2023 m. lapkričio 15 d., trečiadienis

Marina Abramovič: „Gyvatė prarijo vėžlį“

 

Pasikalbėkime apie laiko vaidmenį jūsų kūryboje. Man regis, jis ypatingas. 

Taip.

O kaip pati nusakytumėte asmeninius santykius su laiku?

(Atsidūsta) Per savo ilguosius meno kūrinius – trukusius daugiau kaip 10 valandų ar net daugelį dienų, mėnesių – aptikau, kad panirus į esatį laikas neegzistuoja. Toks mano atradimas. Laikas tiesiog sustoja.

Mes nuolat apmąstome praeities įvykius arba žvelgiame į ateitį, todėl negyvename dabar, šią akimirką. Nors egzistuoja tik ji, tai – vienintelė tikrovė. Gal už poros sekundžių mus sutraiškys asteroidas ar praris Juodoji skylė? Negalime būti tikri. Tuomet išnyksime. Juk mirtis užklumpa taip netikėtai. Vienintelė tikrovė yra dabartis.

Kuo labiau esu, tuo smarkiau sustoja laikas. Itin svarbu atsiverti šiam potyriui.

Kaip?

Neįsitraukiant į mąstymą. Mąstymas iškart paleidžia laiką. Šis sustoja tik negalvojant. Turite susitelkti į tarpus tarp minčių.

Argi tarp jų yra tarpų?

Išties, smegenyse nuolat verda įvairūs reikalai. Moksliškai sakant, jūs negalvojate tik čiaudėdamas arba orgazmo akimirką. Tik šiais dviem atvejais žmogaus smegenys savaime nustoja mąsčiusios. Tokia būsena tetrunka vos kelias sekundes. Kitaip be perstojo sukate galvą.

Patirti minčių tuštumos būseną yra be galo svarbu. Šį gebėjimą puikiai moka lavinti budistai. Mūsų civilizacijos kultūra pragaištingai skatina būtinai kuo nors užsiimti, griebtis visokiausių įrankių, technologijų. Mes nenorime, net neįsivaizduojame esaties tuštumoje, nes nežinotume, ką ten veikti. Labai keblu.

Taigi, esatis ir laikas paneigia viena kitą. Kai esate, nejaučiate laiko?

Ne.

O kai patiriate laiko tėkmę, tuomet nesate?

Taip. Tiksliai pasakėte.

Jausdamas laiko tėkmę, jūs užsiimate arba ateitimi, arba praeitimi.

Ką tik patarėte susitelkti į tarpus tarp minčių.

Taip.

Tačiau tai nėra lengva. Kiek čia praverčia „Abramovič metodas“?

Aš jį tam ir sukūriau. Atlikdama performansus supratau, kaip darniai turi veikti kūnas ir protas. Atrasdavau vis daugiau įgūdžių, kuriuos svarbu išlavinti.

Tikrai nelengva pasiekti dermę. Nusipirkus naują kompiuterį, tenka sukurti jam prieigos raktažodžius, išmokti kitus žingsnius, kad įsijungtum ir naudotumeisi. Žinote, lygiai taip pat yra su smegenimis – būtina surinkti jų slaptažodžius, kad patektum į nemąstymo būvį. (Juokiasi)

Įvairiose kultūrose pasitelkiami skirtingi metodai. Sibiro šamanai, Tibeto budistai, Australijos aborigenai moka savų triukų. Tarsi šiuolaikinė klajoklė basčiausi po tuos kraštus – ne turistaudama, o ilgokai pagyvendama su vietiniais. Sėmiausi iš jų papročių, kai ką pritaikiau savo kūryboje, daug ką patobulinau, išrasdama naujovių.

Smalsu, papasakokite bent vieną.

Na, sukūriau „Abramovič metodo“ kortas. Beje, jų galima nusipirkti. Traukiate kortą iš kaladės, pažiūrite į nugarėlę, ten surašyti nurodymai. Daug kortų, daug skirtingų pratimų. Vienas elementariausių, mano pačios sugalvotas – suskaičiuoti kruopas. Paprasta, atrodo – vieni niekai, o iš tikro tai pragariškai sunki užduotis.

Siūlau pasiimti ir pasidėti priešais vieną dubenį pilną ryžių, kitą – juodųjų lęšių, dar – pieštuką ir lapą popieriaus užrašams. Turite išpilti ir sumaišyti kruopas. Tuomet leidžiu apsispręsti: ar norite tik vėl atrinkti ryžius nuo lęšių, ar dar kuriuos nors ir suskaičiuoti? O gal rinkdamas suskaičiuosite ir ryžius, ir lęšius? O gal suskaičiuosite tik dalį kruopų? Jūsų valia.

Žmogaus protas godus, todėl dauguma dalyvių pasišauna suskaičiuoti visas kruopas ir tik įsibėgėję suvokia, kiek laiko užtruks. Prieš pradedant atrodo, kad apsisuks per pusvalandį, o po penkiolikos minučių paaiškėja, jog prireiks gal dešimties valandų. Tada dalyvis susierzina, ima pykti, puola neviltin. Pirminis susižavėjimas užduotimi išgaruoja. Kvėpavimas padažnėja, įtampa išmuša saugiklius ir žmogus galiausia pasiduoda.

Ir jeigu šitaip metate skaičiuoti ryžius, taip pat palūšite gyvendamas. Tai įrodymas, kad nesugebate pasiekti paprasto aiškiai išsikelto tikslo. Tačiau jeigu tariate sau: „Man nusišvilpt – suskaičiuosiu sušiktas kruopas, kad ir kiek tai užtruktų“,- akimirksniu viskas pasikeičia. Nurimstate, kvėpuojate lėtai. Laikas pranyksta, nes jo nebereikia – pabaigsite tada, kai surinksite paskutinius ryžius ir lęšius. Tai esmingai svarbu, nes atliksite itin sunkią užduotį, siekdamas tikslo, kurį pats pasirinkote.

Žinote, esu ilgųjų nuotolių bėgikas: maratonai, ultra distancijos. Teko nubėgti po šimtą kilometrų ir daugiau. Ten tikslas panašus – finišo linija.

Ir daugiau niekas nesvarbu.

Daugiau niekas. Man nerūpi laikas, turiu pasiekti finišą bėgdamas tokį nuotolį, kokį pats pasirinkau. Tačiau jūs esate nuveikusi daug įspūdingesnių dalykų, nes išsikeldavote tikslus, apibrėžtus ne erdve, o laiku. Skaičiuodamas ryžius ar bėgdamas į tam tikrą vietą, žmogus mato ir suvokia daiktus, o jūs nerdavote į nematomą laiką: septyniolika valandų išsėdėjote susirišusi plaukais su partneriu, septyniasdešimt penkias dienas paeiliui nesikėlėte nuo kėdės žiūrovų akivaizdoje. Ką tai atveria?

Taip, tai labai įdomu.

Kuriu jau daugiau nei penkias dešimtis metų ir peržvelgdama savo darbus matau, kaip ankstyvuoju laikotarpiu stengiausi pasitelkti menui kūno paviršius. Tuomet teužtrukdavau valandą, dvi ar tris – ne ilgiau.

Palengva nusikračiusi kūniško skausmo baimių, ėmiau domėtis psichikos ribomis. O ten tai pragaras! Fizinis kūnas – juokai, sunkiausia palenkti protą.

Labai svarbu sugebėti įžiebti valią. Veikalą „Dalyvauja menininkė“ sukūriau sulaukusi 65-erių. Nebūčiau pasiryžusi tokiam kūriniui 20-ties, 30-ties ar 40-ties. Fiziškai anuomet jaučiausi kur kas stipresnė, o psichiškai – ne. Stigau išminties, užsispyrimo, neturėjau proto įrankių, šiam neįtikėtinam performansui. Šimto procentų tokiais atvejais nepakanka, reikia 150 procentų sutelkties, idant pavyktų. (Juokiasi) Kad ir kas nutiktų.

Papasakokite smulkiau, kaip jautėtės.

Labai įdomu, kai sėdint ant kėdės apima skausmas. Kiekvienas gali pamėginti pasėdėti valandą nejudėdamas – gal ir pavyktų. O už poros valandų persmelkia pragariškas skausmas. Visas kūnas, kiekvienas raumuo diegia. Trokštu pasijudinti, bet vis kartoju: „Ne, nejudėsiu, juk tokia ir yra šio sumanymo esmė. Nepasikrutinsiu, kad ir kas benutiktų.“

Pastebėjau, kad svarbu nemirksėti. Kiekvienas mirksnis – mintis. Kuo mažiau mirksiu, tuo mažiau galvoju, tačiau nemirksint pradeda gelti akis, srūva ašaros. Vis tiek nemirksiu. Ima skaudėti dar labiau, sopa visą kūną. Skausmas tampa nebepakeliamas, persmelkia mintis, kad jei tuojau pat nepajudėsiu, daugiau nebeištversiu. Ir vis tiek nejudu. Tada užplūsta baimė: jei nepasikelsiu nuo kėdės, prarasiu sąmonę, nualpsiu iš skausmo. Ir kai tikrai pasiekiu tą ribą – iš tikrųjų, neprisifantazuodama – kai tikrai suvokiu ir patiriu, kad nepajudėjusi tuoj neteksiu sąmonės, tuomet pasakau: „Dzin, alpstu! Krisiu be sąmonės. Man nerūpi.“ Tačiau vos tik pranešu savo kūnui apsisprendusi netekti sąmonės, tą pat akimirksnį patiriu, kaip skausmas pranyksta. Visiškai. Iškart – jokio skausmo! Kūną užplūsta šviežia energija. Įprastos jėgos sausai išsekę, tačiau užlieja nauja galinga smarka.  

Nuostabu.

Dar noriu pridurti apie bėgimą. Įsivaizduokite, kad lakstydamas parke mirtinai nusikalate ir trokštate tik pareiti namo, nusiprausti ir griūti ilsėtis. Pasiekėte natūralią galimybių ribą. Bet čia staiga prišoka vyrukas su pistoletu, įremia ginklą jums į galvą ir įsako: „Bėk, arba nudėsiu!“ Kaip elgtumėtės? Aišku, bėgtumėte. Iš kokių energijos atsargų? Iš papildomos energijos, kurią kiekviena kūno molekulė laiko sukaupusi tokioms akimirkoms, kad išgyventumėte.

Na, aš pats bėgdamas ne kartą stengiausi įsivaizduoti, kad jeigu pristabdysiu, nutiks kas nors baisaus: pražūsiu pats arba mano vaikas. Tai labai padeda iki tam tikros ribos, bet paskui protas vis tiek ima kuždėti, kad ši fantazija kvaila – galiu sustoti ir gyventi, nėra jokio vaikino su pistoletu. O jums pavyksta? Mirtinos grėsmės fantazija padeda sunkti tą papildomą energiją?  

Taip, man pavyksta. Žinote, gyvybės ir mirties klausimai mane visada jaudino. Arba – arba. Jie man padeda susitelkti, tačiau gal todėl niekada nenorėjau normalios santuokos, nesvajojau turėti vaikų, nekūriau savo namų židinio – nieko panašaus.

Be to, įmanoma pasitelkti beribę visuotinę energiją, nuolat skrodžiančią jūsų kūną. Labai įdomu. Sugebantys prie jos prisijungti, laimi lenktynes. Juk kai kurie žmonės nuveikia neįmanomus dalykus, kurių kiti neįkabina. Štai šią galią ir aš mokausi pasitelkti. (Juokiasi)

Gyvenime mane vilioja trys keliai, turėčiau kurį nors pasirinkti: kalėjimas, vienuolynas arba sanatorija. Įsivaizduojate?

Lengvai. (Abu juokiamės)

Visos trys galimybės panašios, nes tobulai užtikrina buities ritmą ir išlaisvina protą.

Tik kalėjimas netinka, nes privalėčiau nusikalsti. Sanatorija dvelkia ligomis, todėl užknisa. Lieka vienuolynas. Fantastiškas variantas. Manau, kad pasenusi – jau esu sena, tik nesijaučiu tokia – taigi, kai tikrai pasensiu, (juokiasi) norėčiau užsidaryti vienuolyne praleisti ten likusių dienų. Mano fiziniais poreikiais būtų pasirūpinta, o dvasia galėtų laisvai skleistis. Man svarbu puoselėti sielą ne religine prasme. Netikiu barzdotu Jėzumi, užtat tikiu energija.

Tai į kokį vienuolyną užsidarytumėte? 

Į tibetietišką. Tibetiečiai šaunūs, visada linksmi, tiesiog pakeri savo humoru. Užaugau su senele, ji auklėjo griežtai ortodoksiškai, bet niekas manęs taip netraukia kaip tibetiečiai.

Kartą priėmiau penkis tokius vienuolius pagyventi savo namuose. Keldavosi melstis ketvirtą ryto. O apie penkias girdžiu, kaip virtuvėje jie garsiai kvatojasi. Nusileidžiu pažiūrėti, kas dedasi. Matau, jie verdasi pieną savo arbatai ruošti. Tibetietiška arbata siaubinga, riebi lyg sriuba, nes į ją ne tik pila pieno, bet deda dar ir sviesto.

Būtinai. Gryno ghi sviesto.

Taigi, jie verdasi arbatą ir leipsta juokais. Klausiu vertėjo, iš ko svečiai taip žvengia. Pasirodo, vienuolius pradžiugino, kaip smagiai burbuliuoja užviręs pienas.

Štai, kas man yra tikrai miela.

Taip, toks jų požiūris į pasaulį. Viskas jame kelia juoką.

Net burbuliuojantis pienas.

Žinote, absoliučiai mėgaujuosi šiuo pokalbiu. Žmonės paprastai manęs klausinėja nuobodžių dalykų.

Ačiū, bet ir man neįdomu klausinėti to, apie ką jau tūkstantį kartų esate kalbėjusi. Dabar gal galėtumėte prisiminti savo performansą „Santykiai laike“, kai sėdėjote susirišusi plaukais su Ulay‘umi?

Taip, šešiolika valandų be žiūrovų ir dar valandą publikai stebint.

O kas tuomet sekė laiką?

Galerininkai. Buvome griežtai susitarę, kad žiūrovus suleis praėjus šešiolikai valandų. Mūsų reikalas – sėdėti. 

O jūs žinojote, kai prabėgo penkios, aštuonios, dvylika valandų?

Ne, ne. Kitaip būčiau prapuolusi. Patys pavojingiausi spąstai – laukti, kol praeis laikas. Privalai jį paleisti. Tai absoliučiai būtina.

Aš tuomet ypač kankinausi sėdėdama be žiūrovų. Buvo neįtikėtinai sunku. Žmonės dovanoja papildomos energijos. Kaip tik todėl nemėginu ir nerepetuoju savo performansų – viena, be publikos, neištverčiau.

Mėgstu mega paskaitas, susitikimus su tūkstančiais lankytojų, tuomet ypatingai susikaupiu. Stoviu priešais minią, kalbuosi su ja, jaučiu jų energiją. Atiduodu savo energiją, kad jie pajustų. Esu ir siųstuvas, ir imtuvas, nieko nesulaikau viduje, tik perleidžiu per save pati likdama tuščia, kitaip nepajėgčiau. Todėl niekada neskaitau prieš auditoriją – pradėjusi skaityti paruoštuką netekčiau ryšio su klausytojais.

Dar įdomu, kad publikos energija turi griaunamąją galią. Privalau pasirūpinti apsaugos sistema. Panašiai kaip pop muzikos koncertuose: susirenka šimtai tūkstančių žmonių, atlikėjai ima ir atiduoda jų energiją. Paskui šviesos užgęsta ir dainininkas lieka vienas su gerbėjų energija savyje. Jis nerealiai kaifuoja, bet vėliau griebiasi kokaino ar heroino, kad susidorotų su ypatingos energijos pliūpsniu. Pati, remdamasi tibietietiška išmintimi, susikūriau būdą, kaip tokią energiją iš griaunančiosios paversti gydančiąja. 

Tantrine praktika?

Ne, vandeniu. Po pasirodymų tūkstantinėms minioms negaliu dar likti pasirašinėti knygų ar su kuo nors bendrauti. Skubu į viešbutį ir ilgai ilgai stoviu po dušu. Būtinai. O kartais kai kas įsižeidžia, nesuvokia tokio mano trapumo.

Neseniai žiūrėjau nufilmuotą jūsų pamoką, kaip lėtai ir dėmesingai išgerti stiklinę vandens. Užtrukote keliolika minučių – ne kelias, bet ne keliasdešimt. Kaip apsisprendėte dėl tokios trukmės?

(Juokiasi) Neapsisprendžiau – pajutau. Vanduo taip pat gali gydyti arba pakenkti – pamenate japonų medituotojų eksperimentą?

Taip, pasikeitė ledo kristalų struktūra ar panašiai.

Todėl svarbu gerti vandenį dėmesingai ir teigiamai nusiteikus.

Siūlau ir kitą lengvutį pratimėlį. Pasitaiko, kad rytą prabundate puikiai nusiteikęs, kupinas energijos, ir keliatės, ketindamas pasportuoti, nuversti kalnus darbe, svajodamas apie tūsą su draugais, o vakare pasijuntate šūdinai, nes visą energiją iššvaistėte. Taigi, tą palaimingą ryto akimirką stabtelkite ir neskubėkite: padėkite telefoną, neįjunkite kompiuterio, užverkite duris ir tiesiog ramiai pasėdėkite nieko neveikdamas. Nebūtina medituoti, tik pabūkite ramiai. Šitaip gausiai trykštanti energija neišsitaškys, o susikaups viduje, nenualindama kūno. Visiškai paprasta!

Arba kitas labai įdomus dalykas. Viena arba antra jūsų nosies šnervė dažniausia būna užgulusi, tik retomis valandėlėmis kvėpuojate per abi. Šis laikas yra pats kūrybingiausias, jį turėtumėte branginti nešvaistydamas kvailiems skambučiams ar kitokiems niekams. Atidžiau stebėdamas užfiksuosite, kad abiejų atvirų šnervių laikotarpis paprastai kartojasi tuo pat paros metu, žiūrint, kada esate gimęs – rytą ar vakare. Turbūt esate girdėjęs posakį „išlipti iš lovos ne ta koja“?

Taip, aišku, esu girdėjęs.

Puiku, jame slypi daug tiesos. Rytą, prieš čiuoždamas iš lovos, pasitikrinkite, kuri šnervė atvira. Tiesiog užspauskite po vieną ir įkvėpkite. (Rodo pavyzdį, pirštu prispausdama po vieną savo nosies šnervę.) Ši uždara, o ši (giliai įkvepia) atvira. Jeigu atvira kairioji, stokitės iš lovos kairiąja pėda, jei dešinioji – dešiniąja.

O jeigu atviros abi šnervės?

Tuomet stokitės abiem pėdomis. Taip suderinsite virpesius, užtikrinsite darnią tėkmę ir pasieksite tobulą pusiausvyrą su Visata. Paprasta.

Nuostabiai paprasta. (Abu juokiamės) Nors gal tik paprastai skamba? Esate sakiusi, kad laikas sustoja, kai esi įsimylėjęs. Kiek tai trunka?

Kas trunka?

Meilės jausmas.

Cha-cha. (Galvoja) Žinote, tai laikina. Meilė laikina, kaip ir visa kita. O kas nėra laikina? Tik besąlygiška meilė. Ją ėmiau patirti jau gerokai pagyvenusi. Tam reikia išminties. Tačiau pamilęs besąlygiškai, kad ir štai aną praeinančią senutę (parodo į už lango Laisvės alėja slenkančią senyvą moterį)... matote? Su lazdele?

Taip, matau. 

Jeigu pamilstate tą moteriškę kaip savo geriausią draugę. Arba aną medį, kurio viršūnė apkarstyta lemputėmis.

Tai lyg užgimimas. Turite iš tikrųjų trokšti užgimti pasirinkdamas besąlyginę meilę. Tuomet susiliesite su kosmine energija. Pasiekęs šį lygmenį, atsivėręs meilei be jokių sąlygų, patirsite ir jos nelaikiškumą.

Tuo tarpu įprasta meilė kitam asmeniui visuomet laikina. Kabinatės į tokią meilę ir ji nutrūksta. Tada kabinatės į skausmą, paskui – į neapykantą. Ir tas mėšlas niekad nesibaigia. (Juokiasi) Jis begalinis, be jokios pabaigos.

Širdgėla gali nužudyti. Sukūriau operą apie tai – „Septynios Marijos Callas mirtys“. Callas numirė iš širdgėlos. Aš pati taip pat beveik pražuvau, išgelbėjo mano užsiėmimas, o jos kūryba neištraukė. Aš išsikapsčiau per meną, nes turėjau ką kurti. Tuo metu nepajėgiau nei valgyti, nei miegoti, viskas subliuško. Labai mylėjau, todėl labai ir kankinausi. Ir vis tiek užjaučiu žmones, nepatiriančius meilės. Daugelis apsiriboja bijodami pamilti, o aš manau, kad verta išgyventi kiekvieną jausmą – maksimaliai, kiek tik įmanoma. (Juokiasi)

O, senoji ponia sugrįžta! (Rodo pro langą.)

Gal ji pajuto, kad dalyvauja pokalbyje?

Kaip miela!

Ar galėčiau paprašyti vandens?

Tučtuojau pasirūpinsiu. (Leidžiuosi į kavinę rūsyje, atnešu stiklinę vandens.)

Dėkoju. Išgeriu daug vandens.

Vanduo nepamainomas.

Jūs pats, be abejo, medituojate.

Na, esu šiek tiek susipažinęs su tibetietiška tradicija.

Man tai irgi labai artima. Kada ją aptikote?

Gal prieš penkiolika metų atsitiktinai sutikęs vieną tibetietį lamą.

Niekas nenutinka atsitiktinai. (Juokiasi) Ypač su tibetiečiais.

Iš tiesų. Pirmieji to mokytojo žodžiai buvo: „Tai mūsų karma – kad susitikome.“

O jūs nesupratote, ką jis šneka.

Aišku, nesupratau. Bet paskui mes ne kartą susitikdavome, ilgai bendravome, šio to išmokau.

Jis palaikė jūsų delną štai šitaip? (Paima dešinę mano plaštaką.)

Palaikė.

Jie nespaudžia rankos, tik palaiko. Nespaudžia, bet ir nepaleidžia. Žinote kodėl? Kalbasi su jumis laikydami už rankos ir šitaip peršviečia tarsi rentgenu.

Pajunta žmogų.

Tikrina. Visada patikrina naujai sutiktąjį. Kitąsyk atkreipkite dėmesį.

Gerai.

Dalai Lama irgi taip daro. Užčiuopia energiją.

Ir nuolat juokauja.

Čia visa esmė: juokaudamas praneša siaubingą tiesą. Kiekvieną kartą.

Aš pati mėgstu nepadorius neteisingus juokelius: apie išgyvenimą, politinius.

Papasakokite kurį nors.  

Esu pusiau juodkalnietė, todėl turiu teisę pasakoti anekdotus apie juos. Štai, vienas toks. Moteris ateina į policijos nuovadą ir sako: „Mane ką tik išprievartavo juodkalnietis“. Policininkas paklausia, kur tai įvyko, kada. Ji atsako. „O iš kur jūs žinote, kad jis – juodkalnietis?“,- teiraujasi pareigūnas. „Esu tuo tikra, nes turėjau viską atlikti pati.“

Taip, čia užribis.

Juodkalniečiai vyrai iš tikro visus rūpesčius ir darbus užkrauna moterims, tai – gryna tiesa.

Juodas humoras, kaip ir keiksmai, neša stiprią energiją. Matyt, jis tam ir skirtas.

Taip.

Beje, jūs esate mačiusi, kaip žmonės miršta?

Tik kartą.

Tik tą vienintelį kartą, kai numirė jūsų uošvis?

Taip. Ir tai buvo graži mirtis, ne tokia, kokios baiminčiausi. Manau, jis apsisprendė numirti žmonai nematant. Toji paskui puolė į isteriją, kad nepasakiau. O jis panoro numirti šalia manęs. Suvokiau, kad jis išeina. Sufijai sakė, kad gyvenimas – tai sapnas, o mirtis – prabudimas. Pamenu to žmogaus šypseną mirštant. Nemylėjau jo emociškai, o tai buvo labai svarbu stebint mirštantįjį. Man pasisekė išvysti tokią mirtį.

Kai numirė Ulay‘us, nebuvau šalia jo. Pasikalbėjome telefonu prieš tris mėnesius iki jam numirštant. Beje, mes kartu sukūrėme gražų filmą, netrukus jį pristatysiu Danijoje. Po visų teismų ir siaubingų dalykų, kuriuos perėjome, mes susukome pusantros valandos filmą, likus porai metų iki jo mirties. O Dieve, tai mane ypač sujaudino! Pranyko neapykanta, liko tik švelnus susivokimas. Mums užtruko trisdešimt metų, kad tai pasiektume.

Ką – tai?

Tikrą vienas kito supratimą. Meilė išliko, tik jau ne aistringas jausmas, o tyra. Visiškai tyra. Jokio kūniškumo, vien žmogiška meilė. Turėjo prabėgti trisdešimt metų.

Paklausiau jo, kodėl neįtraukėme į savo darbus viso savo jausmų spektro? Daug ką į juos sudėjome, tačiau praleidome pavydą, išdavystes, įsiūtį. Galėjome ir juos panaudoti kurdami meną, jei tik būtume tokie išmintingi kaip dabar. Gal kaip tik tai būtų mums padėję įveikti sunkumus?    

Išmintis ateina su metais.

Tiksliai pasakėte. Kiek jums metų?

Netrukus sueis 52-eji.

O, toks jaunas! 52-ejų dar nebuvau išmintinga. (Juokiasi) Išminties sukaupiau tik po šešiasdešimties. Jums dar teks truputį luktelėti. (Juokiasi)

Luktelėti 60-mečio? Tuomet perlipamas išminties slenkstis?

(Abu juokiamės) O kai sulaukiau 70-ies, pagalvojau: „Ot šūdas – man septyniasdešimt!“ Paskutinis gyvenimo tarpsnis. Turėčiau itin rūpestingai jį išnaudoti. Būdama 76-erių jaučiuosi gerai, bet nežinau, kokia būsiu aštuoniasdešimtmetė.  

Gyvenimas po 70-ies ima skrieti. Visiškai pakinta laiko pojūtis. Metai prašvilpia lyg niekis. Jaunystėje metai atrodė ilgas laiko tarpsnis, dabar – nebe.

Kai kas mano, kad laiko įmanoma nusipirkti.

Nesąmonė! (Garsiai kvatoja) Ar esate skaitęs „Homo Deus“?

Harario? Taip.

Jis aiškina, kad pasiturintis žmogus gyvens šimtą metų, milijonierius – 120, o milijardierius – 300. Tik taps bioniškas. Juokinga.

Vieni investuoja į ilgaamžystės metodikas, kiti perka užšaldymo po mirties paslaugas.

Taip, esu girdėjusi. Silicio slėnyje visi pamišę dėl ilgaamžystės. Nesu tikra, man regis, svarbu numirti geros būklės, savo laiku, sąmoningai. Nes aš tikiu, kad energija niekada nemiršta, jei tik jos turite. (Juokiasi) O jei neturite, tai ir šiaip nesate gyvas.

Energija sklinda gamtoje. Savo manifeste parašėte, kad menininkui svarbu ilgiau pabūti prie krioklių, ugnikalnių ir sraunių upių. Kuri gamtos galia jums artimiausia?

Vėjas. Brazilijos šamanai nustatė, kad jis yra mano elementas. Vėjas kuria permainas. Mano prigimtis verčia nuolat ką nors keisti. Keičiu struktūras, nekurdama ko nors sudėtinga. Pamačiau, kad tarp dviejų kėdžių stovi stalas, patraukiau jį šalin. Liko dvi kėdės. Tai mano vėjas, jo energija. Viską paprastinu ir gilinu, kiek tik įmanoma. (Juokiasi) Tai svarbiausia.

Vienas ten sutiktas šamanas pasakė, kad nesu kilusi iš šio pasaulio, mano DNR yra iš kitos galaktikos. „Atvykote pas mus su kilniu tikslu“,- kalbėjo jis. – „Kokiu gi?“ – „Išmokyti žmones, kaip pergalėti skausmą.“ – „O Dieve, kaip man tai pažįstama!“ (Juokiasi)

Ar performanse „Namas su vaizdu į vandenyną“ ketinote?..

Pažvelkite, koks grožis – vaikučiai. (Rodo į už lango poromis vedamus darželinukus, apvilktus geltonomis liemenėmis.)

Darželinukai.

Tikėkimės, jų laukia šviesus gyvenimas.

O taip, tikėkimės, kad jie gyvens taikiai ir laimingai.

Atsiprašau, klausėte apie „Namą su vaizdu į vandenyną“.

Taip, ar tuomet siekėte atsikratyti laiko pojūčio?

Taip, taip. Tuomet susapnavau labai keistą sapną, nepamirštamą. Dvylika dienų nieko nevalgiau, gėriau tik vandenį. Šeštą ar septintą naktį nepaprastai ryškiai, tikroviškai susapnavau milžinišką gyvatę. Ji suviliojo vėžlį ir mylėjosi su juo. Labai išraiškingai: mylavosi, bučiavosi, poravosi. Ir staiga per sekundę gyvatė prarijo vėžlį. Viskas.

Prabudau apstulbusi – ką gi tai reiškia? Ir suvokiau paprasčiausią dalyką: gyvatė – tai kosmosas, o vėžlys – laikas. Kosmosas suryja laiką. Visatoje laikas neegzistuoja.

Lengva pasakyti, tačiau sapnuodama jūs patyrėte, išgyvenote laiko nebūtį?

(Juokiasi) Taip, tai gryniausia ryškiausia patirtis. Gyvatė surijo vėžlį, o aš buvau ilgai nevalgiusi. Įdomu, kad badaujant pojūčiai išsigrynina. Apgaubia skaidra. Ore matyti kiekviena dulkelė.

Tokios būsenos siurbiu ekologišką skystą išmonę. Ji plūsta iš išorės, ta visur esanti išmonė. Tik mokėkite pasinaudoti ir atsirinkti.

Vaikystėje man rūpėjo ne Visata, o tai, kas yra už jos. Smegenys užvirdavo apie tai mąstant. Jau lyg kažką užčiuopdavau, bet ir vėl – neįkandu. Visata milžiniška, bet kas yra dar toliau? (Juokiasi)    

O ką suvokėte tomis skaidros valandėlėmis? 

Neįtikėtiną visa ko tarpusavio priklausomybę. Viskas tarpusavyje susiję, neįmanoma išskirti žmogiškumo ar atimti iš žmogaus gamtiškumą.

O pats svarbiausias atradimas – besąlygiška meilė. Pajutau ją iki širdį veriančio skausmo. Tai pati didžiausia tiesa. Vadinu ją visa persmelkiančia tiesa.

Nuostabu. Labai ačiū už pokalbį, Marina.

Klausykite, šis pašnekesys nuostabus, esu tuo tikra. Nuoširdžiai dėkoju. Itin svarbu kartais prasmingai pasikalbėti.  

 

Kalbėjomės 2022 m. kovo 30 d. viešbučio kavinėje, Laivės alėjoje, Kaune.


Internete neplatintų pokalbių iš esmės rasite knygose "Gyvenimas jų žodžiais""Pasaulis jų akimis" ir "Laiko juosta jų žvilgsniais"Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt  

1 komentaras:

España rašė...

I appreciate the clarity and conciseness of your writing style.