XXI Vilniaus maratonas

 

Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais mąstytojais rasite knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis", "Laiko juosta jų žvilgsniais" ir "Begalybė jų mintimis". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt   

Kodėl aš bėgu maratoną?

 

Bėgu maratoną, nes esu prisiekęs. Kasmet nubėgsiu Vilniaus maratoną, kad ir kas nutiktų. Kas gali nutikti? Bet kas – nuo A iki Ž. Pandemija, pavyzdžiui. Avarija. Bankrotas. Cypė. Diskvalifikacija. Encefalitas. Force majeure. Gimdymas. Haliucinacija. Infarktas. Jubiliejus. Komandiruotė. Laidotuvės. Melancholija. Negalia. Okupacija. Psichozė. Radiacija. Senatvė. Trauma. Užgertuvės. Velniava. Žioplystė.

Bėgu maratoną, nes man gražu. Stebiu atletiškus kūnus, iš arti matau geriausius sportininkus. Kokiame dar Lietuvos čempionate priimtų varžytis penkiasdešimtmetį mėgėją? O čia – prašom, tokios taisyklės. Pranašavau Kristinai Saltanovič, kad ilgainiui jos nioliktos vietos keturiose olimpiadose nublanks prieš pergalę pirmajame Vilniaus maratone. Žmonės dievina pirmuosius ir pirmąsias.

Bėgu maratoną, nes tai kultūringa. Bėgimas kultivuoja sielą ir lavina kūną. Švaru, natūralu, žmogiška. Jokių variklių, jokios smarvės, jokių fejerverkų. Himnas, startas, maratonas, finišas, medalis.

Bėgu maratoną, nes tai madinga. Šiuolaikiniams metroseksualams nuobodu iš tolo žiūrėti, kaip sportuoja, dainuoja ar diskutuoja kiti. Žvaigždės vis dar įkvepia, bet tikrą vertę kuria asmeniškai dalyvaujant patirtos emocijos. Dalyvauti nebereiškia – sėdėti salėje. Dalyvauti – tai įsivelti rizikuojant. Todėl muziejai tampa interaktyvūs, literatūros festivaliai – įtraukiantys, teatrų spektakliai – imersiški. Šmėkla „Dėdėje Vanioje“ ragina greta stovinčius kaukėtus žiūrovus spėti, kuris iš jų numirs pirmas. Avangardas.

Bėgu maratoną, nes tai sveika. Žmogus yra sutvertas maratonui. Galiu ilgai bėgti nesustodamas. Ilgiau už šunį. Man nereikia žiūrėti, kur žengti žingsnį, mano sausgyslės spyruokliuoja, mano kūnas neperkaista prakaituodamas. Risnok ir norėk.  

Bėgu maratoną pabūti bendruomenėje. Atsiskyrėliui tinka bėgioti, tačiau bent kartą per metus norisi didžiulėje vienišų vilkų rujoje pasiklausyti tūkstančių pėdų dunksėjimo į grindinį, pasidairyti į užrašus ant marškinėlių, pasimojuoti su bičiuliais, persimesti keliais žodžiais. Suprantame vieni kitus.

Bėgu maratoną dėl euforijos. Oras tampa skanesnis, rega ir klausa paaštrėja. Pasijuntu gyvas ir vertas. Pranyksta įtampa, atbunda slaptingos galios. Veža.

Bėgu maratoną, nes myliu Vilnių. Bostone, Reikjavike, Rygoje ar Kaune jaučiuosi svečias, o Vilniuje – savas. Pažįstu šį miestą, žiūriu, kaip jis auga ir traukia. Man patinka, kad čia nori gyventi vis daugiau atvykėlių. Pralenksime Rygą. Butai brangs.   

Bėgu maratoną, kad pagalvočiau. Laiko gaunu apsčiai. Apie ką? Apie žmones ir žvėris, materiją ir sąmonę, rojų ir pragarą, matematiką ir teologiją, poeziją ir prozą, politiką ir ekonomiką. Gal kada pavyks startavus prie Katedros finišuoti Valdovų rūmų kieme? Kas aš esu?

Bėgu maratoną, nes taip patiriu pastovumą ir kismą. Nuo 2004-ųjų kasmet kartojasi rugsėjo ritualas. Startą pistoleto šūviu vis paskelbia valdžia, bet jos atstovai mainosi. Pamenu, kaip kartą, laimei – ne į savus, pykštelėjo vicemeras Algirdas Paleckis. „Maxima“ ženklą nuo numerių nutrynė „Danske“, „Lietuvos ryto“ – „Žmonės“. Du ratus pakeitė vienas. O maratonas – vis tas pats. 42 km ir 195 m.

Vakar dariau ko nenorėjau, šiandien darau ko negalėjau

„Šiandien darau ko kiti nenori, rytoj darysiu ko kiti negali“. Danskebank Vilniaus maratono šūkis skamba lyg kvietimas pagalvoti. Nuostabu. Žurnalo „Rigas Laiks“ leidėjai mėgino įskiepyti savo miestui motto „Ryga - vieta mąstyti“. Kol kas nepavyko. O štai ištikimi Vilniaus bėgimo dalyviai jau vertina jį kaip kasmetinę progą pagalvoti apie nekasdienius dalykus.

Šiemet išseko Usaino Bolto spinduliuotė. Jo sportinės šlovės žybsnis dar šiek tiek pašvysčios platybėse, vis rečiau atsimušdamas į sąmonės veidrodžius, kol pranyks užmaršties tamsoje, virtęs kitokia energija. Būdamas geriausios formos, jamaikietis jausdavosi aukštesnis už varžovus visu savo dvimetriniu (be penkių cm) ūgiu. Bėgdamas 100 ir 200 metrų, jis dominavo trejose olimpinėse žaidynėse ir pasiekė įspūdingus šių distancijų pasaulio rekordus, į kuriuos kol kas niekas rimčiau nepasikėsino.

Vis dėlto pastarąjį dešimtmetį Boltas karaliavo sprinto takeliuose ne vien dėl fizinės galios, darbštumo, treniruočių ar farmacinių gudrybių. Šio antžmogio esminį pranašumą tiksliausiai nusakytų sąvoka „kūno intelektas“. (Žinoma, tai ne koks mokslinis terminas, o metafora.)  Niekas iki jo nebuvo gerinęs abiejų nuotolių pasaulio rekordų olimpiadose. Boltas tai padarė Pekino žaidynėse, o dabartinius geriausius planetos rezultatus pasiekė Berlyno pasaulio čempionate. Bėgdamas finaluose jis neklysdavo.

Šimto metrų bėgikai klysta ne tik užsitupėję prie starto kaladėlių. Greičiausieji kiekvieną distancijos atkarpą įveikia ypatinga metodika: skiriasi atakos kampas, žingsnių dažnis ir ilgis, rankų mostai, kūno judesių amplitudė. Vienur būtina įsitempti, kitur - atsipalaiduoti. Suklydai - sugaišai - pralošei. Be smegenų neapsieina joks intelektas, tad žymią Bolto talento dalį sudarė gebėjimas žaibiškai sukti galvą.

Išmokęs daryti ko kiti negali, pereini į kitą išmatavimą. Net Boltas nebegalėjo sumušti savo rekordų. Galėjo tik juos pagerinti, ir gerino, bet tai - ne tas pats. Kaskart atbėgdavęs dar greičiau, jis išbraukdavo iš rekordų statistikos ankstesnį laiką, bet ne savo pavardę.

Maratono mėgėjams galioja kitokie dėsniai. Vakar dariau ko nenorėjau, šiandien darau ko negalėjau. Prieš tris savaites Reikjavike atbėgau per 3:12:36. Tiesą sakant, kadaise tai jau galėjau. Esu bėgęs ir greičiau. Ir iš trijų, ir Vilniuje, ir pan. Bet kam tai įdomu? Vakar, t.y. pastaruosius aštuonerius metus, šitaip spausti neįstengiau.

Susikaupti privertė Čikagos bėgimo mafija, nustačiusi savo maratone kvalifikacinius normatyvus. Iš beveik penkiasdešimtmečių vyrų pareikalavo pateikti šviežią 3:15 pajėgumo įrodymą. Nors Obamai skųskis.        

Maratonui reikia blaivios galvos. Reikjavike skutau nesvajodamas apie pūdytus ryklius ir žydrąsias lagūnas. Treniruočių testų rezultatai prognozavo 3:19. Nenuostabu, per visą praėjusią vasarą nenubėgau nė keturių šimtų kilometrų. Pasitikėjimo įkvėpė tik ultra patirtis. Jaučiau, kad galiu išsunkti daugiau, jeigu nesuklysiu. Aklai laikytis plano - ne išeitis, būtina apgalvotai improvizuoti. 

Atsirišęs sportbačio raištelis sugaišintų septynias sekundes, neplanuotas sustojimas prie tualetų - minutę. Tai tik niekai palyginus su per greita pradžia. Nepagrįstai sutaupyta sekundė kiekviename pirmosios pusės kilometre išvirstų dešimčia sekundžių baudos už kiekvieną kilometro žymą antrojoje. Suklydus šioje aritmetikoje, paprasta pralošti (sau pačiam) dešimt, penkiolika minučių ar net visą pusvalandį. 

Per pirmuosius tris kilometrus pasitikrinau, kaip jaučiuosi. Gerai. Toliau liko kontroliuoti tempą, gerti gėrimus, ryti aminorūgščių žele ir kofeiną, lenkti lėtesnius ir paleisti greitesnius bendražygius, įsitempti įkalnėse ir atsipalaiduoti nuokalnėse, laikytis optimalios trajektorijos ilguose posūkiuose, slėptis nuo vėjo už tvorų ir nugarų, neklupinėti ant akmenų ir šulinių dangčių.

Kai islandai atsiuntė pasiūlymą nusipirkti maratono nuotraukų, neradau nė vienos tinkamos ne tik žurnalo viršeliui, bet ir asmeniniam albumui. Visose atrodau kaip sunkiai fiziškai dirbantis žmogus ties absoliučia galimybių riba. Nieko keista. Įdomu tik tai, kad bėgdamas taip nesijaučiau, nes apie tai negalvojau. Smegenys buvo užsiėmusios kitais uždaviniais. Finišavęs prisiminiau pojūtį po trijų valandų stojamojo egzamino. Panašus.  

Vilniaus maratoną buvau pasilikęs atsargai, jei būtų tekę taisyti Reikjaviko klaidas. Laimingai susiklosčius anam egzaminui, šiandien galėjau pakvailioti darydamas ką noriu ir negalvodamas ko negaliu.  

Antras ratas

Kiekvienas patyręs mėgėjas paliudys, kad maratonas prasideda nuo trisdešimto kilometro. Už tos ribos pradeda aiškėti, kas ko vertas. Likus daugmaž septynioms mylioms iki finišo, pervertinę jėgas karštakošiai ima trankytis į sienas, o pagavę palaimingo įkvėpimo bangą asai neria į lemiamą spurtą. Tuomet sprendžiasi, kam lemta lipti ant pakylos, kam – susikvalifikuoti į Bostoną, o kam – pasidžiaugti geriausiu asmeniniu laiku.

Danskebank Vilniaus maratonas prasideda nuo antro rato. Ne tik todėl, kad pirmas ratas – pusmaratonis ir tiek. Esu bėgęs dviejų ratų maratonų, kurie vis tiek prasideda ties trisdešimtuoju kilometru, tik ne Vilniuje. Vilnius, kaip ir Kaunas, į bendrą startą priima pusmaratonininkus, o jų susirenka triskart gausiau. Aniems nė motais, kad pusė maratono – pusė malonumo

Sukant pirmąjį ratą atrodo, kad mūsų jau tiek daug, jog atėjo metas okupuoti plačiausius sostinės prospektus. Šešių tūkstančių kojų trepsėjimas Šventaragio grindiniu siunčia žinią, kad Geležinio Vilko miestas – kultūros sostinė. Pasijunti dar ne Londone, Berlyne ar Niujorke, bet jau Reikjavike, Lisabonoje arba Miunchene. Dronai skraido, muzikantai groja, stalai linksta nuo gėrimų, savanorės šypsosi, net vienas kitas žiūrovas paploja.

Bėgdamas pirmą ratą, niekad nežinai, su kuo turi reikalų. Pakalbini greta bėgantįjį, rodos – rimtas žmogus, o pažiūri į numerį – pusmaratonininkas. Lenktyniaujantiesiems dar sunkiau. Šiųmetinis maratono nugalėtojas, amerikietis Christopheris Zablockis, pasiguodė ilgai manęs, jog kažkas jį priekyje lenkia. Gal todėl taip greit ir atbėgo.

Išbėgus į antrąjį ratą, šventė baigiasi, prasideda maratonas. Gėrimų ir bananų netrūksta, savanorės vis dar tebegiria, pritilusi muzika skamba, saulutei nušvitus žiūrovų net padaugėjo, tik... bėgti sunkiau.

Geriausi bėgikai antrąją maratono pusę dažnokai įveikia greičiau nei pirmąją. Esu bandęs, labai gera taktika. Tik ne Vilniuje. Reljefas čia negailestingas, trukdo teisingai jėgas paskirstyti, o dar tas antras ratas...

Prie finišo šventė, aišku, grįžta. Medalis, šurmulys, baltas nealkoholinis... Net surusena viltis, kad po kokių poros metų susikaupsim, susitelksim, susiregistruosim ir pareikalausim teisybės: maratonas – maratonininkams! Vienas ratas, ir taškas.

Pinigai, pornografija ir mirtis

Praėjusį savaitgalį atitrepsėtas sostinės maratonas privertė Vilniaus širdį tvinksėti pasaulio pulso ritmu. Bet kuris liudininkas patvirtins, kad sekmadienis Katedros aikštėje buvo ne sporto, o pramogų diena. Ar verta rimtai kalbėti apie varžybas, kuriose pagrindinę rungtį laimi mėgėjas iš Etiopijos su penki šimtai penkiasdešimt ketvirtuoju numeriu ant krūtinės, o moterų grupės nugalėtojai neprireikė tilpti į tris valandas?

Masiniai maratono bėgimai sugalvoti ne sportininkams, o publikai. Tai – nuostabi idėja. Jeigu kas nors išrastų, kaip tūlam miestiečiui patogiai sirgti už krepšinio rinktinę, pačiam žaidžiant aikštelėje (tegu nors trys prieš tris į vieną krepšį), o Seimas įstatymu uždraustų stebėti rungtynes nesurenkantiesiems naudingumo balų kvotos, Lietuvos vyrai per pusmetį iš alų maukiančių ir traškučius kremtančių nusmurgėlių virstų atletiškų ir koordinuotų sveikuolių armija.

Pramogų sfera visuomet – bulvaras. Čia forma svarbesnė už turinį, įspūdis - už esmę, įvaizdis - už tiesą.  Joje skamba bumčikai, šlama banknotai ir dvelkia nešvankybe. Išdykėliai pirma nulaužė „TEO“ prizinį čekį, o paskui per išmanųjį televizorių parodė nuogą užpakalį. Viską tiesiogiai nušviečia atitinkama žiniasklaida. Tokios taisyklės.

Bulvarinėms pramogoms būtina drama, geriausia – mirtis. Tragedija ne tik pagardina renginio paskalas  pikantišku padažu. Kur kas svarbiau, kad ji dovanoja dalyviams tolstojiškąjį potyrį: „Štai, anas jau guli, o aš, šaunuolis – dar bėgu!”

Kuo čia dėtas pasaulio pulsas? Ogi tuo, kad pažangioji žmonija, jau senokai atmetusi soldafoniškus draudimus, visa galva nėrė į maratoninės laisvės pramogas. Bulvarinius prietarus pakeitė atsakingas  požiūris: niekas nepasirūpins mano sveikata geriau už mane patį. Bėgu – gyvenu, spoksau į  sportuojančius profus - gyvenimas lekia pro šalį.

Po sekmadienio finišo Lauko redakcija atliko dvi pareigas: darsyk pažiūrėjo olandų filmą „De Marathon“ ir parėmė našlaičiais likusius vaikus bei vyrą palaidojusią Oksaną Burokienę (sąsk. Nr. LT24 7300 0100 7476 3053). Kviečiame prisijungti.

Vedlio duona ir lyderio dalia

Kauno maratonas šiemet pagarsėjo kaitra. Vienus bėgikus ji iškirto, kitiems leido pasijusti dar kietesniais. Bėgant trisdešimties laipsnių saulėkaitoje, ima strigti fiziologija. Smegenys išjungia nebereikalingą mąstymo funkciją, sutelkdamos esmines spėkas gyvybei palaikyti. Antrajame rate galvon nebelindo nei rūsčios, nei smagios mintys. Troškulio pastiprintas nuovargis nustelbė meditatyvių įžvalgų alkį.

Minčių vėl ėmė rastis tik vakarop, žvalgantis po nepatogias „rezultatų gyvai“ lenteles ir klausantis diskusijų apie nevykėlius vedlius. Šįsyk vienintelis Jurijus Dorofejevas garbingai atliko 4:00 valandų tempininko darbą. Kiti pasišovėliai vesti minią atrisnojo kas daugiau, o kas mažiau pavėlavę.

Vedlys – gražus lietuviškas žodis. Reikšmė aiški. Vedlys veda ir atveda ten, kur reikia ir kada reikia. Kitaip jis - joks vedlys, o tiesiog bėgikas su vedlio marškinėliais. Aplenkiau vieną tokį, pasipuošusį užrašu 3:30, dar gerokai prieš finišuodamas per 3:39.

Tempo vedliai maratonuose tampa higienos norma. Rengėjams ši paslauga suteikia prestižo, dalyviams – patogumo. Prieš startą paskelbiama, kokių bus vedlių, tačiau niekas dorai nepaaiškina, ko iš jų tikimasi, kaip ir nesusimąsto, ar tie lūkesčiai realūs.

Bėgti visą maratoną vienodu tempu labai sunku. Greitį iškreipia įkalnės ir nuokalnės, maitinimo bei girdymo stalai, lietūs, vėjai, sirgalių dėmesys ir dar galai žino kas. Kaip tik todėl ir reikalingas tempo vedlys! Teisybė. Tačiau tokiam nepaprastam darbui nusamdyti patikimą žmogų yra dar sudėtingiau. Organizatoriai vilioja marškinėliais, kurių rimtas bėgikas turi apsčiai, ir nemokama registracija. Ar tai tinkamas atlygis? Esu girdėjęs, kad vienas kaunietis buvo įjunkęs vis dykai registruotis vedliu, o paskui jau bėgti, kaip išeina.

Vedlius motyvuoja pagarba ir iššūkis. Tereikia šias gėrybes subalansuoti su paties kandidato indėliu. Kaune antrąsyk iš eilės laimėjo Aurinas Skinulis. Ne šiaip vedlys, o olimpinis. Žmogus Pekino parolimpinėse žaidynėse į maratono finišą atvedė aklųjų ir silpnaregių grupėje besivaržiusį Liną Balsį. Akivaizdu, kad ana patirtis ir Aurimui buvo naudinga.

Turbūt visiems būtų ramiau, jei rengėjai aiškiai praneštų, kad vedliai dviejų ratų maratone ant nugarų užrašytu tempu bėgs tik pirmąjį ratą. To daugeliui klientų visiškai pakaktų, nes pusmaratonį renkasi kur kas daugiau mėgėjų, nei maratoną. Mažiau patyrusiam maratonininkui po 30-to kilometro taipogi labiau praverčia ne kažkokio tempo, o jo paties vedlys.

Kadaise mėginau naudotis vedlių triūsu, siekdamas atbėgti maratoną per tris valandas. Kaskart su jais tokiu tempu pasileidęs nuo starto, nieko gera nepešdavau. Pagaliau įveikiau išsvajotąją ribą La Rošelyje, kai 3:00 vedlius pasivijau ir pralenkiau jau gerokai po pusiaukelės. Lygiai tą pačią taktiką pakartojau Trevize. Nieko nuostabaus: daug svarbiau, kad aršų mėgėją kas nors prilaikytų pradžioje, kai adrenalinas ir entuziazmas trykšta pro ausis. Drausmingai atbėgus pusę nuotolio, jėgų antrajai pusei turi pakakti. Jei nepakako, ne vedlys čia kaltas, o treniruočių stoka. 

Kita gudrybė – nusitaikytą laiką rašyti ant balionų, kuriuos pavargęs vedlys tiesiog paleistų. Labai tinka nusegamos liemenės. Trenki tokią į šiukšliadėžę ir išvengi gėdos paskutiniuose kilometruose. Sakau iš patirties.

Pats esu triskart mėginęs padirbėti vedliu Vilniaus maratonuose. Dukart išdidžiai atvedžiau klientus per keturias valandas, patyriau globėjišką malonumą ir sulaukiau garbinančių padėkų. Trečiąsyk kvailai apsiėmiau vedliauti norintiesiems atbėgti per 3:15 ir patrūkau. 37-ame kilometre nusiplėšiau vedlio liemenę, palikau vieną Rytį Zajančkauską vadovauti tempui ir atpėdinau į finišą, vėluodamas lygiai keturias minutes.

Kaune Rytis sutiko vesti 3:00 valandų rezultatui. Prieš startą pats jautė, kad iššūkis siekia sveiko proto ribas, tačiau užduoties neatsisakė. Dabar jis, kaip ir kiti likimo broliai, turėtų saugotis priekaištų krušos. Ar pelnytai?

Dera pabrėžti, kad kaltinimų viešai niekas nepažėrė, atlyginti moralinės žalos nepareikalavo. Maratono rengėjai vietoje kritikos paskelbė padėką visiems vedliams. Gražu. Supranta žmonės, kad atsakomybė abipusė. Vieno rato vedlys vertingesnis už dešimtį nepasisiūliusių jo vieton bambeklių.

Maratoninio vedlio misija - puikus pavyzdys į lyderius pretenduojantiems veikėjams. Lyderis – tas pats vedlys, tik nelietuviškai, todėl kelia painiavas. Ima atrodyti, kad lyderystė – nuolatinė būsena, gal užsitarnauta, o gal šiaip likimo padovanota. Tik ir girdi: „verslo lyderis“, „politikos lyderiai“, „visuomenės lyderių sąskrydis“. Sunėrus amerikiečių profesoriaus Marčio Linskio ir rusų prozininko Viktoro Pelevino mintis į vieną teiginį, jis skambėtų maždaug taip: terminas „lyderis“ padorioje kompanijoje nevartotinas, kaip ir „pyderas“.

Marškinėliai negarantuoja vedlio titulo, o aukštos pareigos nepadaro asmens lyderiu. Praeities nuopelnai nieko nereiškia: gali guostis turįs pavydėtiną asmeninį laiką, esąs eks ir vice čempionas, bet jei šiandien nulūžai, tu – nebe vedlys, nebe lyderis.

Lyderystė visada rizikinga: pavyks – nepavyks, minutė šen ar ten? Kai imiesi lyderystės, žengi prie ribos – per save, per prietarus, per baimes. Dažnai lyderiui tenka vykdyti pasirinktą misiją, judant raudonomis linijomis, nubrėžtomis savo galimybių, minios nuomonių, papročių, net įstatymų. Be šito lyderystės nebūna, tik rutina.

Nelengva įsisąmoninti, kad lyderystė – tai veiksmas, o ne statusas. Tu gali saugiai ir tvarkingai dirbti prestižinį darbą, nebūdamas lyderiu. Tu gali pasiskelbti vedliu, neprašydamas ryškių marškinėlių. Ir aišku, kad net sėkmingai atvedęs dėkinguosius iki finišo, ties jo linija nustoji būti lyderiu.

Vedlys esi tik tol, kol vedi.

Penkios pamokos ir vienas moralas

Štai ir po maratono. Visi patys buvom, bėgom, žiūrėjom, plojom, šūkavom. Be medalių nelikom, ne taip, kaip krepšininkai. Euforijos kibirais sėmėm, vertingos patirties sukaupėm. Liko išvadas užsirašyti. Maniškės šiandien tokios:

Himnas. Į pasiruošimo sąrašą reikia įsitraukti „Tautiškos giesmės“ žodžių pasikartojimą. Negalim samdytais solistais pasitikėti, jie irgi žmonės – jaudinasi, painiojasi. Rafailas Karpis mažiausia dviejose vietose suklydo. Gal ir nedidelis skirtumas: „tavo naudai“ ar „tavo labui“, bet himnas – dalykas šventas, ne lenkų spartietiški klyksmai.

Įkalnės. Veltui šiemet apleidau įkalnių treniruotes, oi veltui... Kuo panašesnėmis sąlygomis treniruojiesi, tuo geriau varžybų trasoje jautiesi.

Kinų maistas. Tinka po maratono, ne išvakarėse. Nesvarbu, kad krepšinis, kad skanu, kad skrandis šiaip akmenis virškina. Vienas kitas samtis natrio monogliutamato kovinei formai visiškai ne į naudą.

Nesustosi – nesigailėsi.  Jei ima spazmuoti šlaunį, paplaukia stogas ar nudiegia šoną, auksinė taisyklė – nesustoti. Festina lente! Kad ir tankiai trepsėdamas, judi pirmyn, neleisdamas raumenims stingti, valiai – sekti. Žiūrėk, ir palengvėja. Varianto „pasitraukti“ tiesiog nėra, negi palaidosi viltį būti pakviestas į visus Vilniaus maratonus nubėgusiųjų klubą? Risnoji ir džiaugiesi, kad jau centras, žiūrovų gausu, visi ragina, giria. Jokių šansų paėjėti.

Vanduo nuplauna. Atsigavus po finišo, smagu niurktelėti į baseiną ir nuplaukti pusantro kilometro. Iškart pasijunti toks multiatletiškas, joks „Ironmanas“ nebebaisus. Ir kartėlis dėl nevykusio rezultato nubėga su dušo nuotekomis. Na, galėjai pusvalandžiu greičiau atvaryt, ir ką?

Rūgščios tos vynuogės.  

Rūsčių minčių srautas iš Kauno

Štai šitaip veikia reklama. Neplanavau bėgti maratono iki rudens, bet Vilniaus pusmaratonyje, lūkuriuojant atidėto starto, akį patraukė užrašas ant vaikino marškinėlių „Susitikime Kaune!” Persimečiau keliais žodžiais, atmintin įsirėžė birželio 15-osios data. Įlindęs į tinklapį, užsiroviau ant tokios šiltai charizmatiškos Virgilijaus Aleknos šypsenos, kad čia pat sumaigiau slapčiausius savo asmens duomenis, pervedžiau nebeišankstinės registracijos mokestį ir nusiteikiau sekmadieniui Laikinojoje sostinėje.

Bėgant treniruotės tempu, nesunku analitiškai medituoti pasirinkta tema. Lengva plaukti nesikabinant į jokius klausimus. Dar paprasčiau tiesiog pasiduoti atsitiktinių minčių srautui.

Kaune yra kur bėgioti, reiškia ir šitam mieste gyventi tikrai galima. Vilnius netoli. Prieš karą tai nelabai buvo iš ko rinktis. Aišku, kad lietuviams teko Kaune spiestis ir tautiškai tvarkytis. Smetoniškai sukūrė rimtą valstybę. Visokie užsilikę rusai, lenkai ir žydai per dvidešimtį metų vis nejaukiau gūžėsi. Sovietų laukė?

Yanna Ross gavo Auksinį kryžių už „Mūsų klasę“. Prie režisūros nėr ko mėgėjui kibt. Pjesė – kas kita. Lenko parašyta apie lenkiško miestelio tragediją. Autoriaus pavardė neištariama, ne taip, kaip režisierės – aną iškart įsiminiau. Griežta pjesė, nėr tokio humoro, kaip „Dievų miške“. Šiaip jau lietuviai turbūt buvo uolesni žydšaudžiai, negu lenkai. Iš keršto sovietams. Pjesėje, kai Ryseką suima NKVD, tai atitranko, nuveža miškan, liepia išsikast duobę, bet taip ir nesušaudo. Keista. Apie trėmimus ten išvis nė žodžio. Pas mus truputį kitaip.

Vytauto Didžiojo universitete Leonidas Donskis mokė, kad Holokaustą reikia rašyt didžiąja raide. Normalu, čia gi tam tikros genocido atmainos pavadinimas. Įdomu, kaip dabar Donecke buvę klasiokai bendrauja. O Mosule, Palmyroje, Gagruose? Sostinėse, kažkodėl atrodo, daugiau vilties, o tuose antrarūšiuose miestukuose žmonės gal nėra tamsesni, bet pati tamsa juose juodesnė.

Liutauras Degėsys lankėsi Gruzijoje. Labai skurdus kraštas, sako. Darbo nėr, visi vyrai mėgina uždarbiauti taksinėdami. Kaip jie per pastaruosius dvidešimt metų nuo mūsų atsiliko! Aha. Tai ką gi mes visus šituos dvidešimt metų taip gerai darėme? Reiktų išsiaiškint ir nesustot.

Daug jaunimo Kaune, o universitetų mažėja. Nuvežė draugai į botanikos sodą. Pasirodo, jis tam pačiam VDU priklauso. Kaip čia humanitarai viešąją erdvę intelektualiems pasivaikščiojimams pasiglemžė? Ne, sako man, čia jie žemkę prisijungė. O medikai – veterinarkę. Kakaynas tik vis dar laikosi savarankiškai. Prieš startą Akropolio tūlike pasilabinau su daktaru Audriumi Kilikevičiumi. Jis tame autonomiškame Sporto universitete šiemet apsigynė daktaratą apie tam tikrų genų įtaką raumenų adaptacijai prie fizinio krūvio. Praverstų man dabar keli kokie pažangesni genai.

Žaliakalnyje, Juozo Tumo Vaižganto gatvėje ant dažno namo – atminimo lentos. „Čia gyveno ir kūrė...“ Vis prieškaris. Paveldas, supamas naujų statybų, renovacijų, rekonstrukcijų. Velionio pramonininko namus pažinau iškart – lygiai toks pat stilius ir apdailos medžiagos, kaip Vilniaus Žvėryne. Visur gyveno žmogus, vis kūrė. Druskininkuose, sako, ant sanatorijos ir lentelė jau kabo: „Čia gyveno ir kūrė dr. Bronislovas Lubys“. Reiks atkreipti dėmesį.

Rūstus šitas maratonas, vėliau pagalvos ir pasakys Marius Jovaiša. Nenuostabu, kad mintys rūsčios galvon lenda. Ar čia mano mintys, ar Kauno? Neseniai perskaičiau, kad žmogaus smegenys – tik prietaisas transliuoti Visatos sąmonės srautui.

„Kauno maratonas – daugiau nei bėgimas!” Ačiū, pasirašau.

We no speak lituano

Šiandien atvažiavęs bėgti sostinės pusmaratonio, pasistačiau automobilį priešais įėjimą į „Respublikos“ redakciją. Nekyla pirštas rašyti „buvusią“, o ir stilizuotas pavadinimas virš durų dar kviečia. Nežinau, ar paskutinįjį numerį ketvirtadienį trinktelėjęs „Tikrų lietuvių laikraščio“ leidėjas apsisprendė visiškai nutraukti jo gyvavimą, ar mėgins suktis pereidamas prie savaitraščio, mėnraščio, gal tinklaraščio. Faktas, kad lietuvybė neištempė privataus penkiadienio laikraščio tiek, kad jis sudurtų galus be viešųjų finansų paramos.

Cenzūra smogė „Respublikai“ ne už nacionalizmą, bet bausmės už neetišką kritiką pasekmės, ko gero, labiausia nuliūdins tautininkus ir panašius prijaučiančiuosius. Jie prarado užsispyrusį ir nevaldomą, tačiau įsipareigojusį lietuvybei ruporą, kurio didžiausia nuodėmė etikai buvo neefektyvumas.

Neslėpsiu, sužinojęs, kad „Respublika“ nutraukia dienraščio leidybą, nesulaukusi 25-ojo gimtadienio, labai nusivyliau. Žodžio laisvę ir konkurenciją laikau pamatinėmis vertybėmis. „Respublika“ spausdino tekstų, su kuriais nesutikau. Tas dienraštis yra žiauriai kritikavęs, mano nuomone – visai nepagrįstai, verslus ir projektus, kuriuose pats dirbau ir dėjęs labai neestetiškų mano atvaizdų. Suprantu intelektualų, šaukusių, kad padoriam žmogui turėtų būti gėda neštis rankoje tą popierių, požiūrį, tačiau jam nepritariu. Man regis, didesnė gėda yra kitos nuomonės baimė.

Solidarizuodamasis su respublikonais, nusprendžiau šiame straipsnelyje tradiciškai nebumbėti apie bėgimo rengėjų klaidas ir net nešlovinti pūslių ant savo pėdų, o grįžti prie lietuvybės. Ambicija išaugti tautinius marškinėlius atsispindėjo gatvių švieslentėse, iš anksto gąsdinusiose vairuotojus sekmadienį vyksiančiu „tarptautiniu pusmaratonio bėgimu“. Tokio užmojo nepalaikė glamūriniai vedėjai, prieš startą nepasveikinę (bent aš nenugirdau) bėgikų jokia užsienio kalba. Užsieniečių niekas neinformavo apie atidedamą startą, neskambėjo jokių angliškų ar lenkiškų nurodymų bei patarimų, kaip orientuotis trasoje. Turbūt niekas to nepasigedo, nes nors pralenkiau būrelį JAV legionierių, išdidžiai nešusių savo valstybinę vėliavą ir sulaukusių šilto žiūrovų palaikymo, apskritai beveik visi dalyviai atrodė vietiniai.

Tai kam tuomet bėgimo šventė iš „Aš bėgu“ pervadinta į „We Run“?

Nike, DNB ir Danskebank yra šaunuoliai, vieni pirmųjų supratę rimtos paramos masinių bėgimų rengėjams prasmę. Tačiau kodėl turėtume gėdytis „DNB pusmaratonio“ arba „Danskebank Vilniaus maratono“? Pernai toks klausimas net nekilo, o šiemet jau pats įsikišau, pastebėjęs rudeninio maratono medalio eskizą su užrašu „Danskebank Vilnius Marathon“, ir paraginau jį atlietuvinti.

Šiandien dekalitrais prakaito pelnytas puikios kokybės medalis skelbia tiesiog „DNB 21 km 2014/05/25”. Pirmiausia, tai neteisinga, nes skirtumas tarp 21 km ir pusmaratonio yra milžiniškas. Maratoną 42 kilometrų distancija rimtai pavadintų nebent koks analfabetas. Tie 195 metrai yra ne šiaip sau, kaip ir 98 m atkarpėlė pusmaratonyje. Antra, tai akivaizdus lietuviško žodžio gėdijimasis. Jei užuot skelbę „Bėgam“, rašome „We Run“, tai  akciją „Darom!”po metų turėtume pervadinti į „Let‘s Do!”  

Juokiausi, kai kažkada jaunalietuvių vadas mėgino įsiūlyti „Rambyno“ vardą vietoj „Akropolio“. Zyzti prieš bet kokius nelietuviškus pavadinimus man neatrodo protinga, kaip ir baimintis kitokių raidžių asmenvardžiuose, tačiau nugirdęs sakant „Pernai vujrane nebėgau, bėgau danskebanke“, pajuntu, kad dar labiau pasigesiu „Respublikos“.

 

Pabėgęs nuo dešimties bulių ( III )

Laukinių užvaldytą miestelį saugo žiedu apsupusi policija. Išvažiuojant iš Pamplonos, mūsų vairuotojui teko dukart pūsti į alkotesterį. Fiesta trunka savaitę. Ryt, poryt vėl tas pats...

Svarstau, ką daryčiau kitaip, jei pasiryžčiau antrąsyk čia atvykti.

Gal vertėtų pasistengti bakstelėti laikraščiu jaučiui į tarpuragį? Subėgus į areną, ten dūkstama dar valandą. Šėlstančiai miniai rengėjai įleidžia po vieną eiklų jautuką bukai užapvalintais ragais. Visi norintieji rodo tribūnose susispietusiems žiūrovams drąsą ir vikrumą, kepštelėdami gyvuliui per šoną, sugriebdami už rago, pamojuodami nusivilktais marškiniais priešais snukį ar net persiversdami per šeriuotą nugarą. Nuvarytą buliuką keičia vis kitas, vis stambesnis. Vidury arenos išsisukti nesudėtinga, gana žengti porą žingsnių į šoną, kaip šokiuose. Svarbu nesupanikuoti ir atsukus nugaros nesprukti prie ringo krašto, nes ten nespėjęs persiristi per pusantro metro aukščio sienelę, tapsi pagalve įsismaginusiam jaučiui. Mačiau, kaip eilinis įerzintas galvijas pasivijęs užkabino skriaudiką ragu už diržo ir šveitė ant žemės. Turėjo lūžti keletas šonkaulių, nors šiaip šiandien apsieita be kraujo.

Gal derėtų, drauge su visais sugiedojus šventąjį Ferminą šlovinantį himną, kantriai stypsoti prie aptvaro, kol iš jo išspruks pabaidyta banda? Ten didžiausias pavojus kyla ne pakliūti jaučiams ant ragų, o būti sutryptam apsvaigusios bėgikų minios. Nors, jei lėkčiau pakankamai greitai... Vis tiek tektų praleisti bulius priekin, bet gal pavyktų atskuosti į areną pernelyg nuo jų neatsilikus?

Ūmiai persmelkia gėla: važiuoju pabėgęs nuo dešimties bulių. Skubu atgal į savo patogų gyvenimą, vos pauostęs El Encierro dramos. Nenukovęs, neaplenkęs, nepažeminęs galvijo kūne įkalinto gaivalo, bet ir nepažinęs jo, nepagerbęs. Pajuntu tikrą troškimą vėl atsidurti Pamplonos arenoje, stabtelėti priešais atgintą jautį ir pažvelgti jam į akis. Net užkietėjusiam narcizui maga įžiūrėti jose ką nors daugiau, nei savo atvaizdą.

Štai tuomet būtų, ką papasakoti.

Pabėgęs nuo dešimties bulių ( II )

San Fermino fiestą, kasmet šėlstančią beviltiškai nuo Europos centro nutolusiame užkampyje, išgarsino Ernestas Hemingvėjus. Jo romano „The Sun Also Rises“ pavadinimą ispanai (kaip ir britai, vokiečiai ir lietuviai) apdairiai išsivertė „Fiesta“, pabrėždami būtent Pamplonoje knygos veikėjų patirtus sukrėtimus. Pats rašytojas lankėsi čia keletą kartų, todėl, nors niekad nemėgino skuosti su buliais, tebėra šlovinamas ant kiekvieno kampo.

Šeštą ryto atvažiuojame prie paminklo Hemingvėjui, nusiteikę kuo rimčiausiai. Nepataisomai sudirbtus drabužius dar vakar iškeitėme į švarutėlę festivalio aprangą: balti marškiniai ir kelnės, raudoni pionieriški kaklaraiščiai ir juostos per strėnas. Areną apgulusi minia tyko, kad atsivėrus vartams užsiimtų vietas viduje. Čia – finišas. 

Mes traukiame į „startą“ prie galvijų aptvaro, įrengto automobilių stovėjimo aikštelėje už istorinės senamiesčio sienos. Darbininkai lentų tvoromis užkalinėja sankryžas, kad nei keturkojai, nei dvikojai galvijai neišklystų iš tikro kelio.

Pakeliui prikimba televizijos žurnalistė. „Ar tikrai žadate bėgti?“, - klausia. „O ar suvokiate, kad tai pavojinga?“ – nenori patikėti. Kitas vaikinas prašo užpildyti anketą savo magistro darbui. Tie patys klausimai: iš kur, ko, kelintą kartą, keliese, kas patarė... Įdomiau skamba pasiteiravimas „Ar žinote, kad galite žūti?“ ir pasmalsavimas „Ar miegojote praėjusią naktį?“

Numigti spėjo tikrai ne visi nuotykių užsimanę bėgikai. Siaura į kalvą kylanti gatvelė pamažu prisipildo įvairiausio amžiaus ir sudėjimo vyrų. Moterys įspūdžių trokšta ne menkiau, todėl stebės gaudynes iš balkonų ir kitų saugių vietelių. Riba tarp dalyvių ir žiūrovų beveik neregima: jei nervai neišlaikys, kiekvienas gali išsprukti lauk pro tvoros plyšį ar įsmukti pro duris į kokią knaipę. Nėra jokių dalyvio mokesčių, jokių instruktažų, nereikia pasirašyti, kad žinai taisykles ir esi sveikas. Niekas netikrina, ar tu tinkamai apsiavęs, ar pilnametis, ar blaivas, ar nedurnas. Tikra sveiko proto fiesta išprotėjusiame pasaulyje!

  

Jaučiai kur kas greitesni už žmones. Tai suvokdami, pradedame judėti iš anksto, kelios minutės prieš iššaunant signalinę raketą. Lygiai aštuntą nuaidėjus šūviui, atmosfera tampa absoliučiai siurreali. Kažkur už nugaros jau risnoja dešimt po pusę tonos sveriančių bulių nė kiek nenudildintais ragais. Lyg laivas, skrodžiantis upės vandenį, jie skiriasi kelią per iš siaubo klykiančią minią. Sumetu, kad raguotiesiems mane pasivyti prireiks bent pusantros minutės. Išbėgu į tiesiąją, vedančią arenos link. Nusižiūrėjęs laisvą nišą, prisispaudžiu nugara prie užrakintų suvenyrais prekiaujančios krautuvėlės durų.

Laukti tenka neilgai. Pulkelis šėmų gyvulių melancholiškai prarisnoja, susispaudę šonas prie šono. Paskui juos iš paskutiniųjų lekia žviegiantis laukinių būrys. Labiausiai paisantieji šventės ritualų taikosi sušerti gyvuliams susuktais į vamzdelius laikraščiais. Prisiminęs, kad arenos vartai bus užtrenkti, nutaikius pirmą ilgesnį tarpą paskui bulius bėgančioje minioje, šoku iš paskos. Trys ar keturi šimtai metrų prašvilpia akimirksniu. Srautas ties vartais plakasi susiaurėjęs lyg butelio kakliuke. Sausakimšas amfiteatras staugia visais balsais. Atsidūrus smėlėto ploto vidury, adrenaliną pakeičia pro ausis trykštantys endorfinai. Pavyko!

Aplink džiūgaudami straksi dar pora šimtų sveiką kailį išnešusių dalyvių. Staiga visi metasi šalis, pirmieji prišokę prie ringo kraštų, verčiasi per bortus. Buliai! Pasirodo, du galvijai liko atsiskyrę nuo viso pulko. Tvarkdariai juos, tik dabar pasiekusius areną, suvaro į kitoje pusėje įtaisytą gardą. „El Encierro!” – “Suginta!” - skelbia garsiakalbiai. 

Pabėgęs nuo dešimties bulių ( I )

Svajonių bėgimas nebūtinai turi ištikti Niujorke, Bostone, Paryžiuje ar Šiaurės Ašigalyje. Tai net neprivalo būti maratonas. Ar šautų į galvą, kad šitiek įspūdžių pelnysiu, bėgdamas 825 metrus? Kartais nėra svarbiausia, kiek ir kur. Sėkmę lemia tai, nuo ko, paskui ką ir su kuo bėgi.

Apie galimybę pabėgėti nuo bulių Pamplonoje, aišku, buvau girdėjęs ne sykį. Kiekvieną vasarą TV žinios parodo tą patį įkvepiantį vaizdelį: siauroje gatvelėje įsiutęs jautis ragais taršo ant grindinio partrenktą vargšą, o keli nelaimėlio sėbrai mėgina už uodegos nutempti gyvulį nuo kraujais plūstančio draugelio.

Tokios beprotybės nesuplanuotum. Pernai darbo reikalais atvykęs į Madridą, vieną popietę su gera kompanija staiga sušokau į automobilį, lekiantį Navaros krašto link. Juk ten kaip tik San Fermino fiestos įkarštis!

Baltų vėjo malūnų legionai liepos kaitroje grėsmingai švytuoja trišakių mentėmis. Šuh – šuh, šuh - šuh…  Nuožmūs ritmingi mostai varo siaubą. Šuh  – šuh… Nusisiurbę riebalus viduramžių milžinai. Liauni stiebai, aptakios linijos, aštrūs sparnų kirčiai. Šuh - šuh… Leisdamiesi nuo kalvų, sunkia elektrą iš vos juntamo vasaros kaitros dvelksmo. Nematoma energija, nematomi pinigai. Viens, viens… Viskas šaltai apskaičiuota. Viskas tikra. Viskas veikia.

Amen šauniajam riteriui iš La Mančos. Jokių žygdarbių, jokių šešėlių, jokios poezijos. Jokios rizikos. Koks nors apsukruolis pamatavo vėjo stiprumą ir prastūmė bankui verslo planą. Ima paskolą, parduoda vėją liaudžiai. Gražus uždarbis. Minus keli stori vokai vietiniams paminklams. Šuh – šuh, šuh – šuh… Mechaniniai monstrai atsainiai pumpuoja solidžią pensiją su penkiais procentais palūkanų...

Vidurvasario saulė negailestingai plieskia net pavakary. Pasiekę Pamplonos miestą, smalsiai žvalgomės į būrelius baltai vilkinčių žmonių, traukiančių centro link. Visi pasirišę raudonas kaklaskares, vyrai susijuosę kraujo spalvos juostomis. Vakare – la corrida, kai dvikojai žudo galvijus, rytą – el encierro, kur jaučiams suteikiama proga pribaigti ką nors iš savo skriaudėjų giminės. Nuo tada, kai festivalio rengėjai pradėjo rinkti statistiką, rezultatas yra maždaug toks: 5000 : 15. Buliai pralaimi.

Palikę mašiną požeminėje aikštelėje, išsiropščiame į šurmuliuojančią aikštę prie arenos. Nepasirūpinusius uniformomis mus varsto baltai raudonos minios žvilgsniai. Nesiderėdami perkame bilietus iš oraus vietinio. Aidi pučiamųjų orkestro melodija. Areną apgulusių pramogautojų korida nedomina, jie suplūdo papuotauti. Visi nusitvėrę indus su gėrimais, daugelis – stiklo taures. Klegančioje jūroje vyrauja vidutinio amžiaus publika, tik kur ne kur kikena grupelės jaunuolių. Kompanijos ir porelės aptūpę suolelius, nugulę žalios vejos lopinėlius. Dvelkteli kepamos mėsos kvapas. Pro šalį pralinguoja traukinuku susikibusi lėbautojų vora. Ar rytoj bėgant teks su jais stumdytis? Ko gero.

Vildamasis suspėti tinkamai persirengti, suku į senamiesčio gatvelę. Abipus ūžia sausakimši barai. Pastebėjęs plyšį, elegantiškai stumdausi alkūnėmis, kad įsmukčiau vidun. Prasibrovęs prie padavėjo užsisakau stiklą brendžio ir iškart susiverčiu visą dozę. Marškiniai po gelsvo lino kostiumu limpa prie kūno. Kampinėje parduotuvėlėje guvi moteriškė pamoja siūlydama raudoną skepetą. Čia pat sukabinta eilė drobinių kelnių, baltų trumparankovių, papuoštų jaučių galvomis ir ispaniškais užrašais. Kelnės aiškiai per trumpos, kiti rūbai – visiškas šlamštas. Liūdnai papurtau galvą ir grįžtu į areną ieškoti paliktų kompanionų.

Įsmukęs po amfiteatro tribūnomis, stabteliu pasidžiaugti šešėlio vėsa. Prisėdęs ant laiptų įsiklausau. Už sienos, arenos viduje šurmuliuoja vienas tūkstantgalvis slibinas. Paskirus riksmus užgožia darnūs milžiniško choro aiktelėjimai ir atodūsiai. Ne, linksmybės pabaisos pilve visai nevilioja, bet sukorus tokį kelią, smalsu ten įlįsti. Žvėris stūgteli, prityla, vėl sustaugia. Suošia aplodismentai, triūbos užplėšia maršą.

Iškišus galvą pro tarpą tribūnose, į akis plyksteli saulė. Prisidengęs delnu, įžiūriu apačioje negyvą bulių tempiančius arklius. Draugų vietos žemai, bet prie jų prasibrauti nebus paprasta. Laiptai nusėsti be jokių tarpų. Pabandęs kišti pėdą tarp žiūrovų, suklumpu. Priklaupęs ant suolo krašto, išgirstu tekštelint pliūpsnį skysčio, nugarą perlieja šaltis. Kažkas iš viršaus apliejo gėrimu! Atsisukęs sparčiau, nei spėju nutaisyti įniršio grimasą, išvystu dešimtis kvatojančių veidų. Čia toks žaidimas! Ūsuotas ponas šliukšteli alaus iš savo plastikinio bokalo, taikydamas mano kaimynui. Tas, jau kiaurai permirkęs, ginasi drumzliną skystį švirkščiojančia šaudykle.

Aplink prisigrūdę panašiais šautuvais apsiginklavusių, plastiko lietpalčiais apsigaubusių senjorų, kuriems nė motais, kas vyksta apačioje. Šortų kišenėje čiupinėdamas piniginę, sulaukiu draugiško niukso į pašonę ką tik pakrikštytam nesusipratėliui. Šypsodamasis vyrukas tiesia skardinę alaus. Nepatikliai sugriebęs pavartau ją delne. Rimtai, tikras alus, neatkimštoje skardinėje. Tas pats sponsorius iš ledinio termoso traukia ir dalija jas visiems, nelaukdamas jokio atlygio.

     

Svarstau, ar derėtų prisėsti prie vaišinančios kompanijos. Neatrodo, kad jie to tikisi. Greta šoka keliolika studentų vienodomis kepuraitėmis. Kiek čia žmonių? Penkiolika, dvidešimt tūkstančių? Išsitraukęs telefoną, aptinku praleidęs keturis draugo skambučius. Sutapšnoju numerį. Partneris atsiliepia, bet per triukšmą nepajėgiu susigaudyti, ką jis aiškina.

Tuštindamas dovanotąją skardinę, apsiprantu su arenos tvarka. Drąsiai žengiu per kūnus, ieškodamas vietos pėdoms, berdamas atsiprašymus, dangstydamasis nuo besilaistančių alumi ir vynu žiūrovų. Pakeliui esu priverčiamas paragauti storo sumuštinio su kumpiu, susiberti į burną saują bulvių traškučių, gurkštelėti sangrijos. Arenoje matadoras patiesia antrą bulių, o aš vis dar leidžiuosi į Pamplonos pragarus.

Atkakliai dairydamasis pagaliau aptinku savo bendrakeleivius. Bičiuliai, mojuodami riebiomis vištos kulšelėmis, siūbuoja penktoje eilėje nuo aptvaro su buliais ir matadorais. Uoliai pralaisvinę vietelę baloje ant suolo, angliška greitakalbe pristato mane šalia siaučiančioms ispanėms, prisiekinėdami, kad rytoj bėgsiu su buliais.

Arenoje stambus jautis bado žviegiančiam žirgui šoną, o raitelis bergždžiai stengiasi ietimi nustumti įsiutusį galviją. Galop pikadorams pavyksta nubaidyti bulių nuo kruvino šarvais neapsaugoto, užtat akidangčiais aprūpinto bėrio. Pasibjaurėjusi publika paniekinamai mykia.

Virš galvų į tarpą tarp sėdimų eilių ir smėlėto skritulio, kuriame tęsiasi mirtinos realybės spektaklis, skrieja tušti stikliniai vyno buteliai, popieriaus ir aliuminio folijos gniutulai, plastikiniai maišeliai su atliekomis. Nenuostabu, kad pirmose dviejose eilėse įsitaisę drąsuoliai dėvi šventiškai papuoštus, bet tikrus šalmus.

Tribūnose siautėja apsvaigusi fiesta. Liejasi skystesnis ir stipresnis alkoholis, smilksta kanapių suktinės. Nematyti jokių tvarkdarių. Apačioje vyrai, meniškai taškydamiesi krauju, skerdžia jaučius, o viršuje sulaukėjusi minia meiliai laistosi gėrimais ir drabstosi maistu. Savaitę Pamplonoje negalioja nei Europos Sąjungos saugumo standartai, nei civilizuoto elgesio normos.

Tarptautinis Vilniaus antimaratonas

Praėjusią savaitę išgirdau besireklamuojant Vilniaus antimaratoną. Susiradęs skelbimą, susižavėjau menininkų idėja pašlovinti visišką pasyvumą ir nerungtyniavimą. Buvau jau pasišovęs būtinai eiti į „Kablio“ klubą, išsidrėbti sėdmaišyje ir, pseudohipnoterapeuto palydėtas į relaksacinę būseną, iš peties kirsti šiuolaikinėje kultūroje vyraujančiam veiklumo ir fizinio aktyvumo kultui, tačiau besiropšdamas iš lovos suabejojau. Juk vertingas atkirtis veiklumui pasiekiamas tik išvis niekur neinant. Ko gero, netikras tas režisierės Linos Fisheye antimaratonas, nusprendžiau, galutinai persigalvojęs.

Na, tikras jis ar netikras, bet maratoną derinti su anti-maratonu ar bent jau ne-pusmaratoniu – neprastas sumanymas. Taigi, šeštadienį „Sofoklyje“ įsiliejau į šauniai dr. Vyčio Valatkos diriguojamą mylimos poezijos vakarą. Porą valandų ramiai klausytis gyvų ir klasikinių poetų eilių keturiomis kalbomis – tikriausias Tarptautinis Vilniaus antimaratonas.  O sugretinęs Juliaus Kelero išvaizdą su jo anketos duomenimis, supratau, kad poezija – ne blogesnis jaunystės ir sveikatos eliksyras už ilgą lėtą risnojimą.

Sekmadienį laukė vakarinis Kauno antipusmaratonis. Apšildamas apibėgau ratuką Vilniuje nuo Vingio parko iki Valakampių ir tuomet jau „Žalgirio“ arenoje demonstravau ištvermę, kovodamas su džiazo Kasandros kerais. Liūdna talentingai moteriai atsidurti nežinomame užkampyje su penkiais palydovais, bet be savo brangiausio Isaach de Bankole ir net be lagamino su garderobu. Teko nusispyrus batelius, visą koncertą nervingai pirštais tampyti paskubomis „Akropolyje“ nusigriebtą palaidinukę.

Pradedu pasiilgti maratono.

Pergalės bėgimas

Nors šiųmetinėje Laisvės gynėjų dienos datoje yra net du velnio tuzino simboliai, pagaliau išgirdau ją vadinant ne tik aukų atminimo, bet ir pergalės diena. Ir ne bet kas, o Jos Ekselencija,  pakvietė taip pasijusti.  Valio!

Reikšmingos pergalės neiškovojamos be kraujo. Žuvusiuosius 1991-aisiais pagerbti būtina. Tačiau tą tragediją įprasminame tik pasidžiaugdami sėkminga beginklės minios kovos prieš kariuomenės dalinius baigtimi, t.y. pergale. Jei ne Sausio 13-ąją, tai kada lietuviai paskutinį kartą sumušė agresorius?

Valdžia visuomet linko reklamuoti Kovo 11-osios svarbą, nes Nepriklausomybės aktas – politikų nuopelnas. Tą dieną skamba fanfaros, o Sausio 13-ąją  – nėr ko švęst! Ar tikrai? Juk Aukščiausiąją Tarybą apsaugojo tik ano sausio ryžtas eiti prieš tankus, prasiveržęs iš šimtų tūkstančių širdžių.

Tradiciniame bėgime prie Antakalnio kapų susirinko daugiau nei 3000 tautiečių. „Susirinko“ gal per stipriai pasakyta, nes bent pusė dalyvių bėgo, vykdydami įsakymus. Gražu, kad kariuomenė atsiunčia pulkus, o mokyklos atveža vaikučius. Dar gražiau būtų, jei mokytojai atliktų pareigą nuo pradžių, parengdami auklėtinius kalvotai devynių kilometrų distancijai. Jau su medaliu ant krūtinės pakiliai risnodamas atgal į Antakalnį, ties Žvėrynu susitikau ieškantį, kur čia sutrumpinus kelią (daugelis drąsiai kirto judrią T.Narbuto gatvę ne pėsčiųjų perėjose), paaugliuką. Dusdamas iš nuovargio ir nevilties jis tarmiškai pasiteiravo „A finišas da toli?“ „Netoli“ – sumelavau ir paaiškinau vaikui, kaip Karoliniškių kiemais greičiau pasiekti bokštą. Bėgimas taigi nevaržybinis.  

Rašau, tebenešamas fantastiško renginio euforijos, ir tikiu, kad kada nors su savo Tomuku (jam rytoj sueina 9 mėnesiai) bėgsime savanoriškai susirinkusioje daugiatūkstantinėje jūroje, švęsdami Laisvės gynėjų Pergalės dieną.