Miltiadas: „Tas pats, bet ne toks pat!”

 


Ačiū, kad tęsite pažadą ir paisote mano išskirtinių teisių jus kalbinti.

Naivuolis. Tebetiki teisinių abstrakcijų galia? Gauni tiek, kiek esi nusipelnęs.

Nepasikeitėte per metus.

Apie tave taip nepasakyčiau. Nekonservuoja blaivybė.

Tik aštuonis mėnesius praktikuoju. Kęstutis Šapoka paliudijo, kad bent metai turi prabėgti, iki blaivininkas patiria efektą.

Durnius.

Kas?

Efekto laukiantysis. Laikas čia niekuo dėtas. (Spragteli pirštais) Laikas netikras.

Alfredas Chmieliauskas klausė manęs, ar jūs tikras.

Ką atsakei?

Kad mano tikrovėje jūs tikras.

Tiesa. Aš ir esu Alfredas.

Chmieliauskas?

Aha.

Tai esate jau trečiasis mano sutiktas Alfredas Chmieliauskas.

Tas pats, bet ne toks pat!

Paaiškinkite.

Klausykis.

Nutiko tai Jūrmaloje prieš kokį penketą metų. Nustipo ten vienas katinas. Išgyveno gal penkiolika metelių ir atsikvėpė. Buvo veislinis Škotų klostuotasis, akinamai baltas, pelėdos ausimis, kaip priklauso. Laikėsi garbingoje čečėnų pabėgėlių šeimoje. Keturi vaikai užaugo, jį tampydami. Na, netektis. Apraudojo, palaidojo murklį, atsikratė jo bliūdelių ir patalų, gyvena toliau.

Vieną niūrų lietingą rudens vakarą sėdi visa šeima svetainėje ir ramiai kas ką skrolina. Židinys spragsi, NASDAQ‘as kyla, idilė. Tik motinai kažin kas susišvietė, pakilo ji nuo sofos ir nuėjo prie laukujų durų. Atidaro, o ten – tupi. Lygiai toks pat Škotų klostuotasis. Vidun prašosi.

Supranti, tokie katinai po keliolika tūkstančių kainuoja. Ir dar tenka eilėje porą metų palaukti, būtina rekomendacijas iš lordų rūmų pateikti, idant su visais ritualais nusipirktum retenybę. O čia – Rygos priemiestyje toks palei duris trinasi. Barsikas prisikėlė, ne kitaip! Jokių abejonių – stebuklas: šlovinam Viešpatį ir užsisakom naują guolį!

Namuose aprimus sąmyšiui, šeimos galva su vyresnėliu sūnumi atidžiau apžiūrėjo baltapūkį ir konstatavo, kad katinas toks pat, bet ne tas pats. Kaip elgtis? Europietiškai. Sušaukė šeimos sueigą ir padiskutavo. Moterys ir mažieji karštai įrodinėjo, kad sugrįžęs iš katinų rojaus Barsikas atrodo nebe toks pat, koks buvęs, bet vis tiek tebėra tas pats. Tėvas su vyriausiuoju įpėdiniu tokios logikos nepaneigė, leido pasilikti nulėpausį. Tik prisakė apdrausti giminės garbę ir paskelbti apie priklydėlį kaimynystės feisbuko grupėje, kad per mielaširdystę neliktų apsivogę. Taip ir padarė.

(Pauzė)

Ir viskas?

Aš gi ne giltinė, tik panašus. Dar toli gražu ne viskas.

Stebuklinėje pasakoje prabėgo kelios dienos. Namuose vėl atsirado katiniškų rakandų, apsčiai gurmaniško ėdalo. Atklydėlis nesipriešino Barsiku šaukiamas, leidosi mergaičių niurkomas ir šiaip elgėsi, kaip pridera gyvajam žaislui. Visa netikėtai palaiminta šeimyna jautėsi kiek sutrikusi, neramiai laukė naujų ženklų. Ir sulaukė.

Saulėtą popietę į Barsiko globėjų namų valdą įriedėjo lotoso spalvos „Bentlis“. Iš jo išlipo vyriškis, iš išvaizdos galintis priklausyti ir glamūriniam, ir diskursiniam visuomenės sluoksniui. Prisistatė esąs technofeodalas, ne per seniausiai pasprukęs iš Gudijos ir netoliese už tuziną milijonų nusipirkęs artdekinę vilą. Pasiteiravo, ar čia gyveną gerieji žmonės, feisbuke pasiskelbę, jog priglaudė škotišką kniauklį, kuris esąs pasprukėlis grynaveislis čempionas Vasikas.    

Kalniečių šeima ne iškart pasidavė likimo smūgiui. Vaikai puolė ruoštis apsiausčiai, o karys tėvas pirmiausia apkaltino gudą, kad anas neišmokęs savo atžalų deramai rūpintis kilmingąja būtybe. Toji, matyt, neapsikentusi skurdo ir priespaudos, pasirinko geresnius šeimininkus. Gudas atrėmė priekaištus, patikindamas, kad jo namuose ėdalas toks pat super-premium, o guoliukas net labiau hermesinis. Čečėnas nenusileido ir pasiūlė bentlininkui konkrečią kompensaciją – apvali suma grynaisiais čia pat, bet startuolininkas tik gūžtelėjo pečiais ir mandagiai priminė, kad pardavęs teises į savo kompiuterinį žaidimą, pinigais jis nebesirūpinąs. „Vienu rūpesčiu gyvenime mažiau“, - pacitavo Forestą Gampą.

(Ilga pauzė)

Katinas pasirodė esąs toks pat, bet ne tas pats Barsikas. O jūs – toks pat, bet ne tas pats Alfredas?

Kategoriška išvada, uždaras klausimas. Tokie dalykai, mielasis, dažniau liudija ne protą, bet jo stoką. Kuriems galams gadini gražią istoriją?

Atsiprašau. Parekomenduokite grožinės literatūros skaitinių.

Nenuspėjamai pasiūlyčiau Rushdie.

Serą ar ledi?

Jį. Perskaitęs vėlyvuosius romanus, supratau, kad sveikaamžystė nėra mitas. Salmanas taip pat nežabotai, kaip jaunystėje, paleidžia vaizduotę, dabar papildydamas ją erudicija ir gyvenimo patirtimi. „Aukso rūmai“ – stačiai kino festivalis šiuolaikiniame Niujorke, o „Pergalės miestas“ – himnas meilei ir laiko netikrumui. Kokia kalba! Dar ir pasmerktojo memuarai verti dėmesio. Pakviesk į Vilnių serą su jaunąja ponia, mielai su jais pasidairyčiau iš Šventų Jonų varpinės. Pradžiugintum bičiulį.

Kaip visuomet kuklus jūsų prašymas. Pereikime prie nūdienos realijų. Ką manote apie Lietuvos kultūros politiką?

Lietuvos politikos kultūra neskatina duoti dukteriai Garbės vardo. Tai iškalbinga. Mergaitės dažnai pavadinamos Viltėmis ir Guostėmis, bet ne Garbėmis. Nesu sutikęs nei vyro vardu Garbius ar Garbis. Nors, pavyzdžiui, esama pavardės Garbinčius.

Ji gal kilusi nuo garbiniuotos ševeliūros?

Vėl praleidai progą patylėt.

Akivaizdu, kad lietuviai per menkai linki vaikams gyvent garbingai, pelnyti garbę. Trūksta Honoratų. Rytiečiai čia pranašesni, arabų ir turkų kraštuose daugelis naujagimių gauna garbę reiškiančius vardus: Onur, Šarifa, Izz, Fadl, Zamira ir taip be galo. 

Kaip švenčiate MKČ jubiliejų?

Pagiringai. Nukeliavau pašvęsti Panevėžyje į „Stasys Museum“. Kai pasinėriau ten į „dviejų genijų pokalbį“, iškart supykino. Mene nepakeliu prostitucijos romantizavimo ir patologinės puikybės genializavimo. Užlipau į terasą ant muziejaus stogo, tikėjausi prasivėdinti, nepalengvėjo. Aplaisčiau sienas.

Taip blogai?

Blogiau negu blogai. Kad Stasys per ilgą savo nosį išsikaulijo muziejų ir tikisi iš ten joti „tiesiai į dangų“, dar pusė bėdos. Kad apipaizaliojo Čiurlionio eskizus, jo reikalas. Mimikrijos kultūra, anot Šapokos. Bet kuratorė Kristina skelbia, jog „Stasys su Čiurlioniu bendrauja kaip lygus su lygiu“ ir rodo megalomaną pavyzdžiu jaunimui.

Tačiau pavasarį „Stasyje“ pamačiau Hermanną Nitschą.

Tiesa, rodė. Apsiėjo be Eidrigevičiaus trigrašio, tačiau Nitschą Lietuvoje derėjo patikėti tik Gelūnui. O krizę Panevėžyje būtina suvaldyti nedelsiant – pervadinti tą nacionalinės svarbos trobą. Išgelbėti Stasį nuo „Stasio“, ir atvirkščiai.

Pakalbink pseudogenijų. Gal suprasim, kuo jam padėti?

Nebent pinigais. Kartą mėginau kalbinti, paprašė sumokėti už interviu, tuo ir pabaigėm. Gal lankėtės „Art Vilniuje“?

Ne. Bet art neatsisakau, ypač Vilniuje. Prie Seimo aikštę, į kurią tiltą tiesia, išarčiau, užsėčiau ir užakėčiau.

Bene gana šiam sykiui išminties ir sarkazmo?

Nejaugi nepavaišinsite eilėraščiu?

Na, pats prisiprašei. Vaišinkis. (Iš stalčiaus ištraukia ranka prirašytą lapą.) Čia – „Big Lebowski“ būsena. Iš dainos žodžio neišmečiau.

(Skaito)

Pabudau vėlų rytą šaldytuvo nušviestas,

Aptikau savo protą, įvyniotą prie sviesto.

Debesienoj paslydęs, nusileidau aukščiau,

Sąmonės vaiduoklį danguje pamačiau.

Chebra, priviet! Aš – pračekint, kokios būklės mano būklė popiet.

 

Paritęs tamson sielą, nušokau jos palydėti.

Su savim prasilenkiu tarpdury pas vaiko tėtį.

Susikaustęs laukiu, kol užrūdys spyna,

Smegenys nesuriša, kada bus gana.

Chebra, priviet! Aš – pračekint, kokios būklės mano būklė popiet.

 

„Su Balandžio Pirma!” – sveikina aklavietės skėtis.

Spaudžiu gazą dugnan, driftinu į kiaurą rėtį.

Stogą nurovė, atsarginio nėra,

Lekiu su srautu, prieky gęsta žara.    

Chebra, priviet! Aš – pračekint, kokios būklės mano būklė popiet.

Sakau: „Chebra, priviet! Aš – pračekint, kokios būklės mano būklė popiet.“

Jėė, jėėė, o-jėėėė, kokios būklės mano būklė popiet.

 

(Atsidūsta)

Tik nieko nebesakyk.

 

Kenny Rogerso eilės „Just Dropped In“ išverstos iš anglų kalbos.

Autoriaus nuotraukoje – lankytojai Davido Zwirnerio galerijoje Niujorke 2025 m. gegužę apžiūri Tommos Abts paveikslą.

Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais kultūros dalyviais rasite popierinėse knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis", "Laiko juosta jų žvilgsniais" ir "Begalybė jų mintimis". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt     

Ignas Dilys: „Poezija sustiprina žmogaus imunitetą“

 

Kelerių išmokote skaityti? Kokios buvo pirmosios savarankiškai perskaitytos knygos?

Mama sakė, kad pats skaityti pradėjau būdamas ketverių. Išmokti daugiausia padėjo ji, drauge kartodavome iš elementoriaus: „ma-ma mala, tė-tė ka-la...“ Pramokęs pirmiausia griebiau Jono Basanavičiaus surinktas „Lietuviškas pasakas“. Viliojo jų keliamas šiurpas: devyngalviai slibinai, kraujas, burtai, žygdarbiai. Pamenu, skaitydavęs Martyno Vainilaičio, Anzelmo Matučio ir Sigito Gedos knygeles vaikams, Kosto Kubilinsko eiliuotas pasakas. Vėliau panirau į sovietinę vaikų prozą: Vytauto Petkevičiaus sukurtus didžiojo medžiotojo Miko Pupkaus nuotykius, Michailo Iljino „Jungos Mįslučio keliones“ ir panašias knygas. Skaitydavau daug ir pernelyg nesirinkdamas: tiko ir suaugusiųjų žurnalai, ir enciklopedijos.

Kada aiškiai suvokėte, kokios literatūros reikia? Kokie autoriai tapo kasdieniais draugais?

Kokios literatūros reikia, aiškiai nenusakyčiau ir dabar. Nuosekliai skaitau J. M. Coetzę, V. Peleviną, M. Houellebecqą, būtinai susipažįstu su šiuolaikiniais lietuvių rašytojais. Papildomą skaitymo programą pasiūlo knygų klubas, kuriam priklausau.

Kadaise maniau, kad pasieksiu aukščiausią lygį, kai įsisavinsiu M. Proustą ir J. Joyce’ą. Vėliau supratau, kad tokie laimėjimai prasmingi tiek, kiek įkvepia nesustoti, augti, domėtis. Dar manau, kad žmogui labai naudinga nuolat skaityti poezijos.

Tai ir pakalbėkime apie poeziją. Apie jos naudą žinote ar supratote iš asmeninių patirčių? Ir kokia gi ji? Beje, nauda skamba labai nepoetiškai. Ar verslas gali ją pavyti?

Pats esu patyręs, kaip poezija akimirksniu perkelia protą iš rūpesčių pasaulio į pakylėtą ir įgalinančią būseną. Rimas ir ritmas, metaforos ir žodžių žaismė sustiprina organizmo imunitetą ir nuspalvina sapnus. O verslas būna poetiškas tiek, kiek atitinka šio graikiškos kilmės žodžio prasmę.

Ne šiaip pradėjau pokalbį nuo skaitymo, literatūros, poezijos. Gyvename keistais laikais, kai universitetai virsta profesinėmis mokyklomis, o universalusis išsilavinimas, ypač humanitarinės disciplinos, lyg tyčia nyksta.

Manau, ir dabar įmanoma siekti abiejų gėrių – įgyti amatą ir universalųjį išsilavinimą. Jei aplinkiniai universitetai virsta amatų mokyklomis, lavintis ir ugdytis žmogui tenka kitur. Galimybių apstu, jei yra noro, o norai kyla iš vaikystėje persmelkusių vertybių. Pasaulyje sparčiai gausėja žmonių, jų vertybės skiriasi, bet prasilavinusiųjų taip pat daugėja, ne mažėja. Be vargo atrandu, su kuo aptarti Romainą Gary ar drauge paskaityti Platono „Faidoną“, pasiginčyti dėl Giacomo Puccinio „Triptiko“ ar naujausio Pedro Almodóvaro filmo.

Ar medikui derėtų studijuoti ir mitologiją, teologiją?

Studijuoti, ko gero, nebūtina. Medikui pakaktų ugdyti intuiciją, skaitant Viljamą Šekspyrą arba Roberto Bolaño. Augustinas irgi praverstų.

Kas jums asmeniškai yra įdomus, išprusęs žmogus?

Man įdomūs ir neišprusę žmonės. Kiekvienas žmogus įdomus savaip. Išprususieji mane žavi ir įkvepia.

Kodėl ėmėtės užrašinėti kitų mintis ir jas versti knygomis?

Kadaise rašydamas linkau dėstyti savo mintis, bet palengva pastebėjau, kad jos nėra itin gilios ar originalios. Tuo pat metu pradėjau užrašinėti pokalbius su įvairiomis šio bei to pasiekusiomis asmenybėmis ir kelti tokius tekstus į tinklaraštį „Maratono laukas“. Patyriau, kaip per interviu su pašnekovu ne tik dalijamės žiniomis ar mintimis, kalbantis gimsta naujų minčių ir jausmų. Įsitraukiau, ėmiau bendradarbiauti su žurnalu „Rīgas laiks“. Per penkiolika metų išleidau keturis interviu rinkinius lietuviškai ir tris anglų kalba. Tikiu, kad tie pokalbiai mane pavertė geresniu žmogumi, todėl drįstu siūlyti juos skaityti savo vaikams, artimiesiems, bičiuliams ir visiems, kam įdomu.

Ar galėtumėte paminėti žmones ir jų išsakytas mintis, tapusias ne tiesiog įdomia informacija, bet atradimu ar sumaištimi, privertusias labai nustebti ar tiesiog ilgai pasėdėti tyloje?

Taip nutiko su Algiu Mickūnu – pažintis atvėrė smalsią, daug patyrusią asmenybę, linkusią mėgautis mąstymu ir skatinti diskusiją. Pribloškė jame derančios priešingybės: kuklumas, visiškai nesureikšminant savęs paties, ir kietas didžiavimasis klausimais, ieškant į juos atsakymų. Dar Algiui lieku dėkingas už lakonišką jo išmintį „Yra daugiau!“ Nes visada yra daugiau.

Kiekvienas žmogus įdomus ir kiekvienas pokalbis svarbus skirtingai. Galėčiau išpešti atradimų iš visų 87 interviu, sudėtų į keturias lietuviškas knygas, tačiau čia paminėsiu tik gyvus Mariaus Čepulio svarstymus apie materijos mainus, Davido Eaglemano paaiškinimą, kodėl mes sapnuojame, Irenos Veisaitės pamokymus apie ideologizacijos siaubą, Marinos Abramovič budistines įžvalgas, Kazimiero Seibučio mintis apie žinios turinį, Omaro Perezo įsitikinimą dėl sąmonės visaesybiškumo, Jonathano Haidto prognozes apie praktinę dirbtinio intelekto naudą, Gerardo Beltrano požiūrį į metaforos gyvybę, Robino Hansono užmojį išlikti užšaldytose smegenyse, Vivianos Sjodklett išpažintį apieseksoterapeutės karjerą ir Christopho Shaeferio paaiškinimus apie fizikinę Visatos prigimtį.

XVII a. René Descartes’as, ištaręs Cogito ergo sum, tarsi perdėliojo ne tik filosofijos epicentrus, bet ir žmogaus, kaip objekto ir subjekto, suvokimo ribas. Paprasčiau tariant, taip įsiūbavo abejonių laivą, kad mes iki šiol negalime atsakyti, kas yra žmogaus egzistavimo pagrindas. Kaip jūs – ir medikas, ir rašytojas – tai apibrėžtumėte?

Žmogų nuo protingų gyvų būtybių ir robotų skiria bent keli dalykai. Svarbesni iš jų man yra šie: besąlyginė meilė, gebėjimas nenuspėjamai mąstyti ir humoras.

Man taip pat imponuoja šie gebėjimai. Kodėl tad žmogui taip labai prireikė dirbtinio intelekto? Regis, šiam visai nebūdinga (ir turbūt niekada nepasiektina) tai, ką išvardijote.

Žmogus – mįslingas tvarinys, tąsomas prieštaringų impulsų. 2019 m. kurdamas filmą „Trejetas“, panašų klausimą uždaviau Vytautui Landsbergiui ir jis iškart atmintinai padeklamavo Balio Sruogos išverstą Heinricho Heinės eilėraštį apie taip klausinėjantį kvailį, laukiantį jūros atsako.

Dėl dirbtinio intelekto ginčijasi net daug sekėjų turintys išminčiai. Vieni teigia, kad jau peržengtas slenkstis ir žmonija neišvengiamai juda į pražūtį, nes galingojo sintetinio proto siekiams mes tikrai nereikalingi. Likę kokie penkeri metai. Kiti sako, kad dirbtinis intelektas sugrąžins vergvaldystę ir kiekvienas žmogus jau netrukus galės mėgautis aibe nebrangių virtualių talkininkų. Dar yra optimistų, manančių, jog superintelektas atstos pasaulinę vyriausybę su dieviškomis vertybėmis. Karų nebesugeba sustabdyti nei Jungtinės Tautos, nei Jungtinės Amerikos Valstijos, o pacifistinis dirbtinis intelektas juos nutrauksiąs akimirksniu.

Kadaise, dar Antikoje, buvo sumanytas toks dalykas – deus ex machina. Nėra paaiškinimo, nėra sprendimo, bet šast scenon koks „dievukas“ ir viskas nutinka. Regis, to tikimasi iš DI? O ką manote apie tai, kad kiekvienas plaukas ant mūsų galvos yra suskaičiuotas ir nenukris be Dievo valios?

Suvokti išties nelengva, kaip protingėja dirbtinis intelektas ir kokios jo ribos. Kol kas nuostabių rezultatų jis pasiekia mėgdžiodamas žmones, kai itin sparčiai naršo internete ir gan taisyklingai dėlioja žodžius į sakinius ir pastraipas. Tačiau algoritmai jau sugeba ir įspūdingesnių dalykų: sprendžia erdvinius uždavinius, taiso programų klaidas ir pan. Ko gero, gyvenimas pasaulyje su dirbtiniu intelektu smarkiai pasikeis.

Kai kas vis dar mėgsta pasiginčyti ir dėl žmogiškos valios laisvės.  Daugelis fizikų mano, kad šioje Visatoje viskas jau nulemta, nes nuo Didžiojo sprogimo tęsiasi domino kauliukų grandinės griūtis. Kiti bergždžiai klausinėja, kas yra už Visatos ribų arba kas dėjosi prieš Didįjį sprogimą.

Šiaip ar taip, žmogui su kaupu atseikėta laisvės dirbti dieviškos valios lauke. Abejojantieji gali užleisti kaimynui vietą autobuse ar eilėje prie kasos ir įsitikinti, kokia stipri geros valios galia.

Darbas darbu, bet kūryba – visai kas kita, čia jau ne valios, o bendradarbiavimo sritis. Jei jus pakviestų strateguoti Lietuvos kultūros politiką, kokius prioritetus išskirtumėte? Ir kodėl Kultūros ministerija, švelniai tariant, yra net ne portfelių dalybų objektas?

Kultūros ministeriją galima ir panaikinti, tragedija dėl to neištiktų. Argentiniečiai 2024 metais panaikino ministeriją, nurėžė daug finansų kultūrininkams. Nukentėjusieji, aišku, piktinasi, o labiau atjunkusieji nuo viešojo biudžeto spenio prognozuoja meno kūrėjų proveržį. Laisvoje terpėje nelieka konjunktūrinio šlamšto, atsisijoja mėgdžiotojai ir vidutinybės, o vertingi kūriniai vis tiek prasimuša į pasaulį. Lauksime argentinietiško Nobelio.

Svarbu pastebėti skirtį tarp kultūros, jos politikos ir vadybos. Savo ausimis girdėjau, kaip anuometė ministrė, paklausta, ką ji laikanti kultūra, nesugebėjo atsakyti, nors vadovauti Kultūros ministerijai norėjo. Man įdomesni ne kultūros politikos, o pačios kultūros prioritetai. Čia strategiškai teikčiau pirmenybę sutvarkytai aplinkai, tarpusavio pagarbai, kalbos puoselėjimui. Manau, kad turime siekti vaikščioti švariais šaligatviais, važinėtis lygiais dviračių takais, vairuoti neduobėtomis gatvėmis, sparčiai tvarkyti buitines ir architektūrines atliekas, mandagiai susėsti prie stalų ir pagarbiai diskutuoti, išmokti skaityti ir suvokti tekstus bent gimtąja kalba. Paskleidus tokią kultūrą, aukštieji menai suklestėtų savaime, nes juos paskatintų masinė paklausa.

„Nemuno“ komanda jau daug metų stengiasi pasakyti, kad tik  sąmoninga kiekvieno žmogaus pastanga save prusinti, ugdyti, šviestis yra būtinoji gyvenimo dalis, nes kitaip – kas? Nejaugi tik valgis, mankšta, grybavimas ir krepšinis? Kita vertus, šiais persisotinimo laikais kultūros ir meno žiniasklaida – reikalinga?

Pritariu požiūriui, kad sąmoningas prusinimasis pakylėja žmogų ir nuskaidrina gyvenimą pagrybavus, pavalgius ir pasimankštinus. Krepšinis, be abejo, yra scenos reiškinys, tik perdėm tiesmukai supriešinantis žemuosius gaivalus. Mano skoniui patrauklesnė lengvoji atletika. „Nemunas“ gyvuoja, nes yra reikalingas. O kiek dar ir kokios kultūros ir meno žiniasklaidos reikia Lietuvai? Šį klausimą tinka užduoti ne kultūros ministrui, bet patiems sau.

Dėkoju už atsakymus. Buvo lakoniški ir nedaugžodžiaujantys. Turbūt pačiam būtų sunkoka su panašiu pašnekovu?

Noriu jums pacituoti vieną eilėraščio ištrauką iš Tao Juanmingo, kuriuo ir atsisveikinsiu:

Ačiū, bet toks iš prigimties / darau tik tai, kuo tikiu / ieškot lengvesnio gyvenimo / galėjau ir aš, tačiau / išdavus tai, kas esi, / jokio kelio nebėr, ar ne?

Ačiū, Erika. Gražu ir teisinga. Prie aukščiau paminėtų autorių būtinai pridurčiau latvį Imantą Zieduonį. Dar mokykloje į rankas pakliuvo jo eilėraščių rinkinys „Skrajūnas akmuo“, išverstas Alfonso Maldonio. Nuo tada laikau tą knygelę ranka pasiekiamą:

„Visų sunkiausia nešti save. / Baisu netekti jėgų. / Tąsyk mus velka tiktai valia / Kaip šapą skruzdė taku.“

 

Interviu parengtas susirašinėjant elektroniniu paštu. Klausinėjo Erika Drungytė. Pokalbis išspausdintas žurnalo „Nemunas“ 2025 m. sausio mėnesio numeryje. Nuotrauka Miglės Dilės.

Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais mąstytojais rasite popierinėse knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis", "Laiko juosta jų žvilgsniais" ir "Begalybė jų mintimis". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt    

Miltiadas: „Likimas baudžia už lakimą“

 

Na, būk sveikas, Dily!

Būkite pasveikintas ir jūs, garbusis Miltiadai. Su artėjančiu gimtadieniu!

Kad pavardę pasikeitei – pagarba. Moteriškėji. O kad „Volvo“ atvairavai – gėda.

Jums labiau prie širdies buvo „Toyota“?

Ne tik. Gėda todėl, kad padorus žmogus pasveikinti mielo bičiulio eina pėsčias. Be to, kiniškas „Volvo“ vis labiau primena „Volgą“.

Šiandien nebevairuosiu. O jūs vis randate progą papolitikuoti. Ar skaudu, kad niekas nepastebėjo užpernykščio jūsų pasiūlymo valdžią rinkti per loteriją?

Sieksime daugiau. Chavierą Milėjų argentiniečiai išsirinko senobiškai, bet netrukdo jam skersti biurokratų.

Argentina, regis, jau atsispyrė nuo devintojo pragaro žemutinio dugno. Nebeturėjo, ko prarasti. O ką pasiūlytumėte Lietuvai?

Na, pirmiausia – iki dugno!

Lietuvai siūlau vietoje keturiolikos palikti dvi ministerijas: Vidaus ir Užsienio reikalų. Pirmajai vadovautų ministrė pirmininkė, antrajai – prezidentė.

Dar pageidauji ko nors paklausti?

Gal žinote, kaip pasiekti taiką Palestinoje?

Žinau. Visi privalo sutikti, kad žydai turi teisę ten gyventi. Tai – jų vieta Žemėje. Laikantieji šį izraelitų norą bibline haliucinacija klysta. Atsisakius užmačių nuskandinti žydų valstybę jūroje, prasidėtų šneka.

Na, už taiką!

Gal jau susitaikėte su Mo?

Absoliučiai. Vaikštau kaip į darbą. Man patinka, kad jie stengiasi. Fasadą nusibalino. Parodų reklamos gražiai išmoningos. Toks tipiškas privatus Vilniaus vaikų darželis: ankštas, brangus, šūdmalingai ambicingas ir itin socialiai atsakingas. Užeinu vidun, apsidairau – na, visiškas stasys, bet pasižiūriu įdėmiau – ne, yra daugiau! 

Kiek mums grėsmingas dirbtinis intelektas?

Mums – negrėsmingas, nes mes gi – skaitytojai. Visų čiatų ir džipiti galia, taipogi grėsmė, kyla iš greitojo skaitymo. Jie mikliai viską perskaito, todėl pavojingi neskaitantiesiems, net jeigu šie – rašytojai. Pamatysi – atskirtis tarp paskaitančiųjų ir neskaitančiųjų vis ryškės, nes dirbtiniai intelektai išgrynins jų vertės visuomenei skirtumus.  

O kaip pamatuoti žmogaus vertę visuomenei?

Aišku, kaip – pagal sumokėtą gyventojų pajamų mokestį. Turėtume viešai reitinguoti GPM mokėtojus ir parodyti, kad paskaitantieji pirmauja. 

Na, už skaitytojus!

Ką vertinga neseniai perskaitėte?

"Hekses". Toji Agnieszka – tokia Pelevino ir Aškinytės hibridė. Maištinga ir slogi paskutiniųjų Europos pagonių dvasia išvirsta į žaliąjį postmodernų feminizmą. Įdomu.  

O iš lietuvių?

"Mylimus kaulus". Bravissima.

"Grybo sapnas" neužvaldė?

Ne. Čiagi ne lietuviška knyga, o užribinė postlietuvybė. 

Rastauską pažinojote?

Pusiau. Jį mažai kas pažinojo. Užtat RoRa pažinojo visus, net vienaragį Okmaną (ne Ohmaną!). Brūkštelėjo prieš Jonines, pasigyrė: „Spaudžiau dešinę milijardieriui!”

Na, telydi šviesa!

Rolandas dalyvavo mano gyvenime taip, kaip niekas kitas. Nepakeičiamas. Aplenkė ir paliko pompėjinę kiaurymę. Mane likimas baudžia už lakimą.

Prisiminkite dar ką nors iš judviejų žygių.

(Giliai atsidūsta) Klausyk. Po kasmetinio rauto pas ambasadorių užsukame į mano irštvą. Susileidžiam dar porą Markowitsčių, Rolandas fotografuoja etiketes, kažkam siunčia. Kuriam grand planus. Išlaižom grapą, išlydėti jėgų nebeturiu, iškviečiu jam boltą į Smilčių gatvę. Svirduliuoju, ieškodamas migio, tvarkau neatidėliotinus reikalus. Prieš nusmigdamas pastebiu praleidęs draugo skambutį. Susisiekiu, klausiu: „Kaip grįžai? Viskas gerai?“ „Ne, viskas blogai“, - graudžiai konstatuoja laureatas. Pamiršo pas mane lietpaltį su namų raktais kišenėje.

„Burberry“?

Gal. Man kundalinis sukilo, užsuku gelbėjimo operaciją – kviečiuosi pavežėją, surandam Roriką, svyruojantį po nuosavu krūmu, atiduodu lietpaltį, suku atgalios. O bolteris, anuomet jie dar lietuviškai kalbėdavo, juokiasi: „Užsienietis paltą prapiso?“

Ne vietinis, tikrai.

Rytą parašau Rolandui, tas iškart: „Gatavas pavadinimas novelei!”

Na, už jį!

Dar susilažinę likome.

Dėl ko?

Dėl Dagio – taps jis VU rektoriumi, ar ne.

Begaliniame pasaulyje visi taps viskuo. Tik kada? Šioje kalpoje?

Ramiai. Mes su Roriku kirsdavom be išlygų. Iki 2033 metų rugsėjo 1-osios.

Na, už Dagį!

O jeigu ne?

Šioje kalpoje neatspėtum, todėl pasakysiu. Jeigu ne, tada RoRa veža mane su dama į operą Aix de Provence.

Nemenki statymai.

Pardavęs namą, jis pratinosi prie turtuolių rūpesčių: du butai, indeksų portfelis, dailės kolekcija...

Įpėdinių turėjo?

Nemanau. Paveldėtojų – taip. Sako, sūnus atsiradęs.

Būtinai. 

Vienas Rastauskas turėjo nueiti nuo scenos, kad į ją įžengtų kitas. Na, už sūnus!

Bet pasiaiškink, kodėl nepaskyrėt Rorikui „Antanuko“ premijos.

Nepatekau tarp rinkikų. Beje, Rolandas – pernykštės komisijos pirmininkas, beveik premijos krikštatėvis, karštai palaikęs jos motto “Už negrožinį knygos grožį.”

Turėjot pavadinti „Už autobiografinę ir literatūrinę eseistiką.“ Kmita, Rastauskas, Žiūra, Tapinienė, Daujotytė, Rudžinskaitė... Černiauskui gresia Murakamio prakeiksmas.

O "Diseris" gražus, ne veltui alternatyviuose gipsiniuose apdovanojimuose jį nominavo tarp romanų. Su grožiu nepasiginčysi, estetas dendis tai žinojo geriausiai. Na, už grožį!  

Pan przewodniczący tuščiai baiminosi, kad lietuvių literatūros istoriją rašo ne jis, o feminisčių ir lesbiečių klanas, paniekinęs „Veneciją“. Su „Bronza“ tikėjosi atsigriebt.

„Bronzoje“, kaip ir „Stalčiuose“, jis atkartojo anksčiau aprašytus pasaulius ir teritorijas. Proveržį turėjęs garantuoti „Derekas“.

Tiesa, likimas plaka ir už kartojimąsi. Bet klasikinis šnipų romanas sintetinio intelekto amžiuje – niekai.   

O kas – ne niekai?

Rorikas būtų atsakęs – laimėti! Viskas dėl pergalės. O aš pasakysiu kitaip. Tuoj. (Galvoja)

Kodėl kraujažolė žalia, o džiaugsmas plikas? Nelauk atsakymo, tik klauski ir klausykis.  

Na, už džiaugsmą!

Ačiū, pradžiuginote. Gal apibendrinsite?

Voilà – žygiuojam!

(Atsistojęs žygiuoja aukštai keldamas kelius ir deklamuoja.) 

Jūs nepatikėsit –

Vieną žvarbų rytą

Niektauza ir Niekpeza

Vilniuj susitiko.

 

Jie ant tilto rymo,

Ilgisi skulptūrų.

Rypauja dėl Krymo,

Reguliuoja žiūrą.

 

Intelektualams

Nėr čia ką daryti.

Noris arba lakti,

Arba keistis lytį.

 

Tarė ir padarė

Du seni draugai.

Lytimis pasikeitė –

Tuoj visiems ragai!

 

Tik ir vėl pakišo

Jiems kanopą velnias:

Lytys spėriai tirpsta,

Šlapios liko kelnės.

Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais mąstytojais rasite knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis", "Laiko juosta jų žvilgsniais" ir "Begalybė jų mintimis". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt   

Miltiadas: „Vis tiek suspazmuoja neišvengiamybė“

Pradėkime nuo atsakymo į tradicinį Gimtadienio klausimą: kas geriausia per metus ištiko?

Ištiko ilgaamžystė.

Tik šiemet?

Tik. Anksčiau ištiko senatvė, o šiemet suvokiau, kad nebe senstu, o tik ilgaamžėju. Kaip ir klimatas: ne prastėja, o kinta.

Vis taip pat kabinėjatės prie žodžių?

Kas, jei ne aš? Kada, jeigu ne dabar?

Praktikuojate lyderystę?

Adaptyviąją. Neaprašėte tokios su Alisa, tai Pauliui su Egle teko spragą užlopyti.

Kuo ji ypatinga?

Prie aplinkybių adaptuojasi pats lyderis. Buvo komikas, tapo karvedžiu. Pavyzdžiui.

O jūs?

Buvau senolis, tapau ilgaamžis. Buvau bibliofilas, tapau bidiofilas.

Kaip tai įmanoma?

Perskaičiau Bidijos Dandarono „99 laiškus apie meilę ir amžinybę“. Štai, kuri knyga yra verta Antanuko premijos „už negrožinį grožį“. Nesumojai?

Nedirbau komsijoje.

O kas dirbo?

Komisijos sudėtis itin slapta.

Pasakyk, nemandravok. Numirsiu, jei nepasakysi.

Laureatas, redaktorė, istorikas, kompozitorius ir libreristė.

O, vargeli! Nemoki nei naudotis padėtimi, nei susirasti draugų, nei daryti jiems įtakos.

Pamokykite.

Voilà. Užsimanei būti įtakdarys – mąstyk kaip juokdarys.

Iškart aiškiau.     

Aiškumas – klausančiojo priedermė. Apie ką kyla minčių?

Apie vartotojų kainų indeksą.

Neblogai. Vartotojų mąžta – jų kainos kyla.

O jūs kokia tema daugiausia mąstote?

Pamatine, kaip visuomet. Kodėl aš vis dar p*****i?

Ir kodėl gi?

Prigimtis patvarkė taip, kad žmogiška sueitis – neestetiškas, nevėkšliškas, nakties tamsos tevertas aktas. Grožis ir potraukis svaigina tik tol, kol atveda prie aistrų objekto. Įsivaizduok, kad gamta prisakė mums šlapintis tik tam tikroje vietoje, prie kurios skubėtume lankstais ir kilpomis, o prisiartinę atidėliotume malonumą kiek įmanydami ilgiau. Ir vis tiek kažkurį akimirksnį suspazmuoja neišvengiamybė, kurios joks poetas nepajėgia padoriai aprašyti, o dar po akimirksnio laimės kerai išsisklaido. Sočiai sukaupęs išminties, suvokiu, kad ši laimė tėra proto iliuzija, tačiau tebesu silpnas žmogus, todėl vis dar p*****i.

Supratau, kad Pelevino transhumanizmą įveikėte?

Absoliučiai. Su BG svertu.

Pacituosite?

Pasaulis man šaukia:

„Ei, ko čia sėdi sustingęs?!

Juk artėja audra,

Sudarkysianti esmę būties.“

O aš atsakau:

„Koks tu, pasauli, juokingas!

Taip, artėja audra. Ji – iš manos savasties.”

Ačiū.

Į sveikatą!  

Internete neplatintų pokalbių iš esmės rasite knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis" ir "Laiko juosta jų žvilgsniais". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt  

Stiprus Trejetas

 

Trejetas (Three) - YouTube

Prodiuseriai pagaliau paleido laisvėn filmą "Trejetas". Anksčiau daugiausia rodytas tik dalimis, pavirtęs pokalbiais knygose, intensyvus, autentiškas, angliškai subtitruotas – nuo šiol jis visas jūsų!

Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais mąstytojais rasite knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis", "Laiko juosta jų žvilgsniais" ir "Begalybė jų mintimis". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt   

Miltiadas: „Savivaldybių tarybas ir Seimą verta rinkti burtais“

 

Nagi, apsikabinkim! Ei, iš kurios pusės lendi?

Dešiniu skruostu, kaip visada.

Matau – neteisingai darai. Apsikabindami siekiame suartėti širdimis, o širdys – kairėje.

Ak, štai kaip. Iš ko išmokote tokio etiketo?

Iš šaltinio, be abejo. 

Kokio?

Tyro, nesuteršto autorių teisėmis. Džiaukis ir tu. Mesk sovietinį paveldą, maukis žiedą nuo dešinės rankos.

Teks.

Šiva sunaikina, kas nereikalinga, o likusius daiktus sudeda į vietas. Mane dar laiko, reiškia – esu reikalingas.

Tikrai esate. Prisipažinkite – šiandien žengiate į dviejų nulių zoną?

Nieko neprisipažinsiu, nedeklaruosiu.

Atrodote daug jaunesnis. Nuo ko?

Nuo meilės.

O papildų vartojate?

Proanūkis vakar paprašė, tai sudėjau dainelę. Paklausyk:

            Traktoriau, traktoriau,

            Ko tu toks stiprus?

            Partempei iš karo

            Rusiškus grabus.

 

                                     Gal tu suvalgei

                                     Mūsų varškytes?

                                     Gal tu išgėrei

                                     Mūsų sultytes?

 

Ne, nevalgiau aš varškyčių,

Sultyčių negėriau.

Man pripylė tepalų

Ir benzino DĖDĖ!

Geras DĖDĖ. Graži dainelė, politiška. Gal į savivaldybės tarybą nusitaikėte?

Nekandidatuosiu.

O galėtumėte.

Lengvai. Amžiaus lubų gi nėr, tik grindys. Bet aš nebetikiu rinkimine oligarchija.

O kuo tikite?

Atsitiktinumu ir tikrąja demokratija.

Paaiškinkite.

Spyros Makridakis įkvėpė. Tavo „Pasaulyje“, beje. Tik jis sustojo pusiaukelėje, o aš žengiu pirmyn.

Nevykdomuosius organus išmintinga rinkti burtais.

Ko taip akis išvertei?

Nes akis išversti moka kiekvienas...

...politiko kalbą – tik guglo vertėjas. Bet mes – ne apie tai.

Taip, gerasis žmogau, ir parlamentą, ir visas savivaldybių tarybas verta rinkti traukiant burtus, metant kauliukus, sukant laimės ratą ar kitaip pasikliaujant atsitiktinumu.

Negi manai, kad sumetus į kepurę lapelius su visų kandidatuoti teisę turinčių piliečių pavardėmis ir ištraukus 141, Seimas išeitų prastesnis?

O jeigu aš nenoriu į Seimą?

Maža, ko tu nenori. Atiduok Tėvynei, ką privalai. Arba mokėk išpirką.

Tai gal nors išsilavinimo cenzo reikėtų?

Šiandien gi nėra. Ir teisingai. Vienas kitas mažaraštis ten kompanijos nepagadins.

Neramu būtų.

Be pažįstamų veidų? Bijai, kad serialas suprastės, pakeitus aktorius? Kodai gi liks tie patys.

Užtat procesas taps visiškai demokratiškas: jokių manipuliacijų.

Tai siūlote apsieiti be jokių rinkimų.

Prezidentą rinksime. Turim palikti darbo agitatoriams ir marketologams.

O į Seimą ir savivaldybes – per loteriją?

Absoliučiai. Kaip šauktiniai į kariuomenę.

Įsivaizduoji, kiek pinigo valstybė sutaupys? Jokių biuletenių, jokių komisijų. Registrų centro viršininkas pasuka atsitiktinių skaičių generatorių ir visi internete pasiskaito, kas į kur išrinktas.

Bet šitaip valdžion gali bet kas patekti.

O dabar – ne bet kas? Negi tu, vargšeli elitiste, rimtai galvoji, kad balsuodamas išsirenki geresnį seimo narį, negu gautum ištraukęs burtais? Pervertini protelį, gerasis žmogau. Ir nuvertini matematiką.

Net tinkamesnę žmoną išsirinktum visiškai atsitiktinai.

O jeigu...

Jokių „jeigu“. Spartietiškai.

Baik ginčytis, trauk ką atsinešęs – stiklinės švarios.

Ačiū už demokratiją.

Į sveikatą!