2015 m. rugsėjo 29 d., antradienis

Kuo juokingi lordai


Pavadindamas vardu „Lords“ fondą, į kurį sudeda ne tik nemažą kapitalą, bet ir palikuonių gerovės viltis, žmogus apsisprendžia dėl keleto dalykų. Pirma, jis prisilygina dieviškosioms būtybėms (žodis „Lord“ anglų kalba pirmiausia reiškia Dievą). Antra, pareiškia pretenzijas atstovauti visuomenės grietinėlei. (Lordas angliškojoje kultūroje yra titulas, taigi jį pelnęs veikėjas įgyja pagrindą būti taip pristatomas. Pvz. Lordas Mindaugas Marcinkevičius ar tiesiog Lordas Marcinkevičius.) Trečia, toks asmuo deklaruoja pageidavimą susisieti ne su lietuviškąja verslo pelke, o su žydraisiais finansų vandenynais, virš kurių niekada nenusileidžia saulė.

Šiame rašinyje nespėliosiu, kodėl pastarojo fondo herbe pavaizduoti keturi liūtai ir tik du žirgai. Tai giliųjų psichoanalitikų sritis. Toliau mėgėjiškai pasvarstysiu, kaip pragmatiško suvalkiečio sąmonėje gimsta šitokio aukščio polėkiai. Juk tapti lordu ne tik dieviškai malonu, bet ir velniškai rizikinga.

Kiekvienas lordas yra juokingas. Ne tik man. Štai „The Economist“ neseniai pakomentavo, kad toks Lordas Sewel, nufilmuotas vienoje orgijoje dėvintis moteriškais apatiniais atrodė tik vos vos juokingiau, nei darbuodamasis parlamente su mantija, peruku ar plunksnuota skrybėle. Nujausdami savo komizmą, lordai atsipalaiduoja tik atokiose pilyse, uždaruose klubuose ir fonduose. Jie nebėgioja parkuose ir nerašo baltųjų knygų.
Lordai yra politikai. Tai svarbus momentas. „Ši veikla reikalauja nepriekaištingos reputacijos, visiško skaidrumo ir sąžiningo valdymo. Esu atskaitingas šimtams investuotojų bei institucijų, mūsų santykiai grindžiami abipusio pasitikėjimo principais. Negaliu savo investuotojams užtikrinti visiško savo veiklos skaidrumo, jei nesugebėsiu paaiškinti, kaip valdoma „VP grupė“. Mano asmeninės vertybės, naujas verslas bei neseniai paaiškėjusios aplinkybes nepalieka kitos išeities, kaip sekti pasauline praktika ir viešinti neskaidrius ir tik vieno asmens poreikius tenkinančius „VP grupės“ veiklos modelius“. Kieno citata? Lordo Marcinkevičiaus.
Žemiau pateiksiu kitą citatą, iš George Clooney kino dramos „Kovo idos“. Vyriausiasis būsimo prezidento patarėjas, kurį suvaidino neprilygstamasis Philip Seymour Hoffman, moralizuoja pas priešininkus perbėgti sumaniusiam kolegai: „There's only one thing I value in this world Steve, and that's loyalty. Without it you're nothing and you have no one. And in politics it's the only currency that you can count on.“ (angl. „Tėra vienas dalykas pasaulyje, kurį aš branginu, Styvai, tai – lojalumas. Be jo tu esi niekas ir neturi nieko. O politikoje tai – vienintelė valiuta, kuria gali pasikliauti“).

Lojalumas – tai ne aklas paklusnumas ar baimė kritikuoti suvereną ir tikrai ne pakantumas niekšybėms. Tačiau kai trečiasis devintuko narys, dalyvavęs kuriant esminius Visos Prekybos veiklos modelius, apsimeta praregėjęs ir ima dergti savo lizdą, perukas gėdos nepridengs. Lojalumas – tai bent jau susilaikymas nuo išdavystės.

Papasakosiu vieną atsiminimą. Kokiais 2004-aisiais Vilniuje Arvydo Avulio bendrovė surengė bėgimą laiptais į „Europos“ biurų dangoraižį. Daug negalvodamas užsiregistravau, atvažiavau, užbėgau. Tai štai, po to spjaudžiausi ne tik prisikvėpavęs laiptinėje nuo statybų užsilikusių dulkių, bet ir sugėdintas kolegų, kam reklamuoju „Akropolio“ konkurentų prekybos centrą. Mėginau guostis, kad tame centre veikia „Maxima“, bet išties pasijutau paikai įkliuvęs principų spąstuose, mat prieš tai buvau spėjęs garsiai apsiskelbti niekada neperkąs pas konkurentus ir šiaip esąs lojalumo savo verslui etalonas.

Šiandien anų priekaištų autorius, tebebūdamas VP akcininku, jau dedasi praktišku žmogumi: ne tik renkasi su sėbrais už „Norfos“, bet ir jungia prie jos nuosavas (kad ir praskolintas) baltarusiškas parduotuves. Kadaise susitapatinusiam su „Akropoliu“ lordui asmeninės vertybės nebetrukdo įsigyti ir valdyti konkuruojančių prekybcentrių, kuriuose svarbiausi nuomininkai yra „Rimi“ ar „Prisma“.

Bendraturtis apsisprendė ne tik konkuruoti su ilgamečiais partneriais, bet ir juos apjuodinti: ištraukė iš rūsio senų nuodėmių kibirą ir dar prikūrė nebūtų dalykų. Nėra ko stebėtis. Perėjo žmogus prie naujos valiutos ir politikuoja. Viešai skelbia: siekiu sudaryti VP akcininkų sutartį. Oho. Gal jos esminė nuostata - kad dalininkų teises apibrėžia jų kilmė ir titulai, o ne turimų akcijų suteikiami balsai? O gal – kad Mindaugo gatvės „Maxima“ priklauso Mindaugui? Išties mielai pasijuokčiau, skaitydamas tokio dokumento projektą, tik ar nebars Konkurencijos tarnyba už ketinimą dalyvauti kuriant kartelį su konkurentu?

Vienintelė išeitis iš akligatvio – sukti atgal.

2015 m. rugsėjo 22 d., antradienis

Apie lordo kilmę


Bendraudamas su maratono nepraktikuojančiaisiais, dažnokai išgirstu klausimą: „Apie ką galvojate, bėgiodamas tris ar keturias valandas?“ Žmonės kabinasi už esmės. Panašiai ir kalbai pakrypus apie lordų karus, anksčiau ar vėliau prasiskverbia pašnekovo smalsumas: „Kaip šitaip? Kodėl? Nuo ko viskas prasidėjo? Kada?“ Moralinės konflikto šaknys ir giliosios psichologinės prielaidos tūlą stebėtoją domina labiau, nei paviršiuje siaučiantys ieškinių cunamiai ir vienadienės piarščikų intrigėlės.

Svarstant, kodėl buvę vieno devintuko, kadaisę valdžiusio Visą Prekybą, partneriai viešai pliekiasi dėl „Akropolių“, lyg kokie Žemaitės herojai dėl arimų, verta atkreipti dėmesį į susidūrusiųjų teismų ringe pomėgius. Pastarąją košę užviręs Mindaugas Marcinkevičius – aistringas ledo ritulininkas, atitinkamos federacijos šulas, svajojantis surengti pas mus pasaulinį kažkurios lygos čempionatą ir tarsi koks batka palaiminti nugalėtojus iš VIP ložės. Jo pagrindinis taikinys, Nerijus Numavičius negali gyventi be golfo. Taip negali, kad kartą net turėjo atidėti legendines vestuves, nes nesėkmingai atšokęs simuliacinio treniruoklio kamuoliukas beveik pataikė į akiduobę, pažymėdamas viršelio veidą neglamūrine mėlyne.

Taigi, Mindaugui užsimojus ledo ritulio lazda, Nerijus išsitraukė savąjį golfo rinkinį. Rimtiems vyrams sukryžiavus sunkiuosius įnagius, ramios diskusijos tikėtis neverta. Lieka tik pafantazuoti, kaip jų dialogas skambėtų, susidūrus bėgimo trasoje. Taip išties galėjo atsitikti, nes Nerijus prieš porą metų tyliai atėjo į pavasarinį masinį startą ir įveikė 10 km Vilniaus gatvėmis. Gal ten pat prisijungus Mindaugui, būtume išvengę agresija persunktos atomazgos? Neskubriai risnojant  parko takeliu, net nupušusiam statybininkui anksčiau ar vėliau įsijungtų racija, kuždanti, kad visus dabar teismuose taškomus resursus apsimokėtų tiesiogiai dedikuoti užsibrėžtajam tikslui - brangiai parduoti savo akcijas. Tiesiausiu keliu juk nubėgsi greičiausiai ir dar sveikatos sutaupysi. Deja, kartais net pasaulinio garso talentai palieka ašarų pakalnę nesuvokę, kad gyvenime jiems stigo tik vieno dalyko - pabėgioti.

Žinoma, ne kiekvienas kliušką nusigriebęs smulkusis akcininkas pajunta širdyje lordišką pašaukimą. Yra papildomų sąlygų. Pavyzdžiui, labai praverčia archetipinis trečiojo brolio statusas. Trečiasis brolis, kaip įrodo neseni Numavičių vaidai, nebūtinai yra jauniausias, tiesiog Marcinkevičių atveju taip sutapo. Mindaugas, augdamas su gamtos superprocesoriumi apdovanotu Žilvinu ir emociškai šiltu bei ūkiškai darbščiu Gintaru, tikriausiai, dar Šakiuose ėmė puoselėti aukštuomenės veikėjo ambicijas.

Tuos užmojus, ko gero, pakurstė pats Nerijus, ne tik priimdamas Mindaugą į VP devintuką trečiuoju numeriu, bet ir vėliau, kartkartėmis išnaudodamas jo polėkį kitų bendraturčių įtakos troškimams atsverti. Nepranokdamas partnerių strateginio mąstymo ar analitiniais įgūdžiais, nelinkęs nerti į kasdienę ūkio rutiną, nesiverždamas vadovauti gausiems kolektyvams ar bendrauti su žiniasklaida, Marcinkevičių jaunėlis pasižymėjo viena vertinga savybe – gebėjimu užmegzti naudingus ryšius ir išsunkti iš jų maksimumą.

Mindaugui sekėsi susirasti „draugų“ ir daryti jiems įtaką. Smailoka šypsena, šiek tiek ciniškas, nors visuomet giedras humoras ir, svarbiausia, kantrus klausymasis, ne tik šiukštu nepertraukiant kalbančio pašnekovo, bet taipogi susilaikant nuo apibendrinančio komentaro jam pritilus – štai koks trečiojo brolio metodas, veiksmingesnis už visokius NLP. Lengva apsakyti, sunku nukopijuoti.

Niekas kitas taip virtuoziškai neįtikindavo bankininkų pratęsti paskolas, valdininkų - išduoti leidimus, o tikrintojų – vadovautis sveiku protu. Drąsiai blefuodamas, godžiuosius patepdamas, baukščiuosius pagąsdindamas, su girtuokliais palakdamas, pėsčiuosius pavežėdamas, o ponias bei paneles sujaudindamas vyrišku žavesiu, Mindaugėlis išdidžiai parnešęs tėkšdavo reikalingus parašus. Kuo aukštesnį postą užimantis valstybės tarnas keldavo rūpesčių, tuo karštesnis azartas įsiplieksdavo būsimo "Lords" fondininko akyse.

Europietiškai išskaidrėti nespėjusioje praėjusio amžiaus Lietuvoje ne vienas tautinio verslo vedlys pavydėjo tokio smulkiojo akcininko, o jis pats, apsvaigęs nuo itin artimų pažinčių su pareigūnais ir politikais, svėrė teises VP grupėje visai ne vertybinių popierių procentais. Mindaugas visus apšoko pirmasis iš devintuko susirentęs erdvų namą Valakampiuose tuomet, kai tikruosius kokybės standartus nubrėžusi Laurų kvartalo tvora dar niekam nesisapnavo. Galingų variklių mėgėjas lakstydavo raudonuoju Nerijaus „Ferrariu“ ir užsisakydavo naujausius mobiliųjų telefonų modelius. Tačiau net išsikaulijus parkavimo vietą arčiausiai paradinių durų į biurą ir Prezidentūroje atsiėmus kryžių „Už nuopelnus Lietuvai“, mėlstantis kraujas nepaliovė kunkuliavęs tikrojo pripažinimo geismu.

Trečiaplanį vaidmenį lordų karų iniciatorius kentė beveik du dešimtmečius, kol tamsi nuoskaudų gelmė prapliupo keistais skundais ir pagiežingais kaltinimais. Atrodo, dabar nebepagelbės net maratono terapija.  

2015 m. rugsėjo 17 d., ketvirtadienis

Lordas Frankfurto areštinėje


Pagaliau sulaukę gyvenimo būdo analitikų seniai prognozuoto kivirčo tarp Visos Prekybos akcininkų, nebegalim skųstis, kad gyventi Lietuvoje pernelyg nuobodu. Šiuolaikinė pramogų kultūra apgaubia privačius turtinius nesutarimus, skverbiasi į teisinius ginčus, suteikdama progą pasismaginti reginiais tiek prišokusiems arčiau ringo žinovams, tiek oriai užsiėmusiems vietas atokesnėse ložėse VIPams, tiek vaizduojantiems, kad suka nosis šonan, intelektualams. Visiems įdomu. O ar gražu? Nelabai. Tuščiai agituoja Leonidas Donskis: „Lietuviais esame mes gimę, bet žydais turime mes būt!

Jaučiuosi kaip patekęs į areną. Veltis į muštynių sūkurį neprivalau, bet nuošalyje stovėti taipogi neišeina. Tenka judėti sudėtinga trajektorija, neapsidraudus rizikos. Užtat turiu ką papasakoti.

Išsamų pasidalijimą įspūdžiais norėjosi pataupyti šou pabaigai, bet žodis po žodžio pajutau įsivėlęs į padoraus kalibro ginčą. Štai Mindaugas Marcinkevičius vakar viešai svarstė, kas mane motyvuoja apie jį meluoti. Turėdamas savo valioje ne penkiolika minučių, o kur kas didesnius laiko ir Lauko resursus, jaučiu pareigą paaiškinti.

Mindaugą akivaizdžiai susierzino mano atsakymas į „Delfi“ žurnalistės klausimą apie tarp VP akcininkų prabėgusią ir ėmusią šiauštis juodą katę. Rugpjūčio 5 dieną skubėdamas iš NDX (taip vadinasi mano darbovietė) neseniai nusipirktos gamyklos Švedijoje, gaminančios aukščiausios kokybės ėdalą visokių spalvų katėms, į Geteborgo oro uostą, jai telefonu pasakiau keletą sakinių, iš kurių aname tinklapyje susidėliojo šitoks tekstas: „ Mindaugas buvo vienas iš pirmųjų, bet visi pradėjo šalutines veiklas. Tik tiek, kad iš Mindaugo epizodo galima paminėti, kad jis vis dar būdamas „Akropolius“ valdančios grupės vadovas, dar nepasitraukęs iš tų pareigų, jau pradėjo kloti pamatus savo verslui Baltarusijoje ir apie tai kiti partneriai nežinojo. Ir tai išaiškėjo atsitiktinai, kai jis buvo sulaikytas Vokietijoje policijos, įtarus pramoniniu šnipinėjimu“.
Praėjus daugiau kaip mėnesiui nuo tos žinutės, „15 min“ paskelbė Mindaugo atsiųstus atsakymus į žurnalisto pateiktus klausimus. Vienas jų skambėjo taip: I.Staškevičiaus teigimu, jūs buvote sulaikytas už pramoninį šnipinėjimą. Po šios istorijos jums teko trauktis iš „Akropolio“ vadovo posto. Ar tai tiesa?“ Visai normalus klausimas. Tiesa, aname savo komentare pabrėžiau, kad būsimasis LORDS fondų fundatorius buvo sulaikytas ne „už pramoninį šnipinėjimą“, o tik juo įtarus, bet esmės žurnalistas neiškraipė.
Ką gi atsako Mindaugas Marcinkevičius? Ogi štai ką: „Netiesa. Aš suprantu, kodėl mane šmeižia Vladas Numavičiaus, tačiau nežinau, kas motyvuoja meluoti Igną Staškevičių. Jis puikiai žino visą Frankfurto istoriją ir žino, kad aš nebuvau sulaikytas nei Vokietijoje, nei jokioje kitoje šalyje, o juo labiau apkaltintas pramoniniu šnipinėjimu.
Turėjau kuriozišką situaciją Frankfurte. Vaikščiojant po vietines parduotuves, o tą darau dažnai, nes tai susiję su mano darbu, apsaugos darbuotojams sukėliau įtarimų ir buvau apklaustas policijos. Šią istoriją, kaip linksmą nuotykį, papasakojau tada dar draugams Ignui ir Nerijui bei mūsų įmonės kolektyvui.
Iš „Akropolio“ vadovo posto pasitraukiau ne savo noru, o, kaip dabar įprasta, „šalių sutarimu“. 
Taigi Mindaugas Marcinkevičius pirmiausia atrėžia “Netiesa”, o paskui dar sykį pavadina mane melagiu. Už ką?
Apsakydamas tą linksmą pasivaikščiojimą po vietines Frankfurto parduotuves, jis pats prisipažįsta sukėlęs įtarimų apsaugos darbuotojams ir buvęs apklaustas policijos. Net jei nežinočiau pikantiškų tos istorijos smulkmenų, vis tiek suabejočiau, ar vokiečių policininkai apklausia įtarimą sukėlusius lietuvius, tegu ir labai kilmingus, jų nesulaikę, o tiesiog kulniuodami greta.
Mokiausi teisės pagrindų ir suvokiu skirtumą tarp įtarimo ir kaltinimo. Niekada nemaniau ir neteigiau, kad bendraturtis buvęs apkaltintas. Ne, jis tik, kaip pats sako, sukėlė įtarimų, taigi buvo įtartas.
Gal Mindaugą įtarė ne neteisėtu šniukštinėjimu, o kokiu kitu nusikaltimu, pavyzdžiui, vagyste, ar rengiant ginkluotą apiplėšimą? Netikiu. Žmogus teigia, kad lankėsi parduotuvėse darbo reikalais, reiškia, domėjosi pastatų išplanavimu, įrangos išdėstymu, reklamos formomis ir panašiais niekais.
Beje, su kuriuo gi Mindaugo darbu buvo susijusi minėta komandiruotė? Negi „Akropolio“ šefas lankė Vokietijos imigrantų pamėgtas parduotuves (ir dar taip uoliai, kad sukėlė policijai įtarimų), ketindamas pasiūlyti germanų tinklui išsinuomoti ledo arenų plotus? Netikiu. Nepatikėjo ir Nerijus Numavičius, todėl ylai išlindus iš maišo, teko ruošti „šalių susitarimą“.
Jeigu kada nors būsite apklausinėjami Vokietijos policininkų, nemėginkite jiems priešintis. Tai vienas iš Mindaugo parsivežtų atradimų. Paguldys žandu į betoną, o tuomet jau teks kreiptis pagalbos diplomatiniais kanalais ir ieškoti pažinčių Vokietijos kapitalo bendrovėse.
O šiaip tai visa ši istorija – bulvarinė smulkmena. Toji apklausa policijoje gal ir nebuvo tokia linksma, kaip mėgina guostis apklaustasis, bet tikrai - ne tragedija. Karjeros nesugadins. Dėl šito galės Mindaugas ir lordų fondams vadovauti, ir į Seimą kandidatuoti, ir Prezidentu išsirinkti.
Jis pats prisimena didesnių nuodėmių, bet tai jau kita tema.

2015 m. rugsėjo 16 d., trečiadienis

Pinigai, pornografija ir mirtis


Praėjusį savaitgalį atitrepsėtas sostinės maratonas privertė Vilniaus širdį tvinksėti pasaulio pulso ritmu. Bet kuris liudininkas patvirtins, kad sekmadienis Katedros aikštėje buvo ne sporto, o pramogų diena. Ar verta rimtai kalbėti apie varžybas, kuriose pagrindinę rungtį laimi mėgėjas iš Etiopijos su penki šimtai penkiasdešimt ketvirtuoju numeriu ant krūtinės, o moterų grupės nugalėtojai neprireikė tilpti į tris valandas?

Masiniai maratono bėgimai sugalvoti ne sportininkams, o publikai. Tai – nuostabi idėja. Jeigu kas nors išrastų, kaip tūlam miestiečiui patogiai sirgti už krepšinio rinktinę, pačiam žaidžiant aikštelėje (tegu nors trys prieš tris į vieną krepšį), o Seimas įstatymu uždraustų stebėti rungtynes nesurenkantiesiems naudingumo balų kvotos, Lietuvos vyrai per pusmetį iš alų maukiančių ir traškučius kremtančių nusmurgėlių virstų atletiškų ir koordinuotų sveikuolių armija.

Pramogų sfera visuomet – bulvaras. Čia forma svarbesnė už turinį, įspūdis - už esmę, įvaizdis - už tiesą.  Joje skamba bumčikai, šlama banknotai ir dvelkia nešvankybe. Išdykėliai pirma nulaužė „TEO“ prizinį čekį, o paskui per išmanųjį televizorių parodė nuogą užpakalį. Viską tiesiogiai nušviečia atitinkama žiniasklaida. Tokios taisyklės.

Bulvarinėms pramogoms būtina drama, geriausia – mirtis. Tragedija ne tik pagardina renginio paskalas  pikantišku padažu. Kur kas svarbiau, kad ji dovanoja dalyviams tolstojiškąjį potyrį: „Štai, anas jau guli, o aš, šaunuolis – dar bėgu!”

Kuo čia dėtas pasaulio pulsas? Ogi tuo, kad pažangioji žmonija, jau senokai atmetusi soldafoniškus draudimus, visa galva nėrė į maratoninės laisvės pramogas. Bulvarinius prietarus pakeitė atsakingas  požiūris: niekas nepasirūpins mano sveikata geriau už mane patį. Bėgu – gyvenu, spoksau į  sportuojančius profus - gyvenimas lekia pro šalį.

Po sekmadienio finišo Lauko redakcija atliko dvi pareigas: darsyk pažiūrėjo olandų filmą „De Marathon“ ir parėmė našlaičiais likusius vaikus bei vyrą palaidojusią Oksaną Burokienę (sąsk. Nr. LT24 7300 0100 7476 3053). Kviečiame prisijungti.