2021 m. lapkričio 3 d., trečiadienis

Miltiadas: „Esu pirmasis terapinis žmogus pasaulyje“

 

(Telefonu) Labas, kur esi?

 

Už durų. Jūsų įpročiai nesikeičia: kontaktas ir kontrolė. Kantrybės! Jau ateinu... (Beldžiuosi)

 

(Atidaręs duris) „Jau ateinu“ skamba kaip priešorgazminis pažadas. Pastebėjau, kad lietuvių jaunimas perėjo prie angliškų vertinių: tuoj ateisiu, jau ateinu, atėjau... Mano karta pasikliovė rusišku paveldu: dar nebaik, tuoj baigsiu, baigiau.

 

Ką įdomaus dar ištyrėte? Nejaugi skirtingų kartų seksualumas skiriasi tik leksika?

 

Aišku, ne tik. Jaunimas kitaip eksperimentuoja.

 

Papasakokite. Tik pirmiau atskleiskite savo metodą. Kaip?

 

Kas „kaip“?

 

Kaip patenkate į tokį tyrimų lauką?    

 

Turi galvoje – mano amžiuje?

 

Neslėpsiu, tai stulbina.

 

Taip. Net Salmanas Rushdie prisipažįsta, kad senstant rašyti vis sunkiau. Pasiilgstu jaunystės polėkio.

Atsakysiu nuoširdžiai, neišsiduosiu, kad įsižeidžiau. Dirbu terapiniu žmogumi.

 

Terapeutu?

 

Terapeutu dirba terapeutas, o aš dirbu terapiniu žmogumi. Būna terapiniai šunys, žirgai, delfinai. Esi girdėjęs?

 

Esu.

 

Gerai. Tai va, aš – terapinis žmogus.

 

Ir kaip jūs dirbate?

 

Būnu savimi.

 

Palaukite, jūs sakote, kad dalyvaujate, kai kiti mylisi?

 

„Dalyvauju“ skamba itin vulgariai. Žinai, kuo skiriasi „dalyvauti“ ir „būti susijusiam?

 

Ne.

 

Kai pusryčiams valgai kiaušinienę su kumpiu, tai kiaulė dalyvauja, o višta būna susijusi.

 

Aišku. O kaip jūs būnate susijęs?

 

Ne kaip gaidys. Sakiau gi, aš būnu savimi. Padedu įveikti sunkumus. Esu pirmasis toks terapinis žmogus pasaulyje.

 

O kaip gavote tokį darbą?

 

Ir pats užsimanei? Mano metodas nesikeičia. Poezija.

 

Paaiškinkite.

 

O dangau! Tiek metų auklėjau perniek. Poezija pati viską paaiškina.


Šito posmo jėga, ji pranyksta savaime

Ir užgęsta staiga. Gal savy slepia baimę?

O galėtų sruventi upeliu amžinai.

Viskas taip ir yra,

Tik nėra.

Tu žinai.

 

Dabar žinau. Ačiū.

2021 m. rugpjūčio 23 d., pirmadienis

Valentinas Antanavičius: „Lietuvoje yra koks šimtas panašaus kalibro dailininkų“

 

[...] Ir galimybės, ir protelis silpsta, tai jaučiu, bet šis tas dar lieka... Sakau, jaunystė ir vaikystė buvo tokia dideliai sudėtingos ir nelaimingos. Bet šaip tai man dar viskas įdomu, dar aš norėčiau sulaukt, kaip Lukašenka baigs arba Putinas. (Juokiasi)

Jums šitie dalykai irgi rūpi?

Taip, man įdomu. Stengiuosi nelįsti į tą politiką. Savo pažiūras turiu, bet labai jas deklaruot arba į tą partijų kovą veltis, tai...

Nors jūsų parodoje mačiau, Trumpas yra.

Taip, man jie įdomūs. Ir kaip valdžios troškimas atima žmogui smegenis. (Suskamba telefonas)

Čia kažkas jums skambina.

Alio. Tai kur atidarei parodą? Ai, čia man pakeliui ir netoli, tai dar valiosiu. Aš dirbtuvėj, mane atveža dukra, važiuodama į darbą. Matai, kitą pirmadienį man turi daryt kataraktos operaciją, nes jau labai silpnai matau. Viena akis jau beveik nusibaigusi, o kita dar neblogai tarnavo, tik dabar pradėjo staigiai silpti. Tai turiu vilčių, kad dar praregėsiu atsisveikindamas su šiuo pasauliu. (Juokiasi) Iki kelintos dienos tavo paroda veiks? Birželio*? Aš būtinai užeisiu. Dabar, matai, esu pusiau aklas tavo parodą žiūrėt. Bet būtinai pamatysiu, aš kartais praeinu pro ten pakeliui į parduotuvę, tai užeisiu pas tave. Gerai, ačiū. (Baigia kalbėti telefonu)

Čia tokia Janova, skulptorė. Buvo mano kaimynė Užupyje, iki Nepriklausomybės ten turėjau dirbtuves, paskiau čia. Čia Mackonio yra, buvusio libretisto, – „Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom“, – šitas visas plotas... Man čia šviesos truputį per daug.

Taip, katarakta nemėgsta šviesos. Žinau, nes man ji irgi išoperuota.  

Sako, kad dabar nesudėtinga.

Nesudėtinga.

Tai ačiū Dievui, gal dar matysiu.

Labai padeda, iš tikrųjų, pasitaiso regėjimas.

Tokia migla atsirado ir auga beveik kasdien. Viena akis jau seniai atsisakiusi, bet su ja nuo vaikystės buvo kažkas truputį kitaip, o paskiau pražiopsojau. Žinote, pas daktarus tarybiniais laikais... Bet ir dabar eilės. O ta skulptorė jubiliejų, matyt, švenčia kokį. Ji labai aktyvi, žydų tautybės, tai jie pietietiško gymio...

Gyvybingi.

Taip, tas prasimuša... Vakarų kultūroj dabar jų rankose daug kas, ypač dailė, muzika. Na, ir Sovietų Sąjungoj muzika buvo jų.

Gerai, tai mes toliau kalbėkimės, aš paklausinėsiu, įrašysiu į diktofoną, o paskui surašysiu tekstą.

Gerai, jūs mane provokuokit.

Tai dėl Trumpo ar dėl kitų politikų – jums ne vis vien, kaip tvarkosi valdžia?

Man ne vis vien. Bet jeigu reiktų tiesiai šviesiai atskleisti savo nuomonę, aš prilaikyčiau truputį liežuvį. Nesinori labai įžeidinėti tų politikų, net jeigu jie, mano akimis, elgiasi netinkamai... Dabar padariau išvadą, kad nereikia tikėtis valdžios, kuri visiems patiktų. Tokios negali būt. Bet kuri valdžia turės labai daug trūkumų. O kontekste ji gali būti visai normali.

Bet jūs gi kalbate ne tiktai žodžiais, kaip sakote, liežuvį prilaikydamas. Jūs kalbate kūriniais.

Aš kalbu kūriniais, ten laisviau jaučiuosi. Ten aš naudojuosi ta laisve, kurios prie sovietų neturėjom. Aš gimęs dar nepriklausomoj Lietuvoj, bet ten vaikystė, o paskiau tiktai „išvaduotojus“ prisimenu, tėvų reakciją... Ten kaime, žinot, jie Suvalkijos ūkininkai, tai buvo susiformavęs požiūris. Kažkiek rusus atsimenu, pirmą atėjimą. Namie juokėsi, kad pasmirdę, kad labai nešvarūs... Ir prisimenu, kaip vokiečiai atvažiavo: tokie linksmi vyrai su motociklais, atrodo, iš kito pasaulio, bet paskiau paaiškėjo, kad beveik tas pats. (Juokiasi) Rusai dar skelbė, kad čia bus geriau, bus valstybė, nors viskas buvo pridengta melu. Vokiečiai tai nedangstė, iš karto išvaikė vyriausybę Kaune ir pasakė: čia bus mūsų valdžia...

Valentinai, ir jūsų kūriniuose, man atrodo, yra tokio sarkazmo...

Taip, ironija mane gelbsti. Negali gyvent ta amžina tragedija, ji tave patį nuskandins.

O jūs anksti suvokėte, kad šitaip gelbstitės, ginatės?

Na, mano biografija tokia sudėtinga. Pirmiausia, aš buvau visiškas kaimo vaikas. Visa pradinė mokykla buvo vienoj klasėj, viena mokytoja mokė keturias klases iš karto. Knygų kažkaip namuose irgi neturėjom. Tėvai buvo tikri žemės ūkio darbininkai, pradinę baigę, skaičiuot mokėjo, o šiaip rėmėsi papročiais, ėjusiais iš bažnyčios, žinot, kaip kaime...

Tai aš bet kokią rastą knygą perskaitydavau, nes jos buvo didžiulis deficitas. Buvo tarybinės propagandos knygų, už kurias koks nors Vidurinės Azijos veikėjas gavo Stalino premiją: „Alitetas išeina į kalnus“, visokios tokios... Protas reikalavo maisto, tai perskaitydavau. Tik tiek, kad jose viskas pagal to meto reikalavimus, jautėsi, kaip viskas pagražinta. Vieni tik geri, o kiti tik blogi, velnio ir angelo susidūrimas, visi komunistai dori... O gyvenime visai kitaip.

Ta propaganda laikraščiuose: čia visko pilna, tobuliausia, geriausia santvarka, tiktai pirmyn! O to „pirmyn“ buvo labai nedaug. Na, reikia pasakyt, liberalėjo šiek tiek, palaipsniui liberalėjo ir Lietuvoj, ir net Sovietų Sąjungoj. Mano jaunystė sutapo su Chruščiovo „atšilimu“, kai jis paleido tremtinius. Tada ir menuose gi iš karto pasijuto laisvėjimas... Paskiau, po Vengrijos revoliucijos, jis jau stengėsi atgal sugrūst. Suprato pats, kad čia tiktai duok laisvę, tai viskas grius. Bet kalinių jis labai daug paleido ir daug lietuvių parvažiavo. Galima į jį žiūrėt kaip į Stalino liokajų, kitaip ir būt negalėjo tuo metu, bet vis tiek išlindo kažkoks gėrio daigas... ir jis klasikiniu Stalino liokajum netapo.

Chruščiovas?

Taip.

Ir jūs per tą „atšilimą“ savo sarkazmą išpuoselėjote?

Atsimenu to „atšilimo“ nuotaiką... Tarkim, mes, Dailės instituto, kaip tada vadinosi, studentai, per Vėlines grįžom dainuodami visu būriu iš kapinių, iš Rasų. Giesmes ten išklausėm ir Lietuvos himną. Aš tada buvau, man rodos, pirmakursis, tik įstojęs... O anksčiau būtų mus visus susėmę gatvėj. Ir matyt, tai įrodo liberalėjimą, be kurio nei Terlecko, nei Sadūnaitės negalėtų būt, jie būtų buvę sušaudyti arba supuvę kalėjime. Aš turiu omeny Stalino laikus. Nes paskiau jau ir tuos kalėjimus Chruščiovas truputį patvarkė, pagrindinius žudikus gal ir sutvarkė.

O kiek jautėtės drąsus įgelti santvarkai per kūrybą, per kūrinius?

Per kūrinius aš jaučiausi... Na, mano dirbtuvių kaimynas iš Užupio g. 2, kur dabar yra restoranėlis, buvo toks Urbanavičius, tai jis buvo pakliuvęs, nes, kaip sakoma, liežuvio nemokėjo už dantų laikyt. Jis mano metų maždaug, gal pora metų vyresnis, dabar jau miręs. Tai jaunystėj, dar Stalino laikais, jis buvo pakliuvęs į armijos штрафной батальон. Ten siųsdavo tokius – arba nusibaigs, arba supras, kas yra tarybų valdžia. Bet jis jokių antitarybinių menų nedarė, jis darė tuos, už kuriuos net mokėjo. Piešė daug peizažų, natiurmortų, kaip fabrikėlis buvo, labai energingas. Bet jį vis pasikviesdavo į tuos baltus rūmus jau paskutiniais sovietų metais: „Klausyk, jeigu agituosi prieš sovietų valdžią, tai mes tave perauklėti paimsime.“ Jis išeina iš ten ir papasakoja viską.

O aš tai atsargus buvau, neskelbiau, nes yra gi darbų, kurie... Praktiškai saugumiečiai galėjo įeiti į bet kokią patalpą – ar dirbtuvę, ar butą. Tuo labiau, kai dirbtuvė negyvenama, tai man atrodė, kad jie bet kada gali apsilankyti.

O jie būtų supratę jūsų poziciją?..

Tai žinoma, būtų supratę. Yra toks mano albumas išėjęs. Šitie vadai jau daryti pirmaisiais nepriklausomybės metais, o ten yra keli, kuriuos padariau dar prie tarybų valdžios. Tai čia jau tik aklas nesuprastų. (Juokiasi) Užtai aš ir vengiau. Na štai, šitas Nacionalinėj galerijoj kabo, „Baudžiava“ vadinasi. Bet man atrodo, kad ta baudžiava...

Pernelyg raudona.

Na, taip, raudonas visas... Ir dar keletas yra tokių.

O anais laikais šita „Baudžiava“ buvo kur nors eksponuota?

Ne. Aš atitinkamą grafiką buvau padaręs, juodai baltą.

O šitą – tik sau?

Tą sau. Gal ateis laikas, o gal neateis. Aš galvojau, kad ten, prie Vilnelės, privarysiu tų kūrinių ir baigsiu savo dienas, kol dar iš manęs neatima visko, tuo ir baigsis viskas. O čia – Nepriklausomybė. Mažai kas tikėjo, kad mano karta jos sulauks.

Ir tada šitas jūsų darbas pateko į Nacionalinę galeriją?

Taip, pirmais gal metais.

Iš karto. O ana juodai balta grafika?

O su ja kitaip viskas išėjo... Vis atvažiuodavo Amerikos lietuviai, ir mano giminių ten buvo, ten Vizgirda gyveno, tai jiems įduodavau. Jie ten kažkokioj parodoj tą juodai baltą buvo išstatę. Na ir tada – man kvietimas į „pasimatymą“ su saugumo berniuku.

Tai už ką, jeigu tas paveikslas ne raudonas, o juodai baltas?

Už ką... Labai buvo keistas pasikalbėjimas. Rukšėnas, man rodos, KGB kultūrą šefavo, jaunas gražus vyrukas. O mano pusseserė buvo užjūry ištekėjusi už tokio inžinieriaus, kuris su atomine kažkaip susijęs buvo, ir jie čia atvažiuodavo. Tai pokalbis prasidėjo taip: „Tu gal nori gimines aplankyti?“

Ai, tiesiog pasiūlymas?

Gal noriu gimines aplankyti. Tai sakau: „Kad jie nekviečia.“ Ir jie tikrai nekvietė. Aš dar parodysiu jums, kurie darbai su tuo susiję. Aha, šitas įdomus. Neatsimenu, kokia čia data, pažiūrėkit, nes aš nematau.

1972.

Aš Čiurlionio mokykloj dirbau ir ten atsirado suskaldyta Lenino galva: dar likusi barzdelė, lūpos... Galvoju, reikia padaryt darbą. Bet lipa Leninas iš to darbo, niekur negalėsiu rodyti. Tai daužiau, daužiau, kol jau to Lenino neliko. Ir tada va toks išėjo, tematika panaši. Taip sakant, pats sugadinau. (Juokiasi) Atsargumas ir baimė veikė. Juk šeima, trys vaikai...

Bet nagai niežėjo vis tiek.

Kad tobulintis išsiųstų... O aš jau buvau sanatorijoj pasitobulinęs.

Ir vis tiek nagai niežėjo Leniną daužyti, kažką iš jo daryti.

Tik paskiau išsigandau... Dar čia vienas turi būti. Na, čia va toks... Matot, buvo Ionesco „Raganosis“, buvo absurdo teatras Prancūzijoj – Beckettas ir Ionesco. Tai va tokie... (rodo darbus)

Čia jau nonkonformizmo stilistika.

Taip. Čia lyg ir senovė, lyg ir feodalizmas, lyg ir legendos, čia kažkokie karžygiai. Ir toks buvo. Dar vieną parodysiu, čia va toks irgi komunizmo bokštas.

„Paminklas“, 1968.

Dar vieną noriu surasti ir tada jau padėsiu. Kad ir šitas – Valakampiai... Kaip pavadinimas?..

„Susitikimas Valakampiuose“, 1975. 

Va, va, šitie abudu.

Na, šitie iš karto matosi, taip. „1940 metai“. „Vergija“ su kariškais auliniais batais – irgi viskas aišku. Bet kuris saugumietis suprastų.

Suprastų ir kvailys, kad čia antisovietčina.

Valentino antisovietčina. Skaitydamas jūsų memuarus ir peržiūrėdamas darbus susidariau įspūdį, kad nors jūsų kūryboje yra chuliganizmo, kartais tokio jaunatviško, ji pilna sarkazmo, jums vis nagai niežti ką nors iškrėsti, liežuvis už dantų sunkiai laikosi menine prasme. Tačiau taip pat iš paveikslų sklinda gėla, svarstymai apie mirtį, apie gyvenimo laikinumą. Ar aš į tą pusę kalbu?

Taip, taip. Tai visą laiką eina, ir supranti, kad ilgai būti laimingas nė vienas negali. Ir milijonieriai žudosi, ir turtuoliai, ir pripažintieji. Kiek genijų, kurie lyg ir neskurdo... Kodėl, sakykim, Hemingway’us, pas Castro gyvendamas, nusišovė? Ko jam trūko? Kokioj Šveicarijoj ar Amerikoj jis būtų galėjęs, tik per daug jau kairysis buvo...

Tai ko trūko Hemingway’ui?

Nežinau, ko trūko. Mat būna tokios krizės, jis turbūt tos krizės nevaliojo pergyventi. Trūko gero psichologo, draugo šalia, su kuriuo galėtų pasidalinti truputį, išsipasakoti, kas slegia. Žmogiškai... Jis gi galėjo gyventi bet kuriam krašte. Na, tada, žinot: čia Castro, čia romantika, čia tikra,- o paskiau į ką išvirto viskas...

O kai jums pačiam prireikdavo šitų dalykų, kas padėdavo?

Pirmas dalykas – rasti kažką panašų, o jau dviese... Būdavo tokių krizių, atsimenu, kai studentas buvau, užeidavo. Na, atvažiavau studijuoti, pirmame kurse – 14 bernų vienoj salėj, lova prie lovos miegam. Savotiškai įdomu, kažkaip prisitaikai prie to. Dabar, kai pagalvoju, tai būtų... Bet tada – ką darysi. Užeidavo krizės, neviltis kažkokia. Tai ką aš darydavau? Man būnant studentu, atsimenu, būdavo po penkiasdešimt gramų grynos degtinės maisto parduotuvėse, nors jeigu prašytum, būtų ir šimtą įpylę. Ten, kur sultis pardavinėjo. Ir dar ten  gaudavai mažą sumuštinuką.. Na tai aš ten užeinu, išgeriu penkiasdešimt, žiūriu, nepraeina. Tada dar penkiasdešimt – ir praeina. (Juokiasi)

Bet paskiau aš to netęsiau, nes būčiau įkliuvęs, kaip daug kas įkliūva su tuo. Mato, kad nuo to geriau, tai kodėl to „gėrio“ vengti?

Bet jūs sugavote, susivokėte dėl šito pavojaus.

Taip, ar sugalvojau, kad kažkokia grėsmė yra...

Aš gulėjau sanatorijoj nuo 10 iki 14 metų. Kai mane iš ten išrašė, tai kaip iš kalėjimo išėjau, visai gyvenimo nepažįstantis. Einu, einu ir viskas taip... Ten vien gulėjau, vaikščioti išmokau būdamas 14 metų antrą sykį. Tai mane užrašė į biblioteką. Dėdė ir močiutė Kaune gyveno, tėvai jau Sibire. Ir aš tada tiek skaitydavau, kad net atsigulęs miegoti toliau „skaitydavau“, „skaitydavau“ jau sapnuodamas tęsinį. Tos knygos viską užkimšo. Šalia visokio sovietinio Stalino laikų socrealizmo pakliūdavo ir gerų. Perskaičiau, pavyzdžiui, Tolstojaus „Prisikėlimą“, didžiulį įspūdį padarė man, vaikėzui. Daug ką perskaičiau. Swifto „Guliverio kelionės“ tada buvo išverstos pilnos, ne tas vaikiškas variantas. Tokio džiaugsmo apturėjau, ten tiek satyros, tiek visuomenės kritikos! Dabar, man rodos, antrą sykį to pilno leidimo nėra išleista. Jis išleistas gal vokiečių laikais.

Gali būti, kad vėliau leista tik ta vaikiška. 

Vaikiškų variantų iš to padaryta, perdirbta tai yra. Nes ten tokia satyra! Toj sanatorijoj skaitėm Julesʼį Verneʼą, Karlą May’ų – viską, ką tik atnešdavo. Visi paaugę vaikai skaito, dalinasi viena knyga. Kažkieno tėvai atneša, tai perskaitys visi, nes reikia protui peno.

Ir ten pasitaikė Uptono Sinclairio „Džiunglės“. Galvojau, na, čia bus nuotykių! Dar Smetonos laikais buvau prisiskaitęs Tarzano, o čia „Džiunglės“... Seselė ar sanitarė nupirkdavo, susimesdavo vyresni vaikai, kuriems tėvai šiek tiek pinigų palikdavo. Tai tas „Džiungles“ parnešė, skaitau... Perskaičiau jas kelis sykius, pradėjo patikti, nes ten apie lietuvių emigrantus Čikagoje, žinot?

Taip, Jurgis skerdyklose...

Vėliau tą knygą turėjau savo, paskiau išmečiau ar kam nors atidaviau, tai kelis sykius ją peržiūrėdavau. Ten ta lietuvių šeima, tas skurdas Čikagos skerdyklose...

Bet dabar vėl pasitaikė tos „Džiunglės“ kažkur knygyne...

Taip, perleido.

Perleido. Ir nusistebėjau, nes atsimenu tos knygos paskutinį sakinį: „Ir tada Čikaga bus mūsų, Čikaga bus mūsų.“ Dabar pažiūrėjau – nėra, pabaiga ne tokia. Tai aš dabar galvoju, ko gero, sovietai prirašė tą sakinį. Sinclairis jau buvo miręs, o čia dar lietuviškai leido, kas ten sužiūrės...

Na, čia intriga, įdomu, reiks patikrinti.

Aš nežinau, bet galit patikrinti.

Patikrinti gi nesunku šiais laikais**.

Nes aš pažiūrėjau, ar taip užbaigė. Čia gal prieš 10 ar 15 metų pasitaikė, galvoju: pažiūrėsiu. Na tai jie gi ten Biliūną patvarkydavo...

„Pagerindavo“.

Visus. Cvirka gi perrašė savo „Žemę maitintoją“, už kurią gavo valstybinę premiją. Pataisė. Na, taisyt autorius turi teisę.

Aišku. Tai jūs nuo vaikystės penėjote protą knygomis.

Knygos – praktiškai visas mano išsilavinimas, viskas atėjo iš jų. Atsimenu, nusipirkau irgi dar sanatorijoj Erazmo Roterdamiečio „Pagiriamąjį žodį kvailybei“. Skaitau, skaitau, bet man, vaikui, žinot, tie visi... Irgi labai aštri knyga, vienuolio parašyta, ordino nario, ten taip išsijuokta iš visų... Bet  įspūdžio nepaliko, kadangi čia filosofavimas. Man, paaugliui, Tolstojaus „Prisikėlimas“ arba „Džiunglės“, kurias nusipirkau nesuprasdamas, kas čia bus, patiko labiau.

O jūsų paveikslas „Sokrato teismas“ iš kur atsirado?

Na, Sokratas mane iki dabar domina, ką gaunu, perskaitau. Jis – vienas iš mano gyvenimo herojų. Ir ta jo pabaiga... Jam gi siūlė pabėgti, niekas nebūtų nusistebėjęs, tai būtų natūralus veiksmas visais laikais, bet jis pasirinko kitaip... Ir atsimenu jo pasiaiškinimą: jeigu aš pabėgsiu, prisipažinsiu kaltas.

Na, taip. Be to, jis buvo pilietis, ragino laikytis įstatymų, kuriuos kuriant dalyvavo. Gerai, tai čia raštai, mintys, filosofija. O žmonės? Štai sakėte, jeigu Hemingway’us būtų turėjęs draugą, gal tas būtų jį sulaikęs. O jūs turėjote?

Matot, buvo mūsų tokia trijulė: Kisarauskas, Kmieliauskas ir aš. Bet tame būrelyje aplinkui ir daugiau buvo. Kisarauskas man turbūt didžiausią įtaką yra padaręs. Tarp mūsų buvo tik dvejų metų skirtumas, jis vyresnis, gal 1934-tų ar 1935-tų***. Jis turėjo tikro modernisto prigimtį. Aš tai labiau gal iš kažkokio išsilavinimo priėjau prie tų dalykų, o jis kažkaip iš prigimties. Ir ta laisvė... Jis visai nesuko galvos – padaro, padeda... Aš iš jo mokiausi ir dirbti, ir galvoti: kad reikia nesivaržyti. Jis randa kokį nors lagamino dangtį šiukšlyne, parsineša, kažką iš jo daro su tokiu entuziazmu, su tokia energija, pasirašo ir taškas – čia mano kūrinys! Aš mokiausi iš jo, nes mano charakteris kitoks. Aš, kaip suvalkietis, bandau, taip sakant, per protą, per logiką eiti.

O protas nupenėtas knygomis ir filosofija...

Buvo dar tokia įdomi istorija: tarybiniais laikais išleido Kanto „Grynojo proto kritiką“. Man jau buvo gal 50 metų ar panašiai. Prenumerata net vyko, nes tiražas, matyt, nedidelis. Tai aš užsiprenumeravau, gavau tą knygą, bandau skaityti – nė velnio. Ir iš to, ir iš kito galo – negaliu. Taip ir neperskaičiau. Paskiau Šliogerio portretą dariau, tai klausiau, ar jis perskaitė. Sako: „Aš jaunystėj įveikiau.“

Na ir aš vis tiek... Mane tas jo visuotinis pripažinimas, jis gi kažkur šalia pačių didžiųjų... O čia dar lietuviai kažkur skelbė, kad gal jo mama iš prūsų, iš to krašto, Karaliaučiaus. Genijų mums trūksta, tai ir apie Dostojevskį buvo, kad gal čia biškį iš Vilniaus kažkas. Vis mes į tuos svetimus genijus turim pretenzijų.

Paskiau jau Kanto biografiją, kažkokio ukrainiečio parašytą ir lietuviškai išverstą, gavau, turbūt sovietų laikais dar išleistą, ir ten minima, kad jį Tolstojus bandė skaityti, bet nieko nesuprato, sakė: „Parašė knygą, kurios neįmanoma perskaityti.“ Taip pat Turgenevas pritarė, kad knyga nepaskaitoma. Na, truputį alibi gavau sau, galvoju, gal aš jau nesu iš tų kvailiausiųjų. Man patinka tas jo posakis, kad du dalykai gyvenime yra svarbiausi: dangaus žvaigždės virš mūsų ir tiesos jausmas mumyse. Tai man tas...

Paskiau Heinrichas Heine apie jį sakė, jie amžininkai buvo, kad Kantas ir Dievui vietą rado toj savo filosofijoj. Matyt, ateistas Heine buvo. Bet pripažino, kad žmogaus gėrio prigimtis išduoda jo dieviškumą, tą dievišką pradą kažkokį, tik tiek turbūt. Tai taip išsiaiškinau.

Štai ir suvedėte. O Platoną jūs suprantate?

Platoną – taip, tuos iš Antikos aš visus suprantu.

O Seneką esate skaitęs?

Taip, taip, turiu ir Seneką, šitas visai man buvo suprantamas. Schopenhaueris irgi. Rousseau – tai čia jau beveik literatūra.

Heideggerį bandėte?

Heideggerį. Ir dar, palaukit...

Nietzschę?

Nietzschę irgi skaičiau, bet man jis šiek tiek toks... Ir tą, pagal kurį sovietai savo filosofiją...

Hegelį?

Hegelį. Paskaičiau Hegelį, ir apie Sokratą ten yra. Yra tokia rinktinė lietuviškai. Joje Hegelis visiškai idealistas... Bet tokį konglomeratą, matai, sovietai iš jo darė, darė, kol ten...

Tai filosofija mat, toks dalykas. Kai kuriuos sunku suprasti, nes jie dėsto painiai, dar prikuria savo žodžių. O dailėje ar jums būna, kad žiūrite į kūrinį ir nesuprantate?

Konceptualizmą aš labai sunkiai priimu, kuris dabar yra madingiausia srovė. Aš suprantu, kad esu savo laiko kūdikis ir man visai... Na, žmonės ieško ir nenori kartoti... Aš irgi nekartoju klasikų, nebandau kartot, nes ką ten pakartosi? Jie yra genijai. Rembrandtas arba koks Velázquezas, jų tiktai gali kokią interpretaciją savo padaryti. Picasso yra pridaręs tokių interpretacijų. Tai keletą ir aš esu bandęs padaryti.

Ten, tas klūpantis, tai pagal Rembrandto „Sūnų palaidūną“, kuris Peterburge kabo. Paėmiau tą sūnaus figūrą, atrodo kaip vienuolis. „Infantę“ Velázquezo esu perdaręs, buvo kilęs toks ūpas man. Žodžiu, bandžiau keletą ir visai įdomu, iš daiktų sudėstytas toks išeina... Bet, manau, vis tiek tie didieji genijai visada lieka genijai. Ir čia gali spjaudyt, gali sakyt... Bet tik mokytis iš jų galima. Bandau ir aš mokytis.

Gerai. Bet štai Kisarauskas buvo kitoks ir kitaip dirbo. Jūs sakėte, kad einate per protą, per logiką, vis tiek jūsų kūriniuose mintis yra: tokia ar kitokia mintis. Estetika paskui atsiskleidžia, bet mintis yra. O kitiems menininkams svarbu tik jausmas, aistra.

Taip. Koks nors Pollockas skardines pasideda ir šoka rokenrolą ant drobės, taško ten dažus... Jo paneigti aš nebandau, nesakau, kad čia šūdas. Yra kažkokia ritmika, ten didžiuliai formatai, jis ant jų laisto, šoka, išdarinėja visokius...

Aš galiu džiaugtis, kad praktiškai niekas necenzūruoja jau trisdešimt metų. Aš esu laisvas. Tiktai, žinoma, ta laisve naudotis jau nėr jėgų. Bet atmosfera vis tiek yra laisva. O kad vyksta konkurencija, na tai, Dieve mano, pažiūrėkit, kokia Paryžiuj konkurencija, kokia Niujorke. Dabar suvažiuoja ten iš viso pasaulio ir ieško... Na, koks nors pisuaras to, kaip ten jo... yra savotiškas kraštas. Žinot, toks yra su autografu?

Žinau, Duchampo.

Taip, taip, Duchampo. Bet kas yra? Čia reikia savotiškos drąsos (ir aš truputį tuo naudojuosi) ir savotiško chuliganizmo. Galima sakyti, kad ten nulis yra. Kaip ir apie tą „Juodą kvadratą“ galima sakyti, kad čia nulis. Ir aš sutinku, kad tai yra... ne nulis, bet kraštas, tam tikras kraštas, toliau eit nėra kur. Reikia eit atgal, tada ten dar atsiveria. Bet kai tas pisuaras atsiduria kur nors Paryžiuje, nebeprisimenu, kur jį mačiau, ir tarp kitų jis sukelia savotišką nuostabą... Jis tampa toks kaip ir išsigimęs, netobulas vaikas, bet jis vienintelis. Tų pisuarų ir tų tualeto reikmenų yra visokių, tai gali ir daugiau prikabinti, bet pasidarys tualeto reikmenų parduotuvė. (Juokiasi)

Visas skyrius.

Tai iš to galima irgi... Aš dabartinių ieškojimų ir jaunimo nenurašau. Taip turi būti. Į mane patį gi irgi žiūrėjo kaip į kažkokį... Ir net dabar, ir net kolegos kai kurie, bet aš visai nepykstu ant jų.

Kaip jie žiūrėjo?

Neigiamai, kad kvailioju... Nes aš pradėjau kaip visi mes. Buvo legalizuoti impresionistai, nutarė akademijos viršūnės, su Kremliaus Centro komitetu suderinusios, kad laikas impresionistus įtraukti į realistų kategoriją, galima juos rodyti. Aš kaip tik buvau pirmo ar antro kurso studentas. Nes šiaip tai vyravo formalistai. Bet, matai, dar bėda yra su tų viršūnių leidimų išrašymu, kad koks nors Picasso – komunistas, visą amžių buvo komunistas ir mirė komunistas. Na ir jis ką išdarinėja? Balandį nupaišė taikos, dar tą subombarduotą Gerniką. Tai jo jau nebuvo galima drausti.

Ir kai perrašė, tada jau nuvežė mus... Tada dar tarybinėj, kaip sakant, socrealizmo kalvėj, Dailės institute, būdavo toks planas: kiekvieną studentą per šešerius studijų metus komandiruoti į Maskvą ir į Peterburgą susipažinti su europiniais darbais, galingais muziejais. Nes visa kita buvo uždrausta. Tai nuvežė mane į Peterburgą ir aš Ermitaže prie impresionistų prikišęs nosį visaip žiūrėjau... Ir dar Matisseʼo ten labai puikūs darbai. Mat tie rusų pirkliai išsilavinę buvo...

Morozovai. Taip, neįtikėtinai.

Neįtikėtina, nes pigiai supirko Matisseʼą, kitus prancūzų klasikus, kurie dabar neįperkami. Na ir ką? Tada grįžti ir bandai tą impresionizmą čia. O čia jau ne, čia jau klausia: „Ką tu čia darai? Čia reikia tą...“

Bet vis tiek, mūsų vienintelis tikras socrealizmo pavyzdys – Dilkos „Kolūkio steigiamasis susirinkimas“. Dilka man dėstė. 

Bet neseniai dar sužinojau tokią istoriją: jis buvo nusiųstas Smetonos laikais į Romos karališkąją meno akademiją baigti istorinio paveikslo studijų. Kadangi apsižiūrėjo, kas yra pas mus: „Vytauto priesaika“ ir panašiai, – lenkai, visi lenkai. O lenkas gi Smetonos laikais didžiausias Lietuvos priešas, nes pavogė Vilnių. Tai Dilka čia paliko žmoną bei dukrą ir išvažiavo į Romą. Jau ruošėsi diplominį daryti, ir prasidėjo karas. Mussolinis su fiureriu ten, o šeima jo čia. Jis grįžo nebaigęs, bet kadangi buvo geras akademinis piešėjas, tai jį į Kauno meno mokyklą vis tiek priėmė. Bet diplomo jis neturėjo. Jis bažnyčioms vis tapė, tų paveikslų darydavo kietų, atkaltų. Tada turbūt Šv. Kazimierą nutapė ir vokiečių laikais gavo diplomą. Atėjo sovietai – diplomai, išduoti vokiečių laikais, negalioja. Ten turbūt ir su ereliu dar buvo. Vėl Dilka be diplomo. O aukštojoje mokykloje dėstyti be diplomo pagal tarybinius nuostatus negali. Negali net dirbti dailininku. Taigi, vėl jis be diplomo. Tai ką Dilkai daryti? Ir jis tada...

O dar tragiški įvykiai: jo dukrą, – žinot, yra mergytės mėlyna suknele paveikslas, gražiai nutapytas, nedilkiškai, truputį gal ir impresionistiškai, – suvėžino karinis automobilis tą mergytę. O antra dukra buvo įstojusi studijuoti literatūros Stalino čėsais. Ji būdama paauglė, keturiolikos ar penkiolikos metų, priklausė Šiauliuose būreliui moksleivių, kurie priešinosi sovietams. Na, ir tuos vaikus greitai suuodė, taip sakant. Tai anuomet, matyt, biškį tėvus pabarė, kadangi nepilnamečiai, sava mokykla, savi mokytojai, dar smetoniški visi, kažkaip ją ištraukė. Bet paskui pakėlė senas bylas, atkniso, kad ji dalyvavo toje buržuazinėje jaunimo fašistinėje organizacijoje, ir išmetė ją iš universiteto. Ji išleido atsiminimų knygą ir Dilkos dienoraščių fragmentus, ten aprašė viską. Tai va, kas yra tas Dilka. Kai pasižiūri nevertindamas iš studento arba mokinio pozicijos, tai šitaip išeina.

Man labai patiko, kaip 1981 metais jūs apibūdinote save: „Mano menas yra mišrainė iš siurrealizmo, dadaizmo, poparto su lietuviško sentimentalizmo padažu.“

Na, beveik taip, tas lietuviškas sentimentalizmas...

Viskas aišku. (Juokiasi)

Tai taip. Tada aš į visus žiūrėjau, iš visų mokiausi. Įtakos Picasso turėjo, Rouault, paskiau Matisseʼas, Kisarauskas, lietuviški, smetoniški arsininkai – Gudaitis, Samuolis. Visa šita plejada kaip tik ir buvo mūsų moderniško meno žiedas pražydęs. Tada gi ir Žmuidzinavičius, ir kiti senieji dailininkai labai ironiškai į juos žiūrėjo: „Ką čia, pabuvo Paryžiuje...“ Jau tada vyko tokia kova tarp jų. Bet, žinoma, tam tikro inteligentiškumo buvo daugiau negu dabar. Aš taip įsivaizduoju, tada buvau vaikas, bet negali žinoti.

Negali. Idealizuoti senus laikus mes linkę.

Aš dar noriu vieną dalyką pasakyti apie mūsų klasiką Žmuidzinavičių. Atsimenu, susitikdavom mes, moksleiviai, jį Kaune. Ir kažkuriuo laiku jis buvo Lietuvos šaulių vadas. Paprastai visus tuos eilinius šaulius sovietai... To užteko, kad atsidurtum Sibire. Jeigu jį būtų sušaudę arba jis būtų miręs tremty Sibire, tai, aišku, būtų tapęs nacionaliniu mūsų didvyriu. Bet aš manau, kad jis sukosi, išsisuko, nieko greičiausiai neišdavė...

Atsimenu, tada buvo labai madingas, kai Kauno HES’ą ruošėsi statyti, toks Žmuidzinavičiaus peizažas „Šienas valstybei“. Šienapjūtė, senoviškai vežimą krauna visi – šienas valstybei. O paskiau jau ne tik Žmuidzinavičius, bet daugelis dailininkų nutapo peizažą „Čia bus Kauno jūra“. Iš karto toks pavadinimas, kitaip nepriimtų: ką tas peizažas reiškia? Peizažą kiekvienas gali nutapyti, tegul tematinę kompoziciją padaro.

Jūs prisimenate tiek įvairių žmonių ir nutikimų... Ir esate važiavęs į Sibirą parsivežti motinos palaikų. Ne kiekvienam tenka patirti tokį dalyką. Jeigu prireiktų pavaizduoti mirtį, koks tai būtų kūrinys?

Yra net nuotrauka mamos, ji ten tokia labai sudžiūvusi... Kadangi pats esu jau prinokęs, kažkaip baimė stipriai mažėja, jėgos irgi, tai aš taip žiūriu... Aš jokio ypatingo tragizmo nematau ir artimiesiems sakau: „Čia labai natūralus dalykas ir jūs nedarykit iš to tragedijos.“ Jeigu vaiką ten suvėžina ar ką, taigi gyvenimas dar negyventas, ir psichologiškai tas žmogelis, kaip sakant, angeliukas.

Aš nežinau... Kai ką bandau, bet labiau simboliškai. Seną paveikslą galiu parodyti, galvoju, įrėminti gal reikia. Jis visai kitoks negu visi šitie.

Čia turite?

Taip. (Ieško paveikslo)

Gal padėti jums, Valentinai?

Čia užmeskit ir pamatysit. Na va, „Maištininko žūtis“. 

Manau, kad seniui numirti yra labai natūralus, normalus dalykas ir nėr čia ko baidytis.

Bet pasakyti lengva, o nustoti baidytis – sunkiau.

Kadangi aš dabar praktiškai mirštu vos ne kas dieną, po penkis sykius kartais, tai aš jau pripratęs. Kai griūdavau, pradžioj atrodė lyg ir kažkokia sensacija, o dabar suprantu, kad čia pat ji stovi ir čia pat gali baigtis viskas.

Tai aš visai taip realiai, realistiškai žiūriu ir savo artimuosius raginu nedaryti iš to tragedijos. Aš vidutinio lietuvio vyro amžių viršijau jau penkiolika metų. Pasižiūrėjau, kiek Rembrandtas gyveno, tai jis nugyveno šešiasdešimt ir truputį, man rodos, o laikoma, kad senis mirė. Ir savo autoportretą yra padaręs tokį biškį jau... Na, jis ir į skurdą puolė, baigėsi užsakymai... Tai, matot, aš jaučiuosi senas ir natūraliai esu senas. Net stebiuosi, kad aš taip laikausi... Bet man labai padėjo savotiška disciplina. Kai pajuntu, kad jau, tada kabinuosi: ir su valgymu, ir su viskuo. Galiu atsisakyti visko. Jaučiu, ko reikia organizmui. Dar dviratį minu iš ryto, nes vieno kelio girnelė yra keista, o kito – ne, nuolat skauda. Tai kasdien vis paminu kokias dvidešimt minučių.

Labai gerai.

Na ir kai niekur neviršiju tos normos, tai dar galiu visai patenkinamai gyventi.

O esat pamąstęs, kas bus paskui?

Aš nežinau, kas bus. Toks esu abejojantis. Nesmerkiu nei ateistų, nei tų, kurie tiki... Visos didžiosios religijos yra reikalingos, kilusios iš žmonių poreikių, iš geografinės tų tautų padėties tuo metu...

Taigi, klausykit, Chruščiovo laikais kiekvienoj įstaigoj kabojo moralinis komunizmo statytojo kodeksas. Niekas jo neskaitė, ten, žinoma, buvo Dekalogo karikatūra vardan šviesaus komunizmo rytojaus. Bet net jie jautė, kad kažką reikia tam rusų žmogui duoti, nes kitaip jis tiktai vagis ir alkoholikas darosi. O šiaip tai aš nežinau. Jeigu dar po to kažkas bus, tai gerai. Jeigu nebus – irgi gerai. Visokių bjaurių paveikslėlių ir gražių paliksiu. (Juokiasi)

Paliksite, tai jau tikrai. O kaip manote ar gal žinote, kurie iš jų yra patys geriausi?

Kažkokią nuojautą turiu, bet tik nuojautą. Kitiems žmonėms turbūt kiti labiau patinka nei man.

Dalis menininkų mano, kad neišsilavinusi ta publika... Tai jaučia publika, kažką jaučia. Jie tiksliau apibrėžti negali, kaip ir aš negaliu apibrėžti daug ko, bet veikia žmogaus kažkokia intuicija. Kaip Kantas sakė – kažkoks tiesos pojūtis.

Atpažįsta žmonės tikrą dalyką.

Iš kažko pažįsta. Velnias žino, iš kvapo gal? (Juokiasi)

Na, tai jeigu reiktų parodyti prie rojaus vartų vieną kūrinį, kurį rodytumėte?

Mano jie eina tokiomis serijomis, negaliu vieno išskirti. Vieni man truputį neša į pesimizmą ir ironiją, kituose – tik ironija. Na, iš šitos parodos, man rodos, prie geresnių tas, kur geldoj paguldytas... (juokiasi), „Archeologinis radinys“. Aišku, žmonėms nepatiks ir niekas savo kambary tokio turėt turbūt nepageidaus, bet mane traukia į šituos dalykus. Galai žino, aš pats nežinau, iš kur.

O šiaip tai aš pradėjau labai lyriškai, žinot, nuo postimpresionizmo, paskui realizmą jau reikėjo įsisavint... Man reikia minties, aš toks literatūriškas, senoviškai literatūriškas. Ir mano darbai literatūriški. Aš teatre dirbau pas Gaidį Klaipėdoje porą metų, tai irgi gal turėjo įtakos. Na ir mano apsiskaitymas. Visi tie Antikos filosofai, man jie suprantami lengvai.

Tai gal dailininkui neverta skaityti? Man vienas pažįstamas guodėsi: „Aš bijau skaityti. Perskaitau ir pradedu pagal tą knygą galvoti, persisemiu ja. Perskaitau kitą – ji paveikia.“ Jautrus žmogus. Ir netinka patarti: „Tai tu neskaityk knygų, neverta.“ Bet gal iš tiesų kartais taip tiktų?

Taigi visi stengiasi, kad veiktų, visi autoriai stengiasi, kad veiktų. Man gražiai pasakė mano keleriais metais jaunesnė sesuo: „Ko tu čia dėl tų savo paveikslėlių jaudiniesi? Taigi čia tik paveikslėliai, ne gyvenimas...“ Dieve, taigi šventa teisybė!

Ir jūs sutinkate? Pritariate?

Aš pritariu, bet jeigu aš dėl jų nesijaudinsiu, kažko ten neįdėsiu, tai žiūrovas pajus iš karto.

Taigi, reikia pusiausvyros. Atsainiai dirbti negalima, bet susireikšminti – štai aš, čia mano paveikslas, aš rimtas menininkas, aš išmanau dailę, eikit žiūrėti, – žiūrovas irgi pajus.

Matot, turbūt visi menininkai pergyvena tą savo didybės maniją. Bet paskiau supranta, kad... Na, aš manau, kad Lietuvoje yra koks šimtas panašaus kalibro dailininkų kaip aš.

Šiuo metu?

Apytikriai. Ir tarp jų aš. Ir jeigu dabar kas nors paklaustų manęs: „Ar Kisarauskas geresnis dailininkas, ar tu?“, tai sakyčiau: „Kisarauskas, jis gabesnis už mane.“ Ir ne taip mažai yra tokių kaip aš. O aš toks... Iš tam tikro intelekto, iš tam tikro dar kažko, velniai žino, iš to lietuviško sentimentalizmo konstruoju kažką savo...

Nes, neduok Dieve, yra tokių, kurie save labai aukštai kelia. Tai aš nenoriu savęs kelti, man to nereikia. Dabar įsivaizduokit – dar koks desėtkas tokių kaip aš, kiekvienas savo sferoj sukasi, kiekvienas kitoks. Čia jų laimė.

Esate dalyvavęs premijų skirstymo komisijoje. Kaip ten sveria?

Aš sirgau už kelis, bet negaliu sakyti, kad mano dėka jie gavo. 11 žmonių komisijoje, nelyginis skaičius... Balsavimas slaptas, nežinau, kaip yra dabar, aš buvau seniau... Man rodos, Marcelijus Martinaitis išėjo, tada Geda atėjo į pirmininkus, ir aš pakliuvau į tą komisiją.

Tai dėl kai kurių autorių tariesi: tu palaikyk tą, palaikyk kitą – visi savo favoritus turi. Muzikai turi, teatralai turi. Ir aš esu palaikęs daugelį, kurie gavo. Kadangi balsavimas slaptas, tu gali šnekėti viena, o paskiau suskaičiuoja, ir viskas. Pirmininkas irgi tik vieną turi balsą. Bet pirmininku aš nebuvau, Geda buvo. Tik sykį Geda, matyt, buvo prisigėręs, tai...  Aš stengiausi, kad vienas skulptorius... kaip tas?.. Kaunietis, kur dievuliukus tokius daro medinius... Mano atmintis jau... Strioga.

Strioga. Patiko jis jums?

Patiko. Ir jis gavo. Man jis ir dabar patinka. Jis tokius daro moderniškus balvonėlius. Didžiulė paroda buvo pernai, man rodos, „Titanike“.

Gerai. O dar papasakokite apie grupę „24“.

Ta grupė jau seniai suirusi. Pagrindinis turbūt buvo Vaitiekūnas, tapytojas. Pradžioj kai kas svajojo, kad iš to rasis nauja dailininkų sąjunga, nes senojoje visi susitepę... Buvo tokių minčių, bet jas ne vis palaikė, ir aš nepalaikiau. Ta dailininkų sąjunga, galima sakyti, buvo kontroliuojama partijos ir saugumo, kaip visos organizacijos tuo laiku, bet kažkaip turėjo tam tikros tolerancijos... Joje pernelyg aršių aktyvistų nebuvo...

Kaip pas rašytojus.

Kaip pas rašytojus, aš nežinau, ten irgi savotiškai.

Bet, žinoma, čia rūpėjo pinigai, buvo komercinis menas, kaip dabar pavadintume, jubiliejiniai užsakymai partijai, tarybinei armijai. Aišku, dailininkų sąjungoj buvo ir rusų, net karą perėjusių, tarkim, toks Gračiovas buvo ten, bet visi kolegos jį puikiu žmogumi laikė. Na, jis kariavo, bet kariavo ne savo noru, ne savanoriu ėjo. Kas pakliuvo, tai pakliuvo. Jis čia apsigyveno, čia liko, kadangi po karo tuos, nusivilkusius milines, beveik be egzaminų priimdavo... 

Dilka yra pasakęs, – jis ilgą laiką buvo katedros vedėju, nors ir nepartinis būdamas, buvo turbūt tik du katedros vedėjai nepartiniai: Aleksandravičius, kuris gavo Stalino premiją už Žemaitę, ir Dilka, – tai Dilka yra pasakęs: „Aš jums tų svetimšalių nepriperėjau čia.“

Bet jeigu dar grįžtume prie „24“, tai ta grupė labiau sprendė valdžios klausimus, ne meno?

Na, ten buvo truputį ir to... Į bendras parodas didžiulis konkursas, nepakliūsi. O „24“ jau sutarta ir visi jau ten... Na, dvidešimt keturių niekad nebuvo, tas skaičius, matyt, patiko Vaitiekūnui, ten būdavo keturiolika ar kiek. Tai išstatydavom po kelis darbus. Na, to buvo truputį... Nors materialinio atlygio iš to jokio. Parodų vyko, paskiau tokių grupių atsirado daug ir jos beveik visos sugriuvo, toks atėjo laikas... Nes dailė vis tiek individualus darbas, individualistų.

Taigi, bet pabendrauti reikia. Man Vladimiras Tarasovas pasakojo, kaip jūs daug metų lošdavote kortomis, vis susirinkdavo grupelė palošti, pabendrauti...

Taip, taip, buvo tokia, lošdavome. Na, tas lošimas gana primityvus. Čekiškas durnius – tai ne koks nors preferansas. Kad būtų šiokio tokio azarto, lošdavom iš labai mažų sumų – per metus galėdavai šimtą litų pralošti, jeigu nesiseka. Susitikdavom gal dukart per savaitę ir tai truko gal kelerius metus. Pastovi kompanija: Kuras, Volodia, Šeškus, aš, Gurskis – beveik visus gal ir išvardijau. Kokias dvi valandas palošdavom, pabaigoj ir pavargdavom, susipykdavom. Pripranti ir atrodo kaip ritualas. Nei ten mes girtuokliaudavom, nei ką, toks grynai smegenų džiovinimas neintelektualus: minties truputį, truputį sėkmės, kaip kortose, daug atsitiktinumo...

Suprantu. Bet vis tiek, jeigu ritualas reguliarus, reiškia, kažkas traukdavo.

Traukdavo, traukdavo. Visi kaip susitarę, kokios dvi trys dienos praeina ir jau klausinėja: „Ar neskambino?“ Dvi tris valandas dažniausiai lošdavom, kartais ir vidury dienos atsitiktinai susitikdavom, pasiskambindavom...

Kažkada mes dar su Andriuškevičium gyvenom Lazdynuose, tai jis irgi toks biškį... Labai prie menų buvo linkęs. Jis buvo baigęs rusų kalbą, bet paskiau menais susidomėjo. Įstojo į kultūros ar gal kultūros ir filosofijos aspirantūrą, vėliau toj srity ir dirbo kurį laiką, su visais stengėsi susipažinti. Ir pradėjo jis rašinėti: pradžioj tokias žinutes, paskiau esė. Sunkiai spausdindavo jo darbus iš pradžių, nes labai nestandartiniai jie buvo. Egzistavo tam tikras kritikos modelis, o pas jį – viskas kitaip. Tai paskiau jis... Kur dabar Kudirkos aikštė (buvo Černiachovskio), ten veikė vakarinė vaikų dailės mokykla. Kieme, kur dabar Vyriausybės rūmai, buvo tokie senoviški pastatai. Ten dirbo Repšys, Šaltenis, Šerys, valandininku buvau aš, porą vakarų turėdavau, Gecevičius. Pradžioj Sidaravičius buvo direktorius, paskiau ilgus metus – Galeckas, paskiau – Miliūnas. Na ir viena menotyrininkė išėjo į pensiją. O Alfonsas Andriuškevičius labai menais domėjosi, jį labai traukė menininkai, ir jis jau buvo apsigynęs kandidatą, kaip tada vadinosi, nes daktarų nebuvo, gydyti nebuvo ko. (Juokiasi) Na, mes visi jį pažinojom ir sakom: „Tai gal tu?..“ Nors jis su daile grynai savanoriškai... O tas Galeckas, direktorius, buvo baigęs kunigų seminarijos kelis kursus. Bet paskiau jis turbūt išėjo pats ir pakliuvo į armiją, tarnavo, man rodos, laivyne keturis metus. Na, turbūt specialiai, kad tą seminarijos mokslą išpurtytų. Gal jį ten buvo, taip sakant, šiek tiek ir palietę, nežinau, bet jis inteligentiškas labai, dar šiek tiek vyresnis už mane, dar anų laikų žmogus...

Ir priėmė Andriuškevičių?

Mes jį pamokėm: pašnekėk su tuo, nueik ten... Na ir ten jie patvarkė taip, kad... O Andriuškevičius yra toks preciziškas, tai jis buvo priverstas išmokti trumpą dailės istorijos kursą, nes negali ten pasakų sekti. Jam irgi tai išėjo į sveikatą. Pradžioj dėstė ir vaikams, paskiau jau imdavo tik suaugusius. Jis gerą iškalbą turėjo ir gerai mokėjo improvizuoti, visus žavėdavo tas jo nestandartinis... Filosofijos skyriuj, man rodos, jis dirbo su tuo, kuris paskiau buvo saugumo viršininkas, kaip jis?.. Jau nepriklausomoj Lietuvoj.

Laurinkus?

Laurinkus. Laurinkus ten dirbo, dar ten dirbo buvęs Landsbergio pavaduotojas, na tokia chebrelė, ir jis ten įsidarbino, turėjo straipsnių parašyt... Man rodos, filosofijos-istorijos tai buvo skyrius. Ir pasikeitus valdžiai jį pakvietė į Dailės akademiją Dailės istorijos katedros vedėju. Tai ten visos apsigynusios daktarės į jį jau kaip į ikoną žiūri, nes tikrai jis kažkokių tokių savybių turi... Jis jau naujojo meno atstovas... Paskiau jis į poeziją pasuko, bet jau kurį laiką nerašo nieko. O šiaip yra rašęs esė ir apie mūsų grupę, kadangi pats joje dalyvavo. Jis ir Liutkus, du menotyrininkai.

Įdomu. O kokios specialybės buvo jūsų žmona Regina?

Mano žmona buvo chemikė. Buvo tokia firma „Lietuvos buitinė chemija“ Tarybų Lietuvoj, jie visokius galvos ploviklius stengdavosi nukopijuot iš Vakarų, atrast sudėtį, o supilstyta jau mūsų... Tai ten daugiausia dirbo moterys. Turbūt nuo tos chemijos žmona ir gavo kaulų čiulpų vėžį. Ir ji nuo to mirė, šešiasdešimties nesulaukusi... Mes turbūt beveik 40 metų išgyvenom kartu. O dar kai Černobylis sprogo, ji su vaikais Vingio parke dieną praleido, gražus oras buvo. Tai nežinau, gal ir nuo kitko... Vienu žodžiu, tapau našliu.

Šiaip tai man pasisekė, nes ji nebrokino kultūros kaip vartotoja, bet į tuos mano menus nesikišo ir pakentė mane. (Juokiasi) O aš tai visą laiką čia. Čiurlionio mokykloj ir dar kitoj, per dvi mokyklas dirbau, alga susidarydavo. Kadangi negirtuokliavau, neuliavojau, pas mergas nelaksčiau, tai mes gražiai gyvenom... Galvojau, neliksiu vienas vis tiek po žmonos mirties, nes pripratęs, pradžioj labai sunku. Galvojau, dar sugausiu kokį pakaitalą, bet nemokėjau. Ir ją man pripiršo draugas, bet sėkmingai.

Draugas pripiršo?

Taip, savo žmonos draugę, jos mokėsi kartu. Tekstilininkas Jonutis toks yra, Anicetas, ilgais plaukais.

Aišku. Tai čia jūsų sena įprasta darbovietė?

Taip, mane rytą atveža, išleidžia, vakare paima. Aš čia savo šiukšlyne kuičiuosi, ką nors dar bandau patobulint. Dabar tėviškėj, Šakių rajone, prie Zyplių yra toks restauruotas dvaras, ten arklidės paverstos didžiule galerija, vyksta visokie renginiai. Ir jie užsinorėjo mano parodos...

Anksčiau Užupy keliasdešimt metų turėjau dirbtuvę, greta skulptoriaus, poeto ir monotipininko Šerio, beveik kasdien matydavomės. Jis buvo labai įdomus žmogus. O čia Mackonio buvo, paskiau jis Žirmūnuose apsigyveno, tai nusipirko šalia vieno kambario butą ir ten pasidarė dirbtuves.

O kai šalia daug dirbtuvių, ar jaučiasi kokia nors sinergija?

Na, su kuo draugauji, su kuo sueina charakteriai arba kažkokia yra trauka, tai gal ir smagiau. Kai liūdna, gali užeiti pas kurį nors pasiguosti.

Visi vargsta, visi kankinasi...

Visi ieško, ko nepametė, ir dar nežino, ar turėjo. (Abu juokiasi)

Ganelinas pasakojo apie kompozitorių poilsiavietę ar kūrybos namus, kuriuose jie visi kankindavosi, ieškodami savo sąskambio. Tai dailininkams gal tyloje geriau?

Čia fone kokia nors muzika skamba arba radijas. Tyla retai būna, nes aš politika domiuosi, paskiau yra kultūrinė televizijos laida, ten irgi būna gerų dalykų, visai nebrokuoju. Man netrukdo. Na ir muzikos būna geros.

Gerai, Valentinai, labai ačiū, nebevarginsiu jūsų. Dar man pasirašykite šitą savo knygutę.

Mielai. Kokį riebesnį paimsiu, kad neišbluktų. Kaip vardas?

Aš vardu Ignas, Ignui parašykite ką nors. Būsiu labai dėkingas už tokį atminimą.

 

*Kalbėjomės 2021 m. gegužės pabaigoje pašnekovo dirbtuvėje, Bokšto gatvėje, Vilniuje.

**Internete radau originalo tekstą, kurio paskutinis sakinys atitiko pašnekovo prisimenamąjį iš sovietinio vertimo: „Chicago will be ours!”

***Vincas Kisarauskas gimė 1934-aisiais.

Knygose "Gyvenimas jų žodžiais" ir "Pasaulis jų akimis" rasite dar po 23 atrinktus, papildytus, pataisytus ir net niekur kitur neskelbtus Igno Staškevičiaus pokalbius iš esmėsTiesiai iš leidyklos. 


2021 m. rugpjūčio 14 d., šeštadienis

Mano sparnai

 

(Борис Гребенщиков, “Дело за мной”)

 

Šį rytą čia vienintelė migla –

Tas pūkuotas debesis tvenkiny.

Žengiu, lyg kozirį slėpčiau kišenėj,

Dar pusantro – giliai pažasty.

 

Mano plaučiai – saulės

Ir mėnulio namai.

Vis trukteliu tavęs iki soties

Ir jaučiu, kaip man kyla sparnai.

 

Mes plakamės lyg lempos drugiai,

Neįveikę pirmapradžių kerų.

Pelėsiais prarūgo vakaras,

Mano siela trokšta bangų.

 

Ar ilgai dar mirkysimės pelkėj,

Baugindami viens kitą kalnais?

Saulei kylant kas nors turėjo prabilti,

Ir štai, man jau kyla sparnai.

 

Kyla sparnai, kyla sparnai,

Aš grįžau iš Kaprio ir Kremliaus kiemų –

Man pasakė, kad kyla sparnai.

 

Piktavaliai nukosėjo mūsų PIN‘us,

Dėl to pranykęs ryšys.

Pasimėgausim telepatija, tik prieš tai

Nukalsim tuos tris.

 

Tu vos už centimetro,

Stebiu iš mėnulio, kaip dyla lakuoti nagai.

Tokią pasaką jau sekiau Babilonui,

Bet šį sykį man kyla sparnai.

 

O oro uostų krovikai išraudę,

Eismą trikdo bagažo kalnai.

Minios skuba išlėkti, nesusigaudo,

Kad visi jau tenai.

 

Mes vieno su jais kraujo,

Mums siena ta pati prieš akis,

Vienintelis skirtumas lyg ant delno:

Tik mano sparnai atlaikys.

 

Mano sparnai, mano sparnai,

Aš nėriau su gulbe, lakiojau aukštai

Ir patyriau, kaip kelia sparnai.

 

Kaip koja kairioji

Pėdina už dešinės,

Tave atpažinęs vėliau

Nebenoriu kitų regėt.

 

Man melavo: tu dingusi.

Girdėjau, kad slapstaisi nūnai,

Bet jeigu nebūčiau tavęs susiradęs,

Manyčiau, kad tai tik sparnai.

 

Daug kas skundžiasi tavęs nepažįstą,

Nors tik tu gelbsti juos kas rytą.

Tu man leidai pažaist su pasauliu,

Grąžinsiu jį nesubraižytą.

 

Aš jaučiu tave vėjo gūsy,

Jūros bangos – tavo namai.

Nebūčiau įtaręs, jog tave susitiksiu,

Nežinojau, kaip kelia sparnai.

 

O mano sparnai,

Man kyla sparnai...

 

(Versta iš rusų kalbos)