Karantinas švelnėja. Džiaugiatės?
Papasakosiu, ką sapnavau praeitą naktį.
Gerai, labai
įdomu.
Kiekvienam
geniui aišku, kad - labai. Perskaitysiu, ką užsirašiau vos prabudęs, kaip Seligsonas patarė. Nedrįsk pertraukti.
Taigi, susapnavau, kad įsijungiau televizorių, kuris tuoj pat pradėjo rodyti dokumentinį filmą apie XXI
amžiaus pradžioje nutikusią istoriją. Vilniaus televizijos bokšte
susisuko lizdą didžiulių erelių pora. Niekada neregėti paukščiai autobuso ilgio
sparnais stulbino gyventojus, spoksančius į milžiniškus padebesiuose sklendžiančius siluetus. Gamtininkai
pasiuto iš džiaugsmo: pirmas atvejis, kai tokie kalnų valdovai įsikuria mieste. Kiek pasiginčiję specialistai sutarė, kad netoli Europos centro apsistojo didžiausi pasaulyje
skraidantys sparnuočiai - Himalajų grifų ir Andų kondorų mišrūnai.
Visas Žemės
rutulys staiga prisiminė, kur yra Lietuva. Telekomunikatoriai paskelbė
globosiantys naujuosius įnamius. Mitologai susiginčijo dėl pranašiško ženklo sąsajų su legenda apie Geležinį Vilką. Lazdynuose ir Karoliniškėse pabrango butai. Sostinės valdžia užsakė
reklaminį filmuką su neršiančiomis Neryje lašišomis, užtvankas renčiančiais
bebrais ir dangaus žydrynėje virš dangoraižių sklandančiais milžinais. Šūkis:
„Mes jau kaifuojame atradę Vilnių, o jūs?“
Padebesių skrajūnai atrodė grėsmingi, bet miestelėnų buities netrikdė. Ekspertai spėliojo, kad jie
minta valkataujančiomis katėmis, Nerimi praplaukiančiais lavonais ir
paliegusiomis stirnomis iš Vilnių supančių miškų. Apylinkių kaimiečiai mėgino
prašyti kompensacijų už ganyklose pradingstančius ėriukus ir veršiukus, bet
sulaukė tik apžvalgininkų ir feisbuko įtakdarių patyčių. Vyriausybė paskelbė
Vilniaus arus saugomomis vertybėmis, o bažnyčia - šventaisiais sargais.
Krepšinio komanda atgimė pasivadinusi „Ryto aras“, o priešininkų sirgaliai
iškart surimavo „Pisuaras!“
Mieste
įsivyravo ypatinga nuotaika. Gyventojai stengėsi elgtis kaip įpratę, tačiau nepajėgė atsikratyti visa persmelkusio jausmo, kad gyvenimas pasikeitė. Kasdieniuose
pokalbiuose dažnas paminėdavo didžiuosius skrajūnus, būtinai įterpdamas kokį
menkinantį epitetą: „peraugusios varnos“, „gandrai - mutantai“, „skraidantys
šiukšlių surinkėjai“, „gyvieji dronai“, - taip pabrėždamas žmogiškosios
esybės pranašumą prieš didinguosius plunksnuočius.
Nuslopus ankstyvajai
stebuklingo apreiškimo euforijai, ėmė rastis naujosios rūšies priešininkų. Policija sulaikė
medžiotoją, išdrįsusį pykštelti į pakilusį virš Vingio parko arą iš graižtvinio
ilgavamzdžio. Oponuojantys sąmokslininkai skleidė gandus, kad įsibrovusios
būtybės - visai ne paukščiai, o tik užsienio specialiųjų tarnybų robotai,
tobulinami Vilniaus poligone, slapta susitarus su Lietuvos saugumiečiais. Vienas
savanorių šaulys uždarame forume dievagojosi nuo šešiolikaaukščio stogo suvaręs
automato seriją tiesiai plunksnuotajai baidyklei į subinę, bet toji nė nesukudakavusi.
Siaubovaros
entuziastai puolė kelti bangas. Mamyčių tinklais pasipylė bauginimai nepaleisti
vaikučių vienų lakstyti atokesnėse žaidimų aikštelėse. Šunų savininkų
bendruomenė prisipirko išmanių paukščiams atbaidyti skirtais dažniais pypsinčių
prietaisėlių. Įtampą pakurstė organizacija „Gelbėkim benamius!“, skubiai
paneigdama, kad jos socialinis darbuotas per radiją leptelėjo apie sumažėjusį
klientų srautą, ir ragindama dar uoliau aukoti ilgai negendančius maisto
produktus ir pajamų mokesčio procentus.
Kai kas pastebėjo
pasikeitusios atmosferos teigiamybių. Nelaimių suvestinėse sumažėjo užpuolimų viešose
vietose ir pranešimų apie pabėgusius iš namų vaikus. Suklestėjo
panoraminius vaizdus siūlantys viešbučiai ir restoranai. Miestiečiai kur kas
dažniau pakeldavo akis į dangų. Tapo madinga vakarieniauti terasose, mėgaujantis
ypatingu reginiu: arų akrobatika.
Su užkadrinio
diktoriaus žodžiais „arų akrobatika“ filmas nutrūko. Kažkas stiprokai pasibeldė
į duris. Nuėjau atrakinti. Lauke stovėjo penki Vilniaus patarėjų tarybos nariai,
vilkintys tamsiai pilkomis dželabomis. Jų vyresnysis tarė: „Miltiadai, tu privalai išsiaiškinti, kas mums siunčia žinią, ir ką ji reiškia.“ Aš linktelėjęs
atsakiau: „Nėra didesnio džiaugsmo mąstytojui. „Kokia tai žinia?“ ir “Ką žinia
reiškia?“ - du skirtingi klausimai...“ Jis - man: „Gausi dvigubai, Miltiadai.“ Ir tiesia dvi Šventojo Kristoforo
statulėles. Paėmęs jas, nusilenkiau kiek žemiau negu prieš tai, o kai
atsitiesiau, tarybos nariai jau buvo pranykę.
Norėjau
uždaryti duris, bet abi rankos pasirodė užimtos statulėlėmis. Žengiau žingsnį
laukan, iškėliau Kuzmos nulietus Kristoforus į dangų. Mano apsiaustas nušvito
mėlynai. Iškart pamačiau iš tamsos artėjant milžiniško dydžio paukštį. Jis skriejo
iš aukštų tolybių, vis didėdamas. Tik visai prisiartinus tai būtybei, supratau,
kad ji lekia žaibo greičiu. Tą pat akimirksnį pasijutau sugriebtas ir pakeltas
į orą. Aras nešėsi mane, nutvėręs dželabos audeklą piršto dydžio nagais.
Mosuodamas
dviem Šventojo Kristoforo statulėlėmis, kilau vis aukštyn ir aukštyn, tarsi koks
Robertas Grantas. Apačioje miestą nušvietė ryto aušra.
Čia sapnas ima blėsti, persiliedamas su atgyjančio Vilniaus garsais. Gyvenimo scenoje prasideda dienos spektaklis.
Štai taip aš
džiaugiuosi.
Nė žodžio.
Pranešimai
