2017 m. spalio 25 d., trečiadienis

Vignesh Devraj: “Svarbiausias asmuo jūsų gyvenime esate jūs pats“


Jūs turite gydytojo diplomą, ar ne?

Aš turiu ajurvedos gydytojo diplomą, taip.

Kuo jis skiriasi nuo mums įprasto medicinos gydytojo diplomo? Kiek laiko studijavote?

Tai penkerių su puse metų studijos. Aš baigiau Keralos universitetą Trivandrume, valstijos sostinėje. Mes išmokome žmogaus kūno pagrindus: anatomiją, fiziologiją, truputį patologijos ir biochemijos. To, ką moko šiuolaikinė medicina. Sveikatingumo požiūris, kuriuo remiasi ajurveda, neprieštarauja šiuolaikinei medicinai, nors mes neišrašome modernių vaistų.

Ir žinoma, studijavau, kaip veikia ajurveda. Taigi teko mokytis sanskrito - kalbos, kuria buvo parašyti senieji vadovėliai.

Jūs mokate sanskritą?

Taip, tai svarbu. Be jo neįmanoma suprasti ir suvokti ajurvedos esmės.

Nuostabu. Studijuodamas ajurvedą, išmokote skaityti sanskritu?

Taip, skaityti ir rašyti.

Kokius tekstus teko studijuoti?

Įvairius vadovėlius. „Vadovėlis“ - gal ne visai teisingas apibūdinimas. Mes vadiname juos traktatais, tai stori tomai, panašūs į enciklopedijas. Juose susistemintos visos žinios. Pagrindiniai veikalai - Čaraka Samhita, Sušruta Samhita, Aštanga... Jie dažniausia nagrinėjami, siekiant suvokti įvairius ajurvedinės medicinos aspektus. Aštanga - tai aštuonių ajurvedos šakų pagrindai.

O kaip  - su pačiomis senosiomis vedomis, pavyzdžiui, Mahabharata?

Tai - mokyklinės programos dalis.

Aha... (Juokiasi)

Vedų tekstai yra labai plačios apimties. Jų struktūra - enciklopedinė, lyg skaitytum Encyclopedia Britannica ar Vikipediją. Juos per amžius sudarė daugybė skirtingų žmonių įvairiuose kraštuose.

Ajurveda yra vedų dalis, tik ji vystėsi savo raida.

Kokio amžiaus jos tekstai?

Kai kurie pasakojimai siekia penkis tūkstančius metų. Tai mokslas, kuris visiškai mėgdžiojo gamtą. Mes stengėmės mokytis iš gamtos.

Bet vis tiek vadinate tai mokslu...

Taip, taip, tai - mokslas, kurio mes išmokome iš gamtos. Pastebėjome, kad šuo ar kitas gyvūnas sunegalavęs ėda kurią nors žolę, išvemia ją ir pasveiksta. Tuomet žmogus ryždavosi išmėginti tą patį ir pasijusdavo geriau. Augalai, vanduo, skirtingas maistas - mes viską imdavome iš gamtos, gyvendami dermėje su ja. Tie dalykai, pastebėti gamtoje ir pritaikyti gyvenime, būdavo aprašomi ateities kartoms. Šias žinias apie gydymąsi mes ir vadiname ajurveda.

Tačiau ar tokie empiriniai pastebėjimai dabar neatrodo kiek senstelėję?

Žinoma, ajurveda vystėsi. Dabar mes deriname ją su naujausiais farmacijos pasiekimais. Pavyzdžiui, labai sunku augalo sultis ilgai išlaikyti šviežias. Pagal ajurvedą jos veikia tik tris valandas. Toks galiojimo terminas dar priklauso nuo klimato: vėsesniuose kraštuose jis šiek tiek prailgėja, o karštyje net sutrumpėja. Taigi, negalėdami išlaikyti sulčių ilgiau, mes verdame arbatas, gaminame augalinius ekstraktus. Šiuolaikinis žmogus darosi tingus, todėl pasigamina tablečių. Į jas dedami tie patys augalai. 

Ir jūs pritariate, kad tabletės atstoja šviežias sultis?

Kai galite rinktis, sultys visada geriau. Tabletės tėra antra galimybė, skirta skubančiam žmogui.

Ar jūs pats suvokiate šviežumo poveikį?

Niekas negali jo atstoti.

Kodėl? Ar galite tai moksliškai paaiškinti?

Matote, mūsų kūnai sudaryti iš vandens. Maždaug aštuoniasdešimt procentų. Vanduo yra vaisingumo prielaida. Mes tikime, kad Marse įmanoma gyventi, nes per palydovus aptikome ten kažką panašaus į vandenį. Septyniasdešimt procentų gyvybės Žemėje yra po vandeniu. Šviežiose sultyse augalų ekstraktai susimaišo su vandeniu. Iš jų kūnas daug greičiau negu iš tablečių sugeria aktyvias medžiagas. Jos lengviau įsiterpia į mūsų kūnus.

Žodžiu, tai - tik dėl vandens?

Žiūrėkit... Jeigu kalbėčiau su jumis prancūziškai, jūs nesuprastumėte. Kalbą jūs pirmiau išgirstate, apdorojate ir tik tuomet sugeriate, paverčiate ją sau suprantama informacija. Tabletė pirmiausia turi ištirpti, suirti ir tik po to ima veikti.

Taip, tačiau mokslas pripažįsta, kad nežino, kaip veikia smegenys, suvokdamos prancūzų ar kitą kalbą. Chemikai gi, tiksliai nustato kiekvieno augalo ar tabletės sudėtį, išskiria veikliąsias medžiagas. Man įdomu, ar šviežumo poveikis yra toks pat mokslo nepaaiškinamas reiškinys, kaip išgirstų žodžių virtimas atmintimi, o gal jis turi suvokiamą mechanizmą?

Prieš atsakydamas, pacituosiu vedas. Ten sakoma: „Žinoma - tik lašas, nežinoma - vandenynas“. Mokslas dar turės nukeliauti šviesmečius, kol perpras žmogaus kūną. Skaitydamas naujausius medicinos vadovėlius jūs aptiksite, kad daugiau nei 60 procentų ligų priežastys nėra žinomos. Jei nežinote priežasties, kaip galite išgydyti ligą? Tik aklai bandyti: gal pavyks, o gal ne.

Turime prisipažinti, kad esame silpni, mums dar daug liko išsiaiškinti. Kadaise ajurvedos sudarytojai kitaip suvokė kūną, juk jie nesinaudojo rentgenu ar branduoliniu magnetiniu rezonansu, negalėjo ištirti kraujo. Pasikliovė vien penkiais jutimais ir šeštuoju suvokimu kas yra kas. Jie nežvelgė į kūną kaip molekulinės biologijos ar chemijos tyrinėtojai. Šie mokslai dabar tiesia tiltus tarp priežasčių ir pasekmių, gali pagrįsti klinikinius tyrimus ir paaiškinti, kodėl kas nors veikia.

Tyrinėdami augalo turmeriko, dar vadinamo kurkuma gydomąjį poveikį, farmacininkai iš jo laboratorijoje išskyrė veikliąją medžiagą kurkuminą. Šiuolaikiniai medikai nusprendė: „Išsunkę gryną kurkuminą, suspauskime jį į tabletes ir skirkime pacientams, siekdami tokio pat rezultato kaip su kurkuma.“ Kurkuma puikiai slopina uždegimą. O išskyrus gryną kurkuminą paaiškėjo, kad jis neveikia. Bent jau taip gerai kaip kurkuma.

Kažko trūksta.

Būtent! Kitokia energija...

Energija bendrąja prasme?

Taip. Gamtos energija. Juk nuėjęs į mišką žmogus jaučiasi kitaip nei miesto spūstyse. Mes jaučiame gyvybės energiją, gamtos energiją. Trykštančio šaltinio vandens energija labai skiriasi nuo to, kurį geriame iš plastikinio butelio. Esame gamtos kūriniai, bet ilgai užtruks, kol ją perprasime.

Ajurveda Vakaruose laikoma alternatyva tradicinei medicinai. Kokiais atvejais jūs, ajurvedos gydytojas, padedate geriau už daktarą, taikantį įprastus metodus?

Ajurveda negali išgydyti visko, tačiau kai kur ji padeda. Pagal ajurvedą, sanskrito kalba, žmogaus kūnas vadinamas śarīra. Tai reiškia: „vis mirštantis kiekvieną akimirką“.

Mirštantis kiekvieną akimirką?

Taip. Mūsų kūnai nuolat miršta. Tai taipogi reiškia, kad jie kiekvieną akimirką vis gimsta. Toks labiau filosofinis paaiškinimas. Praktiškai mes suvokiame, kad kūnas yra tai, kas nuolat šalina atliekas. Kiekvieną akimirką. Tuo gyvas kūnas skiriasi nuo mirusiojo: gyvasis nuolat išskiria, šalina atliekas. Lavonas to nebedaro. 

Ir kas iš to?

Ajurveda turi nuostabiausių ritualų, metodikų, gydymo būdų, medikamentų, dietų ir kitokių patarimų, kaip šalinti atliekas iš kūno. Fiziškai ir protiškai. Iš ankstesnio apibrėžimo išeina, kad jeigu jūs nešalinate šiukšlių, tai kamuojatės vargdamas. Kai atliekų atsikratote tinkamai, jūsų gyvenimas tampa fantastiškas.

Jūs pagreitinate atliekų šalinimą iš kūno?

Pagreitinu tiek, kad atliekos šalintųsi optimaliai.

Klausdamas „Kaip jaučiatės?“, ajurvedos gydytojas turi galvoje klausimą „Ar jau tuštinotės?“ Jei nevaikštote į tualetą, tai atsiliepia jūsų energijai. Užkietėję viduriai sumažina energijos lygmenis. Senovės graikai sakydavo: „Užkietėjimas - visų ligų motina“.

Niekas ir dabar nesiginčytų, kad užkietėję viduriai - malonumas. (Juokiasi)

Būtent! Ajurveda padeda šalinti dalykus, kurių mūsų kūnams nebereikia.

Puiku, tik jūs taip ir neatsakėte į klausimą, kuo ši mums alternatyvi medicina yra pranašesnė. Jums tai turbūt alternatyvi yra mūsiškė?

Mes ją vadiname paskutine priebėga.

Vakarų mediciną?

Taip, vakarietišką gydymą.

Ar „paskutinė priebėga“ reiškia, kad keraliečiai pirmiau visada kreipiasi į ajurvedos specialistus?

Tai keičiasi. Žiūrėkit, kai užsidega namas, jūs nebegalite svarstyti - kviečiate ugniagesius. Tuomet žmogus, patarinėjantis, kaip išvengti gaisro, jums nereikalingas. Ajurveda padeda apsisaugoti nuo gaisro, jos gydytojas pataria, ką daryti, kad ugnis neįsipliekstų. Jis pasako, ką derėtų keisti gyvenime, kad neprireiktų šauktis gaisrininkų. Tačiau kilus gaisrui, jūs privalote kviesti ugniagesius, todėl tai vadinama paskutine priebėga.

Tuomet ajurveda geriausiai tinka sveikiesiems?

Taip, būtent. Sveikiesiems ir sveikstantiesiems. Ji padeda greičiau pasveikti.

Ajurvedoje minima, kad puikią savijautą palaiko tik nenutrūkstamos ir nesibaigiančios pastangos: tinkamas maistas, tinkamos mintys, tinkamas elgesys. Svarbiausias asmuo jūsų gyvenime esate jūs pats. Su savimi mes susiduriame kiekvieną akimirką. Daugiau su niekuo nebūname nuolatos, tik su savimi. Kaip mes elgiamės su savimi, taip bendraujame ir su pasauliu.

Nesate prieš antibiotikus?

Žiūrėkit, infekcijų gydymas, chirurgija - nuostabūs šiuolaikinės medicinos pasiekimai. Jie padėjo žmonijai prailginti gyvenimo trukmę. Turime pripažinti mokslinių atradimų naudą, ji nepaneigiama.

Tai primena plastmasės išradimą. Plastmasė pakeitė žmonių gyvenimą, tačiau plastikinių daiktų perteklius kelia ir pavojų mūsų planetai.

Papasakokite, kaip jūs padedate savo pacientams išlikti sveikiems.

Ajurvedoje visus žmonių negalavimus galima suskirstyti į dvi grupes. Ligos kyla arba dėl pertekliaus, arba dėl stokos. Stoka būna įvairi: vitaminų, geležies... Arba kai cholesterolio lygis yra per žemas, cukraus kiekis kraujuje per mažas, per žemas kraujospūdis ir panašiai. Perteklius taip pat gali būti įvairus: per daug riebalų, cholesterolio, cukraus... Aukštas kraujospūdis...

Dar yra ligų, kai aptinkame pertekliaus ir stokos samplaiką. Galime persivalgyti, bet nepakankamai maitintis: valgome daug, o energijos stokojame. Miegame ilgai, bet prabundame nuvargę. Taip nutinka, kai nuslopsta kūno gebėjimas paversti maistą gerąja energija. Tai lyg sugedęs automobilis, į kurį įpylus benzino, jis nesugeba degalų energijos paversti judėjimu.

Kūno gebėjimas paversti maistą energija sanskrito kalba vadinamas agni. Tas pats žodis reiškia ugnį. Tai svarbiausias mūsų kūno talentas. Jį išlaisvinus, kūnas pats pasigamina visus geriausius vaistus. Juk preparatai, kurių perkame vaistinėse, gaminami ir mūsų pačių viduje.

Kaip gi jūs išlaisvinate šį talentą?

Pirma, svarbu suprasti, kas jį slopina. Juk tas gebėjimas niekur nedingsta, jis visada glūdi mumyse, tik jį slopina nuodai. Nuodais ajurveda laiko viską, ką sunku pašalinti iš kūno. Kuo sunkiau - tuo nuodai stipresni. Tokių medžiagų derėtų vartoti mažiau.

Pirmiausia mes siūlome apriboti suvalgomą baltojo cukraus kiekį. Tai sunkiai šalinamas iš kūno produktas.

Siūlote jo nevartoti?

Ne, tik mažiau valgyti. Juk tik nuo dozės priklauso, ar medžiaga veikia kaip vaistas, ar kaip nuodas. Sumaišę cukrų su vandeniu, gauname klijus, lipnią masę... Prieš 10 000 metų žmogus per metus suvartodavo cukraus kiekį, prilygstantį 20 arbatinių šaukštelių. Šiuolaikinės gerovės visuomenės pilietis tiek ir dar daugiau suvalgo per dieną.

Taigi, dieta yra vienas iš jūsų siūlomų principų?

Tai svarbiausias dalykas.

Svarbiausias?

Taip. Jei laikotės dietos, jums neprireiks vaistų.

Tai jūs pažadinate kūno gebėjimą šalinti atliekas, parinkdami tam tikrą dietą?

Jeigu kreipiatės į šiukšlių tvarkymo specialistus, pirmiausia jie pasidomės, iš kur tos atliekos randasi. Gal įmanoma sustabdyti jų srautą? Jie patars rinktis ne storą plastikinę plėvelę, o plonesnę, greičiau yrančią, lengviau perdirbamą. Taip pat ir su maistu - pirmiausia mes siūlome mažiau valgyti sunkiai perdirbamų ir šalinamų produktų: rafinuoto cukraus ir gliuteno.

Gliuteno - taipogi?

Gliuteną mūsų organizmai dažniausia toleruoja, tačiau susidūrę su jo pertekliumi, nepajėgia lengvai pašalinti.

Šiuolaikiniai žmonės yra nuvargę ir išsekę labiau negu bet kada istorijoje.

Vien dėl cukraus ir gliuteno?

Ne, bet mes jaučiamės nusivarę, nepaisant šitokios maisto gausos. Ajurveda teigia, kad norėdami įkurti savo agni, turite išsivalyti žarnas. Visą traktą nuo ryklės iki rectum.

Ar jūs siūlote ir išsiplauti žarnyną?

Taip, žinoma. Tai padeda lyg staigus variklio užvedimas. Paskui jums tereikia dietos gerai savijautos ugniai pakurstyti.

Dar ko nors?

Dar ajurvedoje yra aprašyta daugybė naudingų žolelių. Be to, svarbu jūsų gyvenimo būdas: išsimiegoti, valgyti su apetitu. Kai kas sako, kad dera valgyti laiku, kiti teigia, kad valgyti reikia tik praalkus. Ajurveda moko, kaip praalkti laiku. Tuomet valgyti. Šis gebėjimas laiku praalkti yra labai veiksmingas, daro kūną atsparų.

Tam tikras ritmas?

Taip. Ritmas. Visa gamta pagrįsta ritmu, kaita. Mes esame gamtos kūriniai, todėl gebėjimas pagauti ritmą, jo laikytis, juo džiaugtis praturtina gyvenimą nuostabiais pojūčiais.

Keraloje dienos ar metų ritmas turbūt skiriasi nuo europietiškjojo?

Kiekvienas organizmas vystėsi tam tikroje vietovėje. Žiūrėkit, kaip skiriasi įvairių kraštų augalija. Pavyzdžiui, klimatas skatina mus pamėgti tam tikrą maistą.

Savo gydykloje priimate europiečius. Kiek trunka įprastas jų sveikatinimo kursas?

Dvi-tris savaites. Toks laikas kūnui būtų idealus, kad jis tinkamai apsivalytų. Nors įvairūs žmonės turi skirtingų pageidavimų.

Noriu grįžti prie jūsų minties, kad žmogus gyvenime dažniausia susiduria su pačiu savimi. Induizmas turi tradicinę sąvasties sampratą...

Induizmas?

Na taip, atmano vaizdinys vedų išmintyje, ko gero, buvo pirmasis mus pasiekęs filosofinis sielos aprašymas. Ar jums tai svarbu?

Ajurvedoje žodis „sveikata“ tariamas „svasta“. „Sva“ reiškia „gryniausias aš“. „Sta“ reiškia „susietas“. Taigi, tik išlaikydami tamprų ryšį su grynuoju savimi, mes esame tikrai sveiki. Kuo toks ryšys silpnesnis, tuo labiau pasiligojame, o ryšiui nutrūkus - mirštame.

Aišku.

Galingoji gamta, ar kaip tą jėgą pavadintume, sukūrė žmogaus kūną. Jis vystėsi labai ilgai, per tą laiką daugybė kitų gyvybės rūšių išnyko. Tai vienas tobuliausių gamtos kūrinių. Jis moka išsigydyti pats. Jūs įsipjaunate, ir žaizda užgyja. Nuovargis įspėja, kad atėjo metas stabtelėti. Skausmas liepia, kad privalote kažką keisti...

Sakykite, ar tas „gryniausiasis aš“ turi savo vietą?

Tai toks pat klausimas, kaip „Kur yra jūsų protas?“ Lyg klaustumėte, ar jis yra smegenyse, ar širdyje, ar dar kur nors... Empiriškai save tapatiname su širdimi. Ajurveda širdį laiko centru, kuris valdo brangenybę, vadinamą krauju. Sakydami „aš“, priglaudžiame delną prie širdies.

Ar jis nemirtingas?

Taip, be abejo, jis amžinas. Paklauskite bet ko, ir jums pasakys.

Visi mes žinome, kad mirsime. Suprantame, kad vieną dieną net saulė turės užgesti, Žemės planeta taip pat išnyks. Tačiau kažkas mumyse kužda: „Aš vis tiek gyvensiu ir po mirties.“ Būtent tą dalelę, kuri tikisi gyventi amžinai, mes laikome gryniausiuoju „aš“.

Gražu. Gal ši akimirka tinka stabtelėti?

Gerai.

(Abu juokiasi)

2017 m. spalio 12 d., ketvirtadienis

Nassim Nicholas Taleb: „Tik nuosava skūra patikimai sijoja mokslą nuo šūdmalystės“


“Lūžio taškas” yra reiškinys. Rimtai vadinti tą renginį konferencija nekyla pirštas, nors yra tekę skaityti nusitaikiusiojo į tam tikras pareigas gyvenimo aprašymą, kuriame žmogus greta kitų stiprybių giriasi dalyvavęs kasmetinėje rudenėjančios Palangos šventėje. Dalyvauti, jo nuomone, nereiškia kalbėti nuo scenos, tai - pranešėjų darbas. Dalyviai klausosi ir mezga tinklus. „Lūžio taško“ rengėjai pritaria tokiam požiūriui, kasmet atgabendami nebanalių kalbėtojų. Šiemet jie dar sykį kilstelėjo kartelę, patiekdami tiek dalyvių, tiek kitų pranešėjų džiaugsmui ne tik Urtę Neniškytę, bet ir Nassimą Talebą.  

Iš Libano kilęs amerikietis - turbūt ryškiausia per trylika metų „Vanagupėje“ švytėjusi žvaigždė. Antanas Mockus, Artiomas Trojickis, Leszekas Balcerowiczius ir Martis Linskis neprilygsta „Juodosios gulbės“ autoriui pasauline šlove. Ją NNT pelnė būtent ta knyga, išversta į visas svarbesnes kalbas (žinoma, ir lietuvių), daugelį kartų perleista angliškai.  

„Juodąją gulbę“ Talebas parašė jau užsidirbęs „fuck you“ pinigų biržoje. Kiek? „Dvidešimt devynis milijonus dolerių“,- prisipažino jis drauge pėdindamas per pušynėlį jūros link. Iškart tapo aiškiau, kokia suma praeito amžiaus pabaigos Niujorke dar nepadarydavo žmogaus išvirkusiai turtingu, bet jau suteikdavo laisvės ištarti aną, anot „Lūžio taško“ pradininko Mykolo Katkaus, neišverčiamą frazę bet kuriam pašnekovui. Ne į akis, tik kalbantis telefonu, tačiau (sic!) dar nepadėjus ragelio.

Dabar Nassimo N. Talebo laisvę akivaizdžiai varžo twitter.com. Užuot mėgavęsis ramiu pasivaikščiojimu, svečias be perstojo maigo telefoną, skleisdamas išmintį, puldamas oponentus ir linksmindamas gerbėjus. „Kaip su žmogum pasikalbėsi, kai jis visiškai nesiklauso?“- mesteli man draugas Arnis, pats kalbinęs daugybę įnoringų intelektualų žurnalui „Rigas Laiks“. Laimė, pakeleivis po truputį įsišneka. 

Kuo nors sudominti reiklųjį mąstytoją išties nelengva. Talebo nejaudina net paviršutiniškos provokacijos panarstyti jo paties teorijas. Pribėgęs jaunuolis paprašo autografų ant dviejų knygų, suokdamas, kad ten perskaityti dalykai turėtų būti dėstomi visuose universitetuose. NNT atsainiai pasirašo ir metęs žvilgsnį į šalį pareiškia: „Koks gražus čia miškas. Ar Rusijoje irgi tokie miškai?“

Vaizduotėje susikurtą Rytų Europos paveikslą pranešėjas aptinka „Lino“ sanatorijos baseino griuvėsiuose. Ryžtingai prasibrovęs pro draudžiamais ženklais pažymėtas užtvaras („Ką? Gal mane deportuos už šį pažeidimą?! Nieko tokio.“), Talebas fotografuoja nykias liekanas ir čia pat siunčia nuotrauką trims šimtams tūkstančių sekėjų su prierašu: „Turizmas: lankau apleistus Sovietinius statinius Lietuvoje“. Lankytojas nė nenutuokia, kad darbuojasi šviežiausios mūsų šalies savireklamos kampanijos „Kas tikra, tas gražu“ ambasadoriumi.  

Talebas yra dėstęs keliose aukštosiose mokyklose, o pastaruoju metu gyvena Niujorke ir triūsia NYU. Akademinėje terpėje rašytojo užmojai skamba maištingai. Ko gero, jis pasimėgaudamas panaikintų, ar bent iš esmės reformuotų daugumą universitetų. Na, bent jau tuos, kuriuose, anot pašnekovo, maldami šūdą riebius atlyginimus semia Paulas Krugmanas, Thomas Piketty ir Stevenas Pinkeris. Propaguodamas pažodinį socialinių mokslų tikslumą, Talebas aršiai trypia akademijos skraiste pridengtus buitinius profesūros samprotavimus, politikavimą, popsą ir kitokią chaltūrą.

Daugiausia nuo NNT kliūva ekonomistams, tačiau šįkart per popietinį pasivaikščiojimą pajūrio taku jis kažin kodėl užsipuola istorikus: „Šūdmaliai pateikia kaip mokslo išvadas tai, kas nėra moksliška. Jie švaistosi lyg ir kruopščiai suformuluotais teiginiais, kurie nėra nei patikrinti, nei įrodomi. Pavyzdžiui, jūs čia galite svarstyti ką tik norite, tai nėra svarbu. Tačiau jeigu koks nors idiotas mokslininkas, istorikas, rimtai akademiškai skelbia, kad nugalėję persus Maratono mūšyje graikai išgelbėjo Vakarų civilizaciją, tai jis tiesiog mala šūdą. Čia jau ne mokslas, o literatūra, pramogos arba politika. Aš nereikalauju nuolat visur kalbėti tiksliai, ne. Žmonės dažnai sako ką kita nei galvoja, ir tai atlieka tam tikrą funkciją. Pavyzdžiui, prietarai nėra vien tušti paistalai, jie gyvenime turi kitokią prasmę. O dabar dauguma ekonomistų pakeitė būrėjus, todėl aš daužau šūdmališkus akademikų teiginius, pretenduojančius į mokslines tiesas.“ 

Rašytojas skundžiasi, kad dažnai jaučiasi nesuprastas, dejuoja, kaip jį užknisa seklūs komentarai ir tušti svaičiojimai: „Sulaukęs penkiasdešimties, ėmiausi matematikos. Dabar ji yra vienintelis mane iš tikro dominantis dalykas. Matematika yra mąstymo būdas. Rašau tik ateities kartoms, visos mano idėjos atsiduria knygose. Man nebeįdomu lankytis Davose. Nebepriimu Garbės daktaro vardų, nebesamdau padėjėjos. Mokslininkas bent 320 dienų per metus turėtų praleisti dirbdamas vienumoje, o kitas skirti tokioms pramogoms kaip šis apsilankymas Lietuvoje. Nors tikrai būčiau atsisakęs kvietimo papietauti su jūsų Ministru Pirmininku. Kam švaistyti laiką?“

Nesena Talebo knyga „Antifragile“ netapo tokia populiari kaip „Gulbė“, ir tai jį nervina. Savo pranešimą Palangoje NNT paskyrė Antitrapumo idėjų reklamai. Kalba jis taip pat įtaigiai, kaip ir rašo. Pasižymėti aiškias žinutes auditorijai nebuvo paprasta, užtat kiekvienas pasikliaujantis sveiku protu dalyvis galėjo semtis gilaus įkvėpimo ir nusiteikti žvejoti laimingus atsitiktinumus, kurie ir sukuria antitrapumo efektą. "Jis užsidirbs krūvą pinigų", - prognozuoja guru, išgirdęs apie Alvydo Naujėko Klaipėdoje įkurtą elektra varomų autobusų surinkimo cechą. 

Viešos grumtynės su mokslo pasaulio įžymybėmis tonizuoja mąstytoją ir padeda išsilaikyti ant bangos, bet nenuslopina troškimo parašyti dar vieną bestselerį. „Imkite šį rankraštį, tai - vienintelis toks egzempliorius. Dovanoju, lengvai parduosite per eBay“, - dosniai tiesia susegtą lapų šūsnį. 

Pasirodo, naujas veikalas „Skin in the Game“ angliškai turi išeiti vasarį. „Nuosava skūra - patikimiausias rėtis, atsijojantis mokslą nuo šūdmalystės, tačiau ši knyga - ne apie tai, o apie paslėptą asimetrijos poveikį individui ir visuomenei“, - sako autorius ir čia pat ranka prirašo paantraštę: „Hidden Asymmetries in Daily Life“. „Galite iki valiai taukšti merginai apie meilę, bet tai dar nieko nereiškia, todėl sužadėtuvėms jūs perkate jai žiedą su deimantu, taip įkišdami į lošimą nuosavą skūrą“, - žarsto empirinę išmintį svečias.

Dovanotame rankraštyje aptinku daugiau deimantų ir perlų. Ne vieną atpažįstu pastebėjęs ankstesnėse NNT knygose, daugelis paryškintų teiginių primena aforizmus iš rinkinio „Prokrusto lova“. Krenta į akį „Biurokratija yra kūrinys, patogiai atskiriantis asmenį nuo jo paties veiksmais sukeltų pasekmių“ arba „Decentralizacijos prasmingumą pagrindžia paprastas suvokimas, kad makrošūdmaliauti yra lengviau nei mikrošūdmaliauti“. 

Pastarojoje knygoje Talebas toliau pliekia neišmanėlius ekonomistus, genetikus ir gydytojus, žarsto patarimus piliečiams ir politikams, auklėja prezidentus ir popiežius. Čia pat jis pateikia naują savo "mažumų valdžios" taisyklę ir aiškina jos veikimo būdus. Pavyzdžiui, restoranai privalo asimetriškai paklusti mažumoms. Kad gautų leidimus veikti, jie įsirengia tualetus lankytojams su negalia, o kad išliktų rinkoje, įsitraukia į  meniu veganiškus patiekalus. Sveikieji mėsėdžiai klientai tokių patobulinimų nepageidauja, tačiau mažumoms pasinaudojus valdžia, ir jie turi teisę užsisakyti sojų kepsnius bei užsukti į neįgaliųjų WC. 

Į kitą NNT mažumų valdžios dėsnio iliustraciją patekau ir pats, kai eilinėje twitter žinutėje išradėjas prisegė trijų dalyvių nuotrauką su prierašu: "Mažumų valdžia veikia: lietuvis, latvis ir lenkas kalbasi angliškai". Neaišku? Išmokti anglų kalbos visus priverčia pasaulio mažumos - amerikiečiai ir anglai, o paskui daug nesusimąstydami mes naudojamės tokio diktato pasekme bendraudami tarpusavyje. 

Nepaneigiamai tikslios lygtys rankraštyje neišplaukia į paviršių. Matematika glūdi giliai po storu anekdotų, asmeninių istorijų ir gyvenimiškos patirties sluoksniu. Nesvarbu. Skaitant tekstą neapleidžia pojūtis, kad Talebo asimetrija egzistuoja. Šitaip veikia nuosava skūra.   

2017 m. spalio 4 d., trečiadienis

Aidas Ardzijauskas: „Turiu asmeninių ambicijų“


Tu bėgsi iš Dakaro į Vilnių?

Taip.

(Abu tyli)

Ir viskas? Nesvarbu, per kiek laiko?

Ne, turiu asmeninių ambicijų, kad laikas yra svarbu.

Tai apibrėžk savo sumanymą: kas čia bus?

Tai bus ketvirtas bėgimas.

Gal - šimtas ketvirtas?

(Juokiasi) Ne, ne. Pradėjau nuo pirmojo bėgimo aplink Lietuvą ir vis norėjau pasiekti šimto kilometrų per dieną vidurkį. Bėgdamas aplink Baltijos jūrą ir per Jungtines valstijas, vis treniravausi pasiekti tokį vidurkį.

Bet gi svarbu, kiek iš viso dienų... Ne, aš netikiu, kad tavo tik toks tikslas. Pradėkim iš naujo: bėgsi iš Dakaro į Vilnių...

Aštuoni tūkstančiai kilometrų, šimtas dienų.

Per šimtą dienų?

Daugiau negaliu sau leist. Vidurkis išeina aštuoniasdešimt, bet norisi, kad būtų daugiau.

Dabar jau aiškesni rodikliai: iš Dakaro į Vilnių per šimtą dienų.

Jo.

Trumpiausiu keliu?

Ne, trumpiausiu neišeis. Renkuosi truputėlį sunkesnį kelią.

O kam?

Noriu pasitikrinti fizines savybes, treniruočių metodikas, mitybą. Kuo sunkiau - tuo geriau. Sakau, čia yra ketvirtas bėgimas, paskutinis paruošiamasis, nes pagrindinis tikslas - apibėgti Žemės rutulį.

Na gerai, bet kodėl nusprendei treniruotis, bėgdamas būtent iš Dakaro? Štai Aleksandras Sorokinas laimėjo Spartatloną. Atbėgo žmogus iš Atėnų į Spartą, užėmė pirmą vietą garsiose varžybose, pasipuošė laurų vainiku. Tu taip nenori?

Aš savęs niekada sportininku nelaikiau. Visą laiką buvau mėgėjas. Mano esmė - kad bendras fizinis būtų geras. Sveikata. Nes mano kojos yra labai silpnos, daug kartų laužytos, tie greiti bėgimai nėra man. Kai bėgdavau maratoną apie dvi kemaštuonias, ten - iš keturių minučių kilometrą, tai būdavo, kad trisdešimt šešis kilometrus dar galiu bėgt, o paskui pėsčias einu. Nelaiko kojos. O ilgą nuotolį galiu bėgt - ramiai, lengvai... Truputėlį kitaip pėdas statau.

Ir taip gimė svajonė. Saulius Ališauskas nuvažiavo iš Paryžiaus į Dakarą dviračiu. Mes kažkada apie tai kalbėjomės, prieš dešimt metų. Sakau: „Mašinomis važiuota, motociklais važiuota, dviračiais važiuota - dabar reikia nubėgt.“

Tada Amerikoje buvo penki tūkstančiai kilometrų. Eiti ant dešimties tūkstančių iškart dar neturiu pasitikėjimo. Nors Piotras Silkinas sakė: „Gali varyt, tikrai nubėgsi.“ Tai pasirinkau aštuonis tūkstančius...

Bet žiūrėk, Saulius Ališauskas, sakai, važiavo iš Paryžiaus į Dakarą. Ralis „Paryžius - Dakaras“ lig šiol yra ultra simbolis. Lietuviai dabar jį vadina tiesiog „Dakaru“ ir važiuoja Bolivijoje arba Čilėje. Kvailystė kažkokia, bet rengėjai moka pasiteisinti. Kodėl nebėgi iš Paryžiaus? Parodytum visiems, kad įmanoma įveikti istorinį maršrutą. Juk iš Senegalo sostinės į Vilnių jokio ralio nėra buvę.

Iš pat pradžių irgi taip galvojau. Buvo mintis startuoti Paryžiuje, atbėgti į Dakarą ir grįžt atgal. Būtų „Paryžius - Dakaras - Paryžius“. Bet pradėjom kalbėtis, ir aštuonioliktais metais - tas Valstybės šimtmetis... Šimtas dienų - šimtų metų, taip ir surišom. Iš Dakaro - į Vilnių per šimtą dienų, ir bėgimą skiriam Valstybei.

Aaaa, tai čia tokia simbolika...

Tokia simbolika. Preliminariai finišuosiu Vilniuje Vasario 16-tą.

Ojojoj... Bet Aidai, ar tu šitaip nepaslysi?

Nežinau.

Jausi spaudimą. Kai pradėjom kalbėtis, sakei: „Laikas svarbus man pačiam, keliu sau užduotį...“ O dabar išaiškėja, kad čia ne tu sau užduotį keli, o valstybė - tau. Istorija tau nustato tempą, nes turėsi suspėti atbėgti per šimtą dienų, ir dar - lygiai Vasario 16-ąją. Atsiras skeptikų... Panašiai buvo Vidmantui Urbonui, kai plaukė per Baltiją. Kaip įrodysi, kad nesukčiavai?

Iš tikrųjų, esam apsidraudę. Vienas kunigas, keliautojas - entuziastas, pats pasisiūlė surengti šventę, pritraukti finišą prie koncerto, kuris vyks Katedros aikštėje. Tai aš pasilikau truputėlį rezervo, startuosiu anksčiau. Jeigu viskas gerai susidėlios, turėsiu šimtą dešimt dienų.

Palauk, bet Valstybė tai švęs šimtą metų?!

Jo. Tai aš startuosiu likus šimtui dienų, bet mes anksčiau tenai nuskrisim, apsižiūrėsim. Bėgsiu šimtą dienų.

Bet iš Dakaro?

Iš Dakaro.

Nors šiaip - koks skirtumas? Galėtum bėgt iš Rabato, tik pasakyk iš anksto.

(Juokiasi) Jo. Ir atsisiunčiau iš Amerikos tokį prietaisą. Jis palydovinis, online galima matyt: judėjimo greitį, altitudes, visus duomenis. Dakare jį įjungsim, ir tik Vilniuje išjungsim.

O jeigu baterija išseks?

(Juokiasi) Tai pasiimsim baterijų daug.

Gerai. Tai matysis, jeigu kur į kairę nubėgsi?

Taip, absoliučiai viskas matysis. Vienintelis nusukimas į kairę bus tokiame miestelyje, kur dalinsim labdarą. Samdom tokį žmogų, kuris mus lydės dėl apsaugos, padės kirst sienas, viską... Tai sutarėm, kad jo miestelyje padalinsim labdaros. Ten bus žurnalistai, meras... Ta vieta dykumos gilumoje, tai aš iki sankryžos atbėgsiu, tada sėsim į mašiną, važiuosim tris ar keturias valandas, padarysim šventę, grįšim į tą pačią vietą, ir tada aš tęsiu bėgimą.

Ar tau bėgant - aplink Lietuvą, Baltijos jūrą, per Ameriką - malonumą teikė tik žinojimas, kad sieki nepaprasto tikslo, ar mėgavaisi dar kuo nors?

Yra dar mėgavimasis kelione. Kiekviena diena vis kitokia. Keičiasi kūnas. Amerikos nuotraukas praradau, kai pavogė mano kompiuterį, tai dabar vėl bandysiu kiekvieną dieną save fotografuoti, matysiu, kaip keičiasi kūnas. Kitas dalykas - kaip pats keitiesi, ką nauja atrandi. Sako, kad dykuma visa vienoda, bet kai bėgau Amerikoje, man ji kasdien atrodė skirtinga. Saulės apšviesti kalnai vienaip atrodo ryte, kitaip - vakare. Būna toks - vau! Pati aplinka veža. Ir žinojimas, kad sieki tikslo.

Keičiasi lydintys žmonės. Susidėliojau, kad būtų keturios grupės. Čia irgi Piotras patarė, savo knygoje, kai rašė, kad paskutinė jį lydėjusi grupė labai pykosi, jį paliko. Kad to nebūtų, aš suskaidžiau lydėtojus, kiekviena atvykstanti grupė atneš kažką naujo. Man padės, ir jiems nebus per daug monotonijos, iš manęs nejaus kokio nors negatyvo.

Bet jei bėgtum sau laisvai iš Dakaro į Vilnių, galėtum pamatyti tiek įdomių vietų. Pabėgi šiek tiek į šalį - kokie nors senoviniai griuvėsiai, kitur nusuki - storas baobabas. Bėgdamas vingiais daugiau pamatytum. O kai sieki tikslo ir dar per šimtą dienų, kasdien matai vien asfaltą.

Šiek tiek pavingiuosiu. Žiūrėjau, kas man patiktų. Nepatarė man lįsti į kalnus, bet jau nusižiūrėjau, kur ten kokie įdomūs serpantinai. Garbės konsulas Maroke sako: „Ne, ten tik turistai...“ O aš iš principo ir esu keliautojas, tik mano transportas - bateliai. Nusižiūrėjau, kur gražiausios vietos, todėl ir neišėjo pats tiesiausias optimalus maršrutas.

Ką dar gražaus tikiesi pamatyti?

Bėgsiu per kelis parkus, ten yra daug labai gražių paukščių. Senegale ir Mauritanijoje. Turėsim droną, galvojam jį pasikelt, pažiūrėt, kaip iš viršaus visa tai atrodo. Vakarų Sacharoje yra vienas kelias, tai pasidarysim tą ekskursiją į dykumos vidurį labdaros padalinti. Maroke bus gražių serpantinų ir vaizdų bėgant palei jūrą. Tada bėgsiu pietine Ispanijos ir Prancūzijos pakrante, šiaurine Italijos dalimi. Ir ne pačioje siauriausioje vietoje nersiu per Alpes iš Italijos į Austriją. Pakilsiu beveik į keturių kilometrų aukštį.

Suprantu, kad keliausi ne visai kaip fūros vairuotojas, kurio tikslas - pristatyti krovinį tiesiausiu keliu su menkiausiomis sąnaudomis?

Taip, truputėlį ir sau skirsiu.

Tai atbėgęs Vilniuje iškart gali balotiruotis į prezidentus.

Aš apie tai negalvoju (Juokiasi).

O kam tau ta pompastika?

Čia tik man asmeninė nauda.

Asmeninė?

Asmeninė. Tai pridės žinomumo, bus lengviau kalbėt su rėmėjais.

Kieno žinomumo?

Mano. Kad galėčiau kalbėtis su rėmėjais dėl bėgimo aplink Žemės rutulį. Nes kalbuosi su tokiomis kompanijomis kaip Samsungas, Red Bullis, Jeepas. Jie remia šitą mano bėgimą, nes galvojam apie didesnę perspektyvą. Jeigu viskas gerai, devynioliktais metais turėčiau startuoti.

Ar yra žmonių, jau apibėgusių Žemę?

Yra. Trys.

Aha!

Danas - dukart.

Tas pats danas dukart apibėgo visą Žemę? Vieno karto jam neužteko? (Juokiasi)

Jisai bėgo vieną kartą pagal laikrodžio rodyklę ir atbėgo iš Vakarų į Rytus. O kitą kartą išbėgo iš Nordkapo, nubėgo iki Keiptauno, tada perskrido į Čilę ir atbėgo kažkur virš Bostono, lygiagrečiai su Grenlandija. Tada vėl perskrido, truputėlį bėgo Grenlandijoje, Islandijoje ir Londone finišavo. Nordkape pradėjo - Londone finišavo.

Tai ne toj pačioj vietoj. Kai bėgi aplink rutulį, reikėtų atbėgt į tą pačią vietą iš kitos pusės.

Jo, vienas britas pernai Londone startavo ir Londone finišavo.

Ir visur apibėgiojo?

Ne visur, keturiuose žemynuose. Dvidešimt septynis tūkstančius kilometrų. Aš galvoju apie penkis žemynus, irgi 27 000 kilometrų, ir per tokį pat laiką.

Tai bėgtum nauju maršrutu. Per Antarktidą?

(Tyli) Turiu tokią mintį...

Ar per Australiją? Kuriuos penkis žemynus turi galvoje?

Pietų Ameriką, Šiaurės Ameriką... Didelis ginčas: ar Europa ir Azija yra vienas žemynas, ar du. Aš galvoju, kad vienas. Tada - Australija ir Afrika. Jeigu Afrikoje neišeina, tada - truputėlį Antarktidoje. Galima būtų mėginti greičiau atbėgti jau išbandytu maršrutu, yra bėgęs dar japonas, bet norisi išsiskirti.

Suprantamas noras. Būtumei lietuvis, apibėgęs Žemės rutulį. Ir tada jau - viskas?

Nežinau. Toliau nieko neplanuoju. Čia vaikystės svajonė, noriu ją įgyvendinti.

Kiek laiko ketini bėgti aplink Žemę?

365 dienas. Vidurkis išeina po aštuoniasdešimt kelis kilometrus.

Metus nematysi šeimos?

Na, ir šiame bėgime esam sudėlioję, kad šeima atskris dviejose vietose. Į Maroką, į Barseloną.

Žmona su abiem vaikais?

Pirmą kartą - tik žmona, o antrą - visa šeima. Taip planuojam.

Lygiai taip pat galvojam daryti ir man bėgant aplink Žemės rutulį. Tas danas pasakojo, kad jam buvo labai sunku. Išsiskyrė su žmona vien dėl to, kad nebuvo suplanavęs susitikt, pabūt. Atstumas daro savo.

Žiūriu, kaip viską susiplanuoti. Jei bėgčiau į Rytų pusę, reikia niekad ant žiemos nepapulti. Nors Sibire ir vasara savotiška. Starto laiką pasirinkti, maršrutą... Iš Australijos tektų skristi į Pietų Ameriką...

Taip, apibėgti Žemę - skamba gražiai. Gal išsiverstum be skraidymų? Idealu būtų ją tikrai apibėgti - be jokių laivų ar lėktuvų. Australus ir pingvinus galėtum praleisti, vis tiek jie salose gyvena.

Bet tada jeigu Lietuvoj startuoji... Rusijos Šiaurė ten gi...

Užšąla.

Bet jeigu atbėgsi ten, kai užšalę... Nelabai įsivaizduoju.

Kai bėgau maratoną Šiaurės ašigalyje, susitikau ten du rusų poliarininkus, pėsčiomis atėjusius iš Naujosios Žemės į ašigalį poliarinės nakties tamsoje, kad pasiektų tai, ko dar niekas nebuvo sugebėjęs. Teoriškai tu gali perbėgti Beringo sąsiaurį užšalusiu vandeniu, kad iš Azijos į Šiaurės Ameriką patektum be jokio variklio, pats.

Taip. Tada ne Lietuvoj reikėtų startuoti.

Ko gero. Galėtum startuoti nuo Gerosios Vilties kyšulio Keiptaune, perbėgti Afriką, kiek nori - Europos, Aziją, abi Amerikas ir parskristi namo iš Horno rago.

Reiktų suskaičiuot, kiek čia kilometrų.

Nežinau, net pradėt skaičiuoti baisu.

Būtų iššūkis keliems metams.

Užtat, tikras dalykas. Ar esi matęs filmą „Forestas Gampas“?

Ne.

Aišku. Kaip sekasi tavo knygai apie bėgimą skersai Ameriką?

Atidaviau viską leidyklai. Laukiu, ką pasakys.

Puiku. O mes lauksim tavęs Vilniuje Vasario 16-ąją.