2010 m. birželio 24 d., ketvirtadienis

Maratonas Torun - Bydgoszcz












"Kartais valandos teka kaip kraujas.
Kartais laša kaip sunkūs lašai.
Kartais jas, kad sustotų maldauji...
Kartais jas, kad skubėtų prašai."

Tikrąją šių žodžių prasmę suvokiau tik grįžusi iš keturių dienų kelionės po Lenkiją, kur vykome su Jonavos klubo "Maratonas" bėgikais ir jų draugais. Šiltos saulėtos dienos dar labiau išryškino įvairiaspalvius gražiai renovuotus gyvenamuosius namus, sodrią miškų ir pievų žalumą, tvarkingus laukus ir pradedamas šienauti pievas. Pakelėje lyg kraujo pritaškyta raudonų aguonų. Geltonuojantys rapsų laukai. Ir nesupranti: saulė - danguje, ar nusiridenusi ant žemės...

Kelionės tikslas - maratonas. Tai lyg darbas, kurį atlikę, galėsime grožėtis žavingu Torūnės senamiesčiu su paminklu Kopernikui, gynybine siena ir pasvirusiu bokštu, nuo kurio, pasak legendos, ir kilęs miesto pavadinimas. Puikiame Bydgoszcz stadione galėsime stebėti lengvosios atletikos varžybas. Sirgsime už Eglę Balčiūnaitę, kuri 800m distancijoje iškovojo pirmąją vietą. Vyksime į Olivijos bažnyčią, sužavejusią nuostabiais vargonais.

Dar dovanų už įveiktą sunkų maratoną gausime Gdansko senamiestį su įžymiaisiais miesto vartais, seniausia iš plytų pastatyta bažnyčia, pirklių krantine su beveik tikru piratų laivu. Čia kiekvienas namas - tarsi atvirukas, kuriuo negali atsigrožėti. Pusdienį praleisime Malborko pilyje, menančioje viduramžių riterių laikus. Tik pilies pašonėje prilipę kioskeliai su kičiniais riterių atributais lyg svetimkūniai gadina puikų vaizdą. Paskutinis kelionės štrichas bus Griunvaldas - Žalgirio mūšio laukas.

Maratonas Torun - Bydgoszcz man dvidešimt antras. Dvidešimt vieną kartą aš jį įveikiau, o šis - dvidešimt antrasis nugalėjo mane. O ne! Jis mane sutrypė, apspjaudė, pažemino. Mano nuomone, maratonas įveiktas tada, kai visą distanciją bėgi. Šį kartą aš nesugebėjau to padaryti. Tiesiog kelis kilometrus ėjau pėsčia. Taip sunku dar niekada nebuvo.

Man bėgimas - tai savęs išbandymas, artėjimas prie savo galimybių ribos. Pakeliui iš Torūnės į Bydgoszcz aš prie jos taip priartėjau, kad rodos labiau nebeįmanoma. Tai pragariškas kelias. Jis - lyg skaistykla, kurią praėjus, siela išsivalo, nebelieka jokių nuodėmių. Pasijunti, lyg būtum švarus, tuščias indas.

Kaip ąsotis prisipildo skaidraus šaltinio vandens, taip į mano mintis maža srovele čiurlena prisiminimai iš kelionės į Šveicariją. Plonytis prisiminimų siūlas ilgėja, platėja, kol pavirsta lavina, kuri riaumodama šluoja iš kelio nuoskaudas, pažeminimą, liūdesį. Nors į Šveicariją vykome prieš kelis metus, rodos, tai buvo tik vakar. Kažkodėl prisiminimuose atgyja ne maratonas su įvairiaspalve vaivorykšte ant Ženevos ežero fontano purslų, o pati kelionė. Lyg įjungtos vaizdo kameros, mintys atkartoja tas devynias dienas, kupinas ramybės, atsipalaidavimo. Tarsi autopilotas būtų įjungtas. Tarytum kempinė geri į save pro šalį skriejančius nuostabius vaizdus. Jauti kaip tavo siela prisipildo žodžiais nenupasakojamų paveikslų.

Štai - snieguotos kalnų viršūnės, susmigusios į dangų... Savižudžiai kriokliai. Jie ištrykšta iš tarpeklių, panirusių į debesį, putodami krenta žemyn, kol sudužta į aštrius akmenis ir išnyksta pavirtę gaivia vėsa. Arba nučiurlena per akmenis į kalno papėdę. Pasijunti toks didelis, lyg ne žmogus, o kalno brolis būtum... Daug didesnis už raudonstogius namukus, išsibarsčiusius kalno papėdėje. Jie lyg avių bandos, besiropščiančios į kalną. Pakeliui rado žaliuojančią pievą. Tuoj žolę surupšnos ir vėl pasileis lipti aukštyn. Jie tikrai pasiklystų, jei ne bažnytėlių varpai, raginantys nenuklysti į šalį ir neatsilikti nuo būrio. Lyg tilindžiuojantis varpelis ant kaklo...

Ir rodos, su tais namukais į kalnus išėjo gerumas. Mes, dvasios iškrypėliai, nustembame, kai kalnuose sutiktas nepažįstamas žmogus mums nusišypso, pasisveikina. Ne iš reikalo, ne dėl naudos, o todėl, kad kitaip negali būti. Ir kalnų gegutei aš dėkinga, užklupusiai mane kalnuose be cento kišenėje. tarsi savo įtaigiu kūkavimu sakytų: "Ne piniguose, ne turtuose laimė. Jie traukia mus žemyn nuo kalno į liūną." Juk ateiname į šį pasaulį neturėdami nieko, ir išeidami pasiimsime tik savo sąžinę.

Nubudusi anksti ryte, jaukiame Austrijos kalnų viešbutuke, kažkodėl šokau iš lovos ir išėjau pasivaikščioti. Žvilgsnis užkliuvo už tolumoje raudonuojančių bažnytėlės bokštų. Priėjusi artyn ant laiptukų pamačiau ežiuką. Jis buvo įkišęs snukutį į plastikinę žvakidę. Jei nebūčiau jo iš ten ištraukusi, jis būtų uždusęs. Mes tik mechaniniai įrankiai kažkieno rankose. Ir elgiamės taip, kaip tas Kažkas to nori. Tik šiurpuliukai nubėga kūnu, kaip geriausias atlygis už išgelbėtą kažkam gyvybę...

Kokia skurdi mūsų kalba. Žodžiais sunku išsakyti tai, kas skaidriais krištoliukais susmigo į sielą. Neįmanoma žmonių kalba išreikšti neapsakomo Alpių grožio. Pasijunti be galo turtingas. Juk tai ką pamatei, ką pajutai yra tavo. To niekas neatims, nepavogs, nepamesi.

Svaiginantys Alpių vaizdai kažkur išgrūdo begėdę mintį, kad šis maratonas man - paskutinis. Atslūgo skausmas. Kaip lašas po lašo indas prisipildo vandens, taip į mano mintis vėl skverbiasi jis - svaiginančiai iškeliantis iki debesų ir žiauriai teškiantis žemėn, švelniai glostantis ir negailestingai skaudinantis, dosniai apdovanojantis ir griežtai baudžiantis - maratonas.

Gal atsiprašydamas už suteiktą skausmą maratonas, tarsi kilnus viduramžių riteris, padovanojo Malborko pilį. Ačiū už dovaną. Nebepykstu...

Vilija Damašickienė


2010 06 23


Nuotrauka iš autorės asmeninio albumo

2010 m. birželio 15 d., antradienis

Vedlio akimis












Vedliu būti teko du kartus, abu kartus, bėgdami su regos negalią turinčiu sportininku, įveikėme maratoną (42km195m). Niekada neteko bėgti laiko vedliu, bet manau skirtumas yra. Bėgant laiko vedliu, pagrindinis uždavinys yra “pataikyti į laiką”, ir visai nesvarbu, ar šalia tavęs yra kitų sportininkų, norinčių bėgti kartu, ar ne. Šiuo atveju dirbti reikia kaip komandai. Sportininkas didina tempą - didini ir tu, tempas krenta - bėgti lėčiau privalai ir pats, nors ir kaip bebūtų liūdna matyti lenkiančius varžovus. Žodžiu, visada turi būti pasirengęs reaguoti ne į savo organizmo norus ir pageidavimus, bet į to žmogaus, kuris bėga šalia.

Pirmą kartą vedliu dirbau (galima taip pavadinti) Romos maratone, 2008.03.16. Žinojau, kad planuojamas tempas (2:45 – 2:50) nėra aukštas ir didelių laimėjimų iš mūsų niekas nesitiki. Tai buvo vienas iš tarpinių startų, ruošiantis Pekino parolimpinėms varžyboms. Prieš tai savo staže turėjau tik du maratonus. Abu kartus sėkmingai įveikiau Vilniaus maratoną. (2006m – 2:35:19 ir 2007m – 2:35:14 :)). Rezultatai, aišku, neįspūdingi, bet Lietuvoje maratono bėgikų, bėgančių panašiu tempu pasirinkimas nėra didelis (Lino Balsio mintis).

Tiesa, Linas Balsys parolimpinių, pasaulio bei Europos čempionatų dalyvis ir prizininkas. Žmogus (kaip ir daugelis lietuvių sportininkų), bėgiojantis iš didelio entuziazmo, ir galbūt tenkindamas kažkokius vidinius poreikius, kuriuos supranta ir žino tik mėgėjiškai sportuojantis ar judantis pilietis.

Bet grįžkime prie pasiruošimo Romos maratonui. Į techninę pusę labai nelįsiu, daugiau norėčiau atskleisti tai, kaip jaučiausi. Romos maratonui pernelyg ilgai nesiruošiau – keturios savaitės ilgesnių kroselių, keletas fartlekų su įvairiais pagreitėjimais, ir maratoną įveikti kiek lėčiau, nei per 2:43, kliūčių nekilo. Tiesa, dar likus iki maratono šešioms dienoms, nubėgau Kovo 11 – tosios bėgime Jonavoje (12.5km). Tiesą pasakius, dabar lengva rašyti, žvelgiant atgal ir prisiminti tai su šypsena, o juk pagalvojus, žmogus rimtai prašė padėti.

Prieš išvykdami į Romą, su Linu dar susitikome tame pačiame Jonavos bėgime. Pamenu, kaip Linas išreiškė susirūpinimą mano forma ir klausimą, ar tikrai sugebėsiu atsigauti ir išlaikyti visą maratono distanciją. Žinoma, man nieko kito neliko, kaip nusišypsoti ir patvirtinti, kad viskas bus gerai, ir mes būtinai maratoną baigsim drauge. Aišku, viduje mane patį kamavo didelės abejonės, juk niekad anksčiau nesu bėgęs varžybose prieš pat maratoną. Guodė mintis, kad bėgti reikės kur kas lėčiau nei asmeninis mano rezultatas, bet kita vertus ir pasiruošimas nebuvo atsakingai geras (specialiai pavartojau šį žodžių junginį). Džiugino tai, kad ruošdamasis šiam maratonui, ilgus krosus (30km) be problemų įveikdavau, bėgdamas kilometrą greičiau nei per 4 min. Paskutinėmis dienomis apie patį bėgimą, tempą mažai ir tegalvojau. Daug labiau į galvą lindo mintys apie jausmą, pirmą kartą skrendant lėktuvu, apie miesto grožį ir apie patį renginį (bėgti kartu su daugiatūkstantine minia viename garsiausių Europos maratonų).

Roma pasitiko puikiu oru, apsigyvenome olimpiniame sportininkų rengimo centre, kur buvo daugybė įvairiausių aikštynų ir sporto bazių. Jame apgyvendino dalyvius su negalia (ratukuose ir silpnaregius). Žingsniuodami taku savo kambario link, abu su Linu pastebėjome kaip gražiai žaliuoja ir kvepia pavasarinė žolė. Mums, atvykusiems iš dar žiemiško pavasario, tai paliko tikrai didžiulį įspūdį. Numerį, dalyvių suvenyrus ir lydinčiojo marškinėlius, atsiėmėme didžiuliame varžybų centre, kur kartu buvo įsikūręs ir sporto prekių turgus. Buvo galima rasti visko, ko reikia bėgikui už tikrai patrauklesnę kainą nei Lietuvoje. Man, kaip lydinčiajam, taip pat buvo galimybė gauti numerį ir užfiksuoti savo rezultatą finišo protokole (šia galimybe kažkodėl nepasinaudojau).

Iki maratono buvo likusios dar pora dienų, taigi spėjome aplankyti ir įžymiausias Romos vietas. Varžybų rytą visus maratono dalyvius, gyvenančius sporto centre, organizuotai pristatė į starto vietą šalia Koliziejaus. Visi dalyviai su negalia turėjo galimybę startuoti iškart po elitinių sportininkų grupės. Ten susitikome mūsų stipriausią ilgų nuotolių bėgiką Mindaugą Pukštą, palinkėjome vieni kitiems sėkmės ir nekantraudami, gal 20 minučių beveik nejudėdami, laukėme starto. Didieji maratonai tuo jau pasižymi: arba norėdamas gauti geresnę starto vietą turi ateiti ankščiau, arba startuoji, švelniai tariant, iš labai nepatogios pozicijos. Mums buvo paprasčiau, nes sportininkų su negalia ir elito grupės nebuvo tokios jau didelės, lyginant su visais kitais, kurių starto vietą nulėmė maratono trasose pasiekti rezultatai. Dalyvių numeriai turėjo skirtingus atspalvius pagal tai, kokiu laiku esi įveikęs maratoną. Tada belieka susirasti vartus su tokia pačia spalva, pro kuriuos ir patenki į starto vietą. Tiesa, kartu dar vyko ir taip vadinamas “funny marathon”, kaip pas mus mini maratonas, tik šiuo atveju dalyviai maratono distanciją įveikti turėjo atbulomis. Po starto su Linu supratome, kodėl jie apšilimo metu bėgiojo atbulomis (galvojom, kad čia koks specialus pratimas apšilti).

Startavome gana ramiu tempu, kurį iš anksto buvome aptarę. Oras geras, jaudinantis starto maršas, aplink daug žiūrovų, grojantys orkestrai, palaikančios šokėjos – visa tai tikrai paliko didelį įspūdį. Trasa vingiavo miesto gatvėmis, prabėgant daugelį įžymiausių Romos vietų. Su Linu dar pasijuokėm, kad galėjom tiek ir nevaikščiot, juk viską pamatysim bėgdami. Trasa pakankamai lygi, tik mieste buvo nemažai posūkių ir akmenimis grįstų gatvių (tai Linui nelabai patiko), bet iš esmės šioje trasoje galima tikėtis gerų rezultatų. Žodžiu, puikiai organizuotas, pritraukiantis daug dalyvių maratonas įspūdingo grožio mieste. Sėkmingai finišavome 84-toje vietoje bendroje įskaitoje, gavome atminimo medalius, maišelius su daviniu atgauti jėgoms, ir po pietų sėkmingai išskridome namo. Tiesa, dar labai įsiminė tas jausmas ir nuėję šiurpuliai per visą kūną, kai bėgant gal kokiam 15-am kilometre išgirdome palaikančius lietuviškus raginimus “Lie-tu-va” – šaunu, kai lietuvių galima sutikti bet kur.

Pekinas – vieta, kurioje antrą kartą bendradarbiavom su Linu. Po olimpinių žaidynių praėjus porai savaičių, visuomet rengiamos parolimpinės žaidynės – varžybos žmonėms su negalia. Čia, kaip ir olimpiadoje, susirenka sportininkai iš viso pasaulio. Lygiai taip pat įspūdingai vyksta varžybų atidarymo bei uždarymo ceremonijos, sportininkai varžosi tuose pačiose aikštynuose ir sporto bazėse, kaip ir sveikieji, gyvena tame pačiame olimpiniame kaimelyje. Kad vyksiu į Pekiną, žinojau jau nuo vasaros pradžios ir tikrai buvau rimtai nusiteikęs gerai pasiruošti, kad netektų jaudintis kaip buvo prieš Romos maratoną, kada tikrai nebuvau užtikrintas savo jėgomis. Tikėjaus, kad jau nuo pat birželio pradžios pradėsiu didinti kilometražą ir iki rugsėjo vidurio tikrai būsiu tinkamai pasirengęs. Deja, norai taip ir liko norais. Įvairios varžybos, bėgimai, Lietuvos čempionatas - visur norėjosi gerai nubėgti, o renkant didelį kilometražą tektų aukoti visus šituos startus. Prastai pasirodyti tikrai nesinorėjo. Taigi maratonui pradėjau ruoštis tik nuo rugpjūčio pradžios. Buvo likusios apie šešios savaitės. Bėgiojau krosus, įterpdamas keletą fartlekiukų ir atkarpų. Buvau gal kiek pavargęs po visų vasaros startų, nes ilgi krosai bėgosi pakankamai sunkiai – tai kėlė nerimą, tuo labiau, kad galvoti turėjau ne tik apie save, o ir apie tai, kaip reikės išlaikyti bėgimo tempą maratono metu, nes Linas tikrai buvo nusiteikęs bėgti greitai. Žodžiu, greitai pralėkė tas mėnesiukas, ir nuo rugsėjo pradžios starto laukėm, jau būdami Pekine.

Viskas, kas susiję su organizacija, gyvenimu, medicina, poilsiu, laisvalaikiu, buvo aukščiausio lygio. Buvo galima užsiregistruoti į kliniką, esančią olimpiniame kaimelyje ir gauti bet kokią reikiamą procedūrą ar masažą. Tuo, žinoma, ir naudojomės. Laisvalaikio zonoje buvo baseinas po atviru dangumi, treniruoklių salė, stalo žaidimų kambarys, kino filmų kambarys, žaidimų automatų kambarys, interneto kavinė. Buvo ir skalbykla, kurioje skalbinius išskalbdavo per 12 valandų. Ko pasigedome (ilgų nuotolių bėgikai), tai vietos, kur būtų galima bėgti ilgus krosus. Olimpinio kaimelio parke buvo įrengtas stadiono dangos bėgimo takas. Rato ilgis apie 900m, taigi jis tiko daugiau pramankštai, bet kadangi nebuvo kur dingti, sukdavome ratus juo. Kai užsinorėdavome kietesnio pagrindo, ratus sukdavome aplink visą olimpinį kaimelį. Tokį ratą įveikdavome per 12 min. Aišku, jei reikėdavo daryti atkarpų bėgimus, visada buvo galima važiuoti į treniruotėms skirtą stadioną. Bėgti stengėmės rytais, nes dienos temperatūrą buvo ir taip sunku pakęsti, ką jau kalbėti apie bėgimą tokiu metu, tuo labiau kad ir maratono startas buvo numatytas ryte. Treniruočių atžvilgiu nieko ypatingo nedarėme: Linas po alinančių treniruočių Lietuvoje nebeforsavo, o aš bėgiojau krosus ir kartais kažką greitesnio prasikvėpavimui. Žinoma, artėjant startui jaudulys vis didėjo – o jei neišlaikysiu pats bėgimo tempo.

Tos trys savaitės Kinijos sostinėje prabėgo labai greitai, tuo labiau, kad dar stengėmės aplankyti kuo daugiau olimpinės sostinės įžymių ir garsių vietų. Aplankėme Didžiąją kinų sieną, Tianmenio aikštę, Uždraustąjį miestą, taip pat keletą didesnių parkų. Kinijoje parkai tikrai verti dėmesio. Jie puikiai sutvarkyti, kiekviename gali rasti įspūdingą šventyklą, o ką jau bekalbėti apie pačius žmones, kurie mažesnėmis ar didesnėmis grupelėmis parkuose užsiima pačia įvairiausia veikla (mums, nepratusiems prie tokiu vaizdų, kai kurie veiklos būdai kėlė nuostabą, o kartais ir juoką). Vieni susirinkę dainuoja ar groja, kiti žaidžia stalo žaidimus, treti tiesiog skaito. Įdomiausiai atrodo žmonių būreliai užsiimantys kažkuo per vidurį tarp sporto, kovos menų ir jogos. Žmonės tiesiog atlieka kažkokius tempimo pratimus, smūgius į orą ar šiaip lankstosi. Įdomiausia, kad negalėtum išskirti kažkokios vienos amžiaus grupės žmonių visa tai darančių. Na, o gatvėse, belaukiančių autobusų ar šiaip namų kiemuose kilnojančių kojas ir darančių tempimus žmonių apstu – tai nebekėlė nuostabos. Galbūt todėl Kinijoje toks mažas sergamumas. Žmonės skiria laiko sau ir svarbiausia tą laiką praleidžia aktyviai.

Aišku, aplankėme ir vietinius turgus, kur buvo galima įsigyti prekių su užrašu „Made in China“ iš pirmų rankų. Prekeiviai, matydami užsieniečius, kainas šaukdavo nerealaus dydžio – buvo galima nusipirkti daiktų žymiai brangiau nei Lietuvoje. Na, bet pradėjus derėtis, kainą galėdavai numušti kokius dešimt kartų - tada jau tikrai viskas kainuodavo pigiau nei mūsų šalyje. Aišku, dėl kokybės jau kita kalba. Ir apskritai, turgūs, derybos iki negalėjimo yra verti atskiro pasakojimo, todėl neišsiplėsiu.

Grįžkim prie bėgimo. Taigi, artėjo parolimpinių žaidynių pabaiga, o tai reiškia, kad ir mums startas čia pat. Tiesa, buvom dar užregistruoti ir dešimties kilometrų bėgimui, kuris vyko, likus trims dienoms iki maratono, taigi, natūralu, jog visai nenorėjom jo bėgti. Bet kadangi pagal taisykles, jei esi užsiregistravęs kelioms rungtims ir be pateisinamos priežasties nestartuotum vienoje, netektum teisės rungtis ir kitoje, tai sumąstėm startuoti ir, tiesiog nubėgę apie tris kilometrus, nusiimti. Čia įkelsiu mintis iškart po to bėgimo (iš mano dienoraščio):

„Na va, sustartavom 10km, pabėgom mankštai 5km, prasitampėm, speciukai po cool room'o antro, tada dar paukščio lizde keletą pagreitėjimų, ir nubėgom 3200m. 3km buvo per 9.52. Pradžioj pasistumdėm gale, bet ten visi neprimatantys, tai pasidarė baisu, kad neužliptų kur ant kojų, tai nusprendėm pabėgėt į priekį ir tris km baigėm pirmi:) Po bėgimo dar atsipalaidavimui pora km. Iš viso 10km. Įspūdis bėgti tokiam stadione tikrai neįtikėtinas, nors ir esi tik vedlys. Bet, kai norint pamatyt tribūnų, į viršų galvą reikia užlenkti atgal, kiek tik gali, tai tikrai įspūdis geras. Ir svarbiausia pilna kintiečių ten. Suvaryti visi sėdi, nors ten jiems mažai kas įdomu:) Apie orą kita kalba:) Einant per visus cool roomus, oro buvo mažai, bet pagalvojau - nieko, juk stadione įkvėpsim gryno oro. Norėtumėm, blyn!!!! Įvedė į stadioną, o ten dar mažiau to oro:) Reiktų lupt normaliai 10 km, tai nežinau, kaip ten išeitų:) Pirmas atbėgo per 31.42, paskutinį km nubėgo 2.42! Kenas. Trečiadienį anksti maratonas....“

Taigi, dar keletas dienų lengvesnių treniruočių, ir išaušo maratono diena. Startas anksti ryte, 8valandą. Kėlėmės apie 4:30, kad valgykloje užkąstume bent kiek (nemėgstu bėgti tuščiu skrandžiu, o ir nesibėga tada visai). Organizuotai visus maratonininkus autobusais nugabeno į starto vietas Tianmenio aikštėje. Buvo keista matyti žingsniuojančius žmones su palaikymo atributais taip anksti. Na, bet žinant, kad jiems taip liepta, tai nieko keista. Kaip supratome, kiekviena grupelė, ar darbovietė turėjo savo vietą, kurią turėdavo užimti ir laukti varžybų. Žodžiu, kaip pamatėme bėgdami, nebuvo nė menkiausio laisvo tarpo be žmonių šalikelėje visą distanciją. Mums gal ir gerai, jiems - abejoju:)

Žodžiu, pirmieji kilometrai pasirodė tikrai baisūs, ta prasme, kad persigandau, jog, jei tokiu tempu chebra bėgs, tai tikrai neatlaikysiu. Kažkiek įtakos, aišku, turėjo ir ankstyvas metas tokiai savijautai, bet persigandau tai tikrai rimtai:)

Pribėgęs pirmąjį maitinimo punktą, norėjau Linui paduoti gėrimą, kurį jis buvo pasiruošęs, tačiau teko nusivilti. Neradau. Nusinešė jau kenas. Mat Lietuvos ir Kenijos sportininkai buvo maitinami nuo vieno stalelio. Na, kituose punktuose tokiu bėdų nebebuvo, kaip nebebuvo bėdų ir su tempu. Greitai dingo starto jaudulys ir tempas tapo panašesnis į padorų:) Na, o tas startinis kelių kilometrų greitas įveikimas, maratono pabaigoje Linui atsiliepė, kaip įprastai maratonininkams atsiliepia, tempo neapskaičiavimas – 4:15 kilometras! Ir lenkiantys sportininkai, kaip pro stovinčius. Prieš tai dar teko Linui įpūsti ir noro baigti maratoną, nes minčių jau turėjo tikrai nekokių... Na, bet pamačius garsųjį paukščių lizdą, atsirado ir jėgų garbingai finišuoti. Taigi, dar vienas nepamirštamas, ir turbūt paskutinis, ratas šiame garsiajame stadione, ir - finišas. 12 vieta – 2:40:12. Dar spėjau nukniaukti lydinčiojo marškinėlius, ir - ilsėtis. Progresas per ketverius metus nerealus. Linas su prastesniu laiku prieš tai vykusioje parolimpiadoje buvo bronzinis prizininkas.... Na, po maratono žinoma makdonaldas ir visa kita, kas nelabai sveika, o jau kitą rytą palikome Pekiną.

Kaip žinom, Linas Balsys po šių varžybų baigė savo aktyvią sportininko karjerą ir pasinėrė į darbinius reikalus (tapo aklųjų ir silpnaregių federacijos prezidentu). Sėkmės jam, ir ačiū už neišdildomus įspūdžius, įveikiant maratonus.

Aurimas Skinulis

Nuotrauka iš autoriaus asmeninio albumo

2010 m. birželio 13 d., sekmadienis

„Trakų vasara“ po ėjikų vakarėlio


Penktadienio vakaras – geriausias metas vakarėliui su draugais. Sportinio ėjimo meistrai jau senokai ne žodžiais o darbais myli bėgimą (Kristina Saltanovič nugalėjo pirmajame Vilniaus maratone 2004-aisiais, Darius Škarnulis – pernai, tarp prizininkių yra įsiterpusi Sonata Milušauskaitė), todėl svetingai pasikvietė stajerius į savo šventę Alytaus centre.

Lietuvos ėjimo vadovų entuziazmas sunkmečiu surengti europinio lygio turnyrą su būriu eks ir vice čempionų vertas pagarbos ir susižavėjimo aplodismentų. Kol bėgimo klubų atstovai dalijosi numerius ir apšilo trisdešimties laipsnių tvankoje, ėjikė iš Slovakijos įvykdė Europos čempionato normatyvą, o apdovanojimo ceremonijai atvyko Lietuvos sporto ir Alytaus miesto politikos elitas.

Ėjikų varžyboms baigiantis, bėgikai buvo palikti pabendrauti tarpusavyje, daugiau kaip pusvalandį nukėlus jų 10 km startą. Kai kas paburbėjo, kad per anksti išgėrė energinio gėrimo ar kad teks iš naujo apšilti, bet svečiuose visi elgiasi mandagiai. Tuo tarpu buvo galima įsitikinti, kad „Impossible is nothing!“ (angl. „Neįmanoma nėra niekas!“) – sveikos sielos avalynės propaguotojas Robertas Zaicevas pozavo fotografams prie konkurentų stendo.

Ėmus temti ir karščiui nukritus net pora laipsnių, pagaliau išmušė bėgikų valanda. Kiek pasimokę iš nesėkmių Druskininkuose, rengėjai šįkart turėjo ir vandens, ir kempinių, tik nebeliko kam patraukti į sertifikuotas vietas oranžinių kėglių. Bėgant kiekvieną iš penkių ratų, tekdavo apsukti nereikalingą maždaug 120 metrų ilgio apendiksą, todėl distancijos ilgis susidarė nebe 10, o 10,6 km.

Galima numoti, kad tai - smulkmena, galima kaltinti priekyje bėgusius Tomus (Venckūną ir Matijošių), kad neišsianalizavo trasos schemos ir nuviliojo paskui save visus mėgėjus. Galima guostis, kad tokiu oru rekordų vis tiek nebūtų gimę. Galima džiaugtis, kad šeimininkai padovanojo kelias papildomas minutes pekloje. Tik neišeina nutylėti, kad trasos žymėjimas, nuo kurio prasideda teisėjavimas, lieka kol kas neįveikiama problema taurių dalintojams.

Merų taurių daugės, savivaldybių rinkimams artėjant. Rygos maratone vietos partijos aktyviai bėgo estafetes, siekdamos pasireklamuoti parlamento rinkėjams. Ko gero, rudenį Vilniuje Arvydas Vidžiūnas vėl agituos sukti į dešinę mini maratono dalyvius.

Rolandas Kazlas bėgioja ne dėl reklamos, nuolat, todėl gali džiaugtis puikia forma, varžovų pagarba ir žiūrovų meile. Nors prieš porą dienų Kaune „Palatoje“ aš dvi valandas sėdėjau salėje, o Rolandas scenoje prakaitavo, įkūnydamas Dmitričių, Alytuje stipresnis buvo teatro kryžiaus riteris. Na, užtat po finišo pavyko išpešti jo pažadą, kad šiemet pagerbs Vilniaus maratoną, sukdamas pagrindinio nuotolio ratus.

Nors dauguma karštojo vakarėlio Alytuje svečių atsigulė po vidurnakčio, nemažai jų kitą rytą susirinko Trakuose, pasidžiaugti vasaros švente ir apibėgti Totoriškių ežero. Bėgimo organizatoriai šįkart atstūmė šiaip jau reguliariai prisiplakančius šiaurietiško vaikščiojimo lazdų pardavėjų suburtus kulniuotojus, todėl keli policijos ekipažai užtikrintai pasirūpino varžybų saugumu.

Oras atvėso, gaivus vėjas atnešė visuotinį atsipalaidavimą. Starte jautėsi amatininkų šventės nuotaika, skambėjo seniūno sveikinimai. Šešių su trupučiu kilometrų atstumas nieko negąsdino ir niekam nerūpėjo, kiek ten to trupučio. Vyresnieji galėjo prisiminti, o mažiau patyrusieji - tik įsivaizduoti, kaip miestelis atrodydavo legendinio bėgimo „Trakai – Vilnius“ laikais.

Taigi nelabai kas pasigedo tądien tyliai neįvykusio bėgimo Gedulo ir Vilties keliu. Viltį perėmė ir dalija vienuoliai Klaipėdoje, gedulą pakeitė vasaros šurmulys Trakuose.

2010 m. birželio 11 d., penktadienis

Kaip atremti saulės smūgius

Vasarą bėgikų tyko karščio keliamos bėdos: dehidratacija, saulės ir šilumos smūgiai. Kaip jų išvengti?

Pirmiausia reiktų pažinti priešą, šiuo atveju - gresiantį pavojų, o tai nėra taip jau elementaru. Dėl to, kaip žmones ištinka perkaitimas, ginčijasi net medikai. Daktaras Ross Tucker įrodinėja, kad šilumos smūgis gali iškirsti sportininkus, net esant žemesnei nei 10 Celsijaus laipsnių temperatūrai, be to, vieni individai yra labiau pažeidžiami už kitus. Lemia genetika ir asmeniniai medžiagų apykaitos ypatumai. Žmogus galįs perkaisti, net to nejausdamas.

Tokie atradimai atneša nedaug praktinės naudos, todėl bus prasmingiau pasiremti prof. Tim Noakes teorija, kad centrinio organizmo kompiuterio – galvos – vėsinimas padeda maratonininkams greičiau finišuoti. Anot jo, bėgant su pilna kepuraite ledo, tam tikri smegenų centrai neįkaista, todėl nesiunčia apsauginių nurodymų lėtinti tempą.

Dar svarbiau prisiminti saulės ir perdžiūvimo keliamas grėsmes.

Saulė šildo ne tik orą. Tiesioginis jos spindulių poveikis bėgikui yra daug baisesnis. Nepridengta oda ne tik įkaista, bet ir įdega: joje prasideda uždegiminiai procesai. Kraujagyslių kapiliarai išsiplečia, taip sudarydami papildomą rezervuarą ir atitraukdami kraują iš centrinės apytakos. Mažėja efektyvus jo tūris, turintis užtikrinti raumenų maitinimą ir aprūpinimą deguonimi. Poveikis toks, lyg trasoje kas nors nusiurbtų gerą porciją jūsų raudonųjų syvų.

Greitai kompensuoti tokią netektį ne taip paprasta, todėl būtina pasirūpinti prevencija. Ilgesnė plona apranga saulėtą dieną gali būti geresnis pasirinkimas už trumpikes, net esant karštam orui. Kremai atremia saulės poveikį ne taip patikimai, kaip audinys. Aišku, jie yra tinkama apsauga veidui ir kitiems nepridengtiems paviršiaus plotams.

Rimtas patarimas: rinkdamiesi kremą nuo saulės, dėmesį kreipkite ne į reklaminius skaičiukus bei piešinukus ant pakuotės, o į produkto sudėtį. Ten turi būti cinko arba titano dioksidų, o dar geriau – abiejų. Jeigu tokių medžiagų kremas neturi, jis – praktiškai bevertis, nes praleidžia visus pavojingiausios spektro dalies spindulius, nors gal ir apsaugo nuo matomo nudegimo.

Dehidratacija irgi yra siaubingas blogis. Vos 2-3 procentų kūno masės kritimas dėl skysčių netekties gali sukelti silpnumą ir sumažinti bėgiko pajėgumą kokiais 7 procentais. Perdžiūvimas laikomas viena pagrindinių „plaukimo“ – maratonininkams pažįstamos lengvos dezorientacijos – priežasčių. Apie kolapso ir kitus mirtinus pavojus net nesiplėsiu.

Mano tiesmuku skaičiavimu, paremtu daugiamete patirtimi, bėgikas turi išgerti litrą vandens vienai bėgimo valandai, skaičiuojant nuo paskutinio šlapinimosi. Sakykime, ruošiatės startui maratone. Jei prieš pusvalandį užsuksite į WC, ten gausiai išsiliesite, o išėję išgersite puslitrį H2O, per pirmą bėgimo valandą turite suvartoti dar tiek pat. Per antrą ir visas likusias – po litrą. Toks apytikris planas turi būti derinamas su konkrečiomis sąlygomis, bet daugiau skysčio jums prireikti neturėtų. Jei manote, kad užteks žymiai mažiau, rizikuojate.

Atrodytų viskas aišku – gerk pakankamai, ir bėdų nebus. Deja, ši paprasta tiesa nuolat apipinama visiškai kitais dalykais, susijusiais su maitinimusi varžybų metu. Valgis yra viena, o gėrimas – kita. Kad apsisaugotum nuo perdžiūvimo, pakanka gerti vandens. Kad gautum energijos, reikia angliavandenių, kurie taipogi gali būti skysti. Dar siūloma pasipildyti druskų. Iš to uždirba sporto patiekalų pramonė, brukdama kompleksinius mišinius, sprendžiančius visas problemas.

Nesu nusistatęs prieš sportinius gėrimus, bet pastebiu, kad kažkodėl susigalvojama, jog jie hidratuoja geriau už vandenį, todėl pakanka gerti mažiau. Nesąmonė. Troškuliui numalšinti reikia vandens, o ne dažiklių ir saldiklių, kurie, be kita ko, dar ir kainuoja. Turėtų būti suprantama ir tai, kad pernelyg koncentruotas gliukozės, fruktozės ar kokio dekstrino tirpalas troškulio nenumalšins, o tik padidins. Tokius išradimus, kaip ir visokias žele, derėtų užgerti papildomu vandens kiekiu.

Apie druskas jau esu rašęs, tai tik priminsiu, kad jų svarba, ko gero, smarkiai perdedama. Kol nelendate į ultra nuotolius, per daug nesukite galvos dėl natrio, kalio ir magnio. O nusprendę rimčiau pasipildyti mineralų, derinkite tai su hidratacija, tik ne jos sąskaita.

2010 m. birželio 10 d., ketvirtadienis

Comrades, 2010


Kiekvienas fiziškai aktyvus Pietų Afrikos gyventojas svajoja nubėgti Comrades. Starto sąrašuose 22,5 tūkstančio PAR piliečių puikuojasi prieš mažiau nei tūkstantį atvykėlių. Registracija internetu baigėsi pernai lapkritį per 27 valandas. Laimingieji sumokėjo po 180 USD, nespėjusieji galėjo kurti kitus planus.

Jubiliejinio, 85-ojo ultramaratono kryptis – žemyn. Važiuojant atsiimti numerio, taksistas užjaučiančiai šypsosi: „- Pirmam kartui galėjote pasirinkti kitus metus, kai bėgama aukštyn. Šiemet bus sunkiau.“ Nepamėginęs niekada nežinai – smegenys nesuvokia, kodėl kilti nuo vandenyno pakrantės į 724 metrų kalvoje stūksantį Maritzburgą galėtų būti lengviau. Šiek tiek paaiškina erdvus mugės kampas, skirtas Comrades istorijai: pirmasis bėgimas 1921 metais vyko žemyn ir nugalėtojas atbėgo per 8:59:59, po metų – aukštyn, jau per 8:40:00. Tiesa, „tovariščiui“ Leonidui Švecovui priklausantys rekordai atitinka fizikos dėsnius: aukštyn – 5:24:47, žemyn – 5:20:41.

Mugėje apstu ultrinio inventoriaus, bet didžiausia minia būriuojasi prie cholesterolio kiekio kraujyje matavimų. Nemokama paslauga vilioja perdžiūvusius bėgikus, kurių organizmuose, rodosi, apskritai nelikę riebalų. Džiaugiuosi, kad kartu nėra Miltiado, nes jis tikrai sukeltų skandalą, klykdamas kilometrinei eilei apie nemokamą sūrį pelėkautuose ir niekšingą farmacininkų propagandą, dėl kurios milijonai humanoidų nuodijasi kepenis brangiais vaistais tik dėl to, kad jiems kažkas pakišo analogiško pseudotyrimo (o juk į pirštą durti reikėtų anksti ryte, nevalgius!) išvadą apie cholesterolį, peržengusį ribą, kurią prieš tai dar tyčia sumažino tie patys vaistų gamintojai.

Sekmadienį, ketvirtą ryto Nidas manevruoja „Ssanyong‘ą“ atnaujintu FIFA‘i greitkeliu Durbanas – Pietermaritzburgas. Trys juostos susiaurėja į dvi, automobiliai su salonuose baltuojančiais dantimis ir firminėmis kepuraitėmis vos juda vienas paskui kitą. Spūstis!

Penkiolika po penkių užtveriami patekimai į starto zonas prie Pietermaritzburgo rotušės. Pavėlavusieji dar turi ketvirtį valandos nuslinkti į dvidešimties tūkstančių kolonos galą. Nuaidėjus šūviui, jiems teks keliolika minučių trepsėti iki starto linijos. Lygiai po dvylikos valandų Durbano stadione bėgimo direktorius iššaus kitą sykį, vietos regbio komandos žaidėjai gyva siena sušoks ant finišo kilimėlio ir keli tūkstančiai per ilgai trasoje užtrukusių bėgikų liks atkirsti nuo finišo ir nuo išsvajotų medalių. Kai kuriems iš jų pritrūks vos keleto sekundžių, bet tokia čia tvarka. Neišdalinti apdovanojimai keliaus į antrines žaliavas. Tai – Comrades.

Ar sunki trasa? Tikrai ne, jei lyginčiau su pernykščiu bėgimu Prancūzijos Alpėse. Čia reljefas daug draugiškesnis, aukštis svyruoja: 724 – 637 – 825 – 680 – 774 – 336 - 379 – 15 metrų virš jūros lygio. Nėra nė vieno visai lygaus kilometro, užtat - net 46 maitinimo punktai. Juose savanoriai dosniai tiesia celofaninius 150 ml vandens pakelius. Labai patogu – griebi, prakandi, atsigeri, išmeti.

Bėgikų numeriai kažkuo primena automobilių žymėjimą. Raidė priekyje nusako starto zoną: A – elitas, B – antrarūšiai, C – trečios kategorijos ir t.t. Smulkesniu šriftu atspausdintas vardas ir pavardė. Fono spalva taip pat svarbi, pvz. atvykėliams numeriai nuspalvinti mėlynai, todėl žiūrovams patogu paraginti: „- Bėk, užsienieti, bėk!“ Per aštuonias su puse valandos prisiklausiau ne tik tokių padrąsinimų: keliskart buvau pagirtas už spalvingą „Šviesos karių“ aprangą, o vienas moteriškas balsas net įvertino (naiviai nusprendžiau, kad rimtai – juk buvo dar tik koks 56-as kilometras) mano plikės seksualumą.

Išsimaudęs griūnu ant viešbučio lovos ir žiūriu tiesioginę transliaciją. Kol minios bėgikų, laimingai spėsiančių finišuoti per dešimt – vienuolika – dvylika valandų, dar srūva pro stadiono vartus, komentatorius studijoje kalbina Josh’ą Cox’ą, JAV olimpietį, 50 km rekordininką. Paprašytas palyginti Comrades su kuriuo nors kitu bėgimu, jankis purto galvą: „- Ne, nieko panašaus pasaulyje nėra. Na taip, mes turime kultinius Bostono, Niujorko maratonus... Bet čia – 20 000 dalyvių bėga 89 kilometrus, juos ragina nenutrūkstanti žiūrovų grandinė, o visa tai dar trylika valandų tiesiogiai transliuoja nacionalinė TV... Tai – unikalu.“

Kelionė krypsta į pabaigą. Paviešėję Svazilendo Karalystėje, grįžtame į Pietų Afrikos Respubliką. Pasieniečiai, užduoda girdėtą klausimą: „- Futbolo atvykote?“ „- Ne, į Comrades“, - irgi įprastai atšauna grupės vadovas Nidas. „- Jūs bėgote Comrades?“, - netiki pareigūnė. „- Ne aš, va - jis!“,- rodo į mane draugas. „- Medalį turite?“,- neatstoja imigracijos žinovė. Na ir prasideda... Mano pasidabruota bronza ne tik keliauja iš rankų į rankas – afrikiečiai vienas po kito kabinasi medalį ant kaklo ir reikalauja kolegų tuoj pat fotografuoti mobiliaisiais. Sau prieš savaitę įsiteiktą keturiasdešimtmečio dovaną atgaunu tik po to, kai ja pasidžiaugia visa pamaina.

Ką reiškia Comrades? Atsakymas – nuotraukoje virš rašinio. Be draugų Nido ir Dainiaus palydos viskas būtų buvę blanku. Tikiu, kad kada nors grįšime didesniu būriu ir pasisemsime dar daugiau komradinės dvasios.