Šarūnas Bartas: „Man nereikėdavo galvoti, aš jausdavau“

 

Šarūnai, kuo svarbus toks jūsų filmų lėtumas?

Svarbus, nes reikia laiko sureaguoti.

Žiūrovui?

Kiekvienam. Man pačiam užtrunka laiko į ką nors sureaguoti. Negaliu taip

iškart.

Tačiau greita reakcija laikoma vertybe. Vienas pasako, kitas atsako, tu – man, aš – tau, ir viskas. Kariškiams, sportininkams, vairuotojams, net verslininkams kartais matuojama: per kiek milisekundžių jie sureaguos į signalą. O jūsų filmų ritmas visiškai neįprastas. Kažkur perskaičiau, kad kinas yra laiko skulptūra. Būtų įdomu išgirsti jūsų paties patirčių ar pamąstymų.

Na, matot, jeigu kalbamės apie tai, kaip aš išvis įsivaizduoju meną ir jo paskirtį, pradedant nuo skulptūrėlės, iškaltos prieš daug tūkstančių metų ir rastos, – žinote tą nedidukę moters skulptūrėlę?

Taip, man regis, nutuokiu, ką turite galvoje.

Tai viso vaizduojamojo meno viena iš labai svarbių priežasčių yra tai, kad žmogus yra uždarytas savo galvoj. Nors ir bendraudamas, jis lieka savo viduje, savyje, suvokia pasaulį tik tiek, kiek prisiliečia. Ir dėl to kyla toks vienišumo, užsidarymo jausmas, nors žmogus iš tikrųjų yra socialinė būtybė.

Užsisklendęs savyje žmogus nesupranta, kaip tas laikas teka, nes kartais laikas gali praeiti labai greitai, ką nors aktyviai veikiant, arba staiga jis gali išsitęsti, minutės virsti valandomis. Žmogaus viduj metronomo nėra, tai jam laikas nuolat tamposi.

Kai tu matai kurią nors gyvenimo atkarpą, kad ir gėlę, nupieštą ant sienos, ta patirtis tampa ištraukta, nebe tavyje. Taip pat ir gyvenimo atkarpa filme: jausmai, kuriuos žiūrovas gali suprasti, suvokti, nes pats yra daug ką patyręs, jis gali susitapatinti. Pamatęs tai nebe savyje, o šalia, tarsi šone būtų padėtas apžiūrėti skirtas iš jo sąmonės ištrauktas dalykas, jisai staiga tampa nebe toks vienišas: „Aha, palaukit, ir aš taip jaučiu, tas grožis ir man suprantamas!“

Galim imti kokį paveikslą ar knygą, nebūtinai kiną. „A, tie žodžiai… Ir aš taip galvojau, tik gal nemokėjau pasakyt, suprast nemokėjau, bet man visą laiką taip atrodė…“ Ir šitų meno dalykų paklausa, galų gale, turbūt kyla dėl to, kad žmogus darosi nebe toks vienišas. Ką jau kalbėti apie tai, kad per įvairų meną – rašytinį, tapybą ar kiną – jis gali pasikalbėti su žmonėmis, kurių šiaip gyvenime niekada nesutiktų, nes jie išsimėtę po amžius, po žemynus… Štai jūs per savo knygų lentynas bendraujate su žmonėmis, kurie gyveno prieš 200 metų arba jie gyvena šalyje, į kurią niekada nenuvažiuosit, su jais nepasisveikinsit, nepasikalbėsit. O mene jie visi su tavim šnekasi. Toks yra išrastas būdas, kaip netiesiogiai, neverbališkai bendrauti tarpusavyje. Man atrodo, čia yra esmė ir svarbiausia vertybė.

Gražu, tačiau grįžkime prie lėto filmų tempo.

Taip, mes apie laiką pradėjom kalbėtis. Kine su juo atrodo paprasčiau, nes mes galim pamatyti visą žmogaus gyvenimą, visos imperijos istoriją per pusantros valandos. O bet kuris menkas fragmentas galėtų tęstis visą dieną. Tarkime, prisipažinimas meilėje: žmogus atsikeltų, susitiktų, pasivaikščiotų, nueitų kavos, susitiktų ant tilto, na, ir galų gale pasakytų merginai: „Aš tave myliu.“ Realiai tai užtruktų beveik visą dieną. Žinoma, gali ir labai greitai įvykti, čia tik pavyzdys.

Negalima vieno dalyko labai smarkiai ištęsti, kitų – labai suspausti, nes mes nebepajusime arba vieno, arba kito. Ir vėlgi su laiku nėra taip paprasta, aš privalau turėti algoritmą, kuriuo perteikiu laiką žiūrovui. Jeigu tas algoritmas pažeidžiamas, mes negalime įsijausti, mums tai trukdo. Iš pradžių kelias minutes mes tiesiog bandom suvokti: „Aha, čia tas, čia tas, čia tas žmogus, čia apie tai.“ Praeina kelios minutės ir mes pradedam suvokti ritmą ir laiką, kokiu yra kalbama kine, toje filmo atkarpoje, tame gyvenimo gabale.

Žinoma, įmanoma pasukti jį kažkaip savaip, bet tai niekada nesulaukia pripažinimo. Tarkim, kaip nors pagreitinti meilės istoriją, padaryti ją dinamiškesnę, kad labai greit viskas vyktų, tiesiog neišeina. Dėl to amerikiečiai filmuose, kai nori dinamikos, kad žiūrovas va taip, įsikibęs žiūrėtų, naudoja kitus mechanizmus: tam tikrais momentais spusteli, parenka muziką, minko, žaidžia su žmogumi kaip su pleisteišinu. Bet norėdami pagreitinti laiką jie privalo ką nors sukurti, kad veiksmas vyktų greitai. Tarkim, po 24 valandų tavo dukterį nužudys, ji pagrobta – tada aišku, kodėl žmogus lekia, bėga, šaudo, gaudo ir nekreipia į nieką dėmesio. Arba Žemė žus po kelių valandų. Kitaip – neįmanoma.

O jūs, mano akimis, elgiatės priešingai. Jūsų filmuose žmogus užduoda klausimą, ir tada – pauzė. Kelių minučių. Taip gyvenime nebūna, kitas paprastai greičiau atsako. Štai mes dabar kalbamės, niekur neskubam, bet vis tiek tokių pauzių nėra. O jūsų filmuose pauzės nuostabiai veikia! Koks čia žaidimas su laiku?

Gal ir taip. Matot, dar svarbu, kad… kine tu esi kitame pasaulyje, jis nėra realus pasaulis.

Aš esu daug dirbęs su aktoriais, esu juos ir mokęs, dėstęs jiems. Būna, nufilmuojam monologą, aktorius skaito truputėlį per greitai, aš žiūriu įrašą ir nieko nesuprantu, ką jis sako, aš nespėju sugaudyt minčių, jų suvirškint. Gal dėl to, kad jis nesėdi priešais mane ir aš nejaučiu to žmogaus tiesiogiai?

Su Nekrošiumi, pavyzdžiui, labai greit nepakalbėsi, jisai toks yra, mes susitikę dešimt minučių išvis tylėjom. Pajuntu tą dalyką ir viskas, taip ir šnekuosi. O žiūrėdamas į stačiakampį ekraną elementariai nespėju suprast teksto. Taip labai dažnai būna, ypač kai tekstas sudėtingesnis. Viskas lyg ir gerai, bet matau, kaip žmogus šneka, o teksto suprasti nespėju.

Mano ritmas, kurį aš išbandžiau, yra instinktyvus, aš nieko specialiai nedariau. Man reikdavo, kad pats suspėčiau suprasti, kas vyksta, pajaust. Jeigu peizažas tik mirkteli, jis nieko nereiškia, per ilgas – vėl negerai. Žodis, atsakymas per greitas – nespėji suprast klausiančiojo, nes žiūrėdami filmą mes gi ne dviese šnekamės, mes žiūrime į du žmones arba net ir keturis, o tarp jų pinasi istorija.

Aš šiaip nemėgstu bendrauti, nemėgstu kompanijų, vakarėlyje man dažniausiai būna nuobodu arba susirandu pašnekovą ir mes nueinam į šoną. Šiaip šnekėtis, pliurpti, kas užeina ant seilės, nėra jokios prasmės. Aš nemoku bendrauti su daugeliu žmonių, nes nespėju jų pajust, nespėju suprast, ką jie iš tikrųjų girdi, kodėl taip paklausė, ką turėjo galvoj, kodėl taip atsakė. Gal dėl to?

Atvirai pasakius, aš negalvojau apie tai niekada.

Laikas atrodo mįslingas dalykas. Yra gi fizikų, manančių, kad laiko nėra, kad jis tėra iliuzija, išmislas: yra tik erdvė, ji įmantriai persikloja… Bet vis tiek mes jaučiame kismą, galime net jį išmatuoti. Laikas matuoja kismą.

Paneigdami laiką mes prieštarautume Einsteinui.

Ne, už akių su juo nesiginčykime. Verčiau pereikime prie erdvės. Kaip jūs apgalvojate savo filmų kraštovaizdžius?

Labai daug dalykų: laiką, ritmą, kraštovaizdį, – apgalvoju todėl, kad po pirmųjų mano darbų žmonės pradėjo apie tai klausinėti. Prieš tai man nebūdavo reikalo galvoti, tiesiog aš jausdavau.

Pirmasis man kilęs noras buvo rašyti. Ir kai būdamas šešiolikos atsitiktinai, nelegaliai atsidūriau labai sudėtingoje ekspedicijoje Rytų Sajanuose, pamačiau tokį siaubingą, tokį liūdną, tokį pilną skausmo, bet kartu grožio ir gėrio mažytės nykstančios tofalarų tautelės gyvenimą. Tuo metu jie neturėjo blakstienų, nes tame kaimelyje visi sirgo trachoma. Mūsų laikais, kai tik du kartus penicilinu užtenka patepti! Jie gyveno savo rezervate, mediniuose nameliuose, šiukšlių – pusė metro, vaikai iškiša galvas ir miega tose šiukšlėse… Jie nemokėjo gyventi, 1968 metais suvaryti iš visų Rytų Sajanų.

Ir aš ten pirkau šautuvą nelegaliai iš tokio dieduko. Jau naktį ėjau atgal, mėnulis švietė…

Bet jūs ten atsidūrėte ne šautuvo ieškodamas?

Ne, ne, ne, tiesiog aš mėgau ginklus, mano tėvas buvo medžioklės žinovas. Medžioti aš nemėgau, penktoje klasėje vieną pašautą paukštelį pusę metų gydžiau, kol paleidau. Nuo to laiko mano noras medžioti išnyko. Medžiočiau, jeigu trūktų šeimai mėsos, iš bado arba jei reiktų ginti šalį, tada imčiau ginklą. Nukrypau…

Pasakoju apie ginklą todėl, kad Sajanuose mane labai smarkiai sujaudino ne tik grožis, bet ir viena scena tarp senuko ir senutės.

Gerai, papasakokite.

Vietiniai ten visiškai netoleruoja alkoholio, bet už bačką spirito gali atiduoti namą, viską viską, išeiti su ta bačka į taigą ir numirti prie jos, nieko nevalgydami, tiktai gerdami. Jie visiškai netoleruoja, kaip ir indėnai.

Na, ir diedukas už tą šautuvą paprašė bonkutės. Mes kiekvienas turėjome tam tikrą spirito kiekį – dezinfekcijai, stipriam sušalimui, po skendimo ar dar tokiems panašiems atvejams, ir aš išprašiau šiek tiek iš savo vado. Dar pridėjau kitų keičiamų daiktų: kaproninės virvės, kitų svarbių reikmenų, kurių jie neturėjo. Sudėjau jam visa tai ir jis man išmainė vienvamzdį pusiau gyvą šautuvą. Tą bonkutę jis iškart prie laužo išgėrė ir mes su juo nujojome į kaimą dviese ant vieno arklio. Nebuvo toli, keli kilometrai. Jisai įėjo į vidų, į tą namuką, ten sėdi močiutė, jo žmona, laukia. Aš matau, kad jam kažkas darosi, jis toks visas kaip pagautas, garsiai pradėjo šnekėti: „Aš čia parodysiu, tuoj iššausiu, mes išbandysim“, taip toliau. Ir žiūriu, jai ašaros iš akių – kapt, kapt. Ir tuo pačiu metu jaučiu labai stiprų jų vidinį ryšį, jie labai mylintys vienas kitą žmonės, tiedu senukai. Žiūriu, kas vyksta, ir suprantu, kad jis išgėrė visą alkoholį, jai neparnešė. Jinai klausia: „Ты мне не принес?..“ Jis jai neparnešė to trokštamo gėrimėlio…

Matydamas tokią jų meilę ir siaubą, kuriame jie gyvena, tą neišpasakytą kalnų ir pievų grožį, tokį kontrastą, aš pagalvojau: „Gal ir aprašyčiau, bet geriau filmuot. Aš norėčiau nufilmuot, kaip jie būna tarpusavy.“ Jiedu beveik nešnekėjo, vienas kitą suprato be žodžių. Bet aš viską jaučiau, tiesiog jaučiau ir mačiau, kas vyksta, kas dedasi. Ne iš karto supratau, bet kai supratau, jau buvo aišku. Tada man ir kilo ta pirma mintis, mečiausi ten ir devyniolikos jau buvau pirmą dokumentinį filmą užbaigęs. Paskui po dešimties metų dar kartą grįžau jau su 35 mm juosta ir su didesne grupe, nes pirmąkart nepavyko visko išsemti.

Tai kraštovaizdis susijęs su tokiu mįslingu dalyku, sunku jį suprasti, tiksliau, sunku jį racionaliai paaiškinti. Grožis, grožis su liūdesiu… Kažkodėl kai kurie peizažai, kai kurie augalai, kai kurios vietos žmogui sukelia tam tikrą pasitenkinimo, kažkokio ryšio jausmą. Gal tai atėję iš daugybės tūkstantmečių ir milijonų metų, žmonėms gyvenant pavojingomis aplinkybėmis? Na, dabar labai mėgstami tropikai, smėlis, mėlynas vandenynas… Arba koks nors gilus miškas kelia jausmus. Kodėl? Negaliu pasakyti, bet tai yra aplinkos sudvasinimas. Kraštovaizdžiui suteikiamas personažo, gyvo daikto statusas. Vis dėlto į jį reaguojama kaip į gyvą dalyką. Jisai tampa nebe kokių nors nejudančių ir nekalbančių objektų rinkiniu, jis pasidaro gyvas. Susilieja su herojumi, kuris tą kraštovaizdį mato, jie bendrauja tarpusavy. Tiesiog parodai žmogų, kuris žiūri ir kažką mato, – jau tas žmogus staiga išsiplečia, nes tu jau jį matai bendraujantį, jisai mato kažką, užmezga ryšį. Tarsi tai būtų gyva būtybė, net jeigu tai tėra akmenuota dykuma. Gal mes, užaugę ant šito Žemės rutulio, mokame su ja šnekėtis dvasine, vidine kalba? Visa žmonija čia išsivystė, būtent čia, ir gal dėl to tai mus taip veikia? Nežinau, su kuo tai susiję, bet koks bandymas paaiškinti būtų šiokia tokia spekuliacija. Sunku paaiškinti.

Bet man jau aiškiau, jūs gerai paaiškinote. Iš tiesų, kraštovaizdis prilygsta veikėjui. Kai kas vartoja sąvoką „vietos dvasia“. O jūs apie tai mąstote?

Na, aš iš savo patyrimo žinau, vėlgi paaiškint negaliu, tik žinau, kad yra vietų, kuriose gera. Kodėl taip yra, sunku pasakyt. Štai dėl šito namo ir šitos vietos mes tikrai per galvą vertėmės su mama. Buvo gal 1987 metai, maždaug apie tą laiką.

Čia įspūdinga vieta.

Mes pasiteiravom, paaiškėjo, kad čia yra miško parkas, niekada nebus  keičiama paskirtis. Aš tiesiog, kad ir kaip mylėčiau žmones, nelabai mėgstu kaimynų. Žinot, kaimyno nepasirinksi, vos kas nors ne taip, ir nebejauku darosi. Man yra tekę daugiabučiuose gyvenant partirti, kad kas nors tavęs labai nemėgsta už sienos, ir tai jaučiasi, nuolat tave šiek tiek graužia. Tai dėl šito namo labai ilgai mes nėrėmės iš kailio, pardavėm viską, kas įmanoma, pirmus metus mama čia be stogo gyveno, lietus lijo ir sniegas krito į vidų… Aš tuo metu dirbau su savo pirmuoju pilnametražiu filmu „Trys dienos“. Tai gal tas… Nes aš kažką čia pajutau.

Gal spygliuotieji kaimynai jus mėgsta?

Medžiai? Labai įdomus ir keistas dalykas, kad čia anksčiau gyveno grabdirbių šeima. Tuose sandėliukuose iki šiol po žeme yra storas sluoksnis tokio žalio kaip smaragdas sukietėjusio dažo. Šeimininkas kaldavo tada populiarius metalinius vainikus kapams puošti, žinot – lapukai, gėlytės… Stovėjo ir presai, jisai tuos lapukus presuodavo iš skardos, paskui juos jungdavo ir dažydavo žaliai. Tai tas smaragdas iki šiol ten liko.

Čia buvo palėpė, liukas iš apačios, iš vidurinio kambario vedė laiptai ir dangtis. Ir čia stovėjo du nenaudoti cinkuoti karstai: vienas didelis, kitas mažas, vaikui. O už garažo likęs toks ilgas, arkliais traukiamas katafalkas vežti karstui: didžiuliai galiniai ratai, priekiniai mažesni, didžiulės pakabinamos lempos žvakėms įstatyti… Aš jį viename filme dar panaudojau, paskui padovanojau muziejui.

Žodžiu, atrodytų keista, kalbama, kad tokiose vietose kažkaip…

Nejauku.

O gal atvirkščiai?

Dabar tai čia atvirkščiai.

Atvirkščiai. Tada aš nepajutau nieko, tik paskui jau, pradėjęs kuistis, tuos daiktus atradau.

Taip pat nutiko su mano kaimo sodyba. Aš ieškojau jos labai ilgai, negalėjau nusipirkti jokio buto Vilniuje, čia veikė tiktai studija. Nuomojausi ištisai kaip čigonas su Katerina, mano vyriausios dukters mama. Na, ir galvoju, reikia susirast sodybą kur nors prie upės, upelio, ežero, labai traukė vanduo. Ilgai ieškojau, porą metų, ir radau visiškai plikoj, atviroj vietoj. Aš ją apsodinau, kiekvienais metais pasodinu mažiausiai 30 medžių, kartais – ir porą šimtų, jau toks miškas darosi. Kai ten atvažiavom, atsivežiau Katią, ji atsigulė ant pievutės ir sako: „Kaip čia gera mums būtų!“ Ir viskas nuspręsta. Jinai pasakė tą frazę ir viskas, aš neabejojau nė kiek.

Pievutėje, kur nieko nebuvo, jokio namo?..

Namas buvo, tik negyvenamas, tokia mažytė bakūžėlė – du kambariai, įskaitant virtuvę, be tualeto, be nieko. Galų gale ir kainavo juokingą sumą – tik tūkstantį dolerių. Močiutė man paskolino iš savo santaupų, paskui padovanojo.

Man labai rūpėjo vanduo, miškas. Visada jutau jiems stiprią trauką. Beje, tuo pat metu, kai mes pirkom šitą namą prie Vilnelės, Jaunimo sode buvo parduodamas toks didžiulis pastatas, sovietiniais laikais buvęs bokso klubas. Ir jis kainavo lygiai tiek pat, kiek ir šita vieta, bet mes net nemąstėm, nedvejojom. Aš nuvažiavau, pažiūrėjau, ten irgi faina, ant Vilnelės kranto, tiltas per Vilnelę stovi toj vietoj, namas labai didelis, dviejų aukštų, pačiam centre, bet nutarėm pirkti šitą.

Tai daug atskleidžia, nes kitas rinktųsi miesto centrą. Gerai. Grįžkime prie kūrybos. Kur dėjosi noras rašyti? Nors jūs gi rašote scenarijus vis tiek. Pats rašote?

Parašiau kelis scenarijus pats. Vienu laikotarpiu, kokiems trims filmams man scenarijų nereikėjo, kadangi dirbau su unikaliu prodiuseriu Paulo Branco. Jo filmografija – gal 300 filmų. Jis ir dabar, jau septyniasdešimtmetis, daro po penkis filmus per metus, o anksčiau pagamindavo po 15–20 kasmet. Jis kelis kartus bankrutavo, po vieno bankroto mums teko išsiskirti, nes vos išgyvenome tą jo bankrotą. Jis buvo ir yra labai plataus masto gangsteris gerąja to žodžio prasme. Be galo empatiškas ir labai charizmatiškas žmogus. Jo geriausi draugai buvo Mastroiannis, Catherine Deneuve, jie juo pasitikėjo, skambindavo jam asmeniniais klausimais. Visi ministrai, valdžia – jis visur eidavo kiaurai, kaip per vandenį. Iš kur ta charizma? Jis portugalas, pradėjo nuo indų plovėjo darbo Soho rajone, aštuonis kartus Franco režimo laikais buvo deportuotas atgal į Portugaliją, bet perlipdavo, pralįsdavo per sieną ir vėl atsirasdavo Londone, paskui Paryžiuj. Ten sugalvojo laikraštį leisti, dirbo dviejose šalyse.

Portugalija, Franco režimui žlugus, įstatymais uždraudė kino teatrams keisti paskirtį, užtai jie išliko, tik niekam nereikalingi. Vargana šalis, maždaug penkiolika metų anksčiau už mus išsilaisvinusi, stovi senas kino teatro gremėzdas… Tai Paulo, iš prancūzų bankų gavęs paskolų, susipirko tuos kino teatrus už visiškas kapeikas, renovavo ir dabar yra vos ne monopolistas, turi daug kino teatrų visoje šalyje.

Ir išsilaiko, nenusileidžia daugiasaliams kompleksams prekybcentriuose?

Taip. Ten, aišku, kai ką pardavė, kai ką likvidavo, nes buvo per daug tų kino teatrų. Į prekybos centrus žmonės eina kitų reikalų susitvarkyti, o ne filmų žiūrėti, kino salėse ten tik paaugliai kabo. Taip ir Lietuvoj būtų nutikę, jeigu jie būtų palikę… Dabar gi dešimt metų buvo visiškai tuščia, išskyrus „Skalviją“, kuri beveik bankrutavo… Nežinau, ar jums įdomu?

Įdomu.

Amerikiečiai gi per metus pagamina savo rinkai daug šimtų filmų, jie neišplaukia į tarptautinius vandenis, tik vietiniams. Jeigu čia mes apie Gražulį pastatytume filmą, niekam jis nebūtų įdomus, nebent išvyniotume kaip nors… Tai ten tokie štampuojami, kepami, didžiąją dalį pajamų Holivudas gauna būtent iš tų filmų. Daro jų šimtus, todėl niekaip nepralošia. Kai kurie filmai visai nežiūrimi, bet kiti, labai žiūrimi, atperka nuostolius ir uždirba.

Tai jie tuos šimtus filmų, kurie tik dulkėjo ir buvo niekam neįdomūs, staiga sugalvojo Berlyne pardavinėti paketais po 200, po 300. Ir lietuviai, latviai, estai sugalvojo pirkti tuos filmus, kapeikas kainuojančius, ir čia rodyti, nes niekas amerikietiškų filmų buvo nematęs. Trečiarūšis tas kinas, amerikiečių aktualijoms skirtas, jų įstatymams, papročiams, čia visiškai niekas nieko nesupranta. Gerai atsimenu, nes man irgi siūlė dalyvauti, bet atsisakiau. Algirdas Šemeškevičius bandė juos rodyti, bet niekas nėjo, niekas. Susirinkdavo pilnos salytės su televizoriumi ir VHS grotuvu, tuo metu veikė tokios salytės…

Taip, taip, atsimenu, videosalės.

Tai videosalės prisirinkdavo pilnos, žiūrėdavo per teliką baisios kokybės kažką parinkto, pavogto, įdomesnio, o į tuos Berlyne pirktus filmus niekas neidavo, jie net valytojai neįstengdavo sumokėti. Dar ta strategija buvo baisiai keista. Pavyzdžiui, į mano filmo „Koridorius“ pirmą seansą atėjo minia žmonių, eilė stovėjo iki Operos teatro. Kiek įėjo? Gal 80. Jisai parodė du seansus ir viskas.

Kodėl?

Nežinau, taip jis mąstė. Nekomercinis kinas, kam čia rodyt? Nors žmonės norėjo, tikrai veržėsi, būtų ėję žiūrėti to filmo dvi tris savaites. Bet jis nesuprasdavo ir nerodydavo lietuviškų filmų… Ir tik „Vingis“ po kažkurio laiko pradėjo kai ką rodyti.

Aha, bet mes nutolome nuo scenarijų.

Su scenarijais taip yra: pirmą scenarijų parašiau pats, specialiai išvažiavau gana ilgam, pasislėpiau viešbučio kambarėlyje Druskininkuose ir rašiau. O paskui, po antro filmo, man scenarijų nebereikėjo, man reikėjo tik sinopsių, nes Paulo Branco su savo įtaiga visiems įrodė, kad būtent aš negaliu su scenarijais dirbti. Mat aš improvizuoju, mano toks būdas. Ir jie priimdavo du tris lapus arba dešimt, ką aš parašydavau.

O jums patiko taip?

Be abejo. Nes, matote, scenarijus yra planas ir aš tokį planą susidarydavau. Susirašydavau savo užrašų knygelėje. Galima užrašyt: toj gatvelėj Jonas sutinka Marytę – viskas. Visiems, kam reikia, prodiuseriams viskas aišku. Reikia gatvelės, reikia Jono, Marytės, aišku, kaip jie turi būti aprengti, na, dar klausimas: rytą ar naktį gatvelė, tik tiek. Vienas sakinys, o iš tikrųjų – scena. O ką jie daro susitikę – ar pykstasi, ar bučiuojasi, iš tikrųjų paruošiamajai grupei visai nesvarbu. Jie dirba tik su kostiumais, grimu, apšvietimu. Jeigu naktis, reikia apšviesti. Ir viskas. O scenarijuje tai išrašoma per dešimt lapų.

Na, gerai. O kada jūs apsispręsdavote, ar jie pykstasi, ar bučiuojasi?

Aš žinodavau, visą pagrindinę istoriją žinodavau. Užsirašydavau trumpai,  įskaitomai, išskyrus kelis filmus, kurie buvo jausmiškai užrašyti, kitaip. Tiesiog istorija užima 10–15 lapų, ją visą trumpai papasakoji, išdėstai, kas vyksta, lakoniškai. Ir daugumai filmų man to užtekdavo. Paskui prasidėjo Europoj vajus dėl scenarijų. Jie gi visi be galo gerai viską supranta, pasiima scenarijų ir jiems atrodo, kad čia jau filmas. Tai nesąmonė. Scenarijus yra rašytinis dalykas, jis asociacijas kuria žodžiu. Ir jūs skaitydamas kuriate vaizdą iš savo atminties, iš savo matytų vaizdų, toks kaleidoskopas liejasi, keisčiausiu būdu susijungia keisčiausi dalykai, kažkada jūsų matyti nuo vaikystės iki dabar, toks keistas vitražas susidaro.

Taip veikia skaitymas.

Taip skaitymas veikia. O filme – ne, jūs ten gaunat vaizdą, jūs negalit įsivaizduot kitokio, jums vaizdas tiesiog įsmeigiamas į centrinę nervų sistemą, viskas. Jūs įsivaizduot kitaip negalit, girdėt kitaip negalit, vadinasi, jūsų vaizduotė filmo metu praktiškai neveikia. Ir reikia atsižvelgti į tai, kaip mes pradžioj kalbėjom, kad jūs neturit laiko stabtelti, neturit laiko perskaityti antrą kartą tą pačią pastraipą, jeigu jums staiga užsinori, neturit laiko pagalvot, padėt knygą į šalį, nes jau eina kitas kadras, jisai užgožia prieš tai buvusį. Dėl to pasakojimas ir privalo turėt laiko, kad jūs spėtumėt taip, kaip aš įsivaizduoju, kad aš spėčiau. O jau kaip kiti įsivaizduos, aš negaliu nieko pakeisti. Tai čia grįžau prie to pirmojo klausimo.

Taip taip, ačiū, labai gerai.

Tai scenarijus man reikalingas tik tiek. Aišku, aš jį rašau pats. Paskutiniaisiais metais dirbu su greitai rašančiais protingais žmonėmis, kurie kepa scenarijus serialams. Pateikiu visą istoriją, jie man tvarkingai greitai surašo, kartais pasiūlo ką nors, bet retai. Jie ne lietuviai, nepažįsta vietų, nemoka jų aprašyti, tai gavęs vertimą aš ištaisau – išmetu, pakeičiu, taisau pertaisau ir taip išeina greičiau.

Galų gale, kai man paduoda tekstą, jį lengviau vertinti tikrųjų vertintojų akimis, nes scenarijus nėra literatūros kūrinys, jis skirtas komisijose sėdintiems žmonėms, kuriems iš tikrųjų nelabai pasisekė, – jie netapo festivalių direktoriais, netapo režisieriais, netapo scenaristais, jie turi laiko skaityti tūkstančius paraiškų. Ir jie iš to scenarijaus padaro kokį nors rimtą reikalą, tarsi tai būtų baigtas kūrinys. Nieko panašaus. Baigtas kūrinys yra kinas, filmas. Jis visai kita kalba šneka, visiškai kitais principais, nėra nieko bendro. Ir kai mano ankstyvoj jaunystėj sakydavo, kad kinas yra fotografijos, dailės ir dramos sintezė, aš jau tada nesutikdavau, nes tai jokia ne sintezė, tai visiškai kitas būdas, staiga atrastas.

Na, taip, kita medžiaga, terpė.

Kaip lygintume paveikslą ir skulptūrą.

Taip, kinas nėra judantis paveikslas, toli gražu.

Nėra nei judantis paveikslas, nei drama, nei spektaklis. Nežinau, ar čia plėstis…

O jeigu grįžtume į darbo pradžią, tai atsiranda sinopsis, santrauka, ji išplečiama į scenarijų, iš kurio komisija padaro rimtą reikalą. Tačiau prieš tai dar yra pasakojimas, istorija, o galbūt prieš istoriją yra dar kažkas?

Yra. Prieš istoriją būtinai turi būti kažkas, kitaip su ta istorija nėra prasmės nieko ir daryt. Matot, nė viena istorija nėra unikali. Teisingai kažkas pasakė, visas istorijas galima suskaičiuoti, jų tėra penkiasdešimt keturios  ar panašiai.

Tu privalai turėti savo požiūrį į tą dalyką. Šis požiūris negali kilti iš niekur, staiga, jis atsiranda su laiku, su patirtimi, su tavo jausmais. Tu turi sukaupt savyje tam tikrą burbuliuką tokios niekur kitur nenukišamos patirties…

Keistas dalykas: kodėl vieni rašo ir negali kitaip? Nors skursta ir miršta, kaip mūsų poetai, gyvena pusrūsiuose, bet vis tiek dirba darbą, už kurį negauna pinigų, negali išsigydyti ir privalo numirti, bet jie vis tiek rašo. Tai yra toks burbulėlis, kurio niekur nepadėsi, nepapasakosi kažkam… Dalį gali papasakoti artimam žmogui, bet didžiuma vis tiek lieka. Jis kaupiasi, kaupiasi ir gali sprogt. Nėra kur jo dėt, turi išleisti į laisvę. Tai be jo visos istorijos yra bevertės. Susirask geriausią istoriją ir nežinosi, ką daryt su ja. Pradžioj privalai sužinot, ką su tuo daryt. Istorija gali būti apie tai, kaip vaikas vaikšto po kiemą ir mato voverę ar šunį, dar kažką, ir to užteks. Ji nėra esmė. Gali prisirinkti kalną istorijų – iš savo patirties ir maišydamas su kitokiais dalykais, – bet reikia jausti, jausti poreikį kurti, tada jinai atsiranda savaime. Jų yra tiek daug. Vieno žmogaus gyvenime jo paties patirtų istorijų yra tiek daug, kad kiekvienos tikrai nenufilmuosi. Reikia norėt tą daryti ir norėt besąlygiškai. Nesvarbu, kas atsitiktų – tau palanku, nepalanku, tinka sąlygos, netinka, gauni pinigų, negauni pinigų. Jeigu šito ryžto nėra, tada blogai, tada kažkas ne taip. Tenka arba laukt, arba žiūrėt, gal ne ten dirbi.

Na taip, gresia kompromisas. O kaip jūs pajuntate, kad kas nors yra svarbu? Kaip nusakytumėte, kas yra taip svarbu, kad atsiras istorija, paskui scenarijus, visas procesas ir galiausiai – filmas?

Nežinau… Atsimenu vieną momentą, man buvo gal 15 ar 16 metų, ir staiga kambarys pasikeitė, kažkas pasikeitė. Aš greitai susiradau popieriaus, instinktyviai. Taip radosi pirmas mano eilėraštis, užrašiau: „Svaigstu nuo gyvenimo.“ Tie žodžiai skambėjo kaip refrenas. Ten tokių istorijėlių pripasakota – vėjas užlūžta… krenta… mes žiūrim į priekį… Ir refrenas: „Svaigstu nuo gyvenimo.“ Tas svaigulys buvo labai keistas: ir liūdnas, ir džiaugsmingas kartu. Toks supratimas, kad staiga matau kažką pirmą kartą dabar, daugiau nebepamatysiu, kitą kartą kažką irgi pamatysiu pirmą kartą, taip bus daug kartų ir paskui labai greitai baigsis. Gyvenimas yra nesuprantama dovana, kodėl ji mums kartais kelia tokį džiaugsmą: buvimas, noras gyventi, instinktas gyventi. Aišku, galim teigti, kad gamta mums liepia daugintis, kad išliktume kaip rūšis, čia mes nieko padaryti negalim. Teisingai. Bet nesuprantamas dalykas, kurio paaiškint žodžiais neišeina, yra tas buvimo suvokimas, neišpasakytas trapumas, smėlis, byrantis pro pirštus, kaip iš smėlio laikrodžio, pabandytum jį sulaikyt…

Toks jausmas ir buvo esmė. Ir aš jo negaliu išlaikyt. Tas keistas mano kambario pasikeitimas nebuvo haliucinacija, tiesiog daiktai pradėjo atrodyt lyg ryškesni, lyg labiau kažką reiškiantys. Staiga pamačiau tai, ko nebuvau matęs. Tas pats kambarys, tik kitaip. Jau negalėjau išlaikyti to savyje, man būtinai reikėjo tai išlieti. Pačiupau popierių, tokį kartono lapą, ir nieko netaisydamas ten tiesiog surašiau.

Jeigu tu eini į darbą, kol tokio jausmo nėra, tai sudėtinga iš tikrųjų. O kas yra jausmas, čia jau, žinot… Tikrai labai daug žmonių tai darė ne dėl pinigų, ne dėl šlovės, o tik dėl to, kad negalėjo elgtis kitaip, jie privalėjo kaip nors tai išreikšti… Ir kartu sąmonėje įvyksta labai stiprus vienijimasis, žinoma, jis netiesioginis, susivienijimas su visais žmonėmis – staiga visus myli, visus prisimeni, jie pasidaro tavo… Ir kyla noras jiems pasakyti, parodyti, papasakoti, ką tu jauti, kad tave suprastų ir galbūt galėtų tau atsiliepti. Arba tiesiog suprastų.

Kaip tai paaiškint, aš iš tikrųjų nežinau, nes viskas kyla instinktyviai. O istorijos jau yra technikos reikalas. Galima turėti geriausią istoriją ir neturėti ką

pasakyt joje. Kas iš to? Ji nekabins, neįdomu bus… Vėlgi klausimas: kam įdomu?

Oi, šitaip klausinėti galima be galo, taip.

Kai manęs paklausia, kas yra žiūrovas, sakau: „Palaukit, ar yra toks didelis storas vienas žiūrovas, kuris sėdi lyg koks Everesto kalnas ir visus vertina? Nėra.“ Visi žmonės skirtingi, vieni supranta, kiti – ne, tai normalu. Vieni rengiasi vienaip, kiti kitaip.

Tą gyvenimo svaigulį patyrėte penkiolikos metų, o kas – paskui? Ankstyvuose jūsų filmuose istoriją kiekvienas žiūrovas nusakytų savaip: apie ką ten, koks siužetas. Nėra ten siužetų. Kiti filmai jau siužetiniai, bet istorijos vis tiek neįprastos. Kaip tai nutiko?

Na, matot, kai tik galėjau, jau šešiolikos, aš gavau kamerą. Man mama nupirko ją, išlaikiau iki šiol, beje. Štai čia kairėj stovi, „Krasnogorsk“.

Taip, graži kamera.

Paskui kažkaip patekau į „Bangą“. „Banga“ buvo nežmoniškai gerai finansuojama liaudies kino studija Kaune, dabartinės Prisikėlimo bažnyčios koplyčios vietoje. Ten buvo salė 50 žmonių, veikė 35 mm procesorius, ten galėjome ryškinti kiek tik norėjome juostų, nes ta „Šilelius“ gaminusi radijo gamykla buvo nežmoniškai turtinga. Ir jie skyrė beveik 1,5 milijono rublių – tai yra tikrai daug – tos gamyklos kultūrai: turėjo chorą, turėjo ralio klubą ir turėjo kino studiją, įsteigtą Stepo Uzdono. Jis buvo pirmasis, pradėjęs prieškarinėje nepriklausomoje Lietuvoje pirktis aparatūrą ir ruoštis filmuoti. Paskui jį ištrėmė, bet jis didžiąją dalį tos aparatūros išslapstė, po kelerių metų grįžo iš tremties ir pramušė radijo gamykloj tą studiją. Kai aš ten atėjau, jis dar dirbo, bet jau senukas, aklas visai. Mus kažkas supažindino, aš turėjau labai daug visokiausių idėjų, jie tuoj pat stvėrėsi už manęs ir mes pradėjom dirbti.

Dirbome prie filmo, kuris pradingo. Gaila, nes tikrai daug scenų nufilmavome. Tai buvo pilnametražis vaidybinis 35 mm filmas „Ligoninėj nelankomi“ apie reanimacijos skyrių, reanimacijos gydytoją. Beveik metus mes turėjom atskirą palatą, joje laikėm aparatūrą ir dirbom reanimacijos skyriuj, dokumentiškai ir vaidybiškai, kaip tik norėjom. Ilgai ten dirbom, o paskui, būdamas devyniolikos, aš išvažiavau daryti to filmuko „Tofolaria“.

Bet su tuo „Ligoninėj nelankomi“ irgi nutiko labai keistas dalykas – staiga pradėjau suprasti, kad viską galiu daryt. Kodėl aš turiu daryt būtinai taip, kaip kiti daro? Ne! Aš galiu daryt taip, kaip noriu. Na, ir staiga sugalvoju mirusį žmogų su pižama užkelti į bokštą tarp balandžių, kur jis lipa jau po mirties. Tame Prisikėlimo bažnyčios bokšte buvo tokios geležinės surūdijusios kopėčios ir pilna įvairiausio dydžio balandžių, mažų balandžiukų plunksnos tūno tokiuose gaubteliuose ir jie atrodo kaip ežiukai, labai keistai. Žodžiu, mes filmavome, kol jis užlipo iki pat viršaus, nuo viršaus staiga užplūsta šviesa, ir visas Kaunas, didžiulis miestas, matosi.

Kodėl tos scenos atsirado? Nežinau, tiesiog taip jį dėliojau, tą filmą. O jisai pradingo nugriovus tą gamyklą. Aš tuo metu buvau per daug užsiėmęs.

Dalis filmo, pozityvas, dingo Maskvoj, – jau studijuodamas buvau nusivežęs. Paduodavau dešimties minučių sceną ir man pasirašydavo už dvejus metus montažo. Man nereikėjo lankyti jokių paskaitų, pratybų, turėjau laiko filmams daryti.

O anas, pirmasis, taip ir neatsirado? Gaila.

Labai gaila. Vieną jo sceną filmavom gal 18 kartų, kvietėmės ir operatorius iš Vilniaus – niekaip. Žodžiu, ten stovi gydytojas, tas žmogus išvežtas ką tik po mirties… Nežinau, ar jūs matėt kada nors, kaip gaivinami ligoniai?

Esu matęs, esu net pats reanimacijoje dirbęs, tik jau seniai.

Ten nieks jau nieko nežiūri, pradeda skraidyt į orą švirkštai, viskas dūžta,  jeigu staiga prireikia, viskas plėšoma, draskoma, mėtoma, viskas velniop, nežiūrima jokios tvarkos, svarbu kuo greičiau prieit. Ir paskui lieka tas jovalas, gydytojas stovi, žmogus jau numirė – reikėjo tokio kadro. Ir niekaip… Nufilmuojam, lyg viskas gerai, ateina medžiaga – žiūriu ir nieko nejaučiu, jinai man nieko nesako. Kažkoks žmogus, kažkokia vieta… Galvojau, gal šviesa. Aišku, ir su šviesa turėjom problemą. Atvažiuoja padėt mums, apšviečia tuos visus gaivinimo aparatus, lempučių prikiša ten… Ateina medžiaga, žiūriu – gamyklos cechas kažkoks, aparatai kažkokie, neatskirsi, ar ten tekinimo staklės, ar gaivinimo aparatai… Žodžiu, nėra esmės, nėra jausmo. Filmavau filmavau filmavau – ir galų gale pavyko. Tiesiog tokią milžinišką 2,5 kW kino lempą iškėliau prie pat lubų, užtvindėm viską šviesa, peršvietėm, liko tik tamsios detalės ir balti siluetai: gydytojo chalatas, baltos sienos, dar kažkas. Ir staiga atsirado jausmas – pirmą kartą. Bet kiek reikėjo tąsytis pirmyn atgal! Daugiau negu pusę metų tam vienam kadrui.

O tą istoriją jūs pats sumanėte?

Taip.

Iš kur ji radosi?

Na, mano mama gydytoja. Ir žmogus, išsitempęs mane į Sibirą, buvo gydytojas reanimatologas. Aš pas jį lankydavausi, prisižiūrėjau. Paskui gi ilgai dirbau greitojoje pusantro etato.

Nuo kokios 3–4 klasės, kai mama studijavo, aš perskaičiau visas jos medicininės literatūros knygas, kurios buvo lietuviškai. Po keletą kartų skaičiau viską iš eilės: infekcines, vidaus ligas. Dar ir dabar turiu dalį jos vadovėlių, kartais paimu, kaip romaną paskaitinėju, palyginu, kas pasikeitė.

Tai jūs vaikystėje ne anatomijos atlasus vartydavote?

Ne, vadovėlius. Aš juos skaitydavau kaip knygas, man buvo labai įdomu. Yra Sirvydžio fantastiška knyga apie kardiochirurgiją, mokslinė, apie tai, kaip jis pradėjo naudoti išplėtimo technologijas, per veną įvesdamas drenukus ir suspėdamas išgelbėti širdies raumenį.

Dar atsimenu, antroj klasėj mane kieme suerzino draugai: pradėjo aiškintis, kaip gimsta vaikas, ir vienbalsiai nutarė, kad per užpakalį. Aš sakau: „Ne!“ Jie netiki. Tai palaukiau, kol mano tėvų nebuvo namie, atsivedžiau juos pas save ir parodžiau akušerijos vadovėlį. Paskaičiau, kaip vaikas gimsta, per kur, kaip jis formuojasi. Sakau: „Va, matote, kaip gimsta? Žiūrėkit!“ Jų reakcija buvo: „Oho! Kaip čia įdomu…“

Bet mergaičių ten neatsivedėte?

Man atrodo ne.

Na taip, berniukų reikalai. O vadovėliai būdavo įdomūs.

Aišku, labai daug kas pasikeitė, bet pagrindiniai dalykai – ne kažin ką.

Kai kas, smulkmenos pasikeitė.

„Farmakologiją“, aišku, galima išmest į šiukšlyną, nors tebeturiu, ir ne vieną leidimą, dvitomį.

Ir pati farmakologija iš esmės nepasikeitė, naujų vaistų klasių vargu ar atrado.

Atrado. Psichiatrijoje, pavyzdžiui, radikaliai pasikeitė.

Na, psichiatrijoje menkai ką nuraukiu.

Matot, mano mama psichiatrė, jai 76‑eri, bet dar dirba, kiekvieną rytą penktą valandą keliasi ir varo, tai aš psichiatrijos istoriją nemenkai išmanau. Ir mano vienintelė žmona, Luko mama, irgi psichiatrė. Ten didžiulis perversmas padarytas, milžiniškas. Vaistų labai daug ir jie nevienodai tinka kiekvienam ligoniui, todėl nuolat kaitaliojami – biškį pabandom tą, pabandom kitą – ir pataiko arba ne.

Taip. O ką jūs greitojoje dirbote?

Sanitaru. Aš pas mamą nuo pat ankstyvos paauglystės, su baltu chalatu kampe sėdėdavau kaip slaugytojas. Ji dispanseryje dirbo Kaune, man būdavo neišpasakytai įdomu klausytis.

Ir kai dirbau greitojoj, kol tvarkydavo atvežtųjų popierėlius, aš grįždavau į skyrių, susirasdavau ligonį, paklausdavau gydytojo, kas iš jam tikrųjų yra, kodėl. Ir man labai draugiškai paaiškindavo. Dauguma sanitarų buvo medicinos studentai, tiktai jie dirbdavo trumpai, kas penktą dieną, kad prisidurtų. O aš ariau 1,5 etato, kas naktį po 12 valandų. Aštuntą ryto grįžtu, pasiimu sūnų, dvejų metukų, pasisodinu prie savęs, išverčiu didžiulę krūvą kaladėlių ir snaudžiu. Jis mane pažadina, kai užsinori pavalgyt ar atsigert, o šiaip stato savo miestus.

Štai taip, aštuntą išeinu – aštuntą grįžtu, tik kartais ištaikydavau dvi ar tris laisvas dienas.

Ilgai taip?

Apie metus.

Rimta praktika.

Taip. Leisdavau vaistus ir tvarsčiau, tai manęs labai norėjo visi ekipažai, daug dirbdavau. Storą moteriškę bado, bado – venos niekaip neranda, o aš surasdavau kažkokiu būdu. Buvo gydytojų, bijančių kraujo. Būdavo gydytojų, kurie galvos, pavyzdžiui, sutvarstyt negali, per skalpą kraujas trykšta – nemoka suvaldyt to kraujo, nežino, ką daryt. Tai visi žinojo, kad esu labai parankus: duodi tam žmogui, liepi daryt, ir viskas.

Tarp jų buvo labai daug cinikų, ypač ilgiau dirbančių, padėjusių jau skersą ant medicinos. Be diagnostikos ką tu gali padaryt? Tai, atsimenu, kartą labai rimtai susikirtom. Paryčiais iškviečia mus, specialią kardiologinę brigadą, atvažiuojam – močiutė vos laikosi, kad nekauktų, pilvas kaip akmuo, absoliučios indikacijos operacijai tuoj pat.

Peritonitas?

Ne, ne peritonitas, kaip vėliau paaiškėjo, bet pilvas kaip akmuo, ir staiga girdžiu, šnekasi gydytoja su felčere: „Kam čia mes ją vešim? Vežiok, paskui pildyk popierius… Tuoj pamaina baigsis.“ Aš prieinu ir sakau: „Žiūrėkit, atnešu neštuvus ir mes ją vežam.“ – „Ko tu čia lendi, koks tavo reikalas?“ Sakau: „Gerai, yra kitas variantas: aš išeinu dabar, jūs važiuokit, aš su jumis nevažiuosiu, einu pėsčias į stotį ir rašau pareiškimą, kad jūs neišvežėt pacientės su ūmiu pilvu, nes norėjot anksčiau namo. Rinkitės.“ Na, ir jos piktos, grieždamos dantimis išvežė tą močiutę. Atvažiavau po kokių trijų dienų – ta močiutė žvali, raudonais skruostais. Jai persisuko žarnos, užsisuko ir užspaudė, ligoninėj padarė pjūvį, atvyniojo ir susitvarkė visi reikalai. O būtų numirusi klaikiuose skausmuose būdama visiškai sąmoninga. O toms net neįdomu buvo, jos neatėjo pas tą močiutę pasidomėt.

Tai buvo siaubas.

Bet kine cinizmo irgi netrūksta. Kaip jūs dabar atsilaikote?

Nežmoniškai sunkiai, iš tikrųjų. Pavyzdžiui, „Sutemose“. Tas filmas padarytas studijoje, kuri buvo prieš 30 metų įkurta, 1989‑aisiais, kai tik leido įsteigti. Po 10 ar 15 metų pradėjo mano filmuose dalyvauti užsienio kompanijos: serbai, latviai, prancūzai, portugalai. Koprodukcija – jie gali atsiųst žmones jiems sumokėdami, jie gali išnuomoti aparatūrą, atsiųsti arba, na, gali keletą tūkstančių eurų pervesti. Viskas taip vyksta.

Dabar mes darom tą istorinį filmą, kuriame kiekvienas šūdukas, kiekvienas daiktas turi būti tikroviškas, aš neleidau naudot nieko, kas būtų nors kiek vėlesnių nei 1948 metų, nieko, netgi popieriaus, popierių pirko iš antikvariato. Iš antikvariato surinkta visiškai viskas, dalį tų dalykų reikėjo supirkt, nes jų nebuvo kur išsinuomot.

Suplanavau, kad pradedam filmuoti, kai pas mus toksai tarpužiemis, neaiškus metas, gali būti vėlyvas ruduo arba ankstyvas pavasaris. Paskutinius štai jau 15 metų Lietuvoj vis per Kalėdas nutirpsta, mėnesį sniego nė kvapo, užsninga šiek tiek pavasarį, pasninga, vėl nutirpsta… Tai aš tuo remdamasis ir sumečiau filmavimo grafiką. Ir kas atsitinka? Staiga pačioj gruodžio pradžioj, kaip dabar, viskas pilnai užsidengia sniegu ir iki pavasario stovi. Vadinasi, aš galiu filmuot tik interjerus. Žinoma, jie įrengti, juos parengėm. Eksterjerai paruošti irgi, tikrai nepigu buvo atstatyt tas sodybas. Net tos drankės, lentelės, buvo senoviniu būdu gaminamos, skutant drebulę, ir kalamos rankomis prie stogo. Senovinių stogų skardų jungtis išfotografavome visoj Lietuvoj, užsakėme specialias skardas, ne kabinamas, ta skarda užriečiama specialiai supirktais aparatais, visokiomis replėmis…

Galėjau tiesiog nuvažiuoti į Rumšiškes, kokį nors fragmentą nusifilmuoti ten, bet aš taip nenorėjau. Man reikėjo viso bendro vaizdo, bendro Pliaugos sodybos kadro, tai jį reikėjo visą padaryt nuo nulio, išdidint tą namą, rasti tinkamą interjerą kitoj vietoj pagal jo kambarius ir visa kita. Fragmentų įmanoma rasti – sienas gali rasti, stogą gali rasti, bet bus nudažyta kitaip, bus visokių krūmelių, kadagiukų, olandiškų medelių prisodinta. Visumos neįmanoma surast, jokių šansų, tik fragmentus.

Lengviau būtų antikinę Romą rodyti, nes vis tiek dabar mažai kas nutuokia, kaip ten atrodė. O čia – prieš 70 metų, tai…

Taip, žino žmonės.

Žodžiu, staiga užsninga, mes filmuojam tik interjerus. Sniego žiemą rodyt nenorėjau dėl pačių partizanų, nes ten buvo jų laikina stovykla, neaišku, iš kur jie atėjo, gal jie ten susirinko tik trumpam. Pačiame viduržiemy palapinėse juos rodyti būtų netikslu. Nors jie gyveno palapinėse ir žiemą, susivyniodavo į visokius kailius ir gyveno. Partizanų žeminės buvo labai išskirtinis dalykas, jos dabar labai išpūstas vaizdinys, iš tikrųjų jų nebuvo tiek daug.

Nes jos labai pririša vienoje vietoje.

Pririša siaubingai, tu negali pajudėt, niekur persikelt, tiekimas turi būt, susekt lengva. Tokios palapinės buvo tikrai paplitę. Mes turėjom labai daug fotomedžiagos iš Latvijos.

Iš Latvijos, ne Lietuvos?

Iš Latvijos. Dėl juokingos priežasties, aš manau, ją išsiaiškinau: Latvija buvo pramoninė šalis visą laiką, nepriklausomybės laikais žymiai labiau pramoninė negu Lietuva. Mano močiutė badmečiu vežiodavo maistą ten, elementarius produktus, kurių jiems trūko, o iš ten atsiveždavo medžiagų, lėlių vaikams, dar kažko, spekuliavo po karo, kad vaikus išmaitintų. Pas juos buvo daugiau visokių pramonės prekių ir jiems buvo žymiai paprasčiau gauti fotografijos juostelių, išryškint jas ir taip toliau. Todėl pas juos likę labai daug buitinių pokario nuotraukų. Lietuvos partizanų buitinių nuotraukų beveik nėra, jos visos yra proginės: stovi pasitempę, su geriausiais ginklais, uniformomis, kurių tikrai kasdien nevilkėdavo.

Dėl uniformų man nežmoniškai priekaištavo Lietuvoj, bet neįmanoma: mūsų aktoriai, išbuvę dvi dienas prie laužo, nežinia į ką panašūs pasidaro, – kokia uniforma?.. Aš tokią sceną buvau nufilmavęs, tik jos neįdėjau: karininkas susideda savo uniformą atsargiai, gražiai į tokį maišelį, išsitraukia skrybėlę, užsideda, padeda atgal – laiko svarbiems reikalams, o šiaip užsimeta avikailio kailinius. Taip ir buvo. O Latvijoj, pasirodo, daug buities užfiksuota: palapinės, juokiasi jie, prie puodų, su bliūdais… Atsiprašau, išsiplėčiau, reikia pristabdyti.

Gerai, pasakokite.

Aš tik norėjau papasakoti, kaip išsilaikau. Taigi, staiga paaiškėjo, kad nebeturim ką filmuot. Interjerus beveik išfilmavom, gal dar kažkas liko, bet mes nežinom, kaip laukas atrodys. Aš nežinojau, pavyzdžiui, gal lauke lyja, tai žmonės, įeinantys į vidų, turi būti šlapi. Ir mes beveik mėnesiui turėjom paleisti visą grupę. Tai reiškia, kad mes jiems turim mokėt atlyginimus, nes jeigu visi išsiskirstys, nebesurinksim greitai, ir tada bus pragaras. Iš naujo reiks ruoštis, pavasaris ateis, kol surinksim. Viena vidutinė pamaina kainuoja 10 tūkstančių eurų, sudėtingesnė – nuo 15 iki 25 tūkstančių eurų viena diena. Didžioji dalis išlaidų yra žmonių atlyginimai, o čia staiga – bac – ir mėnuo iškrito.

O dar pasitaikė kitokių nesėkmių – pirmą kartą mano gyvenime per filmą įvyko 12 avarijų, trys mašinos visiškai sumaitotos, tik išmesti, kelias dar išgelbėjom, – nėra taip buvę. Kartą nuvažiavau į Ukrainos frontą su visu karavanu ir grįžau – nieko, tik kartą žmogus atsitrenkė į bordiūrą ir sulaužė ratą. Į Maroką, iki pat Mauritanijos sienos nuvažiavom iš Lietuvos su savo technika ir grįžom, na, užkalė Paryžiuj grįžtant seno mersedeso variklį, tai palikom. O čia staiga toks… Gal tie nežmoniškai slidūs keliai, tas mūsų kelininkų nesusitvarkymas žiemą?.. Buvau paprašęs, kad visose mašinose įtaisytų filmavimo kamerėles, registratorius, niekad anksčiau to nedariau, galvoju, velnias, iššoks žmogus koks nors – turėsiu įrodymų, kas kaltas. Taip ir žiūriu: staiga op! – aukštyn kojom mašina stovi, žmonės ant diržų kabo…

Galite rodyti.

Taigi. Trisdešimt pamainų – velniop, tai jūs paskaičiuokit – geriausiu atveju tai yra 300 tūkstančių out, pačiu geriausiu atveju. Ir ką aš galiu padaryt? Nieko. Šiaip tai aš atsakau už tą filmą. Valstybė tėra dalinis finansuotojas, neskiria 100 procentų filmui ir už jį neatsako, aš atsakau. Jeigu filmo neatiduosiu, jie pareikalaus iš manęs grąžinti visą sumą. Jeigu aš nepadarysiu filmo, su manim nustos bendrauti užsienio koprodiuseriai. Galiu teisintis, vardinti realias priežastis, bet niekam tas nepatinka. Galiu aiškinti iš tribūnos apie tas realias priežastis, man sakys: „Gerai, bet vis tiek – filmo nėra.“

Žodžiu, esi kampe ir viskas. Tada ieškai kokių keistų bankininkų, kurie už milžiniškus procentus, pavyzdžiui, 24 procentus metinių, gali paskolint pinigų, kad padaryčiau filmą. Taip ir tampausi. O kiek yra buvę atvejų, kai jau pasirašyta sutartis, pinigai gauti, juos žmogus jau turi persiųst, nedaug, 150 tūkstančių – ir dingsta, dingo, nėra. Ir taip, ir anaip, važiuojam, ieškom, surandam, į kampą įvarom – bankrutavo jau, paėmęs pinigus. Ir nebegalim kreiptis į tą patį banką, viskas. Pasirodo, mes eilėje stovim ne dešimti, ne dvidešimti, ne trisdešimti, o kokie penkiasdešimti, jeigu pareikštume pretenzijas.

Taip, kreditorių eilė.

Taip staiga netenkam 150 tūkstančių. Ir jie yra suskaičiuoti, nes lyg ir gauti. Aš suprasčiau, jei aš iš oro pieščiau, tikėčiausi gauti kada nors… Bet pinigai yra gauti, patvirtinti dokumentais, sutarta, baigta jau. Tokia sofistikuota vagystė…

Bjauru. Bet aš vis galvoju apie tą sceną, kai močiutę su ūmiu pilvu išgelbėjote. Nes kine juk irgi pilna cinikų, sakančių: „Ko čia stengsimės? Tiks ir taip…“

Yra, žinoma. Matot, gali būti normalus, priimtinas kompromisas, bet aš vis tiek turiu atiduoti savo sąžinei duoklę, kad nepajėgiu padaryt geriau, negu galiu tuo metu. Ir negaliu padaryt daugiau, tas yra neįmanoma. Aš galiu norėti, galiu įsivaizduoti, bet tiesiog nėra jokių sąlygų. Tarkim, po ligos sugalvosiu nubėgt maratoną ar 100 kilometrų – nenubėgsiu. Ir viskas. Tada aš sau sakau: „OK, aš padariau viską, absoliučiai viską, ką galėjau.“ Tada iš tos situacijos vyniojamės.

Toks keistas dalykas eina iš mano prosenelių, aš penkis prosenelius pažinojau, paskutinis mirė sulaukęs apie šimto metų, kai jau buvau praktiškai suaugęs. Ir mano seneliai tokią skleisdavo filosofiją: jeigu tu sieksi, tai tu pasieksi, ką privalai pasiekti, bet neturi leistis į jokius kompromisus. Svarbiausiais klausimais neturi daryti jokių išlygų.

Tarkim, nufilmavau sceną, dariau viską, ką galėjau, nosies nekrapščiau, į dangų nežiūrėjau, žinojau, ko noriu, viską, ką galėjau, padariau, ir kažkas mums ten nepasisekė. Tada galima, galų gale, montuojant kažką sutvarkyt, galima galvot, kaip perfilmuot, papildomai nufilmuoti, aš labai dažnai taip ir darydavau. Nenusiramindavau, nenusiramindavau, vis erzindavo, ir vis tiek perfilmuodavom tą sceną, nors ir neturėdavom už ką.

Ieškau išeities nuolat. Visas tas ūkis yra mano galvoj iki kiekvieno varžto. (Juokiasi)

Mes „Laisvės“ filmavimui Maroke pirkom karines mašinas rusiškas, visiškai naujas, iš fabriko, GAZ-66 ir uazikus. Vilniaus Šiaurės miestelyje išsinuomojome keletą buvusių tankų angarų, dujom pasišildėm ir perdarėm tas mašinas, perrinkom iš naujo, nes jos buvo prastai surinktos – tiesiog neprisukti iki galo varžtai, viskas išbyra… Aišku, įdėjom joms dugnus, perdarėm apsaugas nuo karščio, kamervagenas atsirado, juostos persukimo būdelė, staliukai, visa kita. Labai ilgai, kokius tris mėnesius, ruošėmės tam reikalui, bet tos visiškai naujos ofroudinės mašinos, jos kaip žvėrys, dykumoj ką nori su jomis gali krėsti. GAZ-66 išsileidžia padangos, plokščios pasidaro ir vėl prisipučia iš kabinos, ja gali pravažiuoti kur tik nori. O mes filmavom negyvenamose vietovėse, patys įsirengėme stovyklą. Pastatėm milžinišką surenkamą tentinį namą iš baltos fūrinės medžiagos: buvo dušas, tualetas, virtuvė, grimerinė. Ir kiekvienam žmogui po palapinę, lovytę ir konteinerį. Ir lemputę, kol generatorius veikia. Vakare užkurdavom nedidelį generatorių dviem valandoms, ten anksti temsta, septintą jau tamsu, ir paskui visi – baju bai. Ten praleidom pusę metų.

Paskui tie GAZ’ai grįžo, bet „Septyniems nematomiems žmonėms“ į Krymą man jau reikėjo galingo šviesos šaltinio, generatoriaus šviesai. Mes skaičiavom, ieškojom ir suradom tokį itališką generatorių. Pasirodo, jis yra stalo dydžio, gamina 32 kW, jo garso izoliacijos apvalkalas sveria tiek pat, kiek jis pats, nes jis iš esmės izoliuojamas švinu.

Nieko geriau nesugalvota.

Bet kuri mašina sunkiai jį patemptų ir kainuoja… Tai mes perdarėm vieną iš tų „marokietiškų“ GAZ-66. Pagal instrukcijas sumontavome jame generatorių, pagaminome jam būdą, ir jis veikia iki šiol, tas generatorius. O GAZ’as visai kitaip dabar atrodo – baltas, didelis, aukštas. Kodėl GAZ’as? Todėl, kad tai yra keturiais ratais varoma, aukšta labai mašina. Kad nekristų įtampa, generatorių reikia pastatyt netoli nuo šviesos šaltinio. O kad pastatytum netoli, reikia galėti privažiuot, kur nori. Dėl to ta mašina ir buvo padaryta tokia. Mes filmavom Kryme, aš žinojau, kas ten darosi toj stepėj, ten tokie purvynai, kad nieks neprivažiuos. O jis privažiuoja, jeigu reikia, kartais dar ištraukia kokį nors aparatūros sunkvežimį iš purvyno. (Juokiasi)

Man jūsų požiūris čia priminė Eimuntą Nekrošių. Nekrošius pasakojo, kaip mėgsta pats pasigaminti dekoracijų elementus, sakė: „Einu per uostą, randu kokį gelžgalį, ir iš karto kyla mintis, ką galima iš jo padaryti.“ Bet tai jis – scenai, o jūs – ūkiui.

Su Nekrošium buvo įdomi istorija. Nežinau, ar jums įdomu?

Labai įdomu.

Jisai gi lūžo vienu metu, buvo Jaunimo teatro vadovas, pagrindinis žmogus, ir staiga lūžo. Susimetė tašytę, išvažiavo pas mamą į kaimą ir įlindo ten. Buvo dar tarybiniai laikai praktiškai, tokie posttarybiniai, 1993 gal metai… Žodžiu, visiems – panika, jis nekelia ragelio, jo pasiekt neįmanoma, žmona sako, kad jis išvažiavo. Ir viskas. Aš jo nelabai ir pažinojau, na, žinojau, bet kad taip… Pamačiau jo tokią nuotraukėlę laikraštyje ir akurat – tai, ko man reikia „Koridoriui“, šimtu procentų, absoliučiai šimtu procentų! Aš pradėjau jo ieškot, sužinojau tą istoriją, prisikasiau iki jo žmonos. Ji labai gera, nuostabi moteris ir šiltas žmogus. Įsileido mane į butą, pasikalbėjom, trumpai papasakojo, kad jis nieko nenori daryt, bet pasakė adresą. Dar įspėjo: „Didelių vilčių nedėkit, ten jau buvo nuvažiavusi delegacija su kultūros ministru priešaky, išėjo mama, pasakė, kad sūnus negali jų priimti, nes ilsisi, ir išprašė juos.“

Na, aš, aišku, nuvažiavau į tą kaimą, išėjo ta močiutė, sakau: „Aš ieškau Eimunto. Man tikrai labai reikia su juo pasikalbėti, trumpam, labai trumpam.“ Ji nuėjo, kuriam laikui pradingo, aš atsisėdau ant suoliuko greta namo, rūkau, ir išeina Eimuntas. Pasižiūri, pasisveikinam. Aš atsistojau, pasiūliau parūkyt, atsisėdom mes ant to suoliuko, parūkėm, praėjo gal dešimt minučių. Matau, kad žmogus nenori šnekėt, tai ir nešneku, nieko nesakau. Pasakiau, kad pas jį atvažiavau, reiktų pasikalbėt, bet jis nieko nesako. Po dešimties minučių sako: „Einam į trobą.“ Mes užėjom į trobą, jo mama iškart staltiesėlę užmetė, arbatos gal išvirs. Na, ir aš jam sakau: „Taip ir taip, labai norėčiau, kad jūs pas mane filmuotumėtės.“ Sako: „Jėzau, po „Skrydžio per Atlantą“ aš viską peržegnojau kine ir vaidyboj, nors ir geras labai vaidmuo“, ir taip toliau. „Žinot, – sakau, – aš jus puikiai suprantu, įsiveržiau į jūsų erdvę, atleiskit, bet darau tai dėl to, kad jaučiu, jog tai tikrai yra reikalinga. Aš jūsų ieškau ne dėl to, kad jūs Nekrošius, o tikrai dėl kitų priežasčių. Aš matau, kad yra taip, kaip turėtų būti.“ Žodžiu, va taip mes pašnekėjom, ir paskui jisai sutiko.

Iškart, tą pačią dieną?

Jisai sutiko praktiškai… Dar mes išgėrėm arbatos, vėl tylėjom ilgai, sako: „Žinai, pagalvokim.“ Na, ir paskui jau, kai jisai sutiko, aš jį pradėjau vežiotis į Kairėnus, jis labai mėgo, jam patiko. Kairėnuose, antrame aukšte, kur dabar yra restauruotas Botanikos sodo dvaras, mes buvom įrengę visą interjerą, buvom pakloję lentines grindis, įtaisę virtuves ir visus kambarius, ir ten buvo butelis, kuriame, atseit, jis gyvena su vaiku ir žmona.

Taip, taip, komunalka tokia.

Ir jisai vis prašydavo: „Nuvežk mane tenai, aš noriu pasėdėt.“ Nu ir jis ten nuvažiuodavo, porą trejetą valandų tupėdavo, atsiguldavo ant tos sofkės, pavaikščiodavo, pačiupinėdavo kiekvieną daiktą, kas kaip padaryta. Tai va. Dėl ko aš tai papasakoju, apie Nekrošių būtent?.. Jūs kažką užsiminėt…

Kad jis mėgdavo daiktus.

Aha, prisiminiau. Ir mes tapom draugais paskui. Jis buvo labai labai nuostabus aktorius, puikiai žinojo, ką režisieriui reiškia kaprizingi ir apykvailiai aktoriai, kiek tai kainuoja. Užtai jį galėjau rengt kuo nori – maiše skyles iškirpk ir mauk ant galvos. Jis visiškai nesikišo, kur pastatysi, ten jis bus ir darys. Jisai visą laiką susikaupdavo, be abejo. Aš jam trumpai papasakodavau, ten nebuvo nieko labai sudėtingo.

Paskui mes tapom draugais, aš pas jį atvažiuodavau, jis išsipasakojo apie tą Jaunimo teatrą, kaip į ten kojos pradėjo nebenešt. Jis gyveno per žingsnį nuo Jaunimo teatro, prie Aušros vartų, bet eidavo iki jo po dvi valandas. Sako: „Aš išeinu ir kažkodėl atsiduriu prie barbakano, nors man repeticija. Ir taip einu, ir kitaip einu, bet niekaip į teatrą nenueinu. Nes ten tos trintys, tie žmonės… Išsikalbi, su kažkuo išgeri, pasišneki, paskui pletkai… “ Jis gi ilgai ten dirbo. Sakė: „Aš tiesiog ten jaučiuosi kaip kokia žuvis, įkišta į akvariumą, gyvūnas, kurį tuoj išmėsinės, toks ant stalo padėtas keptas paršiukas.“ Tokiais terminais. Ir jis nebegrįžo. O paskui „Meno fortą“ įsteigė.

Dar Vanagaitė jį buvo išjudinusi.

Buvo trumpam. Dėl ko aš tai pasakoju? Nes tai su geležimi susiję.

Paskui aš stačiau „Namus“.

Puikus filmas.

Jis Nekrošiui patiko. Mes po to susitikom, jis sako: „Oi, tas stalas, tos kėdės… Tas stalas labai… Bet tu ir užtęsei, užtęsei…“

Oi oi, kas taip kalba.

Taip, ir paskui pats daro šešių valandų spektaklį! Aš juoktis pradėjau, atsimenu, kai sužinojau jo spektaklio trukmę. (Abu juokiamės)

Bet sako: „Žinai, aš taip noriu to stalo kitam spektakliui, va, tų kėdžių ir stalo, gal galėtum…“ Tuo metu vežė iš Kaliningrado srities labai daug vokiškų baldų, Lietuvoj restauruodavo ir pardavinėdavo. Ir mes turėjom galimybę ateit į sandėlį, kuriame jie dar nerestauruoti, tiesiog supirkti gulėjo. Žinoma, žymiai pigiau ten kainavo, tai mes susipirkom visas tas kėdes, stalo tik kojos buvo, viršus – tiesiog iš plokštės. Aš jam atidaviau visa tai ir jisai pabandė spektaklyje panaudoti. Aišku, jam nieko neišėjo, taip jos ten ir liko, tos kėdės, nes vieną kartą tokia nugriūna ir viskas, baigta. Tai paskui pamačiau tokio paties tipo kėdes ir stalą „Hamlete“, tiktai ten viskas buvo suvirinta iš metalo. Jie tiesiog suvirino iš metalo vamzdžių, nudažė ir vartyk kaip nori, ilgai groja. Bet prototipas buvo tos kėdės iš „Namų“.

Nuostabu.

Jis mane kviesdavosi į repeticijas, bet aš labai retai eidavau, nejaukiai jaučiuosi repeticijose pas kitus režisierius. Man atrodo, trukdau. Aš pats nemėgstu, kai mano aikštelėje nedirbantis žmogus kėpso, mano nuomone, jis trukdo aktoriams. Man jis gali ir netrukdyti, bet geriau nereikia.

Ir Lupa kiek kviesdavo, trumpai pasėdėdavau ir pabėgdavau. Pas Nekrošių tas pats. Atsimenu, per vieną repeticiją jis su Bagdono galva ieškojo garso. Ir išgavo. Į tokią metalinę puodynę pradėjo galvą trankyt Bagdonas – „Ojoo, va va va! Jau yra garsas!“ (Juokiasi)

Girdėjau Janą Fabre’ą pasakojant, kad svarbiausias jo kūrybos įnagis kadaise buvo kūnas. Jis pasakojo: „Iš pradžių buvau vargšas menininkas, neužteko pinigų dažams, bet turėjau savo kūną, tai su kūnu ir dirbau.“ Jis gi yra piešęs krauju, seilėmis, ašaromis, sperma ir dar visa ko su savo kūnu išdarinėjęs. Paskui ėmėsi kitų kūnų: gyvų ir negyvų. Kūniškumas yra jo stichija, o joje labai daug gali visko atsirasti.

Iš esmės galiu pasakyti paprastą dalyką: anksčiau turėjau daugiau energijos ir mažiau žinojau… Kai nežinai, kad drėbsiesi, tai ir leki su dviratuku. Kai jau nusidrebi, tai paskui biškį bijai, kaip mažas vaikas. Tai kol guli lovoj ir žiūri į lubas arba sėdi balkone ir geri arbatą, tol esi laisvas ir viskas gražu. Paskui prasideda…

Vienas dalykas – aš visą laiką stengdavausi iškovot daugiau pamainų, kad ilgiau dirbtume, nes neišeina filmas per tą standartinį laiką, 30 pamainų. „Sutemose“ turėjom 100 pamainų ir greičiau nebuvo galima padaryt niekaip, nors apsiverk. Nebent padvigubinam labai profesionalių žmonių skaičių, bet biudžetas būtų lygiai toks pat, jokio skirtumo. Traukdamas tas pamainas iš rankovės, bandžiau įgyti nepriklausomybės, kitaip – 30 pamainų ir baigta, nukirpo: aparatūra atsiimta, kontraktai nutraukti, pinigai baigėsi.

Kiti režisieriai susiplanuoja per pamainą 10 kadrų, o išeina trys. Ir jie daro iš to, kas liko. O man netikdavo, todėl aš turiu šviesą, turiu sunkvežimius su daiktais, turiu bet kokį stalą, turiu sovietines lempas, kurias pirkau po 50 litų už lempą, jos veikia iki šiol, nors joms jau 50 metų turbūt, dabar tokių niekas nebenaudoja, bet jų labai graži šviesa, mes jas turim ir naudojam. Ir visokiais tokiais būdais sukdamasis išspaudžiu didesnį pamainų skaičių.

Bet tu laisvas esi, kol svajoji apie tai. Kai įeini į procesą – viskas. Tarsi būtų… Žinot, kaip Amerikoj gaudydavo laukinius arklius?

Kaip?

Yra aptvaras, nei vieno krašto, nei kito nesimato, suvaro tuos arklius ir jie bėga. Aptvaras vis siaurėja, siaurėja, dar jie nepastebi, kad jisai siaurėja, kol subėga į tokį piltuvėlį ir viskas. Ir tame piltuvėly tu jau nieko lyg ir negali padaryt, bet vis darai, darai, darai, dar bandai tarp sienų daužytis kažkaip. Perrašymas, spalvų korekcijos – atrodo, kad tai svarbiausi darbai, nors jau radikaliai nieko nepakeisi. Bet pats procesas… Aš darydamas filmą džiaugsmą pajuntu gal tik tris penkis kartus proceso metu, stebėdamas. Nes tas darbas per juodas, per sunkus, ten nėra kūrybos… Na, yra šiek tiek, bet ją turiu būti įsidėjęs į atmintį. Keistas dalykas – jeigu prieš tai pasiruošiu, tai paskui, būdamas mirtinai pavargęs, kaip ropė tiesiog, nieko nejausdamas, galiu tą užprogramuotą daiktą išsitraukti ir juo vertinti situaciją. Kažkoks įrankis yra.

Bet jis yra jūsų galvoje?

Jisai čia, tik nesujungtas emociškai – nesidžiaugiu, itin neliūdžiu, esu kaip robotas. Bet tą įrankį pritaikyti galiu, tuo įrankiu vertinu: čia gerai, čia blogai, ne, taip negalima, o taip geriau. Jis veikia savarankiškai, tiesiog jį turiu susikurti iš anksto, anksčiau. Jeigu pradėsiu jau vietoje, pagal jausmus, bus ne tai… Labai seniai išmokau, būdavo pamainų, kai džiūgaudavau: „O, Dieve, kaip pasisekė!“ Ir paskui žiūriu medžiagą – taigi nieko čia gero. O būdavo, kad tiesiog noriu nusižudyt, sėdžiu, žiūriu į sieną ir galvoju: blet… Tiesiog norisi, kad atskristų malūnsparnis, mane pakabintų kabliu ir išskraidintų. Bet gerai, einu, darau, statau tą filmą. Ir paskui žiūriu – yra viskas! Vadinasi, tas neturi jokios reikšmės. Lemiamos reikšmės neturi, kaip tu jautiesi, ar tau patinka tuo metu.

Svarbu, kas susidėjo anksčiau?

Taip, anksčiau turiu įkalti atskaitos tašką. Atskaitos taškas turi būti mirtinas ir nepajudinamas, tada galiu dirbti bet kokiomis sąlygomis. Tu dvi valandas pamiegojęs, atsikeli, nu, ką tu ten jauti? Nieko tu nejauti po 30, 50, 100 pamainų šaltyje. Ką ten gali jaust? Nieko nejauti. Bet atskaitos taškas turi būti įkaltas iš anksto ir tada jį gali pritaikyti bet kur, kaip paprasčiausią kirvį: gali ir mirdamas smagiai prisiskaldyt malkų laužui – jokio skirtumo. Yra įrankis, juo naudojiesi.

Gerai, kai kirvis aštrus.

Taip, ir pats turiu būti aštrus, nes reikia matyt.

Taip, vis tiek čia ne koks kirvis, čia kitoks įrankis, jūsų viduje. Todėl jis turi būti gerai išgaląstas, joks kompromisas neįmanomas. Šalta, liūdna, sunku, bet jaučiate ašį, nuo jos nesitraukiate, liekate jai ištikimas.

Atsitraukęs nuo tos ašies gali užbaigti savo karjerą. Nes niekada nebus taip, kad vieną žingsnį atsitraukęs atgal, tiktai tą vieną ir žengsi. Jų daugės, kitą kartą – dar vieną, dar vieną, dar vieną, ir kuo toliau, tuo bus blogiau. Jeigu vieną kartą atsitrauksi – viskas. Tu gali, realiai įvertinęs situaciją, žengti žingsnį atgal ir du į priekį, suvokdamas: „Gerai, dabar aš vieną žingsnį atsitrauksiu, bet paskui du į priekį dėsiu ir vėl toj pačioj vietoj atsidursiu.“ Bet jeigu pradėsi teisintis, kad tau tas neišėjo, šitas dėl to, anas dėl kito, tai greit atsiras milijonas aplinkybių – tai liga, tai bėda, tai dar kas nors, – pateisinsi kaip tik patinka, o tai visiškai niekam neįdomu. Man tas neįdomu. Kam tai įdomu? Ir kaip tu pateisinsi? Į titrus rašysi? Koks skirtumas, koks velnio skirtumas, kaip tu ten jautiesi? Miršti, nemiršti – niekam neįdomu! Ir tokiu atveju nėra prasmės daryti ką nors ir pateikti kitiems, nes tikrai daug žmonių jaučia, kas jiems patinka arba kas juos veikia.

Pasitikite žiūrovų skoniu?

Papasakosiu dar vieną istoriją.

Marakeše atradome tokią mergaitę. Iš pradžių buvome pasiėmę tokią lietuvę iš vaikų namų, ji atrodė irgi biškį arabiška, keistoka. Bet Maroke, mūsų bazėj Marakeše, apėmė mane kažkokia absoliuti neviltis. Stoviu prie vartų ir praeina dvi mergaitės pro šalį. Pažiūrėjau į vieną – neblogai. Na, ir rūkau toliau, taip keistai delsiu. Staiga pagalvoju: palauk!.. O jos jau toli. Nuėjau į kiemą, mes ten buvom išsinuomoję visą namą, pasikviečiau prancūziškai kalbantį savo asistentą Guillaume’ą, sakau: „Žiūrėk, ten nuėjo mergaitė su raudona striuke. Pagauk, jeigu tau išeis.“ Ir jis nukurnėjo, negrįžta, vis nėra, nėra.

Priėjo Jurga Dikčiuvienė, klausia, kas vyksta. Sakau: „Guillaume’ą nusiunčiau, kai ką pamačiau gatvėj. Jau 40 minučių negrįžta.“ Nueinam į tą pusę pažiūrėt, kas vyksta, matau – supermarketas, o ten viduj – rimtas šaršalas. Mes įeinam – stovi prie kasos Guillaume’as, visas išraudęs kaip vėžys, kasininkas pašokęs, ir visi rėkia kaip skerdžiami. Ir abi mergaitės ten. Priėjom, paaiškėjo, koks čia reikalas: tos mergaitės kažkokiu būdu atkakusios iš savo kaimo į Marakešą, jos bemokslės, kalba tik arabiškai, prancūziškai nemoka, tai Guillaume’as paprašė kasininko, kuris ir arabiškai, ir prancūziškai šneka, pakalbinti tą mergaitę, nusakė jam situaciją. Išgirdo pirkėjai ir pradėjo ginčytis: vieni rėkia, kad čia nesąmonė, Alacho išniekinimas ir taip toliau, o kiti pradėjo šaukt: „Jūs – šūdžiai, juk mergaitei duoda galimybę užsidirbti ir prasigyventi, o jūs norit ją sunaikint, pakasti čia…“ Na, ir visas supermarketas susiriejo nežmoniškai dėl tų dviejų mergaičių. (Juokiasi)

Paskui mes kažkaip ištraukėm tas mergaites iš parduotuvės, nuvyko visa delegacija į kaimą pas jų tėvą. Šeimoje – 12 vaikų, susirinko kaimo taryba, ir ją išleido, bet su tėvu tiktai, tėvui irgi reikėjo mokėti atlyginimą, jis irgi iškeliavo į ekspediciją. Jai, Fatimai, buvo 13 metų. Mergaitė labai atsigavo, pirmąkart vandenyną pamatė. Žodžiu, ji – nuostabi aktorė iš prigimties.

Ir įdomus dalykas nutiko. Aš savo mašinoj, uazike, buvau susimontavęs televizorių, kad galėčiau peržiūrėti medžiagą ten sėdėdamas, mes gi pusę metų Maroke dirbom. Ir vieną kartą Jurga Fatimai parodė filmą „Mūsų nedaug“. Kokia jos reakcija buvo! Ji kiekvieną dramatišką vietą pamačiusi verkė, taip įsijautė į tą filmą, su juo susigyveno, jos negalėjome atplėšti, jinai visą filmą pažiūrėjo, pusę laiko praverkė… Taigi, 13‑os metų mergaitė Maroke, iš kaimo, be jokio išsilavinimo, tą filmą suvokia, supranta ir jaučia. Aš esu matęs daugely šalių labai skirtingos publikos…

Nežinau, kodėl tai pasakoju? Apie pasitikėjimą žiūrovais gal? Nes mes kalbėjom… Labai daug šneku šiandien kažkaip…

Juk ir susitikome pasišnekėti… Atrodo, kad jūsų kūrybos metodas remiasi kančia: retsykiais pasidžiaugiate, o šiaip nuolat vargstate, nors ir mėgaudamasis tuo.

Sykį po operacijos gulėjau su baisiais skausmais neurochirurgijos ligoninėj. Atsimenu, žiūrėjau į Kauną – ir mačiau jo grynumą. Kai mėnesį išbuvau su nežmoniškais skausmais nuolatos girdomas vaistais, galva kretėjo nuo nuskausminamųjų prieš operacijas… Mano nervas buvo nupjautas ir įtrauktas į randą. Jaučiau, lyg kas nors pjautų ranką kiekvieną dieną nuo ryto iki nakties. Ir atsimenu tą momentą, kai vaizdas išgrynėja…

Prisiminiau paskui, jau po kokių dešimties metų, skaitydamas Kafką, kad kančia, kankinimas išgrynina. O tada, atsimenu, kaip miestas staiga pasikeitė, kiekvieną jo detalę siurbiau tiesiog. Tas baisus nuolatinis skausmas taip išvalo. Liūdesys ir skausmas daro žmogų jautrų ir gerą. Ir aš užtai liūdesį vertinu labiau negu džiaugsmą. Jeigu prisiminčiau visą gyvenimą, tai kai man buvo labai linksma, gera, džiaugiausi, tai praėjo ir tik kažkoks purslelis liko, o kai man buvo labai liūdna, sunku, aš atsimenu kiekvieną žolę savo takelyje, kaip eidamas mačiau gėlę, paukštį.

Liūdesys žmogų labai įprasmina. Manau, kad jisai yra svarbiausias dalykas. Paskui liūdesys nuslūgsta, leidžia pasidžiaugti ir vėl grįžta. Nes iš esmės mes gyvenam trumpiau, negu mums leista suvokti. Mums neduota suvokti, kad taip trumpai gyvenam. Tai suvokus ištinka mirtina krizė. Jau paūgėję pradedame suprast, pajuntame, kad mūsų gyvenimo trukmė yra nežmoniškai trumpa. Protas, širdis galėtų gyventi dar šimtmečius, o kūnas staiga triokšt ir viskas. Tai tragedija, bendroji žmogiškosios būties problema. Kodėl, kodėl tu supranti, kad tuoj pat mirsi? Kam tau to reikia? Gyventum sau kaip paukštis, nukristum nuo šakos, ir baigta.

Taip. Nors vis tiek faktas, kad negalime žinoti tikslaus mirties laiko, šiek tiek tą tragediją keičia…

Jis keičia šiek tiek, taip. Bet vis tiek, kai tau yra jau, pavyzdžiui, 60‑dešimt, tu žinai, kad neduota dar 50 metų. Ypač, jeigu žmogus serga, turi kokių nors chroniškų ligų. Jis yra tokia maža dulkelė, taip lengvai nutrinama. Ir kaip keista, kad tai mažai dulkelei į jos „procesorių“ įdėtas toks, atrodytų, platus visa ko suvokimas. Juk jinai nieko iš tikrųjų nereiškia, bac ir nėra. Daugybė žmonių kiekvieną sekundę numiršta, o kiekvienas iš jų jaučia didžiulį supratimą, meilę ir vaikams, ir gamtai, ir visam pasauliui. Kam jiems to reikia? Gal užtektų mažiau?..

Norėjau pasakyti: kol žmogus genetiškai nepasikeis, kol jis genetiškai nepereis į kitą fazę…

O jūs nemanote, kad žmogus jau yra pasiekęs fazę, kurioje pajėgia reguliuoti savo genų ekspresiją?

Nemanau. Jisai yra perėjęs jau ne vieną fazę, tikrai, bet tokios – kol kas nemanau. Kitaip būtų…

Tiek to. Verčiau dar papasakokite apie savo metodą, kaip kuriate per kančias.

Kartą, prisimenu, sirgau ir pajutau, kad turiu daryt filmą, kitaip nieko nebus, jokio šanso. Paprašiau Audrių Kuprevičių apeiti visus pažįstamus, pasiskolinti pinigų. Pasiskolinom devynis tūkstančius ir pradėjom filmuot. Ėjosi, kiekviena scena – iš karto viskas aišku. Ir baigėsi pinigai… Įstrigom gal trečdalį nufilmavę.

Sėdim, ir staiga skambina telefonu į tą kambariuką, ten buvo laidinis telefonas, skambina vokiečiai, „Deutscher Rundfunk“ toks kanalas, valstybinio ZDF kanalo dalis, ieško Šarūno Barto. Mane pakviečia, prieinu, sako: „Norim pasiūlyti jums daryti filmą.“ Sakau: „Apie ką, kokį?“ – „Kokį norit.“ Klausiu: „Kokios sąlygos?“ – „Jokių. Mes skiriam pinigus, jūs darot kokį norit filmą.“ Žodžiu, aš nuvažiavau į Vokietiją, jie man paskyrė 270 tūkstančių markių ir pasakė: „Darykit, ką norit.“

Nuostabu. O vis dėlto kaip jie apie jus sužinojo, iš ko?

Mano filmas „Trys dienos“ pakliuvo į Berlyną. Nežinau kaip. Atsimenu, atskridau į Šionefeldą, neturėjau nė grašio, išlipu, ir ką man daryt? Prieinu prie autobuso vairuotojo, sakau: „Neturiu pinigų.“ Jis sako: „Man nesvarbu.“ Aš atsiprašiau, pasitraukiau, bet prieš uždarydamas duris jis man pamojo, aš su tuo savo čemodanėliu įlipau. Nuvažiavau kažkur į centrą, pradėjo lyt kraupiai, sulijau visas, susiradau tą Berlyno festivalio būstinę.

Žodžiu, prasidėjo tas Berlyno festivalis ir aš ten gavau du prizus: FIPRESCI ir ekumeninės žiuri prizą. Dar sukėliau skandalą ir susipykau su to festivalio direktoriaus žmona, ji ant manęs užpyko. Aš buvau be galo netolerantiškas žmogus. Dabar esu labai pakantus, o tuo metu buvau labai kategoriškas. Įsivaizduokit, milžiniška salė, tūkstantis žmonių, surengia spaudos konferenciją, mes susėdam ir daug knygų parašęs kino kritikas, apie kurį aš nieko nežinojau, klausimus man užduoda: „O kodėl jūs filmavot Kaliningrade?“ Ir mane toks vidinis siutas apėmė, nes aš tiek dėl to filmo kankinausi – su estais prodiuseriais, su tomis jų apgavystėmis, su bankais, su juostų pirkimais iš gruzinų mafijos Maskvoj už grynas babkes, ten šakės! Tokias kankynes praėjau, kol padarėm, net sunku papasakoti.

Ir paskui, kai jau montavau tą filmą, niekaip negalėjau jo surinkt. Galvojau, kaip padaryt, kas čia yra, neišeina, vis kažkas trukdo, vis kažkas blogai. Pradėjau iš Šeškinės, kur nuomojausi butelį, pėsčias vaikščiot, išeidavau kokią aštuntą ryto, po devynių būdavau Žvėryne, ten veikė Lietuvos kino montavimo studijos. Galvojau, gal tas vaikščiojimas man padės, praskaidrins protą. Nichiera. Paskui susirgau skrandžio erozija, visas skrandis išopėjo, negalėjau nieko valgyt, prisipirkau vaikiško maistelio skarbonkėse ir juo vieninteliu galėjau misti. Nebegalėjau sėdėt, toks silpnumas, tik gulėjau, atsiguldavau montažinėje ant tokio kilimuko, kad matyčiau ekraną. Chebra ateidavo iš kitų grupių, stebėdavosi, kodėl aš išsitiesęs guliu ant žemės. Na, bet dirbau toliau.

Paskui nusprendžiau, kad tą filmą išmesiu, nes neišeina padaryt. Su manim dirbo montuotoja Mingailė Murmulaitienė, atėjau pas ją ir sakau: „Mingaile, viskas, metam tą filmą lauk, aš negaliu jo išleist.“ Prisėdom ant palangės, aš užsirūkiau. Ji sako: „Šarūnai, pabandykim dar kartą.“ Aš sutikau, visiškai nieko nesitikėdamas. Ateinu į montažinę ir staiga – velniop visi jausmai, ar vykęs tas filmas, ar blogas. „Gerai, – sakau, – leiskit.“ Jinai leidžia. „Stop! – sakau. – Blogai! Kerpam, metam! Stop! Blogai! Kerpam, metam!“ Ten sukdavosi vaizdo juosta į vieną krepšį, garso juosta – į kitą, reikėdavo suvyniot, o jinai nespėja, nėra laiko, nes tik kerpa ir meta, tie kumuliai auga, visa montažinė užsipildė garso ir vaizdo juostų kumuliais. „Stop, negerai, metam! Stop, negerai, metam!“ Ir per tris valandas mes sumontavom tą filmą. Tiesiog jau mano žvilgsnis tapo toks žiaurus, šaltas, aš į nieką nebekreipiau dėmesio, vos tik kažkas užkliuvo ir kerpu. Ir kai išmėtėm, pasirodo, kad galim surinkt. Tada aš suradau chebrą, nufilmavom dar vieną pamainą ir surinkom tą filmą.

Ir po viso to, ką patyriau per trejus metus… Dar plius mūsų Nepriklausomybės kovos, aš gi filmavau lavonus stambiais planais, ir nuo stogų filmavau, snaiperius mačiau priešais, prie parlamento… „Koridoriuj“ yra tie kadrai. Ir po viso to staiga manęs klausia: „Kodėl jūs filmavot Kaliningrade?“ Blet, galvoju, sugalvok tu man tokį klausimą… Sakau: „O kur jūs gimėt?“ Jis pradėjo mėtytis, pasakė kažkokio miestelio pavadinimą. Sakau: „Tai kodėl jūs ten gimėt? Taigi jūsų tėvai galėjo į kitą miestą nuvažiuot, pavyzdžiui, į Berlyną, ir jūs ten būtumėt gimęs. Kodėl jūs gimėt būtent ten?“ Tada pusė salės pradėjo žvengt, švilpt, taip baigėsi.

Na, koks klausimas, tai kur man filmuot – Mėnulyje? Jis norėjo užvest mane ant šnekos.

Ne, jis norėjo nuslysti paviršiumi.

O mane tas užkniso žiauriai. Aš toks buvau tada. Prie manęs buvo pristatyta tokia mergina – su nutrintais sportbačiais, savanorė, visiška hipė tokia, – visą laiką tokiuose festivaliuose duoda padėjėją, ir mes su ja bendravom, jokių ten asmeninių ryšių nebuvo, tik paprastas bendravimas. Aš ją suprasdavau ir jinai mane suprato. Ir kai baigėsi skandalu visa ta konferencija, aš išėjau, ji mane pasivijo, sako: „Jūsų mašina laukia.“ Sakau: „Nereikia man jūsų mašinos, aš pareisiu pėsčiom.“ Paprašiau jos parodyti kelią, nes nežinojau kur eiti, ir parėjom.

O festivalis tęsiasi. Ateinu į biurą, tas direktorius vėl staiga prie manęs gerinasi. Aš iš tikrųjų irgi nebuvau supykęs, tik nusivylęs, gal net ne nusivylęs, bet priešinausi tam gyvenimo šūdui. Ir jisai staiga sako: „Gal jūs galėtumėte pasilikti iki festivalio galo?“ Sakau: „Nežinau. O kam?“ Sako: „Na, žinot, čia dar gali vykti apdovanojimo ceremonijų…“ Sakau: „Tai galiu iš esmės, bet bilietą turiu ankstesnei datai.“ – „Ne ne ne, čia apie bilietą nekalbėkim, mes pakeisim bilietą, viešbutį pratęsim, negalvokit apie tai.“ O to direktoriaus žmona sėdi kampe (ji irgi dirbo festivalyje, ėjo ten pareigas), sako: „Tu jo neįkalbinėk per daug. Jam tik pinigai rūpi. Manai, kad kas nors kitas jam rūpi?“ Aš pasisukau į ją, sakau: „Gerai, ačiū už pasiūlymą, bet aš jūsų festivalyje neliksiu.“ Fuck you! Ir išėjau. Tada sužinojo ekumeninė žiuri, kad aš išskrendu, atlėkė pas mane ir kinų restorane siauram rate surengė tą įteikimą. O FIPRESCI prizų įteikimuose aš jau nedalyvavau, pabaigtuvėse festivalio nebuvau, išskridau, nes užsiutino, tokius žodžius pasakė!

Taigi, nukrypau nuo to, ką norėjau pasakyt, pradėjęs pasakoti apie Berlyną…

Taip, pasakojote, iš kur tas skambutis.

Taip, skambutis. Ten buvo toks Joachimas von Mengershausenas, kino žinovas, jis buvo matęs Berlyne filmą „Trys dienos“ ir tokį pasiūlymą padėti su pinigais pateikė tada, kai buvo visiškai kritinis momentas.

Yra buvę momentų mano gyvenime statant filmus, kad, atsiprašau, net žmogui nepapasakosi, niekas nesupras.

O jūs pasistenkite.

Kai bankrutavo Paulo, mes su Jurga stepėse kiškius šaudėme. Jurga naktį vairuodavo džipą, o aš medžiokliniu šautuvu pleškindavau į kiškius. Nes neturėjom ką valgyt, vos duonos nusipirkdavom. Visa grupė buvo palikta mirti toj stepėj, visiškoj užmaršty. Vietoj 20 tūkstančių dolerių per savaitę aš gaudavau 100 dolerių iš Paulo, nes jis bankrutavo. Mes bandydavom ir rėkti, ir šnekėtis telefonu, jis sakydavo: „Ne, nieko negaliu padaryt, viskas, aš miręs, basta!“

Ir aš net grupės negaliu sugrąžint, nėr už ką, benzinui nėra pinigų. Išmaitint nėra už ką, o jie dar zuikių nevalgo, rupūžės. Gerai, kad totoriai ten gyveno, jie virdavo koldūnus su malta zuikių mėsa, tuos visi valgydavo.

Vieną kartą, atsimenu, ieškodamas pašauto zuikio, įkritau į senų pamatų duobę, nukritau per pusmetrį nuo stačių išlindusių armatūrų ir įsmigau iki kelių į dumblą… Visa tai, kad grupę išmaitinčiau…

Bet kai tu tikrai žinai… Aš labai bijau tik vieno, nuoširdžiai pasakysiu, tiktai artimiems žmonėms gal tą esu sakęs, labai bijau vieno dalyko – prarasti tikėjimą. Aš kol kas nepraradau tikėjimo, bet jis svyruoja. Ir tai baisu. Nes anksčiau turėjau šimtaprocentinį tikėjimą, eidavau pirmyn nieko nepaisydamas.

Pavyzdžiui, man uždraudė filmą daryt VGIK’e, pasakė: „Ne! Ką čia reiškia šitos varnos ant kryžiaus?“ Neprileido prie montažinės. Sako: „Paaiškink, parašyk raštą, ką jos reiškia.“ Sakau: „Ką reiškia? Aš jų ten nepatupdžiau, pačios atskrido, aš tik nufilmavau.“ – „Ne, – sako, – rašyk raštą.“ Buvo dar Gorbačiovo laikai, visi bijojo. O mano meistras buvo pastatęs serialą apie Leniną. Atvažiavau pas jį į namus, sakau: „Viskas, nebegaliu su jumis bendraut, niekaip neišeina.“

Jis tada mane sulaikė trims valandoms, pradėjo virt arbatą, vaišint, aiškint, koks aš gabus žmogus. Klausiu: „Tai ko jūs mane taip pisat?“ O jisai staiga pasako tokius žodžius: „Кому много дано, с того много и спрашивается.“ (rus. „Kam daug duota, iš to daug ir reikalaujama“) „Palaukit, – sakau, – tai kaip man paaiškint kadrus? Kam, kodėl? Jūs meluojat.“ Taip ir išėjau iš jo.

Išėjau ir pakibau ore, mane turėjo išmest. Ir tada mane priėmė Kvirikadze. Matėt „Ąsotį“?

Esu matęs. Juokingas filmas.

Čia jo diplominis filmas. Jisai dar pastatė filmą „Plaukikas“ ir paskui dešimt metų negalėjo dirbt, nes jame Lenino statulėlę akvariume nuskandino. Ir kai prasidėjo perestroika, staiga viskas keitėsi, tie „paskandinti“ žmonės pasidarė Kinematografininkų sąjungos pirmininkais. Kvirikadze tada atėjo kaip meistras į VGIK’ą ir mane pasiėmė. Aplinkybes čia ilgai galėčiau pasakoti, bet nesvarbu.

Gal ir svarbu, bet svarbesnės man pasirodė jūsų abejonės dėl tikėjimo.

Su tikėjimu yra taip: jeigu aš tikrai tikiu, tai padarysiu. Per visą savo gyvenimą – 56 metai jau man, ir daug, ir mažai, žiūrint su kuo lygini, bet šiaip daug, – visą laiką, jeigu aš tikiu, tai rasiu būdą padaryti, nes tikėjimas labai mobilizuoja visas galimybes, viską stipriai mobilizuoja. Man būdavo, kad kuo blogiau, tuo geriau. Kuo blogiau, tuo labiau mobilizuodavausi ir ištraukdavau save už ausų. Tai jeigu mano tikėjimas toks ir išliks, tai…

Ačiū, Šarūnai, linkiu, kad jūsų tikėjimas tik stiprėtų.

 

Kalbėjomės 2020 m. gruodį susitikę užpustytame Vilniuje, studijoje „Kinema“. Fotografavau ten pat, tik jau 2022-ųjų sausį.

Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais mąstytojais rasite popierinėse knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis", "Laiko juosta jų žvilgsniais" ir "Begalybė jų mintimis". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt