2010 m. kovo 21 d., sekmadienis

Ištvermės jojikės paliko vilčių ultra bėgikams















Kovo 17 d. „Šviesos karių“ klube apsilankė ištvermės jojimo meistrės Ugnė Mateikaitė (nuotraukoje dešinėje) ir Gabrielė Širvinskaitė. Štai ką Ugnė atsakė į klubiečių klausimus.

Kas yra ištvermės jojimas?

Tai į maratoną panaši sporto šaka, kurioje sportininkai ne bėga, o joja žirgais. Distancijos būna nuo 20 iki 160 kilometrų. Dar rengiamos dviejų dienų varžybos, kai reikia nujoti 200 km: po šimtą pirmą ir antrą dieną.

Kaip vyksta lenktynės?

Nereikia nujoti viso atstumo vienu išbėgimu: maždaug kas maždaug kas 35 kilometrus būna veterinariniai sustojimai, per kuriuos patikrinama, ar žirgas gali toliau bėgti dėl sveikatos. Konkrečiai, jo širdies ritmas per 20 minučių turi grįžti prie 64 dūžių per minutę dažnio, kitaip tęsti varžybų neleidžiama. Ramybėje gero žirgo pulsas būna kokie 38 dūžiai, o trasoje svyruoja nuo 120 iki 150 tvinksnių per minutę.

Veterinarinio sustojimo metu specialistas patikrina ne tik pulsą, bet ir metabolizmą, žarnyno būklę, apžiūri, ar žirgas neapšlubo. Jeigu savijauta gera, jis išleidžiamas antram ratui, ir taip toliau.

Kiek trunka visas sustojimas ir kaip jo trukmė įskaitoma į rezultatą?

Kol žirgo širdies ritmas grįžta prie nustatyto lygio, laikas eina, bet treniruotiems žirgams paprastai užtenka poros minučių. Po to laikrodis stabdomas privalomam pusvalandžiui, kuris skiriamas poilsiui per kiekvieną sustojimą.

Kaip ruošiatės tokioms varžyboms?

Pirmiausia reikia rasti tinkamą žirgą. Tai nėra taip paprasta: žiūrima jo kilmė ir, aišku, duomenys. Daromos rentgeno nuotraukos, analizuojamos kojos, stuburas... Žirgas išjodinėjamas trejų metų, bet jo raumenynas pradedamas ruošti dar anksčiau. Keturmetis jau gali nubėgti 20, penkiametis – apie 50, šešiametis – apie 80 kilometrų. Standartinėje Pasaulio čempionatų šimto mylių (160 km) distancijoje leidžiama startuoti tik nuo septynerių metų.

Ar lenktyniniams žirgams sudarote ypatingą dietą?

Taip. Jie nuolat gauna įvairių vitaminų ir papildų: sausgyslėms, kaulams stiprinti. Prieš varžybas duodama elektrolitų ir aminų. Trasoje žirgai gaivinami vandeniu. Po varžybų jiems pasiūlome specialių medžiagų atstatyti elektrolitų balansui.

Bėgikai atidžiai renkasi avalynę, o kokie priedai svarbūs jūsų sporte?

Svarbiausia parinkti tinkamą balną. Jeigu jis bus nepatogus, žirgas negalės normaliai bėgti, o ilgoje distancijoje net apšlubs. Pasagos taip pat būna specialios: treniruotėms - sunkesnės, varžyboms - lengvesnės. Yra net apskaičiuota, kiek pasagų lengvumas pagerina rezultatą.

Per kokį laiką įveikiamos ilgosios distancijos?

Kad rezultatas būtų įskaitytas, minimalus vidutinis greitis turi siekti 12 km/h. Geri žirgai išlaiko 16 -18 km/h greitį. Pasaulio čempionatuose greitis pakyla virš 20 km/h, o 160 km nuotolio Pasaulio rekordas buvo pasiektas, jojant beveik 25 km/h vidutiniu greičiu. Minėtos pusvalandžio pertraukos neįskaitomos.

Kaip treniruojasi raiteliai?

Įvairiai. Ištvermės jojimas populiariausias Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Ten skiriami milžiniški pinigai žirgų atrankai, priežiūrai ir parengimui, todėl užauginami patys stipriausi ristūnai. Žirgams statomos prašmatnios arklidės su baseinais, jiems dirba šimtai žmonių: treneriai, masažistai, kineziterapeutai.

Bet varžybose dėl savo giminės garbės dalyvaujantys šeichai joja tragiškai – tik tiek, kad išsilaiko balne ir daužo arkliui nugarą. Tie raiteliai, kurie patys ruošia savo žirgus, paprastai dirba bent su dviem ir jodinėja po 4-6 valandas kasdien. Papildomai sportuoti kaip ir nebereikia, nes pats jojimas suteikia milžiniškų fizinių krūvių.

Kas lemia sėkmę ištvermės jojime?

Svarbiausia – gerai parengtas žirgas. Arabai užsiaugina arba įsigyja tokius žirgus, kad gali juos ginti, negailėdami ir negalvodami apie nieką. O šiaip nuo raitelio irgi daug priklauso: turi jausti žirgą, stebėti varžovus ir teisingai pasirinkti taktiką.

Geras jojikas žymiai palengvina žirgo naštą. Vietomis net nulipa ir bėga šalia. Taisyklės tai leidžia: svarbu raitam tik startuoti ir finišuoti. Todėl užsienyje ištvermės jojikais dažnai tampa buvę stajeriai.


Kokios varžybos rengiamos Lietuvoje?

Ši šaka pas mus dar nauja. Prieš dešimtį metų pirmosiose ištvermės varžybose buvo jojama tik keliolika kilometrų, o pernai liepą Kurtuvėnų regioniniame parke jau vyko tarptautinis turnyras, kuriame trys dalyviai varžėsi 120 km nuotolyje, o aš pati jojau 90 km. Nacionalinio lygio čempionate, tausodamos žirgus, dažniausia siekiame ne kuo geresnio rezultato, o tik užbaigti nuotolį, įvykdyti kvalifikacijos normatyvus ir įgyti patirties rimtoms tarptautinėms varžyboms. Ilgųjų distancijų statistika atskleidžia, kad jas užbaigia tik pusė dalyvių.

Ar vyrai varžosi kartu su moterimis?

Taip. Lietuvoje geriausių rezultatų kol kas pasiekia merginos, o mano trakėnų veislės kumelė Sirena yra stipriausias žirgas.

Kiek mūsų šalyje yra ištvermės jojikų?

Nors kartą varžybose yra startavę apie 50 žmonių. Suskaičiuotume gal dešimtį tokių, kurie įsivaizduoja, ką reiškia 80 km nuotolis, o iš esmės suprantančių, kas yra žirgų ištvermės sportas, turinčių ilgalaikę viziją, ne tik siekiančių nugalėti bet kuria kaina, yra dar mažiau.

Mes turime vieną žirgą, kuriuo dar porą sezonų galėsime joti 120 km distancijose. Kiti Lietuvos jojikai savo arklius taip nuvarė, kad jiems ir 80 km nubėgti jau yra sunku. Taip pat auginamės jauną perspektyvią kumelę, tačiau jai iki rimtų varžybų dar teks padirbėti ketverius metus.

Kur ruošiatės startuoti šiemet?

Pirmosios varžybos pavasarį bus Rusijoje. Esame suplanavę trejas – ketverias tarptautines varžybas, iš kurių vienerios – atviras Lietuvos čempionatas.

Gal būtų įdomu palenktyniauti su ultra bėgikais?

Kodėl gi ne. Atvažiuokite į mūsų čempionatą Kurtuvėnuose. Ten trasa labai tinkama tokiam eksperimentui.

Ačiū už pokalbį ir pakvietimą. Pamėginsime sukurti kokią nors intrigą.

2010 m. kovo 16 d., antradienis

Darius Jurgaitis bėgikus šildo taurėmis
















Prieš porą metų interneto vartams maratonas.lt prisistatei esąs smulkus verslininkas, mėgstantis bėgioti. Kas nuo laiko pasikeitė?

Kaip žiūrėsi: ir daug pasikeitė, ir nieko. Verslo reikalai tik pasunkėjo. Bėgimo rezultatai pagerėjo, pomėgis liko toks pat. Net pavyksta jį paįvairinti, visaip pasilinksminant: atradau baidarės irklavimą kiaurus metus, triatloną sporto klube.

Labiausiai bėgimo mėgėjų žinomas ir gerbiamas esi dėl savo iniciatyvos pernai surengti Lietuvos bėgimo taurę „VIADRUS, 2009“. Kaip gimė ši mintis?

Kilo tikslas suvienyti jau esamus bėgimus, kilstelėti jų kokybę. Atrinkome varžybas, rengiamas įvairiuose šalies kampeliuose, kad dalyviams nereikėtų nuolat važiuoti į Vilnių ar Kauną. Norėjome, kad taurės etapai truktų visus metus, taškai būtų skaičiuojami taip, kad galutinę vietą lemtų visą sezoną išsaugota forma, universalumas skirtingo ilgio distancijose.

Almiras Kavaliauskas atliko visą techninį darbą. Finalinį bėgimą surengėme naujai, atidėdami startą vyresnio amžiaus grupių bėgikams, kad jie galėtų finišuoti drauge su jaunesniais. Bendros organizatorių pastangos turėjo padaryti įdomesniais kai kuriuos mažiau žinomus bėgimus, apie juos buvo plačiau skelbiama.

O kaip bus šiemet?

Norėjosi išlaikyti tuos pačius principus. Šiemet dėl sunkmečio neatsirado pajėgaus rėmėjo, galinčio perimti taurės pavadinimą, todėl ji vadinasi tiesiog Lietuvos bėgimo taurė. Pernai galėjome nugalėtojus pagerbti solidesniais prizais, įteikti dovanų tarpinių finišų lyderiams. Šiemet tenka verstis kukliau, bet tokiais laikais turi užtekti.

Turbūt ir pačiam teko girdėti, pernykštes varžybas vadinant „viagros taure“. Gal metas paaiškinti, kas yra VIADRUS?

Su Viagra, matyt, visi susipažinę: ne tik girdėję, bet ir išbandę... Tie, kam teko susidurti su VIADRUS gaminiais: šildymo katilais, įranga, radiatoriais, puikiai atsimena ir šį pavadinimą. Tai čekų gamintoja, stambi metalurgijos įmonė, turinti tikslą šildyti 30 procentų Lietuvos gyventojų. Pernai toje gamykloje išlietos ketaus, liaudiškai – špižiaus, taurės buvo įteiktos jas laimėjusiems Lietuvos bėgikams.

Tau, dirbančiam su šildymo technika, nėra baisu irkluoti baidarę tarp ledo lyčių. Bet kam to reikia?

Manau, kad tai geras kūno ir dvasios treniravimas sunkmečiu. Plauki žiemą, prieš srovę, tarp lyčių, pakankamai sunkiai dirbdamas... Tokia rizika veža, ugdosi atkalumas.

Žiemą ir taip nesunku peršalti. Ar neteko po tokių pasiirklavimų lediniame vandenyje praleisti kalendorinių bėgimų?

Kad irklavimas trukdytų bėgimui, tikrai nepajutau, o kad padeda – jaučiu. Nuolatinės bėgimo treniruotės tampa rutina, norisi jas paįvairinti. Paminu dviratį, nueinu į sporto klubą. Irklavimas - vienas tokių užsiėmimų. Tai irgi ištvermės sportas, tik daugiau pajuda kiti raumenys, viršutinė kūno dalis.

Gal planuoji kaip nors panaudoti savo ištvermę baidarių žygyje?

Vienas artimiausių pavasarinių planų, vos tik Neris pratirps – kelionė nuo Vilniaus į Kauną. Noriu tuos 215 kilometrų nuirkluoti greičiau nei per 24 valandas. Po to galėtų būti žygis nuo Vilniaus iki Kuršių marių, bet tai jau tolimi planai.

Šiemet dar buvai išrinktas „Šviesos karių“ Tarybos pirmininku. Ką tau reiškia šios pareigos?

„Šviesos kariai“ man nėra nauja, laikau save vienu iš klubo, pernai atšventusio penkerių metų gimtadienį, kūrėjų. Tik iki šiol mažiau tekdavo susidurti su vykdomąja rutina, pirmininko darbą stebėdavau iš šalies.

Dabar turiu pareigas, kurias reikia stropiai atlikti. Kaip seksis, tegu sprendžia kiti. Turiu tikslą pasiekti, kad klube būtų ne tik keletas aktyvistų, bet į veiklą įsitrauktų visi nariai. Kiekvienas gali prisidėti rengdamas susitikimą, kelionę, parašyti naujieną interneto svetainėje. Svetainė jau veikia, jei pavyks dar sutvarkyti metraštį, bus visai neblogai.

Sueina dešimti metai nuo pirmojo tavo maratono. Ką maloniausia prisiminti iš šio bėgiko karjeros etapo?

Maloniausia sėkmingai užbaigti bėgimą, ypač sunkiomis sąlygomis. Pats įspūdingiausias mano maratonas per šį dešimtmetį buvo užpernai Šiaurės ašigalyje. Vieta, aplinka, emocinė būsena – viskas susidėjo.

Malonūs tie bėgimai, kuriuos organizuojant pats prisidėjau. Tai Vilniaus maratonas, bėgimas pajūriu, Lietuvos bėgimo taurė.

Kokių tikslų sieksi artimiausiu metu?

Mano siekis – kasmet pagerinti rezultatus. Tai nėra taip jau sudėtinga, nes jie nebuvo aukšti. Įsitikinu, kad nesenstu. To man, kaip mėgėjui, ir užtenka.

Kas tavo mėgstamiausias bėgikas ir bėgikė?

Iš vyrų gal – Filipidas. Jis bėgo siųstas su reikalu, turėjo aiškų tikslą. Galvoju, kad ir mes kiekvienas bėgiojame dėl kokio nors tikslo: stiprinti sveikatą, pramogai, praleisti laiką su draugais. Netikiu, kad galima nuolat bėgioti be tikslo.

Mėgstamiausios bėgikės – klubietės Eglė, Rasa ir Diana.

Kokį asmenišką patarimą duotumei žmogui, abejojančiam, ar verta bėgti maratoną?

Kad jį reikia nubėgti, tai – faktas. Jei žmogus nori išmėginti, ar gali atkakliu darbu pasiekti kokį tikslą, tai bėgimas tam labai tinka. Treniruojiesi ir matai rezultatą. Įsitikini, kad esi dvikojis gyvūnas, bene ištvermingiausias Žemėje.

Ačiū už pokalbį ir gerus darbus bėgikų bendruomenei.
Nuotrauka iš D.Jurgaičio asmeninio albumo

2010 m. kovo 9 d., antradienis

Pasikrovęs iš „Ramštainų“, pusę dienos bėgau Štaine



Poetiškumus turėčiau palikti Aischilui, bet nesusilaikiau banaliai nesurimavęs antraštės. Gryna tiesa: penktadienį Dariaus nutemptas pasikroviau energijos koncerte, o sekmadienį visiškai išsikroviau šešių valandų bėgime Olandijoje.

„Rammstein“ įkvėpė pasitikėjimo senute Europa ir tais, kas ją myli. Toks neamerikoniškas ir nebritiškas rokas pasirodė artimas mano kontinentinei sielai ir išlaisvino joje glūdėjusių slaptingų rezervų. Solidi arogancija, patikimas atsparumas krizėms bei chaosui, atsakingas požiūris į savo amatą ir galiausiai - Kokybė iš didžiosios „K“ - tvoskė nuo scenos. Neliko abejonių, kad Vokietija išgelbės Graikiją, Islandiją, Portugaliją ir net Latviją, jei prireiks...

Šeštadienio rytą, dar prigulusiomis ausimis, susitikau Povilą, ir abu per Rygą išlėkėme į Amsterdamą. Olandijoje dvelkia ankstyvas pavasaris. Pro iliuminatorių matyti valdomas potvynis. Ką ten potvynis – suvaldyta iš visų pusių tyvuliuojančio vandens stichija.

Aidas su Gediminu pernai aprašė šlovingą lietuvių komandos pergalę, tai mudu su Povilu nusprendėme kukliai pasinaudoti anuo patyrimu ir išsimėginti sukauptas per žiemą jėgas jau penkioliktą sykį šiemet surengtose varžybose tuo draugų pramintu taku.

Štainas (Stein) gal lenkia Žiežmarius dydžiu ir ambicijomis, bet tikrai ne šiltumu ir rūpesčiu. Vykdamas į Nyderlandų užkampį, tikiesi aptikti nuoširdaus autentiško grynumo, o randi provincijos varžybėles su pretenzijomis į super lygį. Organizatoriai giriasi turį greičiausią žemėje šešių valandų trasą, nes vienas lenkas prieš keletą metų joje pagerino rekordą. Na na... Tarytum šimtinėse ir kitose ultrose kasmet kas nors per tokį laiką nenubėgtų ilgesnės atkarpos.

Pagalvojau, kad už keliolikos kilometrų stūksančio Mastrichto kriterijai euro įsivedimui grįsti tokiomis pat ambicijomis: formaliai teisingi, tikrovėje – sustabarėję ir apeinami. Na, bet mudviejų „pasta vakarienės“ kriterijus užeiga Rotušės aikštėje atitiko. Pasipildėme glikogeno atsargas.

Naktį spustelėjo šaltukas, bet giedrame danguje patekėjusi saulė, susiruošus startuoti, privertė termometrus rodyti tik porą laipsnių minuso. Puikiausias oras ultra bėgimui! Prie linijos išsirikiavo apie du šimtai trenktųjų, dauguma – olandai, belgai ir vokiečiai.

Trasa išmatuota centimetrais (rimtai!), nors prasmės iš tokio pedantiškumo nedaug, juk pridvėsusi finišo sirena bėgikų nepaverčia druskos stulpais. Užtat susigaudyti, kiek esi nubėgęs nors puskilometrio tikslumu, neįmanoma: rato ilgis beveik 3098 metrai, o starto atžymą rengėjai iškart patraukė, patiesdami laikmačio kilimėlį už poros šimtų metrų... Ai, bet užteks bumbėti.

Iš patirčių ankstesnėse ultrose žinau, kad svarbu nepradėti „plaukti“. Dėmesingai šešias valandas kontroliuoti tempo beveik neįmanoma, tenka pasiduoti atsipalaidavimo srovei, tai visa esmė yra išlaikyti pusiausvyrą. Kai neša tėkmė – gerai, kai nuplaukia stogas – greit sustosi.

Sunkiausias tarpas – tarp trijų ir keturių su puse valandų. Porą kartų laiku užčiuopiau kylančio abuojumo apraiškas ir įveikiau jas, stabtelėdamas atsigerti ir užkrimsti. Kai liko pusantros valandos, supratau, kad galimybė pasiekti užsibrėžtą 70 km tikslą yra visai reali, tereikia susikaupti.

Pavyko. Paspaudžiau, bijodamas apsiskaičiuoti, tai organizatoriai išmatavo, kad nubėgau 71 497 metrus ir 64 centimetrus. Griūk iš juoko. Matyt pasidaviau štainizmui, nes pamėginau bėgti su pulsomačiu, taigi iš jo sužinojau, kad sudeginau 5212 kcal ir išlaikiau vidutinį 147 širdies susitraukimų per minutę dažnį.

Povilą pakirto ankstyvosios sezono fazės trauma, bet jis garbingai visą laiką yrėsi pirmyn, eidamas greitu žingsniu ir ritmingai mosuodamas rankomis. Taip už nugaros paliko ne vieną dešimtį bėgikų.

Namo parlėkėme, sunku patikėti, tiesiogiai iš Amsterdamo. Pasijutome lyg kokie ultra rinktinės nariai, skrendą užsakomuoju reisu.
Nuotraukoje: Povilas (kairėje) ir autorius kupini sportinio pykčio prieš startą.

2010 m. kovo 5 d., penktadienis

Maratono legendai – 2500 metų. Kada švenčiam?


Ar šventėte trečiojo mūsų eros tūkstantmečio pradžią? O Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį? Jeigu vis dar jaučiate apvalių datų alkį ir troškulį, tai pereikite prie istorinių pergalių: šiemet nepraleiskite Žalgirio mūšio 500 –ųjų metinių, o kitąmet pasistenkite, pažymėdami atėniečių laimėjimo Maratono lauke 2500-ąjį gimtadienį.

Pastarąją sukaktį pasaulis jau švenčia. AIMS (Tarptautinė Ilgųjų nuotolių ir Maratono Asociacija) patvirtino čia pateikiamą paveikslėlį ir siūlo juo žymėti šiemet rengiamų varžybų medalius. Atėnai kviečia į jubiliejinį maratoną. Net Australija nukaldino sidabrinę dolerio monetą legendinio pasiuntinio Filipido žygio metinėms atminti.

Tačiau prieš nerdami į linksmybių šurmulį, stabtelėkime susimąstyti, ką švenčiame. Apie tai, kas buvo Filipidas ir kur jis bėgo, šiame tinklaraštyje jau esu samprotavęs. Puiku – prisiminti legendos personažo žygį gal dar smagiau. Juk literatūros herojai gyvena realius gyvenimus: turistai būriais lanko Džiuljetos balkoną Veronoje, Šerloko Holmso namus Londone, tariamos jo žūties vietą Šveicarijoje ir pan.

Įdomi kita aplinkybė. Visuotinai pripažįstama, kad Maratono mūšis vyko 490-ųjų metų prieš Kristaus gimimą (angl. B.C., arba prieš mūsų erą) rugsėjį. Primityviai sudėję 490 ir 2010 išties gauname 2500. Tik toks skaičiavimas nėra teisingas.

Lygiai taip pat visuotinai sutariama, kad nulinių šios eros metų nebuvo ir būti negalėjo. Visiškai aišku, kad XXI-asis amžius prasidėjo ne 2000-ųjų, o 2001-ųjų sausio 1 d., taigi 2500-osios pergalės Maratono lauke metinės sueis 2011-aisiais.

Motyvus raginti švęsti anksčiau galima suprasti. Suvenyrus norisi parduoti kuo greičiau. Graikijai šiemet kaip niekada reikia turistų. Laikant saujoje raktą nuo kokios nors „Maratonui - 2500 metų!“ biudžeto kasos, kantrybės taipogi pristinga. Nebesužinosime, kaip ten būtų suskaičiavę mūsų veikėjai, jei Lietuvos vardą metraštininkai būtų įrašę kokiais 109 m. pr. Kr.

Tik mums dėl to neverta gadintis šventinės nuotaikos. Maratonininkai atlaikys bet kokią jubiliejinių bėgimų ir vakarėlių virtinę. Kad ir apytikslis, 2010-ųjų apvalumas sukuria daugiau magijos, o kitais metais galėsime pasidžiaugti, tiksliai išsimatavę istoriją. Juk ne vienerius metus užtruko ir susitarti dėl maratono distancijos ilgio.

2010 m. kovo 2 d., antradienis

Mojuot ar nemojuot? Štai klausimas koksai!













Bėgate tuščiu parko ar miško takeliu, upės krantine, šaligatviu. Iš tolo pastebite priešpriešiais artėjančią figūrą. Žmogus irgi bėga. Iš tolo įvertinate: aha, nematytas, bet, regis, patyręs (arba - naujokas, profas, keistuolis, storulis, simpatiškas...). Prasilenkdamas, pakeliate ranką, linktelite, sumurmate „Labmm“... Sutiktasis gi tyliai prarisnoja savo tempu, nė menkiausiu judesiu neatsakydamas.

Kodėl? Amerikietis R.Sullivanas panagrinėjo tokį bėgikų elgesį ir straipsnyje „The Waiver‘s Dilemma“ (angl. „Mojuotojo dilema“) iš „Runner‘s world“ pateikė įžvalgas. Jo atradimu žmonės išauga mojuotojai arba ne. Nemojuotojai – tai visai ne kokie nors mizantropai ar marginalai. Jie – geri draugai ir malonūs individai, tiesiog, kitokie.

Straipsnio autorius aptiko, kad bėgikų polinkį mojuoti (linktelėjimai, šyptelėjimai, myktelėjimai čia irgi įskaitomi) įtakoja išorės veiksniai. Mojavimas dažnesnis ankstyvais rytais, retėja per pietus ir vėl grįžta prieš sutemas. Daugiau mojuoja bėgantieji grupelėmis, jei tik nėra pernelyg užsišnekėję tarpusavyje. Vyresni bėgimo mėgėjai linkę mostelėti labiau už jaunimą. Įdomus pastebėjimas dėl koreliacijos su oro gražumu: pasirodo, ji atvirkštinė – kuo bjauresnė diena, tuo daugiau šansų, kad sulauksite reakcijos iš sutikto bendraminčio.

Likti be atsako į nuoširdų pasveikinimą visada nemalonu. Ne tiek, kaip pajusti ore pakibusią ištiestą ranką, bet... Kodėl jie taip elgiasi? Jei priklausote mojuotojams, nurimkite – tai niekaip nesusiję su jūsų asmenybe ar išvaizda. Minėtame straipsnyje pateikiamas pavyzdys, kaip mojuotojas susitiko su pažįstamu iš matymo nemojuotoju kitomis aplinkybėmis ir suteikė jam pagalbą. Po to kurį laiką nemojuotojas prisiversdavo pamojuoti, bet ilgainiui taip elgėsi vis rečiau, kol galiausia grįžo prie savo įprasto stiliaus.

Pats pastebėjau, kad žmonės nemojuoja, nes klausosi muzikos. Teoriškai, tai netrukdytų kilstelėti rankos, bet, pasinėrus į garsų jūras, esti kitaip. Įtariu, kad kai kurie bėgikai apskritai kiek gėdijasi bėgioti, todėl įsikiša į ausis laidus, užsimeta gobtuvą ir aiškiai rodo, nenorį būti pastebėti. Keista. Žinotų, su kokiu pavydu į juos žvelgia nebėgiojantys piliečiai, gal išsitiestų.

Kai kam bėgimas – meditacijos forma, o budistų vienuolyne už nutrauktas tikėjimo brolio dvasines pratybas susilauktumėte drausminės nuobaudos. Jei iš tolo matyti, kad žmogus bėga savęs link, netrukdykite jam.

Mano patirtis sako, kad nemojavimas niekaip nėra susijęs su bėgimo tempu. Ž.Balčiūnaitė, D.Lobačevskė, broliai Škarnuliai, net skusdami čempioniškais greičiais, visuomet draugiškai pamojuoja.

Laikau save mojuotoju, nors kas ten žino, kaip atrodau iš šalies. Štai, mane erzina, jei kas nors mėgina prisigretinti bėgti drauge ir dar ima kalbinti. Ypač per varžybas. Bet tai, ko gero, jau kita tema.