Atsiprašau dėl sutrikusio mąstymo

             

 Aš sviesiu viską ateičiai į veidą

      Lengva ranka sunkiausiu metimu.

         Man Fiodoras Michailovičius leido 

Ir aš dabar laimėti ketinu.

                                                                                    „Lošėjas“,   Rolandas Rastauskas

 

Jei konsultuočiau buvusį būsimo Nacionalinio stadiono valdytoją, patarčiau jam viešai atsiprašyti. Žinau, toks poelgis kontraintuityvus: ko čia atsiprašinėti apvogtajam? Pamenu, kartą Rygoje, nugriuvus parduotuvei, įmonės valdytojas irgi gūžtelėjo pečiais: ko kabinėjatės – ne aš nuverčiau! Bemat pats nuvirto.

Niekas neteigia, kad milijonus iš BaltCap‘o vadovaujantysis partneris captelėjo. Kaip tik todėl galėtų drąsiai atsiprašyti – nusikaltimu prokurorai neapkaltins. Nesužiūrėjo captelėjimo, užtraukė gėdą ne tik visam BaltCap‘ui, bet ir kitiems lordams, o ir paprastesniems fondininkams. Gal ir pas juos koks nors puvėsis capsi? Ir Lietuvai negarbė, ir Baltijai.

Publikai nerūpi, ar buvo įmanoma sužiūrėti. Publika tyliai tikisi atgailos. Atsiprašyti verta.

Apžiūrėjęs šapus kitų akyse, stversiu rąstą savojoje. Savanaudiškai pasielgiau, vieno senelio pavardę keisdamasis į kito. Neįprasti veiksmai erzina, atsiprašau. Klausimų aibė nuraibuliavo. Kodėl? Kaip drįso? Kas toliau? Kada lytį pasikeis?  

Vyrui pavardę keistis nėra įprasta, nors ir labai paprasta. Registrai, įgudę patarnauti tekančioms moterims, mikliai įdiegia naująją tapatybę instancijose, o šios aprūpina šviežutėliais dokumentais. Tik netingėk ir pinigą mokėk. Kisme glūdi galimybė.

Praeities kūryba niekur neprapuolė. Senąja pavarde su bendraautore Alisa pasirašyta „Organizacijų ligos ir jų gydymas“ atkeliavo į lentynas. Daug negalavimų toje knygoje apžvelgėme, tik mąstysenos sutrikimų – ne, nes toks reiškinys – ne liga, o natūrali individo (ir organizacijos) būsena. „Mūs žmonija, be išimties, seniai psichuoja iš peties“, - dainavo Vladimiras Vysockis.

Ilgai ir stebėtinai efektyviai dirbęs vadovas vieną dieną pasijunta užmezgęs ryšį su aukštesnėmis galiomis ir pastato milijoną ant raudonos. Jeigu išlošia, nešasi. Nesvarbu, kokios kilmės lėšas statė, kazinėtojai laimėjimą išmoka. Jų rizika apskaičiuota olimpinės matematikos dėsniais: šiandien klientas išsinešė, rytoj dvigubai parneš. Kitaip nutinka, jei lošėjas lengva ranka viską sviedžia ateičiai į veidą, o dar paaiškėja, kad lėšos captelėtos. Dabar publika tikisi iš kazinėtojų ne tik atgailos, bet ir kompensacijos, o gal ir licencijos.     

Medice, cura te ipsum.  

Teksto autoriaus pokalbių su įvairiais mąstytojais rasite knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis" ir "Laiko juosta jų žvilgsniais". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt   

Kodėl lordas Marcinkevičius yra teroristas?

Pirmiausia todėl, kad kiekvienas veiksmas prasideda nuo minties, o žymiausias Lietuvos lordas mąsto taip, lyg būtų Islamo Valstybės strategas.

Teroristinė mažuma paprastai siekia tikslų, mėgindama įbauginti (terror lotynų kalba  – baimė) daugumos narius ir palenkti jų valią savo naudai. Lygiai šitaip jau keletą metų ne tik mąsto, bet ir elgiasi lordas Mindaugas Marcinkevičius, netiesiogiai valdantis apie 8 procentus akcijų bendrovėse, kurių grupė nebeturi oficialaus jungiančio pavadinimo, todėl čia bus liaudiškai vadinama Visa Prekyba. Piktasis lordas apsieina be sprogdinimų, nuodijimų ir įkaitų grobimų, nes kol kas siekia iš esmės finansinių tikslų. Vis dėlto jo tęsiama kampanija praturtino bent jau regioninio verslo istoriją iki tol netaikytais įmonių darbuotojų bauginimo ir įprastos veiklos trikdymo būdais.  

Mažasis akcininkas terorizuoja daugumą, kurią šiuo atveju simbolizuoja Visą Prekybą kontroliuojančio akcijų paketo savininkas Nerijus Numavičius. Tik kaip jį pasieksi, kokią skriaudą prikiši? Vedė, apsigyveno sau Anglijoje ir muša golfą. Už akcijas mokėti jis niekaip neprivalo, nors iš keleto smulkiųjų partnerių pasirūpino supirkti. Tik mat ne lordiškomis kainomis.

Pasukęs galvą, lordas apskundė teismui brolių Numavičių tarpusavio susitarimus dėl vertybinių popierių perleidimo. Lyg ir ne jo reikalas, nei jis tas akcijas pirktų, nei ką, bet radęs progą pakenkti, teroristas jos nepraleis pro šalį.

Suprasdamas, kad to per maža, lordas ėmė kelti sumaištį, mėgindamas įbauginti niekuo dėtus grupės vadovus. Užvertė juos reikalavimais atskleisti jam visą įmanomą informaciją apie verslus. Nepavykus išpešti komercinių paslapčių, ėmė kombinuoti nepagrįstas pretenzijas į duomenis su teisėtais prašymais gauti įvairių posėdžių protokolus ir panašią dokumentaciją. Tokių laiškų atsakingi asmenys sulaukdavo dažniausia penktadienio vakare arba prieš ilgąjį savaitgalį, kad naują darbo savaitę pradėtų sijodami šūsnis popierių, nes lordui privalu atsakyti per 7 kalendorines dienas. Suklysi ar pavėluosi – lauk bėdos.

Bauginimams sustiprinti lordas pasitelkė valstybės teisėsaugą. Aplankęs mokesčių inspekcijos vadovybę, prokurorus ir finansinių nusikaltimų tyrėjus, pešė ne kažin ką, tačiau keletas teismų priėmė jo ieškinius įvairių įmonių vadovams. Įdomu, kad lordas Marcinkevičius neturi pagrindo reikalauti kokios nors savo patirtos žalos atlyginimo, todėl neva stengiasi pačių bendrovių, taigi ir visų jų savininkų, labui. Tik kad kiti, 90 procentų kapitalo valdantieji, akcininkai yra viskuo patenkinti, o smulkusis teroristas – ne.

Ypatingą dėmesį lordas Mindaugas skyrė Akropoliams, kurių nuosavybę dauguma nori grąžinti iš Maltos į Lietuvą. Buvęs jų direktorius užsuko teismų karuselę dviejose valstybėse, apipylė kaltinimais valdybininkus maltiečius ir lietuvius, nors tokius dalykus vis tiek galiausia sprendžia akcininkai. Balsų dauguma. Ne lordui tie sprendimai taikyti, o tas susireikšmino. Net jeigu argumentai prieš tokį sumanymą būtų absoliučiai racionalūs, ko pykti? Prisimeni, kiek turi balsų, ir matai, ar jie gali ką nors nulemti. Tik teroristiškai mąstantis individas tikėjosi palaužti daugumą, kliudydamas veikti. Užvilkino procesą daugiau kaip metus, žalos pridarė, lėšų iššvaistė. Veltui.

Pernai Marcinkevičių gėdos apaštalas metėsi viešumon, paskelbęs informacinę ataką prieš Visos Prekybos partnerius. Sumaišė seniau nusistojusias reputacijos srutas su naujai sukurptais melais bei gandais ir iššovė. Triukšmo daug, o pajamų – nė cento. Užtat lordas atsiskleidė kaip tikras islamo fundamentalistas, kuriam šventasis tikslas aptemdo protą ir nustelbia gyvenimą.  

Štai CNN televizija pranešė, kad Islamo Valstybės vadeivos išplatino kreipimąsi į kaimyninės šalies gyventojus, raginantį žudyti giminaičius, dirbančius jėgos struktūrose. Du broliai čia pat įvykdė nurodymą, nusivilioję į dykumą ir ten sušaudę savo pusbrolį. „Kaip šitaip?“ – stebisi Vakarų miesčionys. Nejaugi teroristų kėslai stipresni net už giminystės saitus?

„Be jokio abejo!”- atšautų jiems lordas Mindaugas. Pakilus į šventą kovą su netikėliais, giminė ir šeima turi pasiaukoti. Ką ten pusbroliai?! Trečiasis Marcinkevičių brolis smeigė į nugarą tikram broliui, savo vyresnėliui Žilvinui, nusprendusiam parduoti akcijas netikėlių kompanijai. Apkaltino brolį apgaule, mokesčių vengimu ir pareikalavo teismo sustabdyti sandorį. Tik kad jau šaukštai popiet.

Tiek islamo kovotojai, tiek lordas Marcinkevičius aktyviai verbuoja atmatas, t.y. atsimetusiuosius nuo daugumos. Verbuoja pramaišiui saldžiai suokdami ir šantažuodami. Palūžusieji atgal nebeištrūks – naujasis suverenas išsunkia viską iki paskutinio lašo. Taip atsitiko su buvusiu Maxima direktoriumi Estijoje. Baigė žmogus karjerą ir užsiverbavo pas lordus. Iš pradžių gavo pareigas jų kuriamame Baltarusijos prekybos tinkle, bet neįtiko ir atsidūrė gatvėje. Ten prie jo iškart vėl prisistatė lordas ir pareikalavo subtilesnių paslaugų. Kad nauja teroro auka taptų sukalbamesnė, apskundė Estijos prokurorams, neva jis, vadovaudamas Maxima bendrovei, šėlo švaistydamas jos turtą, todėl nusipelnė baudžiamojo persekiojimo, o su juo drauge – ir keli daugumos atstovai.   

Nežinau, ar Vokietijos sąjungininkai spėjo nuodugniau ištirti anąsyk Frankfurto areštinėn pavedėto lordo mąstymo principus. Gal mūsų saugumo specialistams praverstų jo teroristinį protą patyrinėti Antavilių ar kituose svečių namuose? Nauda būtų dvejopa: a) lordui pasukus į politiką, būtų lengviau prognozuoti jo išpuolius ir sumažinti galimą žalą; b) tyrimų duomenys praverstų mėginant suprasti, kodėl radikalių grupuočių veikėjai griebiasi beprasmių ir moraliai iškrypusių veiksmų.

Lordo Marcinkevičiaus skelbiami tikslai ypač kilnūs, kaip ir visų teroristų. Jis neva siekiąs, kad buvę partneriai mokėtų daugiau mokesčių valstybei. Brolis Gintaras jau sumokėjo. Pats lordas dar laukia galutinio teismo nurodymo. Tiesa, jis pareiškė viską sumokėsiąs iki paskutinio cento, jei tik valdžios instancijos padės susidoroti su netikėliais. Žaidžia derybas, lyg dėl įkaitų išlaisvinimo, nesuprasi – apsimesdamas, ar nuoširdžiai pamiršęs, kad mokesčių skolas inspekcija nusirašo nuo mokėtojo sąskaitų be pastarojo malonės.

Dėl teroristinės mažumos susitvėrimo visuomet yra nors šiek tiek atsakinga sustabarėjusi dauguma. Gal be reikalo lyginu lietuviškąjį lordą su islamo ekstremistais? Juk anaiptol ne visi teroristai yra musulmonai. Gal tituluotasis mėlynakraujis yra, pavyzdžiui, induistų dievo griovėjo Šivos-Rudros doktrinos pasekėjas: „Aš tapsiu Mirtimi ir pasaulių Griovėju...“? Nesugriovęs sena, nesukursi nauja.

Teisus 15 min vadovas: naujoji karta nušluos verslo dinozaurus ir pakeis Lietuvą. Juolab norėtųsi, kad jaunieji protagonistai neužsikrėstų nei posovietinių laukinio kapitalizmo ryklių plėšrumu, nei savižudiška ne mažiau finansiškai godžių lordų mąstysena. Deja, atrodo, kad vyriausioji lordo Marcinkevičiaus atžala jau neatsispyrė abiejų rūšių puvėsiams. Gal ano portalo žurnalistai, pabendravę su apsiadvokatinusiu lordo įpėdiniu ir įgaliotiniu, akimirksniu suprato jį kitaip, tačiau man susidarė įspūdis, kad tas simpatiškas neblogą išsilavinimą užjūriuose įgijęs jaunuolis ne tik nepaveldėjo iš tėvo humoro jausmo, bet ir gerokai per anksti persismelkė teroristine arogancija.

Barakas Obama yra pareiškęs, kad Islamo Valstybė nekelia grėsmės Jungtinių Valstijų egzistencijai, o štai klimato atšilimas gali kelti. Panašiai ir su Visa Prekyba: ne lordo terorizmas jai turėtų rūpėti, o savos vertybės. Tuomet piktajam lordui teliks rymoti prie Neries, belaukiant, kol pro šalį praplauks priešų lavonai.

Antrąsyk į tą pačią

Lordas Marcinkevičius, pakilęs į viršutinį aukščiausio Vilniaus dangoraižio aukštą, pažvelgė žemyn. Vaizdas anaiptol nedžiugino.

k29 iš šio taško pasirodė panašus į riestainio skylę. Ne tokio sertifikuoto aukščiausios rūšies riestainio, kokį galėdavai pasikabinęs ant kaklo išdidžiai parsivežti iš kermošiaus. Ne, iš čia naujausios architektūros klyksmas priminė nedidukę pramoninio kepimo baronkėlę, iškritusią per pelių sukapoto polietileno maišelio plyšį. Pelnas, tiesa, nemenkas, bet vien pinigais sotus juk nebūsi. Masto stinga. Dydis nedžiugina. O dar sako, dydis nesvarbu.  

Ir Akropolis stūkso lyg neįveikiama tvirtovė. Neišdega aristokratiškas planas jį užgrobus įsimesti į eilinį LORDS fondą. Būtų A lygio fondas. Būtų buvęs...

Užupyje tai neblogai įsisukta. Tiesa, supirkus porą gatvių, išaiškėjo, kad ten kur ne kur dar žmonės tebegyvena. Ech, ką padarysi. Gal ir į naudą - politikui verta pasipraktikuoti su žmonėmis bendrauti. Ir jiems atėjo metas po truputį pratintis lordą mylėti. O kaip gi kitaip?

Netrukus, jei kas nesutrukdys, lordai imsis žmonėms elektrą tiekti. Ne, ne aną buitinę – aukštos įtampos! Teisingai eksministras lordas Jaroslavas, paklaustas, ką šįkart darys kitaip, “Verslo žinioms” (ribotam Premium skaitytojų ratui) paaiškino: „Kitaip nedarysime, mes apskritai darysime kitokį projektą. (...) mus domintų bendrovė „Litgrid“, valdanti Lietuvos elektros perdavimo tinklą, bet ne ESO, operuojanti elektros tinklu. Kitaip tariant, investuojame į kelią, parkavimo aikštelę, betoną, bet ne į veiklą.“ Lordus domina turtas, ne vargas. Veikla tegu lieka varguoliams. Kur veikla, ten – atsakomybė. Tegu nekimba prie lordų, inkšdami  dėl kainų ar tiekimo kokybės.

Užsisvajojęs apie energetiką lordas Marcinkevičius šyptelėjo. Pavasaris artėja. Nukreipęs žvilgsnį į apačioje srūvančią upę, prisimerkė. Gražu. Visai užmerkęs akis, išvydo dar įspūdingesnį vaizdą. Iš Vilniaus savivaldybės daugiaaukščio išbėgo pažįstama figūra. Plėvesuodama plaukais ir kostiumėlio švarko skvernais, ji skriete perskriejo skersai Konstitucijos prospektą. Tekina pasileido Neries link. Lyg iš ledų besivaduojanti upė, dar bėgdama nusispyrė batelius, išsilaisvino iš dalykinės aprangos ir nuogut nuogutėlė pasišokinėdama puolė prie vandens.

„Neįmanoma dukart įbristi į tą pačią upę“, - zyzia ausyse kažkoks Heraklitas.  Tai paprastiems piliečiams ir jų filosofams neįmanoma, o lordų įstatymai kitokie. Su pagausėjusia kariauna nei pavasariniai potvyniai, nei rudeniniai rinkimai, nei kitos kliūtys nebaisios. Ne kasdien generaliniai prokurorai pas vertybinius advokatus perbėga. Kumščiai gniaužiasi, prisiminus, kaip lordiškai anąsyk buvo siūlyta buvusiems partneriams su valstybe Stokholmo arbitraže pasibylinėti (šilumininkai antai, Vašingtone, 100 milijonų išsireikalaus!). Nepaklausė, kinkadrebiai. Dabar tegu su prokurorais pabendrauja. Che che...

Viskas įmanoma! Ir padorią triumfo arką pasistatyti, ir antrąsyk tą pačią...

Lordas Marcinkevičius pasitaisė kelnių diržą ir nepaliaudamas šypsotis patraukė turgelio link. Rožių pirkti. 

Kuo juokingi lordai

Pavadindamas vardu „Lords“ fondą, į kurį sudeda ne tik nemažą kapitalą, bet ir palikuonių gerovės viltis, žmogus apsisprendžia dėl keleto dalykų. Pirma, jis prisilygina dieviškosioms būtybėms (žodis „Lord“ anglų kalba pirmiausia reiškia Dievą). Antra, pareiškia pretenzijas atstovauti visuomenės grietinėlei. (Lordas angliškojoje kultūroje yra titulas, taigi jį pelnęs veikėjas įgyja pagrindą būti taip pristatomas. Pvz. Lordas Mindaugas Marcinkevičius ar tiesiog Lordas Marcinkevičius.) Trečia, toks asmuo deklaruoja pageidavimą susisieti ne su lietuviškąja verslo pelke, o su žydraisiais finansų vandenynais, virš kurių niekada nenusileidžia saulė.

Šiame rašinyje nespėliosiu, kodėl pastarojo fondo herbe pavaizduoti keturi liūtai ir tik du žirgai. Tai giliųjų psichoanalitikų sritis. Toliau mėgėjiškai pasvarstysiu, kaip pragmatiško suvalkiečio sąmonėje gimsta šitokio aukščio polėkiai. Juk tapti lordu ne tik dieviškai malonu, bet ir velniškai rizikinga.

Kiekvienas lordas yra juokingas. Ne tik man. Štai „The Economist“ neseniai pakomentavo, kad toks Lordas Sewel, nufilmuotas vienoje orgijoje dėvintis moteriškais apatiniais atrodė tik vos vos juokingiau, nei darbuodamasis parlamente su mantija, peruku ar plunksnuota skrybėle. Nujausdami savo komizmą, lordai atsipalaiduoja tik atokiose pilyse, uždaruose klubuose ir fonduose. Jie nebėgioja parkuose ir nerašo baltųjų knygų.

Lordai yra politikai. Tai svarbus momentas. „Ši veikla reikalauja nepriekaištingos reputacijos, visiško skaidrumo ir sąžiningo valdymo. Esu atskaitingas šimtams investuotojų bei institucijų, mūsų santykiai grindžiami abipusio pasitikėjimo principais. Negaliu savo investuotojams užtikrinti visiško savo veiklos skaidrumo, jei nesugebėsiu paaiškinti, kaip valdoma „VP grupė“. Mano asmeninės vertybės, naujas verslas bei neseniai paaiškėjusios aplinkybes nepalieka kitos išeities, kaip sekti pasauline praktika ir viešinti neskaidrius ir tik vieno asmens poreikius tenkinančius „VP grupės“ veiklos modelius“. Kieno citata? Lordo Marcinkevičiaus.

Žemiau pateiksiu kitą citatą, iš George Clooney kino dramos „Kovo idos“. Vyriausiasis būsimo prezidento patarėjas, kurį suvaidino neprilygstamasis Philip Seymour Hoffman, moralizuoja pas priešininkus perbėgti sumaniusiam kolegai: „There's only one thing I value in this world Steve, and that's loyalty. Without it you're nothing and you have no one. And in politics it's the only currency that you can count on.“ (angl. „Tėra vienas dalykas pasaulyje, kurį aš branginu, Styvai, tai – lojalumas. Be jo tu esi niekas ir neturi nieko. O politikoje tai – vienintelė valiuta, kuria gali pasikliauti“).

Lojalumas – tai ne aklas paklusnumas ar baimė kritikuoti suvereną ir tikrai ne pakantumas niekšybėms. Tačiau kai trečiasis devintuko narys, dalyvavęs kuriant esminius Visos Prekybos veiklos modelius, apsimeta praregėjęs ir ima dergti savo lizdą, perukas gėdos nepridengs. Lojalumas – tai bent jau susilaikymas nuo išdavystės.

Papasakosiu vieną atsiminimą. Kokiais 2004-aisiais Vilniuje Arvydo Avulio bendrovė surengė bėgimą laiptais į „Europos“ biurų dangoraižį. Daug negalvodamas užsiregistravau, atvažiavau, užbėgau. Tai štai, po to spjaudžiausi ne tik prisikvėpavęs laiptinėje nuo statybų užsilikusių dulkių, bet ir sugėdintas kolegų, kam reklamuoju „Akropolio“ konkurentų prekybos centrą. Mėginau guostis, kad tame centre veikia „Maxima“, bet išties pasijutau paikai įkliuvęs principų spąstuose, mat prieš tai buvau spėjęs garsiai apsiskelbti niekada neperkąs pas konkurentus ir šiaip esąs lojalumo savo verslui etalonas.

Šiandien anų priekaištų autorius, tebebūdamas VP akcininku, jau dedasi praktišku žmogumi: ne tik renkasi su sėbrais už „Norfos“, bet ir jungia prie jos nuosavas (kad ir praskolintas) baltarusiškas parduotuves. Kadaise susitapatinusiam su „Akropoliu“ lordui asmeninės vertybės nebetrukdo įsigyti ir valdyti konkuruojančių prekybcentrių, kuriuose svarbiausi nuomininkai yra „Rimi“ ar „Prisma“.

Bendraturtis apsisprendė ne tik konkuruoti su ilgamečiais partneriais, bet ir juos apjuodinti: ištraukė iš rūsio senų nuodėmių kibirą ir dar prikūrė nebūtų dalykų. Nėra ko stebėtis. Perėjo žmogus prie naujos valiutos ir politikuoja. Viešai skelbia: siekiu sudaryti VP akcininkų sutartį. Oho. Gal jos esminė nuostata - kad dalininkų teises apibrėžia jų kilmė ir titulai, o ne turimų akcijų suteikiami balsai? O gal – kad Mindaugo gatvės „Maxima“ priklauso Mindaugui? Išties mielai pasijuokčiau, skaitydamas tokio dokumento projektą, tik ar nebars Konkurencijos tarnyba už ketinimą dalyvauti kuriant kartelį su konkurentu?

Vienintelė išeitis iš akligatvio – sukti atgal.

Apie lordo kilmę

Bendraudamas su maratono nepraktikuojančiaisiais, dažnokai išgirstu klausimą: „Apie ką galvojate, bėgiodamas tris ar keturias valandas?“ Žmonės kabinasi už esmės. Panašiai ir kalbai pakrypus apie lordų karus, anksčiau ar vėliau prasiskverbia pašnekovo smalsumas: „Kaip šitaip? Kodėl? Nuo ko viskas prasidėjo? Kada?“ Moralinės konflikto šaknys ir giliosios psichologinės prielaidos tūlą stebėtoją domina labiau, nei paviršiuje siaučiantys ieškinių cunamiai ir vienadienės piarščikų intrigėlės.

Svarstant, kodėl buvę vieno devintuko, kadaisę valdžiusio Visą Prekybą, partneriai viešai pliekiasi dėl „Akropolių“, lyg kokie Žemaitės herojai dėl arimų, verta atkreipti dėmesį į susidūrusiųjų teismų ringe pomėgius. Pastarąją košę užviręs Mindaugas Marcinkevičius – aistringas ledo ritulininkas, atitinkamos federacijos šulas, svajojantis surengti pas mus pasaulinį kažkurios lygos čempionatą ir tarsi koks batka palaiminti nugalėtojus iš VIP ložės. Jo pagrindinis taikinys, Nerijus Numavičius negali gyventi be golfo. Taip negali, kad kartą net turėjo atidėti legendines vestuves, nes nesėkmingai atšokęs simuliacinio treniruoklio kamuoliukas beveik pataikė į akiduobę, pažymėdamas viršelio veidą neglamūrine mėlyne.

Taigi, Mindaugui užsimojus ledo ritulio lazda, Nerijus išsitraukė savąjį golfo rinkinį. Rimtiems vyrams sukryžiavus sunkiuosius įnagius, ramios diskusijos tikėtis neverta. Lieka tik pafantazuoti, kaip jų dialogas skambėtų, susidūrus bėgimo trasoje. Taip išties galėjo atsitikti, nes Nerijus prieš porą metų tyliai atėjo į pavasarinį masinį startą ir įveikė 10 km Vilniaus gatvėmis. Gal ten pat prisijungus Mindaugui, būtume išvengę agresija persunktos atomazgos? Neskubriai risnojant  parko takeliu, net nupušusiam statybininkui anksčiau ar vėliau įsijungtų racija, kuždanti, kad visus dabar teismuose taškomus resursus apsimokėtų tiesiogiai dedikuoti užsibrėžtajam tikslui - brangiai parduoti savo akcijas. Tiesiausiu keliu juk nubėgsi greičiausiai ir dar sveikatos sutaupysi. Deja, kartais net pasaulinio garso talentai palieka ašarų pakalnę nesuvokę, kad gyvenime jiems stigo tik vieno dalyko - pabėgioti.

Žinoma, ne kiekvienas kliušką nusigriebęs smulkusis akcininkas pajunta širdyje lordišką pašaukimą. Yra papildomų sąlygų. Pavyzdžiui, labai praverčia archetipinis trečiojo brolio statusas. Trečiasis brolis, kaip įrodo neseni Numavičių vaidai, nebūtinai yra jauniausias, tiesiog Marcinkevičių atveju taip sutapo. Mindaugas, augdamas su gamtos superprocesoriumi apdovanotu Žilvinu ir emociškai šiltu bei ūkiškai darbščiu Gintaru, tikriausiai, dar Šakiuose ėmė puoselėti aukštuomenės veikėjo ambicijas.

Tuos užmojus, ko gero, pakurstė pats Nerijus, ne tik priimdamas Mindaugą į VP devintuką trečiuoju numeriu, bet ir vėliau, kartkartėmis išnaudodamas jo polėkį kitų bendraturčių įtakos troškimams atsverti. Nepranokdamas partnerių strateginio mąstymo ar analitiniais įgūdžiais, nelinkęs nerti į kasdienę ūkio rutiną, nesiverždamas vadovauti gausiems kolektyvams ar bendrauti su žiniasklaida, Marcinkevičių jaunėlis pasižymėjo viena vertinga savybe – gebėjimu užmegzti naudingus ryšius ir išsunkti iš jų maksimumą.

Mindaugui sekėsi susirasti „draugų“ ir daryti jiems įtaką. Smailoka šypsena, šiek tiek ciniškas, nors visuomet giedras humoras ir, svarbiausia, kantrus klausymasis, ne tik šiukštu nepertraukiant kalbančio pašnekovo, bet taipogi susilaikant nuo apibendrinančio komentaro jam pritilus – štai koks trečiojo brolio metodas, veiksmingesnis už visokius NLP. Lengva apsakyti, sunku nukopijuoti.

Niekas kitas taip virtuoziškai neįtikindavo bankininkų pratęsti paskolas, valdininkų - išduoti leidimus, o tikrintojų – vadovautis sveiku protu. Drąsiai blefuodamas, godžiuosius patepdamas, baukščiuosius pagąsdindamas, su girtuokliais palakdamas, pėsčiuosius pavežėdamas, o ponias bei paneles sujaudindamas vyrišku žavesiu, Mindaugėlis išdidžiai parnešęs tėkšdavo reikalingus parašus. Kuo aukštesnį postą užimantis valstybės tarnas keldavo rūpesčių, tuo karštesnis azartas įsiplieksdavo būsimo "Lords" fondininko akyse.

Europietiškai išskaidrėti nespėjusioje praėjusio amžiaus Lietuvoje ne vienas tautinio verslo vedlys pavydėjo tokio smulkiojo akcininko, o jis pats, apsvaigęs nuo itin artimų pažinčių su pareigūnais ir politikais, svėrė teises VP grupėje visai ne vertybinių popierių procentais. Mindaugas visus apšoko pirmasis iš devintuko susirentęs erdvų namą Valakampiuose tuomet, kai tikruosius kokybės standartus nubrėžusi Laurų kvartalo tvora dar niekam nesisapnavo. Galingų variklių mėgėjas lakstydavo raudonuoju Nerijaus „Ferrariu“ ir užsisakydavo naujausius mobiliųjų telefonų modelius. Tačiau net išsikaulijus parkavimo vietą arčiausiai paradinių durų į biurą ir Prezidentūroje atsiėmus kryžių „Už nuopelnus Lietuvai“, mėlstantis kraujas nepaliovė kunkuliavęs tikrojo pripažinimo geismu.

Trečiaplanį vaidmenį lordų karų iniciatorius kentė beveik du dešimtmečius, kol tamsi nuoskaudų gelmė prapliupo keistais skundais ir pagiežingais kaltinimais. Atrodo, dabar nebepagelbės net maratono terapija.  

Lordas Frankfurto areštinėje

Pagaliau sulaukę gyvenimo būdo analitikų seniai prognozuoto kivirčo tarp Visos Prekybos akcininkų, nebegalim skųstis, kad gyventi Lietuvoje pernelyg nuobodu. Šiuolaikinė pramogų kultūra apgaubia privačius turtinius nesutarimus, skverbiasi į teisinius ginčus, suteikdama progą pasismaginti reginiais tiek prišokusiems arčiau ringo žinovams, tiek oriai užsiėmusiems vietas atokesnėse ložėse VIPams, tiek vaizduojantiems, kad suka nosis šonan, intelektualams. Visiems įdomu. O ar gražu? Nelabai. Tuščiai agituoja Leonidas Donskis: „Lietuviais esame mes gimę, bet žydais turime mes būt!“

Jaučiuosi kaip patekęs į areną. Veltis į muštynių sūkurį neprivalau, bet nuošalyje stovėti taipogi neišeina. Tenka judėti sudėtinga trajektorija, neapsidraudus rizikos. Užtat turiu ką papasakoti.

Išsamų pasidalijimą įspūdžiais norėjosi pataupyti šou pabaigai, bet žodis po žodžio pajutau įsivėlęs į padoraus kalibro ginčą. Štai Mindaugas Marcinkevičius vakar viešai svarstė, kas mane motyvuoja apie jį meluoti. Turėdamas savo valioje ne penkiolika minučių, o kur kas didesnius laiko ir Lauko resursus, jaučiu pareigą paaiškinti.

Mindaugą akivaizdžiai susierzino mano atsakymas į „Delfi“ žurnalistės klausimą apie tarp VP akcininkų prabėgusią ir ėmusią šiauštis juodą katę. Rugpjūčio 5 dieną skubėdamas iš NDX (taip vadinasi mano darbovietė) neseniai nusipirktos gamyklos Švedijoje, gaminančios aukščiausios kokybės ėdalą visokių spalvų katėms, į Geteborgo oro uostą, jai telefonu pasakiau keletą sakinių, iš kurių aname tinklapyje susidėliojo šitoks tekstas: „ Mindaugas buvo vienas iš pirmųjų, bet visi pradėjo šalutines veiklas. Tik tiek, kad iš Mindaugo epizodo galima paminėti, kad jis vis dar būdamas „Akropolius“ valdančios grupės vadovas, dar nepasitraukęs iš tų pareigų, jau pradėjo kloti pamatus savo verslui Baltarusijoje ir apie tai kiti partneriai nežinojo. Ir tai išaiškėjo atsitiktinai, kai jis buvo sulaikytas Vokietijoje policijos, įtarus pramoniniu šnipinėjimu“.

Praėjus daugiau kaip mėnesiui nuo tos žinutės, „15 min“ paskelbė Mindaugo atsiųstus atsakymus į žurnalisto pateiktus klausimus. Vienas jų skambėjo taip: „I.Staškevičiaus teigimu, jūs buvote sulaikytas už pramoninį šnipinėjimą. Po šios istorijos jums teko trauktis iš „Akropolio“ vadovo posto. Ar tai tiesa?“ Visai normalus klausimas. Tiesa, aname savo komentare pabrėžiau, kad būsimasis LORDS fondų fundatorius buvo sulaikytas ne „už pramoninį šnipinėjimą“, o tik juo įtarus, bet esmės žurnalistas neiškraipė.

Ką gi atsako Mindaugas Marcinkevičius? Ogi štai ką: „Netiesa. Aš suprantu, kodėl mane šmeižia Vladas Numavičiaus, tačiau nežinau, kas motyvuoja meluoti Igną Staškevičių. Jis puikiai žino visą Frankfurto istoriją ir žino, kad aš nebuvau sulaikytas nei Vokietijoje, nei jokioje kitoje šalyje, o juo labiau apkaltintas pramoniniu šnipinėjimu.

Turėjau kuriozišką situaciją Frankfurte. Vaikščiojant po vietines parduotuves, o tą darau dažnai, nes tai susiję su mano darbu, apsaugos darbuotojams sukėliau įtarimų ir buvau apklaustas policijos. Šią istoriją, kaip linksmą nuotykį, papasakojau tada dar draugams Ignui ir Nerijui bei mūsų įmonės kolektyvui.

Iš „Akropolio“ vadovo posto pasitraukiau ne savo noru, o, kaip dabar įprasta, „šalių sutarimu“. 

Taigi Mindaugas Marcinkevičius pirmiausia atrėžia “Netiesa”, o paskui dar sykį pavadina mane melagiu. Už ką?

Apsakydamas tą linksmą pasivaikščiojimą po vietines Frankfurto parduotuves, jis pats prisipažįsta sukėlęs įtarimų apsaugos darbuotojams ir buvęs apklaustas policijos. Net jei nežinočiau pikantiškų tos istorijos smulkmenų, vis tiek suabejočiau, ar vokiečių policininkai apklausia įtarimą sukėlusius lietuvius, tegu ir labai kilmingus, jų nesulaikę, o tiesiog kulniuodami greta.

Mokiausi teisės pagrindų ir suvokiu skirtumą tarp įtarimo ir kaltinimo. Niekada nemaniau ir neteigiau, kad bendraturtis buvęs apkaltintas. Ne, jis tik, kaip pats sako, sukėlė įtarimų, taigi buvo įtartas.

Gal Mindaugą įtarė ne neteisėtu šniukštinėjimu, o kokiu kitu nusikaltimu, pavyzdžiui, vagyste, ar rengiant ginkluotą apiplėšimą? Netikiu. Žmogus teigia, kad lankėsi parduotuvėse darbo reikalais, reiškia, domėjosi pastatų išplanavimu, įrangos išdėstymu, reklamos formomis ir panašiais niekais.

Beje, su kuriuo gi Mindaugo darbu buvo susijusi minėta komandiruotė? Negi „Akropolio“ šefas lankė Vokietijos imigrantų pamėgtas parduotuves (ir dar taip uoliai, kad sukėlė policijai įtarimų), ketindamas pasiūlyti germanų tinklui išsinuomoti ledo arenų plotus? Netikiu. Nepatikėjo ir Nerijus Numavičius, todėl ylai išlindus iš maišo, teko ruošti „šalių susitarimą“.

Jeigu kada nors būsite apklausinėjami Vokietijos policininkų, nemėginkite jiems priešintis. Tai vienas iš Mindaugo parsivežtų atradimų. Paguldys žandu į betoną, o tuomet jau teks kreiptis pagalbos diplomatiniais kanalais ir ieškoti pažinčių Vokietijos kapitalo bendrovėse.

O šiaip tai visa ši istorija – bulvarinė smulkmena. Toji apklausa policijoje gal ir nebuvo tokia linksma, kaip mėgina guostis apklaustasis, bet tikrai - ne tragedija. Karjeros nesugadins. Dėl šito galės Mindaugas ir lordų fondams vadovauti, ir į Seimą kandidatuoti, ir Prezidentu išsirinkti.

Jis pats prisimena didesnių nuodėmių, bet tai jau kita tema.