Markai, pradėkim nuo klausimo: kaip
jūs save suvokiate?
Aš manau, kad aš savęs iki galo
nesuvokiu.
Kartą aš save suvokiau
devyniasdešimt pirmaisiais metais. Kai atsidūriau netikėtai Kaune, gindamas
paskutinį… Gindamas… Koks ten buvo gynimas? Priešais paskutinę vadinamąją
laisvą Lietuvos televizijos stotį Daukanto gatvėje netikėtai atsidūriau
minioje, nes norėjau pakeisti pranešėją, kuris angliškai skelbė: „SOS, pasaulio
tautos gelbėkite, čia – paskutinė laisva Lietuvos stotis!” Bet jis taip
miauksėjo tenai, kaip alkanas kačiukas, tai aš nusprendžiau, kad pasaulio
tautos nesupras nė velnio iš to, ką jis
kalba, ir aš pasisiūliau jį pakeisti. Nuėjau vienuolika kilometrų, nuo savo
užpustytų namų, buvo sausis, sniego – iki durų rankenų, automobiliai jokie
nevažiuoja. Nuėjau vienuolika kilometrų iki Kauno centro, nes nusprendžiau
pagelbėti, ten jau radau tūkstančius žmonių ir atsidūriau prieš tankus, kurie
snaudė gretimoje gatvėje. Jie nejudėjo, jie snaudė, vamzdžiai buvo tokie ilgi,
kad visa mano klasė būtų galėjusi ant vieno vamzdžio susėsti. Ir tada aš nuėjau
į viešbutį priešais, tada dar buvo automatai-telefonai su dviem kapeikomis, aš
įmečiau paskambinti į redakciją, sakau: „Jums reikia pakeisti pranešėją, ką jis
ten murma…? Niekas nieko nesupranta. Reikia normaliai angliškai kalbančio
žmogaus, jeigu jūs norite pasauliui pranešti, kad žūstate.” Bet jie jau buvo
suradę, tuo metu Kaune buvo tokia kalifornietė, ir aš išgirdau pagaliau
amerikietišką, pietinių Amerikos valstijų, platų, platų normalų tarimą, kur jau
man priminė šiek tiek Amerikos balsą, viskas buvo OK.
Ir tada aš nebegalėjau ištrūkti iš
tos minios. Buvo labai keista. Tokia Feliz — karnavalinė naktis.
Reiškia, nu tuoj, po valandos mes iškeliaujame visi į dangų iš čia… Hot-dogus
nešioja… Itališka muzika skamba, atidaryti restoranai, nors ir sutemo, nešioja
dešreles, ant popierinių lėkštučių, markitantės kaip iš Hugo „Vargdienių”, iš Prancūzijos
revoliucijos laikų: su prijuostėmis, bet striukes užsimetusios. Per pusnis –
dykai viską dalija: kavą, dešreles… Ir tuomet aš galvojau: OK, po valandos mes
iškeliaujame į dangų. Toks tankas, šešiasdešimt tonų, kuomet jis važiuoja
gatve, tai dzingsi visi servizai ir kandeliabrai namuose. Tai aš galvoju,
reikia užkąsti, išgerti: kas bus – tas bus. Bet aš nebegalėjau – atsidūriau
pirmose eilėse. Ir iš dešinės – močiutė tokia su berete, ji mane traukė prie
žemės, visą laiką traukė, iš kairės – berniūkštis, kokių dvylikos metų, ir aš
sugriebęs ranką bijau, kad aš jam per kietai spaudžiu. Ir negaliu eiti,
spaudžia į nugarą, aš neturiu kur dingti, reiškia. Aš jokio didvyrio nevaidinu,
aš paprasčiausiai neturiu kur dingti. Geriame kavą… laukiame tankų, aš galėjau
laisvai nusiplauti į tą viešbutį, priešais – viešbutis „Metropolis”, iš kurio
aš paskambinau, nes aš nenorėjau jokio didvyrio vaidinti, jokiu didvyriu būti. Ar
aš ten būčiau, ar nebūčiau, įvyktų tai, kas įvyktų. Bet… Bet aš ten išstovėjau
ligi galo, nes aš buvau pasigavęs tą patetiką, tą revoliucijos patosą ir tą,
kad… Nu negali jie prieš žmogų su dviem kapeikomis telefono automatui kišenėje,
jeigu jie paleidžia tankus, reiškia, jie yra velniškai neteisūs. Ir aš niekuomet
nemėgau, kad su manimi nėra argumentuotai diskutuojama, o man įrodinėjama brutalia jėga.
Tai aš ten išstovėjau ligi galo, ir
po to, po daugelio metų, aš supratau, kad tuomet aš pasitikrinau. Aš supratau,
ir po to kalbėdavau bičiuliams iš viso pasaulio: amerikiečiams,
kaliforniečiams, izraeliečiams, britams, vokiečiams: žmogus savęs iki galo
niekuomet nepažįsta ir tik kraštutinių išbandymų metu jis gali suvokti, ką jis
iš tikrųjų sugeba. Taikiame gyvenime jis per daug atsipalaidavęs, ir jį taip
mėto truputį į šalis – galbūt, bet jis savęs nepažįsta iš esmės. O ekstremalios
situacijos žmogų… Žmogui parodo, kas jis iš tikrųjų yra.
Ir tuomet aš supratau, kad šiaip tai
esu bailys, bet vienaip ar kitaip kažkur fronto linijoje galiu atsidurti, ir
ten aš nepasiduosiu. Jeigu aš taip nusprendžiu. Tai čia mano savigarba
nenukentėjo, ir po to aš supratau, kad labai svarbu tai išgyventi, todėl, kad
tu čia gyveni kelis gyvenimus, kurių normalūs žmonės kitose stabiliose šalyse
nepatiria. Jie taip ir nesužino visą gyvenimą, kas jie iš tikrųjų yra. Jie
savęs neišbando, taip prabėga metai, labai greitai bėga viskas.
Ir mane praturtino ta patirtis. Man
parodė, kad aš kažką galiu. Tai viena iš tokių vidinių tiesų. Egzistencinių
tiesų.
Šiais laikais pasaulyje kalbama apie
įvairias fake news. Iš tikrųjų – socialiniai tinklai, kuriuose kiekvienas, kas
nori, gali rašyti ką nori, ir jeigu tai yra organizuojama propaganda arba
ideologija, arba su dideliais pinigais, gali rimtai pakenkti vienam
kandidatui bet kokių rinkimų metu, padėti kitam kandidatui. Va, Čekijoje įvyko
neseniai* rinkimai. Mokslų akademijos prezidentas ėjo prieš dabartinį Zemaną,
kuris yra promaskvietiškas. Ir tą oponentą šitą… profesorių, mokslų akademijos
prezidentą, sužlugdė melagingos žinios apie jį: kad jis buvęs KGB agentas, kad
jis turėjo visą haremą žmonų... Rinkėjai netikrina, ar tai tiesa, ar ne. Tą
akimirką jiems reikia. Viskas. O po taip ir sukasi visų pasąmonėje, ir tau
sužlugdo reitingus. Bet iš tikrųjų, mano akimis… Tiesa gali būti objektyvi, ir
yra aiškūs kriterijai jai įrodyti. Žurnalistikoje taip pat gali būti objektyvi
tiesa, grįsta liudininkų pasakojimu apie tą reiškinį, parodymų palyginimu kaip
detektyviniame tyrime.
Bet svarbiausios žmogui yra, kadangi
gyvenimas vis dėlto labai greitai prabėga, jį praturtinančios, jį atveriančios,
jį nušviečiančios tiesos. Tik čia aš neskubu prie religijos. Religija yra tokia
pat fake news: daug dievų, pagonybė, krikščionybė, tas pats judaizmas... Jeigu
tai pateikiama masėms. Kartais tai yra tiesiog fake news protiškai neįgaliems.
Vertinga tik tai, kas atlaiko tavo griežtą analizę, nes tu negali būti šiuolaikinis
išsilavinęs žmogus ir dorai sau sakyti, kad yra Dievas. Toks žmogus galbūt mirs
abejodamas. Nes tai nėra įrodoma. Aš save apibūdinu kaip agnostiką. Tai –
nepažinu.
Man vertingiausios tos tiesos,
kurios mane praturtina. Ir jos nėra pigios. Jos — tos, kurios sukrečia. Tos,
kurios atveria akis, tos, kurios tave keičia. Tokios man yra pačios
vertingiausios tiesos. Jas tu gali perleisti per save, jos tave ugdo kaip
asmenybę, jos tave praturtina kaip žmogų. Tai yra labai subjektyvu ir… Istorija
parodė, kad čia taip pat slypi daugybė apgavysčių. Galinga propaganda gali
įkalbėti milijonams, kad juos tai praturtina tai, ką sako koks nors fiureris iš
tribūnos, ar ne? Arba vadukas. Arba apsišaukėlis mesijas bet koks. Bet žmogus…
jeigu jis turi gyvenimo patirties, jeigu jis yra sąžiningas su savimi, jeigu
jis yra išsilavinęs, tai jis gali susitikrinti viduje, atskirti pelus nuo
grūdų: kas yra iliuzijos, kas yra saldus melas, komfortabilus galbūt, bet
melas. Kas svaigina kaip bambalis ant tuščio skrandžio, o kas yra taurus
gėrimas. Ir kas etiškai moraliai, estetiškai teisinga.
Žinot, aš stebiuosi, kad kalbėdamas
apie tai, kaip save suvokiate, jūs nepaminėjote esąs rašytojas.
Aš – rašytojas, aš – dešimties,
devynių knygų autorius, dabar rašau dešimtą. Taip, tai viena iš mano tapatybių.
Aš taip pat esu, buvau futbolininkas, buvau boksininkas, aš esu šeimos tėvas,
aš turiu šunį ir esu savo šuns mylėtojas. Turiu daugybę tapatybių. Aš esu
žydas, aš esu lietuvis, aš esu daug kas. Bet efektyviausia mano esatis, mane
labiausiai praturtinanti, yra mano santykis su pasauliu kaip menininko. Kaip
rašytojo. Kaip žmogaus, kuris ieško tikslaus įžodinimo savo emocijoms. Ir kad
tas įžodinimas komunikuotų.
Kaip jūs žinote, kad esate
rašytojas?
Kaip rašytojas, aš kiekvieną kartą sau turiu įrodinėti, kad aš rašytojas, ir man kiekvieną kartą atrodo, kad aš – joks rašytojas, kad aš nieko nemoku, nieko nesugebu. Kuomet aš sėdžiu apžlibęs prie tuščio kompiuterio ekrano. Bet kuomet man pavyksta tiksliai pagauti ant kabliuko emociją, kai pavyksta tiksliai pavaizduoti praeivį arba atvirkščiai, labai reikšmingą personažą, kažkaip tipizuoti, išvystyti jį kažkokioje situacijoje, tuomet aš savimi didžiuojuosi. Tuomet aš pajuntu, kad aš vis dėlto rašytojas. Ir banguoja šitai. Bet tokia mano efektyviausia, aš manau, būsena.
Taip pat aš atrandu, kad gali būti
labai dėkingos būsenos, grįžtant į vaikystę, prisimindamas filmų dainas, kurios
atrodo kaip prarastas rojus, vaikystės filmų. Viena iš tų dainų yra apie poną
420, iš indų filmo. „Ponas 420”, buvo
toks indų filmas šeštąjį dešimtmetį, kuriame toks klajūnas fantastiškai
dainavo: „Aš, mano kelnės... Mano batai japoniški, mano kelnės angliškos...“
Ir kaip tėvas, kaip senelis... Aš
jau turiu anūkę Kanarų salose. Ji yra įsitikinusi, kad yra princesė. Visuomet,
atėjusi į supermarketą, sako kasininkei: „Atsiprašau, aš – princesė, bet
pamiršau namuose karūną.” Ir ji išeina su maišu bananų… Nes visi susižavi. Toks
tęstinumas, sugrįžimas į savo paties vaikystę, jausmų atgaivinimas man taip pat
yra be galo svarbus. Ir vis dėlto, aš pats sau efektyviausias esu būdamas
rašytojas.
Kaip jūs suprantate, kad parašytas
tekstas yra jūsų?
Iš to, kad aš niekur sau nesumelavau
ir iš to, kad ten mano charakteris, net jeigu aš ne save vaizduoju, stiliuje
charakteris yra. Tu ironiškas, tu žaismingas, be to tu negali. Ir taip tu
padarai tą tekstą. Jeigu stilius yra tavęs, tavo esmės atspindys, ir jeigu jis
tenkina, jeigu jis atitinka, tau ne gėda prieš geriausius pasaulinės
literatūros kanonus, kuriuos esi sugėręs nuo žalios jaunystės. Tuomet susivoki,
tampi pats sau vertingas.
Vėliau be galo svarbus dalykas, kai
pamatai, kad komunikacija pavyko. Paskutinę knygą aš pristatinėjau ir
naktiniuose klubuose, ir tarp profesorių Vytauto Didžiojo universitete:
profesorius Aleksandravičius, filosofijos profesoriai, kultūros istorijos ir t.
t. Absoliučiai skirtingi žmonės. Aš jaučiau, kad išreiškiu save lygiai taip,
kaip tikėjausi. Kai pastebiu žmonių veidų išraiškas, be žodžių suprantu, kad
juos paveikė.
Tas pats – ir dramaturgui teatre.
Kažkada parašiau pjesę „Mažasis Paryžius”, atsisėdau už visų nugarų, Kauno
dramos teatre, Ir jie juokėsi ten, kur man buvo juokinga, ir išvysdavau ašarą –
tai man buvo triumfas, ten, kur man buvo tragiška. Tai yra… Tai tave sulieja su
žmonija labiau negu bet kokia partija, bet koks politinis dalyvavimas, kuris
dažnai yra savęs apgavystė.
Man didžiulę reikšmę turėjo kažkada
matytas Bertolučio filmas „Konformistas”. Apie žmogų, kuris ieško savęs,
pritapdamas prie visų. Labai meistriškas filmas septintojo dešimtmečio… Degraduojanti
grafienė, mieganti su savo šuniukais lovoje, jo motina, jam dėl jos gėda, bet
jis bando pritapti, jis pritampa prie fašistų. Po to, 1945 metais, kai jau
karia Musolinį, neša jo nukirstą galvą, jis šaukia: „Gaudykite, fašistas!“ —
ant to žmogaus, kurį pats atvedė į fašistų partiją. „Pederastas!”, — vėl jis
bando prie kažko pritapti. Jis nori būti „tarp“, jis bijo būti savimi. Jis bijo
prisipažinti, kas jis yra, o po to ieškoti savo vietos gyvenime.
Ar pasitaiko, kad skaitote ne savo
parašytą tekstą ir galvojate: „O, čia gi mano mintys! Galėčiau rašyti taip pat, o gal dar ir geriau...“?
Aš… Kuomet aš skaitau didį tekstą…
Aš esu mažas, virpantis, nuogas absoliučiai nusižeminęs, nes aš pajuntu: „Nu
nieko sau… čia tai bent..!“ Tam tikrose vietose Dikenso originale (aš nuo
vaikystės kalbu angliškai), tam tikrose vietose kai kurių amerikiečių rašytojų,
tam tikrose vietose ar poezijoje rusų sidabrinio amžiaus literatūros taip
pasijusdavau, bet jaunystėje aš visuomet jausdavau, kad ir aš taip galiu. Arba
kada nors galėsiu. Dirbant su lietuviška medžiaga, man tenka daryti nemažą
kompromisų, bet stengiuosi išvairuoti, išlaikyti savigarbą kaip autorius, ir…
Stengiuosi, ir kai man pavyksta, aš laikau, kad tai mano toks… retorinis,
leksinis žygdarbis. Nes aš radau, parinkau tam tikrus žodžius, kurie
nesuprastino, kurie buvo tikslūs, kurie gerai nuskambėjo, kurie buvo ritmiški,
kurie įtilpo į pasažo ritmą, efektyviai nuskambėjo. Tai yra milžiniškas darbas.
To prakaito, žinoma, niekas nejaučia ir jo neturi justi. Negali justi, viskas
turi atrodyti… lengva, žaisminga, juokas pro ašaras, skaidru, bet ir gilu. Tai
yra milžiniškas darbas, kuris visuomet lieka už kulisų niekam nepastebimas. Nes
tik rezultatas visus pasiekia.
Kokią reikšmę rašant jums turi
kūnas?
Kūnas yra mano transportas. Mano
transportas. Apskritai, gyvenime, kūnas yra transportas. Kur jis tave transportuoja?
Velniai žino. Kartais tu jį vairuoji, kartais jis tave vairuoja.
Bet…Rašymas yra labai sunkus fizinis
darbas. Mano žmona yra baigusi medicinos akademiją, ji vieną kartą aiškino,
kiek aš sudeginu kalorijų. Ji surado kažkokį būdą nustatyti, kad tai – tas pats,
kaip pjautum malkas. Ir nežinau, kelis kubus ar sunkvežimį pripjautum malkų
prie poros puslapių. Tu tiek kartoji, kartoji, susigrąžini tas situacijas, vėl
sekinančiai grįžti prie jų, kol pagaliau pagauni, kad būtų ir lengva, ir
tikslu, ir žavu, ir negailestinga tiesa. Kokią tu ją jauti. Brutali tiesa ir
kad nebūtų banalybių. Kad nebūtų vadinamos literatūrščinos, literatūriškumo, nes
tai turi būti šviežia. Neturi būti kartojami stereotipai, frazės, metaforos.
Tik tai, kas per save perleista...
Ir šiuolaikinis mokslas teigia, kad
daugiausia energijos, jei sulygintume įvairių organų masę, suvartoja smegenys...
Ar esate mąstęs apie kūniškąjį aspektą rašant? Juk kūnas gali trukdyti kūrybai,
kai blogai jaučiatės, arba padėti, kai yra priešingai.
Absoliučiai. Tai yra be galo svarbu,
ir rašydamas – tokia mano patirtis – tu turi laikytis disciplinos kaip karo
žygyje. Ir tai labai sunku. Turi žinoti, kada valgai, kiek valgai, kiek miegi,
kada atsikeli, kada užsiimi fiziškai. Man būtina išeiti pasivaikščioti su savo
aviganiu. Na, pasivaikščiojimai, pabėgiojimai,
kad įveikčiau nemaža kilometrų su kalnais, su kliūtimis. Bet reikia taip
labai gudriai reguliuoti, lyg būtum pats savo daktaras Aiskauda. Turi
nepersivalgyti, nes tada ima miegas, tada netenki energijos, iš pradžių tik
taip, kaip nuo kavos – pirmą pusvalandį gauni energijos, o po to… ima miegas,
ir smegenys tampa nešviežios.
Žodžiu, yra visokių meditacijų,
nežinau, ar tai dera vadinti meditacija – tokios atsipalaidavimo būsenos,
kurias būtina išmokti: klausantis tam tikros muzikos, išeinant į kitus
pasaulius, kad po to sugrįžęs pasijustum šviežias, gyvas, energingas. Va.
Neturi jausti amžiaus… Neturi jausti jokių ligų.
Kavinėje, kur aš dažnai
užkandžiauju, pardavėjos žino mano tokį juoką, kad aš saugau figūrą. Jokių
margarinų, jokių velniavų, jokių man neneškite kiaulienų, man nieko nereikia.
Natūralu, liesa. Taurė sauso gero vyno, raudono arba balto, galbūt tai nepatiks
ponui Karbauskiui, bet man patinka, man tai yra būtina. Esu gyvenęs Pietų Prancūzijoje,
ten įpratau maitintis ir suprantu, koks meniu atveria, leidžia atsiverti tavo
energijai. Bet gerti negalima. Galima taurę vyno išgerti prie pietų, bet gerti
negalima, nes prarandi skonį. Stipriau išgerti negalima, nes tada tau atrodo,
kad viskas OK – važiuoji, važiuoji, bet iš tikrųjų priskaldai malkų, jau
praradęs skonį. Negalima.
Dar – apie savą ir svetimą tekstą.
Juk teoriškai yra grėsmė, kad jūs savo romane įterpsite mintį iš kito kūrinio
ir atsitiks kaip Vysockio dainoje: „Вот
две строки — я гений, прочь сомненья, Даёшь восторги, лавры и цветы!“
Kaip esate tikras, kad tai – jūsų tekstas, jūsų mintis?
Atsitiktinių pasikartojimų gali
pasitaikyti, nes vienu metu pasaulyje gimsta nežinau kiek kūrinių. Daug, aš
pavyzdžiui, kai nusprendžiau rašyti vat šitą knygą, kur bus daug ispaniškos
autentikos, Kanarų salų, netikėtai aptikau, kad staiga rusų rašytojas Akuninas
ėmė mokytis ispanų kalbos… Toliau… Yra tokia fantastiška iš Karibų jūros salų
kilusi anglų rašytoja Zadie Smith. Ji aprašė kone tą patį viešbutį, kuriame aš
gyvenau Kanaruose, su baseinu, tokiu svarbiu mano knygoje. Yra tokių sutapimų,
supuolimų, bet ji yra labai gera rašytoja, aš ją labai gerbiu, ir skaičiau tą
jos apsakymą. Ką Akuninas parašys — nežinau, o jos apsakymą aš skaičiau. „Balti
dantys”, lietuvių kalba yra išverstas jos romanas.
Bet aš rašau tik tai, ką aš jaučiu.
Ir tai pasakau savaip. Ir matau savaip: mano dramos yra mano dramos. Ir aš joms
rasiu tokią kalbą. Rašau lietuviškai, kalba, kultūra diktuoja tam tikrą
pateikimo būdą. Rusiškai galbūt rašyčiau, aš vulgariai pasakysiu, kaip pradinių
klasių mokytojas. Rusiškai galbūt rašytum su daugiau daiktavardžių, lietuviškai
paieškai efektyvaus veiksmažodžio, ar ne? Angliškai vėl - labai kompaktiškas
ritmas, ten vienskiemeniai žodžiai, labai daug telpa į eilutę, todėl Šekspyras
toks galingas. Jo neįmanoma išversti, lietuviški žodžiai daugiaskiemeniai.
Daugiaskiemeniai. O pas jį ten — kiek pajėgta supakuoti į vieną posmą. Prasmių,
reikšmių. Tai va, yra kultūros ir kalbos specifika. Vis tiek bus originalu.
Aforizmas liks. Dabartinei knygai aš paėmiau Winstono Churchillio, beje,
aforizmą: „Istorija nesikartoja, bet ji kartais rimuojasi”. (Juokiasi)
Jis taip pajuokavo.
Aha. Ką jums reiškia žinoti, kad
gyvenimas yra baigtinis?
Man tai labai svarbu. Man tai
suteikia… Mes galime sužinoti būdami dvylikos metų, pamatę, kaip mūsų senelis
miršta, kad gyvenimas nėra amžinas. Tai sukrečia, bet tai dar nėra tas pats,
kas suvokti, pajusti savo mirtingumą. Tai suteikia labai didelės reikšmės
gyvenimo akimirkai, kad ji gali būti iš tikrųjų nepakartojama, kad gyvenimas
yra kelionė su bilietu į vieną pusę…
Vat, jeigu esi netikintis… tai yra
nereligingas, nes tikėti tu gali, kad traukinys išvyksta šeštą valandą iš
geležinkelio stoties. Ta prasme, jeigu tu esi religingas, gali guostis tam
tikrais sentimentais arba išgyvenimais, arba istorijomis… pasažais iš religinių
raštų, bet... Aš nieko aklai negaliu priimti, ir man visa tai — pigoki sentimentai.
Tuomet supranti, kad turi būti
stoiškas, turi mokėti džiaugtis gyvenimo dovana. Gyvenimo valandos, metai,
dešimtmečiai pralekia kaip akimirka, viskas prabėga kaip akimirka. Be to, gyvenimo antroje pusėje: kaip multiplikaciniame filme — laikas greitėja. Tu
tampi toksai… Čarlis Čaplinas begarsiame filme. Jis bėga greitais žingsneliais.
Susitinki bendramokslį — viešpatie, jis jau žilas. Pats savęs nematai, kad jau
pražilai.
Tai vienintelė išvada — turi būti
stoiškas, kaip senovės graikai, kaip Seneka. Pažvelgti į akis tiesai, kaip
Hamletas — kaukolei, ir taip išbandyti savo dvasią.
Užsiminėte, kad itin svarbu
autentiškai suvokti mirtingumą, ne vien tik sužinoti apie mirtį per senelio
laidotuves. Ar prisimenate, kada esate tai patyręs?
Mano dabar priešpaskutiniame romane,
„Aš sėdėjau Stalinui ant kelių”, rašiau apie mažą berniuką, kuris laimi
sąjunginį konkursą ir patenka į fotosesiją su draugu Stalinu, jam ant kelių.
Diktatoriai mėgsta fotografuotis su vaikais... Ten tą istoriją pasakoja
vyriškis, bundantis nuo anestezijos moderniose klinikose du tūkstančiai
penkioliktais metais. Aplinkui laksto visi tie klinikų aristokratų klanai,
kardiochirurgai su šlipsais ir krakmolytais chalačiukais, ir seselės, sanitarės
su savo folkloru: „Šeimininkė mūsų, pilna rūra blusų...“ Kefyrą tau pilsto iš virdulio, penktojo
dešimtmečio virdulio. Industrinės klinikos. O jis, reiškia, bunda iš
anestezijos...
Aš patyriau širdies operaciją ir…
Tai man pademonstravo… Teko pagalvoti apie tai, kad mes, dauguma dabarties
žmonių, turime prabangą filosofuoti. Mūsų proseneliai, seneliai, netgi tėvai
tokios prabangos — dauguma jų —absoliuti dauguma tokios prabangos neturėjo. Jie
žūdavo apkasuose, koncentracijos stovyklose, kaip musės krisdavo. Jokių
filosofijų apie gyvenimą, apie mirtį… Jie gyveno serijiniame mirties
konvejeryje, žmogus prasimerkdavo ir vėl užsimerkdavo, ir viskas — gyvenimo
nėra. Nes daugybė mirė visiškai jauni. Paaugliai, vaikai masiškai mirė. Bet
antra vertus, kas ta gyvenimo trukmė? Tai labai santykinis dalykas, viskas
tikriausiai priklauso nuo gyvenimo kokybės, ir kaip tu gyvenimo kokybę
supranti. Kaip tu supranti savo akimirkų kokybę, savo bendravimo kokybę. Tai ir
yra tavo gyvenimas. Šitai suvokti irgi yra prabanga.
Žmonės, priklausantys
intelektualams, inteligentams, tarkime, stipriai viduriniajai klasei, nekovoja
dėl skardinės pomidorų ir dėl dviejų eurų prie pensijos… Senovės Romoje buvo
taip pat. Kas filosofuodavo? Patricijai. O apatinės klasės… Braukdavo prakaitą
laukuose arba vergaudavo, ir aš nežinau, kiek jiems, kitų klasių, kitų
visuomenės grupių žmonėms, reiškė jų gyvenimas. Ir aš suprantu, man atrodo, kad
aš suprantu, kodėl kalėjimuose žmonės nusižudo. Nusižudo, nes kartais gyvenimas
yra toks nepakeliamas, kad tu jo nenori. Nėra gyvenimo, jo kokybės negali būti
kalėjimuose… Ir armijose jo negali būti… Toks gyvenimas nėra brangus.
Kai kas ypač pabrėžia skirtį tarp
buvimo gyvam ir gyvenimo. Gali būti gyvas, bet negyventi.
Absoliučiai teisinga. Musė yra gyva,
bet ar jinai gyvena taip, kaip mes įsivaizduojame gyvenimą? Žmogus gali gyventi
panašiai kaip musė: totalitarinėse santvarkose, nepakeliamomis sąlygomis. Jeigu
jis išsaugo kokį nors idealą, už kurį kovojo, kurio siekia, tai šita žmogiška
dimensija teikia jo gyvenimui kokybę. Bet jeigu jisai gyvena tik iš būtinybės,
tuomet… tuomet jo gyvenimas jam pačiam nėra labai vertingas.
Jeigu būdamas gyvas nebūtinai
gyveni, tai tęsdami tokią logiką galime teigti, kad gyvenimas nebūtinai
baigiasi nutrūkus gyvybei.
Aš dabar jau nebesu linkęs tikėti
visokių prisikėlusių žmonių pasakojimais. Kaip jis ėjo kažkokiu tuneliu į
šviesą. Nei religijomis, nei praktikomis, kurios neva atveria kažkokį amžiną
buvimą. Aš į visą tai žiūriu skeptiškai, manau, kad tai daugiau mažiau saldi
paguoda, kad dauguma žmonių bijos tiesos. O tiesa yra ta, kad gyvenimas yra
bilietas į vieną pusę, ir kad maždaug per dešimt metų po tavo mirties net ir
tavo kaulai sudūla.
Kaulai sudūla, žmogus nebegyvas,
aišku. Bet gal jo gyvenimas tęsiasi? Kitų atmintyje...
Taip, taip.
Sako: „Man jo - nebėra, nors ir
gyvas, nes buvęs-nebuvęs. O kaimynas, va — miręs, bet gyvena, nes kasdien
prisimenu...“
Aš turėjau ir šitą iliuziją.
Pagalvojau, ar dabar rūpi Mocartui, kad koncertų salėse grojami jo kūriniai?
Jis labai jaunas mirė. Mėgdavo išgerti, vaikydavosi paskui kiekvieną ryškesnį
sijoną ir labai jaunas mirė. Jo muzika skamba… Bet jam pačiam, jo mirties
akimirką, ar tai turėjo reikšmės? Aš manau, kad — jokios. Šekspyrui? Šekspyro
paskaitykite testamentą. Na, neįtikėtiną depresiją keliantis testamentas. „Lovą
iš trečio aukšto aš palieku savo buvusiai žmonai, lovą iš antro — tai…“ Kaip
jis jautėsi savo paskutinėmis akimirkomis, didžiausių pasaulyje dramų, komedijų
kūrėjas! Net ir kaulų neliko, jo dulkėms — nei šilta, nei šalta, kad dabar jis
vaidinamas Londone, Rusijoje arba Lotynų Amerikoje. Taip, tai yra negailestinga
tiesa.
Didesnė tiesa būtų, kad gyvenimas
yra sapnas, kad gyvenimas yra iliuzija, bet ji turi būti prašmatni, spindinti.
Reikia gyventi taip, kad ji būtų graži, kad ji būtų turtinga įspūdžių. Taip,
norisi, kad žmonės tave prisimintų geruoju, norisi, kad jie juoktųsi ir verktų,
kad jaustų, jog tu alsuoji, po to, kai tavęs jau nebus, skaitydami arba
stovėdami priešais kažkokį tavo kūrinį. Bet tai nieko jau bendro neturi su tuo
transportu, kuris tave išvežė… Tai – žmonijos turtai. Tu prisidėjai, OK, jeigu
tą supranti savo paskutinėmis akimirkomis, moraliai tu gali būti patenkintas.
Tai padeda, tai gali padėti kenčiant skausmus, esant depresijoje ar visų
paliktam. Jeigu gali savimi didžiuotis ir savęs neišdavei, tomis blaivesnėmis
akimirkomis, kai tavęs nedrasko skausmai. Ko gero — tai labai daug, bet tik kol
transportas veikia.
Vardas – kas kita nei transportas.
Bet kad grįžome prie kūniškumo, pasakykite, ar jums rūpi, kas po mirties nutiks
su jūsų palaikais?
Dabar, kol aš sugebu įsivaizduoti,
žinoma, man nebūtų linksma, jeigu mane, kaip tą amerikiečių kareivį, Irake
žuvusį, už kojos po visą miestą valkiotų islamistai, islamo fašistai šitie.
Tai, aš manau, kad to kareivio tėvams žiauriai turėjo visa tai atrodyti. Ir
žinoma, jam pačiam, kol jis dar buvo gyvas, turėjo būti žiauru... Yra tam tikri
žmonijos ritualai, kurie turi prasmės. Žmonių, gyvųjų santykis su palaikais.
Jau išėjusiais. Ir žmonija ne veltui juos susikūrė. Ir tai parodo civilizacijos
ir kultūros lygį. Ir aptinkama, kad kažkokie neandertaliečiai ar dar anksčiau
už juos, pirmykščiai dar nežmonės, jau turėjo laidojimo apeigas, tai įrodo, kad
jie jau turėjo kultūrą. Randa visokių įrodymų, ritualinių atributų, buvusių
prieš daugelį metų. Bet mums visą mūsų kančią arba prasmę suteikia tik ta mūsų
sąmonė, kuri mums švyti, dega, kol esam gyvi.
Dėl kūno atsakėte. O kaip – dėl
vardo? Marko Zingerio vardas, ko gero, išliks ilgiau nei kūnas... Ar jums tai
rūpi?
Šiuo metu asmuo, kuris su pačiu
kalba, yra pilnas ambicijų, vilčių, iliuzijų, siekių, troškimų, ir šitam
asmeniui, kurio transportas kol kas veikia be priekaištų, tai rūpi. Tai rūpi
dėl vaikų, dėl palikuonių, nes norisi, kad ir jie turėtų kokybišką gyvenimą.
Vienas iš kokybiško gyvenimo elementų yra turėjimas kažkokio modelio. Jeigu tau
protėvis sugeba nubrėžti kryptį, ir ta kryptis yra išbandyta, tu gali išplaukti
į atvirą jūrą, tu turi moralinį kompasą, tu turi siekiamybę. O po to, kur tave
nuneš srovės – jau tavo likimo reikalas, bet pasąmonėje lieka modelis. Todėl
dėl vaikų, dėl šeimos dabartiniam man rūpi, nes esu ambicingas žmogus, noriu
daryti poveikį, ir tikiuosi jį darau, poveikį visuomenei, poveikį tiems
žmonėms, kuriuos aš gerbiu, poveikį artimiesiems. Noriu atsiskleisti ne kaip
neblogus honorarus gaunantis, efektingai funkcionuojantis rašytojas, šuns
vedžiotojas, savo žmonos vyras, bet iš minkštosios pusės – iš nuogos pusės, iš
žmoniškos, netikėtos pusės. Ir noriu, kad tai paįvairintų, padidintų, pagilintų
jų pačių žmogiškumą ir žmoniškumą. Tai pajėgia tik menas ir meno efektas,
nepaisantis jokių autoritetų, kalbantis tik grožį ir tiesą.
Man rūpi... Nu ką, „Zingeris“ buvo
siuvimo mašina… Devyniasdešimt pirmaisiais metais, vienas iš mano brolio rinkiminių
lapelių buvo nufotografuota siuvimo mašina „Singer & Co” ir parašas:
„Patikimas, kaip siuvimo mašina.” Tuos rinkimus jis laimėjo.
O anų Zingerių... Ten buvo
milijonierius Paris Zingeris, kuris vedė Isadorą Duncan. Jis turėjo pilį Pietų
Prancūzijoje. Po to Isadora Dunkan buvo rusų poeto Jesenino žmona. Zingerio
atradimas buvo, ano Zingerio, iš devynioliktojo amžiaus vidurio, kad siūlą
galima įverti į adatą iš kitos pusės. Viskas! Kaip ir Kolumbo kiaušinis.
Karalius jam liepė pastatyti kiaušinį. Jis paėmė jį, sukiužino, ir – stovi. O
niekas negalvoja taip, visi šokinėja aplinkui. Tai drąsus veiksmas arba
išradingas ėjimas. Tai… Kiek anam Zingeriui iš XIX amžiaus rūpi, kad pusė
pasaulio, nuo Lotynų Amerikos džiunglių iki Lietuvos kaimo, naudojasi jo siuvamąja
mašina? Bet jo vaikams tai buvo garbinga turbūt, reikšminga, prasminga…
O kas liks po jūsų?
Kaip sakiau, jeigu transportas
išlaikys, tai aš tikiuosi, kad mano knygos bus labai įdomios.
Aš, beje, dar užsiimu ir muziejine
veikla. Praėjusių metų pabaigoje atidariau muziejų. Tai dabar tas žmogus,
kurio vardo muziejus yra Vilniuje, atsidūrė ant Lietuvos pašto ženklo,
išleidžiamo Lietuvos šimtmečiui. Aš tai padariau, jo vardo muziejų, jis gyvena
Bostone, tai yra dailininkas...
Taip, žinoma, Samuelis Bakas.
Aš taip padariau todėl, kad jam
pažadėjau viename Bostono restorane, vienuoliktais metais. Restoranas vadinosi
„Vualis” - „La Voile”. Jam pasakiau: „Tu turėsi Vilniuje muziejų”. Tai buvo beprotiškai sunku, neįmanoma beveik,
bet jeigu pažadėjau, aš turiu padaryti. Ir jis turi Vilniuje muziejų. Po to –
visi aidai, raibuliai, šimtai žmonių edukacinėse ekskursijose, tiesioginis
ryšys tarp Lietuvos žiūrovų ir jo studijos Bostone, ordinas, pašto ženklas...
Tikiuosi, kad tai yra ir mano garbės žodžio, duoto prie taurės gero vyno,
pasekmė. (Juokiasi)
Dabar aš noriu paklausinėti jus apie
romaną „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“..
Gerai. Aš, matai, ką tik** – iš
Teksaso, skridau su Skandinavijos oro linijom ir, čia dar viena įdomi
asociacija prie visko, žinai, skrisdamas į Bostoną iš Vilniaus aš žiūrėjau
norvegų ar švedų inscenizaciją Knuto Hamsuno romano, kurį aš kažkada garbinau
jaunystėje, romano „Viktorija“, tai XX amžiaus pradžios romanas.
Taip, taip.
Ir aš apstulbau, kokia ten jėga ir
aistra yra, supranti. O tai, kas mūsų laikais tampa kontroversiška, kad jis
buvo nacių kolaborantas ir jis buvo gi Hitlerio garbintojas, ir genialus
rašytojas. Aš pamačiau šitą filmą – „Viktorija“ – nu kokie charakteriai,
supranti, koks šampanas po ledu, liepsna po ledu... Hemingvėjus mokėsi iš jo.
Va tas va po ledu, dar neišsakyta, ta represuota meilė vieno kitam –
malūnininko sūnaus ir dvarininko dukters – ir tragiška šitos klasės baigtis,
kai tėvas išeina iš proto ir sudegina ten visą dvarą ir visas nuotraukas, dukra
miršta nuo džiovos, nes jie faktiškai negali susituokti. Melagingos visuomenės
konvencijos, visi įsitikinimai, vyravę tuo laiku, yra melagingi. Ir ta aistra
visą laiką pristabdyta, kaip liepsna po ledu. Ir faktiškai tas romanas, aš
pajutau žiūrėdamas SAS avialinijose šito romano ekranizaciją, tai buvo
autofikcija.
Knutas Hamsunas, kaip ir romaną
„Badas“, rašė apie save. Tai čia kita dilema su grožine literatūra: kiek tu
savęs tikro įdedi, ir kiek tas tikrumas padeda romano jėgai. Tikrumas
nesumeluotas, beveik dokumentinis. Tas man buvo labai įdomu.
Ir kai kurie XX amžiaus pradžios
maištininkai prieš konformizmą vėliau tapo fašistais, kai kurie vėliau tapo
bolševikais, ir man tai kelia trečią klausimą: genijaus reikšmė visuomeniniam
gyvenimui. Visuomeniniam gyvenimui, reiškia, kiek jisai pasiduoda ideologijoms,
kiek jisai panaudoja savo vardą, kurį pelnė kaip knygų autorius, po to
politiniams dalykams. Ir, žinai, Hamsuno knygas, jo fantastiškas knygas po karo
norvegai mėtė per tvorą atgal jam į sodą. Jis, Hitleriui jau nusinuodijus, jam
parašė apologiją, gegužės mėnesį 1945 metų jis jam parašė apologinį straipsnį,
nu, dėl jo mirties ir visa kita, jis ta hitlerizmo religija nenustojo tikėt,
demokratija jam reiškė melą ir konvencijas melagingas, veidmainiavimą, tas
labai įdomu. Čia nėra galutinio atsakymo ir šiandien.
Ir šiandien, supranti,
pasikartoja... Istorija, Marksas sakė, „pasikartoja kaip farsas“. Istorija
pasikartoja dažnai ir kaip karikatūra. Tas yra labai įdomu.
Tai kas karikatūriška dabar kartojasi?
Viskas. Karikatūriškai kartojasi
populizmas. Jeigu tu paklausysi Hitlerio kalbas „Siemenso“ arenoje, net ne
„Siemenso“ arenoje, „Siemenso“ arena yra Vilniuje, bet jeigu tu paimsi
Vokietiją, „Siemenso“ fabrikus, Hitleris išrinktas kancleriu, jis atvyksta ir
kreipiasi į proletariatą kokiais žodžiais? (Juokiasi)
Atpažinsi atgarsius šitų visų fragmentų ir gabalų visokių populistų, kurie
dabar renkami į Europos Parlamentą, į visų šalių parlamentus, retorikoje.
Aš manau, kad nusibluznija į šitą pusę ir mūsų valstiečiai kartais, bet jie iš
nežinojimo, nes jie nekaltai... Jų protas yra „nearti dirvonai“, kalbant jų
kalba. Rusiškai kalbant – неподнятая целина, lietuviškai sakom – skaistus ir
nekaltas, žinai, ir jie bluznija
nežinodami ką, labai dažnai. Tai va. Tai, žinai, šitie visi pasikartojimai
kartais labai karikatūriški. Kai jis visą naciją norėjo aprengti vienodais ten
dzūkų drabužiais, Karbauskis. Va tas visas naivus, primityvus, etnocentriškas ir
totalitarinis mąstymas. Jis aprengtų ir Lietuvos gruzinus dzūkų drabužiais,
Lietuvos ukrainiečius, Lietuvos žydus – bet ką. Tai, nu, toks, žinai... Ir tas
etnocentrizmas, tarp kitko, lietuviškai visuomenei labai kenkia. Nors tai yra
vienintelė faktiška ideologinė ašis, kuri subūrė tautą prieš karą, nuo Kudirkos
laikų ir dar anksčiau, nes liberalizmas, labai apgailestaudamas turiu
konstatuoti, buvo labai silpnas Lietuvoj. Buvo toks maištininkas ir
anarchistas, man labai simpatiškas, Herbačiauskas Kaune.
Anam Kaune?
Anam Kaune, kuris buvo sostinė. Aš
pats iš Kauno kilęs, todėl aš prisimenu. Kuris šūkaudavo galbūt išgėręs, galbūt
ne: „Tautos mėgsta uliavoti, bet jų genijai jeremijošiškai vaitoja.“ Individas,
ypač jeigu jis kažkuo apdovanotas, yra visuomet opozicijoje daugumai.
Tai, supranti, lietuviška visuomenė
dėl trumpo vystymosi laikotarpio, savo trumpo atkutimo ir labai trumpo kultūros
laikotarpio (man atrodo, dar nebuvo žodžio „nervai“ XX amžiaus pradžioje
lietuvių kalboj, o „trusikų“ ligi
šiol nėra). Tai kažkada Šaltenis yra pastebėjęs, bet reikalai nepasitaisė
nuo to laiko, kai jis pastebėjo aštuntam dešimtmety ar kažkada, tai čia
susiję ir su tuo, kad silpnai išvystyta vadinamoji funkcinė kalba,
silpna valstybingumo istorija. Bet, nu, yra kaip
yra. Tai didelio pasirinkimo, kuris visus mobilizuotų, alternatyvos
etnocentrizmui nelabai turime, nes liberalizmas dar neišbandytas, jis per daug
inteligentiškas. Inteligentai yra bejėgiška sauja šiais laikais. Gal kaip
trisdešimtais metais Vokietijoje buvo bejėgiška saujelė, Rusijoje Stalino
laikais jų buvo bejėgiška saujelė. Ten jų buvo daugiau, didelėse visuomenėse jų
daugiau, bet ką jie gali?
Tai žinai, tokios dilemos man yra
labai įdomios, šitie visi aidai, šitos visos karikatūros. Žinai, politika yra antra
mūsų gyvenimo nelaimė. Pirmoji mūsų gyvenimo nelaimė – kad mes gimstame tam, jog
mirtume. Tai reiškia, esminiai ir fundamentalūs yra egzistenciniai klausimai.
Ir ta prasme aš esu pavėlavęs egzistencialistas. Šitoje knygoje taip pat – „Aš
sėdėjau Stalinui ant kelių“. Tai egzistencialistinė knyga faktiškai, mažai kas
šitą pastebi, nes nuklysta į tą, ką aš vaizduoju ir taip toliau, bet iš esmės:
kas pagimdė tą visą vaizdavimą ir motorą kas užvedė visą? Ogi žmogaus mirties
baimė, o jau po to ten – Stalinas, žaidimai visokie, kultūra, visokie
personažai, klasės draugai, bet viso to nebūtų, jeigu veikėjas nesuprastų, kad
šitas „filmas“ baigiasi. Ir ką tu gali iš jo pasiimt, ką tu gali pamatyt šitoj
šviesoj?
Tai čia jūsų būdas apie tai mąstyti?
Tai čia mano būdas apie tai mąstyti.
Tada dar gal buvo kitas būdas. Matai, kas yra: prieš tave dabar sėdi ne
rašytojas, prieš tave sėdi pavargęs žmogus, bandantis parašyti dar vieną knygą
lietuviškomis ekonominėmis ir kultūrinėmis sąlygomis, kurios yra gana skurdžios
ir priešiškos kūrybai. Noriu parašyti ambicingą knygą, nes šito aš negaliu
ištrint iš savo charakterio. Aš esu kitoks žmogus, kai rašau. Tas vynas
išgaravęs, tu dabar beldi krumpliais į tuščią amforą, į tuščią ąsotį, vynas
išgaravęs. Jeigu būtų vynas neišgaravęs, aš dar pakalbėčiau ir kitaip, bet
dabar aš kalbu tai, ką aš iš inercijos galiu pasakyt.
Gražu. Ten bus tekstas iš to vyno. O
dabar pasirašykite man, prašau, romaną „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių", ir
tada mes pasikalbėsim apie jį.
Tai taip, taip. (Rašo
dedikaciją.) Kadangi muziejuj man priskiepijo tokį bjaurų įprotį viską datuoti...
Gerai, visada naudinga datuoti.
Nuostabu! Labai džiaugiuosi. Ačiū. Tai, Markai, ką jūs naujo supratot apie
gyvenimo baigtinumą, parašęs šitą knygą?
Su šita knyga aš norėjau, vienas
dalykas, suvokti žmogaus gyvenimo vertę toje šviesoje, kuri parodo, kad viskas
yra iliuzija ir kad viskas yra bilietas į vieną pusę, kad viskas yra labai
trapu ir trumpa, laikina, bet taip pat aš norėjau – visiškai priešingas dalykas
– aš norėjau atsisveikinti su XX amžium, aš norėjau jį pabučiuoti į kaktą,
pasakyti: „Thank you very much ir goodbye, ir eik po velnių.“ Atsikratyti
to praeities balasto ir pasitikti naujo amžiaus iššūkius. Bet aš žiūriu, kad
naujas amžius karikatūriškai kartoja praėjusį.
Tai baisi problema. Žinokit, aš
neseniai tai patyriau, atsidūręs vietoje, kurioje nėra nieko iš XX amžiaus. Ir tai
suvokęs, pajutau tokį didelį malonumą! Nes šiaip jis mane visur persekioja,
kiekvienoj vietoj. Labai labai sunku rasti tokią aplinką, kur nebūtų nieko iš
ten.
Žinai, aš ką tik – iš Teksaso, prieš
dvi dienas aš iš ten parskridau. Dabar ir Lietuvoj Teksasas pagal klimatą, bet
ten yra Amazonija ir Teksasas vienoj vietoj, ten laimingos tik papūgos. Nes kai
37 laipsniai lauke, o naktį – tropinės liūtys, tai iš ryto viskas garuoja į
viršų, tu išeini į šiltnamį, kuriame gali tiktai čiulbėt papūgos ir nokt
ananasai. Europiečiui ten nėra kur dėtis. Praleidau Teksaso „šiltnamyje“ 8–9
dienas, Hiustone, aš ten dalyvavau muziejaus atidaryme.
Kokio muziejaus?
Samuelio Bako galerija ir Žmogaus
teisių galerija prie Hiustono Holokausto muziejaus.
Aišku.
Žmogaus teisių. Labai svarbu, kad jie
renka medžiagą iš viso pasaulio, jie mąsto globaliai, čia ne Lietuva, kur paplitusi
nesveika agurkų liga. Žinai, kai ant agurkų darže būna geltonos dėmės ant
žievės ir tokie jie būna kartūs kažkokie, velniai žino kokio skonio, tai čia –
parapijinis mąstymas. O ten yra globalus mąstymas. Ten bet kuriam Teksaso
parke, Hiustono parke išeini – visi Lotynų Amerikos lyderiai, žinai, biustai
bronziniai: Argentinos, Čilės – tų, kurie nešė šviesą į džiungles, tų, kurie
steigė indėnų vaikams mokyklas. Jiems žmonės pirmiausiai rūpi, viso pasaulio
vertingi žmonės pirmiausiai rūpinasi kitais žmonėmis. Tai žinai, ten yra toks
parkas prie pat to muziejaus, kuris vadinasi „Zaza“, taip kaprizingai truputį,
prancūziškai, paryžietiškai, jeigu imsim Paryžių tų laikų, kai jis buvo
menininkų Meka, „Zaza“, kaip Picasso meilužė buvo Kiki de Montparnasse, tai ten
viskas yra absoliučiai globalu.
Pavyzdžiui, Hiustono Holokausto
muziejus paėmė drugelio metaforą, o drugelis yra... buvo toks senas čekas,
kuris, suvarius žydų vaikus į koncentracijos stovyklą Theresienstadte, man
atrodo, ten suvežė visus žydų inteligentus ir kūrėjus. Tai buvo
Theresienstadtas, atseit specialios sąlygos, ten atvykdavo propagandos filmus
sukti, kaip jiems gerai tenai, nacių propaganda kūrė tokius filmus, bet jie
negaudavo beveik valgyti. Tiktai norėdami pasirodyti Tarptautinei Raudonojo Kryžiaus
delegacijai jie duodavo kaliniams papildomas porcijas. Tai žydų vaikams tas
senas čekas darė drugelius ant ratukų. Žinai, senovėj buvo tokie žaislai –
plasnoja medinis drugelis, stumi jį ant ratukų už pagaliuko. Jis juos gamino.
Nuo to laiko drugelis tapo viena iš humanistinės žmonijos metaforų. Peteliškė. Ją
Hiustono muziejuje naudoja visur: savo pakvietimuose, švietimui, dekoracijoms,
viduj lyja lietus iš drugelių...
Bet Nabokovas ne iš ten juos paėmė?
Nabokovas ne iš ten. Nabokovo aistra
buvo susijusi su jo tėvo orientalistinėmis ekspedicijomis. Nabokovas apie tai,
ko gero, neturėjo laiko pamąstyt.
Tai jie atidarė Žmogaus teisių
galeriją ir Semo Bako muziejų, antrą po Vilniaus. Pirmą aš čia įkūriau,
Vilniuje. Antrąjį atidarė Hiustonas. Ten
veikia galingos naftos kompanijos, „Shellas“ tenais, „Shello“ pinigų dalis eina
kultūrai, tegul mūsų oligarchai mokosi. Ir kokiai galingai kultūrai, 15
milijonų paaukoti tenais – standartinis dalykas. Tai Žmogaus teisių galerija,
prie Holokausto muziejaus yra natūrali, nes žydų istorija moko būti jautriam
bet kokiems žmogaus teisių pažeidimams visame pasaulyje ir bet kokios mažumos:
religinės, etninės, kultūrinės – bet kokios mažumos persekiojimui.
Ir Bakas, pats Semas Bakas, buvo atvykęs. Jį gerai pažįstu, labai artimai pažįstu gerus dvidešimt metų, tai jis man sakė, kad jam tas sirų vaikas, kuris buvo rastas negyvas Turkijos pakrantėje, ir tas žydų vaikas, kurio ikoninė irgi fotografija Varšuvos gete pakeltom rankom prieš esesininkus, kurie krato, ar jis nesineša bulvių į getą, jam tos nuotraukos susilieja. „Human life is a trash today“, žmogaus gyvenimas yra vėl šiukšlė šiais laikais, – Semas Bakas man sako.
Nu taip yra. Mes žiūrim, kas darosi
Amerikoj, ką įvedė Trumpas tenai, Meksikos pasienyje. Teksase antra kalba yra
ispanų, ten meksikiečiai turi restoranus, ten šalia tas pasienis. Ten vaikai
miršta tuose sulaikymo centruose. Kaip tai pavadint? Daryt politiką iš
mirštančių vaikų? Daryt politiką, kad reikia atsiribot nuo imigrantų, iš
mirštančių vaikų, panaudot juos? Ar mes Rytų Europoj negalim prisimint
Dostojevskio posakio, kad aš velniop siunčiu visą rytojų ir atmetu visą šviesų
rytojų, jeigu dėl jo pralieta nors viena nekalto vaiko ašara? Taip kad – atgal
prie humanizmo, ponios ir ponai.
Ir šita galerija prisidės.
Tai šita galerija, Žmogaus teisių
galerija, irgi ima medžiagą, filmuotą medžiagą, bet kokią, iš viso pasaulio,
absoliučiai, ir naudoja. Ir prie Hiustono Holokausto muziejaus yra Bako
galerija, kurios atidaryme taip pat dalyvavau, ten buvo didelės iškilmės,
milžiniškos. Beje, palauk, čia man atsiuntė Bernis Puckeris, kuris turi
galeriją Bostone ir yra Bako agentas pasaulinėje meno rinkoje, aš galiu tau
parodyti keletą nuotraukų, kurias jis man atsiuntė, iš to atidarymo. Bet ten
bus daugiausiai žmonės nufotografuoti, aš manau, nes mano amerikoniškas
telefonas atvykus į Heathrow nustojo veikt ir aš negaliu ištraukt.
Tai nesiblaškykim, aš įlįsiu,
internete pasižiūrėsiu, bus tenai gi, Hiustono žydų...
Ne, ne – jokių žydų! HMH – Holocaust Museum Houston.
Mhm, Žmogaus teisių galerija ir
Samuelio Bako...
Ir Samuelio Bako muziejus.
Ji bus nuolatinė, Samuelio Bako
ekspozicija, ten?
Nuolatinė, antra. Pirma nuolatinė – Vilniuje. Tai yra iš man žinomų
dailininkų... visko pasauly yra, tikriausiai, bet jis vienas iš nedaugelio,
kuris turi savo vardo muziejus dviejuose kontinentuose – Europoje ir Amerikoje.
Su jūsų pagalba.
Tai jie mane tada ir pakvietė, dabar
partnerystės sutartį sudarysim su Hiustonu: žmonių mainai, pasikeitimai
keliaujančiomis parodomis ir video konferencijomis – mūsų lankytojai galės
matyt parodas Hiustone, jų lankytojai galės matyt parodas Vilniuje. Taip pat ir
vieni, ir kiti galės kreiptis į Baką jo dirbtuvėse Bostone, ir jis gyvai, su
dažais ištepliota nosimi, atsakinės į klausimus iš ten, kur jis tapo. Tai bus
trikampis, transatlantinis trikampis. Tai bus reklamuojama kaip specialus
įvykis, gal vienąkart per sezoną ar kartą per du mėnesius, didžiuliai ekranai,
matys bet kuri pusė viską ir galės kalbėtis.
Tai va tokie planai, kuriuos toje
komandiruotėje... Oh, patekt dabar į Ameriką, tai man ten buvo siaubas! Tenais
iš viso pasaulio – Indija, Pakistanas – ir jeigu tau lėktuvas kur nors į Bostoną
po dviejų valandų, ir tu atsiduri už pakistaniečių septyniolikos žmonių šeimos,
kuriuos skrupulingai tikrina pasienio pareigūnas, reiškia, tau šakės yra
visiškos! Dar iš kaprizo, jeigu jam žmona tą rytą nedavė pusryčių, jis gali
tave pavaryt, pasodint kartu su tais pakistaniečiais, kuriuos jis įtarė kokiu
nors terorizmu. Tu viską prarasi. Reikia palikti pirštų antspaudus, reikia
palikt keturių pirštų, po to vieno piršto antspaudus, dar ta mašina netiksliai
rodo, o čia tiek žmonių – tai yra velniai žino kas. Tai kaip ten bebūtų, aš
manau, gyvenimas tuo vertingas... Gyvenimas
kuriančiam individui yra vertingas tuomet, kuomet jis tave išmeta iš
komforto zonos.
Tokį požiūrį kai kurie teoretikai
vadina lyderyste.
Tai gali būti lyderystė, tai gali
būti...
Nes šiaip gyvenimas gali prabėgti ir
komforto zonoj.
Tai reiškia – iš inercijos. O kai
tave išmeta, tai iš karto – kokia medžiaga! Tau baisu, tau – nelaimė kaip
žmogui, bet kokia dovana kaip kūrėjui, kokia medžiaga! Autentiška, per tave
perėjusi. Vienas britas, tarp kitko, pateko ten į kalėjimą su keturiais Azijos
keliautojais, nežinau, ar jie imigrantai, ar keliautojai. Jis mobiliajame
parašė savo bičiuliui „I come to stay with you“, galima išversti „Aš atvykstu
pabūti“, o galima suprasti „pasilikti“. Pareigūnas turi visas teises, paėmė jo
mobilų telefoną, rado šitą, ir tas atsidūrė celėje, kur nebuvo net tualeto –
ten kažkokia skylė grindyse kaip tarybinėse kareivinėse prieš penkiasdešimt
metų. Tai po to apie tai parašė „The Guardian“ straipsnį, britų „The Guardian“.
Tokios rizikos. Aš nekalbu apie Teksasą, jo ypatybes, karščius, maistą,
amerikonišką, masinį net ir brangiuose restoranuose, kuris man labai nepatinka.
Mano yra Viduržemio jūros maistas – šitas mano. Tie visi tãkai meksikietiški,
saldūs, riebūs tie visi – čia ne man.
Nu ir jų estetika, spėju, jums – ne prie širdies?
Jo. Ne, nu jie stengiasi. Tarp
kitko, jie be galo atsidavę, ypač meksikiečiai: žiūri savo aistringom juodom
akim į tave kiaurai, jie tau viską padarys, jie tau atsidavę ligi galo. Personalas
fantastiškas, mūsų šmėkloms dar reikia pasimokyti, aptarnaujančiam personalui,
mūsiškiai net nemoka, ligi šiol neprisiverčia šypsotis – veido raumenys
paralyžiuoti, reikia jiems mokytis. Aš ten susidūriau su oficiantu, jo vardas
Crisas, Hiustono restorane „Monarchas“. Jis man sakydavo, kai aš jam palikdavau
arbatpinigių, apie 20 procentų maždaug, jis man sakydavo: „Thank you, sir, for taking care of me.“ Po to paaiškėjo, kad jis yra vietinis dramaturgas ir kad jis
kažkokiam džiazbende ar poporkestre groja, toksai susivėlusia aukšta šukuosena,
jausmingom akim, truputį išsiblaškęs, bet labai paslaugus, ir jis baigęs
anglistiką, baigęs anglų kalbą ir literatūrą. Aš jam pacitavau Eliotą iš
„Bevaisė žemė“, atrodo, ar „Prufrock“: „Women come and go / Talking of
Michelangelo“, tai jis pratęsė, ir mes iš karto suradom bendrą kalbą. Va tokie
gyvenimo netikėtumai. Pasaulis yra mažas, ankštas, ir faktiškai parapijos ribas
reikia seniai peržengti. Net Venclova kažkada rašė: „Lietuva pasaulyje“, bet
šito niekas neįsisąmonino.
Kaip jūs suprantate – „Lietuva
pasaulyje“?
Aš suprantu taip, kad mes turime
mąstyti plačiai, kad mes turime suprasti, kaip mus supranta. Čia yra ir viena
iš nesėkmių mūsų meno agentų Vakaruose, kurie mūsų nemoka parduot, jie
nesupranta, kaip mąsto ta visuomenė, jie nežino, kokius nervinius mazgus pamygt
reikia reklamuojant ką nors, pateikiant, kalbant. Neužtenka kokį lėkštą
reklaminį tekstuką angliškai išverst. Japonų visuomenei reikia vienaip
angliškai, britų visuomenei reikia kitaip angliškai, reikia žinoti tų
visuomenių nervinius mazgus, ką tu pamygsi.
Tas – tiesa, tiesa, taip.
Taigi čia šimtas metų... Meno
akademijoj, kuri yra šalia Genocido muziejaus, ligi šiol neruošiami
literatūros agentai. Pavyzdžiui, šitos knygos nėra kam parduot. Bando dabar
Britanijoj, bando Armėnijoj, netikėtai kitame polyje visiškai. Kas jiems, aš
nežinau, jie visur mėgėjai, patys iš savęs mokosi, bet nėra paruošiamų
specialybių tokių, nėra kursų tokių aukštosiose mokyklose.
Gerai, mes pakalbėkim dar tada apie
knygą, gal tai padės parduot kada nors... Kas žino? (Abu juokiasi)
Ne, čia kaip pavyzdys tiktai.
Kas žino, kas kada ką padeda kur parduoti?
Jo, būna daug atsitiktinumų.
Taip. Man atrodo, kad
egzistencialistiškai šita knyga įrodo, jog mes visi galime būti bet kuo. Ta
prasme, kad net pažodžiui: mes išties, kiekvienas mūsų galime tapti bet kuo,
taip, kaip jūsų veikėjai kuo nors tapo. Arba jų prototipai tapo va tokiais
veikėjais. Ir tai yra toli gražu ne dokumentika, bet šis tekstas atskleidžia tapsmo
potencialą: žmogus yra ribotas, banaliai gyvena, nors štai galėjo tapti va
tokiu... O jūsų dėka – tapo.
Absoliučiai taip yra. Taip yra, ir
aš žinau daug tokių likimų. Ir taip pat yra sąvoka „apkarpytų sparnų karta“. Kokiais
aštuoniasdešimtais – aštuoniasdešimt penktais metais jiems buvo apkarpyti
sparnai, supranti. Aš Vaitiekūnui va, jis taip pat kaunietis yra, Rička
Vaitiekūnas, jis buvo Tapybos katedros vedėjas Dailės akademijoje, aš jam
kažkada sakau: „Kodėl tu į Luvrą nenuvažiuoji, Rička?“ Mes gyvenom kartu Pažaislio
vienuolyne Kaune. Ten buvom užsidarę, ir jis ten keletą peizažų nutapė, vieną
tokį labai gražų ąžuolą ant kalvos, bet jo labai savotiška tapybos maniera,
tai, atrodo, banalus siužetas, bet labai savotiška tapybos maniera, ir jis
pardavė po to tą paveikslą olandui kažkokiam.
O jūs?
Aš ten rašiau. Aš ten verčiau, aš
ten rašiau.
Kiek laiko?
Tai buvo kokie aštuoniasdešimt
ketvirti–penkti metai, tuo metu buvo restauruojamas Pažaislio architektūros
ansamblis, ten buvo vedėjas toks Meškauskas, geras bičiukas toksai, rudaplaukis, ryžas,
kuris vėliau Vilniuje buvo Čiurlionio muziejaus direktorius, jis mirė prieš
keletą metų, deja... Toksai padžiūvęs, aukštas, liesas.
Pamenu jį, buvo nebanalus žmogus.
Jo, jo. Tai jis ten buvo direktorius
tuo metu. Ten dirbo restauratoriai, aš netikėtai atsidūriau toje celėje, kur aš
po to išgirdau už lango restauratorius kalbantis, kad joje kalėjo Strazdelis
XIX a. pradžioje, bažnyčios vyresnybės už girtuokliavimą ar už ką jis ten buvo
pasodintas į tą pačią celę. O tenai buvo nežmoniškai šalta, žiemą aš dėdavau
batus ant elektrinių krosnelių, kad iš ryto nebūtų šalta apsiauti. Ten – siaubas,
ten nebuvo vandens, ten aš vienu metu pats jau surengiau konclagerį, šlapintis
turėjau į tą patį kibirą, kuriuo sėmiau iš šulinio vandenį.
Žodžiu, buvo brutalios sąlygos, bet
kas man buvo svarbiausia – atsiribojimas ir vienatvė. Absoliuti spengianti
tyla, kuri galiausiai manęs vos neišvedė iš proto, nes aš pradėjau girdėti
chorus tose barokinėse sienose. Ir kai man prasidėjo kažkokie skrandžio spazmai,
aš supratau – viskas, baigta, jau čia – psichosomatiniai simptomai, man reikia
dingti iš čia, ir tiesiog naktį aš iš ten išėjau. Tuo pat metu aš dėsčiau
filosofiją Kauno politechnikos institute, Kauno medicinos institute, ir aš
ateidavau raudonomis akimis, studentai galvodavo, kad pageriu (Juokiasi), o jos buvo raudonos nuo
darbo. Tai Rička ten gyveno, ir aš jam sakau: „Kodėl tu į Luvrą nenuvažiuoji?“.
Nu, prie Gorbačiovo atsivėrė galimybės tam tikros. Sako: „Ai, man jau tas
pats.“ Man taip buvo skaudu šitą girdėti.
Ir tuo metu vienas rusų disidentas
buvo, kuris buvo iškeistas, ir po to rusų kupletas pasirodė labai sąmojingas,
jis buvo į Čilės kompartijos vadą iškeistas, Bukovskis.
Žinau, jis Britanijoj dabar gyvena.
Taip. Iškeistas buvo į Corvalaną,
man atrodo, į Čilės kompartijos vadą.
Taip, taip, į Corvalaną.
Ir tuomet pasirodė rusų kupletas
labai geras, lietuviai mažai turi politinių įdomių kupletų, buvo karo metais
kai kas, buvo apie ruda–raudona kažkoks kupletas, tai čia buvo toks: „Обменяли
хулигана на Луиса Корвалана“. O jis buvo už chuliganizmą pasodintas. Tai jis yra
paleidęs į pasaulį garsią metaforą. Sėdėdamas Sibire jis medžiodavo antis
laukines, jos nedidelės yra, ar ančiukus, ir jis turėjo tokį termosą ant pečių,
į kurį jis jas dėdavo, tai jo nuostabai, kuomet jis atidengdavo tą termosą,
antys neskrido iš to termoso. Tai va taip jisai mąstė apie žmones, kurie per
ilgai gyvena nelaisvėje. Iš čia atsirado tokia sąvoka „apkarpytų sparnų
generacija“, būtent iš Bukovskio šito palyginimo apie tą aštuoniasdešimtųjų
kartą ir iš to Ričkos Vaitiekūno posakio, kad jis jau nebenori į Luvrą, jam – tas
pats.
Na taip, bet čia slypi daug daugiau,
aišku...
Tai žinoma, ne, tai mes tik vieną...
Taip, čia yra visko daug daugiau ir
tada... Įdomu, jeigu kas nors galvotų apie ekranizaciją, aišku, reiktų gryninti
siužetinę liniją, galbūt nebūtinai iki vienos gijos, bet vis tiek šiek tiek
gryninti, nes romane tų linijų daug, ištisa raizgalynė.
Ne, tai čia yra šiuolaikinio romano
fabula, kuri...
Taip, taip.
Čia yra našlė, kuri palieka
rankraštį, ir visa kita.
Taip, taip, taip. O jeigu jums pačiam reikėtų spręsti, kokią paliktumėte ašį?
Žinai, rašydamas aš jaučiau tokį
epinį alsavimą, kad aš atsisveikinu su epocha ir pateikiu epochą, bet labai
charakteringais bruožais, iki šiol nevaizduotais, netirtais, be to man ten
labai svarbios kai kurios revoliucijos scenos, kurias aš visai kitu kampu
pateikiu. Nemėgstu tų nuobodžių, monotoniškų kankinysčių visokiausių. Aš ją
mačiau kaip Fellini filme, kaip mirties ir gyvenimo karnavalą, tai reiškia...
Ir taip pat – Hugo Prancūzų revoliucija, kur markitantės vaikšto arba tos
oficiantės su karstais: „Dykai, viskas dykai.“
Tai aš norėjau, kad būtų filmas,
Paryžiuje tam prancūzui Hazanavičiui, labai juokinga buvo ir labai buitiška
kartu. Jisai sako: „OK, OK, aš dabar vedu vaiką į mokyklą, aš turiu skubėt,
vėliau susieinam.“ Mes susitarėm susitikt prie fontano, prie Senos, bet labai
netiksliai kažkaip, ir ten viskas taip ir pasibaigė, aš turėjau išvykt. Kodėl
aš jam skambinau? Todėl, kad jis mėgsta įterpti filmuose savo žmoną ir mažą
berniuką – ir Kaukazo filmuose, ir tame filme „Artistas“, kiek aš prisimenu. O
čia yra mažo berniuko personažas, kuriam vaidinti Lietuvoj, man atrodo, tiktų
tasai kūdikio veido, kur operoj dainuoja, žinai, tas?..
Karpis?
Karpis. Galbūt, galbūt, aš nežinau,
jis truputį gal susikaustęs, operai jisai tinka, nežinau, kaip ten priartinus
objektyvą, bet jisai truputį toks kūdikiškas. Tai todėl aš skambinau, aš
galvojau: čia yra personažas jo žmonai, čia yra personažas vaikui, kuris sėdi
Stalinui ant kelių, ir visa kita. Bet va taip neišėjo, taip ir pasiliko. Aš
negaliu, neturiu jėgų būti savo knygos agentu.
Žinoma.
Tarp kitko, neįmanoma su Lietuvos
leidėjais kalbėtis esant savo paties agentui. Mano rankraštį dabar paimtų bet
kuri leidykla, naujos knygos rankraštį, kurią aš dabar rašau, bet kartu aš...
Yra du dalykai su Lietuvos leidyklom: vienas dalykas, jeigu tu pradedi su jomis
kalbėt dalykiškai, jos iš karto pasuoja,
jos pripratę prie dundukų; kitas
dalykas, jeigu tu kalbi kaip menininkas, tai tu atsistoji į dunduko poziciją ir viskas, įrašo ką
nori į kontraktą, ir baigta, ir tu toliau negalėsi būt profesionalas, nes tu
gausi grašius, nebus įsipareigojimo reklamai.
Nu, pavyzdžiui, jeigu knyga –
bestseleris (šita knyga buvo
bestseleris), atrodo, pats natūraliausias būdas yra, kad leidykla užsako
etiketes, pardavėjai užploja ir pastato vitrinoje – „Metų knyga“, „Metų
romanas“, „Bestseleris“, bet ką. Nu tingi, niekas šito nedaro, ten pardavėja išsižiojusi:
„Ką, tikrai?“ ir nueina kažkur paieškot, ištraukia iš kažkur. Nu nemoka nei
pardavinėt, nei nieko. Mano senelė sakydavo, kad lietuviai moka pardavinėti
tiktai kiaulės šerius, paršo šerius. Ji iš tikros patirties taip kalbėjo. Jie
turėjo bravorą ir malūną, ir ateidavo vienas kaimietis prie virtuvės durų,
atnešdavo maišą tų šerių, tai jinai klausdavo, kodėl jis pats negali įsisteigti
dirbtuvėlės ir gaminti šepečius. Bet jam paprasčiau – nuskuto kiaulę, pardavė,
ir viskas – tegul kiti jau užsiima gamyba, organizavimu. Tai čia tas pats kaip
su kiaulės šeriais su tom knygom. (Juokiasi)
Vat išsižiojusi pardavėja, jai nerūpi leidykla, jai nerūpi biznis, jai nerūpi pinigai? Nesuprantama. Nu viskas kažkokiam kaimo
kultūros namų lygyje. Nežinau, kaip su filmais arba su fotografijomis, bet tai
yra kaip yra. Gal kitiems, kurių kalba – tarptautinė, sakysim, muzikams,
lengviau, nes jų nereikia versti.
Visur yra specifikos ir niuansų.
Svarbu, kad būtų turinys. Kai turinys stiprus, tada jau galima kalbėt, galima
dirbt, tada jisai gali išsiskleist.
Tai vat, kalbant apie filmą ir siužeto
kompozicijos supaprastinimą, nežinau, man atrodo, kad filme turėtų būti
išsaugota šiuolaikinės industrinės klinikos palata. Ten pasirodo įvairūs
personažai: kardiologas – aristokratas klinikų; seselė, kuri komanduoja kaip
barako prižiūrėtoja; sanitarė, kuri atvežė kefyrą, bet kuri yra klinikų
baudžiauninkė, klinikų liaudis su savo folkloru, kupletais, dainelėm, pletkais. Ir tada mes gauname
juodą-baltą spalvą kažkokią dabarties, klinikų kokliai visi jau pajuodę, mes
gaunam juodą-baltą spalvą, balti chalatai, šlipsiukai
tų kardiochirurgų, kurie, žinoma, jie – turtingi žmonės, jie – safariuose
Afrikoje, jie gerai uždirba, nuo jų priklauso žmogaus gyvybė ir mirtis, jie
žiūri į viską kaip mėsininkai, bet jie turi pianistų rankas, labai svarbu
jautrūs pirštai chirurgui.
Ir flashbackai – sugrįžimai į XX amžiaus datas, kurių kiekviena yra
epizodas ir siužetas, kurie yra susiję vieni su kitu ir sudaro visą pagrindą.
Epizodas: pokario kažkokia damutė su lapės kailiniais – ir su pižama grįžta iš
tremties iš Kazachstano. Taksistas su papirosu ant lūpos kampo – tada tas pats
taksistas nė už ką nukenčia nuo tarybų valdžios ir velniai žino kur ištremia
jį, grįžta su viena koja, pabėga į Vakarus per visas sienas, per miškus, į
Suvalkus kokius nors, šitą galima, čia tokie epizodiniai personažai. Klasė
tarybinių laikų, klasės bičiuliai, kurių labai skirtingais keliais kiekvienas
eis. Vienas – kokio nors spekulianto sūnus, kuris visados turi pinigų, lošia
kortom, gražuolis, ryškus personažas, labai madingai rengiasi, viskas iš
amerikoniškų siuntinių tų laikų, kur viskas buvo retenybė, net ir džinsai buvo
retenybė – jis tampa tarybiniu šnipu, nu, šantažavo jį saugumas, pateko jis į
ypatingas aplinkybes, bet kartu yra savotiškas genijus. Kitas – džiazistas
Niujorke, mokyklos saksofonistas. Brazilas, kuris išveda klasę į futbolo
čempionus Tarybų Lietuvos, už ką jiems dovanojama ekskursija į Ermitažą, bet jie
nuvažiuoja ne ten, jis Stalino laikrodį šoferiukui paduoda, kad nuvežtų į oro
uostą, ir ten fantastiškai ilgesingas atsisveikinimas Romeo ir Džiuljetos, kai
jinai pradingsta balta suknele tarp viso kontinento žmonių, lipančių į laivus, o
jų net į uosto teritoriją neįleidžia, šoferiukas juos sukelia ant mokyklos
autobusiuko stogo, visus tuos paauglius, kad jie galėtų per šlagbaumą matyti tuos tolimus laivus,
reide esančius, ir kur jie pamoja, jinai paskutinį kartą sambą sušoka tolumoje,
o jis su savo tėvo karo meto žiūronu bando ją pamatyti toje minioje, tėvas jam
davė ekskursijai žiūroną. Diskusijos šeimoje virtuvėje, verdant silkei ten
kokiai nors arba burokui, gana reikalingos, kaip gali netikėtai pasisukt,
truputį kitas likimo posūkis – ir jis būtų amerikonų armijos leitenantas, ne
sovietų armijos leitenantas.
Paauglių meilė – pagrindinė linija,
labai svarbu. Ją labai svarbu man buvo vaizduot autentiškai, baisiai
prakaitavau, čia prakaito jokio neturi jaustis, čia viskas turi būti lengva,
žaisminga, baisiai sunku autentiškai padaryti tikrą, nesumeluotą paauglių
meilę. Ir kaip jisai tą brazilę įsimylėjo, kodėl grįžta tie brazilai į
degradaciją čia, tokių daug šeimų buvo, jiems specialius namus... Jų sutikimas
karikatūriškas stotyje su orkestrais, žinai, partijos sekretorius, kuris drožia
kalbą, nes jie pateko ant tarybinės propagandos jauko, tų blizgančių žurnalų su
lietuvaitėm didžiakrūtėm su karoliais, Lotynų Amerikoj dalinamais, visa šita.
Ir tai gali derėti su šių laikų pabėgėlių tematika, kad jie atvyksta, jie ieško
rojaus, supranti. Ieškojo rojaus brazilai, argentiniečiai, kurie į Tarybų
Lietuvą atvyko, jie patikėjo, jie ieškojo rojaus, kaip dabar tie, kurie bėga į
Ameriką arba į Europą.
Tai žinai, čia galima daug pasukti,
galima šitą išgryninti, sakau, iki klinikų, epizodai, montažas, flashbackai, dialogai. Reikia filmuoti autentiškose
vietovėse, būtų gerai – Niujorke... Yra įvairių fondų, kurie čia mažai žinomi,
pavyzdžiui, Baltijos–Amerikos Laisvės fondas – Baltic-American Freedom Foundation. Meno klausimais jie tikisi
paraiškų, bet turi matytis Amerikos pusės kažkokia bendradarbiaujanti
organizacija, bent Amerikos restoranas, kuriame tu ten filmuotum Niujorke jų
džiazą. Viename restorane Manhatane, pavyzdžiui, groja Woody Allenas klarnetu,
jis jau groja seniai, gal kokius trisdešimt metų, ir jie ima už tai prie meniu
dar kokių 20 dolerių papildomai.
Jis ateina pagrot?
Jisai groja, jis iš tikrųjų sugeba
groti klarnetu.
Matai, čia paremta autentiškais
faktais kai kurie dalykai. Pavyzdžiui, tas braziliškas dalykas visiškai nėra
išgalvotas, jis buvo tikras, su manim pačiu taip buvo atsitikę. Ten buvo
keistas dalykas: aš sutrukdžiau išmesti iš mokyklos, iš savo vidurinės, brazilų
berniuką, kurį ten terorizavo. Mokytojai buvo primityvai, autoritariniai, jisai
nepajėgė, su lietuvių gramatika ten jam kažkas buvo prastai ar kas, ir jį metė
iš mokyklos. Aš jį sutikau verkiantį, pats pavėlavęs į mokyklą, tuščiame
koridoriuje dideliame, langai buvo kaip gotikinės bažnyčios, aukšti langai
tokie, autoritariniai suolai, – man labai svarbu tos metaforos, – suolai
mokyklose tuo metu buvo juodai rudi, sunkūs, ąžuoliniai, tu jų negalėjai
pajudinti, o kuomet tu į jį pakliūni, nebegali iš jo išlipt niekaip – tas pats,
kas sėdėt Stalinui ant kelių, sėdi Stalinui ant kelių tuose suoluose, jie tokie
ir buvo mano mokykloje šešto–septinto dešimtmečio. Tai sutikau tokį berniuką
verkiantį, aš pamaniau – nu kaip čia kokia neteisybė!? – ir nutempiau jį pas
direktorių. „Paskirkit jį į mano klasę“, – aš jam sakau, direktoriui. Paskyrė,
o tas dar atsivedė savo brolį daug vyresnį, metai jau nebuvo svarbu toms
klasėms, nes jie atvykę, emigrantai, tai į mūsų klasę jo daug vyresnį brolį
paskyrė, Tonį, kuris tapo futbolo komandos kapitonu, ir mes iš karto pradėjom
visur laimėti futbolą. Ir tai buvo labai charakteringa, ir jis man daug
pasakojo apie tą autentišką Lotynų Ameriką, iš čia atsirado ta brazilų legenda
apie tą šaunų plėšiką, čia yra viskas iš tikrų šaltinių. Jis turėjo labai
įdomią tokią pravardę, jeigu įeisi į internetą, tu pamatysi nuotrauką šito
plėšiko – su sombrerais jie ten visi, su gitarom ir mauzeriais, žinai. Tai
kažkur džiunglėse savotiškai įvedinėjo teisybę ir komunizmą tas plėšikas, jis
važiuodavo į miestelį, iš turtingų atimdavo kaip Pugačiovas vietinis, išdalindavo
vargšams, padarydavo didelį balių, žinai, indėnai jam skolindavo arklius, ko
ten tik nebuvo.
Tai va su tokia autentika aš
susidūriau būdamas paauglys, čia viskas iš savęs parašyta.
Labai gerai. O kaip jums – XXI
amžius?
XX amžiaus pabaigoje aš buvau vienas
iš tų liberalių optimistų intelektualų, žiūrėjusių iš aukšto į tamsią minią su
visais jos prietarais ir apkerpėjusiais įpročiais, tikėjau progresu ir tikėjau,
kad viskas, istorija pasibaigė, mūsų laukia demokratija, o tolerantiškos
visuomenės, vargšų klausimas bus išspręstas visiškai netrukus, fašizmas ir
komunizmas yra absoliutūs nesusipratimai, nuskendę praeities pelkėje, žodžiu –
savotiška versija šviesios ateities. Ir metams bėgant, įsibėgėjant XXI amžiui,
aš staiga pamačiau, kad gal mes riedam į distopiją – ne į šviesią utopiją, o į
distopiją, į fantasmagorišką ir klaikų scenarijų. Vėl grįžta praeities
trafaretai, vėl grįžta radikalios, seniai susikompromitavusios, kai kurios
netgi kruvinos idėjos – kraštutinės kairės, kraštutinės dešinės, tie žmonės
netgi išrenkami į parlamentus. Lietuva toli gražu nėra, kaip čia pasakius, taip
sueuropėjusi, kaip buvo galima tikėtis vedamam liberalaus optimizmo, jeigu
jinai sugeba 2017–2018 metais išrinkti žalstiečius
prie valdžios, žaliuosius ir valstiečius aš turiu omeny...
Taip, taip.
Todėl ginčas tebevyksta dėl įvairių
kontroversiškų praeities figūrų, kai kurios iš jų gal yra karo nusikaltėliai,
todėl mano rausvas peniukšlio snukutis pakeitė spalvą, aš žiūriu į ateitį ir
tas liberalizmas man dabar jau atrodo šiek tiek per naivus. Su masėmis reikia
mokėti kalbėti jų kalba, bet su masėmis turi kalbėt ne tik potencialūs
hitleriukai, staliniukai, diktatoriukai, bet ir inteligentai turi išmokt kalbėt
su masėmis, o tai Lietuvoj irgi labai sunkiai sekėsi. Lietuvoj menas,
literatūra masėms nelimpa organiškai. Kažkoks dirbtinis man atrodo klasikų
garbinimas tiktai mokyklose arba universitetuose. Tu žiūrėk, kiek rusai arba
amerikiečiai žurnalistai ir politikai naudoja masinėj spaudoj frazių iš savo
rašytojų, savo poetų posakių. Jie yra tapę paprasčiausiai šnekamosios
kasdieninės kalbos neatskiriama dalimi. Kur čia tu rasi, kad rašytojų frazės
būtų tokios galingos, ir atvirkščiai – politikai tiek kultūringi, kad susitiktų
kultūra su politika, ar ne?
Niekaip. Na, gyvulių ūkyje susitinka
kartais...
Nu, grynai, gyvulių ūkis. Busho,
kuris buvo laikomas Irako invazijos metu primityviu Amerikos prezidentu,
juodai-baltai mąstančiu, paklausytum, kaip jo žmona, Laura Bush,
bibliotekininkė, beje, citavo Dostojevskį per rinkiminę kampaniją. Tu supranti,
vis tiek visuomenė yra rafinuota, ir tos mažos grupės, kurios toj visuomenėj
gali būti neskaitlingos, jos yra absoliučiais skaičiais milžiniškos, kad vartodamos
kultūrą sugebėtų išlaikyti bet kurį profesionalą.
Visuomenės dydis, mastas irgi lemia,
aišku.
Mastas lemia.
Markai, o kaip jums – Vilnius? Kaip jame atrodo XXI amžius, prabėgęs dešimtmetis?
Paskutinis dešimtmetis Vilniui juk buvo geras? Po krizės. Man regis, čia gal
net daugoka kažkokios euforijos.
Vilnius, šiaip paėmus, yra geras ir
jaukus miestas. Man Vilniuje labiau patinka negu Hiustone, ir galbūt ne tik dėl
to, kad čia man viskas natūralu, aš čia prie visko pripratęs, žmones permatau
iš pirmo žvilgsnio, pradedant oficiantais ir baigiant politikais, bet kartu aš
visą laiką nuogąstauju ir neleidžiu sau susikurti iliuzijos, kad tai yra
Lietuva. Aš pradėjau bijot gyventi muilo burbule. Mes labai lengvai susikuriam
muilo burbulus ir komforto zoną. OK, Vilnius – mano komforto zona. Bet tai, ką
mąsto visa kita Lietuva – kenčianti, žlugusi, atsilikusi miesteliuose, ką mąsto
„nevykėlių Lietuva“, ką mąsto provincijos Lietuva, nors provincijose kartais savo
nuostabai sutiksi stebėtinai šviesų žmogų.
Komfortabilu turi būt visoj
Lietuvoj, ne tik Vilniuje, ir turi būti komfortabilu, pratęsiant, ir Europoj.
Pavyzdžiui, aš Ispanijoj, kur gyvena mano sūnus, jausdavausi labai dažnai
komfortabiliau negu Lietuvoj. Ispanai labai myli šeimas, jie labai atviri,
labai išsikalba, o čia viskas yra represuota, sugrūsta į pasąmonę, žmonėms
trūksta empatijos paprasčiausiai, ji neišugdoma. Laikoma, kad žmogus
išsilavinęs ir protingas, bet jo intelektas nėra emocinis, jis yra abstraktus
intelektas, kuris sunkiai komunikuoja. Intelektas turi būti emocionalus, o
emocijos intelektualios – štai kas yra asmenybė. O mūsų ugdymas į tai nėra
orientuotas. Prifarširuoja kaip kažkada netikrą zuikį (tarybiniais metais buvo
toks patiekalas – netikras zuikis) mokyklose faktų, statistikos ir paleidžia į
gyvenimą. Čia nieko nėra, tai nieko nereiškia, sielą reikia papenėt. Faktai,
skirti protui, turi atsiskleisti per emocinį lauką. Tam menas yra, bet visus
žmones reikia taip ugdyti, mokytojai turi būti į tai orientuoti, mano akimis. O
tie ispanai, pietų tautos yra tokios, jos yra emocionaliai intelektualios ir
intelektualiai emocingos, nes jose nėra to šizofreniško persiskyrimo, kai tas
polius nieko bendro neturi su šituo, šitas yra nugrūstas kažkur, už diržo,
nukištas, uždarytas į kamaraitę su pelėm, o čia protas valdo, ir tu
didžiuojiesi tuo, koks tu kietas kiaušingalvis esi.
Na, Ispanijos aš taip gerai
nepažįstu...
Aš Kanaruose gyvenau, ten gera
rašyt. Bet ten visko yra: ten yra baisių nusikaltimų, mafija ten mėgsta
įsikurt. Aš manau, kad kai Trumpui teks pabėgti iš Amerikos ir Putinui iš
Rusijos, tai jiems viena iš pageidaujamų vietų bus apsigyventi Kanaruose ir
žiūrėti vienam į kitą per žiūronus iš priešingų kalvų. Kadaise pagyvenau Italijoj,
devintajame dešimtmety, vienoj meninėj fundacijoj į šiaurę nuo Romos, Umbrijoj,
kur Dantė kadaise klajojo ant savo asilėno, tai ten buvę fašistas ir komunistas
ligi šiol žiūri vienas į kitą iš priešingų stovyklų. Fermeris, buvęs fašistas,
ir fermeris, buvęs komunistas... Ne, fermeris – dabartinis komunistas, o anas –
tai buvęs fašistas, nes fašizmo režimas sužlugdytas buvo, Mussolinis pakartas,
o komunizmas liko populiarus, komunizmas kilo iš evangelijų, ten vis dar rašo
ant tvorų: „Balsuokite už šitą žmogų, jis – poetas ir komunistas“. Nes tai eina
iš evangelijų – ta lygybė, tas viskas, ypač Pietų Italijoj, nu bet Umbrijoj
taip pat. Tai jie stebi vienas kitą kaip priešai ligi šiol, per žiūronus žiūri
vienas į kito ūkį. Tai Italijoj aš tokį susipriešinimą mačiau, bet šiaip
italai, žinoma, nuoširdūs, atviri žmonės, kiek aš patyriau. Ispanijoj yra tas
pats. Viduržemio jūros klimatas man yra artimas, jis man būtų artimas ir tarp Libano
arabų arba egiptiečių, jeigu jie nebūtų per daug politizuoti dėl Izraelio
egzistavimo ir nebūtų išauklėti taip totalitaristiškai. Ispanų visuomenė
išugdyta demokratijoj, nors pas juos demokratija taip pat yra nesena, Franko
režimas septyniasdešimt penktais metais baigėsi.
Jie turi karalystę, jų identitetas
kitokio pagrindo. O čia, pas mus, teisingai jūs prieš tai pasakėt: dar neturim pakankamai
ilgos kalbos istorijos, kad galėtume ant jos statyt. Maža rašytojų, kuriuos
politikai cituotų, maža politikų, kurie norėtų cituot. (Juokiasi) Gal padaugės...
Bet, nepaisant to, reikia stengtis.
Aišku.
Reikia tiktai stabilumo, reikia, kad
Europa nesugriūtų, reikia, kad nebūtų Trečiojo pasaulinio karo. Mano naujoj
knygoj, beje, kur veiksmas vyksta po penkerių metų, tai ten yra Trečiasis
pasaulinis karas, bet ten irgi gana savotiškai tas viskas vyksta, labai
savotiškai ir labai, manyčiau, originaliai, su tam tikru humoru, nors ir autentikos
ten yra daug, bet čia jau atskira tema.
Kur jūs radote Trečiojo pasaulinio
karo autentiką?
Aš noriu ir aš pabandysiu ją
padaryt.
Kai kas sako, kad dabar vyksta
Trečiasis pasaulinis karas, tiktai kariaujama prekybos ir finansų priemonėmis.
Taip, ir šaltasis šiek tiek.
Šaltasis, žinoma.
Šaltasis Trečiasis, dalinai taip.
Bet kaip ten bebūtų, štai realijos gyvenimo, jos laimi. Va, Europos Tarybai
reikėjo keturiasdešimties milijonų eurų Rusijos įnašo, kad ji galėtų
prašmatniai egzistuoti savo modernios architektūros rūmuose, apmokėt savo
teisininkus, tai priėmė Rusiją atgal į Europos Tarybą, nepaisydami visų
sankcijų, jai suteikta vėl teisė balsuoti. O ką tai reiškia? O tai reiškia, kad
Nemcovo nužudymo tyrimas, kurį dabar vykdo mano brolis Europos Tarybos
Parlamentinės Asamblėjos pavedimu, balsavimas dėl jo gali būti sužlugdytas,
nes, be abejo, tada ir Rusijos atstovas bus vienas iš pirmininko pavaduotojų.
Pinigai lemia, nes pinigai yra ta
kasdienos faktūra, ta realija, kur kalbėk nekalbėjęs, propaguok nepropagavęs
kokius nori šūkius, be jų neišeina stumtis į priekį. Ir todėl daug kas daro
tokius kompromisus. Antra vertus, taip, su Rusija reikia dialogo, bet dialogas
buvo įmanomas ir be šito. Čia, aš manau, nulėmė Rusijos finansinė galia. Bet
kaip ten bebūtų, todėl vat kelia nuogąstavimų ir Europos ateitis, ir pasaulio
ateitis, kartu ir Lietuvos ateitis. Čia, be abejo, totalitariniai propagandistai
bandys žaisti žemiausiais instinktais kaip ir keturiasdešimtais metais, ir
bandys pažadinti praeities šmėklas ir vaiduoklius. Jeigu kas nors norėtų kaip
nors inkorporuoti Lietuvą, sakysim, jeigu Rusija šitą bandytų, be abejo, jos troliai užsiimtų ir antisemitizmo žadinimu
Lietuvoje, ir seniai susikompromitavusių stereotipų žadinimu, kad panaudotų tai
savo politiniame pasjanse tarptautinėje arenoje. O Lietuvos gyventojai, deja,
lengvai pasiduoda manipuliacijoms. Tai va tokios realijos, bet jos skatina...
Aš manau, jeigu gyvenimas leidžia kelias valandas per dieną susikaupt, ir tu
gali rašyti tverdamas santykius su visuomene, santykius šeimoje, santykius su
pinigine keletą metų iš eilės, pastoviai dirbi prie savo darbastalio, galų gale
kas nors išeina ir gal ta gyvenimo iliuzija palieka ką nors, kas panašu į
kažkokią fundamentalią plytą, gyvenimui prabėgus.
Kas turi įvertinti, kad tai
fundamentalu?
Irgi labai neaišku, kas. Rimtos
kritikos Lietuvoj nėra, daugiausiai – mėgėjiška, nėra gilios analizės ir tokių
šaunių recenzijų, tokių žaismingų, kokias galiu perskaityti „The Paris Review“,
leidžiamame Niujorke, beje, ne Paryžiuje, ir „The New Yorker“, geras
egzempliorius, kurį oro uoste nusipirkau, ir netgi „The New York Times“ ir „The
New York Review of Books“.
Na, anglų kalba, be abejo, visko yra.
Tai, suprantat, tai yra dialogas.
Tarp tavęs ir kritiko kuomet susikuria dialogas, tai skatina tavo kūrybingumą,
nes tu atmeti tai, kas tau svetima toje kritikoje, bet mąstai apie tai, kas tau
atrodo, kad profesionaliai pastebėta, galbūt ir priimtina, ir taikliai
pastebėta, ir tu gerbi kritiką kaip asmenybę, OK, ir tada tai tave ugdo. Tai va
šitas dialogas, civilizacinis dialogas irgi labai silpnai vyksta Lietuvoje,
mano akimis, tarp visuomenės ir autoriaus, tarp autoriaus ir kritikos, tarp
kūrėjo ir kritikos, nes jis ganėtinai elementarus. Dažniausias klausimas, kokį
aš girdėjau po šitos knygos, kurią, beje, labai gerai priėmė labai skirtingi
visuomenės sluoksniai, pirmiausiai ji buvo pristatyta čia, kur mes dabar
kalbamės, tai yra naktinis klubas, ir čia ji vieną vakarą ar naktį buvo
pristatyta, ją pristatė du žurnalistai – Savukynas iš „Istorijos detektyvų“ ir
Vinokuras, o po to jau prasidėjo toliau – Kaune pas Liekį Politologijos
katedroj Vytauto Didžiojo universitete, kur ir filosofai susirinko, ten
Davidavičius, Aleksandravičius, visi, po to buvo filmas per Lietuvos televiziją
apie ją ir apie mane kaip autorių, tai...
Tai koks tas klausimas, kurį, sakėt,
dažniausiai užduoda?
„Ar tu tikrai sėdėjai Stalinui ant
kelių?“ Nu tai kaip – lygis?! Daug kas labai juokėsi ir man pačiam tai buvo
juokinga, ir aš sakiau: „Nu, netikrai, bet galėjau ten atsidurti.“ Nes aš iš
tikrųjų, beje, kalbant apie faktologiją, aš iš tikrųjų esu laimėjęs,
griaudėjant audringiems plojimams, skaitovų konkursą būdamas penkerių ar
šešerių metų. Ir tos scenos su grįžtančiais iš Berlyno generolais auksiniais
antpečiais, jos gana autentiškos, manęs ten vos neuždusino tų generolų ir
pulkininkų žmonos savo kvepalais, kuomet aš perskaičiau „Мужичок с ноготок“ nuo
scenos. Čia jis vyksta į Maskvą, laimi Maskvoje ir vežamas su Stalinu
fotografuotis.
Markai, bet jums nereikia čia nei
teisintis, nei aiškint, niekam nekelia abejonių, kad tiek jūsų gyvenimas
įdomus, tiek jūs mokat sukurti meninę realybę. Koks skirtumas: kas sėdėjo, kas nesėdėjo...?
Bet staiga žmonėms parūpsta,
supranti, netikėtai. „Sodros“ darbuotojai su manim dėl šitos knygos darė atskirą susitikimą.
Gerai.
Gerai, bet kai nėra lygio, tai tu
įpranti, tu jau žiūri inertiškai į tuos susitikimus, tu žinai, ko publika
klaus: „Ar tai buvo tikrai? Oi, koks jūsų įdomus gyvenimas buvo!“ Vieni priima
šitą knygą kaip biografiją, jiems sunku suvokti, kad tai yra fikcija ir jos
reikšmę, meno reikšmę apskritai gyvenime. Iki šito lygio labai retai kas pakyla
Lietuvoj, kad suvoktų meną kaip už gyvenimą didesnio, gilesnio dalyko
kondensatą.
Aš kažkodėl tikiu, kad nemaža yra
pakylančiųjų iki tokio lygio. Ne veltui romaną išpirko, laukia jūsų naujos
knygos. Lieka palinkėt, kad jūsų kita knyga irgi būtų bestseleris, o Trečiojo
pasaulinio karo nebūtų. (Abu juokiasi)
Jo. Ten pas mane labai juokinga,
tarp kitko, kareiviai duoda lakti tų žmonių šuniui, o jie pamato staiga per
kompiuterį, būdami kitoj šaly. Jis pamato, kad iš jo žmonos porceliano, kurį
jai paliko močiutė, duoda lakti jo šuniui kažkoks žmogus chaki uniforma jų
valgomajame. Ir jų vonioj kas guli tuomet... labai juokinga. Ir tai yra po
penkerių metų, ne dabar, misteris Porcas – aš jį vadinu Porcas – Amerikoje
perrenkamas antrą kartą, Rytų šalies autokratas yra ponas Pudrinas, ten taip
pat yra personažas vardu Nojus, ir yra „Nojaus laivo“ žurnalas, kuris
periodiškai kaip dokumentika įsiterpia į tekstą, nes personažas yra politikos
apžvalgininkas, tai yra jo gyvenimas. Ir ispanų kultūra, viskas prasideda nuo
šeimos skandalo ispanų restorane, Madrido restorane, bet įsiterpia į tą siužetą
ir fabulą dokumentiniai šitie kadrai „Nojaus laivo“ žurnalo, kurį jis rašo
Atlanto salose ant snaudžiančio ugnikalnio, ant šlaito, kur atsiveria peizažas
į Atlantą.
Yra tokių salų, taip.
Bet ten viskas bus susiję su tuo,
kas vyksta Lietuvoj. Dar neradau gero pavadinimo, kol kas. Kol kas pavadinimas
primena katalikų šventųjų gyvenimus, žinai, aklas keliavo į Santa Krusą. Aklas
tai yra tas politikos apžvalgininkas, kuriam žmona sako: „Ar tu padėsi tą savo...,
po velnių, ar ne“, nes jinai mano, kad jis jai visą dėmesį skirs, juk išvyko,
supranti, į rojų, irgi – rojaus motyvas, į Paradisą išvyko, į rojaus salas, kur
jo sūnus dirba turizmo industrijoj. Ir važiuoja karavanas gėlėtų, dryžuotų
europiečių, pabėgusių nuo savo kasdienybės į ugnikalnius snaudžiančius, į
įlankas, kur galingas Atlantas rita savo bangas, kuriose skęsta vokiečių
pensininkai. Ir taip pat afrikiečių pabėgėliai bėgioja tais pliažais...
Gerai. Neišduokite visko, bus
įdomiau.
Tai va tokie dalykai.
Labai ačiū, Markai – jums ir jūsų
transportui.
(Abu juokiasi)
*Interviu tekstas parengtas iš
pokalbių Vilniuje 2018 m. birželio 27 d. ir **2019m. birželio 26 d.,
įrašų.