2013 m. sausio 19 d., šeštadienis

Apie nacionalinę svarbą



Ar atspėtumėte, kokį statinį puošia ši iškaba?

Skamba lyg futbolo ir regbio aikštėmis, devyniais bėgimo takais, metimų bei šuolių sektoriais besididžiuojantis stadionas, prie kurio dar išdygę du baseinai, šaudykla, žirgynas ir, aišku, penkios sporto salės. Tačiau pastarasis pastatas visai ne toks. Ant jo puikuojasi tūrinių šviečiančių raidžių pavadinimas „SEB arena“. „Aaaa, taigi teniso kortai“, - pasakysite teisybę. Taip, ten dar yra neblogas Žydrūno Savicko klubelis, o kitos sveikatingumo paslaugos apima barą ir viešbučio kambarius.

O gal žinote, kur Vilniuje yra Lengvosios atletikos maniežas? Taip, Žemaitės gatvėje. Tik prie durų į sporto karalienės šventovę bergždžiai ieškotumėte tokį statusą žyminčios lentos, tačiau rastumėte dukart (!) aukso raidėmis iškaltą svarbesnės ten pat įsikūrusios instancijos pavadinimą: „Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės“.

Toliau – įdomiau. Įlindę į nutriušusią vienintelio atletams žiemą tinkamo sostinės objekto svetainę internete, prisiglaudusią Lietuvos Olimpinio sporto centro tinklalapyje, aptiksite Lengvosios atletikos manieže teikiamų paslaugų sąrašėlį. Prašyta paprastai: „Manieže teikiamos paslaugos / galima naudotis: teniso aikštelėmis, bėgimo takais, šuolių bei (Sic!) mėtymų sektoriais..." Prioritetai aiškūs? Pirmiausia – tenisas, kas liko – bėgikams, šokinėtojams ir mėtytojams.

Tenisas – glamūrinė šaka, pamėgta bankininkų, direktorių, pirmininkų ir vyriausiųjų redaktorių. Pasivadino nacionalinės svarbos sportu ir neraudonuoja. Taip veikia iškrypęs prestižas. Juk net jei Ričardas Berankis šiandien būtų patvarkęs Andy Murray, tikras šio užsiėmimo populiarumas nė iš tolo neprilygtų bėgimui ir krepšiniui. Krepšininkai savęs skriausti neleidžia, o štai bėgikams skersai takų maniežo viršininkas prieš nosį ištempia teniso tinklus ir mesteli: „Žinot, čia žaidžia „Seneliukų“ finansų direktorius ir kiti labai svarbūs žmonės“.

Ilgai tylomis kiurksoję bėgikai sparčiai išauga varguolių marškinėlius. Gausėja normalių varžybų, prie starto išvystame vis daugiau eterio ir verslo žvaigždžių. Žmonės būriais ateina į protą. Tenisą žaisti smagu, bet ir traumos tyko kiekviename žingsnyje. Ieškantieji tikro sveikatingumo renkasi širdelę stiprinantį lėtą ilgųjų nuotolių bėgimą. Ne veltui sakoma: „Vyrų tenisą malonu žiūrėti, moterų – klausytis“.

Vilniaus Maratono akademijos treniruočių grupė porą vakarų per savaitę jau gali bėgioti maniežo takais, bet tenisininkai, kad ir valdydami šiuolaikiškas savo erdves, vis dar karaliauja lengvaatlečių namuose. Tikėkimės, nebeilgai. Garbiojo departamento valdžia turėtų atkreipti dėmesį į netvarką savo panosėje. Tarkime, šokiai aukštuomenei daug patogesni už knygų skaitymą, bet ar įsivaizduotumėte, kad iš M.Mažvydo bibliotekos jos vadovybė išgrūstų lankytojus, nes kokie nors rumbos mėgėjai užsimanė parepetuoti skaitykloje? 

2013 m. sausio 12 d., šeštadienis

Pergalės bėgimas






Nors šiųmetinėje Laisvės gynėjų dienos datoje yra net du velnio tuzino simboliai, pagaliau išgirdau ją vadinant ne tik aukų atminimo, bet ir pergalės diena. Ir ne bet kas, o Jos Ekselencija,  pakvietė taip pasijusti.  Valio!

Reikšmingos pergalės neiškovojamos be kraujo. Žuvusiuosius 1991-aisiais pagerbti būtina. Tačiau tą tragediją įprasminame tik pasidžiaugdami sėkminga beginklės minios kovos prieš kariuomenės dalinius baigtimi, t.y. pergale. Jei ne Sausio 13-ąją, tai kada lietuviai paskutinį kartą sumušė agresorius?

Valdžia visuomet linko reklamuoti Kovo 11-osios svarbą, nes Nepriklausomybės aktas – politikų nuopelnas. Tą dieną skamba fanfaros, o Sausio 13-ąją  – nėr ko švęst! Ar tikrai? Juk Aukščiausiąją Tarybą apsaugojo tik ano sausio ryžtas eiti prieš tankus, prasiveržęs iš šimtų tūkstančių širdžių.

Tradiciniame bėgime prie Antakalnio kapų susirinko daugiau nei 3000 tautiečių. „Susirinko“ gal per stipriai pasakyta, nes bent pusė dalyvių bėgo, vykdydami įsakymus. Gražu, kad kariuomenė atsiunčia pulkus, o mokyklos atveža vaikučius. Dar gražiau būtų, jei mokytojai atliktų pareigą nuo pradžių, parengdami auklėtinius kalvotai devynių kilometrų distancijai. Jau su medaliu ant krūtinės pakiliai risnodamas atgal į Antakalnį, ties Žvėrynu susitikau ieškantį, kur čia sutrumpinus kelią (daugelis drąsiai kirto judrią T.Narbuto gatvę ne pėsčiųjų perėjose), paaugliuką. Dusdamas iš nuovargio ir nevilties jis tarmiškai pasiteiravo „A finišas da toli?“ „Netoli“ – sumelavau ir paaiškinau vaikui, kaip Karoliniškių kiemais greičiau pasiekti bokštą. Bėgimas taigi nevaržybinis.  

Rašau, tebenešamas fantastiško renginio euforijos, ir tikiu, kad kada nors su savo Tomuku (jam rytoj sueina 9 mėnesiai) bėgsime savanoriškai susirinkusioje daugiatūkstantinėje jūroje, švęsdami Laisvės gynėjų Pergalės dieną.