantieji, kas yra teisinga, tai...
Tai yra
pavojingi žmonės.
Pradeda malt
šūdą, nes neabejoja niekuo...
Aš sutinku.
Labai sunku yra vakarietiškos demokratijos sąlygomis, mes daugybę turim
problemų, kurias tvirta kieta ranka tiesiog imtų ir išspręstų labai lengvai.
Bet dabar pasiūlyt, pavyzdžiui, kad mes
dvidešimčiai metų įvedam monarchiją ir išrenkam gerąjį karalių Igną,
pavyzdžiui, taigi nieks nepasiūlys. Nors racionaliai tai supranti, kad,
pavyzdžiui, Singapūras kokį fenomeną padarė dėl to, kad buvo griežta ranka,
nekorumpuotas tvarkingas bičas, kuris niekam neleido vogti ir padarė stebuklą,
dėl kurio dabar visi fantastiškai gyvena. Aišku, buvo sunaikinta demokratija,
ir visi jau turi sėdėt ir pritart. Tokia kaina. Bet jeigu kursas yra
teisingas...
Dabar Singapūrui
– pagirios.
Pakartot proveržį ir jiems būtų sudėtinga, aišku. Pasaulis globalėja, visiškai izoliuotis
irgi pavojinga, nors ta linkme judam...
Tai žinai,
jeigu kalbam apie imigraciją, ar tu norėtum, kad čia būtų 45 procentai kokių
nors musulmonų, čia mečetę statytų ir vaikščiotų su savo šalikais? Aš tai
nenorėčiau. Aš suprantu, keli procentai, viskas faina, ir mano vaikų mokykloj
yra iš Pakistano bičiukas vienas, labai fainas. Viskas gerai, kai mes vienas
pas kitą – svečiai. Bet jeigu čia sugužėtų masės, kurios rinkimuose pradėtų
rinkti savo žmones ir stumtų savo Šariato įstatymus, pagal kuriuos žmonės akmenimis
užmėtomi...
Aš suprantu,
žmonėms reikia religijos, ypač vyresniesiems, tai yra tradicinis dalykas.
Pavyzdžiui, sekmadienį ryte aš bėgu per kaimelius ir matau, kaip moterėlės
gražiai pasipuošusios, išsikvėpinusios eina į bažnytėlę. Tokios gražios bendruomenės
susitelkimo tradicijos. Viskas tvarkoj, psichoterapinė prasmė yra, ypač jeigu
geras kunigas pasitaiko ir nešneka nesąmonių, tai visai gerai.
Suprantama. Man
dar norisi pabaigai paklausti tavęs apie pasaulėžiūrą...
Nes tu, aš
suprantu, turi tų va tokių minčių, kad yra kažkokia dvasia aukštesnė, kažkokios
jėgos galbūt?..
Minčių kyla. Neseniai
vėl lankiausi CERN’e, surengėm ten Vladimiro Tarasovo koncertą prie hadronų greitintuvo,
reikėjo filmui. Vladimiras atskrido, pagrojo. Ta proga pasikalbėjau su pora
fizikų. Ir tie šviesiausi protai, išmanantys puikiausiai standartinę lauko teoriją,
sako: „Taip, mūsų mokslas supranta penkis procentus Visatos, o 95 procentai yra
tamsioji medžiaga ir tamsioji energija. Kas tai yra, mes nežinom.“ John Ellis,
hadronų greitintuvo tėvas, tai jo idėja buvo, kad reikia greitintuvo. Ir jis
sako: „Kai atradom Higgso bozoną, baisiausiai nusivyliau, nes viskas, visi
parametrai atitiko teoriją. Nieko įdomaus, nieko naujo, jokio proveržio.“ Ir dabar
stiprina jie tą greitintuvą, renovuoja, didins galingumą, ieškos. O tamsioji
materija – visur, ji –
čia, ne kur nors Visatos kampe...
Taip, labai
daug mokslas nežino, bet, iš kitos pusės, žino vis daugiau ir daugiau.
Tai man įdomu paklausti, kokios tau yra įdomiausios mįslės? Nesvarbu, kad tu
turi nuomonę daugeliu klausimų ir nebijai jos išsakyti, tai – gražu, bet ar lieka kokių nors abejonių arba
mįslių?
Na, tai mane
labai intriguoja gilioji mįslė, tos teorijos... Mokslininkų, fizikų mėginimai
surasti viską sujungiančią teoriją, kuri paaiškintų, kaip siejasi tarpusavyje
visos jėgos ir kaip ten yra su string’ais
ar multivisatomis, kurios, žinai gal – elektrono viduje tie kvarkai sudaryti iš
kažkokių greitai vibruojančių stygelių, kurios mūsų Visatoje yra šituo kampu, o
dar egzistuoja septynios ar vienuolika kitų dimensijų, paraleliai. Nes juk
mumyse yra ta tuštuma... atstumai tarp elektronų ir protonų...
Taip, taip,
taip. Na gerai, o tokie klausimai, kaip „O kam visa tai?“, „Koks tikslas?“...
Tokio nėra
klausimo „Kam visa tai?“ Čia taip pat, kai tu žiūri į skruzdėlyną kokį nors. Nereikia
klausti: „Kam visa tai?“, - jeigu tu biologiją šiek tiek išmanai. Tiesiog
supranti, iš kur visa tai atsirado, kaip tai atsirado per milijardus metų.
Supranti, jeigu tu negalvoji, kad egzistuoja kažkoks Dievas Kūrėjas, tai tada
tau ir nebeiškyla klausimų, kam jis visa tai padarė, nes taip tiesiog atsitiko,
shit happens. Ir kai tu baloj sudedi
kelis ten muiluotus daiktus, ir kokia nors lazdele – pyst! Staiga žiūri –
atsiranda struktūra, muilo membrana pasiskirsto į apskritimą, ir viskas...
Na gerai, bet vis
tiek galima paklaust, ar viskas turėjo pradžią, ar nebuvo pradžios?
Buvo kažkada
laikas, kai nebuvo laiko ir erdvės.
Tačiau ką reiškia "laikas kai nebuvo laiko", mes nelabai suprantam.
Bet mums tai
nesvarbu, supranti. Mes vis daugiau ir daugiau apie tai sužinom. Prieš 13,8
milijardų metų staiga viskas atsirado akimirksniu ir žaibišku greitumu
milžiniškoje temperatūroje augo, plėtėsi...
Bet čia tik
viena teorija, yra ir kitų.
Čia jau nebe
teorija, Ignai. Ne, ne, kad taip buvo, tai – faktas. Tai yra absoliutus faktas,
su kuriuo nebesiginčija nė vienas rimtas mokslininkas.
Ginčijasi. Lee
Smolin savo knygoje „Time Reborn“, pavyzdžiui.
Ne, tai visą
laiką yra fringe theories, visokiausi
dokumentiniai filmai, siekiantys pritraukti auditorijos dėmesį. Kai kas
diskutuoja netgi dėl to, kad Rugsėjo 11-tąją padarė patys amerikonai. Tai,
žinok, aš priskiriu tokiems bajeriams.
Tokiems
priskiri, supratau.
Arba – ateiviai
neva pastatė Egipto piramides, nes tuo metu nebuvo technologijų, kurios leistų
pastatyti tokią didelę struktūrą. O egiptiečiai paprasčiausiai prikasė labai
labai daug žemių ir sutempė viską po truputį aukštyn.
Ne, bet apie
laiką ar erdvę yra kiek kitaip. Galima įsivaizduoti, kad laikas tiksėjo ir iki Big
Bang’o.
Tada reikėtų
kažkokią kitą fizikos teoriją surasti, gali būti...
Yra tokių
teorijų. Pavyzdžiui, daugybinių visatų, ji apie tai ir kalba...
Ne, daugybinės
visatos neprieštarauja tam, neprieštarauja absoliučiai, nes vienu metu atsirado
visos tos daugybinės visatos ir vienu metu jos dabar egzistuoja visos
paraleliai. Aš labai, žinok, įsigilinęs į šitą dalyką, multiverse’o teorija visiškai neprieštarauja Big Bang’ui. Ir dėl Big Bang’o, ir dėl visos
tos pradžios, kosmoso atsiradimo...
Gerai, kitą kartą giliau pasiginčysime.
O dabar vyksta
tai, kad mes patys suteikiame prasmę. Jeigu tu klausi savęs, kokia prasmė mano
gyvenimo, tavo gyvenimo, Petro gyvenimo, tai ta prasmė yra tokia, kokią mes jam
surandam.
Oi, šitas teiginys
man patinka, dėl jo išvis nesiginčyčiau.
Šiaip nėra
prasmės, ir jeigu aš šiandien numirsiu, tai tik biškį paverks mano vaikai, ir viskas, žinai, o gyvenimas bėga. Nėra
tos prasmės.
Bėgam toliau.
Ir mes visi,
žmonės, greitai dingsim, nes anksčiau ar vėliau neišvengiamai arba išsiverš megaugnikalnis,
arba trinktelės galingas asteroidas, arba patys sušiksim viską. O jeigu ne, tai
vis tiek už penkių milijardų Saulė užges, ir Žemės nebeliks, žmonėms reikės
kažkur dingti, faktas.
Į virtualią
realybę.
Virtualiai
galima, bet ir fiziškai galima po truputį išmokti išskristi. Iš pradžių gi – į
Mėnulį, paskui – į Marsą, toliau gi yra – Neptūnas, Saturnas...
Va, ir tada
šiek tiek labiau treniruotas kūnas jau gali praversti.
Žinai, vienas fantastinis
pavyzdys, aš tau pasakysiu. Mano tėvukas nuo vaikystės turi labai didelę
klausos problemą, jam išoperavo būgnelius, kažkaip jį nugydė dar paauglį, ir
jis visą gyvenimą neprigirdėjo smarkiai. Ir jam netiko visi tradiciniai tie
aparačiukai, kurie įsideda į ausį, nes ten tiesiog nebuvo būgnelių, viskas ten
išpjaustyta, visos tos vidinės ausies struktūros, tai jam tinka tiktai tokie
aparatai, kurie patį kaulą vibruoja. Būdavo, pavyzdžiui, tokie akiniai, kurių
ienose sumontuoti stiprintuvėliai daro tokį poveikį. O dabar kas atsirado – jam
įgręžė implantą į patį kaulą už ausies, tada iš išorės uždeda tokį magnetinį
daikčiuką su mikrofonu, ir jis transliuoja į vidų stiprindamas. Dar turi tokį aparačiuką,
kuris yra nuotolinis pultelis, ir su juo valdo. Gali pasilikti visą stereo, ar
tiktai, pavyzdžiui, žmogaus balsą, o kitą triukšmą slopinti. Tai iš esmės jau
yra tokie implantai, kurie gali... Dabar dar nemoka, bet išmoks žmonės pagaminti
ir akies implantą...
Jau juda ta
linkme.
Ir galės pareguliuoti
jautrumą, rezoliuciją, ryškumą, infraredą,
ultravioleto spektrą. Būna gi dabar bioniniai
rankos protezai, prijungiami tiesiai į centrinę nervų sistemą ir valdomi kaip
tikra ranka.
Bet vis tiek verta
mokytis kūną valdyti...
Dirbtinė
širdis, stimuliatoriai – vis tiek po truputį link to einama. O bėgikai su
dirbtinėm kojom jau bėga greičiau negu paprasti atletai, ir kyla ginčai, kodėl juos registruoja su sveikaisiais, girdėjai turbūt?
Gerai, Mariau, čia
jau kitos temos kitam kartui.
Skubi, ar ne?
Galėčiau kalbėt ir kalbėt.
Jau skubu. Ačiū už
knygą, smagu su tavim kalbėtis, gal kada nors pratęsim. Kol kas – suteikim va tokią
prasmę...
Pranešimai
