Aidas Ardzijauskas: „Pradėjau įgyvendinti svajones“

Pirmiausia – ne apie Baltijos jūrą, o šiek tiek anketinių duomenų: amžius, ūgis, svoris…

Keturiasdešimt dveji metai, šimtas septyniasdešimt keturi centimetrai, šešiasdešimt du su puse kilogramo.

Ar tau ką nors tai reiškia?

Pradėjau įgyvendinti svajones.

Tik dabar?

Anksčiau turėjau gal vienintelę rimtesnę svajonę - nubėgti maratoną. Kai ją pasiekiau, tokių didelių kurį laiką nebebuvo. Dabar vėl turiu: apibėgau Baltijos jūrą, svajoju pagerinti dešimties metų senumo Piotro Silkino pasiektą paros bėgimo Lietuvos rekordą, perbėgti Ameriką iš Los Andželo į Niujorką, apibėgti pasaulį...

Vidmantas Urbonas buvo pliekiamas, kad perplaukė ne visą Baltiją. O tu apibėgai visą?

Devyniasdešimt devynis procentus. Važiavau 47 km nuo Vyborgo iki Suomijos sienos, nes neturėjau specialaus leidimo bėgti pasienio zonoje. Dėl tos pačios priežasties nenubėgau poros kilometrų Kuršių Nerijoje. Dar kėliausi keltais iš Turku į Stokholmą, tarp Danijos salų, iš Danijos į Vokietiją, per įlanką Lenkijoje, pervažiavau tiltu iš Švedijos į Daniją.

Jei pabaigęs dienos bėgimą, ieškodavau nakvynės kitur, vietą pasižymėdavau GPS‘e ir rytą grįždavau ten pat bėgti toliau. Galiu sakyti, kad bėgau nepertraukiama trajektorija. Iš viso 3266 km.

Pasienio zonose kas nors gali nušauti, sąsiaurių vandeniu neperbėgsi. Bet kodėl nusprendei apibėgti ne visas įlankas: Suomių - taip, o Botnijos ir Ščecino - ne?

Švedijos šiaurėje, kiek domėjausi, daug kur nėra kelių, žemės negyvenamos. Būtų tekę stovyklauti palapinėje. Be to, būtų prisidėję dar beveik du tūkstančiai kilometrų.

Ką įspūdingo patyrei bėgdamas 45 dienas?

Man asmeniškai nuostabiausia patirtis buvo bėgti du su puse kilometro tiltu tarp dviejų Danijos salų. Tiltas aukštai, vėjas toks, kad sunku apsakyti. Jaučiausi kaip alpinistas kalne. Užėjo lietus, bet kartais jo šuorą vėjas nupūsdavo, rodės - nė nelyja. Gūsiai tampė taip, kad pamaniau: jei nesustosiu, tai žemyne tikrai nebus sudėtinga.

Nesitikėjau, kad Suomijoje tokie statūs kalnai. Prisižiūrėjau ežerų, miškuose knibžda visokiausių smulkių gyvių.

Kaip prisistatai, pirmąkart sutiktojo paklaustas: Aidai, kas tu toks? Ką veiki gyvenime?

Pirmiausia esu ugniagesys gelbėtojas. Paskui – tėvas ir sūnus.

Įdomu. Ar esi išnešęs kūdikį iš degančio namo?

Ne.

O senelį?

Senelių esam išnešę keletą. Bet tai ne vienas, su komanda. Į tokius dalykus žiūriu, kaip į darbą, stengiuosi jų nefiksuoti. Skausmo matau daug, bet nuo to atsiriboju, stengiuosi tvarkytis šaltakraujiškai.

Ar pamainos draugai vertina tavo ištvermę, o gal patys sportuoja?

Vertina įvairiai. Iš aštuonių žmonių, su kuriais budime paromis, trys sportuoja aktyviau, kiti prijaučia. Bet formą palaikyti turi visi, nes tenka vykdyti fizinius ir profesinius normatyvus.

Koks greitas turi būti ugniagesys gelbėtojas?

Kilometrą reikia nubėgti per šešias minutes, tris kilometrus - per šešiolika. Bet dar tenka ir daryti atsispaudimus, prisitraukimus, lipti kopėčiomis, greitai apsirengti specialią aprangą, atlikti užduotis su automobiliais. Viskas vertinama balais, reikia surinkti tam tikrą jų skaičių pagal savo amžių.

Kada – į pensiją?

Kitais metais.

Rimtai?

Taip, būsiu atidirbęs dvidešimt metų, turėsiu teisę į užtarnautą poilsį ir galvoju ja pasinaudoti. Noriu užsiimti verslu, užsidirbti pinigų, nes jų reikia svajonėms.

Po tokios daugiadienės treniruotės gerinsi paros bėgimo rekordą?

Bandysiu lapkričio 24 d. Monake. Ten vyks savaitės varžybos „No finish line“. Kas norės, bėgs savo atstumą, o rėmėjai perves pinigų labdarai už kiekvieną įveiktą kilometrą. Viskas baigsis paros bėgimo turnyru. Krantinė lygi, „Formulės 1“ ja važiuoja, tai tikiuosi pagerinti ne tik Lietuvos (238 km 800 m), bet ir trasos (242 km) rekordus.

Kaip vertini dabartinį mūsų ultrininkų lygį?

Jis aukštas. Gediminas Grinius ir Andrius Ramonas jau laimi pirmas vietas, muša rekordus.

Šimtinėje su jais stumdytis sunkoka, todėl virtualiai lenktyniauji su Piotru Silkinu?

Taip, pirmauti 100 km nuotolyje neužtenka greičio. Pats Piotras savo knygoje man palinkėjo pagerinti jo rekordus, tai ir stengiuosi.

O jei būtų surengtas geriausių Lietuvos ultrininkų turnyras 1000 km bėgimo rungtyje ir už pergalę paskirtas 100 000 litų prizas, ar statytum už save, sumokėdamas 1000 litų starto mokestį?

Taip!

Ačiū už pokalbį, linkiu laimėti Monake ir sėkmingai siekti visų svajonių.