2010 m. rugsėjo 25 d., šeštadienis

Nidos pusmaratonis – pavyzdinė tradicija
















Galimybė bobų vasaros savaitgalį apsilankyti Nidoje – likimo dovana, o tokiu oru nubėgti pusmaratonį gražiausiame Lietuvos pajūrio kampelyje – metų įvykis.

Aurelijus Armonavičius su būriu kitų gerų žmonių šiandien jau vienuoliktą kartą pakvietė bėgikus pasivaržyti ir svetingai jais pasirūpino. Patirtis su nuoširdžiu entuziazmu – galingas derinys, garantuojantis renginio kokybę. Kas yra kokybė? Tai dalyvių saugumas ir gebėjimas atsiliepti į jų lūkesčius. Šiuo atžvilgiu bėgimas Nidoje vargiai rastų šalyje lygių varžovų pastarąjį sezoną.

Rengėjai nesipuikuodami protingai ir taupiai užtikrino, kad atvykusius bėgti svečius nudžiugintų svarbiausi dalykai: sklandi registracija, numerių dalybos, kruopščiai išmatuota ir pakankamai saugiai valdoma trasa, galimybė atsigaivinti ir nusiprausti, pagalba susirandant nakvynę ir atleidimas nuo įvažiavimo mokesčio, originalūs atminimo puodeliai, koncertas ir vakaronė, o tiems, kas to nusipelnė – dar ir prizai. Nenuostabu, kad energingiems šeimininkams padėjo pati gamta, skirdama šeštadieniui pasakišką orą.

Atskiro pagyrimo nusipelno Romo Beržinsko vadovaujami teisėjai. Jų komanda parodė, kaip be jokių mikroschemų, vien tik išmanymu, susikaupimu ir prakaitu galima tiksliai sužiūrėti šimto aštuoniolikos sportininkų ir mėgėjų rezultatus, suskirstyti juos pagal amžiaus kriterijus ir čia pat paskelbti pranešimų lentoje bei internete.

Visai logiška, kad bendros pastangos atnešė rekordų. Abu naujieji Lietuvos pusmaratonio čempionai: Gytė Norgilienė ir Tomas Matijošius (nuotraukoje) įrašė naujus geriausius rezultatus kalvotoje Nidos trasoje. Moterys nuo šiol turės orientuotis į 1 val. 16 min. 47 sek., vyrai – į 1 val. 8 min. 15 sek.

Šia proga pasveikinęs Tomą, uždaviau jam trejetą klausimų.

Papasakok tiems, kas nebuvo Nidoje arba bėgo toli atsilikę, kaip klostėsi lyderių kova. Kokios laikeisi taktikos?

Taktiką šiandien buvau apsisprendęs vieną – bėgti nuo pat starto. Daugmaž pasižiūrėjau, kaip atrodo konkurentai, pajaučiau jų kvėpavimą ir atsiplėšiau maždaug po keturių kilometrų, nes tempas buvo didelis, o jėgų - jaučiau, yra pakankamai. Po dviejų ratų mačiau, kad atstumas nuo varžovų nėra didelis, bet laikosi. Aišku, sunkoka buvo, ketvirtajame rate skaudėjo po traumos gyjančią koją, bet bėgau pakankamai tolygiai ir laimėjau.

Akivaizdu, kad Nidoje tau bėgti patinka ir sekasi. Kokia čia paslaptis?

Galvoju, kad rudenį esu gimęs, tai rudenį ir sekasi. Kažkaip traukia ruduo.

Ką tau reiškia ši pergalė, kokia jos svarba visame laimėjimų sąraše?

Pergalė pakankamai svari. Rekordas – dar daugiau nei pergalė. Tikiuosi, ilgai išsilaikys.

Ačiū. Linkiu dar svaresnių pergalių ir rekordų.

2010 m. rugsėjo 12 d., sekmadienis

VII-asis Vilniaus maratonas: po truputį augame











Vilniaus maratonas toliau ieško tikrojo veido. Prieš šešerius metus pirmąsyk sukvietęs porą šimtų užkietėjusių Lietuvos bėgimo fanatikų ir kelis nuotykių ieškotojus iš užsienio, vėliau renginys užsiaugino pusmaratonį, viliojo pasipinigauti svečius iš Baltarusijos ir mokėjo honorarus kenijiečiams.

Šį savaitgalį masiškiausias mūsų bėgimas prisistatė apaugęs krūva įvairiausių satelitinių rungčių ir virto tikra dviejų dienų miesto švente su neišvengiamais pop kultūros atributais. Gal būtent tai jį išgelbėjo nuo visiškos prapulties. Išvytas iš Gedimino prospekto ir Valakampių pušynų, nugrūstas į Neries paupį, maratonas bent jau išsaugojo prestižinę starto ir finišo vietą miesto širdyje.

Šiemet vėl išmėginome naują, keturių ratų, trasą. Šitaip sukti tomis pačiomis vietomis – skurdo būtinybė. Tik pažangūs didmiesčiai mėgaujasi prabanga, uždarydami svarbiausias gatves ir parodydami bėgikams savo grožybes be pasikartojimų. Risnoti vieno rato trasa – daug maloniau, tačiau šiandieninis Vilniaus sprendimas patiko žiūrovams, teisėjams ir... abejingiems varžyboms miestiečiams, kurie galėjo netrukdomi važinėtis savo reikalais.

Po finišo bėgimo maršrutą gyrė ir sostinės maratone debiutavęs Rolandas Kazlas. Dar jis atkreipė dėmesį, kad trasa neišėjo greita. Taip, asmeninius pasiekimus lengviau gerinti užsieniuose, bet iš Vilniaus reljefo išlaužti ką nors lygesnio nebūtų paprasta. Ankstesnieji variantai buvo dar kalvotesni.

Tie, kas laukė aukštesnių sportinių rezultatų, galėjo pasidžiaugti pusmaratoniu. Diana Lobačevskė pasiekė geriausią sezono laiką, Aurimas Skinulis, nors ir neturėdamas lygiaverčių varžovų, taip pat nudžiugino trenerį Dainių Virbicką.

Be svaresnių piniginių prizų vykusio Vilniaus maratono ir Lietuvos čempionato apdovanojimų pakylą pelnytai užėmė ištikimi jo dalyviai. Modesta Kaminskienė atsiėmė antrąjį aukščiausią trofėfų, o Tomas Venckūnas pabaigė rinkti visų prizinių taurių kolekciją. (Abu čempionai - nuotraukoje.)

Valanda vėlesnis startas, malonus oras ir, ko gero, stiprėjanti tradicija ištraukė iš namų daugiau vilniečių pasižiūrėti, kaip tai atrodo. Būdavo, bėgame tuščiomis gatvėmis kapų tyloje, palydimi vieno kito kreivo žvilgsnio, o šiandien iki soties prisiklausėme palaikančių plojimų ir šūksnių. Atrodo, maratoną gyvai pauostė daugiau miestiečių, negu per visus iki šiol vykusius bėgimus.

Aišku, draugiškumu mes tik iš lėto artėjame prie senosios Europos papročių. Mieli savanoriai labai daug nuveikė, kad dalyviai gautų visko, ko reikia. Vis dėlto svečiai iš kultūringesnių kraštų turėjo likti nustebę, kad maitinimo punktuose jiems niekas paslaugiai netiesė gėrimo stiklinaičių, finišo zonoje neužkabino ant kaklo medalio ir nepasiūlė padėti nusirišti čipų. Kita vertus, anuose maratonuose ir bėgikai suvokia, kad jiems padeda nuoširdūs, savo laiką aukojantys entuziastai, todėl laiko savaime suprantamu dalyku, prabėgdami jiems padėkoti.

Nepraleisiu nors šios progos tai padaryti. Ačiū visiems, sukūrusiems maratono šventę mano gimtajame mieste!

2010 m. rugsėjo 8 d., trečiadienis

Didžiosios dienos belaukiant












Artėjantis sekmadienis daugeliui bėgimo mėgėjų yra Didysis. Maratonininkų gretas papildys koks šimtas naujokų, sėkmingai įveikusių Vilniaus iššūkį. Dar daugiau bendraminčių, nebe pirmą kartą stodami į startą, sieks asmeninių rekordų arba pasitenkins pusiniu malonumu iš pirmojo sostinės pusmaratonio.

Apie ką verta pagalvoti, kad lemiamas pasiruošimo etapas būtų sklandus, o visi planai taptų realybe? Štai keletas patarimų.

Treniruotės. Paskutinėmis dienomis neverta tikėtis pagerinti savo sportinės formos, tačiau visiškai atsisakyti bėgimo taip pat nebūtų teisinga. Pastarąją savaitę elkitės pagal iš anksto numatytą planą, jei tokį turite, bet laikykitės taisyklės: „kuo mažiau – tuo geriau“.

Tikrai svarbu nuoširdžiai atidirbti priešpaskutiniąją treniruotę penktadienį. Jos pagrindinis tikslas – išmėginti varžybų dienos aprangą. Vilkėkite ir avėkite lygiai taip, kaip ruošiatės atrodyti sekmadienį. Jei turite porą variantų skirtingiems orams, išbandykite abu. Nepamirškite pulsomačio, gertuvės (pilnos!), dėklo mobiliajam telefonui, raktams, diržo energetiniams želiukams, popierinių rankšluosčių, reklaminio raiščio ant kaktos ir viso kito, ką esate numatę pasiimti į trasą. Jei planuojate teptis kokiais tepalais, gerti papildų ar vyniotis elastiniais tvarsčiais, būtinai parepetuokite ir tai.

Su visa ekipiruote nepatingėkite nubėgti keleto kilometrų, tik daug lėčiau, negu taikysitės risnoti varžybų dieną. Turite jaustis absoliučiai patogiai. Jei varžysitės įdomiausio kostiumo konkurse, vienos tokios treniruotės nepakaks.

Šeštadienio pratybos galėtų būti skirtos paskutinėms abejonėms dėl to, kaip atrodysite trasoje, išsklaidyti, o taip pat kiek įsotinti organizmą deguonimi. Bus geriau, jei nesiekdami surinkti papildomo kilometražo, tiesiog 4 -6 kartus žvitriai pabėgėsite 400 metrų intervalus. Tempas – pagal savijautą, bet toks, kad pulsas pakiltų iki aerobinio lygmens, o plaučiai kaip reikiant prasivėdintų. Jei jaučiatės, kad norisi pailsėti prieš rytdienos startą, nieko neatsitiks, šio pasilakstymo atsisakius.

Miegas. Daugelis sportininkų prieš startą miega prastai. Tai normalu ir rezultatams neatsiliepia. Suplanuokite išsimiegoti naktį iš penktadienio į šeštadienį.

Mityba. Jei gyvenate ne iš bėgimo, svarbu paskutiniosiomis dienomis prieš startą maitintis kiek įmanoma įprasčiau. Ypač – šeštadienį. Gerkite daug vandens. Venkite naujų, egzotiškų patiekalų, riebaus, sunkiai virškinamo maisto. Neužsižaiskite su įsikrovimais. Jei starto išvakarėse jausitės sotūs, bet neapsunkę, energijos būsite sukaupę pakankamai.

Išvakarės. Visą atrinktą aprangos ir įrangos komplektą, įskaitant numerį ir čipą, susidėkite iš vakaro! Apsispręskite, kokiu tempu startuosite, ir griežtai prižadėkite sau jo neviršyti iki 30-ojo kilometro, kad ir kiek šventinio adrenalino trenktų į galvą po šūvio.

Varžybų rytas. Įprastai papusryčiaukite, išgerkite puodelį kavos. Auksinė taisyklė – iš anksto (prieš valandą) atvykti į starto vietą. Pakeliui būtinai paplanuokite, kaip švęsite būsimą pergalę ir duokite atitinkamus nurodymus namiškiams. Tai padės nukreipti mintis naudinga linkme ir sutaupys jėgų, kurių po finišo nebebus per daug.

Likus pusvalandžiui, oriai atstovėkite eilutę prie WC, iki soties atsigerkite.

Apšilimui užteks penkias – dešimt minučių pabėgioti labai lengva ristele. Remiantis naujausiomis apšilimo madų tendencijomis, tampytis prieš startą neverta.

Pasitikrinkite, ar teisingai įsivaizduojate trasą, maitinimo punktų ir WC išdėstymą. Nusižiūrėkite savo tempo vedlius, net jeigu neplanuojate visąlaik naudotis jų paslaugomis.

Pirmyn – savo medalio link!

2010 m. rugsėjo 4 d., šeštadienis

Kartu su ja




Šiandieninė Vingio parku nuvingiavusi bėgimo šventė „Kartu su Ž.Balčiūnaite“ sukvietė mūsų mastais itin gausų dalyvių būrį. Vieni atėjo išsiilgę parankaus dešimties kilometrų nuotolio, kiti džiaugėsi sulaukę rudeniškų varžybų, treti atsivedė vaikus ir antrąsias puses išmėginti dešimtadalio maratono. Visi svajojo iš arti pamatyti Europos čempionę.

Renginys pavyko: muzika, kabrioletas, daug rožinių balionų, Prezidento ir Ministro Pirmininko sveikinimai, TV kameros ir laimingi finišavusiųjų veidai. Živilė sukosi kaip tikra šeimininkė, spėdama ir bėgti, ir fotografuotis, ir dalinti autografus, ir įteikti prizus. Net lietus nesugadino nuotaikos, mandagiai palaukęs apdovanojimų ceremonijos.

Visai kitaip sekėsi atvirajam Lietuvos 10 km bėgimo plentu čempionatui. Iš tikro jis neįvyko. Kaip gi kitaip pavadinsi situaciją, kai virš trisdešimties lyderių nubėgo ne numatytą ir preciziškai išmatuotą distanciją, o puskilometriu mažiau? Nieko nauja: po šiųmetinių fiasko Druskininkuose ir Alytuje pastaroji nesėkmė tik tęsia tradiciją, todėl kartoti bumbėjimų apie teisėjavimo vargus čia neketinu. Geriau tokias emocijas perteiktų tie sportininkai, kurie pagrįstai tikėjosi asmeninių rekordų arba buvo numatę finišuodami aplenkti varžovus.

Šis atvejis tragikomiškas tik tuo, kad idiotiškas trasos prižiūrėtojų nurodymas trumpinti kelią teko oficialaus čempionato dalyviams. Dar juokingiau, kad organizatoriai nusprendė elgtis, lyg viskas būtų pavykę kuo puikiausiai. Suprantu, kad gėda akcentuoti tokį savo neįgalumą valstybės vadovams ir užsienio svečiams, bet taip rizikuojama įklimpti dar giliau. Moterų plento čempione tapusi Diana Lobačevskė gali drąsiai ant savo diplomo prašyti Lietuvos rekordininkės šioje distancijoje Živilės Balčiūnaitės autografo. Tame LAF Prezidento parašo kopija patvirtintame dokumente nurodytas ir “10 km” nuotolis, ir visa minute geresnis už šalies rekordą Dianos laikas.

Kenijietį Cosmasą Kyevą aplenkęs vyrų bėgimo nugalėtojas Ilja Slavinskis turbūt pagalvojo, kad jo gimtojoje Baltarusijoje už tokį darbą kas nors ne tik visam laikui prarastų pareigas, bet ir laikinai netektų judėjimo laisvės.

Kartu su Živile visi pakovojome prieš krūties vėžį. Idėja - kilni, kova – reikalinga, vien tik priminti ligos pavadinimą yra prasmės. Keistokas tik sutapimas: šiandieniniame bėgime visuomenę su rožiniais kaspinais pasišovė šviesti kosmetikos pardavėjai, o po savaitės vyksiančiame Vilniaus maratone – žinomos politikės įstaiga. Na, bet gerų iniciatyvų, kaip ir bėgimo švenčių, mums niekad nebus per daug.