Benediktas Vanagas: „Mano bėda, kad pernai gavau Metų vadybininko apdovanojimą“

Pradėkim nuo pradžių. Kiek ralyje yra sporto?

O kiek Maratono lauke yra maratono?

Maratono lauke dabar yra daugiau lauko. Tinklaraštis prasidėjo nuo maratono ir išvirto laukan, į erdvę, kurioje pilna kitų temų.

Dakaras yra ralio maratonas. Žinomiausias ralio maratonas pasaulyje. Aukštesnės kategorijos varžybų šioje planetoje nėr. Dėl sudėtingumo galėtų būti, mmm..., įvairiausių nuomonių, bet tai yra olimpiada. Aukščiausias įmanomas lygis. Ten, natūralu, suvažiuoja visiškai geriausi savo sričių specialistai. Jeigu Europos ar Pasaulio čempionatuose varžosi atletai arba, kitaip tariant – verslai, tai olimpinėse žaidynėse varžosi valstybės. Valstybė irgi yra tas pats verslas iš principo, su tokia pačia sandara, tiktai kartais gal ne tokia efektyvia... Žodžiu, ten egzistuoja masto ekonomika.

Aišku, kad finansai ir technika nulemia labai daug. Tai kiek Dakare yra likę olimpiškai sportinio, bet žmogiškojo prado – greičiau, aukščiau, stipriau?

Tai yra sportas. Techninė sporto šaka, ji turi papildomų priedų, lyginant su individualiomis sporto šakomis. Tai yra komandinė šaka. Dirba ne tik lenktynininkas ir šturmanas, jie – tik dalis.

Tai yra ultra maratonas. Įsivaizduokim, kad bėgam po maratoną keturiolika dienų. Per vidurį būna poilsio diena. Kitaip tariant, tai yra maratonas, maratonas, maratonas, maratonas... Per dieną mes įveikiame distanciją, kuri galėtų būti lygi visam Lietuvos ralio sezonui. Tai čia – per vieną dieną, o tokių dienų yra keturiolika.

Galioja maratoninis principas, kad tik žmogus su išmintimi gali įveikti Dakarą gerai.

Tik su išmintimi?

Taip, tik su gyvenimiška išmintimi. Bėgime galima būtų palyginti šimto metrų bėgimą su dviejų šimtų kilometrų ultra maratonu. Vienu atveju svarbiausia – sprogstamoji jėga, tu esi kulka ir neturi šanso suklysti. Kitu atveju tu turi sudėlioti savo energiją taip, kad būtum greičiausias prie finišo, visiškai nėra svarbu, kaip greitai įveiksi šimtą metrų, dešimt ar keturiasdešimt kilometrų. Tavo laikas matuojamas finiše.

Tai Dakaro negali laimėti Formulės 1 žvaigždė? Nors ir Pasaulio ralio čempionams nelabai ten sekasi...

Teoriškai gali. Formulėje 1 irgi labai daug dedamųjų, bet ten yra labai aiški trasa. Tie pilotai yra tokie... nišiniai. Ten jie kaunasi su kitais dalykais, o čia pagrindinis tavo priešas yra (na, visų pirma – esi tu pats, bet čia jau filosofija) laikas. Ir danga, kuria tu važiuoji. Turi važiuoti maksimaliai greitai, bet taip pat maksimaliai saugiai išlaikyti automobilį iki finišo kiekvieną dieną. Na... Koks buvo klausimas?

Kodėl Sebastienas Loebas nelaimi Dakaro? 

Taip. Jisai laimės. Jisai laimės, Loebui tai – disciplina, kurioje jis yra antri metai. Tiktai dėl to. Sebas Loebas dar bus Dakaro nugalėtojas, aš esu beveik tikras.

Dakarą laimi žmonės, kuriems yra tarp keturiasdešimties ir penkiasdešimt penkerių metų. Kaip taisyklė. Jaunesni neturi šansų, nes tiesiog nėra sukaupę gyvenimiškos patirties. Jie turi galbūt sportinės patirties, bet gyvenimiškos patirties trūksta.

Matome tokias pavardes, kaip daugkartinis Pasaulio ralio čempionas Carlosas Sainzas, jam dabar jau virš penkiasdešimties. Tas pats karjerą klasikiniame ralyje baigęs Sebastienas Loebas atėjo į šią discipliną tuomet, kai užaugo iki maratono. Jo laikas dar ateis. 

Ką tu treniruoji savyje, ruošdamasis Dakarui?

Na, šiaip... Dakaras yra asmenybių užsiėmimas. Vienas geriausių dalykų, čia off topic‘as šiek tiek – susitikti tuos žmones. Tai yra, įsivaizduoji, trys tūkstančiai žmonių, kurių vibe‘as stipriai panašus. Iš skirtingų sričių, bet jų energetinis stiprumas tikrai jaučiasi. Ir kai matai tuos pagrindinius, įsitikini, kad galioja taisyklė: kuo daugiau žmogus pasiekęs, tuo jis paprastesnis, natūralesnis, šiltesnis.

Tai psichologinis aspektas čia yra ypač svarbus. Aš nežinau, kaip galima tai treniruot. Tikrai galima, bet kaip? Aš visą gyvenimą tam ruošiuos.

Jeigu šnekam apie kūną, tai – ištvermė ir koncentracijos laikymas. Tai yra esminiai dalykai.

Kaip juos lavini?

Na, jeigu apie pačią metodologiją, tai... Ištvermė... Nemėgstu bėgiot, bet tai yra vienas iš elementų. Dabar pradėjau kultivuoti crossfitą, tai tam tikroms raumenų grupėms bus dar didesnis pasiruošimas.

Šnekant apie koncentraciją, tai gaila, bet dar nedirbu tuo klausimu. Mano bėda yra ta, kad pernai gavau Metų vadybininko apdovanojimą. Žinai, tai nemažai pasako... (Juokiasi)

Lenktynininkas turėtų lenktyniaut. Mano sunkumas yra toks, kad esu ir komandos vadovas, ir tas, kuris pritraukia lėšas, ir visa kita. Devyni amatai – dešimtas badas. Gal visai taip nėra, bet esmė panaši.

Profesorius Marty Linsky, paklaustas, kaip galima išmokti lyderystės, atsakė, kad svarbiausia ugdyti drąsą ir empatiją. Ar ralio lenktynininkui svarbi drąsa?

Man atrodo, Hemingvėjus yra pasakęs... Kad jis, tai – tikrai, tik citatą reikėtų patikrinti: „There are only three sports: bullfighting, motor racing, and mountaineering; all the rest are merely games.” Tai čia yra… (Juokiasi) jo žodžiai. Tai... Koks klausimas buvo?

Ar sutinki, kad drąsa yra svarbus psichologinio pasirengimo elementas?

Drąsa yra asmenybės bruožas. Reikėtų labai tiksliai išsiaiškinti... Žodžiais mes perduodam tik dešimtį procentų informacijos. Devyniasdešimt procentų yra visa kita. Labai dažnai žmonės šnekėdami... Dėl to vyksta karai. Iš principo abudu galvoja galbūt apie tą patį, bet kiekvienas žodis šiek tiek skirtingas, ir per daugelį žodžių žiūri, kad esi jau lost in translation.

Tai aš dar patikslinsiu, ko klausiu. Ar sutinki, kad labai gerą lenktynininką nuo gero skiria taip pat ir drąsos lygis? Nes labai geras lenktynininkas nebijo įvažiuoti į posūkį didesniu greičiu...

Supranti, jeigu mes šnekam apie ralio maratonus, Dakarą, tai jeigu esi drąsus lenktynininkas, tai esi iš principo žuvęs lenktynininkas. Per dešimtį tūkstančių kilometrų tu tikrai surasi tą posūkį, į kurį įvažiuosi, bet neišvažiuosi.

Sudėtingiausia čia yra išmintis: kaip pervežti automobilį trasa ir greičiausiai atsidurti finiše. Jauni neatvažiuoja į finišą vien todėl, kad susiranda tą savo posūkį, savo akmenį, savo duobę, kurioje palieka automobilį arba gyvenimą. 

Šiuo atveju svarbi kitokia drąsa. Drąsa, kaip asmenybės bruožas – nebijoti tobulėt, keliaut į priekį. Tai yra be galo svarbu. Reikia turėt stuburą. O greitai įvažiuot į posūkį... hrrrrrr... Jeigu drąsą skiriame nuo kvailystės, tuomet – taip. Kartais tarp tų dalykų yra toks plonas tarpelis, kad daugelis jo ir nepastebi.

Labai aiškiai pasakei.

Labai daug žmonių vadina šį sportą ekstremaliu. Iš pradžių aš į tai nesigilinau, paskui pradėjau gilintis ir supratau, kad tai nėra ekstremalu. Nes ekstremalu yra gyvenime daryti tai, ko nemoki. Pavyzdžiui, gaminti valgyti man yra ekstremalu, nes aš nemoku to dalyko. Galiu susipjaustyti, susižaloti, galiu parinkti netinkamus ingredientus ir sukelti pavojų tiek sau, tiek aplinkiniams.

Man sakydavo, kad maratonas yra ekstremalu. Nors bėgiojant jokie pavojai gi nekyla. Dabar tu gražiai atskleidei tai, ko anksčiau nesuprasdavau – kad žmonėms ekstremalu atrodo tai, ko jie patys nemoka ar nesugeba.

Čia tas pats. Kosmosas yra išsiųsti raketą į kosmosą. Bet jeigu tu pasišnekėtum su kokiu inžinierium, jis pasakytų: ne, ten tik specifikos daug, kurią reikia žinot. Kai žinai, tau yra normalu.

Dabar pasakyk, ar geresnė empatija, gebėjimas jausti kitą žmogų, gali būti lenktynininko pranašumas? Ar svarbu kaip nors ypatingai jausti šturmaną?

Kad ir kaip aš norėčiau, kad pilotai būtų pasaulio bambos... Taip, lenktynininkai gauna daugiausia dėmesio, bet šturmanai, antrieji vairuotojai, daugiau pasiekia gyvenime.

Jeigu vairuotojas yra geriausias amatininkas, nes valdyti automobilį yra tikrai amatas, reikalaujantis daugelio kompetencijų ir gebėjimo dirbti pasąmoniniame lygyje... Čia protas yra... Protas šiaip gyvenime yra trukdis, ir nė vieno dar žmogaus laimingu nepadarė, bet čia atskira diskusija... Lenktynėse jis yra per lėtas. Mes jo negalim naudot. Jis aštuonis tūkstančius kartų per lėtas.

Tai vairuotojas yra amatininkas, o šturmanas – dirigentas. Jis turi būti stipriai aukštesniame mentaliniame lygyje. Jis turi būti stiprus psichologas. Idealus šturmanas laiko vairuotoją jaukiai įsitempusį.

Šturmanas duoda komandas, bet kiekvienoje slypi tam tikras prieštaravimas. Jis turi suteikti informaciją taip, kad vairuotojas labai sklandžiai ir gerai padarytų. Šturmanas mato, ar vairuotojas važiuoja per lėtai, ar per greitai. Ir greitinimas nėra pasakymas: „Važiuok greičiau.“ Yra intonacija... Informacija pateikiama taip, lyg jis diriguotų orkestrui, tik ne su lazdele, o per pasąmonę. Kalbu apie tokį šturmaną, kuris ne tik gerai supranta, ką knygoje perskaito, bet ir moka gerai užduoti toną, moka jausti lenktynininką.   

Rezultatas priklauso nuo visos komandos, bet jeigu šnekam apie tai, kas vyksta automobilyje, tai ten yra vairuotojas ir šturmanas. Daugelis galvoja, kad pagrindas yra vairuotojas, o aš manau, kad tokiam Dakare daugiau negu penkiasdešimt procentų sėkmės lemia šturmanas. Svarbus ne tik navigavimas, bet ir gebėjimas sudiriguoti vairuotojui. Bet čia mes šnekam apie visišką high-tech‘ą, daugelis žmonių to nesuprastų.

Supratau, kad lenktynininkui svarbūs tiek refleksai, tiek pasąmonė, tiek išmintis. Tu nesąmoningai valdai automobilį, pasąmoningai vertini šturmano žinutes ir sąmoningai apgalvoji visa tai.  

Taip. Tik tokiais atvejais įmanoma šnekėt apie kažkokį rezultatą pasauliniame lygyje. Kitaip tai yra tik hobby.

Sporte hobis ir profesionalumas dažnai suplakamas. Antai olimpinės žaidynės neva yra mėgėjų šventė. Man regis, mėgėją nuo profesionalo skiria uždirbami pinigai. Ar Dakare galima užsidirbti, ar priešingai – tenka vien išleisti, kad važiuotum?

Švarusis gražusis sportas baigiasi ten, kur prasideda interesai. Visame pasaulyje visas didysis sportas yra verslas. Visų pirma. Man nesmagu tai sakyti, bet aš suprantu, kad mes šito nepakeisim. Tik dėl to atsirado sporto rinkodara.

Lietuva prieš dvidešimt penkerius metus atgavo nepriklausomybę, ir mes iš planinės ekonomikos perėjome į rinkos santykius. Ir nagrinėjant rinkodaros sprendimus, galima išskirti tris etapus. Dabar esame trečiajame. Pirmasis buvo pasakyti, kas tu esi, ką tu darai, koks tavo darbo laikas. Megrame – mediniai ir plastikiniai langai, mūsų adresas toks, telefonas toks, darbo valandos tokios. Praėjo dešimt metų, žmonės daugiau mažiau žino, kas yra Megrame. Atėjo antras etapas – kuo daugiau ir didesnių logotipų. Per antrąjį dešimtmetį visi užsiėmė tam tikras vietas, rinka susistygavo. Aiškūs produktai, maržos. Didelių logotipų laikas praėjo. Atėjo metas, kai paprasti dirgikliai nebeveikia tavo klientų. Turi pradėti žaisti su klientu pasąmonės lygmeniu, turi priversti jį jaustis draugu, jausti pasitikėjimą. Taip atsiranda dvidešimt penktas kadras. Todėl taip smarkiai vystosi sportas, sporto rėmimas.

Jei paklaustum žmonių, kokios yra Formulės1 komandos vertybės, jie pradėtų vardinti: aukščiausios technologijos, didžiausias greitis, komandinis darbas...

Aš norėjau pasiaiškinti kiek kitokį dalyką. Formulės 1 pilotas tikrai uždirba tiek, kad namuose galėtų sumokėti už elektrą. O Dakaro lenktynininkas? 

Pasakysiu taip: Top 10 šturmanų, net ne vairuotojų, Dakare, manau, uždirba nuo penkiasdešimties iki šimto tūkstančių eurų. Už vienas lenktynes. Tai ne vien už elektrą gali sumokėti, bet ir palaukti kito Dakaro. Priklausomai nuo jų poreikių.

O kiti?

O čia – kaip ir gyvenime... Dakare susirenka geriausi savo sričių specialistai. Tai dvidešimt ar dvidešimt penki procentai yra tikrai geri vairuotojai ir šturmanai, kurių kompetencijos reikia kitiems ambicingiems... Komandoms, brendams, kad pasiektų užsibrėžtą rezultatą. Tuomet, penkiasdešimt procentų yra ambicingų... organizacijų, asmenybių, kurios irgi nori būti geriausiųjų suvažiavime. Nes ir Davose didžioji dalis dalyvių nori patekti tenai dėl prestižo. Jie atsiranda ten ne todėl, kad yra labai reikalingi, o dėl masės.

Galima patekti, nusipirkus bilietą.

Taigi, nusiperka ir mėgaujasi. Jie nėra to Davoso esmė, jie tik slampinėja ten ir pabando susipažint arba pasidaryt selfį.

Ir šitie irgi yra geri, nes jie turi kompetencijos kažkur kitur gyvenime. Turi kompetencijos, turi ambicijos ir turi galimybių sumokėti už savo žaidimą. Nes automobilių sportas visada, nuo tų laikų, kai jis atsirado, buvo aukštuomenės užsiėmimas. Paprastieji tiesiog negalėdavo susimokėti sąskaitų. Princai, karališkos šeimos dalyvaudavo jau prieš šimtą metų vykusiose lenktynėse. Tai tie verslininkai ar savo sričių profesionalai, padarę kažką ar pardavę verslus, nori būti prie rimtos chebros. Jiems gyslose teka truputis benzino, ir jie save tenai... Galvoja, kad išreiškia.

Ir dar dvidešimt penki procentai yra iš principo tokie... Koks čia tiktų žodis? Avantiūristai, galbūt. Norėdamas būti Dakare, na, vis tiek turi siekti labai geros avantiūros.

Taigi vis tiek ten susirenka geriausi, tik per skirtingus pliusus. Vidutinybės ten nepatenka.

Koks gi tavo santykis su Dakaru šiuo momentu, kai stukteli keturiasdešimt?

Mano gyvenime viskas atsirado iš ambicijos. Pavadinkim tai šviesia arba balta ambicija. Nebūtinai uždirbti daugiau pinigų, bet tokia ambicija, kylanti iš tikėjimo, kad galima daugiau padaryt, kai aplinka prieštarauja. Pradėjau sportuot, nes galvojau, kad esu pats greičiausias Vilniuje. Buvau tikrai gatvės siaubas. Didelis. Ir natūralu, kad kai esi greičiausias gatvėj, kitas lygis yra atspardyt užpakalius profesionalams. Paaiškėjo, kad reikia truputį padirbėti, kol pradėjom tą dalyką daryt.

Paskui, kai esi sportininkas... Tai natūralu, kad kaip ir cirko artistams, jie patys sau nėra faini, jiems reikia auditorijos. Galim neigti, bet tai nieko nekeičia. Lenktynininkams reikia auditorijos. Ir tais laikais visi šnekėjo, kad neeee... renginių mažėja, nieks nieko nepadaro. Ir mes ėmėm organizuot Halls Winter Rally. Didžiausias renginys žiemą, apie penkiasdešimt tūkstančių žiūrovų. Šiais metais padarėm jį vienuoliktą kartą. Irgi iš ambicijos, nes visi sakė, kad neįmanoma.

Dar kitas buvo Velomaratonas. Irgi iš ambicijos, nes aplinkui sakė: ai, dar vienas, vėl  ilgai reikės kurti, nieko nebus...

Tai Dakaras irgi atsirado iš panašios ambicijos. Imti ir parodyti, kad lietuviai gali padaryt gerą rezultatą. Pasirodė, kad penkeri metai yra... Kad projektas yra stipriai sudėtingesnis, negu mes galvojom. Su geriausiais pasaulyje varžovais – tai ne laikraštį paskaityt, o realiai feisinti su jais Atakamoje ir pamatyti laikų skirtumus... Matyti visą nelygybę, nes važiavimas ten nesibaigia trasoje. Pirmasis, kuris važiuoja greičiausiai, jam nėra sugadintas kelias. Paskui atsiranda daug visokių liekamųjų reiškinių. Čia kaip pasaulio turtingieji vis labiau turtėja, o vargšai dar labiau skursta. Ir neįsivaizduoju, kaip padaryt, kad būtų kažkokia lygybė. Lygybės nėra. Ji – kaip laimės paukštė, apie kurią visi šneka, bet niekas gyvos nematė. (Juokiasi)

Pradžioje tai buvo mano asmeninė ambicija, kuri peraugo į didelį tautos įsitraukimą, susidomėjimą. Ir tada pakabino mane iš kitos pusės. Dabar manau, kad mūsų komandai tai – socialinė misija. Ar mes iį to turim naudos? Taip, manau, kad turim. Bet esmė tokia, kad nė vieno iš mano paminėtų projektų mes nepradėjom todėl, kad norėjom uždirbti daugiau pinigų. Buvo platesnė idėja, ir kai idėja gera, tu neišvengiamai gali iš to pragyventi.

Dakaras šiuo metu yra labai solidaus dydžio projektas finansiškai, bet jis yra ir ganėtinai tvarus. Tvarus, nes reikalingas ne tik man, ne tik mūsų komandai. Yra gerokai daugiau, nebūtinai norinčių dėt indėlį, bet įsitraukiančių yra daugiau. Tvarumas yra neseniai atsiradusi sąvoka. Mes ją žinojom, bet vartoti pradėjom gal prieš penkerius metus. Daug galvojau: kas tas tvarumas? Mėgstu aiškiai įvardint tam tikrus dalykus. Man tvarumas yra... Galėčiau dėti jam lygybės ženklą su amžinuoju varikliu, perpetuum mobile. 

Tikrai.

Ta prasme, jis veikia pats iš savęs, nieko jam nereikia. Vyksta amžinai. Tai aš žinau, kad jeigu atsivaręs cisterną tu pilsi žarna degalus į laužą, tai jis degs jochaidi, bet mano tikslas – kad jis degtų nepilant.

Tai reiškia, kad kol Dakaras vyks, jame važiuos lietuviai. Ar ne?

Lietuviai važiuos Dakare tol, kol bus tikėjimas, kad reikia ten važiuot.

Bet juk dėl to dabar pats veži Vytį Dakare?

Kažkada pasakęs, kad Dakaras bus penkerių metų projektas, netyčia labai pataikiau. Tai labai platus projektas, pirmais metais tu tik susišaudai sau kojas. Jei lieki gyvas, žinai, ką gali smarkiai pasitaisyti, paskui – truputį, ir taip toliau. Per penkerius metus mes esame nuėję nemažą kelią. Mes galime padaryti geresnį rezultatą, taip.

Taip pat aš sau esu atsakęs į labai daug klausimų. Manau, kad maratono bėgikai bėga tol, kol turi klausimų. Kai nebeturi – nebebėga. Tiesą sakant, tu geriau supranti, bet galvoju, kad maratono bėgimas yra tam tikras psichologinis reikalas, niekuo nesusijęs su raumenų judėjimu.

Galva, žinoma, svarbi, bet maratoną bėga įvairiausi tipai, ir jų santykis su bėgimu metams slenkant keičiasi. Benediktas Vanagas šiandien yra ne tik žinomas, reikalingas žmogus, bet ir reiškinys, ženklas. Kaip tu suvoki savo Dakaro misiją, kalbėdamas apie tvarumą? Ar važiuosi ten, kol pajėgsi, ar tave gali kas nors pakeisti?

Aš  dabar esu tam tikroje krizinėje situacijoje, nes truputėlį trūksta iššūkių.

Viskas gyvenime yra cikliška. Per penkerius metus mes atsakėme sau į daug klausimų. „Mes“ – aš sakau apie komandą. Dažniausia  aš esu pagrindinis sprendimų priėmėjas, bet iš pagarbos komandai... Ne visada jie yra nusipelnę, bet tegu... Mano samprata yra „mes“, bet tai ne didybės klausimas (Juokiasi), ne karališkasis „Mes“, įtraukiu į tai daugiau žmonių.

Matau, kad Lietuvai tas projektas dar yra reikalingas, bet noriu atrasti kitų kampų. Aš noriu atrasti dar didesnę prasmę, negu pradėti jį nuvalkioti. Nes Lietuvoje esame ant ribos, kad taip jį eksploatuodami nustosime kilti, jis taps nebe toks įdomus. Turim nuo vienos viršūnės peršokti ant kažkokios kitos. Tu negali joti tuo pačiu arkliu visą laiką. Senovėje paštuose gi keisdavo arklius ar žirgus, keliaudami iš Berlyno į Peterburgą.

Esu paieškose. Mes tikrai galim pasiekti geresnį rezultatą, negu mūsų ar kitų lietuvių padarytas, bet man tai yra per mažas iššūkis. Per mažas dirgiklis, nes tai yra tik sportas. Vien tam man gali pritrūkti motyvacijos. Dakaras yra daugiau negu sportas.

Taip, užimti Dakare dvidešimtą vietą, ko gero, nėra tavo galimybių viršūnė, nes moki ne tik lenktyniauti, bet ir pasakoti savo istoriją, nešti ženklą.

Tai yra sporto esmė. 

Kažkuria prasme džiaugiuosi dėl tokio finišo ir dėl tokios patirties, kurią gavau. Nuoširdžiai, matau tame didelę prasmę, nes įgijau naujos patirties. O tik įgydamas patirtį tampi geresnis. Ji nebuvo skani, taip, bet ji buvo tikrai vertinga. Manau, kad mano asmenybės raidai ji daugiau davė, negu atėmė.

Linkiu tau sėkmingų paieškų, atvesiančių į atradimus.

Viskas mūsų rankose.  

Donatas Ulvydas: “Mūsų problema yra baimė prarasti suskilusią geldą, kurios net neturim”

Po “Emilijos” jaučiu, kad galėčiau ilgai tave kamantinėti, tai susirašiau tik tiek klausimų, kiek tilpo ant atviruko. Pradėti noriu klausdamas, ką pats prisimeni iš sovietmečio?

Sunku atsakyti, nenuslystant į šeimyninius prisiminimus. Atsimenu tokias nuotrupas iš šeimos, bet turbūt, kas šauna į galvą, tą ir reikia sakyt?

Aišku.

Atsimenu, kaip prieidavau prie tėvo, būdamas kokių šešerių metų, tai reiškia –  aštuoniasdešimtais metais. Prieidavau ir niekaip nesuprasdavau, kodėl jis sakydavo: „Ir vėl tie ruskiai...“ Žiūrėdamas Время ir visokius kitus, jis burbėdavo: „Jie – tą, vėl jie – aną, kažką...“ Aš sakydavau: „Bet kas tau nepatinka, tėti? Žiūrėk, medalį laimėjo...“ Ir jis man atsakydavo: „Na, gerai, nesijaudink, užaugsi – suprasi.“

Šeimoje vis kas nors ką nors tyliai, neagresyviai kapsėjo. Nesupratau, nei kodėl, nei kaip, nei ką... Aš nesu iš skautų ar disidentų šeimos. Mano šeimoje nebuvo jokių komunistų, įstojusių į partiją, tėvai buvo iš paprastos darbininkų liaudies. Tik tėvas kažkodėl žinojo, buvo atsinešęs suvokimą, kad Lietuvai prie sovietų nėra gerai. Man to neaiškino. Man nedraudė stoti į spaliukus. Ėjau pagal visą mašinėlę. Tik visą laiką jutau paslaptį. Ta paslaptis buvo aplinkui, ir aš jos negalėjau suprast.

Po to analizavau, kad mano tėvai nieko neskiepijo primygtinai, kaip ir neskiepijo man Dievo. Aš nusprendžiau pasikrikštyti jau subrendęs būdamas, aštuoniolikos metų. Savo valia. Man tai nebuvo primesta vaikystėje, nors ir tais laikais gi kai kas eidavo ir krikštydavo vaikus, buvo galima. Supratau, kad tėvai apgraibom mane saugojo ir man paliko teisę pasirinkti pačiam, ką norėsiu veikt: kur stot, ką mokytis, ką veikt, ar režisuot, kokią religiją pasirinkt. Ir apie pačią valstybę, kiek norėsiu suprast...

Tuomet atsimenu, kaip nutrūko, lyg atsivėrė toks šliuzas. Aš tai vadinu baime. Tuomet, kai jau buvau paauglys, ir devyniasdešimt pirmais mes sėdėjom Šiauliuose, žiūrėdami paskutinę Bučelytės transliaciją, tėvas pradėjo šnekėt. Atsirišo. Ėmė pasakot kažką. Reiškia, aš iki tol gyvenau baimės sistemoje.

Žodžiu, aš prisimenu baimę. Net iš pačių artimiausių žmonių. „Užaugsi – suprasi.“

Užaugęs supratai, nes įvyko virsmas. O jei nebūtų įvykęs? Ar mūsų kartoje, toje baimėje užaugusioje – ne tėvų, senelių, o jau mūsų – buvo emilijų?

(Galvoja) Žiauriai sunku pasakyt, ar buvo tikrų emilijų. Bet vėl gi – net tas pats Kalanta, mes į jį galim žiūrėt, kaip į... Gal jis tai atsitiktinai padarė, kažkas sako, kad jis buvo šizofrenikas, ir taip toliau, bet...

Bet aš čia ne apie tai. Matai, Romas Kalanta vis tiek buvo jau ne mūsų, o ankstesnės kartos žmogus. Jis, kaip ir Emilija, beveik galėjo matyti, kaip žudė tėvus, kaip trėmė senelius... O mes gi buvom vos gimę arba dar negimę, kai jis susidegino.

Aš manau, kad ir mūsų kartoje jų buvo. Aš manau, kad buvo. Tik mes prisimename tuos, kurie tapo landsbergiais. O tie kas buvo pogrindyje, gal ne visi ir išlindo. Gal aš vėl nepataikysiu, sakydamas, kad tai mūsų ar ne mūsų karta, bet juk kažkas platino Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką, nešė tuos laikraščius. Kažkas ne taip bijojo, kaip mano namuose, kur išvis sėdėjom ir kažko laukėm. Veiksmas vyko, buvo ir suimtųjų, sekamų. Buvo suoliukas, prie kurio ateis kažkas iš KGB, ir tu galėsi papasakoti. Visa tai vyko. Jeigu buvo tie sekliai, sargai, reiškia jie turėjo, nuo ko saugoti. Galbūt mes nežinom tų herojų.

Išties, atsimenu, kaip maištavo krepšinio ir futbolo sirgaliai. Jie peržengdavo nubrėžtas normaliam moksleiviui ribas. Kiti patarnaudavo mišioms – jaunimas, ne tik pagyvenę davatkos lankė bažnyčias.

Taip, aš negaliu sakyti, kad tuomet mačiau herojus, kuriuos galėtum iškelt ant rankų ir nešt, bet mačiau tos paslapties... Nuvažiavau kartą į Tytuvėnus, kur bažnyčioje buvo įrengta pionierių stovykla. O man pasakojo, kad kažkur vis dar yra vienuolių, jie pasislėpę meldžiasi. Aš jų nei mačiau, nei ranką spaudžiau, bet jutau, kad yra antras dugnas...

Šalia tos visuotinės baimės jutau, kad yra antras dugnas, kad kažkur kažkas vyksta. Tik man tai buvo tabu. Apie tai nebuvo kalbama, aš nebuvau įleistas tenai. Laukiau, kol užaugsiu, kad atsivertų kažkokios durys. Ir žinai, man dabar norisi paspekuliuoti – aš, kaip kūrėjas, galiu sau tai leisti – kad jei nebūtų atėjusi Nepriklausomybė, aš gal užaugęs būčiau nuėjęs į tą pogrindį. Nes tai masino. Ir tas tėvų nebylus palaiminimas: žinok, tai – yra, kai užaugsi – apsispręsi, pasieksi. Gal jei valstybė nebūtų tapusi nepriklausoma, dabar sėdėčiau kaip disidentas ar pogrindyje.

Anuomet tai buvo tokie tikri Drąsiųjų keliai, reikėjo domėtis, siekti, o paskui atsidengė. Visi išlindo į paviršių: BIX‘ai, Samas... Šiauliai, aštuoniasdešimt devinti – devyniasdešimti. Roko maršas, Trispalvė. Pamačiau, kaip metais už mane vyresni futbolo sirgaliai už Žalgirio vėliavos jau laiko Trispalvę. Tie vilniečiai bachūrai man buvo herojai. Mes dar su pionieriškais kaklaraiščiais stojam į rikiuotę, o jis jau turi Trispalvę. Jis man buvo Emilija, aš turėjau į ką žiūrėt. Aš nežinau, ką jis šiandien veikia, bet tuo metu, tą dieną, toj stovykloj jis man buvo herojus.

Iš tų nuotrupų susidarė fonas, kuris iškėlė... Landsbergis, mano manymu, nėra žmogus. Landsbergis yra reiškinys. Gal yra be galo daug nepelnytai užmirštų žmonių, kurie sudėjo tai, ką šiandien galim pavadinti Landsbergiu. Tokių žmonių buvo, jų reikėjo. Reikėjo, kad būtų fonas. Kad būtų terpė veistis šitai bacilai, nes vakuume nieko neišeitų.

Aš taip galvoju.

Taip, terpė. Jausmas, kad tai yra, tai gali išsilieti...

Aš atsimenu, kaip keistai jausdavausi, kai senelis bandydavo pasiklausyti kažkokio Vatikano radijo. Dieną užsitraukia užuolaidas kažkodėl ir gaudo Liuksemburgo ar kažkokią ten stotį.

Amerikos balsą.

Va, va – Amerikos balsą.

„Amerikos balsas kalba Lietuvai. Labas vakaras, malonūs klausytojai. Ši mūsų pirmoji vakarinė laida girdima kasdien...“ Papasakosiu tau vieną savo vaikystės įspūdį. Mano proseneliai buvo ištremti, promočiutė – net du kartus. Ir kartą senelis, paklausęs eilinės Amerikos balso laidos, sako savo sūnui, mano dėdei: „Gal reikėtų uošvių trobesius iš kolūkio kaip nors išsipirkt?“ Dėdė, nustebęs: „O kam?“ Senelis taip mįslingai ištaria: “Žinai, jeigu sugrįžtų anie laikai...“ O dėdė: „Tėti, negrįš jokie anie laikai. Viskas.“ Ir žinai, vos po keleto metų mes tapome nepriklausomi, dėdė su mano mama susigrąžino savo senelių, mano prosenelių, nuosavybę: žemę, mišką, namo griuvėsius. Senelis to nesulaukė. O man vis rūpi klausimas: kiek dar būtų užtrukę, kol visi būtų patikėję, jog laikai nebegrįš ir jau nieko nebeįmanoma padaryti?

Jeigu mėgintume kabinti jautį už ragų... Nes aš vis tikiuosi, kad prieisim prie to klausimo, kuris man svarbus, į kurį aš iki šiol neturiu aiškaus atsakymo... Tai ta vieta Emilijoje, kur sakoma: kas svarbiau – mirt už Tėvynę, ar už ją gyvent? Tą klausimą aš keliu ir sau, ir visuomenei. Nes nenoriu sakyti, kad tais laikais herojai, tų laikų emilijos, buvo tik tie, kurie susidegino. Gali būti, kad tie, kas tyliai tikėjo, kad ateis laikas... Arba puoselėjo lietuvišką kalbą, arba persižegnodavo per Kūčias... Jie visi buvo emilijų armija. Ne vadai, o armija. Emilijukių armija.

Kai mes su Jonu Baniu užrašėme tą frazę, ji tapo kertine. Misija. Ne žinutė, o misija: iškelti klausimą. Ar nebuvo svarbu vaikus augint, tautą saugot? Aš manau, kad jie padarė žygdarbį, tie, kas išsaugojo.

Taip, Donatai, bet šitaip lengva peršokti prie nuostatos „Ir tuomet dirbome Lietuvai“.

Taip, bet aš neskirstau į juoda ir balta. Sakau, kad balti herojai nėra vien tie, kurie susidegino.

Bet sutik, kad Emilija išsiskyrė iš savo trupės.

Pas mane filme – taip. Bet mes ją paryškinom. Išryškinom, sudėdami į dvi valandas visus simbolius. Kaip sako tas iš mano mokslų atėjęs apibrėžimas: „Kinas – tai ne gyvenimą atspindintis, o gyvenimą padidinantis stiklas“.  Ta formulė leidžia kine paryškinti tiek personažą, tiek jo vertybes, nes rezultatą turi pasiekti per dvi valandas. Tai Emilija mano filme yra sutirštinta. Ji nėra iš tų laikų tikro gyvenimo.

Ji per dvi valandas parodo, ką nori, ir išvažiuoja į Novosibirską, o to kito aktoriaus, Trispalvę iškėlusio, likimas lieka neaiškus. Beje, ar tu pats esi lankęsis Rusijoje?

Taip.

Šiais laikais tenka nuvažiuot?

Ne, jau seniai nesu buvęs. Važinėdavau į Maskvą juostų ryškinti maždaug dutūkstantaisiais. Dar iš sovietmečio atsimenu, važiavau pas brolį, kuris kariuomenėj tarnavo. Esu paragavęs to tvaiko. Nesu buvęs Sibire, nors jo geografija ir gamta mane traukia. Norėčiau pervažiuot jį traukiniu iki Kinijos per dvi savaites. Aš nenurašau Rusijos kaip vietos, ji nėra priešas. Gamta ir žmonės negali būti savaime priešiški. Bet tas jų...

Esu buvęs kambarėlyje pas ilgus lietpalčius,  jie klausinėjo, ką veikiu. Aš tada iki galo jų neišsigandau, nepajutau agresijos, nes kai esi švarus ir sąžiningas, tai žinai, kad maksimum tai bus nesusipratimas. Bet pajusti teko, nes vežiau ryškinti juostą ir neleidau jos atplėšti. Ir mane nusivedė Maskvos oro uoste patikrinti. Nes aš lėktuve užmigau, išlipau paskutinis, tai jau – įtartinas... Ir į tave žiūri trys, iš tikrųjų – ilgais pilkais lietpalčiais vilkintys žmonės. Ramiai taip šneka. Tai man net neparagavus disidento likimo, teko pamatyt, kaip tas kėgėbistas iš akių atrodo. Todėl man lengviau kurti savo Grigaičio personažą ir visa kita. Nes kad ir zoologijos sode, bet esu juos matęs.

Mes esame lyg ant tilto. Dar yra žiūrovų, kurie tai atsimena. Daryt filmą apie Robiną Hudą ar Tadą Blindą yra kitaip. Ten tu esi už barikadų, darai lyg pasaką. Valdovų rūmai po trisdešimties metų atrodys taip, kaip dabar mums atrodo Trakų pilis. Nežinom, kaip ji iš tikro kadaise atrodė. Taip ir tie rūmai atrodys, lyg stovintys nuo amžių amžinųjų.

O apie Emiliją mes dar turim tikrų faktų, aš jaučiu. Turim tikrų pasakotojų. Tai tikras jausmas, tai man padėjo mažiau meluot. Ir didžiulis atsakomybės spaudimas. Darėm ir žinojom, kad būsim po didinamuoju stiklu. Žiūrės tie, kas prisimena, matė, žino. Blindoje man tiek atsakomybės nereikėjo.

Aišku. Koks tavo požiūris į tautybę?

Man tai žiauriai įdomu. Žiauriai patinka. Aš esu dar iš tos kartos, kuri bendraudama su užsieniečiu norom nenorom jį sofistikuoja. Dvyliktoje klasėje turėjau mokytoją iš Amerikos, atvažiavusią pagal programą. Vos ketveriais metais vyresnė ji man buvo to pusmečio dievas. Nes ji yra iš kitos šalies. Ji kitaip šneka, kitaip mato, kitaip... nagus kramto.

Mano vaikai, ačiū Dievui, nesistebi, pamatę juodaodį. Jiems tai – joks įvykis. Man, mano kartai, tai buvo net kompleksas: o, jis – iš Amerikos.

Tačiau jeigu paklaustum tokios amerikietės, kokia jos tautybė, ji gal net nesuprastų klausimo. Ji yra Amerikos pilietė, o kokia ten jos kilmė, gal nelabai terūpi.

Bet ji yra iš kitos kultūros. Tai man žiauriai įdomu.

Aš mėginau tavęs paklausti apie tautiškumo reikšmę.

Šiaip tai aš ginsiu ką tik pasakytą tiesą, kad man tautybės niekada nebuvo minusas. Ir manau, kad nebus. Nei rusas, nei juodaodis, nei kas kitas, kultūros suskirstytas į juodus ir baltus. Kai bandoma padaryt, kad vieni yra geri, kiti – blogi. Man tikrai nuoširdžiai taip nėra.

Ir šitą poziciją, labai nuoširdžią, išdiskutuotą, mes su Jonu savo filme užrašėme konkrečiomis eilutėmis: ne armija, ne saugumas yra mūsų priešas, o mūsų pačių baimė prarasti suskilusią geldą. Tai pasako mano režisierius filme.

Ne veltui tą frazę mes suteikėme ne Česlovui, o režisieriui, nes ji yra mano. Nežinau, kiek tai kam įdomu, bet režisieriaus personažas yra visiškas mano alter ego. Mano veidrodis. Jam buvo sunkiausia vaidint, tam Mariui, na, aišku – aktoriui Dariui Gumauskui, nes aš norėjau matyti jame save. Norėjau, kad jis sukurtų idealų mano portretą.

Kloną.

Kloną. Todėl kiekvienas jo žodis man yra iki kraujo svarbus. Norėjau, kad režisierius sakytų tai, ką galėčiau pasirašyti krauju. Jis turėjo kaip aktorius įdėt mažiau savęs. Ginčijomės, jis turėjo įdėt, ką aš noriu. Priešingai, negu kiti, jiems aš leisdavau, sakydavau: „Gal tu geriau jauti?“  Ir priimdavau. Ne improvizaciją, bet pustonius keisti leidau. Mariui (Dariui), to nebuvo. Į jo lūpas aš sudėjau savo asmeninę poziciją. Savo ir scenaristo. Mes jam įdėjome poziciją, kad mūsų pagrindinis priešas yra mūsų pačių baimė prarasti savo suskilusią geldą.

Aš manau, kad netgi šiandien yra lygiai tas pats. Mes neturim tiesiogiai išreikšti, kad bijom ruso, Sirijos karo ar Trumpo. Realiai mūsų problema yra baimė prarasti tai, ko mes net neturim. Mes nepasitikim savimi. Kompleksas.

Banaliai skamba, bet esu sutikęs daug nuoširdžių rusų ir galiu pasakyti, kad jie yra išskirtinė tauta: poetiški, faini, nuoširdūs. Aš nestudijavau politikos mokslų ar kultūros analizių, bet tie, kuriuos sutikau, yra zaduševni žmonės. Bet lygiai taip pat ir latvis toks yra. Žmogus pats iš savęs yra gėris. Tautybė čia nepadeda, bet su skirtingom tautybėm kalbėt man yra įdomu.

Tautiškumas prideda vertės identitetui. Jį reiktų atskirt nuo nacionalizmo. Mes esam skirtingi, susidedam iš skirtingų pustonių, galim didžiuotis savo dantų spalva, seniausia kalba, krepšiniu. Įgyjam savo brendą. Neatrodom kaip klonai, atsistoję šalia amerikonų ar šveicarų. Mes negalim tapt klonais, čia mano tokia nuomonė.

Dar – apie kiną. Kaip tu supranti sąvoką „nekomercinis kinas“?

Tai yra pagrindinė tema. Jeigu aš esu kino profesionlas, tai per savo dieną daugiausia turiu šitų moralinių ar nemoralinių parkių, analizuodamas šitą ribą tarp komercinio ir nekomercinio kino. Tai pats svarbiausias man dalykas.

Tai pasidalink.

Baisu, kad skirstoma į juodus ir baltus. Bijau, kad aš ir pats skirstau, tik tai darau nuoširdžiai, užsikabinęs, bandau išreikšti nuomonę alegorijom ar pavyzdžiais. Man atrodo, kad yra blogai sukabintos etiketės.

Liuks, perkabink.

Sąvoka „komercinis kinas“ neturėtų egzistuoti. Arčiausiai man tinkamas žodis yra „žiūroviškas“. Reiktų rasti dar geresnį žodį, tai be galo sunku. Netinka ir sakyti „masinis“, nes atrodo, kad daug žiūrovų – blogai. Žodžio aš nerandu, gal mes čia kartu prieisim, tai ieškau atitikmenų gyvenime.

Pirmiausia, aš klausiu: kodėl mes sergam kompleksu, kad jeigu į kino teatrą ateina labai daug žmonių – į Zero, Tadą Blindą – tai vertinama kaip negatyvus reiškinys? Ir aš sakau: o jeigu pas Nekrošių ar Koršunovą ateina daug žmonių, tai ar jie irgi komerciniai?

Būtent. Galima skirstyti darbus į meniškus ir chaltūriškus. Ir dar – tiek vieno, tiek kito gali būti tame pačiame kūrinyje. Jeigu nusveria tikras menas, tai tokio kūrinio nedera vadinti komerciniu, o jeigu dominuoja chaltūra, motyvas parduoti bilietus, tuomet – tai yra komercija.

Aš sakau: imti arba duoti. Tie komerciniai filmai, chaltūra, kuri skirta užsidirbt, yra menas, kuriamas pasiimti pinigams. Kiti sukuria meną tam, kad su savo spektakliu, filmu ar knyga kažką duotų žmogui. 

Gražu. 

Pirmiausia yra intencija. Vieni ima, kiti duoda.

Žiūrėdamas „Zero III“ aš jaučiau tą pinigų kvapą.

Taip. Aš iškart tą jutau. Ir baisiausia, kad jie tai garsiai pasakė.

Negirdėjau, kaip pasakė, bet tas kvapas... Žiūri ir užuodi, kad žmonėms svarbiausia buvo susirinkti kasas. „Emilijoje“ to nejutau.

Bet kokia tai siaura riba.

Oi, žiauriai siaura, suprantu. Mikronai.

Mikronai. Nes pavyzdžiui Silva Rerum parašyta garantuotai nežinant, kad užsidirbs. Be galo uoliai, kruopščiai atidirbus su visiška aistra.  O paskui tu rašai ketvirtą dalį...

Ketvirtosios dar neskaičiau, bet jau rašant antrą galėjo sukirbėti mintis: kaip pasistengti, kad pirktų.

Pinigų kvapas.

Taip labai lengva ką nors pasmerkti, tačiau kalbėti apie tokius dalykus verta. Ar esi matęs Žilvino Kempino skulptūrų kompoziciją „Miškas“?

Dabar neprisimenu, jeigu atvirai. Parodytum – pasakyčiau, ar esu matęs.

Tiesiog „Emilijos“ spektaklio scenografija man pasirodė panaši. Alegorija aiški, bet man tavo miškas dar priminė Kempino darbą. Pagalvojau, gal bendradarbiavote.

Ne.

Beje, Kempinas gerai perkamas. Tos skulptūros kainuoja po penkiasdešimt tūkstančių, tačiau jas matant pinigai į šnerves netvoskia.

Yra turinys.

Pirmiausia. Kaina jau po to.

Man tas komercinio – nekomercinio klausimas neduoda ramybės. Nežinau, už kokias dogmas galėčiau susideginti, stodamas į kokią nekomercinio kino asociaciją. Nerandu tokios draugijos. Lietuvoje dar neturime galimybės šio klausimo užantspauduot. Nėra krypties, ir man dėl to žiauriai apmaudu.

Kasdien apie tai galvoju. Bandau lyginti. Kai į teatrą ateina trys žiūrovai, sako – šūdas. Kai trys žmonės ateina į kiną, sako – čia elitas.

„Emilijoje“ taipogi nemaža teatro... Žinai, neseniai žiūrėjau Koršunovo „Vestuves“. Taip, ten švaistomasis juokeliais iš Delfi antraščių, bet nepaisant to ten toks...

Krūvis.

Kaifas. Brechto ir Koršunovo talentų sintezė. Toks kaifas... Ir jeigu kokį nors „Kaip pavogti žmoną?“ pastatytum su tokiu krūviu, ir tai būtų taip tikra, taip pavykę, gal joks žiūrovas nedrįstų vadinti to filmo komerciniu?

Kaip įvardinti tai, ką žiūrovas jaučia? Su visa pagarba amato profesionalui Vėlyviui Zero III yra toks dalykas, kai ateini ir suvartoji. Suvartoji prekę, išeini – nebeliko. O suvartojęs kitą dvi dienas negali paleist.

Irgi kriterijus.

Kaip tai įvardint? Ir tie, ir tie filmai yra žiūroviški. Ir tie, ir tie – kasiniai. Kaip atskirti tą, kurį suvartojus, tau, kaip iš Maknodaldo išėjus, liko tik krapštukas dantims, ir norisi kuo greičiau juos išsivalyti, nuo to, kuris nepaleidžia, nesinori to skonio nuskalauti? Aš dar neturiu atsakymo. Gal tie nuvalkioti žodžiai „išliekamoji vertė“? Kažką norisi čia atrast.

Taip, galima supaprastinti iki geras-blogas arba daug samprotauti, bet galiausia... Turbūt tiek „Emilijoje“, tiek „Zero III“ yra chaltūros, tačiau žiūrovai jaučia, kas ten nusveria, ir po dviejų dienų arba sapnuoja filmą, arba ne.

Tikėtina. Ar sapnuoja, ar nesapnuoja, labiausiai pareina ne nuo žiūrovo, o nuo to, ką tu ten įdėjai. Ar įdėjai pipirų? Nes negali būti aštrus skonis, jeigu neįdėjai pipirų. Gali pridėti vien cukraus, anekdotų, ir bus faina, žvengs visi už pilvų susiėmę, tik išėję jų nebeprisimins.

Baigdamas paklausiu, kokie klausimai tau dar rūpi? 

(Ilgai galvoja) Vėl gi – žiauriai egoistiniai klausimai. Norisi pakalbėti... Dabar aš žinojau, kad kalbu su labai aiškia auditorija. Buvau aiškiai ją išsigryninęs, žinojau, ką nešu. Norėjau užgauti lietuvio stygą. Kai klausdavo: „Ar tu veši filmą į festivalius?“, aš visiems nuoširdžiai, nearogantiškai atsakydavau: „Ne, mes ten neįdomūs.“  Mes ne jiems darėm. Negali netyčia sulaukti jų simpatijų, kai nesi jiems dirbęs. Neinvestavai. Aš neinvestavau į festivalinę publiką.

Su kitu darbu norėčiau pakeisti kelią. Daryti Lietuvai trečią patriotinį filmą man gal būtų šiek tiek lengviau, nes jau patikrinau tam tikrus mygtukus. Žinau, kaip veikia Trispalvė, kaip tas ar kitas. Šioks toks mygtukų know-how. Bet asmeninėje karjeroje man kyla klausimas: ar galiu būti įdomus, ką nors pasakyti kitai auditorijai, ne lietuviams-patriotams? Ar galiu pakalbėti kaip Kim Ki-dukas apie kaltę? Ar panašiai.

Bet ar tai nėra pavojingas mąstymo būdas? Štai žmonės stato „Tarp pilkų debesų“, iš anksto nusiteikę kalbėtis su pasauliu, parinkę temą, tekstą... Bet argi vien šito pakanka? Argi „Emilija“ negalėtų užgauti bet kurio pasaulio piliečio širdies, jeigu tai būtų tiesiog dar stipresnis filmas?

Dėl Emilijos aš žinau, kad jos pagrindinis ledkalnis yra lozunginis. Aš tai pripažįstu. Visi kiti jausminiai dalykai: meilė, už kurią kai kas mane bando kaltint, pikantiški filmo elementai - yra popieriukas, į kurį suvyniojau savo pagrindinę žinutę. Supakavau retoriką, bekompromisiškumą, dar kažką. Taip, kaip Koršunovo Vestuvėse į delfio antraštes kažkas brechtiško įpakuota.

Svarbu, kad būtų balansas tarp turinio ir įpakavimo. Pamato reikia. Norėdamas tapti įdomesnis platesnei publikai, turėčiau į priekį statyti žmogaus vidinį pasaulį, tuos jausmus, kurie Emilijoje buvo tik įpakavimas. Norėčiau pakalbėti apie tai, kas neturi geografinio apibrėžimo, kad nereikėtų Lietuvos istorijos. Žmogus gali būti Sibire, o gali būti Aliaskoje arba Lietuvoje. Kaip Zviagincevas – in the middle of nowhere... Teko matyt?

Teko. Suprantu. Nors Zviagincevas nepabėgo iš Rusijos, kad praneštų savo žinutę.

Bet jo Rusija kitokia. Nekasdieniška. Ji jo sukurta. Jis ne stenografuoja, o kuria.

Sutinku.

Pas jį važiuoja kažkoks Bentley‘is ar Buickas... Nonsensas kažkoks. Realiai jis kuria pasaulį, kuris yra Alisa stebuklų šalyje. Jis nepririštas prie teritorijos.

Su Blinda aš jau nusiplakiau, pririštas prie istorijos, prie vertybių, prie brendo. Rėmai, iš kurių neišplėši, ne Robinas Hudas, ne pasaulis... Emilija – lygiai tas pats, aiškiai įrėminta, įprasminta. Man norėtųsi atsipalaiduoti nuo teritorijos.

Ir koks tuomet būtų tavo keliamas klausimas? Apie ką - filmas?

(Ilgai tyli) Žiauriai sunku atsakyt. Milijoną kartų girdėtas atsakymas, kurį man net koktu kartoti, bet nieko nėra įdomiau – apie žmogų. Skamba iki apsivėmimo...

Tai nieko, tiesiog dar nesukonkretinai.

Reiktų kalbėt apie žmogų, nes jam dirbu, jis vartoja kiną. Kreipiuosi į jį per savo sukurtą žmogų. Per savo sukurtą pasaulį. Lyg iš Lego gabaliukų aš sudėlioju naują modelį, kad žiūrovas sakytų: „Mhm, geras. Mane tai irgi paveikė. O kas būtų, jeigu taip būtų?“ Man yra žiauriai įdomu eiti per vertybių skalę: duosiu - neduosiu, išduosiu - neišduosiu. O gal aš vis dėlto galiu kovot? 

Nežinau, kaip pavyzdys tiesiog...  Atvažiuoja iš kokios nors islamo šalies pabėgėlis, kuris turi dvi žmonas. Ten legalu. Užėjo karas, jis turėjo bėgt. Atsidūrė pas mus. Gyvena Lietuvoje bute su dviem žmonom. Man žiauriai įdomi tema. Vienoj rankoj – kaip buvo kažkam kažkada normalu, o atvažiavus, pakeitus aplinką, vėl, beje, prisirišu prie teritorijos, tik čia jau nebūtinai svarbi Lietuva... Ir atvažiuoja normalus doras žmogus. Ten gyveno, mylėjo, gerbė, saugojo, išlaikė, augino vaikus, o kitoje šalyje – kaip? Kaip į jį žiūri kaimynai? Jie girdi už sienos seksą ir net nesupranta, su kuria jis žmona mylisi. Kas, kaip? Kaip priima pasaulis? Apie ką mes kalbam? Apie žmogų, jo vertinimą. Ką aš matau? Kaip aš jaučiu? Iš ko susideda mano pasaulis?

Nežinau, kaip geriau atsakyt, koks bus kitas filmas. Man jis bus apie žmogų.

Puiku, Donatai. Lauksim kito tavo filmo.