Šių metų Bostono maratonas nubėgtas per 2 val. 59 min.
55
sek.!
Tokia
proga Vilniaus maratono tarybos narys ir „Reikia bėgti“ tinklaraštininkas Mykolas
Katkus sutiko pirmą sykį gyvenime atsakyti į kelis asmeniškus klausimus.
Koks
tavo amžius, ūgis ir svoris?
34-eri, 1 m 99 cm ir 96 ... gal 95 kg.
Papasakok,
kaip pavyko Bostone išlipti iš trijų valandų.
Praėjusią žiemą treniravausi intensyviausiai per
savo bėgikišką gyvenimą. Nuo sausio iki pat balandžio bėgiojau kasdien su
retomis išimtimis. Dvi savaites stovykloje – dukart per dieną. Per savaitę
surinkdavau ne mažesnį kaip šimto kilometražą, dažniausiai – po 130 – 140 km. Atidirbau!
Visos skaičiuoklės rodė, jog turėjau lipti net iš 2
val. 55 min., bet labai gerai, kad nepradėjau taip bėgti. Būčiau nulūžęs. Finiše
kentėjau, kaip niekada.
Didžiausią klaidą padariau starto išvakarėse, kai
vaikščiojau 18 kilometrų ir dar 6 nubėgau. Kodėl – negaliu paaiškinti. Svetima
šalis... Žodžiu, pradėjęs bėgti pajutau, kad kojos nėra šviežios. Bostono trasa
– visiška tarka. Labai sunku laikyti vienodą tempą: kalniukas – pakalnė,
kalniukas – pakalnė. Stengiausi bėgti kiekvieną kilometrą, regis, po 4:08, bet
išlaikyti tokį pat greitį įkalnėse ir nuokalnėse buvo labai sudėtinga. O nuo
penkto kilometro trasos žymėjimas liko tik myliomis. Labai nervinausi, kad
nežinau, kokiu tempu bėgu. Tik grįžęs po finišo pasitikrinau statistiką ir atradau,
kad pavyko bėgti beveik vienodu greičiu iki pat kalnų.
Bostone į kiekvienam maratonui būdingą lygtį
įsiterpia dar vienas nežinomasis – keturi kalnai. Buvau šventai įsitikinęs, kad
juos įveikęs, pajėgsiu vėl smarkiai pagreitėti. Tačiau po kalnų jaučiausi
mirštąs ir galvojau, kad iki jų reikėjo bėgti dar bent 10 sek. lėtesniu tempu. Į
pirmąjį kalną tiesiog užskriejau. Maniau, kad kylant užteks mažinti tempą tik
apie 15 sek./km, todėl persistengiau. Ko gero, bėgant į ilgas įkalnes, reikia planuoti
sulėtinti net po 35-40 sek./km. Be to, ruošiausi žiemą, nebuvo kaip lįsti į
kalvas, pritrūkau tokių treniruočių. Pastebėjau, kad kitų bėgikų Bostono kalnai
taip nenuvarė.
Taigi ištraukiau ant labai plonos ribos. Pasisekė.
Didžiausia padėka draugams, kurie dieną prieš mano
startą bėgo Roterdame ir pasirodė labai blogai, liko toli nuo užsibrėžtų
tikslų, atbėgę po 15 min. lėčiau. Tokios žinios padėjo nuraminti pernelyg
didelį pasitikėjimą jėgomis ir atsargiau startuoti.
Kas
toliau? 2 val. 45 min.? Ultra nuotoliai?
Jaučiu, kad bėgdamas lygia trasa galėčiau pagerinti pastarąjį
laiką, tai ir mėginsiu. Rudenį Frankfurte svajočiau apie 2 val. 50 min.,
realiau planuočiau išlipti iš 2 val. 55 min.
Bandysiu
tikslingai treniruotis penkis mėnesius.
Kitais metais būtinai vėl bėgsiu Bostone. Vėliau...
Gydytojas A.Ramonas ištyręs pasakė, kad galiu bėgti maratoną per 2 val. 42
min., tai toks ir būtų tikslas. Dar turiu porą metų, nes paskui greitį bus sunkiau
išspausti dėl amžiaus. Per tą laiką reiktų išmokti plaukti, galvojant apie
triatloną. Ultros, prisipažinsiu, bijau. Gal dėl to, kad kol kas visą dėmesį su
treneriu skiriam maratonui.
Kas tau įdomiausia bėgiojant?
Mūsų treniruočių grupės vadovas Povilas Rakštikas
yra ne kartą sakęs: „Čia žmonės ateina tobulėti.“
Bėgimas man – alternatyvi tėkmė, kurioje siekiu
rezultatų. Ji skiriasi nuo darbinės karjeros, šeimos – ten irgi kažko siekiu. Dažnai
tos sferos susisieja, pastiprina viena kitą. Bėgimas labai padeda, tai įrankis
valdyti savo gyvenimą.
Tobulėti man svarbu. Ko gero, kai nustosiu augti
kaip bėgikas, teks skubiai mestis į kokią naują sritį, nes bėgti lėčiau tą patį
bus nuobodu.
Kaip
atsakytum, kas tau yra gyvenimo prasmė?
Turbūt David Bowie yra pasakęs: „Esu indas, kurį
turiu pripildyti“. Mes ateiname su tam tikrais gebėjimais, talentais. Galvodamas
apie save, jaučiu, kad kai kurie dalykai akivaizdžiai sekasi geriau, pavyzdžiui,
plepėti, rašyti... Niekada nesijaučiau skirtas sportui. Bėgioti pradėjau
dvidešimt devynerių, mokykloje į fizinio pamokas nešiojau atleidimo raštelius. Taigi,
vienus užkoduotus gebėjimus pavyksta atskleisti lengviau, kitiems prireikia pastangų
ir laiko.
Man labai svarbu realizuoti tam tikrus siekius. Tai gali
būti maratono laikas, sukurtas verslas, šeima, pagalba tam tikrai
organizacijai... Jaučiu pareigą ką nors nuveikti tose srityse, nelikti neįgyvendinus
to, kam esu sukurtas. Turbūt tokia savirealizacija yra pagrindinis tikslas.
Esi
pristatomas „viešųjų ryšių ekspertu“. Kaip tau - tokia tapatybė?
Nemėgstu žodžio „ekspertas“, nenoriu būti šaltas
pasyvus ko nors žinovas, neva geresnis už kitus. Pats dažniau save vadinu „komunikacijos
konsultantu“. Dirbant tiesioginį darbą, tenka dažnai kovoti su tokiais titulais
dangstoma mistifikacija. Mūsų srities konsultantams paranku užsidėti aurą „Aš
išmanau technologijas, kurių jūs nesuprantate“. Ji padeda išvengti savo
teiginių pagrindimo skaičiais, nors iš tiesų tai įmanoma, tiesiog pats
kalbėtojas nežino tų skaičių.
Keturiolika metų patarinėju žmonėms, kaip bendrauti
su kitais žmonėmis. Kai kurie patarimai yra geri, ir tai leidžia iš jų gyventi,
vadintis patarėju arba konsultantu. Tenka kurti, rašyti, kalbėti, provokuoti,
vadovauti, reikšti nuomonę tokiais klausimais, kuriais kiti nuomonės neturi. Taigi,
mano darbas – turėti nuomonę. Tokia pozicija kartais kenkia šeimoje, nes ten šiaip
jau dažnai būna naudingiau patylėti.
Taip dirbant nesunku susireikšminti, nes kartais
pataikai patarti dalykus, nuo kurių priklauso svarbūs visiems sprendimai. O
kartais užtenka pataisyti kam nors kaklaraištį.
Mėgsti
važinėti motoroleriu?
Neturiu vairuotojo teisių. Dviratis? Kartais
nepraktiška, bet važinėju ir juo.
Vairuotojo pažymėjimas – viena nerealizuotų
galimybių. Sirgau, kai mano klasė mokykloje ėjo laikyti vairavimo egzaminų,
paskui dukart nepavyko. Baigęs vidurinę, patekau į tokį rollercoasterį: studijos,
darbas žurnale „Veidas“, vėl kažką dariau, rašiau, įsitraukiau į jaunųjų poetų
judėjimą... Taip visada stigo laiko, kartais ir pinigų, teisėms išsilaikyti.
Pastebėjau, kad žmonės tokiais dalykais, kaip vairavimo egzaminai, užsiima, ką
nors gyvenime keisdami. O aš, pradėjęs dirbti nuo devyniolikos, niekada
nekeičiau darbo ir net atostogavęs esu tik po porą savaičių.
Ačiū
už įdomų pokalbį. Sėkmės, siekiant visų tikslų!
Nuotraukoje iš asmeninio albumo Mykolas, praėjus minutei po finišo 2013-ųjų Bostono maratone
4 komentarai:
Nu jo, reikia bėgti ir skaičiukus pasitikrint
Oho, su tokiu ūgiu ir žingsnis neblogas išeina matyt :) buvo kažkoks lyginimas sprinterių laikų, tai jiems ūgis į naudą iki kažkokios ribos, bet ilgėjant distancijai gali būt ir neblogas pranašumas ilgos kojos. Va pvz Gebrselasie, šiaip mažas, bet kojos ilgos, kai pažiūri, with all due respect, atrodo, kad ant jų padėtas mažo žmogaus torsas :)
Gražu, kad bėgikui, ypač maratono, asmenybės sankloda yra daug svarbesnė už kūno sudėjimą.
Pagaliau, geras pašnekovas, gera tema ir įdomu.
Rašyti komentarą