Miltiadas: „Išeini laukan – ten rodo kitą filmą“

 

Sveiki gyvi.

O, sveikiniesi kaip pavasarį „Politikos“ kanale. 

Išmetė?

Panašiai.

Teisingai padarė. Ne vieta tau politikoje.

Jums geriau matyti. Ta proga paklausiu: Adamkus ar Grybauskaitė?

Adamkus!

Kultūrininkai anoje tinklalaidėje antraip nubalsavo.

Futbolininkai, ne kultūrininkai. Tie patys už stadioną balsavo. Užtrunka, kol jaunimas įgunda atskirti kultūrą nuo chaltūros ir literatūrą nuo makulatūros.

Su Adamkumi gal Santaroje susieidavote?

Dažniau Santariškėse. Tik jau nemėgink man panibratstvos prisiūti.

Klausau. Dar paklausinėsiu apie tai, kas visiems rūpi: Miltiadai, kokia jūsų ilgasveikaprotystės paslaptis?

Keturios M tiesos: Meilė, Maratonas, Meditacija, MTL.

Ir koks jūsų MTL cholesterolio lygis?

Minus penki.

Juokaujate?

Nejuokauju. Tyčiojuosi. Nes ne iš to galo prieini.

Tai priveskite iš to.

Mielai. Mėgstu tai, ką sugebu. Klausykis nepertraukdamas.

Kadaise, dar praeitame amžiuje, Kauno „Žalgiris“ laimėjo Eurolygą. Pseudokultūrininkai iš džiaugsmo sienomis lipo. Tuo metu komandą valdė ir reikalus tvarkė toks Šabtajus fon Kalmanovičius. Mėgo žmogus dėmesį, pramogų verslą buvo perkandęs. Į operą ateidavo su dviem gražuolėmis parankėse: viena – blondinė, kita – tamsiaplaukė. Siekė pusiausvyros.

(Pauzė)

Na, ir pasikvietė Šabtajų kažkuri rūta-ar-rita į televiziją. Kalbina, taško bulvaro balučių purslus, bet staiga paklausia iš esmės: „Pone Kalmanovičiau, kas jums suteikia daugiausia laimės?“ O Šabtajus nemirktelėjęs rėžia: „Trys dalykai: vaikai, tėvai, žmona.“ Ir čia pat patikslina: „Pasitaisysiu, trys dalykai: tėvai, vaikai, žmona.“

(Pauzė)

Ne iš to galo priėjo. Turėjo dar dešimt metelių pasitaisyti, kol samdyti šauliai pamaskvėje atskyrė sielą nuo kūno ir šis atgulė kapinėse šalia tėvų netoli Tel Avivo. Old money padme hum.

Man regis, pernelyg rimtai vertinate tai, ką žmonės pasako per televiziją.

Priekaištas vykęs, tik ne vietoje. Pasiklausyk dar.

Įdėmiai.

Senovės Kinija. Rymo išminčiai Džuangdzi ir Huidzi ant tilto per upę, žiūri į vandenį. 

Vienas sako: „Pažvelk, kaip linksmai nardo auksažvyniai karpiai. Kokie jie laimingi!“ 

Antrasis mąstytojas, suraukęs kaktą, abejoja: „Man regis, pernelyg drąsiai perši šią išvadą. Iš kur gali nutuokti apie jų laimę? Tu gi – ne žuvis.“ 

„Bet tu gi – ne aš!“,- atšauna pirmasis.

(Pauzė)

Ačiū. Pereikime prie menų. Šiemet skirkime šiek tiek dėmesio kinui. Ką manote apie „Odisėją“?

Manau, kad tai pavykęs kino menas, geresnis už tą, kur šuo ir tankistai keturi. Šaunuolis Nolanas.

O kaip gi Homeras?

Ir Homeras šaunuolis, ir Dzeusas – šaunuolis...

Beje, „Odisėja“ – tobulas filmas, siekiantiesiems neimersinio požiūrio.

Paaiškinkite.

Prisimink Gurdžijevą: visi dvikojai, išskyrus keletą išminčių (o jie mums neaktualūs, nes nepasiekiami), yra idiotai. Daugiau kaip 99 procentai – objektyvūs idiotai, nes savęs tokiais nelaiko. Likusi mažuma bent šiek tiek suvokia savo idiotizmą, todėl laikytina subjektyviais idiotais.

Dabar eime į kiną. Bolivudas ir mikimauzas siekia žiūrovus įtraukti taip, kad jie užsimiršę pasinertų į siužetą, džiaugtųsi ir verktų drauge su veikėjais, karštai pamiltų princesę, pyktų ant niekšų, trokštų žūti už tėvynę ir atgimti rojuje. Tai imersinis požiūris.

Tačiau filmą įmanoma pažiūrėti ir neimersiškai: suvokiant ir apmąstant jo iliuziškumą. Neimersinis žiūrovas permato ekrano šydą, jam įdomu ne pasakojimas, o kino burtų mechanika: kur baigiasi grafinis dizainas ir prasideda apčiuopiamos dekoracijos, kaip geriau skambėtų dialogas, ką rūkė kompozitorius. Kas apskritai Nolanui leido imtis Homero, kiek sumokėta tai ir kitai aktorei, kaip ginčijosi prodiuseriai, dozuodami voukizmą? Ir taip be galo: kas su kuo permiegojo per filmavimus, ką pasakytų apie Trojos arklį senelis Kazimieras, ką jaučia greta popkornus šlamščiantis idiotas? Tačiau svarbiausias klausimas: kaip šis filmas taikosi pakeisti (kad ir labai nežymiai!) žiūrovą, jo vakaro planus, jo gyvenimo trajektoriją?

(Pauzė)

Gerai. Tačiau šiuolaikiniame kine rastume nemažai daugiadugnių pavyzdžių: Čarlis Kaufmanas su „Synecdoche, New York“, Iñárritu su „Birdmanu“, Daniels su „Everything Everywhere All at Once“. Filmas filme ir panašūs triukai spaudžia žiūrovą matyti abi objektyvo puses.

Spaudžia. Ir jeigu žiūrovas pasiduoda filmininko spaudimui arba užkimba ant kabliuko, arba kitaip leidžiasi suviliojamas, tai požiūris iškart tampa imersinis. Išnyksta distancija tarp žiūrinčiojo ir kūrinio.   

Gal taip ir gerai?

Čia – ne apie „gerai“ ar „blogai“, mes iš to jau išaugę. Čia – apie „kitaip“.

Pamėgink įsivaizduoti, kad žiūri „Odisėją“ neimersiškai. Kiek taip išsilaikytum?

Pusvalandį.

Vargu. Dešimt minučių – daugiausia. Jei ne vaizdas, tai muzika nugramzdintų.

Bet pasvajok, kad imiesi rimtai praktikuoti neimersinį požiūrį. Kaskart uoliai stengiesi ir po kurio laiko pajėgi susikaupęs, bet atsiribojęs, pažiūrėti visą filmą nuo reklamų iki titrų.

Manau, sugebėčiau. Padeda tai, kad esu pats pabuvęs filmininku.

Tuomet atsiveria įdomiausia: seansas baigiasi, užsidega šviesa... O kinas tęsiasi. Išeini laukan – ten rodo kitą filmą. Ir vėl renkiesi, kaip juo mėgautis: imersiškai ar ne.

Turbūt, svarbiausia – mėgautis.  

Paradoksalu, tačiau sutinku su šituo teiginiu. Svarbiausia – mėgautis gyvenimo spektakliu, jame nardant, bet nenuskęstant. Pirmyn!

Miglės Dilės nuotraukoje – fragmentas iš lankytojų užrašams skirtos lentos Palangos tilto gale (2026 m. rugpjūtis). 

Literatūrinė premija paskirta fotografui

 

Pamenu, kai steigiau premiją už svarbiausią per metus išleistą negrožinę lietuvišką knygą, nervus vagus įtakos sferoje kirbėjo net ne viltis, o vilties nuojauta pasimėgauti jos teikimu. Įsivaizdavau, kaip stoviu aukštoje scenoje greta neprilygstamų plunksnos virtuozų ir jaučiuosi prisidėjęs prie jiems skirtų aplodismentų.

Pirmaisiais metais viskas ėjosi kaip iš pypkės. RoRa palaimino premijos pavadinimą „Už negrožinės knygos grožį“, o komisija ją paskyrė legendiniam Rimantui Kmitai. Kiek žmonių iki šiol perskaitė premijuotąją knygą, nedrįstu pagalvoti, tačiau romano „Pietinia kronikas“ autorius skambiai pradėjo laureatų galeriją.

Jau tryniau delnus laukdamas 2024 metų ceremonijos, tačiau likimas kirto iš peties. Rolandas Rastauskas paliko juodąją skylę šiuolaikinės lietuviškos raštijos galaktikoje, o premiją lemiantys ekspertai neįvertino nei jo, nei Violetos Tapinienės ar Norberto Černiausko indėlių ir paskyrė apdovanojimą dailininkui Dariui Žiūrai už autofikcinį „Diserį“.

Pernai reikalai tarsi grįžo į vėžes. Viktorija Daujotytė, šiaip ar taip, centrinė mūsų kultūros kolona. Su ja nusifotografuoti – lygis.

Šiemet premija neteko komercinio rėmėjo, užtat Balys Bardauskas užmetė štukytę on top. Septyni tūkstančiai – tai ne kokie šeši, dėl kurių pasakose ir romanuose broliai pjovėsi. Nominantų sąrašas irgi nenuvylė – pamatęs lemiamą ketvertuką, beveik užsisakiau naują smokingą: ne šiaip pavardės, o panteono katalogas. Landsbergis, Terleckas, Venclova... Sulaukiu šeštadienio, atplėšiu voką, o ten – Morozovas!

Verdiktas neskundžiamas, Artūras pasirodė mielas vaikinas, prisiminė žmones, kuriuos sutiko ir aprašė. Niekas neprotestavo. Festivalio „Open Books“ direktorė atrodė patenkinta. Ketvirtosios premijos „Už negrožinės knygos grožį“ paskyrimas fotografui Artūrui Morozovui neišvirto į skandalą, tačiau sukėlė minčių ir apie literatūros vertinimo kriterijus, ir apie premijos skyrimo tvarką.

Po pirmosios šios premijos įteikimo ceremonijos paprašęs laureato Rimanto Kmitos dedikacijos, godžiai prarijau „Ugnies giesmes. Tūkstantį Sigito Gedos veidų“. Pro akis neprasprūdo pacituota Viktorija Daujotytė, atkartojusi Gedos, vienu metu pirmininkavusio Nacionalinių literatūros ir kultūros premijų komitetui, žodžius: „daviau jam tą premiją...“* Autorė svarsto, kad Sigitas Geda taip pasakydamas pervertino savo galimybes.

Gal ir taip, tačiau dažnai galios regimybė būna paveikesnė už tikrąjį pajėgumą. Čia svarbesnis net ne asmenų, pirmininkaujančių įvairiems premijų dalijimo komitetams, susireikšminimas, o pačių premijuotųjų polinkis bučiuoti tokiems pirmininkams rankas.  

Atkreipkite dėmesį, kiek laimėjusių konkursus ar pelniusių apdovanojimus menininkų viešai dėkoja juos įvertinusioms ir premiją, medalį, rezidenciją ar kitokių gėrybių paskyrusioms komisijoms, dažnai paminėdami narių pavardes. Dėkoja karštai, nuolankiai – ne už tinkamai atliktą pareigą, bet už asmenišką palankumą. Po kurio laiko laureatai, žiū, tampa komisijų pirmininkais, patys lemia premijas ir gali žmogiškai tikėtis iš apdovanojimų gavėjų tokios pat viešai reiškiamos nuolankios pagarbos, o gal ir konkretesnio atsidėkojimo.  

Premija „Už negrožinės knygos grožį“ sumanyta pagerbti nebeletristinio teksto literatūriškumą. Apdovanojamas ne knygos dailininkas ar dizaineris, o rašytojas. Šis, be abejonės, yra menininkas, o menas dažnai laikomas neįmanomu objektyviai įvertinti reiškiniu. Iš Svajonės ir Pauliaus Stanikų pasimokiau su tuo nesutikti: „Mus labiausiai erzina, kad daugelis laiko meną subjektyviu dalyku. (...) Tačiau menas yra objektyvus, mes į jį žiūrime visiškai kitaip: yra mažas burbuliukas ir didelis burbulas. Ir tai objektyvu. Mažas ir didelis. Ir mene yra lygiai taip pat: vienas menininkas ir kitas menininkas.“**

Menas gal ir objektyvus, bet žmogus – tikrai ne. Kūrinio vertė egzistuoja nepriklausomai nuo vertintojo skonio, tačiau žmonėms ji tampa aktuali tik atpažinta, pažymėta, įvertinta.

Svarbu, kokiomis taisyklėmis vertintojai vadovaujasi. Štai lengvojoje atletikoje, išskyrus sportinį ėjimą, teisėjavimo kriterijai gana aiškūs: kas toliau numetė, kas pirmas atbėgo, tas ir čempionas. Neįsivaizduoju, kaip Vilniaus maratono nugalėtoja dėkotų už pergalę varžybų teisėjams.    

Dailusis čiuožimas laikomas olimpine sporto šaka, tačiau nuolat kyla ginčų dėl jos teisėjų objektyvumo. Girdime, kaip lietuvius žemais balais skriaudžia didžiųjų valstybių atstovai, sudarantys tarpusavio sąjungas ir sandėrius. Kai vertinimo kriterijai ne visai aiškūs, arbitrą lengviau palenkti ir sunkiau sugėdinti. Nenustebčiau, jei meninio čiuožimo meistrai kartkartėmis garsiai padėkotų teisėjams už aukštus apdovanojimus.

Čiuožėjų pasaulyje skandalas kilo 2002-aisiais, kai prancūzė teisėja prisipažino pasidavusi savo viršininko spaudimui ir skyrusi rusų porai pirmą vietą, nors jai asmeniškai labiau patiko kanadiečių pasirodymas. Tuomet tarptautinė federacija kuriam laikui įdiegė anonimiškumo principą: buvo skelbiami ir teisėjai, ir paskirti balai, tačiau nuslepiama, kas ką kaip įvertino. Vėliau tokios tvarkos atsisakyta, motyvuojant didesnio skaidrumo siekiais.

Man regis, vertintojų anonimiškumas negarantuoja teisingo sprendimo, tačiau trukdo žiuri nariui paversti jį asmenine paslauga prizininkui. Niekas negali pasigirti paskyręs premiją už negrožinės knygos grožį, nes komisijos narius saisto griežti įsipareigojimai neatsiskleisti. Kai geradarių žinovų vardai nežinomi, laureatas pirmiausia pasijunta pats nusipelnęs premijos, o padėkoti vertintojams tegali abstrakčiai. Konkrečiai atsidėkoti komisijai už darbą telieka konkurso organizatoriaus ar premijos steigėjo priedermė.

 

*„Tragiškasis meilės laukas. Apie Sigitą Gedą: iš poezijos, užrašų, refleksijų“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010 m.

**„Poroje. Pokalbiai keturiese“, Vilnius: Sofoklis, 2026 m.

Foto © Miglė Dilė

Vladimiras Tarasovas: „Į ateitį bus paimti visi…“

  

Ilja Kabakovas ir Vladimiras Tarasovas Ronaldo Feldmano galerijoje Niujorke 1992 m. 
Nuotrauka iš V.Tarasovo archyvo.

             „…Liūdnas metas užėjo apie 2003-iuosius, kai pajutau, kad visa, ką sukuriu atėjusiais naujaisiais  laikais, jau niekam nebereikalinga…“ Ilja Kabakovas 

(Michailas Epšteinas, Ilja Kabakovas „Katalogas“, 2010)

 

Su Ilja Kabakovu susipažinau per Vanečką Čiuikovą aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Mūsų trio su Viačeslavu Ganelinu ir Vladimiru Čekasinu dažnai atvykdavo iš Vilniaus į Maskvą pristatyti kiekvienos naujos programos. Vania visada ateidavo į mūsų koncertus ir atsivesdavo draugų, tarp jų – Ilją. Groti jiems buvo didžiulis malonumas. Šį draugų ratą esu aprašęs knygoje „Būgnininko dienoraščiai“ (Vilnius, “Sofoklis”, 2020).

Mudu su Ilja tapome artimi draugai. Atvykęs į Maskvą dažnai apsistodavau jo dirbtuvėje Sretenskio bulvare. Ten tvyrojo nepaprasta kūrybinė atmosfera – tai buvo menininkų, rašytojų ir poetų susibūrimo vieta; užsukdavo ir Aleksandras Piatigorskis bei Merabas Mamardašvilis. Džiaugsmingai muzikuodavome, vieni grodami būgnais, puodais bei keptuvėmis, kiti – kaip Natalija Gutman, violončele. Kūrybinės energijos koncentracija buvo tokia stipri, kad atrodė, jog toje erdvėje gali gimti bet kokia idėja.

Vladimiras Tarasovas groja Iljos Kabakovo studijoje 1986 m. Vladimiro Jankilevskio nuotrauka.

Nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio mūsų trio nuolat gastroliavo užsienyje, o aš parveždavau Iljai daiktų, kurių nebuvo nusipirkti Dailininkų sąjungos parduotuvėse: popieriaus, pieštukų, dažų. Ilja ir tuometė jo žmona Viktorija Močalova perduodavo man siuntinius bei laiškus į Vakarus emigravusiems draugams; grįždamas parveždavau jų laiškus ir dovanas Iljai bei kitiems mūsų bičiuliams Maskvoje.

Dalijomės beveik viskuo, taip pat profesinėmis ir asmeninėmis problemomis. „Volodia, tik neįkliūk – ir nedaryk staigių judesių“, – sakydavo Ilja kaskart, kai įsiveldavau į kokį nors ginčą. Toks buvo Ilja: kasdieniame gyvenime – konformistas, mene – nonkonformistas, bekompromisis, išsilaisvinęs iš prietarų ir konvencijų. 

Ilja Kabakovas savo dirbtuvėse Maskvoje 1985 m. Vladimiro Jankilevskio nuotrauka. 

Šis pasakojimas būtų nepilnas, jei deramai nepaminėčiau žmonių, įvertinusių Ilją Kabakovą kaip menininką. Jų dėka Ilja sukūrė savo karjerą Vakaruose.

1984 metais Centre Pompidou direktorius Dominique’as Bozo atvyko į Maskvą ir muziejui įsigijo albumą „Skrendantis Komarovas“ (1974) iš ciklo „Dešimt personažų“. 1987 metais Ilja padovanojo Centre Pompidou albumą „Spintoje sėdintis Primakovas“ (1971), o 1990-aisiais muziejus įsigijo instaliaciją „Žmogus, išskridęs į kosmosą iš savo buto“ (1985) ir du paveikslus.

Devintojo dešimtmečio viduryje šveicarų diplomatas Paulis Jollesas ir tuometis Berno Kunsthalle direktorius Jeanas-Hubert’as Martinas Maskvoje pamatė Kabakovo kūrinius. Jiems tarpininkaujant, 1986 metų vasarą Berne atidaryta Kabakovo darbų paroda, o 1988 metais, Martinui von Walterskirchenui padedant, Šveicarijoje surengta dar viena paroda. Kolekcininkė ir muziejaus direktorė Dina Vierny, nuo aštuntojo dešimtmečio pirkusi neoficialių Maskvos menininkų darbus, 1985 metais surengė pirmąją personalinę Iljos parodą Paryžiuje.

Ypač svarbų vaidmenį amerikietiškoje Kabakovo istorijoje atliko galerijos direktorius ir kolekcininkas Ronaldas Feldmanas. Jo Niujorko galerijoje 1988 m. įvyko pirmoji Iljos paroda Jungtinėse Valstijose „Dešimt personažų“, vėliau buvo pristatyti ir kiti kūriniai; 1992 metais galerija parodė mūsų bendrą instaliaciją „Įvykis muziejuje, arba Vandens muzika“. Feldmanas supažindino Kabakovą su žymiais menininkais, meno istorikais ir kuratoriais, tarp jų – Robertu Storru. Persikeldamas į Jungtines Valstijas Ilja jau buvo garsus menininkas, įsitvirtinęs tarptautinėje scenoje.

Vėliau kai kurių Kabakovo kūrinių autorystė tapo pateikiama kitaip negu jų sukūrimo metu. Tai pasakytina ir apie darbus, kuriuos mudu su Ilja Kabakovu sukūrėme drauge. Nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos iki 1996 metų mudu su Ilja sukūrėme nemažai performansų ir instaliacijų, kurioms komponavau muziką ir rengiau muzikines aranžuotes:

1. Olga Georgijevna, kažkas dega!

Performansas sukurtas devintojo dešimtmečio pradžioje Kabakovo dirbtuvėje Maskvoje; vėliau jį pristatėme įvairiose šalyse. 1994 metais išleistas kompaktinėje plokštelėje „Sonore Records“ (SN011CD).

Iljos Kabakovo ir Vladimiro Tarasovo performansas „Olga Georgijevna, kažkas dega!“ Florencija, 1990 m. Natalijos Nikitinos nuotrauka.   

2. Raudonasis vagonas, 1991

Kunsthalle, Diuseldorfas. Originalas nuo 2001 metų priklauso Museum Wiesbaden kolekcijai; 2008 metais pagaminta autorizuota kopija yra Ermitažo muziejuje.

3. Įvykis muziejuje arba Vandens muzika, 1992

Ronaldo Feldmano galerija, Niujorkas. 1994 metais išleista kompaktinėje plokštelėje „Sonore Records“ (SN007CD). Nuo 2023 metų – V-A-C fondo kolekcijoje Maskvoje.

4. Koncertas musei, 1993

Nuolat eksponuojama Château d’Oiron Prancūzijoje.

5. Raudonasis paviljonas, 1993

Venecijos bienalė. Nuo 1993 metų – Museum Ludwig Kelne kolekcijoje.

6. Raudonasis kampelis, 1994

Kulturhuset, Stokholmas.

7. Trys dainos apie tėvynę, 1995

Centre Georges Pompidou parodos „C’EST ICI QUE NOUS VIVONS“ dalis. Ją sudarė trys savarankiški objektai: „Apie tėvynę“, „Apie darbą“ ir „Apie meilę“.

8. Musės, 1995

Orkestrui, vaizdo projekcijai, dviem skaitovams ir David Dorfman Dance Company. Majestic Theater, Brooklyn Academy of Music, Niujorkas.

9. Muzika ant vandens 1996

Landeskulturzentrum Salzau kolekcija.

Dalyvavau kuriant šiuos darbus, todėl galiu papasakoti, kas kai kuriems iš jų nutiko po daugelio metų. Apsiribosiu tais atvejais, kai vėlesnė kūrinio atribucija arba jo sudėtis ėmė skirtis nuo originalo.

Įvykis muziejuje arba Vandens muzika

Instaliacija pirmą kartą parodyta 1992 metais Ronald Feldman Fine Art galerijoje Niujorke. Vėliau ji eksponuota Museum of Contemporary Art Čikagoje, Hessisches Landesmuseum Darmštate, Fundació Antoni Tàpies Barselonoje, Fundação Gulbenkian Lisabonoje, o 2000 metais – Grand Palais Paryžiuje. Visuose šių parodų kataloguose kūrinys buvo priskirtas Iljai Kabakovui ir Vladimirui Tarasovui: Ilja buvo vizualiosios dalies, o aš – muzikos autorius.

Ilja Kabakovas ir Vladimiras Tarasovas "Įvykis muziejuje arba vandens muzika", 1992 m. Eriko Landsbergo nuotrauka.

https://gallery98.org/2018/ronald-feldman-gallery-ilya-kabakov-incident-at-the-museum-or-water-music-card-1992/

Po 2000-ųjų instaliacija ilgai nebuvo rodoma. 2018 metais gavau tuometės Tretjakovo galerijos direktorės Zelfiros Tregulovos laišką. Ji pranešė susitarusi su Emilija Kabakova ir ketinanti parodyti kūrinį Maskvoje. Apsidžiaugiau – man atrodė keista, kad daugybėje muziejų eksponuota instaliacija beveik du dešimtmečius niekur nebuvo rodoma.

Likus keliems mėnesiams iki atidarymo parašiau Emilijai, kad suderintume instaliavimo datas. Ji atsakė, jog mano muzika šioje instaliacijoje nebebus naudojama. Tai mane nustebino: apie tokį pakeitimą niekada nebuvome kalbėję. Prasidėjo ilgas susirašinėjimas su Emilija ir Zelfira Tregulova, kuris baigėsi sprendimu kūrinio Tretjakovo galerijoje nerodyti.

2022 metais gavau kelis Emilijos laiškus, kuriuose ji siūlė man atsisakyti autorinių teisių į instaliaciją mainais į kompensaciją: „…ir dabar gausi kompensaciją.“ Susirašinėjime buvo ir tokie žodžiai: „arba dabar tiesiog parduosiu visus paveikslus ir pasakysiu, kad ši instaliacija niekada nebeegzistuos.“ Ji taip pat rašė: „tad išspręskime visa tai, kol jis dar nė nesužinojo apie šį konfliktą.“ Vėliau sužinojau, kad tuo pat metu Emilija Kabakova derėjosi su V-A-C fondu, šiam svarstant įsigyti kūrinį.

2024 metų spalį man paskambino draugas iš parodos GES-2 Maskvoje, stovėdamas priešais mūsų instaliaciją. Paprašiau įjungti vaizdo kamerą ir prieiti prie kūrinio etiketės. Mano pavardės ten nebuvo. Jos vietoje buvo įrašyta Emilija Kabakova.

Susisiekiau su V-A-C fondu ir paprašiau grąžinti mano pavardę į kūrinio atribuciją. Tuomet išryškėjo svarbus prieštaravimas: 2023 metų gegužės 28 dienos GES-2 įraše platformoje „Telegram“, skirtame Iljos Kabakovo atminimui, ta pati instaliacija buvo iliustruota Ronaldo Feldmano galerijoje daryta nuotrauka, o aš nurodytas kaip muzikos autorius.

Naujausioje mano ir V-A-C fondo sutarties versijoje mano bendraautorystė buvo įvardyta aiškiai: „Vladimiras Tarasovas yra Kūrinio bendraautoris (drauge su Ilja Kabakovu) – kompozitorius ir vizualiojo meno kūrėjas, sukūręs visą originalų muzikinį garsovaizdį.“ Vis dėlto, kaip mane informavo fondas, bendraautorystės klausimas Emilijai liko principinis.

Tai ne vien autorystės klausimas. Pašalinus iš instaliacijos mano sukurtą muzikinę sistemą, pasikeičia pats kūrinys – jis nebėra toks, koks buvo iš pradžių. Šio kūrinio instrumentai – ant grindų sustatyti puodai, kibirai ir keptuvės. Parinkau juos pagal garso aukštį ir dinamiką, o vandens sistemą sutvarkiau taip, kad krintantys lašai ir srovelės kurtų muzikinę struktūrą. 

Parodos GES-2 kuratorė Zelfira Tregulova prie kūrinio parašė, kad vanduo lašėjo „atsitiktinai“. Tačiau tokį apibūdinimą sunku suderinti ir su pirmine instaliacijos sandara, ir su paties Kabakovo pasakojimu apie ją. Pats Ilja instaliaciją aprašė muzikos terminais: „Ir muziejaus salių tyla virto "krintančio vandens muzika", o srovės ir lašai sukūrė sudėtingą daugiabalsę polifoniją.“ (Vladimir Tarasov, Water Music, Sonore Records SN 007, Lithuania, 1994, p. 3.) Ir dar: „...Visą šią originalią muzikinę pjesę, taip pat vandens vamzdžių sistemą po lubomis ir grindimis sukūrė kompozitorius Vladimiras Tarasovas.“ (Ilya kabakov: On the "Total" Installation, Cantz Verlag, Germany, 1995, p. 309.)

Paprašęs fondo pateikti sutartį, kurios pagrindu kūrinys pateko į jo kolekciją, gavau atsakymą, kad instaliacija fondui buvo padovanota, tačiau pats dokumentas dėl konfidencialumo negali būti pateiktas. Galiausiai šis epizodas man iškėlė klausimą ne vien apie atribuciją, bet ir apie tai, kaip po kūrinio sukūrimo užrašoma jo istorija.

Instaliacija Raudonasis vagonas

Po 1991 metų parodos Diuseldorfo Kunsthalle „Raudonasis vagonas“ kurį laiką buvo saugomas pas Diną Vierny Paryžiuje. 1999 metais kūrinys išsiųstas į parodą Museum Wiesbaden, kur nuo 2001 metų eksponuojamas nuolat.

2000 metais, mudviem su Ilja Grand Palais montuojant „Įvykį muziejuje, arba Vandens muziką“, kalba pasisuko apie mūsų didžiųjų instaliacijų likimą. Emilija pasakė, kad nėra kur jų laikyti ir galbūt būtų geriau jas padovanoti muziejams. „Jeigu šitaip, tai atiduokime“, – atsakėme mudu su Ilja. Ši mintis mane netgi džiugino: bent jau kūriniai bus matomi ir girdimi.

Prieš kelis mėnesius parašiau Museum Wiesbaden ir 2025 metų gruodį gavau tokį atsakymą: „Pačią instaliaciją 2001 metais įsigijome iš Emilijos Kabakovos.“ Ar Ilja žinojo šio sandorio sąlygas, nežinau.

2008 metais autorizuota „Raudonojo vagono“ kopija buvo parodyta Kabakovų parodoje Maskvos „Garaže“. Ilja pakvietė mane į atidarymą. Įėjau į vagoną ir pasiklausiau garso – viskas veikė puikiai. Išėjęs priėjau prie kūrinio etiketės ir ten, kur turėjo būti mano pavardė, pamačiau Emilijos.

Nuėjau ieškoti Iljos, tačiau iki atidarymo buvo likusios vos kelios minutės. Mane pamatęs jis pirmiausia paklausė, ar apžiūrėjau „Raudonąjį vagoną“ ir ar viskas gerai su garsu. Šis klausimas privertė manyti, kad apie pakeistą atribuciją jis nežinojo. Tuomet nespėjau su juo apie tai pasikalbėti – ir iki šiol dėl to gailiuosi.

Parodą uždarius, autorizuota „Raudonojo vagono“ kopija buvo perduota Ermitažo muziejui. 2024 metais, po susirašinėjimo su muziejumi, mano pavardė buvo grąžinta į kūrinio atribuciją.

Štai kaip apie mano indėlį instaliacijoje „Raudonasis vagonas“ rašė pats Ilja Kabakovas:

„…Tačiau, be muzikos, buvo dar viena esminė, lemtinga klaida, susijusi su žiūrovo judėjimu per instaliaciją, kurios niekaip negalėjau nei „užčiuopti“, nei suvokti. Be galo ilgai sėdėjau vagone, tai stiprinau, tai silpninau apšvietimą po „paveikslu“, tai garsinau, tai tildžiau garsą ir nežinojau, ką daryti. Instaliacija visiškai neveikė, o tinkamas sprendimas niekaip neatėjo.

Ir čia norėčiau visiškai nedviprasmiškai, didelėmis spausdintinėmis raidėmis, kaip sakoma, „atsakydamas prieš istoriją“, paliudyti tą mistinį (nebijau šio žodžio) vaidmenį, kurį šiuo atveju atliko Volodia Tarasovas, mano senas draugas ir didis muzikantas. Yra pasitaikiusi ne viena situacija, kai jo buvimas šalia sunkią akimirką iš esmės viską išgelbėdavo, suveikdavo kaip galingas katalizatorius, sustatydavo viską į savo vietas.

„Raudonojo vagono“ atveju nutiko štai kas. Volodia turėjo su savimi, manau, atsitiktinai, kasetę, kurioje buvo įrašyta jo pjesė, tiksliau, viena jo muzikinio kūrinio „Dramtheatre“ dalių. Tai buvo ketvirtojo ir penktojo dešimtmečių sovietinių dainų ciklas, perrašytas iš senų plokštelių su visu šnypštimu, adatos traškesiu ir kitais garsais, būdingais tuometėms techninėms garso atkūrimo galimybėms. Bet štai kas nuostabu: visos šios dainos apie laimę, meilę ir džiaugsmą, kurios anuomet, mus supusios siaubingos tikrovės fone, skambėjo taip melagingai ir rėžė ausį, šiandien skamba visiškai nuoširdžiai, kupinos kerinčios jėgos ir žavesio. Neįmanoma suprasti, kur slypi ši paslaptis.

Bet ir to buvo negana. Kurį laiką pasėdėjęs vagone, kažkoks susimąstęs ir išsiblaškęs, Volodia netikėtai pasakė man uždaryti ir užrakinti priekines vagono duris, pro kurias žiūrovai galėjo įeiti iš fasado pusės, per platformą. Kodėl jis taip pasakė, kaip jam kilo ši mintis, aš nepaklausiau, o ir jis vėliau negalėjo man paaiškinti. (Man ne kartą teko įsitikinti jo neįtikėtinu, nesuvokiamu gebėjimu beveik akimirksniu perprasti pagrindinį kitų menininkų, jo draugų, sumanymą, bet tai jau atskira tema.)

Ir šis pasiūlymas kartą ir visiems laikams sustatė viską į savo vietas. Instaliacija „ėmė veikti“ tarsi gerai suteptas mechanizmas ir nuo tos akimirkos darė būtent tą įspūdį, kurio reikėjo, – tą, kuris glūdėjo jos sumanyme.“ (Der Rote Wagon. Museum Wiesbaden, Germany 1999  p.42).

Kiti atvejai

Po įvykio su V-A-C fondu atidžiau pasidomėjau kitų mūsų bendrų darbų likimu ir atribucija.

Emilijos pavardės nebuvo pirminėje „Raudonojo paviljono“, sukurto 1993 metų Venecijos bienalei, atribucijoje, tačiau šiandien Thaddaeus Ropac pristato šį kūrinį kaip Iljos ir Emilijos Kabakovų darbą. Čia vėl tinka pacituoti, ką apie instaliaciją yra kalbėjęs pats Ilja Kabakovas: „Įdomu tai, kad be šio monologo paviljonas, o iš tiesų ir visa instaliacija, tiesiog neegzistuoja – garsas yra svarbiausias šio kūrinio elementas.“ (Ilya Kabakov. The Man Who Never Threw Anything Away, Harry N. Abrams Inc., Publishers, 1995, p. 206.)

Nam June Paikas, Vladimiras Tarasovas, Ilja Kabakovas 1993 m. Venecijos bienalėje. Nuotrauka iš V.Tarasovo archyvo. 

Vieną iš trijų instaliacijos „Trys dainos apie tėvynę“ objektų – „Apie meilę“, 1995 metais parodytą Centre Pompidou su mano aranžuota muzika, – Emilija 2013 metais pardavė Van Abbemuseum Eindhovene kolekcijai pavadinimu „Pirmyn, merginos!“ Mano muzika liko, tačiau pavadinimas pasikeitė, o atribucijoje vietoj mano pavardės įrašyta Emilija Kabakova.

Šiek tiek kitaip nutiko „Koncertui musei“. 1993 metų originalas su mano muzika saugomas Château d’Oiron. Dabartinėje Thaddaeus Ropac siūlomoje versijoje Emilija nurodyta kaip bendraautorė, o mano muzika pašalinta ir pakeista kita. Mano akimis, klausimas čia neapsiriboja tuo, kieno pavardė įrašyta prie kūrinio: keičiamas konkrečiai bendradarbiaujant sukurto darbo turinys.

https://www.chateau-oiron.fr/decouvrir/la-collection-curios-mirabilia/ilya-kabakov

https://ropac.net/artworks/10566-ilya-emilia-kabakov-concert-for-a-fly-first-realised-1993/

Kaip atsirado Ilja ir Emilija Kabakovai

Kad suprastume, kodėl šie pakeitimai man tokie svarbūs, turime grįžti į Iljos amerikietiškojo laikotarpio pradžią. Persikėlęs į Niujorką, jis jau buvo plačiai žinomas, finansiškai nepriklausomas ir pripažintas vienu iš totalinės instaliacijos pradininkų. Jo svajonė buvo paprasta: visiškai atsidėti savo menui ir nesiblaškyti dėl nieko kito.

Emilija perėmė kasdienius reikalus, parodų organizavimą, pardavimus, bankinius reikalus ir bendravimą su išoriniu pasauliu. Ilja labai menkai temokėjo angliškai, todėl pats negalėjo vesti dalykinių derybų. Tam tikra prasme jis gavo būtent tai, ko troško: laisvę susitelkti į kūrybą.

Tačiau kartu su šiomis buitinėmis ir organizacinėmis pareigomis vienose rankose pamažu susitelkė santykiai su muziejais, galerijomis ir kolekcininkais, sutartys ir galiausiai priemonės, kuriomis autorystė būdavo fiksuojama viešai. Man čia driekiasi svarbi riba tarp Iljos, kurį pažinojau Maskvoje ir pirmaisiais jo metais Vakaruose, ir vėliau įsitvirtinusio vardo „Ilja ir Emilija Kabakovai“.

Pats girdėjau Emiliją sakant Iljai, kad didžioji dalis to, ką jis sukūrė Maskvoje, Amerikoje jau niekam nebeįdomu ir dabar jam reikia dirbti naujai auditorijai. Maniau, kad ji klysta: būtent Maskvoje išplėtota meninė kalba pavertė Kabakovą Kabakovu. Sykiu nesiimu spręsti, kas vyko kiekvienu konkrečiu jų tarpusavio sprendimo atveju. Neabejotina, kad Emilija atliko milžinišką vaidmenį organizuojant Iljos gyvenimą, jo parodas ir tarptautinius amerikietiškojo laikotarpio projektus. Tačiau organizacinis vaidmuo ir kūrinio autorystė nėra tas pats. Pirmiausia galiu kalbėti apie tai, ką pats mačiau ir kas nutiko kūriniams, prie kurių kūrimo asmeniškai prisidėjau.

2017 metų interviu britų žurnalui „Apollo“ bendros autorystės principas suformuluotas taip: „Išskyrus tapybą, nuo 1997 metų Emilija dalijasi autoryste visuose Iljos projektuose.“ Tuo tarpu paskutinis bendras mudviejų kūrinys datuojamas 1996 metais.

Nuo autorystės prie palikimo

Pamažu šis konfliktas man liovėsi buvęs vien ginču dėl mano pavardės. Po Iljos mirties klausimas tapo platesnis: kas nutinka kūriniui, kai menininko palikimą valdantis asmuo įgyja galimybę keisti jo sudedamąsias dalis, pavadinimą, atribuciją arba kurti naujas versijas?

2025 metų spalį kalbėdamasi su Robertu Storru Emilija apie „Kur mūsų vieta?“ (2003) sakė: „Tai buvo dešimties kambarių instaliacija. Padalijau ją į keturias dalis, tris pardaviau, vieną pasilikau sau.“ Tame pačiame interviu, kalbėdama apie ateities planus, ji prasitarė turinti tikslą realizuoti niekada neįgyvendintus projektus, „sukurti ką nors, remdamasi jo darbais“.

Man šie žodžiai kelia kitą klausimą – ne apie darbų, kuriuos kūriau su Ilja, autorystę, o apie ribas, kaip galima elgtis su menininko palikimu. Ar kūrinį vis dar galima laikyti tuo pačiu kūriniu, jeigu pakeistos jo sudedamosios dalys, garsas, pavadinimas ir autorystė? Būtent šis klausimas man susieja mūsų bendrų darbų likimą su platesniu Kabakovo palikimo likimu.

Tame pačiame interviu Emilija papasakojo, kaip jos pavardė pirmą kartą atsirado greta Iljos pavardės. Pasak jos, ji nelaikė savęs menininke, o tiesiogine dingstimi tapo pokalbis su Claesu Oldenburgu ir Coosje van Bruggen – šie primygtinai tvirtino, kad jos indėlis turėtų atsispindėti autorystėje. Dabar jau nebeįmanoma patikrinti šio epizodo detalių su jame dalyvavusiais žmonėmis. Man svarbiau kas kita: kad ir kaip būtų aiškinamas dvigubos autorystės atsiradimas, tai nekeičia nei kūrinių sukūrimo datų, nei jų pirminės atribucijos.

Į ateitį

Norėčiau atkreipti skaitytojo dėmesį į dvi knygas: Michailo Epšteino ir Iljos Kabakovo „Katalogą“ bei Jurijaus Rosto „Du pasivaikščiojimus su Ilja Kabakovu“ – tai dviejų nuo Maskvos laikų Iljai artimų žmonių pokalbiai su juo. Pažinodamas Ilją taip, kaip jį pažinojau, abi knygas skaičiau beveik kaip atsivėrimus ar išpažintis: jose jis, regis, žvilgčioja iš už savo paties meno „tvoros“ ir mėgina suprasti pasaulį, ilgai buvusį kitoje jos pusėje.

Šiuose pokalbiuose su Epšteinu ir Rostu Ilja, mano akimis, sugrįžta į save – tampa žmogumi, kurį pažinojome. Prisimename jo intelektą, humorą ir, žinoma, kūrybą. Man stipriausias Kabakovo laikotarpis buvo Maskvos metai ir po jų sekęs laikas iki XXI amžiaus pradžios. Tuomet jis sukūrė milžinišką paveikslų, piešinių, albumų, instaliacijų, analitinių ir filosofinių tekstų masyvą.

Kad ir kokia linkme ateityje pasuktų jo palikimo istorija, visa tai jau įrašė Ilją Kabakovą į meno istoriją vardu ILJA KABAKOVAS.

Jis buvo paimtas į ateitį…

https://imwerden.de/pdf/kabakov_epstein_katalog_2010__izd.pdf

https://iskusstvo-info.ru/dve-progulki/

 

Iš Jurijaus Rosto knygos:

„– Kokios instaliacijos mus supa, brangus drauge Iljuša! Ar prisimeni, kaip keliavome nuo mano namų Čistyje Prudy rajone į tavo dirbtuvę Sretenskio bulvare? Ir kaip po dvidešimt penkerių metų vėl keliavome – šįsyk Long Ailande, Amerikoje, – nuo tavo dirbtuvės pas tave namo (nors iš tiesų ir viena, ir kita yra ten pat), kur mūsų, paruošusi pietus, laukė Emilija. Nuostabu, tiesa?

– Ne.

– Ne?

– Labai gerai, Jura.

– Puiku, puiku! “

Jurijus Rostas ir Ilja Kabakovas Maskvoje ankstyvaisiais aštuoniasdešimtiniais. Nuotrauka iš V.Tarasovo archyvo.

© Vladimiras Tarasovas, 2026.

© Ignas Dilys, vertimas į lietuvių kalbą, 2026.