2013 m. spalio 19 d., šeštadienis

Prof. Audrius Beinorius: „Joks save gerbiantis indas nebėgs paskui autobusą“


Pokalbis su profesoriumi, filosofu, indologu, Vilniaus Universiteto Orientalistikos centro direktoriumi būtinai pakryps apie Rytus. Todėl iškart klausiu: sakykite, kur prasideda Rytai?

Klausimas nelengvas. Žvelgiant iš mūsų URM pozicijų, atrodo, kad Rytai – viskas, kas yra į rytus nuo Lietuvos: Baltarusija, Rusija... Sąvoka „Orientas“ apibrėžia Rytus ne kaip geografinį, o kaip kultūrinį pasaulį, kitonišką nuo europinės krikščioniškos civilizacijos. Į ją patenka Rytų ir Pietų Azijos šalys, islamo valstybės, Afrika. Prieš 20 – 30 metų net kilo mada pervadinti orientalistikos institutus Azijos ir Afrikos studijų centrais. Taigi, Rytai man yra kultūrinė sąvoka.

Koks gi yra esminis kultūrinis skirtumas, brėžiantis  ribą tarp Rytų ir Vakarų?

Prašau neįsižeisti, bet šitaip formuluojamas klausimas byloja apie XVIII – XIX a. sampratą, kai Rytai buvo suvokiami kaip vieningas darinys. Buvo kalbama apie Vakarus ir Rytus. Tai pasenęs požiūris, nes rytietiškos kultūros yra labai įvairios. Tai milžiniški skirtingi pasauliai. Palyginkime Japoniją ir Šri lanką arba Saudo Arabiją ir Indoneziją.

Palyginkime. Japonijoje, pavyzdžiui, labai vertinamas ilgųjų nuotolių bėgimas. Japonai rengia masinius maratonus, garsėja ultra distancijų varžybomis, jų stajeriai puikiai pasirodo Olimpinėse žaidynėse ir Pasaulio čempionatuose. Šri Lankos atstovas Londono maratone šiemet atbėgo 14-as, tačiau apskritai jos lengvaatlečiai tarptautinėje arenoje nėra pastebimi, beje, milijardinės Indijos – taip pat. Kodėl?

Japoniją modernizavo Meiji revoliucija XIX a. viduryje. Po jos šalis vesternizavosi, ten paplito sporto rungtys ir žaidimai iš Vakarų. Pietų Azijoje to nebuvo. Reikia vertinti ir tenykštį klimatą. Pats gyvendamas Kalkutoje išeidavau pabėgioti saulei tekant. Po to tris valandas trukdavo atsigauti nuo ten tvyrančio smogo. 

Pietų Azijoje niekada neegzistavo raumenų kultūra. Fizinis veiksmas ten nevertinamas, visas dėmesys skiriamas mentaliniam darbui, jogai, meditacijai. Užtat Indija, Šri Lanka garsėja aukščiausio lygio šachmatininkais.

Prisimenu, kai Kalkutoje parke susiradau sporto aikštelę su skersiniais ir lygiagretėmis, atbėgdavau į ją pasimankštinti. Saulei tekant ten pasirodydavo keli indai. Jie medituodavo, sugiedodavo mantras. Po to aikštelėje, kur kiti treniruodavo raumenis, jie pasikabindavo Hanumano atvaizdą. Hanumanas – tai mitinis beždžionių kariaunos valdovas, personažas, simbolizuojantis ištikimybę, narsą. Taigi tie vyrukai puldavo melstis prieš raumeningo lyg Švarcnegeris beždžionžmogio paveikslą. Negalėjau suprasti, kodėl būtent čia, sporto aikštyne. Atsakymas mane sužavėjo: „Mes  su juo bendraujame mintimis, siekdami tapti tokiais kaip jis. Mes tapatinamės su juo ir taip tampame tokiais pat.“  Žodžiu, jie tiki, kad mentalinis darbas, vizualizacija, tantrinė praktika atneš tokius pat rezultatus, kokių kiti pasiekia fizinėmis pratybomis.

„Mens sana in corpore sano“ (lot. – „Sveika siela sveikame kūne“) tuose kraštuose nėra maksima?

Nei budistiniame, nei hinduistiniame pasaulyje apskritai nėra takoskyros tarp kūno ir proto. Protas ten priskiriamas ne „dvasios“, o materijos, kūniškumo sferai. Jis tėra viena iš juslių.

Kūnas ten suvokiamas kaip laikinybė, todėl stengiamasi energiją investuoti ne į tai, kuo apsivelkama ir nusivelkama kaskart reinkarnuojantis, o į tikrąją savo esmę, kurios arčiausia yra sąmonė. Svarbesnės už fizinį lavinimąsi tampa sąmonės disciplinos, meditacinės praktikos ir t.t.

O kaip gi joga?

Taip žinoma, jogos tradicija kūniškam lavinimuisi – savitvardai, saviugdai, kvėpavimo technikoms skiria nemažai dėmesio. Bet ši pakraipa nevyrauja. Aš juokauju, kad Europoje jogų yra daugiau negu pačioje Indijoje. Ten dominuoja devocionalus aspektas: pasišventimas, garbinimas. O budistiniame pasaulyje, milžiniškame regione, kūniškumas yra visai nureikšmintas, iš esmės nėra jokių kūnui skirtų praktikų.

Egzistuoja dar tam tikri kultūriniai dalykai, nusakantys žmogaus statusą. Pietų Azijoje kuo aukštesniam luomui visuomenėje atstovauja individas, tuo labiau, sąmoningai ar nesąmoningai, jis demonstruoja lėtumą. Ne tik brahmanas, bet ir joks save gerbiantis indas niekada nebėgs paskui kokį autobusą ar traukinį. Ir apskritai tai pažeistų tradicinę indų orumo, solidumo sampratą, jų santykį su laiku, kuris yra ne fizikinė dimensija, o sąmonės būvis.

Prieš tai kalbintas pašnekovas priminė, kad XIX a. Vienoje policija bausdavo už mėginimą pabėgėti gatve. Dėl tos pačios priežasties – tai neoru. Po pusantro šimto metų austrai masiškai bėgioja savo malonumui kur tik panorėję. Kodėl ši mada neturėtų apimti ir Indijos?

Olimpinės žaidynės ir daugelis kitų sporto rungčių yra gimusios antikiniame pasaulyje, atspindi jo mentalitetą ir kultūrines, dvasines bei fizines vertybes. Sporto populiarinimas tėra vienas iš Vakarų mėginimų dominuoti pasaulyje, primetant savo kultūrą. Kodėl ji būtinai turi būti perkelta į Orientą, universalizuojama? Juk mes neįsivaizduojame, kad Europoje būtų rengiami joginių sugebėjimų čempionatai arba matuojami budistinės atjautos parametrai.

Tačiau argi tokie Antikos išradimai kaip sportas ar demokratija nėra bendražmogiškos pažangos simboliai?

Aš labai bijau to žodžio „bendražmogiška“. Man tokios vertybės kvepia eurocentriškumu.

Dėl demokratijos atsakysiu taip pat kaip ir dėl sporto: mes reikalaujame, kad, pavyzdžiui Kinijoje, egzistuotų europinė prancūziškos revoliucijos atnešta vadinamoji plius minus demokratija. Tačiau ten egzistuojančios komunistų partijos (su jos liberalizacija po Den Siao-pino ir bandymais įvesti kontroliuojamą rinkos ekonomiką) veiksmai liudija klasikinę konfucionistinę valstybės valdymo politiką.

Apskritai aš nematau esminio valdymo modelio skirtumo, lygindamas šiuolaikinę komunistinę Kiniją su senąja Kinijos imperija. Tiesiog vietoje imperatoriaus su patarėjais yra sprendžiamąjį balsą turintis partijos Centro komitetas. Europietiškas demokratinis valdymo modelis, ko gero, greitai sugriautų Kiniją, paversdamas ją tiesiog pigios darbo jėgos baze.

Spėju, pritariate nuomonėms, kad Kinija, nepaisant jos totalitarinio režimo ribotumo, po kurio laiko dominuos pasaulyje, ekonomine galia nustelbdama JAV ir Vakarų Europą?

Kinai plėtoja ekonomiką labai racionaliai, pragmatiškai. Tai ne V.Putino bandymai sugrąžinti Rusijoje carinį patvaldystės modelį, remiantis resursų išpardavimo strategija. Kinai investuoja Afrikoje, veržiasi į Sibirą, visa Pietryčių Azija jau tapo ekonomine Kinijos provincija.

Kinijos stiprybė remiasi nebe ideologija, ne ištikimybe Raudonajai Mao knygelei, o ekonomine logika.
Nesu joks autoritarizmo gerbėjas, bet noriu pasakyti, kad demokratija, jeigu ji konstruojama tik remiantis antikinio laikotarpio patirtimis, negali būti universaliai taikoma visam pasauliui. Daugelis intelektualų Rytus tapatina su totalitarizmu, nors Indija ir yra didžiausia pasaulyje demokratiškai valdoma valstybė. Išėjus britams, ji nesugriuvo, adaptavosi ir taiko demokratinio valdymo mechanizmus. Tačiau ekonomiškai Indija atsilieka nuo Kinijos, kurioje valdžios kontrolė žymiai stipresnė.

Nemažai šiuolaikinių intelektualų abejoja, ar valstybės valdymui tinka verslo vadybos principai, ir ar iš pažiūros efektyvūs autoritariniai metodai gali tvariai pranokti pamatinius demokratijos teikiamus pranašumus. Sovietų sąjunga taip pat kurį laiką didžiavosi įtaka, finansuodama Afrikos ir Lotynų Amerikos režimus, siųsdama žmones į kosmosą, bet netrukus anas modelis žlugo.

Laisvė, lygybė, demokratija dažnai tėra amerikietiškojo imperializmo vartojami lozungai. Kai amerikiečiai klausia, kodėl Kinijoje nėra demokratijos, kinai galėtų klausti, kodėl vakarietiškame pasaulyje nėra sūnaus atsidavimo, nuolankumo tėvui politikos. O tai – viena pamatinių konfucionizmo etinių kategorijų. Indai galėtų teirautis, kodėl Vakaruose netaikomas fundamentalus neprievartos etikos principas – ahimsa.

Demokratijos sklaida yra puikus politinės įtakos instrumentas. Po ideologinėmis nuostatomis slypi geopolitiniai siekiai. Prisiminkime, kaip šacho laikais Irane elgėsi amerikiečiai.

Kinijos raida kol kas lenkia visas konkurentes, ypač Amerikos krizės, Rusijos balagano fone. Kiekviena didžioji civilizacija turėtų išnaudoti savo kultūroje tūkstančius metų glūdėjusius mąstymo, vertybių, socialinės elgsenos mechanizmus.

Ačiū už įdomų pokalbį.

2013 m. spalio 12 d., šeštadienis

Povilas Rakštikas: "Žmogus turi ko nors siekti"


Esate populiariausias treneris. Ugdote vaikus ir suaugusiuosius, lyderius ir mėgėjus, bėgikus, orientacininkus, triatlonininkus... Kas labiausia džiugina šiame darbe?

Atgalinis ryšys. Dirbdamas su jaunimu atkuntu. Galėčiau bėgioti vienas, bet ne, neįdomu.

Prieš porą metų susidraugavau su Vilniaus maratonu, sukūrėme treniruočių grupes. Dabar turiu šimtą žmonių, suskirstytų į penkis būrius. Vieni bėgioja jau penkerius metus, kiti tik pradeda.

Kodėl bėgikui mėgėjui svarbu bėgti greičiau?

Žmogus turi turėti tikslą, ko nors siekti.

Gamta sukūrė žmogų, kad jis išnaudotų savo potenciją. Kai netobulėji, iš vidaus drasko nerimas. Tas nerimas – tai Dievulio arba gamtos grūmojimas: tu nedarai to, ką privalai daryti.

Štai Amerikoje pirmoji bėgiojimo banga greitai nuslūgo. Iš pradžių ten buvo tik džogingas (jogging angl. – bėgimas ristele – I.S. pastaba) be jokio tikslo, šiaip išeiti pabėgioti sveikatai. Ir nunyko per keletą metų. Bet kai tik išpopuliarėjo maratonas, visi panoro jį nubėgti. Pirmą kartą nubėga, nori antrą kartą nubėgti greičiau. Tokia banga jau ritasi be pabaigos, kaip visas gyvenimas.

Ar kūno tobulėjimas koreliuoja su protiniu?

Jeigu kalbėtume labai rimtai, tai laikau, kad  ši priklausomybė yra tiesioginė.

Protas – vienas pagrindinių mūsų instrumentų, bet taip pat – viena didžiausių nelaimių. Labai svarbu sugebėti tai suprasti. Ir mokytis padaryti, kad protas taptų visiškai valdomas. Rimti žmonės visais laikais taip sakė.

Specialiųjų tarnybų karininkai mokosi kovos menų ir treniruojasi ne tam, kad išdaužytų priešininkus ir pabėgtų. Fizinė parengtis stiprina pasitikėjimą savimi ir palaiko dvasinę pusiausvyrą. Aišku, būtini ir kiti dalykai: dvasinės pratybos, aukštieji menai. Čia labai norėčiau paminėti Trevaniano„Šibumi“. Tos knygos herojus visą gyvenimą elgiasi lyg menininkas. Būdamas nuožmios profesijos atstovas, jis gyvena švelniai, vertina grožį. Bet tuo pat metu landžioja urvais, mokosi įveikti baimę. Tačiau kai kuriose situacijose, vykdydamas įsakymus, veikia negailestingai.

Kiek darbu įmanoma kompensuoti talento stoką?

Talentas ir yra sugebėjimas dirbti.

Jei laikome stajerio talentą genų nulemtu veiksniu, tai pirmiausia kalbame apie deguonies įsisavinimo koeficientą. Jis labai priklauso nuo genetikos. Kitas faktorius - bėgimo ekonomija. Štai čia dirbdamas žmogus gali smarkiai tobulėti ir kompensuoti prigimtinius trūkumus. Ir trečias dalykas – psichologija: gebėjimas dirbti galva, kentėti, paskirstyti jėgas.

Galima daug kalbėti apie talentą, bet gyvenime dažniausia laimi žmonės turintys labai vidutinius genetinius duomenis. Kodėl? Nes įpranta sunkiai dirbti. O labai talentingiems iš pradžių viskas sekasi taip lengvai, kad jie dirbti ir neišmoksta. Ego neleidžia pralaimėti, ir jie išeina.

Mokslininkai vis dažniau kalba, kad genas – tik kontūras. Jį užpildo išorinė informacija iš aplinkos ir iš mūsų vidaus – mąstymas, mintys. Kalbama apie tikėjimo fiziką, tikėjimo biologiją.

Ar tiesa, kad smegenys pavargsta anksčiau už raumenis?

Kuo toliau, tuo labiau manau, kad viską nulemia galva. Orientacininkams viskas aišku: praradai koncentraciją – padarei klaidą. Bet bėgime tai dar svarbiau, nes netekęs dėmesingumo iškart pradedi lėtėti.

Tai ar gali kvailys tapti čempionu?

Aukščiausi rezultatai sporte reikalauja aukščiausio intelekto. Bet aplinkybės gali susiklostyti taip, kad laimėti kam nors pavyksta ir nepasiekus aukščiausio rezultato.

Ačiū. Paieškosime naujų būdų skleisti Jūsų patirčiai ir išminčiai.

2013 m. spalio 7 d., pirmadienis

Aidas Ardzijauskas: „Pradėjau įgyvendinti svajones“


Pirmiausia – ne apie Baltijos jūrą, o šiek tiek anketinių duomenų: amžius, ūgis, svoris…

Keturiasdešimt dveji metai, šimtas septyniasdešimt keturi centimetrai, šešiasdešimt du su puse kilogramo.

Ar tau ką nors tai reiškia?

Pradėjau įgyvendinti svajones.

Tik dabar?

Anksčiau turėjau gal vienintelę rimtesnę svajonę - nubėgti maratoną. Kai ją pasiekiau, tokių didelių kurį laiką nebebuvo. Dabar vėl turiu: apibėgau Baltijos jūrą, svajoju pagerinti dešimties metų senumo Piotro Silkino pasiektą paros bėgimo Lietuvos rekordą, perbėgti Ameriką iš Los Andželo į Niujorką, apibėgti pasaulį...

Vidmantas Urbonas buvo pliekiamas, kad perplaukė ne visą Baltiją. O tu apibėgai visą?

Devyniasdešimt devynis procentus. Važiavau 47 km nuo Vyborgo iki Suomijos sienos, nes neturėjau specialaus leidimo bėgti pasienio zonoje. Dėl tos pačios priežasties nenubėgau poros kilometrų Kuršių Nerijoje. Dar kėliausi keltais iš Turku į Stokholmą, tarp Danijos salų, iš Danijos į Vokietiją, per įlanką Lenkijoje, pervažiavau tiltu iš Švedijos į Daniją.

Jei pabaigęs dienos bėgimą, ieškodavau nakvynės kitur, vietą pasižymėdavau GPS‘e ir rytą grįždavau ten pat bėgti toliau. Galiu sakyti, kad bėgau nepertraukiama trajektorija. Iš viso 3266 km.

Pasienio zonose kas nors gali nušauti, sąsiaurių vandeniu neperbėgsi. Bet kodėl nusprendei apibėgti ne visas įlankas: Suomių - taip, o Botnijos ir Ščecino - ne?

Švedijos šiaurėje, kiek domėjausi, daug kur nėra kelių, žemės negyvenamos. Būtų tekę stovyklauti palapinėje. Be to, būtų prisidėję dar beveik du tūkstančiai kilometrų.

Ką įspūdingo patyrei bėgdamas 45 dienas?

Man asmeniškai nuostabiausia patirtis buvo bėgti du su puse kilometro tiltu tarp dviejų Danijos salų. Tiltas aukštai, vėjas toks, kad sunku apsakyti. Jaučiausi kaip alpinistas kalne. Užėjo lietus, bet kartais jo šuorą vėjas nupūsdavo, rodės - nė nelyja. Gūsiai tampė taip, kad pamaniau: jei nesustosiu, tai žemyne tikrai nebus sudėtinga.

Nesitikėjau, kad Suomijoje tokie statūs kalnai. Prisižiūrėjau ežerų, miškuose knibžda visokiausių smulkių gyvių.

Kaip prisistatai, pirmąkart sutiktojo paklaustas: Aidai, kas tu toks? Ką veiki gyvenime?

Pirmiausia esu ugniagesys gelbėtojas. Paskui – tėvas ir sūnus.

Įdomu. Ar esi išnešęs kūdikį iš degančio namo?

Ne.

O senelį?

Senelių esam išnešę keletą. Bet tai ne vienas, su komanda. Į tokius dalykus žiūriu, kaip į darbą, stengiuosi jų nefiksuoti. Skausmo matau daug, bet nuo to atsiriboju, stengiuosi tvarkytis šaltakraujiškai.

Ar pamainos draugai vertina tavo ištvermę, o gal patys sportuoja?

Vertina įvairiai. Iš aštuonių žmonių, su kuriais budime paromis, trys sportuoja aktyviau, kiti prijaučia. Bet formą palaikyti turi visi, nes tenka vykdyti fizinius ir profesinius normatyvus.

Koks greitas turi būti ugniagesys gelbėtojas?

Kilometrą reikia nubėgti per šešias minutes, tris kilometrus - per šešiolika. Bet dar tenka ir daryti atsispaudimus, prisitraukimus, lipti kopėčiomis, greitai apsirengti specialią aprangą, atlikti užduotis su automobiliais. Viskas vertinama balais, reikia surinkti tam tikrą jų skaičių pagal savo amžių.

Kada – į pensiją?

Kitais metais.

Rimtai?

Taip, būsiu atidirbęs dvidešimt metų, turėsiu teisę į užtarnautą poilsį ir galvoju ja pasinaudoti. Noriu užsiimti verslu, užsidirbti pinigų, nes jų reikia svajonėms.

Po tokios daugiadienės treniruotės gerinsi paros bėgimo rekordą?

Bandysiu lapkričio 24 d. Monake. Ten vyks savaitės varžybos „No finish line“. Kas norės, bėgs savo atstumą, o rėmėjai perves pinigų labdarai už kiekvieną įveiktą kilometrą. Viskas baigsis paros bėgimo turnyru. Krantinė lygi, „Formulės 1“ ja važiuoja, tai tikiuosi pagerinti ne tik Lietuvos (238 km 800 m), bet ir trasos (242 km) rekordus.

Kaip vertini dabartinį mūsų ultrininkų lygį?

Jis aukštas. Gediminas Grinius ir Andrius Ramonas jau laimi pirmas vietas, muša rekordus.

Šimtinėje su jais stumdytis sunkoka, todėl virtualiai lenktyniauji su Piotru Silkinu?

Taip, pirmauti 100 km nuotolyje neužtenka greičio. Pats Piotras savo knygoje man palinkėjo pagerinti jo rekordus, tai ir stengiuosi.

O jei būtų surengtas geriausių Lietuvos ultrininkų turnyras 1000 km bėgimo rungtyje ir už pergalę paskirtas 100 000 litų prizas, ar statytum už save, sumokėdamas 1000 litų starto mokestį?

Taip!

Ačiū už pokalbį, linkiu laimėti Monake ir sėkmingai siekti visų svajonių.