Mykolas Katkus: „Bėgimas – įrankis valdyti gyvenimą“

Šių metų Bostono maratonas nubėgtas per 2 val. 59 min. 55 sek.! Tokia proga Vilniaus maratono tarybos narys ir „Reikia bėgti“ tinklaraštininkas Mykolas Katkus sutiko pirmą sykį gyvenime atsakyti į kelis asmeniškus klausimus.

Koks tavo amžius, ūgis ir svoris?

34-eri, 1 m 99 cm ir 96 ... gal 95 kg.

Papasakok, kaip pavyko Bostone išlipti iš trijų valandų.

Praėjusią žiemą treniravausi intensyviausiai per savo bėgikišką gyvenimą. Nuo sausio iki pat balandžio bėgiojau kasdien su retomis išimtimis. Dvi savaites stovykloje – dukart per dieną. Per savaitę surinkdavau ne mažesnį kaip šimto kilometražą, dažniausiai – po 130 – 140 km. Atidirbau!

Visos skaičiuoklės rodė, jog turėjau lipti net iš 2 val. 55 min., bet labai gerai, kad nepradėjau taip bėgti. Būčiau nulūžęs. Finiše kentėjau, kaip niekada.

Didžiausią klaidą padariau starto išvakarėse, kai vaikščiojau 18 kilometrų ir dar 6 nubėgau. Kodėl – negaliu paaiškinti. Svetima šalis... Žodžiu, pradėjęs bėgti pajutau, kad kojos nėra šviežios. Bostono trasa – visiška tarka. Labai sunku laikyti vienodą tempą: kalniukas – pakalnė, kalniukas – pakalnė. Stengiausi bėgti kiekvieną kilometrą, regis, po 4:08, bet išlaikyti tokį pat greitį įkalnėse ir nuokalnėse buvo labai sudėtinga. O nuo penkto kilometro trasos žymėjimas liko tik myliomis. Labai nervinausi, kad nežinau, kokiu tempu bėgu. Tik grįžęs po finišo pasitikrinau statistiką ir atradau, kad pavyko bėgti beveik vienodu greičiu iki pat kalnų.

Bostone į kiekvienam maratonui būdingą lygtį įsiterpia dar vienas nežinomasis – keturi kalnai. Buvau šventai įsitikinęs, kad juos įveikęs, pajėgsiu vėl smarkiai pagreitėti. Tačiau po kalnų jaučiausi mirštąs ir galvojau, kad iki jų reikėjo bėgti dar bent 10 sek. lėtesniu tempu. Į pirmąjį kalną tiesiog užskriejau. Maniau, kad kylant užteks mažinti tempą tik apie 15 sek./km, todėl persistengiau. Ko gero, bėgant į ilgas įkalnes, reikia planuoti sulėtinti net po 35-40 sek./km. Be to, ruošiausi žiemą, nebuvo kaip lįsti į kalvas, pritrūkau tokių treniruočių. Pastebėjau, kad kitų bėgikų Bostono kalnai taip nenuvarė.

Taigi ištraukiau ant labai plonos ribos. Pasisekė.

Didžiausia padėka draugams, kurie dieną prieš mano startą bėgo Roterdame ir pasirodė labai blogai, liko toli nuo užsibrėžtų tikslų, atbėgę po 15 min. lėčiau. Tokios žinios padėjo nuraminti pernelyg didelį pasitikėjimą jėgomis ir atsargiau startuoti.

Kas toliau? 2 val. 45 min.? Ultra nuotoliai?

Jaučiu, kad bėgdamas lygia trasa galėčiau pagerinti pastarąjį laiką, tai ir mėginsiu. Rudenį Frankfurte svajočiau apie 2 val. 50 min., realiau planuočiau išlipti iš 2 val. 55 min. Bandysiu tikslingai treniruotis penkis mėnesius.

Kitais metais būtinai vėl bėgsiu Bostone. Vėliau... Gydytojas A.Ramonas ištyręs pasakė, kad galiu bėgti maratoną per 2 val. 42 min., tai toks ir būtų tikslas. Dar turiu porą metų, nes paskui greitį bus sunkiau išspausti dėl amžiaus. Per tą laiką reiktų išmokti plaukti, galvojant apie triatloną. Ultros, prisipažinsiu, bijau. Gal dėl to, kad kol kas visą dėmesį su treneriu skiriam maratonui.

Kas tau įdomiausia bėgiojant?

Mūsų treniruočių grupės vadovas Povilas Rakštikas yra ne kartą sakęs: „Čia žmonės ateina tobulėti.“

Bėgimas man – alternatyvi tėkmė, kurioje siekiu rezultatų. Ji skiriasi nuo darbinės karjeros, šeimos – ten irgi kažko siekiu. Dažnai tos sferos susisieja, pastiprina viena kitą. Bėgimas labai padeda, tai įrankis valdyti savo gyvenimą.

Tobulėti man svarbu. Ko gero, kai nustosiu augti kaip bėgikas, teks skubiai mestis į kokią naują sritį, nes bėgti lėčiau tą patį bus nuobodu.

Kaip atsakytum, kas tau yra gyvenimo prasmė?

Turbūt David Bowie yra pasakęs: „Esu indas, kurį turiu pripildyti“. Mes ateiname su tam tikrais gebėjimais, talentais. Galvodamas apie save, jaučiu, kad kai kurie dalykai akivaizdžiai sekasi geriau, pavyzdžiui, plepėti, rašyti... Niekada nesijaučiau skirtas sportui. Bėgioti pradėjau dvidešimt devynerių, mokykloje į fizinio pamokas nešiojau atleidimo raštelius. Taigi, vienus užkoduotus gebėjimus pavyksta atskleisti lengviau, kitiems prireikia pastangų ir laiko.

Man labai svarbu realizuoti tam tikrus siekius. Tai gali būti maratono laikas, sukurtas verslas, šeima, pagalba tam tikrai organizacijai... Jaučiu pareigą ką nors nuveikti tose srityse, nelikti neįgyvendinus to, kam esu sukurtas. Turbūt tokia savirealizacija yra pagrindinis tikslas.

Esi pristatomas „viešųjų ryšių ekspertu“. Kaip tau - tokia tapatybė?

Nemėgstu žodžio „ekspertas“, nenoriu būti šaltas pasyvus ko nors žinovas, neva geresnis už kitus. Pats dažniau save vadinu „komunikacijos konsultantu“. Dirbant tiesioginį darbą, tenka dažnai kovoti su tokiais titulais dangstoma mistifikacija. Mūsų srities konsultantams paranku užsidėti aurą „Aš išmanau technologijas, kurių jūs nesuprantate“. Ji padeda išvengti savo teiginių pagrindimo skaičiais, nors iš tiesų tai įmanoma, tiesiog pats kalbėtojas nežino tų skaičių.

Keturiolika metų patarinėju žmonėms, kaip bendrauti su kitais žmonėmis. Kai kurie patarimai yra geri, ir tai leidžia iš jų gyventi, vadintis patarėju arba konsultantu. Tenka kurti, rašyti, kalbėti, provokuoti, vadovauti, reikšti nuomonę tokiais klausimais, kuriais kiti nuomonės neturi. Taigi, mano darbas – turėti nuomonę. Tokia pozicija kartais kenkia šeimoje, nes ten šiaip jau dažnai būna naudingiau patylėti.

Taip dirbant nesunku susireikšminti, nes kartais pataikai patarti dalykus, nuo kurių priklauso svarbūs visiems sprendimai. O kartais užtenka pataisyti kam nors kaklaraištį.

Mėgsti važinėti motoroleriu?

Neturiu vairuotojo teisių. Dviratis? Kartais nepraktiška, bet važinėju ir juo.

Vairuotojo pažymėjimas – viena nerealizuotų galimybių. Sirgau, kai mano klasė mokykloje ėjo laikyti vairavimo egzaminų, paskui dukart nepavyko. Baigęs vidurinę, patekau į tokį rollercoasterį: studijos, darbas žurnale „Veidas“, vėl kažką dariau, rašiau, įsitraukiau į jaunųjų poetų judėjimą... Taip visada stigo laiko, kartais ir pinigų, teisėms išsilaikyti. Pastebėjau, kad žmonės tokiais dalykais, kaip vairavimo egzaminai, užsiima, ką nors gyvenime keisdami. O aš, pradėjęs dirbti nuo devyniolikos, niekada nekeičiau darbo ir net atostogavęs esu tik po porą savaičių.

Ačiū už įdomų pokalbį. Sėkmės, siekiant visų tikslų!

Nuotraukoje iš asmeninio albumo Mykolas, praėjus minutei po finišo 2013-ųjų Bostono maratone