2010 m. gegužės 23 d., sekmadienis

Išlik sveikas, Druskininkų pusmaratoni!


Pusė maratono – pusė malonumo. Kadangi Lietuvoje kokybiškų bėgimo malonumų gausa nelepina, išgirdęs, kad dar vienas Lietuvos kurortas – Druskininkai – išaugino savo kasmetinį neaiškaus nuotolio bėgimą į rimtas pusės maratono varžybas, šeštadienį nedvejodamas pasukau ienas į Dzūkiją.

Pakeliui vis daugėjo informacijos, kad mieste laukia grandiozinė daugiadienė sveikatingumo šventė su visokiausiomis vaikų varžybomis, pėsčiųjų žygiais, bėgimais, dviratininkų maratonu ir koncertu. Renginys tradiciškai nešmaikščiai pavadintas „Išlikime sveiki!“. Spėju, kad rengėjai svarstė ir variantus „Likite sveiki!“, „Linkime pasveikti!“, „Būkite sveiki!“ ar tiesiog „Būk sveikas!“, bet neišdrįso politinio korektiškumo sumetimais.

Pusmaratonis, padabintas garbingais LAF ir „Adidas“ logotipais, sutraukė ne tik daugumą gerai pažįstamų Lietuvos stajerių veidų, bet ir anksčiau nematytų naujokų. Šimtai litų, pažadėti už pirmas penkias vietas, atviliojo kaimynų iš Baltarusijos. Išsidalinę numerius ir dar neseniai pas mus atsiradusius “čipus“, vyriausiojo teisėjo šūvio paraginti, pasileidome duobėtu dviračių tako asfaltu į Druskininkų pušyną.

Varžybas po savo vardo taure priglaudusi avalynės firma prie starto siūlė išbandyti asmeninį elektroninį trenerį. Bėgu ir galvoju, kad toks praverstų Kauno „Žalgiriui“. Įdomu, koks jausmas, kai roboto balsas per ausinuką rėkia „Varyk greičiau, judėk, tinginy, pulsas krenta, trim sekundėm atsilieki nuo grafiko!“... Gal net bus siūloma pasirinkti J.Mourinho arba V.Romanovo akcentą.

Kosmosas visa tai. Realybėje pasiteiravęs sostinės sporto prekių pardavėjo, ką reiškia lipdukas „micoach compatible“ ant sportbačių, sužinojau, kad tai naujausias paminkštinimo tipas. Taip pat ir su bėgimu Druskininkuose. Siekis padovanoti legendinį festivalį atsisuka prastai sužymėta trasa, pasiklydusiais lyderiais ir sausais maitinimo punktais.

Matyt rengėjams derėtų apsispręsti, ką jie organizuoja. Jeigu trokštama masinio tautos judėjimo, tokio kaip „Gyvybės ir mirties keliu“, „Vilties bėgimas“, tuomet nesvarbu ar ne taip svarbu sportinė dvasia: metrai, sekundės, vietos. Jeigu svaigstama apie profesionalias varžybas su piniginiais prizais, svečiais iš užsienio ir trasos rekordais, tai derėtų pirmiau investuoti į teisėjavimą, o jau paskui į koncertą.

Dar, tiesa, pasitaiko asociacijos „Sportas – visiems“, sveiko miesto biurų ar panašių veikėjų renginių, kuriuose nesvarbu niekas, išskyrus organizatorių įsisavintas biudžeto lėšas. Druskininkų pusmaratonio steigėjai – ne tokie, bet kam tuomet kasmet užsakinėti tikrai labai brangius kičinius medalius? Esu surinkęs keliasdešimties įvairių trofėjų kolekciją, bet tokių nepatogių ir nesimpatiškų – nepakabinamų, o įdėtų atlenkiamoje dėžutėje arba bjauriame plastiko dėkle – daugiau neturiu. Paslaugiai ištiestas vandens buteliukas ir drėgna kempinė trasoje, tikslios nuorodos, greitas ir teisingas rezultatų paskelbimas, ko gero, būtų vertingesnė dovana daugumai dalyvių.

Vis tiek nuoširdžiai džiaugiuosi druskininkiečių ir kompanijos iniciatyva. Jų paguodai prisiminsiu, kad pats esu išklydęs iš trasos Taline, matęs, kaip teisėjų pagalbininkai apsirikę nukreipė bėgikus nukirsti oficialaus kilometrinio vingio Tromsės trasoje. Ne be nuodėmės yra ir Vilniaus maratonas. Svarbu mokytis iš klaidų.

Nugirdau, kad jau gauta lėšų meilės miesto dviračių tako asfalto atnaujinimui. Norisi tikėti, kad nuo šiol mėgausimės dviem tikrais kurortiniais pusmaratoniais: pavasarį - Druskininkuose, rudenį – Nidoje.

2010 m. gegužės 13 d., ketvirtadienis

Hyperhidracija gliceroliu - drąsiųjų metodas










Artėjant vasaros karščiams ir svarbiausiems sezono startams, siūlau pasivaikščioti sporto medicinos pakraščiais ir susipažinti su vienu visuotinai nepripažintu, tačiau tyliai vis taikomu būdu pasiekti geresnių rezultatų: įsisotinti vandeniu, padedant gliceroliui.

Glicerolis (C3H5(OH)3 ), dar vadinamas glicerinu, yra nuostabi medžiaga. Tai natūralus riebiųjų rūgščių apykaitos žmogaus organizme produktas, lengvai skylantis į CO2 ir H2O. Kaloringumu jis beveik prilygsta cukrui, tačiau nesukelia gliukozės svyravimų kraujo plazmoje ir nepatinka dantų ėduonį sukeliančioms bakterijoms. Maisto pramonė plačiai jį naudoja ir žymi kodu E 422.

Tačiau mums svarbiausia šio bespalvio ir bekvapio papildo savybė yra jo higroskopiškumas, t.y. gebėjimas prisitraukti vandens molekules.

Prieš 15 metų JAV New Mexico Universiteto mokslininkai užpatentavo organizmo įsotinimo vandeniu, vartojant glicerolį, metodiką, kuri sudaro sąlygas gerinti ištvermę ir sporto rezultatus. Dvigubai „aklas“ tyrimas įrodė pailgėjusį vartojusiųjų glicerolį ištvermės darbingumą ir net žemesnį pulsą.

Šios studijos vaisius – 1996 m. paskelbtas Montner receptas, kaip įsisotinti vandeniu, pradedant procedūrą dvi su puse valandos prieš startą:

150 minučių iki starto – išgerti 5 ml/ kg 20 % koncentracijos glicerolio tirpalo

120 minučių iki starto - išgerti 5ml/kg vandens

105 minutės iki starto – išgerti 5ml/kg vandens

90 minučių iki starto – išgerti 1ml/kg 20% koncentracijos glicerolio tirpalo ir 5 ml/kg vandens

60 minučių iki starto – išgerti 5 ml/kg vandens.

Vėlesni šio metodo entuziastai pridūrė, kad jei rungtis trunka daugiau kaip dvi valandas, vertėtų tęsti hidraciją mažesnės - 5% koncentracijos - glicerolio tirpalu, išgeriant jo po 400 – 800 ml per valandą.

Būtina paminėti, kad kai kurie kiti tyrimai neaptiko jokio glicerolio vartojimo teigiamo efekto sportininkų rezultatams. Be to, aprašyta pasitaikiusių neigiamų su juo susijusių pašalinių reiškinių: galvos skausmų, pykinimo, viduriavimo, net laikinų regos sutrikimų.

Ko gero, rinktis tokį dar egzotišką metodą vertėtų tik ruošiantis ypač ilgoms varžyboms karštu oru. Ir tiesiog kvaila būtų jo griebtis, prieš tai neišbandžius treniruotėje.

Aptikau informacijos, kad įsotinimas gliceroliu buvo oficiali Kanados dviratininkų rinktinės metodika Sidnėjaus Olimpinėms žaidynėms. Jungtinėse valstijose šis papildas nedraudžiamas sportininkams nuo 1997-ųjų.

Mano auklėtinis Aischilas yra mėginęs gerti riebalingą glicerolio tirpalą prieš maratoną. Tai nebuvo mokslinis tyrimas, todėl įspūdžiai migloti: nieko bloga neatsitiko, bet ir stulbinančio efekto nesulaukėme.

Drausmingas vandens vartotojas, žinodamas, kad trasoje turės galimybę sočiai atsigerti įprastų gėrimų, tuo gali ir apsiriboti. Bet jei nujaučiate, kad bėgdami karštyje, pakeliui nerasite oazės ar maitinimo punkto, pamėginkite iš anksto prisihidratuoti gliceroliu.

2010 m. gegužės 8 d., šeštadienis

Visu Lietuvos pajūriu











Neilga Lietuvos jūros pakrantė – užsispyręs žmogus per dieną gali visą nubėgti.

Ar tikrai gali? Į tokį klausimą 2007-ųjų vasarą pasišovė atsakyti „Šviesos karių“ suburtas būrys bėgimo mėgėjų. Ankstyvą rugpjūčio rytą prie Nidos švyturio susirinko atkaklūs iššūkių ieškotojai. Vienuolika jau tą patį vakarą srėbė košę stovykloje prie Būtingės.

Nepraėjus nė metams, 2008 m. liepos 12 d., dar gausesnis būrys ištvermingųjų vėl stojo į startą. Šį kartą – prie Būtingės bažnyčios, nusiteikę ne tik pajūrio atstumą žingsniais išmatuoti, bet ir tarpusavy pasivaržyti : 101km ultra bėgimas „Būtingė – Nida“. Dvi moterys ir šešiolika vyrų pasiekė finišą prie Nidos švyturio. Istorijon įrašyti pirmieji nugalėtojai: Sada Bukšnienė ir Vidas Totilas.

Pernai balandį varžybas praleidau, gavęs kvietimą tą dieną padiskutuoti su profesoriumi Vytautu Landsbergiu. Patyriau neišdildomų įspūdžių, o pajūryje trečiasis ultra bėgimas atskleidė didėjančią vyrų konkurenciją ir pateikė naują lyderį: netikėtai laimėjo Ruslanas Seitkalijevas.

Šiemet Joninių savaitgalį elito sportininkai iš įvairių šalių Nidoje rungtyniaus dėl 100 km Baltijos taurės, vyks Lietuvos čempionatas. Gražu, bet argi dėl to laidosime tikrojo bėgimo visu pajūriu idėją? „Ne!“ – nusprendė penki „kariai“ ir balandžio 24-ąją, šeštą ryto, vėl susitiko prie bažnyčios Būtingėje.

Tokį atstumą galima bėgti grupele: komfortiškas tempas netrukdo susipažinti, išsipasakoti. Kuo toliau nuo starto, tuo laisviau liejasi pokštai, anekdotai, bajeriukai ir blevyzgos. Bėgimas – tai laisvė. Jausmas, kad esi pajėgus savo kojomis pasiekti tolimiausią Tėvynės kampelį, atriša liežuvį ir pakylėja virš kasdienių kompleksų. Bėgikai apsinuogina, išsigrynina asmenybės, išlenda anksčiau nematytos briaunos.

Galima bėgti vienam: klausytis Baltijos, vėjo, paukščių, savo žingsnių, nugrimzti į prisiminimus, rasti atsakymų į iš seno prisikaupusius klausimus, įminti painiausias mįsles.

Galima judėti dviese ir kalbėtis ne žodžiais, o bėgimu: pristabdant ir pagreitėjant, laikantis tolygaus ritmo ir nusukant į šoną, prisivejant ir atsiliekant.

Dar galima kaitalioti visus šiuos būdus.

Šis bėgimas turėtų likti nevaržybinis. Nežiūrėdamas į laikrodį ir negalvodamas apie tarpinį finišą, daugiau pastebi ir patiri. Nebūtina tiksliai laikytis trasos – kad ir kokia trajektorija sujungsi Būtingę ir Nidą, susidarys ne mažiau kaip 100 km.

Bėgdamas per snaudžiančius Šventosios ir Palangos kurortus matai, kad statybų vis daugėja, nepaisant sunkmečių, triukšmų ir teismų. Žemiškas lietuvio noras apsitverti ir savaip sutvarkyti smėlingą lopinėlį nugali visas kliūtis.

Privačios valdos bėgti netrukdo: naudojamės tuščiu europiniu dviračių taku. Už Girulių jame susitinku sidabrinį BMW. Išsitraukiu „muilinę“ ir fotografuoju pažeidėją. Sustojusiame automobilyje sėdi du jauni kaimiečiai. Vairuotojas praveria dureles ir nervingai šypsodamasis tarmiškai išrėžia:
„ - Paveiksluokit, paveiksluokit! Dar iš užpakalio nupaveiksluokit...“
Norminė kalba ir mandagi daugiskaitinė forma palieka įspūdį. Net susimąstau, ar tik jie nevažiavo kokiu kilniu reikalu, pvz., įsitikinti, kad prieš savaitę talkoje surinktos šiukšlės jau tvarkingai išvežtos. Kas gi skųstų tokius vaikinus policijai?

Keltas į Smiltynę sukuria privalomą pertrauką pietums. Dėl laivybos interesų nerealu legaliai įveikti sąsiaurį krauliu ar krūtine, bet tokia mintis sukirba kiekvieną sykį. Duatlonas „Būtingė – Nida“ be jokios motorinės pagalbos būtų išbaigtas žygis.

Kita, lengviau įgyvendinama idėja – bėgti ne asfaltu, o smėliu. Prieš porą metų sulaksčiau tarp Palangos ir Karklės, įsitikinau, kad nėra taip sunku, kaip gali nuskambėti, ir nuo tada dviračių taką palikau dviratininkams. Smagu skuosti palei bangų mūšą, žvelgiant į tikrą horizontą, pasinėrus į druskos ir jūržolių kvapus.

Galimas paįvairinimas savaitgalio ultra bėgimui – šeštadienį nubėgus viena kryptimi, sekmadienį parsirasti atgal. Jau šiemet Aidas Ardzijauskas žengė į tą pusę: išsimiegojęs Nidos gaisrinėje, užsimetė kuprinėlę ir grįžo į Klaipėdą bėgte.

Kam sėdėti apsitvėrus tvora, kai gali naudotis visu Lietuvos pajūriu?