2010 m. spalio 30 d., šeštadienis

O ne! Tebūnie tai tik slogus sapnas...














Atsitiko tai, ko net nesvarstėme. Teigiamas Ž.Balčiūnaitės dopingo testas po pergalės Barselonoje. Jau buvome patikėję, kad tokie rūpesčiai mums – gili senovė. R.Ubartas, R.Drazdauskaitė… kada tai buvo? Tyčiojomės iš R.Fazekašo bei A.Annuso, iš aukšto šnairavome į rusų ir baltarusių diskvalifikacijas, kol sulaukėme dūrio į skaudžiausią vietą.

Živilė kaltinama vartojusi steroidą, stimuliavusį testosterono gaminimąsi organizme. Klasikinė moterų pagunda – vyriški hormonai, apie tai rašiau dar senajame lauke prieš porą metų.

Atsitokėję nuo pirminio šoko, ruošdamiesi blogiausiam ir tikėdamiesi geriausio scenarijaus, paspėliokime, kokie galimi šitos blogos žinios, kol kas skambančios kaip klaikus Helovyno sapnas, paaiškinimai. Kiek besvarstytume, turime rinktis iš keturių pagrindinių versijų.

Pirmoji: Živilės organizmas – ypatingas. Kiekvienas maratono bėgikas šiek tiek primena ateivį iš kitos galaktikos, o ji - Europos čempionė. Ši coliukė tiesiog turi neįprastai daug prigimtinės dvasinės ir fizinės jėgos bei ištvermės, o kokie ten hormonai dėl to kaip susimaišė – tegu tiria akademikai ir Nobelio laureatai. Mokslininkai išanalizuos, o advokatai įrodys teisybę.

Antroji: nešvari konkurencija. Viską sukūrė pavydūs rusai, niekada nieko nelaimintys jokiuose maratono čempionatuose. Prižadėjo V.Putinui parvežti N.Julamanovos auksą, o čia lietuvaitė – šmaukšt, ir nunešė iš panosės. Teko įjungti tamsiąsias savo žvalgybas. Prisidėjo trečioje vietoje likusios italės “cosa nostra”. Ketvirtosios ukrainietės tautiečiai įtikino S.Bubką (tarptautinės federacijos viceprezidentą), spustelėti laboratoriją ir antidopingo agentūrą. Šitaip surėmę pečius, nupiešė fiktyvias pažymas.

Trečioji: apmaudi klaida. Viešėdama kur nors už Atlanto, mūsų čempionė be jokio recepto nusipirko brangių naujausios kartos papildų, žadančių padėti atgauti jėgas po nežmoniškų krūvių. Jų etiketėse apie steroidus – nė žodžio, vien natūralios augalinės ekologiškos medžiagos. Tik kaina įtartinai aukšta. Gal neatsakingas gamintojas neišplovė kubilo, kuriame prieš tai maišė mišinį galiūnų čempionato dalyviams?

Ketvirtoji: moteriška trenerio silpnybė. Nusibodo pralaimėti, atėjo laikas mums būti pirmiems ir tikslas pateisino visas priemones. Kodėl P.Radcliffe galima, o mums ne?

Kaip ten bebuvę, dabar Živilei reikės pačiai atlaikyti visą teisinį ir bulvarinį procesą. Po liaupsių ir fanfarų, teks pasimaudyti purve ir pasiklausyti užgauliojimų. Užsigrūdinusiai asmenybei vėl pagelbės šeima, draugai, plieniniai nervai ir ... humoro jausmas. Nebeliko laiko viešųjų ryšių strategijai kurti: aštrus kontrapuolimas, aklas neigimas ar ašaringa išpažintis? Iš esmės – jokio skirtumo. Norint išsklaidyti juodus kerus ir užbaigti šią istoriją iškelta galva, tėra viena išeitis: laimėti maratono auksą kitame Europos čempionate Ciuriche 2014-aisiais su švariais mėginiais.

Žinome, kad ji tai gali.

2010 m. spalio 24 d., sekmadienis

Lietuviško rudens taurė


Nesulaukęs palaikymo iš ultrininkų, Almiras Kavaliauskas šiemet paaukojo jau beveik tradiciniu tapusį Žiežmarių 6 valandų bėgimą. Akylosios Vilniaus stebėjimo sistemos vakar užfiksavo ultra bėgikų dvasinį lyderį Aidą Ardzijauską, sukantį pasiruošimo 100 km Pasaulio čempionatui ratus rudeniniame Vingio parke, kai labiau tradicinės orientacijos mėgėjai susirinko į antrąjį pusmaratonio handikapą Rumšiškėse.

Žodį „pusmaratonis“ kalbininkai palaimino. Su „handikapu“ gali būti vargų. Šis terminas gimė iš angliško XVII a. stalo žaidimo „hand – in – cap“ (liet. „duok šen į kepurę“) pavadinimo. Lituanizuoti tokią egzotišką senieną padės nebent be jos nė vieneriose varžybose neapsieinančių golfininkų lazdos ir pinigai.

Handikapo principas, teoriškai silpnesniems veteranams, jaunikliams ir moterims išbėgant anksčiau už vyrus pačiame jėgų žydėjime, reikalauja ypatingo teisėjų susiklausymo ir geležinės dalyvių drausmės starto zonoje. Almirui ir jo komandai didesnių sunkumų dėl to nekilo: Vytautas Gražys ir kiti, nesuskubę į savo grupeles, išbėgo vėliau, patys atsisakę priklausiusios „foros“.

Ypatinga trasa vadinasi „Per Lietuvą“. Iš tiesų teko skuosti per miškus ir klonius, kopti į stačias kalvas ir žvelgti į gilias marias. Tik negalėjau atsikratyti įspūdžio, kad bėgu per tikrą, ne metaforišką Lietuvą: vėtros nusiaubti beržynai, ožka prie suklypusios varguolių trobelės, holokausto aukų paminklas ir už ženklo "ekspozicijos pabaiga" kylančios modernios kažkokių administracijos valdovų rūmų statybos.

Pats liaudies buities muziejus puikiai sukuria šiuolaikinės mūsų valstybės paveikslą. Viskas remiasi sovietine praeitimi – ekspozicija, be kita ko, siekė parodyti, kaip žiauriai skurdo išnaudojami valstiečiai smetoniškoje respublikoje. Reikia „blato“, kad įvažiuotum į teritoriją automobiliu, nors nedaug trūksta, kad aikštelė svetingai priimtų eilinių lankytojų mašinas. Ant bažnyčios tvoros kabantis skydas skelbia, kad miestelyje pluša pagal ypatingus konkurso kriterijus atrinkti statybininkai. Patekti vidun leidžiama tik su bilietu, nors tie trys litai, spėju, nepadeda įstaigai nulipti nuo biudžeto sprando.

Ir svarbiausia išvada: atgaivinti, prikelti tokią „lietuvą“ šurmuliui pajėgia tik privati „Viadraus“ iniciatyva ir naivuoliškas Almiro entuziazmas.