2015 m. vasario 28 d., šeštadienis

Knygų mugė


JIS:  Prašom, gal ko nors ieškote?
 
JI:    O gal ir ieškau. Ko nors įdomaus.

JIS:  Iš grožinės?

JI:    Oi ne! Grožinės tai jau nenoriu. Ieškau ko nors tokio, kad būtų įdomu ir naudinga. 


JI:    O, ačiū, įdomu. Čia šita, kurią Premjeras skaito?

JIS:  Ta pati.

JI:    O ką skaito Prezidentė? Tapiną?

JIS:  Turbūt Tapiną, Lucasą ir Radvilų receptus.

JI:    O kiti žymūs žmonės ką skaito?

JIS:  Vanagaitę, Urbonaitę ir Beatos receptus. 

JI:    O vaikai?

JIS:  Apie Pradą ir Versačį.

JI:    O kitas knygas kas skaito?

JIS:  Bibliotekininkės ir mokytojos.

JI:    O verslininkai ką skaito?

JIS:  „Žmogų, kuriam nieko nereikėjo“ ir „Žmogų, kuris žinojo viską“

JI:    Oho. Na, aš tokių žmonių kasdien darbe prisižiūriu.

JIS:  Koks jūsų darbas?

JI:    O, banke. O jūsų?

JIS:  Visko po truputį: eksportas – importas, skaitau – rašau.

JI:    O, jūs – rašytojas?

JIS:  Mmm... ne visai.

JI:     O tai kodėl?

JIS:   Neišgaliu iš honorarų sumokėti už elektrą.

JI:     O tai gal jūs – menininkas!

JIS:   Ne, fui! Ką jūs?! Joks aš ne menininkas.

JI:     O tai kam tada rašote?

JIS:   Tam, kad į mugę pakviestų.


2015 m. vasario 20 d., penktadienis

Kaip nuo nulio pasiruošti pirmajam maratonui


Negailestinga statistika bado akis. Šio tinklaraščio skaitytojai dažniausia atsiverčia praktinius patarimus, siūlančius pasirengimo maratonui planą ir pulso svyravimų interpretacijas. Daugeliui dar patinka papunkčiui išdėstyti pasiūlymai, kaip išgyventi po Achilo sausgyslės traumos. Tai gal verta į vieną rašinį sukišti maratono mėgėjo patirties esenciją? Štai ji.

Pabandykite. Pirmiausia tiesiog išeikite pabėgioti. Nubėkite nuo stulpo iki stulpo. Apibėkite ratuką parke. Jei galite bėgti, reiškia galite nubėgti 42 km 195 m. Toks faktas. Daugeliui šis ištvermės išbandymas būna sunkiausias gyvenime, tačiau kiekvienas apysveikis individas yra pajėgus jį patirti. 

Neklausykite paistalų apie pavojus širdžiai, susidėvėsiančius sąnarius ir nežmoniškus krūvius. Homo sapiens yra sutvertas maratonui, Taškas.

Apsispręskite. Šiam užsiėmimui reikės laiko ir valios, bet tai – menkniekis, palyginus su atpildu, kurį būtinai pelnysite. Išsirinkite konkrečias rudenines varžybas, užsiregistruokite.

Prieš penkiolika metų pasiryžau nubėgti tą nuotolį. Šiandien žinau, kad jis yra maloniausias pomėgis mano gyvenime. Įkopti į Akonkagvą ir parašyti romaną smagu, bet kasmet nubėgti nors po vieną maratoną – dar stipresnis džiaugsmas. Kokteilis, kuriame rezultatas susiplaka su procesu.

Pasinerkite. Ruošiantis nuostabiajam nuotykiui, svarbu ne tik treniruotis. Paskaitykite knygų, pasižiūrėkite filmų. Prisėskite prie tiesioginių transliacijų iš pavasarinių Bostono, Londono ar Paryžiaus maratonų. Sužinokite, kas yra PiotrasSilkinas, Anatolijus Baranovas ir Živilė Balčiūnaitė. Išmokite anekdotų apie bėgikus.

Išsiaiškinkite, kokia dieta jums parankiausia, kokia apranga švelniausiai glaudžia kūną ir kokie bateliai tinkamiausi pėdoms. Pasidomėkite sportiniais laikrodžiais, GPS‘ais bei pulsomačiais. Visa tai tėra snobiškas, ne perdėm reikšmingas triukšmas, kuris įsiurbia ir nepaleidžia. Kaip tik to jums ir reikia.

Bendraukite. Galite susirasti trenerį, bet jis už jus maratono nenubėgs. Labai pravartu prikalbinti tokiai avantiūrai nekaltą draugą. Jei tokio neturite, pasitrinkite su labiau patyrusiais bėgiotojais virtualioje ar realioje erdvėje. Įstokite į klubą ar grupę. Mojuokite prabėgantiesiems. Ateikite į savaitgalinius visokių taurių etapus pasidairyti ir pakalbinti bendraminčių.

Bėgiokite. Griežtas treniruočių planas nėra būtinas, tačiau apytikrę programą turėti naudinga. Užsiveskite dienoraštį. Pasižymėkite, kiek nubėgate, per kiek laiko, kaip jaučiatės. Stebėkite per savaitę surenkamą kilometražą, jis, šiukštu, neturi augti greičiau kaip po 10 procentų.

Svarbiausia taisyklė – bėgti lėtai. Jūsų tikslas – ne greitis, o nuotolis. Mąstantieji kitaip teieško sprinterių mokyklos. Bėkite taip, kad po treniruotės nesijaustumėte išsekę.

Pavasarį tiesiog bėgiokite, rinkdami dienoraščio taupyklėn kilometrus, vasarą pereikite prie tikslinių treniruočių. Jos būna trijų tipų: ilgosios, kai turite nubėgti užsibrėžtą atstumą (turbūt, ne mažiau kaip 15 ir ne daugiau kaip 34 km); tempinės, kai taikotės nubėgti padorų nuotolį (nuo 3 iki 12 km) per trumpiausią laiką, vertindami savo galias; intervalinės, kai penkiskart maksimaliu tempu bėgate po kilometrą, o tarpuose ilsitės, lengvai risnodami po puskilometrį.

Nebėgiokite. Nuovargis kaupiasi. Treniruojantis ypač svarbu atsigauti. Kai jaučiatės nekaip, nebėkite. Vaikščiokite, važinėkitės dviračiu, plaukiokite, slidinėkite lygumose. Venkite sportinių žaidimų (krepšinio, futbolo, regbio, teniso ir t.t.), nes nuo bėgiojimo nuvargę raumenys neleis jums parodyti aukšto lygio, naudos ištvermei ten nerasite, o tik rizikuosite susigriebti traumą.

Nesumanykite ilgojoje treniruotėje bėgti viso maratono. Trisdešimt keturių kilometrų jums - per akis. Pakaks ir dvidešimt septynių.

Meskite treniruotis paskutiniąją savaitę. Skirkite ją mankštai, poilsiui, starto repeticijoms ir šventinio vakarėlio planavimui.

Saugokitės. Jei maudžia raumenis, pėdas arba kelius, tai gerai. Kūnas persitvarko, ruošdamasis tikrajam išmėginimui. Blogiau, jei kurią nors kojos vietą su kiekvienu žingsniu perveria aštrus skausmas. Tuomet geriausias sprendimas – kelias dienas nebėgioti, bet pasitarti su specialistu taipogi nepakenks. Iškart kreipkitės į medikus, pajutę, kad daužosi širdis, aptemo akyse, jei trumpam apalpote ar tiesiog sunerimote dėl sveikatos. Tokių dalykų ignoruoti nevalia.

Ugdykite valią. Bėgant maratoną labiausia pavargsta smegenys. Įrodykite sau, kad galite anksčiau atsikelti, nepraleisti treniruotės, nubėgti iki galo. Paskutiniai ilgųjų treniruočių metrai – patys vertingiausi. Nevenkite treniruoklių: bėgant judančia juosta ir žiūrint į tą patį vaizdą (net jeigu tai –TV ekranas), valios poreikis trigubėja.

Galvokite. Kiek gerti, kaip kvėpuoti, kuo apsiauti, ką vartoti ir kur miegoti, spręskite patys. Niekas kitas nepažįsta jūsų geriau. Visus patarimus vertinkite kritiškai ir asmeniškai. Ar tai tinka jums? Kodėl?  

Bėgdami mąstykite apie dalykus, kuriems šiaip trūksta laiko. Pavyzdžiui, kokia idiotiška rusų karvedžiui A.Suvorovui priskiriama sentencija „Sunku pratybose – lengva mūšyje!”

2015 m. vasario 15 d., sekmadienis

Spektakliai N18


TĖVAS:   Sako, Kuboje paprastų žmonių vis dar neleidžia į internetą.

SŪNUS:   Tai kaip jie masturbuojasi?

TĖVAS:   Lomonosovo portretą nusikabina.

SŪNUS:   Baik, Kuba gi  - ne Šiaurės Korėja.

TĖVAS:   Aš ir sakau: kubiečiai turi vaizduotę.

SŪNUS:   O mes?

TĖVAS:   Mes jau nebe. Mes jau viską matę.

SŪNUS:   Nejaugi? Aš dar demokratijos nesu matęs.

TĖVAS:   Tai nueik, pasižiūrėk.

SŪNUS:   Neįleis, ten - N18.

TĖVAS:   Niekšai. Nusipiešk nacionalinio akademinio demokrato pažymėjimą.

SŪNUS:   Padėsi?

TĖVAS:   Aišku. Tada ir barikadas, ir išvarymą pamatysi.

SŪNUS:   Barikadas mačiau, ten – N14.

TĖVAS:   Teisingai: pirma – barikados, paskui - demokratija, o tada jau išvarymas.

2015 m. vasario 11 d., trečiadienis

Prie Katedros


Vis tolau nuo tavęs,

Kaip doleris nuo lito.

Mūs kursas kito, krito...

Nusirito.

Dėjau

Į krūmus

Lyg netyčia...

Atsitokėjau:

Aš - Valdovų rūmai,

O tu - Kazimiero koplyčia.

2015 m. vasario 4 d., trečiadienis

Kur žiūri ministerija?


Nigerijoje siautėja „Boko Haram“, Norvegijoje – vaikų teisių fundamentalistai. Vieni grobia mergaites, gelbėdami nuo nešvaraus vakarietiško auklėjimo, kiti įstatymo vardu perkelia jas į palankesnę ugdymui aplinką. Kritiškai mąstantis stebėtojas įžvelgs, kad pirmieji teisingo švietimo lozungais dangsto valdžios troškimą, kurdamiesi dingstis plėšti ir prievartauti. Tačiau ar vien gerais norais grįsti antrųjų žygiai?

„Mūsų prioritetas – vaikų teisės“, sako Norvegijos valdžios atstovai. Labai įdomu. Besąlygiškai iškelti vaikų teises aukščiau suaugusiųjų yra taip pat populistiška, kaip mylėti pensininkus dirbančiųjų sąskaita. Be to, dar pavojinga ideologiškai. Vaikai tampa svarbesni už šeimas. Pypliai nerenka valdžios, tačiau ši puola jiems atstovauti, stumdama tėvus nuošalėn.

Pensininkus politikai myli, nes tie balsuoja. Vaikai, neveiksnūs ligoniai ir benamiai gyvūnai neturi balso teisių, tai dėl jų gerovės nerimsta sąžinė sąmoningiems piliečiams. Silpnesnė mažuma jiems kelia užuojautą, o nuskriaustaisiais pasirūpinęs veikėjas – pagarbą. Pagarba virsta reitingais, reitingai – valdžia. Matėme Garliavoje.

Pensilvanijoje ligi šiol gyvuoja amišų bendruomenės. Tie žmonės apsieina be elektros, nevažinėja mašinomis ir nesidraudžia sveikatos. Propaguodami paprastą žemdirbių gyvenimo būdą, jie patys auklėja vaikus, saugodami nuo pražūtingų modernybių. Ar pažangieji vikingai pajėgtų toleruoti tokį požiūrį? Turbūt ne, jei patys norvegai kartais sprunka į Valstijas nuo savo mažylių teisių sergėtojų.

Puiki išeitis būtų laisvas pasirinkimas. Nori – gyveni pagal skandinavų taisykles, nenori – spaudi pas amišus ar islamistus. Gali stabtelėti Lietuvoje. Tik turėtume susitaikyti, kad renkasi ne vaikai, o tėvai.

Fundamentalistai Marijos žemės dar neokupavo, bet svarstymų įsteigti Sporto ir jaunimo reikalų (o gal – Jaunimo ir sporto reikalų) ministeriją pasigirsta vis garsiau. Esu dar jaunas, bet jau nutuokiu, kad valdžiažmogiams užgrobus mano reikalus, nieko gera nesulauksiu. Ypač, jei pagal koalicijos sutartį ta ministerija atiteks vietos talibams.

Dėl sporto – atskira šneka. Vertėtų ne steigti naują ministeriją, o panaikinti Tautinį olimpinį komitetą. Taip pagaliau nusikratytume profesionalų sporto daromos žalos valstybei. Juk ne aukso medaliais pelnoma šalies didybė. Be to, jei draudžiame rengti gaidžių peštynes ir šunų pjautynes, tai gal pasirūpinkime ir elitinių atletų teisėmis?

Taip apsisprendę, daug išloštume. Jaunuomenė mestų svajoti apie čempioniškas aukštumas, tiesiog eitų pažaisti krepšinio, pabėgioti krosiuko. Visuomenė liautųsi svaigti ir svaigintis, nešiodama ant rankų tai brolius Lavrinovičius, tai Rūtą Meilutytę. Visi sveiki ir blaivūs, neklausinėdami, "Kur žiūri ministerija?", stotume prie rimtesnių darbų.