Rūsčių minčių srautas iš Kauno

Štai šitaip veikia reklama. Neplanavau bėgti maratono iki rudens, bet Vilniaus pusmaratonyje, lūkuriuojant atidėto starto, akį patraukė užrašas ant vaikino marškinėlių „Susitikime Kaune!” Persimečiau keliais žodžiais, atmintin įsirėžė birželio 15-osios data. Įlindęs į tinklapį, užsiroviau ant tokios šiltai charizmatiškos Virgilijaus Aleknos šypsenos, kad čia pat sumaigiau slapčiausius savo asmens duomenis, pervedžiau nebeišankstinės registracijos mokestį ir nusiteikiau sekmadieniui Laikinojoje sostinėje.

Bėgant treniruotės tempu, nesunku analitiškai medituoti pasirinkta tema. Lengva plaukti nesikabinant į jokius klausimus. Dar paprasčiau tiesiog pasiduoti atsitiktinių minčių srautui.

Kaune yra kur bėgioti, reiškia ir šitam mieste gyventi tikrai galima. Vilnius netoli. Prieš karą tai nelabai buvo iš ko rinktis. Aišku, kad lietuviams teko Kaune spiestis ir tautiškai tvarkytis. Smetoniškai sukūrė rimtą valstybę. Visokie užsilikę rusai, lenkai ir žydai per dvidešimtį metų vis nejaukiau gūžėsi. Sovietų laukė?

Yanna Ross gavo Auksinį kryžių už „Mūsų klasę“. Prie režisūros nėr ko mėgėjui kibt. Pjesė – kas kita. Lenko parašyta apie lenkiško miestelio tragediją. Autoriaus pavardė neištariama, ne taip, kaip režisierės – aną iškart įsiminiau. Griežta pjesė, nėr tokio humoro, kaip „Dievų miške“. Šiaip jau lietuviai turbūt buvo uolesni žydšaudžiai, negu lenkai. Iš keršto sovietams. Pjesėje, kai Ryseką suima NKVD, tai atitranko, nuveža miškan, liepia išsikast duobę, bet taip ir nesušaudo. Keista. Apie trėmimus ten išvis nė žodžio. Pas mus truputį kitaip.

Vytauto Didžiojo universitete Leonidas Donskis mokė, kad Holokaustą reikia rašyt didžiąja raide. Normalu, čia gi tam tikros genocido atmainos pavadinimas. Įdomu, kaip dabar Donecke buvę klasiokai bendrauja. O Mosule, Palmyroje, Gagruose? Sostinėse, kažkodėl atrodo, daugiau vilties, o tuose antrarūšiuose miestukuose žmonės gal nėra tamsesni, bet pati tamsa juose juodesnė.

Liutauras Degėsys lankėsi Gruzijoje. Labai skurdus kraštas, sako. Darbo nėr, visi vyrai mėgina uždarbiauti taksinėdami. Kaip jie per pastaruosius dvidešimt metų nuo mūsų atsiliko! Aha. Tai ką gi mes visus šituos dvidešimt metų taip gerai darėme? Reiktų išsiaiškint ir nesustot.

Daug jaunimo Kaune, o universitetų mažėja. Nuvežė draugai į botanikos sodą. Pasirodo, jis tam pačiam VDU priklauso. Kaip čia humanitarai viešąją erdvę intelektualiems pasivaikščiojimams pasiglemžė? Ne, sako man, čia jie žemkę prisijungė. O medikai – veterinarkę. Kakaynas tik vis dar laikosi savarankiškai. Prieš startą Akropolio tūlike pasilabinau su daktaru Audriumi Kilikevičiumi. Jis tame autonomiškame Sporto universitete šiemet apsigynė daktaratą apie tam tikrų genų įtaką raumenų adaptacijai prie fizinio krūvio. Praverstų man dabar keli kokie pažangesni genai.

Žaliakalnyje, Juozo Tumo Vaižganto gatvėje ant dažno namo – atminimo lentos. „Čia gyveno ir kūrė...“ Vis prieškaris. Paveldas, supamas naujų statybų, renovacijų, rekonstrukcijų. Velionio pramonininko namus pažinau iškart – lygiai toks pat stilius ir apdailos medžiagos, kaip Vilniaus Žvėryne. Visur gyveno žmogus, vis kūrė. Druskininkuose, sako, ant sanatorijos ir lentelė jau kabo: „Čia gyveno ir kūrė dr. Bronislovas Lubys“. Reiks atkreipti dėmesį.

Rūstus šitas maratonas, vėliau pagalvos ir pasakys Marius Jovaiša. Nenuostabu, kad mintys rūsčios galvon lenda. Ar čia mano mintys, ar Kauno? Neseniai perskaičiau, kad žmogaus smegenys – tik prietaisas transliuoti Visatos sąmonės srautui.

„Kauno maratonas – daugiau nei bėgimas!” Ačiū, pasirašau.