Povilas Rakštikas: "Žmogus turi ko nors siekti"

Esate populiariausias treneris. Ugdote vaikus ir suaugusiuosius, lyderius ir mėgėjus, bėgikus, orientacininkus, triatlonininkus... Kas labiausia džiugina šiame darbe?

Atgalinis ryšys. Dirbdamas su jaunimu atkuntu. Galėčiau bėgioti vienas, bet ne, neįdomu.

Prieš porą metų susidraugavau su Vilniaus maratonu, sukūrėme treniruočių grupes. Dabar turiu šimtą žmonių, suskirstytų į penkis būrius. Vieni bėgioja jau penkerius metus, kiti tik pradeda.

Kodėl bėgikui mėgėjui svarbu bėgti greičiau?

Žmogus turi turėti tikslą, ko nors siekti.

Gamta sukūrė žmogų, kad jis išnaudotų savo potenciją. Kai netobulėji, iš vidaus drasko nerimas. Tas nerimas – tai Dievulio arba gamtos grūmojimas: tu nedarai to, ką privalai daryti.

Štai Amerikoje pirmoji bėgiojimo banga greitai nuslūgo. Iš pradžių ten buvo tik džogingas (jogging angl. – bėgimas ristele – I.S. pastaba) be jokio tikslo, šiaip išeiti pabėgioti sveikatai. Ir nunyko per keletą metų. Bet kai tik išpopuliarėjo maratonas, visi panoro jį nubėgti. Pirmą kartą nubėga, nori antrą kartą nubėgti greičiau. Tokia banga jau ritasi be pabaigos, kaip visas gyvenimas.

Ar kūno tobulėjimas koreliuoja su protiniu?

Jeigu kalbėtume labai rimtai, tai laikau, kad  ši priklausomybė yra tiesioginė.

Protas – vienas pagrindinių mūsų instrumentų, bet taip pat – viena didžiausių nelaimių. Labai svarbu sugebėti tai suprasti. Ir mokytis padaryti, kad protas taptų visiškai valdomas. Rimti žmonės visais laikais taip sakė.

Specialiųjų tarnybų karininkai mokosi kovos menų ir treniruojasi ne tam, kad išdaužytų priešininkus ir pabėgtų. Fizinė parengtis stiprina pasitikėjimą savimi ir palaiko dvasinę pusiausvyrą. Aišku, būtini ir kiti dalykai: dvasinės pratybos, aukštieji menai. Čia labai norėčiau paminėti Trevaniano„Šibumi“. Tos knygos herojus visą gyvenimą elgiasi lyg menininkas. Būdamas nuožmios profesijos atstovas, jis gyvena švelniai, vertina grožį. Bet tuo pat metu landžioja urvais, mokosi įveikti baimę. Tačiau kai kuriose situacijose, vykdydamas įsakymus, veikia negailestingai.

Kiek darbu įmanoma kompensuoti talento stoką?

Talentas ir yra sugebėjimas dirbti.

Jei laikome stajerio talentą genų nulemtu veiksniu, tai pirmiausia kalbame apie deguonies įsisavinimo koeficientą. Jis labai priklauso nuo genetikos. Kitas faktorius - bėgimo ekonomija. Štai čia dirbdamas žmogus gali smarkiai tobulėti ir kompensuoti prigimtinius trūkumus. Ir trečias dalykas – psichologija: gebėjimas dirbti galva, kentėti, paskirstyti jėgas.

Galima daug kalbėti apie talentą, bet gyvenime dažniausia laimi žmonės turintys labai vidutinius genetinius duomenis. Kodėl? Nes įpranta sunkiai dirbti. O labai talentingiems iš pradžių viskas sekasi taip lengvai, kad jie dirbti ir neišmoksta. Ego neleidžia pralaimėti, ir jie išeina.

Mokslininkai vis dažniau kalba, kad genas – tik kontūras. Jį užpildo išorinė informacija iš aplinkos ir iš mūsų vidaus – mąstymas, mintys. Kalbama apie tikėjimo fiziką, tikėjimo biologiją.

Ar tiesa, kad smegenys pavargsta anksčiau už raumenis?

Kuo toliau, tuo labiau manau, kad viską nulemia galva. Orientacininkams viskas aišku: praradai koncentraciją – padarei klaidą. Bet bėgime tai dar svarbiau, nes netekęs dėmesingumo iškart pradedi lėtėti.

Tai ar gali kvailys tapti čempionu?

Aukščiausi rezultatai sporte reikalauja aukščiausio intelekto. Bet aplinkybės gali susiklostyti taip, kad laimėti kam nors pavyksta ir nepasiekus aukščiausio rezultato.

Ačiū. Paieškosime naujų būdų skleisti Jūsų patirčiai ir išminčiai.