2012 m. rugsėjo 29 d., šeštadienis

Olimpinė Dianos dalelė














 “Šviesos karių“ trofėjų ir vertingų dovanų kolekciją neseniai papildė įrėmintas Dianos Lobačevskės numeris „2436”, su kuriuo ji finišavo šiųmetinių Olimpinių žaidynių maratone. „Dalelė manęs iš Londono“ ant jo užrašė Vilniaus maratono rekordininkė.

Materialūs suvenyrai, be abejo, stiprina draugystę, o tikrą ryšį kuria nuoširdus bendravimas. Šįkart Diana atėjo šypsodamasi, net švytėdama, nusiteikusi gyvu pasakojimu pasotinti visų smalsumą:

„- Turbūt žinote, kad Olimpiadai baigiau ruoštis viena, be trenerio. Dainiaus Virbicko „paslaugų“ atsisakiau“, - pradėjo nuo bene skaudžiausio aspekto. „- Išsiskyrėme po stovyklos Pietų Afrikoje. Aš atsisakiau taip dirbti. Aišku, ir federacijoje, ir olimpiniame sporto centre visi susigriebė už galvų: kaip tu treniruosiesi, žaidynės – jau ant nosies? „Ramiai!“, pasakiau ir išvažiavau ruoštis į Ispaniją. Viena, vėliau dar ėjikė prisijungė. Na ką, dirbau ten juodai, per savaitę išeidavo virš dviejų šimtų kilometrų. Psichologiškai nepavargau, jaučiausi pasiruošusi puikiai, nusiteikiau bėgti geram rezultatui. Grįžau iš kalnų, likus aštuoniolikai dienų iki olimpinio maratono. Ir tuomet, prieš savaitę iki starto, pajutau kojos skausmą. Supanikavau, nes negalėjau net normaliai vaikščioti, ką ten bėgti. Pasitarusi su daktarais nuleidau krūvius, keturias dienas nedariau beveik nieko, eidavau į klubą ir mindavau tą slidžių treniruoklį. Po keturių dienelių koją skaudėti kaip ir praėjo, tai penktadienį išskridau į Londoną sekmadienį startuoti.“

Londono klimatas sugebėjo nustebinti net Anglijoje kurį laiką gyvenusią lietuvaitę:

„ - Maratono dienai pranešė gerą orą su menka lietaus tikimybe. Bet prognozės – tai dar ne viskas. Pradedant apšilti, lietus pylė kaip iš kibiro. Tikrai, kaip iš kibiro! Bėgikes suvarė į tokią kambario pločio palapinę ir šimtas devyniolika maratonininkių ten trypė vietoje. Ai, nutariau - apšilsiu per 42 kilometrus. Bet jau tenai pagalvojau: “Mano diena”. Nes būna, kai jauti, kad “mano kojos”, o kitą kartą žinai, kad tikrai nieko gero. Be to, lietus man patinka, tik aišku ne toks, kai springsti vandeniu. Per jį šešioliktame kilometre pritryniau pūsles ant pirštų, nebuvau jų kaip reikiant išsitepusi. Planavau bėgti per 2 val. 27 min. Pirmą pusę taip ir atvariau – per 1 val. 13 min 38 sek., trisdešimt kilometrų nubėgau net nepastebėjusi. Jaučiausi tikrai labai gerai, galvojau atlaikysiu iki galo. Bet truputuką suklydau... Likus šešiems kilometrams pajutau, kad leidžiuosi žemyn, trūksta energijos, bet mąsčiau: „Viskas, tik šeši liko, čia gi jau nieko“. Tačiau keturi paskutiniai kilometrai buvo siaubingi, ten ir praradau tas dvi minutes, atbėgau per 2 val. 29 min. Labai jau buvo sunku, ant ribos: nugriūsi – nenugriūsi.“

Stebint dviejų mūsų bėgikių finišą, galėjo kilti klausimas, ar jos buvo susitarę atbėgti kartu? Pasirodo - ne.

„- Paskutinėje atkarpoje dar pralošiau Rasai Drazdauskaitei,“ – atvirai prisipažino Diana. „- Pamačiau ją, stengiausi, atrodo – laikausi, vejuosi, o kojos neklauso. Apie trisdešimt kilometrų bėgome drauge, tada atitrūkau, nes jaučiausi tikrai gerai, o jai kaip tik – greitėti nesinorėjo. Bet galiausia Rasa keliomis sekundėmis mane pralenkė, o finišuoti susikabinę už rankų tikrai nesitarėme.“

Savo rezultatu pirmosiose olimpinėse žaidynėse Diana liko patenkinta:

„- Džiaugiuosi, kad aplenkiau daug stiprių sportininkių: ne tik Pekino čempionę Konstantiną Ditą, bet ir Europos čempionės titulą iš Živilės Balčiūnaitės perėmusią italę Anną Incerti. O konkurencija buvo milžiniška, prieš startą pasižiūrėjau – mano geriausias asmeninis laikas gal 74-as. Tai 28-ta vieta - visai nieko.“

Sportininkę ne tik sužavėjo, bet ir pribloškė žiūrovų palaikymas:

„- Lietuvių buvo labai daug, girdėjau šūksnius, mačiau vėliavas su užrašais „Rasa, Diana, Remalda." Apskritai triukšmas nežmoniškas: ūžia, rėkia, švilpia, po to labai įsiskaudėjo galva. Vienintelis atokvėpis teko trijų šimtų metrų ilgio ruože, skirtame žurnalistams, kurį bėgdavome tylioje euforijoje.“

Palinkėkime Dianai pagyventi poolimpinėje euforijoje, kad grįžtų dar stipresnė. Tuomet kitų metų Pasaulio čempionate gal išvystume vėliavą „Živilė, Rasa, Diana, Remalda...“

Moterys tarpusavio konkurenciją atlaikys, kad tik nepalūžtų treneriai.

6 komentarai:

ne Karys rašė...

Malonu su Diana retkarčiais prasilenkti Vingio parke ir matyti jos šypseną.
Sėkmės ir ištvermės, o pergalių dar bus ateityje :)

Dainius rašė...

Super, man labiausiai patiko straipsnio pavadinimas ir paskutinis sakinys :-)

Dainius rašė...

P.S. Gyvenime viskas susideda iš paprastų dalykų..pora pastebėjimų turiu, kad 21,1km buvo minute lėčiau ir maratonininkė niekada nesitreniravo Ispanijos kalnuose...

Ignas S. rašė...

Ačiū Dainiui už teisingus pastebėjimus. Taip visi drauge gyvenime paprastus dalykus ir sudėliojam... Ištaisiau šifruojant pokalbio įrašą įsivėlusias klaidas.

Anonimiškas rašė...

Geriau parašykit kiek ir už kiek dopingo ji suvartojo. Bus visiems aiškiau.

Kęstutis rašė...

Kaip iššifruot bėgikų niekintoją, purvais besidrabstantį anonimišką raštlevininką ? Juk reikia "padėkot"......juk pasakyta - kaip šauksi, taip atsilieps......Kas gi jei ne mes pasakysime - gana menkysta.....