Man įdomu, kaip jūs pati apibūdinate savo darbą? Koks tai darbas?
Psichoterapinį darbą?
Psichoterapinį. Ar teisinga sakyti, kad dirbate
psichoterapeute?
Taip.
O kas tai yra? Kas yra psichoterapeuto darbas?
Koks sudėtingas klausimas... Kai dirbi,
negalvoji, kas tai yra. Net sunku dabar atsakyti taip paprastai.
Na, ką jūs veikiate darbe?
Psichoterapeuto darbas yra padėti
žmogui, norinčiam ką nors keisti gyvenime, turinčiam problemų, kurios jam
trukdo. Turiu padėti jam tai įgyvendinti, sakykime taip. Čia labai plačiai kalbu,
nes tos problemos būna labai įvairios: nuo tokių gal lengvesnių, iki kartais
sunkesnių, kurios jau ribojasi su tuo, ką galėtume vadinti liga ar sutrikimu. Dabar
labai padaugėję nerimo sutrikimų, panikos atakų.
Kažkokia problema kelia žmogui rūpestį, jis nelaimingas,
blogai gyvena ir kreipiasi į jus.
Taip.
Esate pagarsėjusi krizių žinovė. Ar teisinga būtų taip vertinti?
Na, yra tame tiesos.
Tai krizė yra jau ne šiaip problema. Koks tai reiškinys?
Krizė iš tiesų yra natūrali gyvenimo
dalis. Mes visi vienaip ar kitaip laikas nuo laiko – ar kartą gyvenime, ar kaip
kam pasitaiko – susiduriame su kriziniais įvykiais ir juos išgyvename. Taigi
krizė yra natūrali gyvenimo dalis.
Gerai, o kokie tiktų pavyzdžiai? Sutinku, niekas
neišvengia kokios nors krizės, bet vienam krizė gal būtų susinervinti dėl
kliūties pakeliui į darbą, kitam – tai artimo žmogaus netektis, o trečiam –
netekus artimųjų dar ir namai sudegė, ir pats susirgo mirtina liga. Koks tas
diapazonas?
Čia gerai sakote. Apskritai žodis
„krizė“ dažnai vartojamas. Darbe kažkas nutiko – jau krizė. Ne, psichologinė
krizė turi tam tikrus požymius. Žinomas net laikas, kiek ji gali trukti: vidutiniškai
apie 2–3 mėnesius, čia labai apytikriai skaičiai. Ji negali kilti be krizinio
įvykio, būtinai turi ištikti krizinis įvykis, kuris tam konkrečiam žmogui
emociškai labai svarbus, todėl sukelia jam visų sunkių jausmų, kokius tik
žinome: nerimo, baimės, įtampos, kaltės, gėdos, - sumaištį.
Tokie jausmai itin sunkūs ir įprastai nepraeina.
Visi mokame malšinti nerimą: kas nors sukrečia – pasidaliname, pasikalbame su
kitais, ir jis atslūgsta. Labai gerai žinomas būdas, deja, rizikingas – žmonės
išgeria ir atlėgsta. Kažkas išeina į lauką, pabėgioja, pavaikščioja –
išsiventiliuoja. Kažkam muzika padeda. Žodžiu, kiekvienas randa savo būdų. Tačiau
kai yra krizė, jie nepadeda, toks požymis. Sumaištis vis tiek tęsiasi ir
tęsiasi maždaug 2–3 mėnesius.
Krizei būdingas stiprumas,
intensyvumas, ji turi tam tikras fazes. Ir labai svarbu, kad krizė arba
įveikiama, arba ne. Įveikiama – tai ji išgyvenama ir žmogus susitaiko, priima
krizinį įvykį. O tas krizinis įvykis tikrai gali būti ir svarbių, reikšmingų
žmonių netektys, ir traumuojantys potyriai...
Kokios nors klaidos, daug kas.
Taip, daug kas. Jeigu krizė įveikiama,
tai įvyksta toks išgyvenimas, priėmimas, jausmai iš lėto atlėgsta, atslūgsta.
Na, žmogus pavargęs, išsekęs, bet kokia krizė suėda labai daug energijos, tačiau
jis grįžta į įprastą gyvenimą ir net, galime sakyti, įgyja imunitetą
ateinančioms situacinėms krizėms. Čia kalbu ne apie natūralias gyvenimo krizes:
vaikystės, paauglystės, - o apie situacines, kai kažkas ištinka. Taigi, žmogus
lyg ir įgyja atsparumo kitoms krizėms, kurios dar gali įvykti, nutikti.
Tačiau jeigu krizė neįveikiama, ji
gali chronizuotis ir išvirsti ligomis. Žodžiu, galima sakyti taip: mes esame
lyg grandinė, turinti silpnų vietų organizme, ir jeigu tą grandinę įtempsime,
tai visada kažkurioje vietoje ji nutrūks, silpniausioje grandyje. Tuomet gali užklupti
somatinė liga, gali ištikti psichikos ligos debiutas, gali paaštrėti psichologinės
problemos, gali prasidėti narkotizacija, alkoholizacija, gali kilti savižudybės
krizė... Tai chronizuojasi ir ten jau prasideda medicinos laukas. Jeigu tai
nesibaigia per 2–3 mėnesius, jeigu tai užsitęsia arba išlenda ligomis,
paaštrėja, tada tai jau tampa diagnozėmis: pavyzdžiui, potrauminio streso ar
depresijos...
Taigi, psichologinė krizė kaip
natūrali gyvenimo dalis gali ištikti kiekvieną iš mūsų. Esmė yra jos
intensyvumas. Koks nors menkniekis – kažką pagalvojau, pasinervinau – čia dar
ne krizė, nors pavadiname krize.
Toks maždaug yra psichologinės krizės
apibrėžimas.
Apskritai šis terminas, „krizė“, vartojamas dažnokai:
ekonomikos krizė, politinė krizė, - todėl tampa suveltas, bet jūs paaiškinote.
Tas įvykis turbūt būna staigus, netikėtas?
Taip, dažniausiai netikėtas. Didelė avarija,
pavyzdžiui. Įvairių krizių pasitaiko. Savižudybė visada sukelia artimiesiems
krizę, tai yra tikrai traumuojantis įvykis. Žodžiu, įvykis, visada – įvykis.
O po jo, per tą psichologinės krizės laikotarpį, jūsų
pagalba ir yra labiausiai vertinga, aš taip išgirdau?
Tada iš tikrųjų žmogui duota ir
natūraliai įveikti. Per amžių amžius, nebuvo dar jokių psichologų, apskritai
žmogui leista daug ką pačiam įveikti. Tik čia turime atsižvelgti į dabartinę
civilizaciją ir kultūrą, kurioje erdvės sunkiems jausmams išgyventi lieka mažai.
Tempas milžiniškas, informacinis laukas labai intensyvus, reikalavimai aukšti,
visi bėga, bėga, bėga, daro, daro ir išgyventi sunkiems jausmams erdvės nelabai
lieka. Nėra su kuo pasikalbėti, nėra kas norėtų kalbėtis, reikia visą laiką
būti OK, geros formos. „Kaip jūs gyvenate?“ – „Ačiū, gerai.“ Ir visi galai...
Tai ką čia aš norėjau pasakyt? Pabėgo
mano mintis...
Todėl reikia jūsų pagalbos.
Taip, todėl krizių atvejais emocinės
paramos poreikis išauga. Vis daugiau atsiranda literatūros apie krizes, steigiami
krizių centrai, emocinės paramos telefonai. Kuriasi savipagalbos ar paramos
grupės žmonėms, išgyvenusiems netektis, sakykime, nusižudžiusiųjų artimiesiems
ir panašiai. Iš tikrųjų reikia tokių vietų, erdvių, kuriose žmonės galėtų
išgyventi, dalintis tuo, kas jiems tuo metu, per krizę, yra sunku. Ir
psichoterapija čia dar nelabai reikalinga. Krizinė intervencija skiriasi nuo
psichoterapijos. Yra keli esminiai skirtumai.
Tuo laikotarpiu svarbu kaip nors įsikišti siūlant pagalbą.
Taip, parama būna reikalinga todėl,
kad tuo metu mažiau gyvai bendraujama. Nesakau, ar čia gerai, ar blogai, bet
toks ypatumas yra. O dar mūsų kultūroje įprasta neigti. Mirties tema yra beveik
tabu, apie tai...
Nemandagu kalbėti.
Nemandagu. Televizijoje vyrauja
jaunystės kultas, sekso kultas, žodžiu, viskas turi žibėti, blizgėti, žmogus
turi atrodyti kaip vitrinoje visą laiką. O juk taip nėra. Būna ir bloga, ir
liūdna, ir netektys ištinka, tačiau visa tai lieka kažkur uždaryta. Todėl dabar
daugiau reikia tokių krizinių tarnybų ar vietų, kuriose žmonėms kas nors padeda
išgyventi krizes.
Kodėl svarbu išgyventi? Kodėl svarbu
išgyventi tuos sunkius jausmus? Sakykime, dabar kas yra populiariausia per
laidotuves? Duoti iš karto vaistų artimiesiems, kad nesijaudintų, neverktų,
neliūdėtų.
Aš čia tikrai neneigiu vaistų, kurie praverčia
kai tikrai reikia, jie suteikia naudos ar mažina rizikas, jeigu žmonėms gresia,
pavyzdžiui, insultas ar infarktas. Tačiau per psichologines krizes raminamieji
dažnai vartojami neapgalvotai. Kaip veikia tokie vaistai? Jie slopina nerimą ir
sumažina įtampą. Kas yra nerimas natūralios krizės metu? Ogi variklis, leidžiantis
išgyventi tuos sunkius jausmus. Neišgyventi jie konservuojasi, kur nors nusėda
– asmenybėje, somatiniame kūne. Energija niekur nedingsta.
Juk iš tikrųjų kas yra sukrėtimas? Tai
yra hormonų pliūpsnis, smulkiai čia nedėliosiu, visa tai kažkur nusėda. Ir
tiktai toks skausmingas išgyvenimas leidžia jiems kažkaip išsisklaidyti, išnykti,
grįžti į įprastą lygmenį. Jeigu būklė užkonservuojama arba žmonės slopina,
užmuša, sustabdo tuos jausmus raminamaisiais vaistais, kai nėra būtinybės,
tiesiog iš tradicijos nesusinervinti, tuomet visa tai pristabdoma, todėl
užsitęsia. Ir prasideda – tai nerimas, tai depresijos įvairios, tai vėl kas
nors, tai vėl, tai vėl... Ir tada jau žmonės vaikšto po poliklinikas, pas
šeimos gydytojus, pas neuropatologus ir taip toliau.
Bet gali ir pas psichoterapeutą ateiti?
Gali.
Ir pasibaigus tam normaliam krizės išgyvenimo laikotarpiui,
jeigu žmogus pats jo neįveikė, tai su terapeutu toliau tvarkosi.
Tikrai ateina ir tikrai tai padeda.
Kada jūs pradėjote mokytis psichoterapijos?
Sunku nustatyti tiksliai, bet 1975
baigiau mokyklą, tada dvejus metus mokiausi psichologijos Vilniaus
universitete. Ir tais laikais vyko tokie целевые
направления – tiksliniai nukreipimai, kai atsiranda vieta geroje aukštojoje
mokykloje, Maskvoj arba Peterburge, kur galima pasiųsti studentus, o paskui jie
sugrįžta atgal. Taip gavau progą tęsti mokslus Peterburge, tuometiniame
Leningrade.
Štai tada turbūt ir prasidėjo, nes ten
iš tikrųjų tuo laikmečiu įgijau labai gerą išsilavinimą. Specializavausi
medicinos psichologijoje ir visi mūsų užsiėmimai vyko Bechterevo
psichoneurologijos institute, kuriame kiekvieną ligą nagrinėjome atskirai:
sakykime, neurozę – neurozių skyriuje, šizofreniją – ten, kur gydomi žmonės su
psichozėmis, epilepsiją – ten, kur guli ligoniai su epilepsija. Net
psichofarmakologiją mums dėstė, žodžiu, tai buvo labai gera bazė.
Ir dar aš ten turėjau galimybę trejus
metus stebėti, kaip tuometinės rusų žvaigždės veda psichoterapijos grupes. Todėl
man nebekilo abejonių, ką aš veiksiu grįžusi į Lietuvą. Sugrįžau ir pradėjau
dirbti psichiatrijos ligoninėje Vasaros gatvėje. Na, tuo metu psichologai
daugiausia užsiėmė psichodiagnostika, bet man buvo svarbu tęsti tai, ką buvau
mačiusi Peterburge. Pamačiau, kaip tenai veikia psichoterapija. Tais laikais
ten buvo iš tikrųjų aukšto lygio psichoterapijos mokymo įstaiga.
Ten jūs mokėtės greta medikų, psichiatrų.
Aš mokiausi universitete, kurio
praktinė bazė buvo Bechterevo psichoneurologijos institutas. Tai reiškia, ten
dirbo dėstytojai gydytojai: neurozių skyriuje, psichozių skyriuje, epilepsijos
skyriuje, vaikų-paauglių skyriuje. Viską vienoje vietoje mačiau.
O dabar Lietuvoje rengiami psichoterapeutai ką mato? Jūs
Birštone neparodote tokių dalykų?..
Ne, mes ir neturime tokių klinikų.
Nors medicinos psichologai, magistrantūroje pasirinkę specializaciją, gauna
gerus dėstytojus, bet tokio spektro iš tikrųjų nėra...
Jaunimas baigia psichologijos bakalaureatą, o tada gali
rinktis magistro studijoms medicinos psichologiją?
Taip. Tačiau tam, kad iš tikrųjų toliau
taptų psichoterapeutais, jie vis tiek dar turi pasirinkti mokyklą ir baigti
podiplomines studijas. Tai dar ketveri metai studijų.
Ir tokia specialistų rengimo tvarka sukuria aplinką, kur vienoje
pusėje veikia psichologai, patariantys kaip bendrauti, kalbėtis, išgyventi
jausmus ir panašiai, o kitoje pusėje laukia medikai su stipriais vaistais ir rimtomis
diagnozėmis. Per vidurį lieka psichoterapeutai, į kuriuos pagalbos kreipiasi žmogus, pavyzdžiui, po
krizės. Tik jis tuomet gali ir nesuvokti, kaip psichoterapeutas gali padėti,
nors tokiu atveju pagalba vis tiek turbūt gali praversti?
Žinote, yra toks posakis iš juodojo
humoro srities, nežinau, ar tinka: psichoterapija – ne klizma, jos per
prievartą nepastatysi.
Per prievartą nepastatysi. O klizmą – pastatysi. Ir
injekciją suleisi, ir rankas suriši, ir rankeną iš durų palatoje išimsi...
Čia vienas iš tokių esminių dalykų: jeigu
žmogus nenori, nėra motyvuotas, tai psichoterapija nelabai kuo ir padės.
Aišku. Kai jūs studijavote Piteryje sovietiniais laikais,
dar nebuvo jokio interneto, nebuvo feisbuko ir apskritai vyravo kitokie
papročiai. Vienas iš kitoniškumų, bent kiek aš pats atsimenu, tai požiūris į
laidotuves. Anuomet kremuoti nebūdavo populiaru, labai retai kas kremuodavo
mirusiųjų palaikus. Vykdavo laidotuvių palydos, apeigos bažnyčioje arba
laidojimo namuose. Dabar gi beveik gali pats save pasilaidoti: savitarna ir
artimieji net nepastebės, nepatirs jokių su tuo susijusių nepatogumų. Tačiau pačios
netekties nepatirti neįmanoma: buvo žmogus ir nebėra. Galima jį mikliai kremuoti
arba tyliai palaidoti, bet netekties neišvengsi. Ar čia yra tiesos?
Yra. Čia vėl grįžtame prie išgyvenimo,
vėl prie to paties. Juk ne veltui visose religijose skiriami maždaug vieneri
metai gedului, jeigu numirė svarbiausias, reikšmingiausias žmogus. Nors
gedėjimo taisyklių nėra, terminų nėra, bet apie metus laiko skirta žmogui po
labai svarbios netekties atsigauti.
Na taip, metus griežtai draudžiama vėl tuoktis ar ką nors
švęsti.
Taip. Esu nagrinėjusi šią temą, ji man
nėra svetima, ir nedidelę knygą esu apie tai parašiusi. Kiekvienas laidojimo
paprotys ar tradicija visada turi, aišku, tam tikrą vertikalią prasmę, čia jau
religinė dalis ir aš į ją nepretenduoju, psichoterapija neturi lįsti į viršų.
Ir dar yra horizontali kiekvieno papročio reikšmė ir prasmė, visi tokie
papročiai leidžia etapais išgyventi netektį.
Čia nėra terminų ar skaičių sudėliota,
bet, sakykime, apie metus iš lėto vyksta išgyvenimas, faktų priėmimas. Žmonės
gi dažnai sako: „Žinau, kad numirė, bet netikiu.“ Galva žino, bet širdis,
jausmai dar to neišgyvena. Ir sunkiausias netekties krizės etapas būna, kai
žmogus sako: „Žinau, kad numirė, ir netikiu.“ Tuomet prasideda išgyvenimas, kad
tikrai nebėra ir nebebus. Tai maždaug ketvirtą, penktą, šeštą mėnesį gali
nutikti, na, čia tiktai labai apytikriai skaičiai.
Ir tam, kad žmogus grįžtų į įprastą
gyvenimą, na, jis įprastas jau nebebus, po svarbaus žmogaus netekties gyvenimas
pasikeis, bet sugrįžti į tokį normalų, pavadinkime, gyvenimą, iš tikrųjų prireikia
maždaug metų, nors, sakau, griežtų taisyklių nėra. Normalu, jeigu žmogus ir
dvejus, trejus ar ketverius, penkerius ir net šešerius ar septynerius metus
išgyvens, jeigu jis neteko visų vaikų ar panašiai, baisu net vardinti tokius
dalykus. Jeigu žmogus gali funkcionuoti, tai nereiškia, kad jam viduje
neskauda. Jam dar neužgijo žaizdos, jos gyja labai labai lėtai... Negalime
lyginti netekčių pagal sunkumą, bet kai žmogus, sakykime, visos šeimos netenka
per avariją, lieka vienas, tai tikrai baisu.
Taigi, tradicijos ir papročiai iš
tikrųjų padeda išgyventi. Tos septynios, devynios, trisdešimt ar keturiasdešimt
dvi dienos įvairiose religijose, metinės – tai yra momentai, kai žmonės susėda,
mini, pakalba, paverkia ir leidžia vykti išgyvenimui. Bet kuriame laidotuvių
paprotyje iškart įžvelgsime prasmę, kuo jis padeda priimti, susitaikyti.
Sakykime, kai žmogus numiršta, kodėl artimieji, priėję prie karsto, jį liečia? Todėl,
kad kūno temperatūra pakinta – jau per prisilietimą psichika gauna žinią, kad mirusysis
nebe toks, koks buvo. Tada, sakykime, kodėl artimieji meta žemės saują į kapo
duobę? Užkasiau savo rankomis, žinau, kad palaidojau. Šie dalykai padeda
priimti, kad tai įvyko.
O dabar – vėlgi, aš nesakau, ar čia
gerai, ar blogai, bet tokie mūsų civilizacijos, laikmečio ypatumai, – jeigu žmogus numirė, tai atvažiuoja
greitoji, konstatuoja, tada atvažiuoja laidojimo paslaugų įmonės atstovas,
įsideda į maišą ir išsiveža. Viską sutvarko. Jeigu nekremuoja, jeigu karstas laikomas
atviras, tada dar padažo, kad gražesnis atrodytų numirėlis, kad visiems būtų
gražiau, na ir tada jau laidoja. Arba jeigu kremuoja, tada visi lankytojai mato
tik urną ir jiems iš tikrųjų lengviau, nes kremavimas sumažina laidotuvių
dramatizmą. Emociškai lengviau ateiti prie urnos, o ne prie karsto, kuriame
guli žmogus. Ypač tolimesniems giminaičiams ar pažįstamiems lengviau, bet
artimiesiems jau kyla klausimų...
Pasikeitus tradicijoms mes iš tikrųjų
praradome dalyvavimą kam nors mirštant. Anksčiau, prieš šimtmečius, žmogus
mirdavo dažniausiai namie, tada jį visi prausdavo, kalbėdavosi apie jį, niekas
nuo vaikų neslėpdavo, vaikai aplink bėgiodavo. Mirtis buvo tokia natūrali neišvengiama
gyvenimo dalis. O kodėl dabar ji tapo tabu? Todėl, kad mes jos visiškai nebematome,
viską atlieka įstaigos, lieka tiktai laidojimas.
Aš manau, kad tokia yra viena iš
priežasčių, dėl kurios padaugėjo nerimo sutrikimų. Jeigu taip labai plačiai susimąstytume,
tai nustūmus natūralią gyvenimo dalį, tokią neišvengiamą kaip netektys ir
mirtis, lieka išstumtas didžiulis gyvenimo gabalas, todėl vis tiek išlenda
nerimas. Nesakau, kad čia pagrindinė priežastis, bet manau, tai tikrai
prisideda.
Taigi. Žmogus yra hedonistas, technologijos padeda, ir
jis tuokart susitvarko kaip patogiau, kad sumažintų nemalonumą laidodamas
artimuosius.
Bet sumoka už tai kitą kainą.
Taip, kaina kita.
Čia, sakau, nei gerai, nei blogai, tik
kaina yra aukšta.
Tai šiuolaikiniam žmogui, pamėgusiam pavesti nemalonias
laidojimo pareigas šios paslaugos teikėjams, vertėtų iškart po pakasynų ieškoti
psichoterapeuto?
Nebūtinai. Vėlgi, žiūrime taip:
netektys yra natūrali gyvenimo dalis, visi jas išgyvename, norime ar nenorime,
bet tai įvyksta. Labai daug kas patys susitvarko – ir su svarbiomis netektimis,
ir su traumuojančiomis situacijomis susitvarko, yra mumyse galių.
Bet rizika, kad nesusitvarkys, dabar
yra vis tiek truputį didesnė, nes už poros dienų po svarbaus žmogaus mirties tu
turi varyti į darbą, o ten žmonės pasako „užuojauta“ ir po savaitės ar po
dviejų visi pamiršta, kad tave ištiko netektis. O tau viduje verda. Tokia
visiška vidinio ir išorinio gyvenimo asinchronija – žmogus vaikšto, šypsosi,
vaikai aplink krykštauja, o viduje verda visiškai kiti dalykai, ir jis visa tai
turi kažkur padėti, dirbti našiai, šypsotis, vaikščioti po kabinetus... Visa
tai didina riziką. Žmogui reikia kažkaip išgyventi, išveikti, pasidalinti.
Jeigu tokia būsena užsitęsia ar tampa sunkiau
išgyvenama, tada kreipiamasi į psichoterapeutus. Pastebėjau, kad šiuo metu
dažniau kreipiamasi po reikšmingų netekčių. Nebūtinai iš karto, gal po tam
tikro laiko, kai jau...
Taigi, jūsų pagalbą taip pat galima vadinti paslauga –
psichoterapeuto paslauga. Tuomet laidojimo paslauga ir psichoterapeuto paslauga
sudaro komplektą. O paskui jau vėl ieškai kitokių paslaugų...
Na, aš sakau: psichoterapija – tai
amatas, paslauga ir menas.
Taip, kiekviena paslauga turbūt gali būti pavadinta menu,
jeigu ją kas nors gerai, kūrybingai ir išmaniai teikia. O kaip jūs
apibūdintumėte savo konsultavimo stilių, praktiką?
Na, aš priklausau egzistencinės
psichoterapijos mokyklai, tai jos dvasia man nesvetima. Stilius... Man sunku pačiai
apibūdinti savo stilių. Esu girdėjusi ataskaitų, sakykime, podiplominėse
studijose privaloma skirti labai daug asmeninių valandų, tai esu apibūdinta
kaip priimanti, girdinti. Bet jeigu reiktų pačiai savo stilių nusakyti...
Na, gal nebūtinai – stilių, gal – metodą. Jaučiatės
turinti metodą?
Ne. Egzistencinė terapija apskritai
metodų neturi.
Taigi jums metodą pasiūlė egzistencinė terapija. Beje, kiek
pagrįstas toks psichoterapijos suskirstymas į mokyklas ir stovyklas? Man
atrodo, kad jis svarbiausias išsiskiriant tarp kitų: „Esu štai tokio autoriteto
sekėjas ar mokinys arba štai tokios mokyklos atstovas.“ Galiausiai vis tiek klientui
padeda konkretus psichoterapeutas, su kuriuo užsimezga ypatingi terapiniai
santykiai. Na, ir sėkmė praverčia. O jūs egzistencinės mokyklos kryptį
pasirinkote sąmoningai?
Galiu papasakoti, kaip tai buvo.
Papasakokite.
Kadangi buvau viena pirmųjų tais
laikais, kai psichologinis konsultavimas, psichoterapija prasidėjo, tai dar nebuvo
dėstytojų, iš užsienio dar negalėjo atvažiuoti, tai tuos, kas jau turėjo
praktikos, kvietė ruošti psichoterapeutus. Maždaug 1990-ieji ar kiek anksčiau.
Ir įsivaizduojate, man nuskilo labai įdomus pasiūlymas – pakvietė dėstyti
psichodinaminės orientacijos kursų.
Bet tada jie dar taip nesivadino, spėju? Populiaresnis
žodis buvo „psichoanalizė“.
Ne, jau vadinosi, man regis, „psichodinaminės“...
Juos profesorius Laurinaitis pradėjo.
Puiku.
Taip, aš ten skaičiau Freudą, dėsčiau Freudo
seminarus, jo knygą „Psichoanalizės įvadas. Paskaitos“ vos ne mintinai moku. Vedžiau
grupę tokiu neutraliu būdu, kaip derėtų psichodinaminiam terapeutui, nes tuo
metu nebuvo labiau patyrusių dėstytojų, o mano išsilavinimas ten pravertė.
Žodžiu, padėjau rengti psichodinamininkus tuose kursuose, o lygiagrečiai
profesorius Kočiūnas pakvietė dėstyti egzistencinės terapijos kursuose. Ir štai
tada aš supratau, kad mano dvasia – ten.
Pas egzistencialistus?
Taip. Žinote, labai aišku pasidarė:
pabuvusi ir ten, ir ten, supratau, kad aš esu pas juos.
O kodėl? Pajutote ten didesnę tiesą?
Dvasia artima, žodžiai, terminai,
kalbėsena artima man, atitinka mane. O tai, ką aš veikiau tuose kituose
kursuose – taip, ten įdomu, bet tai – kažkoks instrumentarijus. Žodžiu – ne
mano.
Egzistencinė terapija yra mano
mokykla, kurią pasirinkau ne teoriškai, bet pajutusi, kad tai yra mano žodynas,
mano išgyvenimai, mano matymas, pasaulėjauta, pasaulėžiūra. Ir jaučiuosi savo
vietoje po šiai dienai. Turbūt jau iš jos ir nepasitrauksiu, liksiu joje. (Juokiasi)
Puiku, ir nereikia. O Freudo sėklos liko jumyse?
Liko, ir ji net padeda. Freudas yra
Freudas, klasikas. Kartais iš tikrųjų galiu persijungti, kažkaip kitaip kai ką pamatyti.
Išlaikau savo stilių, kurio dar niekaip neapibūdinau, bet kartais, žinodama
psichoanalizės pradmenis, lyg kitoje erdvėje galiu pažvelgti, ką nors pavadinti.
Psichoanalizė yra labai turtinga grakščių terminų, apibūdinančių įvairius
procesus: introjekcijos, projekcijos, gynybiniai mechanizmai. Toks žodžių
instrumentarijus lyg sutrumpina kalbą, leidžia kitu būdu, kitu planu pamatyti
arba paekstrapoliuoti šį tą. Bet tai – labiau sau pačiai.
Paminėjote dvi asmenybes, su kuriomis teko bendrauti tuo
laikotarpiu: Laurinaitį ir Kočiūną. O kas dar iš mokytojų jums padarė įtakos?
Tai Rimas Kočiūnas, taip, ir profesorius
Laurinaitis, jie vedė ir buvo iniciatyvūs. O pradiniai mano mokytojai vis tiek
buvo ten, Peterburge.
O kokios jie laikėsi krypties?
Jie buvo žymūs tuometinėje Sovietų
Sąjungoje. Bechterevo institutas buvo ypatingas tuo, kad turėjo galimybę bendradarbiauti
su lenkais, o ten labai stipriai tuo metu psichoterapija prasidėjo. Nes Maskvos
mokykla vienaip būtų vertinusi tą patį pacientą, o Peterburgo mokykla kitą
diagnozę būtų nustačiusi, čia jau psichiatrijos labirintai. Ten dirbo
žvaigždynas grupinės terapijos pradininkų, psichoterapijos pradininkų. Galėjau
stebėti, sakykime, tokio žinomo psichoterapeuto Murzenkos grupę. Ta pavardė
dabar gal nieko nesako, bet tuo metu tai buvo žvaigždė, kaip ir neurozių
skyriaus vedėjas profesorius Kravasarskis ir t. t.
Ir Freudą jie skaitydavo?
Taip, mums buvo dėstomos asmenybės
teorijos ir psichoanalizė gražiai buvo dėstoma.
Aš šių teorijų neišmanau, bet noriu paklausti apie nuo
mūsų nepriklausančias psichikos sritis. Freudas aprašė id, dvasinės doktrinos
kalba apie Dievo valią arba karmos jėgas, o kaip jūs per egzistencinę metodiką sprendžiate
šiuos klausimus? Priimate, kad psichikoje veikia nepavaldūs žmogaus galioms
reiškiniai?
Sakykime, aš tikiu, kad jų yra, bet
čia nuo kito galo gal pradėčiau. Mes turime genofondą, į kurį jeigu įsigilintume,
tai nežinau, ką prieitume. Juk informacija perduodama...
Taip, ta matrica koduoja ir perduoda informaciją.
Tai aš manau, kad genofonde daug
dalykų telpa – ir socialinių, ir kultūrinių, – kažkaip jie ateina į mus.
Aptikti, kur jie ten guli ir kaip išlenda, iš tikrųjų labai sudėtinga ir netgi kiek
rizikinga. Galima spėlioti, ką neša toks sapnas, o ką – štai toks sapnas,
jungistai galbūt tame laisviau plaukioja. Bet aš manyčiau, kad yra kažkas, su
kuo turime susitaikyti: mumyse yra nepavaldi dalis, su kuria atėjome – su tuo
genofondu, su konstitucija, su tam tikru sukirpimu, su temperamentu.
Charakteris formuojasi, jį įskiepija auklėdami, bet mes atsinešame gal didžiulį
ketvirtadalį, kuris yra duotybė. Ją galime priimti arba ne, kaip ir bet kokią kitą
duotybę turbūt. Jeigu aš nepriimu kokios nors duotybės, tai neigiu kažką, kas yra
realu. Juk gimėme čia, gimėme konkrečioje šeimoje – duotybė. Jeigu priimu, aš
galiu ta duotybe remtis, net jeigu ji yra koks nors defektas, sakykime, su
kuriuo aš gimiau ar panašiai. Tokie, turbūt, yra du keliai. Aš per duotybės
aspektus žiūrėčiau. Yra dalykų, kurie duoti.
Tikrai yra. Paminėjote – geras ketvirtadalis. Neatsitiktinai?
Aš atsimenu iš kažkur tokią schemą, kad
lyg ketvirtadalį atsinešame. Čia turbūt tokia metafora, tiesiog kažkurią dalį
atsinešame.
Aišku. Dalį atsinešame, dalį tėvai vaikystėje įdeda, o
likusią dalį patys minkome, kuriame. Kaip jums atrodo, kiek žmogus gali transformuotis?
Gali. Bet yra viena bėda – visi dažniausiai
nori greitos transformacijos.
Kokio greitumo?
Na, maždaug – keli kartai. Kaip
procedūrų skaičius dešimt yra toks magiškas: dešimt masažų, dešimt
psichoterapijos seansų ir jau kažkas gal pasijus...
Na, čia gal supaprastinu, bet man
pačiai reikėjo daug daug metų praktikos kol įsitikinau, kad transformacijos
gali įvykti, kad žmonės savyje gali pakeisti labai sunkius dalykus, tik tam
reikia daug laiko. Jeigu tai yra pamatiniai dalykai, na, sakykime, priklausomi
santykiai, tai vartojamas net toks palyginimas: kiek metų žmogus tokiuose
santykiuose gyveno, sakykime, trisdešimt, kol prabudo ir panoro gyventi kitaip,
tai kiekvienam dešimtmečiui – metai terapijos kartą per savaitę. Taigi, iš viso
– treji metai.
Na, dešimtmečiui – metai, tai vis tiek dešimteriopai „susitaupo“.
Šitą pavyzdį radau kažkurioje knygoje
apie priklausomybę, man patiko toks palyginimas: dešimtmečiui – metai. Na, jis
metaforiškas, bet turi tiesos.
Tai vilties yra, esate mačiusi metamorfozių?
Tikrai taip. Terapinį darbą dirbu jau
keturiasdešimt vienerius metus nonstop.
Tai galiu pasidžiaugti, kad esu mačiusi ir matau, kaip žmonės iš tikrųjų
atranda kitokius save, kaip jie pradeda gyventi kitaip, elgtis kitaip, kaip jie
saugo savo ribas, o tai labai svarbu, kaip jie neleidžia lipti jiems ant galvų,
kaip jie nebeieško gelbėtojų. Galima sakyti, jie įgyja, pajunta savo stuburą ir
į jį atsiremia. Bet kartais tikrai po slankstelį tenka cementuoti, vėl kalbu
metaforomis, aptariant kasdienį žmogaus gyvenimą, jo sunkumus...
O kiek reikšmingas čia kliento amžius? Dar yra prasmės
dirbti su pagyvenusiaisiais?
Yra. Tiktai, žinoma, tai yra savaip
lengviau, bet savaip ir sudėtingiau. Jaunas žmogus, sakykime, paauglys, yra
atviresnė sistema: jis lankstesnis, jis greičiau apsisuka, sparčiau priima,
atmeta, matuojasi, jis auga, jis paslankesnis. Su metais mes stabarėjame, bet
įgyjame didžiulės patirties, kuri padeda daug ką plačiau, giliau pamatyti. Tačiau
keisti nusistovėjusius įpročius, vidinius modelius vyresniame amžiuje yra
sunkiau. Kiekviena lazda turi du galus.
Vis tiek turbūt daugiausia priklauso
nuo žmogaus motyvacijos – kiek jis viduje užsidega keisti tai, kas jam trukdo.
Daugelis nugyvena su labai daug trukdančių dalykų, ir aplinkui galime tokių
žmonių matyti. Jie kažkaip prisitaiko ir gyvena, serga, bet gyvena. O kitas
pribręsta keistis, štai tada ir įvyksta transformacija, vadinkime tai
transformacija. Nemanau, kad mes iš esmės pajėgiame transformuotis, bet
pasikeičia žmogaus buvimo po saule būdas.
Kalbėjomės apie krizes. Kai kas sako, kad krizė –
galimybė keistis, transformuotis. Apie krizes organizacijose taip kalbama, apie
pandemijos pamokas pasauliui. O individuali krizė ar galėtų išlaisvinti kokius psichikos
išteklius?
Čia reikia atskirti individualią
krizę, apie kokią prieš tai kalbėjome, kuri chronizuojasi ir paskui yra
įveikiama arba neįveikiama, nuo ekstremalios situacijos, sukeltos, sakykime,
pandemijos arba technogeninės ar kitokios gamtos krizės: potvynio, žemės
drebėjimo. Kariniai veiksmai, teroro aktai irgi yra ekstremalios situacijos,
kurios plačiai veikia. Tarp tų dalykų yra skirtumas.
Į pandemiją žmonės labai įvairiai iš
pradžių reagavo. Vieni atsiliepė siaubu, nerimu, pažįstu žmonių, kurie ir dabar
dar apskritai bijo iškišti nosį pro duris. Tai čia esmė – kaip konkretus žmogus
reaguoja į pandeminę situaciją. Jeigu ištiktų didelis žemės drebėjimas, tai,
aišku, visi reaguoja, iš po griuvėsių traukia, namų nelieka ir taip toliau.
Valdant bet kokią ekstremalią
situaciją, ko gero, visada būna du labai svarbūs procesai, ir daug kas, man
atrodo, nesuteikia pakankamai reikšmės šitiems dviem dalykams – informavimui ir
koordinavimui. Nes realiai psichologinė pagalba esant ekstremalioms, ypač
griovimo jėgą turinčioms situacijoms, kaip žemės drebėjimai, būna labai
paprasta: žmones ištraukti iš tos vietos, pasirūpinti jų biologiniais
poreikiais, būti šalia, leisti jiems išsikalbėti, išsirėkti, išsiverkti,
išsipykti ir po to jau nukreipti į medicininę ar kitokią pagalbą, kurios gali prireikti.
Paprastai visada atsiranda savanorių, pasiruošusių padėti, jų veržiasi net
daugiau negu reikia, bet visada trūksta dviejų dalykų – adekvataus informavimo
ir koordinavimo. Turbūt net šiame dabartiniame pandemijos pavyzdyje galime
matyti, kaip sunku su koordinavimu ir informavimu, kiek ten visokių problemų
iškyla, ypač su koordinavimu...
Na, taip, kuo didesnė imtis, tuo sunkiau koordinuoti.
Tai visada būna silpniausia visų
ekstremalių situacijų vieta.
O jums yra tekę praktiškai įsijungti į kokią nors
komisiją, grupę ar kitaip įsitraukti?
Krizės valdymo?
Kokios nors krizės ar ekstremalios situacijos, taip.
Į dabartinę – ne, tikrai ne. Man yra
tekę prisiliesti, kai Maskvoje su Kočiūnu vedėme seminarus, o tuo metu įvyko
tas "Nord Ost"...
Oho! Įkaitų krizė teatre?
Taip, tuo metu kaip tik nutiko. Aš tą
atmosferą labai gerai atsimenu. Ir kadangi dalyvavau steigiant emocinės paramos
telefonus Lietuvoje...
Taip, „Jaunimo liniją“...
Ne tik. Aš dalyvavau ir steigiant pačią
pirmą profesionalią pagalbą telefonu. Jis Vasaros gatvėje veikė, man teko dalyvauti
ir net dirbti truputį, budėti.
O, kaip įdomu! Kaip veikė tas telefonas?
Tai buvo psichologinės pagalbos
telefonas, kuriuo psichologai konsultavo.
Bet kas galėjo skambinti?
Taip. Reiktų pažiūrėti, patiksinti
datas, bet jis buvo pirmasis Lietuvoje. Šiek tiek veikė ir paskui nunyko. Jis
buvo Vasaros g. 5 įsteigtas.
Sumanyta, kad bet kas, kam sunku, galėtų surinkti numerį
ir pasikalbėti su specialistu?
Taip, ir naktimis.
O kas atsiliepdavo?
Psichologai.
Ir jūs pati atsiliepdavote?
Taip, aš ten irgi budėdavau, esu tai patyrusi.
Ir Maskvoje teko pasidalinti žiniomis, kaip tai suorganizuoti, nes tuo metu įkaitų
artimieji ir visa Maskva ūžė. Tai teko prisiliesti.
Ir dar teko Seime per Sausio 13-ios
įvykius. Ta istorija tokia: veikė toks Vilniaus klinikinis psichoterapijos
centras Žvėryne.
Taip, Maloniojoje gatvėje.
Malonioji gatvė, numeris 5. Tai 10
metų padirbėjusi psichiatrinėje išėjau ir įsidarbinau ten. Kai prasidėjo sausio
įvykiai, na, tai kitoje upės pusėje Seimas, visi vaizdai. Mes ten dirbome su docentu
Laurinaičiu ir kitais, neišėję jokių krizių valdymo mokymų, dar buvo tik pati
pradžia. Sakome, palaukite, mes gi psichologai! Seime budi savanoriai, apsikabinę šautuvus, sėdi ant
maišų. Laukia tankų, baisi, labai sunki atmosfera. Tokia įtampa – gali bet kada
iššauti ir viskas... Tai mūsų darbas – eiti ir padėti mažinti ten įtampą.
O kas jus pakvietė?
Niekas. Normali profesinė iniciatyva.
Patys pasisiūlėte?
Taip, taip. Tokioje situacijoje reikia
padėti. Na ir ką, sudarėme grafiką: kas kada eina. Ir vaikščiojau. Ėjau kelis
kartus. Nei mes ten ką mokėjome... Na, turėjome šiokių tokių žinių, bet iš
tikrųjų tai patys strioke sėdėdami,
žiūrėdami, kaip tokį nerimą išgyventi, dar ėjome kitiems padėti.
Labai gerai atsimenu, kai nuėjau, buvo
likusios turbūt dvi dienos iki tų tragiškų įvykių. Atėjau, įeinu į vieną tokį
kambariuką, sėdi vyrai, tikrai – ant maišų. Sakau: „Esu psichologė, galim pasikalbėti.“
Net neįsivaizduoju, kokia bus reakcija. Ir vienas sako: „O jūs galite mums
autogeninę treniruotę čia pravesti?“ – „Galiu, – sakau, – gulkitės ant maišų.“ (Juokiasi) Pravedžiau autogeninę
treniruotę, tada jie prašneko. Ir iš tikrųjų praktika parodė, kad tiems žmonėms
norėjosi kalbėti ir išsikalbėti.
Tai šitaip vaikščiojome, klausinėjome,
kaip jie jaučiasi. Tikiuosi, kad tai šiek tiek padėjo tiems žmonėms tuo metu.
Tai toks buvo vienas pirmųjų bandymų įdiegti krizių praktiką Lietuvoje.
Dar prieš Sausio 13-ąją?
Dar prieš, kai buvo laukiama tankų.
Jau kareiviai siautėjo, užiminėdami pastatus, buvo
sužeistųjų, įtampa tvyrojo, Seimo gynėjai laukė puolimo.
Taip, taip. Aš tuo metu gyvenau prie
televizijos bokšto ir labai gerai pamenu tokį asmeninį įspūdį: pro miegamojo
langą matau tanko vamzdį. Tai nusukau lovai kojas, kad jo nematyčiau. (Juokiasi)
O jis ilgai stovėjo.
Jis ilgai stovėjo. Ir paskui, mūsų
name liko išbyrėjusių langų, visa tai vyko čia pat. Stipriai įsiminė: rytas,
išeinu su šuniu ir matau – bėga vyras su pistoletu. Bėgo ir nubėgo. Bet toks
jausmas...
Tikrai smarkiai visa tai veikė ir mes
patys, psichologai, paskui supratome, kad tuo metu, būdami toje atmosferoje ir
dar teikdami pagalbą, labai menkai pasirūpinome savimi, neturėjome tokio
suvokimo. Apie tai pradėta kalbėti žymiai vėliau.
Tarp kitko, per seminarus dažnai pasakoju
apie vieną iš tokių labai retų, nekontroliuojamų jausmų, kurį pati išgyvenau po
to. Kai visa tai praėjo, gal po kokių penkerių metų, jau – Nepriklausomybė,
dirbame, kuriame, atsidarę sienos, pradėjo atvažiuoti užsieniečiai psichologai,
psichoterapeutai. Ir mes pas kursioką nuo Vilniaus laikų Gintarą Chomentauską
žiūrėjome vaizdo įrašus, svečiams rodėme vaizdus apie Seimą, tuos sausio
įvykius. Aš žiūriu ir tik jaučiu, kaip viduje kyla kažkoks didžiulis kamuolys,
bet toks didžiulis, kad išsprukau iš kambario, greitai nulėkiau į tolimiausią
buto kampą ir iškriokiau tokią trumpą raudą – ir kažkas išėjo.
Šis pavyzdys – kaip kažkas sustingsta
kūne. Tai glūdėjo manyje tuos kelerius metus. Ir ne tik manyje, aš manau, daug
žmonių vienaip ar kitaip tai išgyveno ir iš tikrųjų jautė kažką sustingus. Todėl
dabar mokydama krizių valdymo ir kaip organizuoti tarnybas, man tenka tokiuose
mokymuose kartais dalyvauti, visada pabrėžiu, kad būtina grandis yra emocinė
parama gelbėtojams - tiems žmonėms, kurie patys dalyvauja ekstremalioje
situacijoje, suirutėje ir dar gelbėja kitus. Jiems paskui įvairiais būdais
tikrai reikia kažkur nukratyti, nusimesti tai, ką jie išgyvena, tai – normalu.
Aš galvoju, ar mes su kolegomis daug
kalbėdavomės, kai eidavome į Seimą? Na, susitikdavome, pasidalindavome, pasišnekėdavome,
aptardavome, kas kam įstrigo, bet nebuvo tikros sistemos, kuri pasirūpintų
tokiais gelbėtojais. Tai jau atskira krizių teorijos dalis.
Labai įdomu. Ir dar įdomu – apie „Jaunimo liniją“. Jaunimas
jau turbūt telefonais nebekalba, tik susirašinėja...
Kalba, rašo, skambina. Čiatas veikia ten dabar.
Na, taip, čiatai, apsai ir kitos technologijos. O jūs
įsteigėte pirmąjį psichologinės pagalbos telefoną Lietuvoje, kūrėte „Jaunimo
liniją“, esate daug galvojusi ir patyrusi: kaip efektyviai padėti, kokia tokio
užmojo prasmė. Ką atradote ir suvokėte?
Suprantate... Dar viena įdomi smulkmena:
grįžusi iš Peterburgo po trejų metų, aš gerai žinojau, kad dirbsiu su
psichologiniu konsultavimu, psichoterapija – čia mano kelias. Aš taip jaučiau,
nieko kito neplanavau gyvenime. Iš tikrųjų manęs dažnai klausinėja, kaip kilo
mintis įkurti „Jaunimo liniją“. Na, nekilo man tokia mintis vienu momentu,
specialiai nesėdėjau, negalvojau ir nekūriau.
Na, „kaip jums kilo mintis?“ man atrodo vienas durnesnių
klausimų.
Čia gal yra mano kelio ypatumas:
įgriūnu į kažkokią balą arba praktiką ir tada joje ką nors darau. Tada aš
jaučiu, matau poreikį, atsižvelgiu į tai, kas vyksta, ir kažką padarau. Taip
turbūt ir atsirado „Jaunimo linija“.
Man įdomus pats telefoninis principas. Dabar, per
pandemiją, jūs irgi daug dirbate per atstumą. Ką galite pasakyti apie
psichologinės pagalbos teikimo telefonu ir gyvai skirtumus?
Internetu ar telefonu?
Iš pradžių buvo pagalbos telefonas, nes jūs gi jį įkūrėte.
Taip, psichologinės pagalbos ar
emocinės paramos telefonai geri tuo, kad jie yra prieinami, nemokami ir žmogus
gali skambinti tuo momentu, kai jam labiausiai reikia. Tai ypač svarbu
galvojant apie savižudybių prevenciją. Toks jų privalumas. Pas specialistą
patekti, žinote, ne taip paprasta.
Kuo tai skiriasi? Žinote, turbūt tai kažkas
susijusio su mūsų pojūčiais. Sakykime, jeigu žmogus buvo regintis, bet dėl
kažkokių priežasčių apanka, tai labai paaštrėja jo girdėjimas, lytėjimas, regą
kompensuoja kiti pojūčiai. Man toks palyginimas ateina: kai konsultuoji tik
telefonu, tai vienaip ar kitaip atsijungia matymas ir įsijungia girdėjimas.
Tada sustiprėja jautrumas žmogaus tonui, pauzėms, balsui – kaip jis svyruoja,
žodžiu, praplatėja girdėjimo laukas.
Lygiai tą patį pasakyčiau apie zūmą,
skaipą, kuriuose dabar tenka dirbti. Daug kas keikiasi, aš nesikeikiu. Suprantu,
kad negalima lyginti gyvo bendravimo, bet aš kiekvieną pirmadienį tvarkingai vedu
grupę vienuolikai žmonių per zūmą ir veiksmas vyksta. Įsijungia kiti dalykai.
Nėra kūniškumo, bet galima rasti labai daug... Aš, pavyzdžiui, prašau neišjungti
mikrofonų, kad girdėtųsi, kaip dalyviai kosėja, čiaudi. Prašau, kad nedėtų
jokių fonų, kad tarp žolių sėdi, kad liktų kiek įmanoma daugiau kūniškumo
jausmo. Tada ir visų veidai matosi geriau, visos grupės. Kai gyvai su grupe
dirbi, tai susidaro didelis ratas, ne taip greit visus apžvelgsi, o čia – visi matosi.
Galima surasti daug tokių niuansų. Tiesiog kanalai prasiplečia.
Sakyčiau, gal telefonu ryškiau?
Gražu.
Tiesiog prasiplečia kanalai.
Pavyzdžiui, vedžiau ką tik per zūmą grupę instituto Birštone studentams, tai
kai kurie skundėsi: „Nejaučiame energijos.“ O kitas sako: „Jaučiu energiją.“ Aš
irgi ją jaučiau.
Negaliu sakyti, kad nejaučiu žmogaus
energijos, kai su juo kalbuosi, individualiai dirbu. Ji jaučiasi, ta energija,
matosi. Žinoma, tai ne tas pats, tiesiog negalima sulyginti gyvo bendravimo su
tuo, kas dedasi kompiuteryje, bet dirbti tikrai įmanoma. Iš pradžių daug kas priešinosi,
o dabar, matyt, susitaikė, kad daug ką tenka daryti per atstumą, ir dirba žmonės.
Kreipiasi. Yra klientų, kurių dar nesu mačiusi gyvai, jie kreipėsi jau per
zūmą, ir darbas vyksta. Jo forma kitokia, bet esmė – ta pati.
Labai įdomu. Jūs gražiai atskleidėte aklumo ir jo
kompensavimo kitais pojūčiais aspektą. Dabar galvoju, gal būtų prasmės kai
kuriuos klientus vien telefonu konsultuoti?
Įmanoma. Konsultacijos tuo emocinės
paramos telefonu, kuriuo profesionalai dirba, na, jos vienkartinės, bet tai
įmanoma. Aš turėjau vieną tokį atvejį, tiesa, buvau mačiusi tą žmogų, bet paskui
jis panoro konsultuotis telefonu. Man atrodė nelabai priimtina, bet žmogus
norėjo telefonu, gerai, galvoju, tegu būna telefonu. Turbūt turėjome 15 ar 20
sesijų, dirbome telefonu, nes jis taip pageidavo, nors techniškai viskas galėjo
būti kitaip. Bet buvo tik vienas toks atvejis.
Tai jis nenorėjo rodytis?
Ne, aš jį buvau susitikusi gyvą, tą
žmogų.
O kuo grįstas toks pageidavimas?
Jam taip patogiau, komfortiškiau.
Kad nevažiuotų gyvai susitikti?
Labai toli būtų.
Aišku, nors jis galėjo jungtis su vaizdu?
Buvo galima jungtis su vaizdu, per
kompiuterį, bet jis nenorėjo, norėjo telefonu, sakė, jam taip įprasta, taip
patogiau. Taigi, aš dirbau tada telefonu išimties tvarka.
Skamba įdomiai, net pikantiškai, bet gal šioje istorijoje
glūdi kokia galimybė. Įsivaizduokite, jeigu jums būtų šovę į galvą kurti psichoterapijos telefonu tinklą, skambučių centrą nuolatiniam, periodiniam konsultavimuisi.
Žmonės, užuot važinėję į kabinetą, telefonu skambintų ir terapintųsi.
Terapeutai išlavintų klausą, klientų nematydami...
Klientai nenori telefonu. Žmonės ir dėl
interneto šitiek stenėjo, kol apribojimai, karantinas privertė.
Klientai dar labiau nori dirbti gyvai negu jūs?
Gyvai, taip.
Man dabar šovė į galvą kita mintis – yra tokia sąvoka „dirbtinis
intelektas“. Dabar jau labai daug kur žmones keičia algoritmai, ir kitose
paslaugose veikia botų čiatai be
jokios gyvos dvasios. Jiems sugalvoja vardus: „Aš – Raminta, padėsiu jums.“
Ačiū, aš jau su vienu tokiu bendravau,
kol prisikasiau iki gyvo operatoriaus. Tvarkiau per zūmą, tarp kitko, reikalus,
ir jis vis išlenda, angliškai sako: „Labas, aš tau galiu padėti.“ Na, padėk. Žodžiu, galų gale radau gyvą
žmogų, kuris man atsiliepė ir sutvarkė dvi susikaupusias sąskaitas.
Kaip manote, ar kada nors galės toks robotas konsultuoti
psichoterapiškai?
Aš tuo netikiu. Mano fantazija tiek nesiekia,
kad robotas galėtų užmegzti terapinį kontaktą.
Kodėl?
Nes terapinis kontaktas yra esminis
dalykas tarp žmogaus, kuris atėjo, vadinkime jį klientu, ir terapeuto. Tai, kas
vyksta tarp jų dviejų, kartais sunku ir apibūdinti, tai niekada nesikartoja,
tai vyksta tik tarp jų dviejų. Dvi asmenybės randa (arba neranda) bendrą ryšį,
ypač ilgesniam darbui.
Kaip sakėme, rimtesniems pokyčiams
reikia daugiau laiko, tai robotui batareikos
nusės ir niekas su juo nedirbs. (Juokiasi)
Žinote, vien užmegzti kontaktą, jau yra didelis žingsnis... Būna žmonių, kurie
ateina, žiūri į tave: „Na, ką tu ten gali?..“ Nors lyg ir girdėję, jiems kažkas
patarė, nukreipė, rekomendavo. Ne visi ateina pasitikėdami.
Kiti ateina: „Man sakė, kad jūs padėjote,
tikiu.“ – „Palaukite, – sakau, – jūs dar
pažiūrėkit į mane. Gal aš ne tas žmogus, su kuriuo norėsite eiti tuo keliu.“ –
„Ne, man reikia metų terapijos.“ – „Palaukite,
susitikime 3–4 kartus ir tada nuspręsime, ar tikrai.“ Tai dabar pasitikinčiųjų gal
kiek padaugėję, bet pasitaiko ir tokių, prie kurių iš vienos pusės prieini, iš
kitos pusės prieini, iš trečios pusės prieini, ir prakalbinti tenka, ir kažkas
lyg... Žodžiu, svarbu pirmiausia sukurti kontaktą, kad vyktų apykaita.
Na, čia ne klizma, taip.
Būtent. Kaip robotas gali tai sukurti?
Neįsivaizduoju.
Bet žiūrėkite, jaunimas labai mėgsta robotus, jam tiktai
duok kokį robotą, jis kartais labiau pasitikės robotu negu žmogumi. Degalinėse,
savitarnos kasose puikiai dirba robotai, nebėra kasininkų. Aišku, tai
elementarios operacijos, nėra jokio terapinio kontakto. Tačiau kas yra terapija
roboto akimis? Vienas žmogus užduoda klausimą, kitas atsako, pirmasis atsimena,
ką antrasis atsakė, užduoda kitą klausimą ir taip toliau. Robotas atsiminti pajėgia
geriau už žmogų, jo atmintis – oho, šachmatais aplošia bet kurį didmeistrį.
Išanalizuoti atsakymą ir užduoti kitą klausimą – panašu į šachmatus. Gal
sudėtingiau, bet galingas serveris išspręstų. O dabar – ką tas
klientas atsako, ką jis turi galvoje, tai psichoterapeutas irgi ne šimtu
procentų žino. Neįlįsite į galvą: ar jis viską papasakojo? Gal ką nutylėjo.
Taip. Sudedu kartais daug dalykų,
kuriuos klientas pasakė, tarkime, prieš penkis mėnesius, o tada pribręsta
laikas, imu ir ištraukiu. Kaip robotas tą padarytų, nežinau. Kaip jis atspėtų,
kad štai dabar, štai čia reikia tuos du dalykus sujungti, nes jau atėjo laikas?
Nes aš jaučiu, kad toks laikas atėjo, kad dirva jau paruošta. Abejoju, ar
robotui tai dašils.
Tai robotas gali nepajusti tinkamo laiko?
Taip, pirmiausia jis nejaus laiko,
žmogaus laiko.
Žaisdamas šachmatais jis žino kombinaciją, mato padėtį,
jam nesvarbu, kiek laiko, laikas visiškai nerūpi, nes jis veikia šviesos
greičiu. O čia jis nepajustų žmogaus laiko.
Būtent, žmogaus laiko – kada jis pasiruošęs
išgirsti kažkokį žodį iš terapeuto ar terapeuto klausimą. Sakykime, žmonės, patyrę
seksualinę prievartą, kartais nekalba apie tai arba prabyla po metų terapijos,
arba užsimena ir sako: „Nenoriu apie tai kalbėti“, nors akivaizdu, kad tai
trukdo. Kartais tenka labai delikačiai prakalbinti. O kaip robotas susigaudys,
kada jau to žmogaus netraumuos arba kaip klausinėti artėjant prie to
traumuojančio išgyvenimo? Kaip visiškai nesugriauti? Kiek žmogus pasiruošęs
integruoti tai, ką atversime?
Žinote, terapijoje yra toks pasakymas:
„Kask tiek, kiek užkasi.“ Iš kur robotas žinos, kiek tame žmoguje galima kasti?
Jis šito nežino. Kasti tai jis gal mokės...
Kasti jis mokės labai mikliai, taip. O kiek?.. Puikiai
paaiškinote, Kristina. Labai ačiū, buvo ypač įdomu. Džiaugiuosi, kad radote
laiko ir kad mes gyvai susitikome pasikalbėti.
Kalbėjomės 2021 m.
pavasarį Vilniuje.