2014 m. gruodžio 28 d., sekmadienis

Metų knygos


Nejaugi vėl atėjo metas išrinkti savo Metų knygą? Peržvelgiau pernykščius rezultatus, ten smagiai ir paprastai išrūšiuota: negrožinės – lauk, poezija – į mažą dėžutę, proza – į piramidę. Na jau ne. Šiemet anaip rikiuoti nebekyla pirštas. Prastos taisyklės, neskaidrios.

Ar Metų pačiausiąją turėčiau rinkti vien iš šiemet išleistųjų? Nesąmonė. Tuomet – iš perskaitytųjų? Tarkim. (Perverstosios, paskaitinėtosios, įpusėtosios ir numestosios bei skaitytosios antrąsyk netinka.) Tačiau ar sąžininga suleisti badytis vienoje lankoje lietuviškąsias ir svetimkalbes aveles? Kodėl gi ne. Tik ar padoru lyginti Audronę Urbonaitę su Vladimiru Nabokovu? Hmm. Ar drįsčiau teigti, kad Sauliaus Tomo Kondroto „Žalčio žvilgsnis“ visa galva lenkia Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum III“? Man taip atrodo. Tebūnie šis vertinimas perdėm arogantiškas, bet nors nuoširdus.

Ar apskritai padoru mėgėjui vertinti rimtus kūrinius? Žinoma, dar ir kaip! Argi tai – ne kritikos ekspertų sritis? Niekai. Juk ekspertas (žinovas) pirmiausia yra mėgėjas. Nemėgdamas negali ko nors išmanyti.

Populiariausiuose žurnaluose ekspertais dažniausia skelbiami būtent mėgėjai: lyderystės ekspertas, saugumo politikos ekspertas, Ukrainos ekspertas, viešųjų ryšių ir finansų rinkų ekspertas, stiliaus ekspertas, šampano ekspertė, sekso ekspertė... Suprask, žmogus domisi ta sritimi, mėgsta ją, todėl šiek tiek išmano, tačiau dar ne tiek, kad iš to duoną valgytų.

Pavyzdžiui, aš pats galiu neraudonuodamas prisistatyti bėgiojimo ristele, vaikščiojimo į Kilimandžaro viršūnę, stovėjimo Šiaurės ašigalyje, vasarojimo Palangoje, viešo plepėjimo, tinklaraščio rašymo ir, be abejo, knygų bei žurnalo „Rigas Laiks“ skaitymo ekspertu.

Kai pomėgis virsta darbu, asmuo ima atsakyti už savo kalbas. Tuomet iškart tampa pristatomas nebe ekspertu, o einančiuoju tam tikras pareigas. Štai Rašytojų Sąjungos leidėjas Valentinas Sventickas ne tik gyvena iš tekstų vertinimo, bet ir Nacionalinę premiją už nuopelnus literatūros kritikai pelnė. Profesionalas. Kaip ir Aidas Puklevičius. Mėginote perskaityti keturis šimtus knygų per metus? Jis perskaito.

Žvelgdamas į kuklų savo 2014-aisiais perskaitytos prozos sąrašėlį, pastebiu, kad jame vyrauja XX a. kūriniai, vis drąsiau priskiriami šimtmečio šimtukams, aukso fondams ar tiesiog klasikai. Ką gi rinksi iš atrinktųjų?

Prieš porą metų ėmiau atidžiau domėtis nobelistais. Nors tą premiją, pikti liežuviai plaka, tarpais nulemdavo politikos ar lovos reikalai, dėl jos laureatų literatūrinio lygio nėra ko ginčytis. Puikūs visi laureatai.

Šiemet neapleidau savo numylėtinių J.M.Coetzee'ės ir H.Pinterio, pasimėgavau Tomo Mano ir Alice Munro apsakymais, S. Bellow‘o romanu „Henderson the Rain King“ ir pjese „The Last Analysis“. Nuostabu, gilu, fundamentalu, nėr ką pridurti.

Maloniai susistūmiau Sinclair Lewis‘o „Gideon Planish“. Prieškariu satyrą rašė ir T.Tilvytis su P.Cvirka, tačiau jų kolega amerikietis, kad ir baigdamas prasigerti, žengė plačiau ir toliau. S.Lewis‘o protagonistas atranda, kad labdara niekuo nesiskiria nuo kitų verslų. Investavęs dolerius į paramos prašymų siuntinėjimą, romano herojus pelno pavydėtiną grąžą. O juk kiekvieno Raudonojo kryžiaus, SOS kaimo ar Maisto banko valdytojams kyla natūralus klausimas: kokią dalį grynojo pinigų srauto skirti veiklos rinkodarai ir plėtrai? Gideonas atsakytų: pirmuosius šimtą metų - kuo didesnę, jei įmanoma – 100 proc. Tik šitaip organizacija subręs, kad pagaliau taptų pajėgi iš esmės griebtis tikslų, kuriems buvo įsteigta.

Visiškai stogą nurovė G.Marquez‘o „La Cronica de la Muerte Anunciada“. Skaičiau, žinoma, angliškai, lietuviškai dar nėr. Filmas yra, vadinasi „Paskelbtosios mirties kronika“. Nemanau, kad žiūrėsiu. Skaitydamas magijos meistro tekstą, jaučiausi įsiurbtas į kompiuterinio žaidimo ekraną, mačiau visą istoriją iš vidaus. Iškrypėliška, užtat nuostabiai paveiku.

Paul Bowles mirė nepešęs Nobelio. Retai pasitaiko, kad sužavėtų tiek knyga, tiek pagal ją pastatytas filmas. Toks geras pavyzdys – „Perskeltas dangus“. B.Bertolucci susuktą šedevrą mačiau jaunystėje, o šiemet vėl peržiūrėjau, perskaitęs Paul Bowles‘o romano „The Sheltering Sky“ originalą. Skirtingi menai, tokia pat palaima.

Ismailas Kadare gyvena be švedų akademijos apdovanojimo. Dum spiro spero (lot. Kol alsuoju, tikiuosi). Šio albanų rašytojo romanas „The Siege“ – mano metų atradimas. Ypatingai papasakotas nuožmaus Osmanų turkų veržimosi į Europą epizodas. Vieną vasarą trukusioje krikščionių tvirtovės apsiaustyje atsispindi bet kurios kitos tautos ar net visos žmonijos istorija.

Apie F.Illies‘o "1913. Šimtmečio vasarą jau esu rašęs. Ją skaityti privalu būtent dabar, kol šimtmečio kontekstas dar gyvas. Taip pat ir Laurent Binnet „HHhH“, kad susimąstytume, kuo šiandieninis Krymas primena R.Heidricho Čekoslovakiją.

Prieš šimtą metų vyrai bėgiodavo kur kas lėčiau, nei dabar. 2008-aisiais sugebėjau pagerinti šimtmečio senumo pasaulio rekordą maratono distancijoje. O kaip anuomet rašydavo? Be Word‘ų“, be kietųjų diskų... Negi bet kuris darbštesnis plunksnos mėgėjas šiandien pajėgtų pranokti R.Roland‘o „Žaną Kristofą“ ar bent H.Senkevičiaus „Quo vadis?“? Juokinga.

H.Murakamiui, kad parašytų tekstą, techniškai primenantį romaną, pakako susikaupimo ir ištvermės. Tikras romanas neapsieina be talento. Galbūt šis Dievo dovanotas dopingas nulemia tik paskutiniuosius du procentus rašytojo sėkmės, bet yra būtinas jos ingredientas. Tuomet tūlas beletristikos mėgėjas nudžiunga atskyręs šedevrą nuo eilinio pramoginio opuso ir tampa knygų apžvalgų ekspertu.

Alessandro Baricco „Misterio Gvyno“ herojus metė rašyti knygas ir griebėsi portretų. Jis, įsivaizduokite, rašė nuogų merginų portretus. Įdomu? Labai. Ir gražu.

Ačiū, kad skaitote. Gražių ir įdomių jums metų!

2014 m. gruodžio 15 d., pirmadienis

Apie lyderystę ir pasitikėjimą


Atvažiavo profesorius Marty Linsky iš Harvardo Kennedy mokyklos ir klausinėja. Kokios norėtum Lietuvos po 20 metų? Ko imsiesi, kad ji tokia taptų?

Imsiesi – reiškia, būsi lyderis. Tuo metu. Pabaigsi – vėl normalus žmogus. Nesvarbu, kokias pareigas eini. Pareigos – ne lyderystė. Lyderystė – pastanga ką nors nuveikti, siekiant tikslo ir balansuojant ant leistinos ribos.

Paaiškino ir išvažiavo. Dar pasakė, kad gana į tą GWB paliktą lentelę ant Vilniaus Rotušės baksnoti. Pasitikėti NATO reikia, bet veikti teks patiems. Jeigu norim Lietuvos po 20 metų.

Vilniuje – lentelė, Taline – B.Obama neseniai drąsino. Rygoje – nieko. Tame niekyje latviai patys sukasi, galvas suka, tvarkosi. Taip jau atsitiko, kad ten kitataučių daugiau, nei čia. Žmonės iš Rusijos traukiasi ir kuriasi. Maskvoje, sako, nebeįmanoma kvėpuoti.

Vilniuje čečėnų nebesigirdi, o Rygoje gyvena. Ne rusai iš tėvynės išginė, de facto okupantai net Grozno nevaldo, juolab kalnų. Savi klanai, karai, vendetos. Beklausydamas pasakojimų iš to krašto, pamokomą legendą išgirdau.

Nelabai seniai, dar Aslano Maschadovo laikais, susikivirčijo viename kaime du jauni vyrai. Baigėsi barnis dūriu į širdį. Palaidoję žuvusįjį, susirinko senoliai žudiko teisti. Taip, sako, motyvas buvo rimtas: ir sesuo, ir motina spėtos paminėti ginčo įkarštyje. Tokio įžeidimo rimtas vyras nedovanos. Tačiau žmogžudystė yra žmogžudystė. Dabar, visų labui, kad kraujo keršto grandinė nutrūktų, teks tau, nelaimėli, tuojau pat dingti, dešimt metelių kalnuose pagyventi. Kaime rodytis ar šiaip su kuo nors susitikti, bendrauti – nevalia. Nuosprendis neskundžiamas.

Pasišaukė vyras savo Kaukazo aviganį ir iškeliavo. Susirado atokioje vietoje piemenų trobelę, apsistojo. Susitarė su šunimi aiškiai: jei koks žmogus artinsis, tas turįs loti. Taip ir gyveno. Kai tik koks prašalaitis netoliese sliūkindavo, šuo lodavo, nuteistasis slėpdavosi. Apsiprato, trečią žiemą taip peržiemojo.

Vieną pavasario rytą jo trobelėn įgriūva du nužudytojo pusbroliai su šautuvais. Mūsų herojus dar bandė savojo ginklo griebtis, bet tas – neužtaisytas... Viskas baigta. Liko pagal protėvių paprotį kartu arbatos išgerti.

Susėdo, geria. Vyresnysis atėjūnas kalba: „Nuo ano laiko mūsų kaime daug kas pasikeitė. Taviškių visai nebeliko. Aš tapau seniūnu. Vakar palaidojom tavo tėvą. Aptarėm ir nusprendėm štai ką: tu – tikras vyras, moki papročius gerbti. Supratom jau tuomet, kai savo motinos laidotuvėse nepasirodei. O kai dabar, tėvui žuvus, nesulaukėme apsilankant, vieningai nutarėm: metas tau grįžti į kaimą. To maža, imk mano dukterį į žmonas. Būsim giminės!

Džiugiai išlydėjęs svečius, atsiskyrėlis skuba kelionėn ruoštis. Tik dingt mintis: o kodėl šuo nelojo? Išdavė! Tokios niekšybės atleisti save gerbiantis vyras nepajėgs. Pasigavo jis buvusį numylėtinį, antkaklį smarkiai užveržė. Vedasi prie bedugnės krašto bausmės įvykdyti. Prieš stumdamas žemyn, stabtelėjo. „Kodėl tiek ištikimai tarnavęs, nusprendei išduoti šeimininką?“ – klausia. „Atlaisvink antkaklį, paaiškinsiu“, - sako šuo. „Budėdamas prie tako, iš toli anuodu vyrus užuodžiau. Pasiklausiau, ką jie kalba, ir supratau, kad gerą žinią tau neša. Nenorėjau jūsų taikai sutrukdyti, todėl ir nelojau.“

Susigraudino karštakošis šeimininkas ir prašo: „Pamiršk mano priekaištus. Keliausim namo, vesiu seniūno dukrą, drauge gyvensim. Tave iki paskutinių dienų skaniausiais valgiais nuo savo stalo šersiu“.  

Pažvelgė šuo jam į akis ir sako: „Žinai, tu – keliauk sveikas, o aš čia pasiliksiu. Vis tiek mudviejų tarpusavio pasitikėjimas išgaravęs.“ 

2014 m. gruodžio 4 d., ketvirtadienis

Sostinės tiltų rūpesčiai


Viduramžiais eilinis protėvis per gyvenimą vidutiniškai sutikdavo 500 žmonių. Taip sako internetas, kuriame 99 nuošimčiai statistikos yra įžūliai išgalvota. Pastarieji du teiginiai – ne išimtis.

Niekad nebuvo taip paprasta bendrauti, kaip dabar. Sėdi darbe sulindęs į feisbuką ir, kai jau visai nebeturi ką veikti, pasigriebęs tapšnoklį patikrini, ar kas naujo nevyksta feisbuke. Juokelis iš feisbuko.

Išbėgęs paupiu pasijunti vienišu vilku. Tiek minčių galvoj dūzgia, o nėr su kuo prasivėdint! Risnodamas fiziškai išsikrauni, į rujojančias vilkes nesidairai, o štai tvarkytis su intelektinėmis perversijomis vienam neišeina.

Gerai, kad velionis Styvas Džobsas nuostabių idėjų pakišo. Rytis Zemkauskas kultivuoja per teliką, bet galima ir gyvai. Pokalbiai ristele vadinasi. Tarp 5000 feisbuko draugų susiieškai pašnekovą, ir drauge spyruokliuojat liežuviais in bėgimo taktą, lyg kokie adidai torsion. Raumenims nauda, smegenims mankšta. Su vykusiu pakeleiviu nebežinai, kas sunkiau: tempą ar pokalbį palaikyt.

Po rinkimų merui derėtų Neries krantinę aptvarkyt. Pinigų nėra, žinau. Taigi neverta prie Trikampio estakadų statyt. Už anuos milijonus (antra tiek Geležinio Vilko spūstyse per statybas smalkėmis išrūko) buvo galima svarbiausiems trikampiniams sraigtasparnius įtaisyt. Vis tiek dabar į Trikampį patogiausia pakliūti sraigtasparniu. 
  
Anava, žiema Žaliąjį tiltą savo skulptūra papuošė. O ką, kultūrai - galima, o natūrai – ne? Šekit. Nei autoriaus klausė, nei vyriausiojo architekto. Visai, kaip tas Sūpuoklių kabintojas, prieš kurį laiką „Krantinės arką“ (vln. Vamzdis) savo išmone pagyvinęs. Neilgai kabėjo, šiukštu arkos autoriaus teises pažeidinėt. Įdomu, ar kas tiltų autorių teisių paisė, kai nusprendė gelžgalių prikabinėt? Dabar joks eks ar vice prezidentas po apačia nebepraskris. Ramu.

Feisbuke draugai siūlo lažintis, ką pirmiau griaus: Vamzdį ar Žaliojo tilto herojus. Pavojinga su rimtais vyrais rankomis kirst – atsivarys buldozerį ir išspręs lažybas be teisėjų. Kaip Lietuvos futbolo „A“ lygoje.

Kad griaus, tai faktas. Ir Vamzdį, ir skulptūras, ir patį tiltą. Skubėkit pažiūrėt, jei tikrai rūpi. Gal spėsit.

Šilo tiltą siūlo A.Brazausko vardu pavadint. Įamžint. Pavadinti galima, įamžinti sunkiau. Nors jeigu amžius – šimtas metų, tada gal.

Ant Valakampių tilto kabo lentelė „Tu rūpi“. Pro šalį švilpia vėjas ir automobiliai. Vieniša jaunavedžių spyna baigia rūdyti. Toks nykus jausmas, kad dvesia paskutinė viltis. Niekam tu nerūpi, nerūpėjai ir nerūpėsi. Rūpinkis pats, ne savim - kitu! Ta lentelė – ne savižudžiams, o gyviesiems! Turėtų būti užrašas „Pasirūpink!” O geriausia prevencija būtų šaligatvį panaikint ant to tilto. Štai ant minėtosios estakados šaligatvių nėr – pasirūpinta.

Sukurt vieno rato maratono trasą – urbanistikos iššūkis. Kas įveikė, tie – kultūros sostinės.